- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-19
- Bylos Nr.
- e2A-347-661/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas (pran.), Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- M. M.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Vaclovo Pauliko ir Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliančių A. K. (ieškovės) ir M. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei M. M. dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 31-ojo notaro biuro notaras S. S.,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. K. pareiškė ieškinį atsakovei M. M., kuriuo prašo: 1) pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) esantys objektai: pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiti inžineriniais statiniai-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ieškovei A. K. ir jos mirusiam sutuoktiniui A. K.; 2) pripažinti, kad ieškovei jos sutuoktinio A. K. mirties dieną buvo būtinas išlaikymas. Nurodė, kad 1979 m. spalio 20 d. ieškovė sudarė santuoką su A. K.. 2017 m. liepos 26 d. ieškovės sutuoktinis mirė. Palikėjo įpėdiniai yra ieškovė ir palikėjo sesuo atsakovė M. M.. 2003 m. sausio 16 d. testamentu palikėjas savo seseriai (atsakovei) paliko (duomenys neskelbtini) esančius žemės sklypą ir pastatą-gyvenamąjį namą. Žemės sklypas ir gyvenamasis namas Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip A. K. nuosavybė.
2. Ieškovės teigimu, gyvenamasis namas ir kiemo statiniai buvo įgyti po santuokos sudarymo palikėjo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 str. 1 d. 1 p.), todėl yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Nurodė, kad namas buvo pradėtas statyti ieškovei ir palikėjui 2 metus faktiškai gyvenant kartu iki santuokos sudarymo, o baigtas statyti jau po santuokos sudarymo. Gyvenamasis namas nuo jo statybos pradžios buvo statomas iš bendrų jų lėšų. Namas įgytas ieškovei ir palikėjui jau esant santuokoje, kadangi jo statyba užbaigta 1980 m. lapkričio 13 d. priėmus namą eksploatacijai. Ieškovės teigimu, Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta statybos pabaigos data (1979 m.) neįrodo, jog namas baigtas statyti iki santuokos įregistravimo. Ieškovė taip pat nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad nėra pagrindo pripažinti namo ir kiemo statinių bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalį, tai namo bendroji jungtinė nuosavybė pripažintina vadovaujantis CK 3.90 straipsniu, t. y. sutuoktiniams santuokos metu iš esmės pagerinus namą su kiemo statiniais. Pažymėjo, kad daugiau kaip 30 metų gyvendami santuokoje ieškovė ir palikėjas namą statė ir remontavo iš bendrų abiejų sutuoktinių lėšų. Laikotarpiu nuo 1995 metų iki 2000 metų sutuoktiniai atliko viso namo remontą ir iš esmės pagerino namą.
3. Ieškovė taip pat teigia, kad jai palikėjo mirties dieną yra reikalingas išlaikymas, todėl turi teisę pretenduoti į privalomąją palikėjo palikimo dalį, vadovaujantis CK 5.20 straipsnio 1 dalimi. Ieškovei reikalingas išlaikymas, nes: vienintelės jos pajamos yra senatvės pensija, kitų pajamų ieškovė negauna; ieškovės mėnesinės pajamos (senatvės pensija) yra 252,02 Eur; dėl savo garbaus amžiaus ir socialinio statuso ieškovė neturi galimybių gauti kitų pajamų, t. y. papildomai gauti darbo užmokesčių, ir/ar įstatymuose numatytą pašalpą, paramą; po palikėjo mirties ieškovė netaps viso kartu su palikėju valdyto nekilnojamojo turto savininke; nepaveldėjusi viso nekilnojamojo turto, kuriame visą gyvenimą buvo ieškovės gyvenamoji vieta, ji neteks ir gyvenamosios vietos, todėl gaunamų 252,02 Eur mėnesinių pajamų nepakaktų gyvenamosios vietos nuomai, maistui, drabužiams, vaistams bei kitoms būtiniausioms išlaidoms.
Atsiliepimas
4. Atsakovė M. M. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1981 m. sausio 23 d. Trakų rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 23 pagrindu A. K. buvo pripažinta asmeninės nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą. Gyvenamojo namo statybos ir registracijos faktas A. K. asmeninėn nuosavybėn buvo išviešintas viešame registre ir šis faktas ieškovei visuomet buvo žinomas. A. K. įgytas namas buvo pastatytas dar iki jo santuokos su ieškove įregistravimo, iš jo asmeninių lėšų. Gyvenamojo namo pridavimas 1980 m. lapkričio 13 d. Valstybiniam pastato priėmimui patvirtina, kad pastato statyba pradėta 1975 m. spalio 21d. Iš namų valdos techninės apskaitos bylos matyti, kad dar 1979-01-29 Vilniaus techninės inventorizacijos biure buvo įregistruotas gyvenamasis namas. Iš Vilniaus techninės inventorizacijos biuro namų valdos techninės apskaitos bylos (Nr. 54471) matyti, kad gyvenamojo namo techniniai duomenys liko nepakeisti ir 1984 m. liepos 10 d. Nurodė, kad ieškovė nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog gyvenamasis namas buvo iš esmės pagerinti iš bendrų lėšų. Pažymėjo, kad namas nebuvo pagerintas iš esmės, jame nebuvo atlikti nei kapitalinis remontas, nei rekonstrukcija.
