Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-297-626/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-12-06
Bylos Nr.: 1A-297-626/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-02-4-00129-2022-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Linas Šiukšta, Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė
Nuteistasis: T. R.

Kategorijos

1.1.2.1Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike (BK 3 str.)
1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.2.17.1.3Strateginių prekių, nuodingųjų, stipriai veikiančių, narkotinių, psichotropinių medžiagų arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakų (prekursorių) kontrabanda (BK 199 str. 3 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-297-626/2023Teisminio proceso Nr.

1-02-4-00129-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.1; 1.1.7.1; 1.2.17.1.3; 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aivos Survilienės ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui (Sergejui Bekiš),gynėjui advokatui Ridui Žemkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. R. (T. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalį ‑ 250 MGL (12 500 eurų) dydžio bauda.

Nuteistajam T. R. paskirta kardomoji priemonė – 12 000 Eur užstatas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, sumokėta užstato suma panaudotina nuosprendžiu paskirtai baudai sumokėti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. R. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. spalio 13 d., apie 16.30 val., iš Baltarusijos Respublikos per Lietuvos Respublikos sieną ‒ Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, esantį Pasieniečių g. 26, Medininkų k., Medininkų sen., Vilniaus r., vykdamas dviračiu į Lietuvos Respubliką su savimi, laikydamas jam priklausančioje rankinėje, gabeno 40 005 eurų, ir pažeisdamas:

‒ Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. spalio 23 d. Reglamento (ES) 2018/1672 dėl į Sąjungą įvežamų arba iš jos išvežamų grynųjų pinigų kontrolės, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1889/2005, 3 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies reikalavimus apie tai, kad vežėjai, vežantys grynuosius pinigus, kurių vertė yra 10 000 eurų arba didesnė, raštu arba elektroniniu būdu deklaruoja tuos grynuosius pinigus valstybės narės, per kurią jie atvyksta į Sąjungą arba iš jos išvyksta, kompetentingoms institucijoms ir sudaro joms galimybę atlikti kontrolę;

‒ Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad, kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji Reglamento (ES) 2018/1672 3 straipsnio 1 dalyje, privalo jas deklaruoti, neužpildė Grynųjų pinigų deklaracijos formos, patvirtintos 2021 m. gegužės 11 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentu Nr. 2021/776, ir privalomu būdu nedeklaravo į Europos Sąjungą gabenantis 40 005 eurų, tai yra didesnę nei 250 MGL dydžio sumą. Šiais savo veiksmais T. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis T. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 9 nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Apeliantas nurodo, kad apygardos teismas netinkamai ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklę, dėl ko nepagrįstai kriminalizavo nuteistojo veiksmus, pripažindamas, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai atliko įrodymų tyrimą ir vertinimą, neatsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus.

2.2. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaitinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kuri visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados tari būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ‑ ir Konvencijos) 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

Šalies argumentai

2.3. BK 199 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tas, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno kilnojamąsias kultūros vertybes ar antikvarinius daiktus, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Taigi, tam, kad būtų konstatuotas nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnio 3 dalyje, padarymas, teismas turi nustatyti, kad buvo atlikti tyčiniai veiksmai ‑ privalomų pateikti daiktų nepateikimas muitinės kontrolei arba kitoks kontrolės išvengimas.

2.4. Anot apelianto, jis atvyko į Lietuvos Respublikos muitinės kontrolės punktą iš Baltarusijos Respublikos, kurioje, prieš išvykdamas, jis deklaravo grynuosius pinigus, nurodydamas, kad šie grynieji pinigai yra išvežami iš Baltarusijos Respublikos (deklaracija yra byloje). Nuteistasis grynuosius pinigus kartu su Baltarusijos Respublikos deklaracija laikė rankinėje, grynieji pinigai ir Baltarusijos Respublikoje užpildyta deklaracija nebuvo paslėpti, buvo lengvai pastebimi. Tokie jo veiksmai patvirtina, kad jis neturėjo tyčios nepateikti pinigų muitinės kontrolei.