5. Atsakovė taip pat nesutinka su ieškinio reikalavimu pripažinti, kad ieškovė sutuoktinio A. K. mirties dienai buvo reikalingas išlaikymas. Pažymėjo, kad ieškovė nurodė, kad gauna 252,02 Eur dydžio senatvės pensiją, tačiau nepateikė teismui papildomų duomenų, apibūdinančių jos turtinę padėtį, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, santaupas kredito įstaigose, taip pat duomenų apie savo papildomas gaunamas pajamas, pašalpas, našlės pensiją, duomenų apie savo patiriamas išlaidas, reikalingas jos pragyvenimui, įrodymų, kiek lėšų per mėnesį ji išleidžia pragyvenimui, vaistams, buto išlaikymui. Taip pat ieškovė nenurodė duomenų apie savo šeiminę padėtį, turimus vaikus. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė su A. K. kartu nebegyveno nuo 2010 metų, nuo to laiko ir nebevedė bendro ūkio. Ieškovė paliko atsakovės brolį sunkios sveikatos būklės ir išėjo gyventi kitur. Byloje nėra duomenų, jog ieškovė A. K. mirties dieną būtų įsiskolinusi už teikiamas komunalines paslaugas ar turėtų kitų kreditorių. Minėta aplinkybė patvirtina, kad ieškovės finansinė padėtis šiuo laikotarpiu atitinka būtinų jos gyvenimo reikmių visumą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad nors santuoką su A. K. sudarė 1979 metais, kartu gyveno nuo 1977 metų. Namą A. buvo pastatęs vienas, bet ne baigęs. Sienos buvo, viename gale gyveno, kol viską sutvarkė. Laiptų į antrą aukštą nebuvo, šildymo katilą kartu pirko. 1979 metais buvo baigtas pirmas aukštas, ieškovė pirko baldus. Elektra buvo, balkonas, garažas stovėjo, bet nebuvo durų. Pabaigoje 1979 metų viskas buvo pabaigta, buvo komisija. Paaiškino, kad 1986 metais pasistatė ūkinį namelį, kuriame gyveno iki 1990 metų, kol suremontavo didįjį namą, nes prieš tai buvo sprogę radiatoriai. Nuo 2010 metų sutuoktiniai kartu negyveno, ieškovė išėjo kaip stovi, ją išvarė vyras, nieko iš sutuoktinio negavo ir neprašė, nes vis tiek nebūtų davęs. Paaiškino gaunant 293 Eur pensijos, gyvenanti pas dukrą vieno kambario bute, mieganti tamsiajame kambarėlyje. Verčiasi abi iš abiejų gaunamų išmokų, apie 150-180 Eur kainuoja būsto išlaikymas. Ieškovė nurodė serganti, reikia pinigų vaistams. Ieškovės atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, akcentavo, kad vadovaujantis galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsniu, Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 3 dalimi, Civilinio kodekso įsigaliojimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalimi, darytina išvada, jog namas įgytas santuokos metu, kadangi byloje esantys įrodymai (Aktas valstybiniam pastato priėmimui, Išvada pastatų teisinei registracijai atlikti, sprendimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo) patvirtina, kad nuosavybė sukurta 1980-1981 metais, todėl jis laikytinas bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Atsiliepimas
7. Atsakovė paaiškino, kad jos brolis A. K. namą statė nuo 1974 metų, 1975 metais uždengė stogą. 1978 metais jau buvo namo dokumentai. Su ieškove brolis susipažino 1979 metais, po 7 mėn. susituokė. 1974 metais broliui buvo skirtas sklypas namo statybai ir bendrabutis. Statyti padėjo kaimynai, atsakovės vyras ir jo tėvas, broliai. 1975 metais dėžutė buvo pastatyta, 1978 metais įrengtas, 1979 metais per vestuves buvo pilnai įrengtas, name vyko vestuvių puota. Po to jokie darbai name nevyko. 2014 metais tik buvo kosmetinis remontas darytas, atsakovė rūpinosi tuo. 2010 metais ieškovė išėjo, jų santykiai nutrūko, vienas kito jie neprižiūrėjo, neišlaikė. Brolis 14 metų iki mirties sirgo, nevaikščiojo, juo rūpinosi atsakovė. Advokatė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pažymėjo, kad pirmieji kadastriniai matavimai atlikti dar 1979 metų sausio mėn. Vėlesni įrašai namų valdos knygoje patvirtina, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė. 1980 metų pastato priėmimo akte nurodyta, kad statyba pradėta 1975 metais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir pripažino faktą, kad ieškovei A. K. jos sutuoktinio A. K. mirties dieną – 2017-07-26, buvo reikalingas išlaikymas. Kitą ieškinio dalį atmetė.
9. Teismas išklausęs liudytojų paaiškinimus ir ištyręs rašytinius įrodomus konstatavo, kad įrodymai patvirtina aplinkybę, jog ginčo namas buvo baigtas statyti palikėjo dar iki santuokos su ieškove sudarymo 1979 m. spalio 20 d., todėl reikalavimas turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe aptariamu pagrindu atmestinas. Teismas taip pat sprendė, jog ieškovė, kuri su sutuoktiniu daugiau kaip 30 metų gyveno santuokoje, ilgą laiką vedė bendrą ūkį, tikėtinai prisidėjo prie namo priežiūros, tikėtina ir tai, kad per tokį ilgą laikotarpį name galėjo būti atlikti tam tikri remonto darbai, tačiau tai savaime nepatvirtina, jog santuokos metu palikėjo asmeninis turtas buvo iš esmės pagerintas CK 3.90 straipsnio 1 dalies prasme.
10. Teismas taip pat konstatavo, jog nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai yra pakankami daryti tikėtinai išvadai, jog palikėjo mirties dieną ieškovei buvo reikalingas išlaikymas (CPK 176, 185 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Apeliantė (ieškovė) A. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria atmestas Apeliantės ieškinys dėl statinių pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, panaikinti ir Apeliantės ieškinio dalį pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) esantys objektai: Pastatas-Gyvenamais namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiti inžineriniai statiniai-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso apeliantei A. K. ir jos mirusiam sutuoktiniui A. K., tenkinti. Apeliantės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
12. Apeliantė nurodė, kadangi liudytoja I. A. nurodė, jog bendrą gyvenimą kartu Apeliantė ir Palikėjas pradėjo 1977 metais, ir Skundžiamame sprendime nepateikti jokie paaiškinimai dėl tokio liudijimo, tai Skundžiamame sprendimo išvada apie tai, kad nėra įrodytas Apeliantės bendro ūkio vedimas su Palikėju du metus iki santuokos, yra nepagrįsta.
13. Apeliantė neginčijo, kad Gyvenamasis namas jiems su Palikėju susipažinus jau buvo pradėtas, tačiau paaiškino, kad Gyvenamojo namo statybos buvo tęsiamos sutuoktiniams jau faktiškai gyvenant kartu 2 metus iki santuokos (1979-10-20) ir vėliau po santuokos sudarymo statybos toliau tęsiamos iš bendrų lėšų, todėl Gyvenamasis namas užbaigtas iš bendrų sutuoktinių lėšų. Šią aplinkybę patvirtina ne tik prima facia galią turintys oficialūs valstybės institucijų dokumentai: 1980-11-13 aktas valstybiniam pastato priėmimui, 1981-01-23 sprendimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo, 1981-02-25 išvada pastatų teisinei registracijai atlikti, bet ir liudytojos J. Z. paaiškinimas, kad Gyvenamojo namo statyboms Apeliantė 1984 metais iš jos skolinosi pinigų, kuriuos vėliau grąžino. Atsižvelgiant į tai, kad: Apeliantė su Palikėju vedė bendrą ūki du metus iki santuokos; Gyvenamojo namo statybos buvo tęsiamos ir po santuokos sudarymo, darytina išvada, jog Gyvenamasis namas užbaigtas statyti iš bendru Apeliantės ir Palikėjo lėšų. Todėl Gyvenamąjį namą sutuoktiniai įgijo kartu jau faktiškai būdami santuokoje.
Šalies argumentai
14. Apeliantė nesutinka su Skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog 1980-11-13 aktas valstybiniam pastato priėmimui buvo surašytas su tikslu „tik patvirtinti apie jau įvykusius faktus bei juos išviešinti“, tokiu būdu tarsi darant išvadą, kad šio akto priėmimas tebuvo formalus veiksmas. Tačiau akivaizdu, jog būtent 1980-11-13 aktas įtvirtina Gyvenamojo namo statybų, laikantis teisės aktų reikalavimų, pabaigą ir nėra tik formalus veiksmas. Šis aktas reiškė Gyvenamojo namo statybų pabaigą, įvykdžius visus techninio projekto sprendinius (reikalavimus), įvykdžius Gyvenamojo namo kaip nuosavybės objekto baigtumo reikalavimus laikantis teisės aktų, aktas taip pat patvirtino galimybę jį visiškai eksploatuoti.