2.5. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ypatingai akcentavo aplinkybę, kad jis ne kartą kirto Lietuvos Respublikos sieną ir tikėtina, jam turėjo būti žinoma pinigų pateikimo patikrinimui tvarka, be to, kaip nurodė teismas, jam suprantama rusų kalba muitinės posto teritorijos buvo teikiama informacija apie pareigą deklaruoti, tačiau jis tyčia to nepadarė. Apeliantas pažymi, kad vien pareigos apie pareigą deklaruoti išviešinimas savaime negali būti pagrindu pripažinti, kad asmuo, kuris neužpildė deklaracijos, tyčia nuslėpė privalomus deklaruoti pinigus. Jis iš tikrųjų ne kartą lankėsi Lietuvos Respublikoje, tačiau deklaracijos pildymas nėra privalomas kaskart kertant sieną, o tik tam tikrais atvejais, kurių vienas yra grynųjų pinigų įvežimas į Lietuvos Respublikos teritoriją.

2.6. Apeliantas neneigia, kad žinojo apie privalomą įvežamų pinigų deklaravimą ir neneigia aplinkybės, kad būtų užpildęs deklaraciją, tačiau, jis laukė kol deklaracija jam bus pateikta. Pažymėtina ir tai, kad jam pačiam užpildyti deklaraciją bet kuriuo atveju nepavyktų, kadangi, vadovaujantis teisės aktais, deklaracija turėtų būti užpildyta lietuvių arba anglų kalba.

2.7. Grynųjų pinigų deklaracijos pildymo tvarka yra nurodyta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2021 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1B-368 patvirtintame Grynųjų pinigų deklaracijų ir grynųjų pinigų atskleidimo deklaracijų pateikimo ir muitinio įforminimo tvarkos apraše. Aprašo 5 punkte nustatyta, kad grynųjų pinigų deklaracija pildoma atvykstant į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių, išvykstant iš Europos Sąjungos į trečiąsias šalis arba vykstant per Lietuvos Respubliką iš trečiosios šalies į trečiąją šalį, kai gabenamų grynųjų pinigų, kaip jie apibrėžti Reglamento (ES) 2018/1672 2 straipsnio 1 dalies a punkte, vertė yra 10 000 eurų arba didesnė. Aprašo 6 punkte nustatyta, kad pasirašyta grynųjų pinigą deklaracija teikiama Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punkte veikiančio muitinės posto pareigūnui. Kai per Lietuvos Respubliką vykstama iš trečiosios šalies į trečiąją šalį, grynųjų pinigų deklaracija teikiama atvykstant į Lietuvos Respubliką ir išvykstant iš jos. Aprašo 9 ir 10 punktuose nustatyta, kad kartu su grynųjų pinigų deklaracija asmuo privalo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir grynųjų pinigų ekonominę kilmę įrodančių dokumentų (pvz., dokumento, nurodančio grynųjų pinigų ir (ar) piniginių priemonių paveldėjimą, sutartį kurios objektas yra pervestos lėšos, kasos čekį (kitą dokumentą), kurį išduoda loterijos, varžybų, sporto ar kultūros renginių, azartinių lošimų organizatoriai, banko išrašą ir kt.) patvirtintas kopijas. Grynųjų pinigų deklaracija pildoma lietuvių arba anglų kalba, naudojant lietuvių arba anglų kalba išspausdintą formą, didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis tamsios spalvos rašikliu, arba kompiuterinėmis priemonėmis Reglamento (ES) 2021/776 1 priedo 1 dalies nustatyta tvarka. Jeigu būtina, pildomas Grynųjų pinigų deklaracijos papildomas lapas Reglamento (ES) 2021/776 1 priedo 3 dalies nustatyta tvarka.