15. Apeliantė nesutinka su Skundžiamame sprendime išdėstytu vertinimu, kad pirmieji kadastriniai matavimai atlikti 1979 metais patvirtina, jog Gyvenamasis namas buvo pastatytas 1979 m. sausio mėn. Apeliantės įsitikinimu, kadastriniai matavimai tik patvirtina apie tai, kad Gyvenamasis namas 1979 metais buvo nebaigtas statinys, kuris pagal Statybos įstatymo 2 str. 27 p. apibrėžiamas kaip statinys, kurio statybos darbai, nustatyti statinio projekte ir teisės aktuose, yra neužbaigti.
16. Gyvenamojo namo 1979 metų sausio mėn. kadastriniai matavimai neįrodo, jog Palikėjas 1979 metų sausį įgijo nuosavybės teises į baigtą statyti Gyvenamąjį namą. Kadastriniai matavimai taip pat nepatvirtina, jog 1979 m. sausio mėn. buvo atlikti Gyvenamojo namo vidaus įrengimo darbai, juo labiau, kad Skundžiamame sprendime nurodytame bylos lape Nr. 25 (I tomas) pateiktas 1984-07-10 įrašas apie „Konstruktyvinių elementų, jų užbaigimo ir techninio stovio aprašymą“. Akivaizdu ir logiška teigti, jog kadastriniai matavimai neįrodo Gyvenamojo namo statybos užbaigimo, kadangi jie gali būti atliekami ir nebaigtam statyti statiniui. Be to, vien tik Gyvenamojo namo pamatų, sienų, perdangų pastatymas ir stogo uždengimas neretai yra tik nedidelė dalis namo statybos darbų.
17. Skundžiamu sprendimu nepaneigtos aplinkybės, jog Apeliantė du metus iki santuokos sudarymo su Palikėju vedė bendrą ūki; Skundžiamame sprendime nepagristai nustatyta Gyvenamojo namo statybų pabaiga, darytina išvada, kad Skundžiamu sprendimu nepagristai konstatuota, jog Gyvenamasis namas buvo Palikėjo įgytas iki santuokos su Apeliante sudarymo.
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas neįvertino, kad Gyvenamasis namas buvo statytas ūkio būdu (šalys to neginčijo ir kartu savo paaiškinimais tai patvirtino), todėl jokių rašytinių įrodymų apie faktiškai atliktus remonto darbus Apeliantė negalėjo pateikti, juo labiau, kad ji Gyvenamajame name nebegyvena jau kurį laiką ir išsikraustė iš Palikėjo po konflikto be jokių daiktų ir/ar dokumentų. Apeliantė byloje galėjo remtis tik liudytojų paaiškinimais, kurie patvirtino apie atliktus didelio masto remonto darbus: šildymo sistemos keitimą, langų keitimą, vidaus apdailos darbus ir kt. Be to, liudytojai pateikė nuoseklius paaiškinimus, kad Apeliantė ir Palikėjas keletą metų gyveno ūkiniame statinyje, kol vykdė Gyvenamojo namo remontą.
19. Gyvenamojo namo valstybinis priėmimas atliktas jau po santuokos sudarymo. Tai patvirtina, jog per laikotarpį nuo santuokos sudarymo (1979-10-20) iki valstybinio Gyvenamojo namo priėmimo (1980-11-13) tęsėsi Gyvenamojo namo statyba (įrenginėjimas). Vien ši aplinkybė patvirtina apie esminį Gyvenamojo namo pagerinimą.
Atsiliepimas
20. Atsakovė M. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip neapgrįstą. Ji nurodė, jog ieškovė(apeliantė) pati teismo posėdžio metu pripažino ir neginčijo, kad jai susipažinus su jos broliu A. K., ginčo gyvenamasis namas jau buvo pastatytas.
21. Tas pačias aplinkybes patvirtino ir liudytojai V. K., V. K., J. M., kurie teismo posėdyje nurodė, kad apeliantė A. K. su mirusiuoju A. K. susipažino tik 1979 m. pavasarį/vasarą. Apeliantė su A. K. iki santuokos kartu negyveno, bendro ūkio nevedė. Ąpeliantės ir A. K. santuoka buvo registruota 1979 m. spalio 20 d., vestuvių puota vyko ginčo name, kuris buvo pilnai įrengtas, jame buvo sudarytos visos sąlygos gyventi, namas buvo pilnai įrengtas ir apstatytas baldais. Šias aplinkybes patvirtina santuokos liudijimas, vestuvių fotonuotraukos. T. 1, b.1. 10, 103-104.
22. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį santuokos ir šeimos kodekso 22 str. 1 d., turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, yra kiekvieno iš jų asmeninė nuosavybė. Kiekvieno iš sutuoktinių turtas gali būti pripažintas bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu būtų nustatyta, kad santuokos metu buvo įdėtos lėšos žymiai padidinusios šio turto vertę (1980 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas Nr. X-688 redakcija). Akivaizdu, kad ir tokių įrodymų apeliantė teismui nepateikė.
23. Ginčo objektas, gyvenamasis namas, buvo sukurtas dar iki santuokos sudarymo, panaudojant išimtinai asmenines A. K. lėšas, santuokos metu nebuvo nei rekonstruotas, nei kapitaliai remontuotas. Šią aplinkybę patvirtina civilinėje byloje esančios 2018 m. kovo 5 d. fotonuotraukos, patvirtinančios, kad gyvenamasis namas nuo pat jo statybos pabaigos (1978m.) ir namų valdos techninės apskaitos duomenų fiksavimo metu (1979 m. sausio 4 d.), nebuvo nei pagerintas, nei atliktas jo remontas, t.y., iš nuotraukų matyti, kad gyvenamasis namas yra senos, avarinės būklės, jokie vandentiekio, šildymo sistemos, kanalizacijos vamzdžiai, radiatoriai nebuvo keisti, grindys name paklotos, langai įstatyti dar nuo namo pastatymo ir nekeisti, namo išorės apdaila nedaryta nuo namo pastatymo, garažo vartai nekeisti, visi namo sienos, langai, durys, laiptai pūva, name įsiveisęs pelėsis, tvyro drėgmė. Pažymėtina, kad tokia namo tiek išorės, tiek vidinė apdaila visiškai atitinka civilinėje byloje esančioje Vilniaus techninės inventorizacijos namo valdos techninės įskaitos kortelėje 1979m. sausio 4d. užfiksuotus duomenis (T1, b.l. 22-29), t.y. nepasikeitė (t.1,b.l. 164-170).
24. Ieškovė (apeliantė A. K.), teigdama, kad ji yra namo savininkė, nuo pat išsikraustymo iš gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), dienos (2010 m.) nė karto nemokėjo už namui suteiktas komunalines paslaugas, nevykdė gyvenamojo namo priežiūros, einamojo remonto darbų, kas patvirtina, kad ieškovė savęs niekada nelaikė ginčo turto šeimininke.
Šalies argumentai
25. Apeliantė (atsakovė) M. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2018 m. balandžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl fakto, kad ieškovė A. K. sutuoktinio mirties dienai buvo reikalinga išlaikymo ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės A. K. atsakovės M. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
26. Atsakovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, tenkindamas ieškinį dalyje dėl išlaikymo reikalingumo fakto nustatymo, neanalizavo civilinės bylos medžiagos, sprendimą šioje dalyje priėmė remdamasis prielaidomis, spėjimais. Ieškovė, teikdama reikalavimą pripažinti faktą, kad ji sutuoktinio mirties dienai buvo reikalinga išlaikymo, jį motyvavo vienintele 2017 m. spalio 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažyma Nr. KA_PZ1-24200.
27. Pažymėtina, kad iš šios pažymos matyti, kad ieškovei nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo perskaičiuota senatvės pensija bei išmokėta 252,02 eurai. Tuo tarpu ieškovė, teigdama, kad sutuoktinio mirties dieną buvo reikalinga išlaikymo, turėjo teismui pateikti duomenis apie savo gaunamas pajamas sutuoktinio mirties dienai, t.y., 2017 m. liepos 26 d., tačiau šito nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad gauna 293 eurus, tačiau teismui nekilo klausimų, kodėl ieškovės nurodoma suma ir pažymoje apskaičiuota sumos skiriasi. Teismas nesiaiškino, iš ko susideda ieškovės gaunama pensija.
29. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovė nepateikė esminio dokumento, įrodančio jos sutuoktinio mirties dienai gautas ir dabar gaunamas pajamas, civilinėje byloje nebuvo nė vieno rašytinio įrodymo apie ieškovės galimybes gauti pajamų, ieškovės turėtą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir turtines teises, taip pat ieškovės konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą.
30. Nesutiktina su teismo motyvu, kad nekilnojamojo turto registro duomenimis ieškovė neturi jos vardu registruoto nekilnojamojo turto. Ieškovė, nuslėpė nuo teismo duomenis apie jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, o teismas turimus byloje įrodymus (pvz. 2017-09-25 VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, iš kurio matyti, kad santuokos metu ieškovė su sutuoktiniu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 0,1231 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įsigijimo pagrindas 1994-04-14 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr.2-1011, 1994m. - 2290 eurų vertės, 2018m. - 36300 eurų vidutinės rinkos vertės, t.1, psl. 16) netinkamai vertino.