2.8. Apraše nurodyta, kad pati deklaracija gali būti užpildyta tik lietuvių arba anglų kalba, todėl nuteistasis bet kuriuo atveju deklaracijos savarankiškai užpildyti negalėtų, kadangi nei lietuvių, nei anglų kalbos nemoka. Tam nuteistajam būtų reikalinga pagalba. Apraše yra nurodyta, kad muitinės pareigūnui turi būti pateiktas ir asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas kartu su deklaracija, tad laikytina kad muitinės patikrinimo procedūra prasideda nuo reikalavimo pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir reikalavimo nurodyti, ar asmuo turi deklaruotinų daiktų, kai asmuo nurodo, kad deklaruotinų daiktų neturi, pradedamas patikrinimas. Akivaizdu, kad asmuo turi aiškiai suvokti, kad muitinės pareigūnas reikalauja žodžiu deklaruoti, ar veža muitinės patikrinimui būtinus pateikti daiktus ir ar juos deklaravo ir, suvokdamas, kad jau prasidėjo muitinės patikrinimas, tyčia nuslėpti būtinus pateikti muitinės deklaravimui daiktus.

2.9. Iš liudytojo E. L. parodymų matyti, kad jis iš toli pastebėjo tris asmenis, kurie stovėjo prie muitinės patalpų. Liudytojas E. L. kreipėsi iš tolo į visus tris asmenis klausdamas, ar ką nors veža, ir nesulaukęs jokio atsakymo, pareikalavo, kad jis parodytų rankinę. Pasak apeliantą, iš tokio muitinės patikrinimo pradžios sunku suvokti, ar iš tikrųjų prasidėjo patikrinimas, kadangi muitinės pareigūnas liudytojas E. L. nesikreipė tiesiogiai į jį, neprašė pateikti asmens tapatybės dokumentus, nesukonkretino, ką reiškia jo (E. L.) kreipimasis. Tokiu atveju, net ir menkiausias nesuvokimas muitinės pareigūno veiksmų, laikytinas nusikaitimu, kadangi asmuo, atvykęs į muitinės teritoriją ir nesugebantis reikalaujama kalba užpildyti deklaracijos, yra jau faktiškai atlikęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 199 straipsnio 3 dalyje.

2.10. Iš liudytojo E. L. parodymų matyti, kad jis, negavęs jokio konkretaus atsakymo iš jokio asmens, be kokio nors įspėjimo pareikalavo parodyti rankinę, net nepatikslindamas, ar asmenys užpildė deklaracijas. Paties liudytojo E. L. vertinimu, jis nusprendė, kad nuteistasis slepia pinigus, nes jis pasimetė.

2.11. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kartu su juo buvę asmenys taip pat nebuvo užpildę deklaracijos, tačiau jiems tiesiog nebuvo leista atvykti į Lietuvos Respubliką, jie buvo grąžinti į Baltarusijos Respubliką. Liudytojas E. L. parodė, kad atliko muitinės patikrinimą tik vieno jo (T. R.) atžvilgiu, nors buvo tikrinami visi trys vienu metu. Apelianto vertinimu, toks teisės aktų reikalavimų interpretavimas nėra galimas, kadangi muitinės patikrinimo procedūra turi būti aiški, taikytina visų asmenų atžvilgiu, nes, kaip yra nustatyta šioje baudžiamojoje byloje, nusikaltimu asmens veika tampa tik subjektyviai įvertinus muitinės pareigūnui, kurio pasirinkimu muitinės procedūra prasideda ir pasibaigia neinformavus tikrinamojo. Taip pat ikiteisminiame tyrime yra duomenų, kad jam nebuvo išaiškinta jo teisė atsisakyti duoti parodymus, kuri yra garantuojama kiekvienam įtariamajam nusikalstamos veikos padarymu asmeniui. Jam buvo liepta duoti rašytinius paaiškinimus apie savo veiksmus.