31. Teismas visiškai nevertino civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovės A. K. turtinę padėtį. O ir pati ieškovė apie juos sąmoningai nutylėjo. Iš 2017 m. rugsėjo 14 d. notaro S. S. liudijimo, reg. Nr.3309 matyti, kad ieškovė yra mirusiojo sutuoktinio įpėdinė.
32. 2017 m. rugsėjo 14 d. pareiškime apie palikimo priėmimą nurodyta, kad mirusiojo palikėjo turtą sudaro žemės sklypas su pastatais, esantys (duomenys neskelbtini), mirusiojo vardu VĮ „Regitra“ registruoti automobiliai (t. 1, psl. 12-13). Ieškovė savo pareiškimu prašė išduoti jai paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, pagal kurį ji paveldi 1/2 dali didelės vertės 0.12312 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 36300 eurų vidutinės rinkos vertės bei mirusio sutuoktinio vardu registruotas transporto priemones, kadangi šis turtas buvo įgytas santuokos metu bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise.
33. Ieškovė A. K. pateikė atsiliepimą į atsakovės M. M. apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovės nurodė, kad CK 3.72 str. 2 d. numato: preziumuojama, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. Vadovaujantis minėta nuostata darytina išvada, jog faktai, kad Ieškovė yra 82 metų amžiaus, kad jos pajamos sudaro tik 252,02 Eur per mėnesį senatvės pensija, leidžia preziumuoti, jog Ieškovei yra reikalingas išlaikymas. Tačiau ši prezumpcija byloje gali būti nuginčyta, t. y. nedraudžiama teismui nustatyti priešingai, kad garbingo amžiaus asmuo, gaunantis tik pajamas iš senatvės pensijos, yra apsirūpinęs ir jam išlaikymas nėra reikalingas. Prezumpcija, jog Ieškovei Palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, negali būti nuginčyta, kadangi priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo Apeliantė, neegzistuoja jokios galimybės Ieškovei gauti papildomų pajamų. Taip pat Ieškovė neturi ir jokio kito turto, kaip tą patvirtino ir byloje paaiškinimus davę liudytojai, kadangi ji iš bendrų su Palikėju namų išsikraustė palikusi visus buities daiktus ir visos bendros piniginės lėšos grynaisiais pinigais liko pas Palikėją jų bendruose namuose. Todėl Apeliantės nurodytas teiginys, jog byloje nėra rašytinių įrodymų patvirtinančių minėtas aplinkybes apie Ieškovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei kitas pajamas yra nepagrįstas ir nereikšmingas, kadangi neįmanoma pateikti įrodymų apie tai, kas neegzistuoja. Jeigu faktai apie kitą Ieškovės turtą bei pajamas būtų egzistavę, Apeliantė turėjo tai pagrindžiančius įrodomus pateikti ir/arba nurodyti teismui ir/ar prašyti išreikalauti tokius faktus pagrindžiančius įrodomus.
34. Apeliantės teiginys, jog 2017-10-19 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau - Sodra) pažyma Nr. KA_PZ1-24200 yra vienintelis dokumentas, kuriuo Ieškovė rėmėsi įrodinėdama išlaikymo reikalingumą, yra nepagrįstas. Ieškovė įrodinėdama išlaikymo reikalingumą rėmėsi: 2017-10-19 Sodros pažyma Nr. KA-PZ1-24201, kuri įrodo, jog Ieškovė neturi jokių draudžiamųjų pajamų ir nėra valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre, t. y. negauna kitų išmokų; 2018-01-09 Sodros pažyma Nr. KA_PZ1-948, patvirtinančia Ieškovės dukros I. A., su kuria Ieškovė gyvena, pajamas, sudarančias vos 190,28 Eur per mėn.; Nekilnojamojo turto registro išrašais apie tai, kad Statiniai ir žemės sklypas, ant kurio stovi Statiniai, įregistruoti Palikėjo vardu; Ieškovės, o taip pat liudytojų - I. A. ir S. P. - duotais paaiškinimais teismo posėdyje. Liudytojai ir Ieškovė nurodė bylą nagrinėjančiam teismui mėnesines Ieškovės ir su ja gyvenančios dukros pajamas bei išlaidas būtiniausiems poreikiams: maistui (200 Eur), būsto išlaikymui (150 Eur), vaistams (30 Eur), drabužiams ir kt. Išvardintos pajamos bei išlaidos nebuvo ginčijamos Apeliantės kaip pernelyg didelės ar neatitinkančios tikrovės, todėl teismo Skundžiamame sprendime pagrįstai laikytos įrodančiomis Ieškovės turtinę padėtį. Byloje liudytojų paaiškinimais taip pat nustatyta, kad Ieškovė gyvena pas dukterį ir savarankiškai negali apsirūpinti gyvenamąja vieta. Toks vertinimas, kuris atitinka nustatytas faktines aplinkybes, pateiktas ir Skundžiamame sprendime. Byloje buvo pateiktos ir vertintos tiek Ieškovės, tiek jos dukters, I. A., pajamos, kurios yra mažesnės nei Ieškovės. Aptartų Ieškovės įrodinėtų bei įrodytų aplinkybių visuma pagrįstai leido teismui vadovaujantis tikimybių pusiausvyros kriterijais vertinti, jog Ieškovei Palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas. Kartu aptarti motyvai ir faktai patvirtina, jog priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo Apeliantė, Skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis eile leistinų įrodymų, bet ne vienintele Sodros pažyma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
35. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
36. Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra kilęs dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo.
Dėl ieškovės A. K. apeliacinio skundo
37. Ieškovė skundžia sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jos ieškinio reikalavimas pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) esantys objektai: pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei kiti inžineriniais statiniai-kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ieškovei A. K. ir jos mirusiam sutuoktiniui A. K..
38. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčo santykiams taikytinos 2000 m. Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu.
39. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, o pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turtas, įgytas sutuoktinio atskirai iki santuokos sudarymo, yra jo asmeninė nuosavybė. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1975 m. liepos 16 d. A. K. buvo skirtas sklypas namo statybai (e.b.l. 176). 1975 m. spalio 8 d. su juo sudaryta sodybinio sklypo suteikimo individualinio gyvenamojo namo statybai sutartis (e.b.l. 176-177). Leidimas ginčo namo statybai A. K. buvo išduotas 1975 m. spalio 21 d. (e.b.l. 174-175). Jame nurodyta, kad statytojas privalo pradėti statybą ne vėliau kaip 1975 m. gruodžio 31 d., užbaigti ir pateikti komisijai iki 1977 m. spalio 21 d. Į bylą pateikti kadastriniai duomenys patvirtina, jog pirmieji kadastriniai ginčo turto matavimai atlikti 1979 m. sausio 4 d. (e.b.l. 22, 24-27), pastato techninės inventorizacijos atliktų darbų aktas surašytas 1979-01-10, patvirtintas 1979-01-14 (e.b.l. 28-29). Šių dokumentų turinys patvirtina atsakovės teiginius apie tai, kad 1979 metų sausio mėn. namas buvo pastatytas: buvo sienos, stogas, perdangos, grindys, langai, durys, santechnikos ir elektros įrengimai, pertvaros, atlikti apdailos darbai, įrengtas rūsys, garažas, terasos, įvestas vandentiekis, kanalizacija, šildymas, elektra (e.b.l. 22, 25, 26). Kadastriniuose dokumentuose užfiksuoti namo statybos metai – 1979 metai (e.b.l. 22, 25, 36, 84). Šie įrodymai patvirtina aplinkybę, jog ginčo namas buvo baigtas statyti palikėjo dar iki santuokos su ieškove sudarymo 1979 m. spalio 20 d., todėl reikalavimas turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe aptariamu pagrindu atmestinas.
40. Teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, kad aktas valstybiniam pastato priėmimui surašytas 1980-11-13 (e.b.l. 20-21), sprendimas dėl nuosavybės teisių pripažinimo priimtas 1981-01-23 (e.b.l. 18), išvada pastatų teisinei registracijai atlikti pateikta ir nuosavybės teisės viešajame registre įregistruotos 1981-02-25 (e.b.l. 17, 19), negali nulemti priešingo sprendimo, kadangi šie veiksmai atlikti siekiant patvirtinti jau įvykusius faktus bei juos išviešinti, tačiau negali būti laikomi nuosavybės pradžia, esant įrodymams, jog ginčo daiktas faktiškai sukurtas anksčiau.
41. Kolegija taip pat sutinka, kad šioje byloje išklausytų šalių ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, pasakodami apie senus įvykius apklausiami asmenys nepateikė tikslių atsakymų. Tačiau liudytojai davę paaiškinimus, tame tarpe ir ginčo šalys, patvirtino, kad ieškovės ir palikėjo vestuvės buvo švenčiamos ginčo name, jame tuo metu buvo sąlygos gyventi.
Dėl ginčo turto esminio pagerinimo iš bendrų lėšų
42. Ieškovė taip pat įrodinėjo, kad nuo 1995 iki 2000 metų sutuoktiniai atliko viso gyvenamojo namo remontą, pakeitė šildymo sistemą – įrengė šildymo katilinę, pakeitė visus namo radiatorius, pakeitė grindų, sienų, lubų dangą, atliko stogo dangos remontą.
43. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kt.). Iš esmės analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio SŠK 22 straipsnio 3 dalyje, nustačiusioje, kad kiekvieno iš sutuoktinių turtas gali būti pripažintas bendrąja jungtine jų nuosavybe, jeigu bus nustatyta, kad santuokos metu buvo įdėtos lėšos, žymiai padidinusios šio turto vertę.
44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016). Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias ieškovės reikalavimo pagrįstumą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie gyvenamojo namo remontą, jog pakeitė šildymo sistemą – įrengė šildymo katilinę, pakeitė visus namo radiatorius, pakeitė grindų, sienų, lubų dangą, atliko stogo dangos remontą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog teisme išklausyti liudytojų paaiškinimai nagrinėjamu atveju vertintini kaip nepakankami, kadangi prieštaringi, tuo tarpu jokiais kitais įrodymais jie neparemti.
45. Kolegija laiko pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentą, jog į bylą pateikti kadastriniai dokumentai, kuriuose užfiksuoti ne tik jau aptarti 1979 metų duomenys, tačiau ir pakartotinių 1984 bei 1991 metais atliktų kadastrinių matavimų rezultatai (e.b.l. 23, 25, 27, 30-37, 83, 87) neįrodo buvus atliktą kapitalinį remontą, rekonstrukciją, pertvarkymą ar pan. Atvirkščiai, kadastriniai matavimai nėra pakitę, duomenys patvirtina nusidėvėjimo procentą, kuris buvo padidėjęs (e.b.l. 25), o iš kadastrinių dokumentų turinio akivaizdu, kad matavimai atlikti vertės perskaičiavimo tikslais.
46. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Dėl atsakovės M. M. apeliacinio skundo
47. Atsakovė nesutinka su sprendimo dalimi, kurioje nuspręsta pripažinti faktą, kad ieškovei A. K. jos sutuoktinio A. K. mirties dieną – 2017-07-26, buvo reikalingas išlaikymas.
48. Pagal CK 5.20 straipsnio 1 dalį palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau.
49. Kasacinio teismo praktikoje gana išsamiai aptarti išlaikymo reikalingumui konstatuoti būtini kriterijai: klausimas dėl išlaikymo reikalingumo spręstinas teismui įvertinus visas palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautas pajamas, galimybes jų gauti, turėtą turtą ir turtines teises, taip pat tokio asmens konkrečius poreikius, sudarančius būtinų gyvenimo reikmių visumą. Vertinant būtina atsižvelgti į tai, kad tam tikra asmens sveikatos būklė, jo socialinis statusas yra susiję su atitinkamomis teisėmis: gauti pašalpą, pensiją, kitokią paramą. Konstatavus, kad asmuo palikimo atsiradimo metu buvo atitinkamos būklės, kai jam reikalinga parama, reikia įvertinti ir tai, kad tokioje situacijoje jis įgyja ir teisę į paramą. Teismai, vertindami išlaikymo reikalingumą pareiškėjui palikimo atsiradimo metu, turėtų įvertinti, ar jis išnaudojo visas objektyviai įgyvendinamas galimybes gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-258-219/2016).
50. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad palikėjo mirties dieną ieškovė buvo 82 metų amžiaus. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis ieškovei priskaityta 252 Eur dydžio kasmėnesinė senatvės pensija (e.b.l. 38-39). Teismas konstatavo, kad būdama garbaus amžiaus ieškovė neturi galimybės gauti kitokių pajamų.
51. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovės dukteriai I. A. priskaityta 190,28 Eur dydžio per mėnesį senatvės pensija (e.b.l. 115-116). Teismas sprendė, jog neturi pagrindo netikėti ieškovės ir jos dukros paaiškinimais apie tai, kad jos bendrai labai taupydamos per mėnesį vidutiniškai išleidžia apie 150 Eur buto išlaikymui, 30 Eur vaistams, 200 Eur maistui. Teismas taip pat nustatė, kad nekilnojamojo turto registro duomenimis ieškovė neturi jos vardu registruoto nekilnojamojo turto. Ieškovė gyvena dukrai priklausančiame vieno kambario bute, taigi yra dukters išlaikoma natūra suteikiant ieškovei gyvenamąją vietą, kitu atveju savarankiškai apsirūpinti gyvenamąja vieta ieškovė neturėtų galimybės. Aplinkybė, kad ieškovė neturi skolų, nes gyvena pas dukterį, riboja savo poreikius ir labai taupo, negali lemti vertinimo, kad jos gaunama senatvės pensija yra pakankama ir ji savo pajamomis bei turtu turi galimybę patenkinti visus savo būtinus poreikius.
52. Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl išlaikymo palikėjo mirties dieną reikalingumo, lemiančio teisę į privalomąją palikimo dalį, pareiškėjai.
53. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjai jos vyro mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016). Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės.
54. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti atsakovės apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
55. Kiti apeliančių skundų argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
apeliančių A. K. (ieškovės) ir M. M. (atsakovės) apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.