2.12. BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad esminiais baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuojamos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, ir priimti teisingą nuosprendį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiais pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus buvo padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-160-507/2016 ir kt.).

2.13. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatas teismas, tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus Į loginę visumą ir tik po to daryti apibendrinančias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, Nr. 2K-91/2010, Nr. 2K-307/2010, Nr. 2K-556/2010 ir kt.). Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-603/2011).

2.14. Apeliantų nuomone, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo bei BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Paminėti BPK pažeidimai nulėmė ir tai, kad šiuo atveju buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, dėl ko nuteistojo veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip pavojingi ir nusikalstami bei kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą. Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė įstatymu garantuotas teises bei sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kiekvienas paminėtas pažeidimas atskirai ir visi kartu sąlygoja nuosprendžio neteisėtumą bei sudaro savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kalte bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-603/2011).

2.15. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teismas įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai vertinant ir nuosprendį grindžiant išimtinai tik neva jį kaltinančiais įrodymais, nepagristai sureikšminant tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertinant šių įrodymų kitų, jų neatitinkančių, bylos įrodymų kontekste. Su baudžiamojo proceso nuostatomis absoliučiai nesuderinama situacija, kada visi neaiškumai ir abejonės vertinami išimtinai nuteistojo nenaudai, o išvados yra grindžiamos prielaidomis apkaltinamajam nuosprendžiui priimti naudinga linkme, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą. Tokiu būdu buvo pažeista ir kaltinamojo teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta teisingai nešališko teismo.

2.16. Asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Dėl to sprendžiant, ar tokia teisė nebuvo varžoma, atsižvelgtina ne tik į tai, ar procesine prasme asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl aplinkybių, kurios buvo tiriamos baudžiamojoje byloje, bet būtina įvertinti visus faktinius bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2009, Nr. 2K-225/2009 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad jei tam tikros įstatymų nustatytos sankcijos savo dydžiu (griežtumu) prilygsta kriminalinėms bausmėms, nesvarbu, kokiai teisinės atsakomybės rūšiai (baudžiamajai, administracinei, drausminei ar kitokiai) šios sankcijos būtų priskirtos, ir nesvarbu, kaip atitinkamos sankcijos būtų vadinamos, įstatymuose būtinai turi būti nustatytos tokios procesinės garantijos asmenims, traukiamiems teisinėn atsakomybėn pagal atitinkamus įstatymus, kokios kyla iš Konstitucijos, inter alia iš jos 31 straipsnio (Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2005, Nr. 02/03-03/03-04/03-05/03-39/03-05/04-16/04-02/05-04/05).

2.17. Nors Konvencijos 6 straipsnyje teisė nesuteikti informacijos ar neduoti prieš save parodymą (arba tiesiog ‑ teisė tylėti) tiesiogiai neminima, tačiau EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė tylėti ir teisė neduoti prieš save parodymų yra visuotinai pripažįstami tarptautiniai standartai, priskiriami teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reguliavimo sričiai. Dar 1993 metais priimtame sprendime Funke prieš Prancūziją EŽTT pripažino ne tik draudimą reikalauti pateikti įrodymus prieš save, bet ir nurodė, jog šia nuostata grindžiama teisė nesuteikti informacijos gali galioti ne tik baudžiamosiose procedūrose siaurąja prasme, bet ir administracinėse procedūrose. Tokią poziciją EŽTT patvirtino Jussila prieš Suomiją byloje, kurioje konstatuota, kad mokestinės srities procedūrų pobūdis nėra toks, kad dėl jo tos procedūros nepatenka ar turėtų nepatekti į Konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį. Nėra jokių abejonių dėl mokesčių svarbos efektyviam valstybės funkcionavimui, bet pabrėžė, jog nėra įsitikinęs, kad siekiant išlaikyti mokesčių sistemos veiksmingumą būtina pašalinti procedūrines apsaugos priemones taikant baudžiamąsias sankcijas šioje srityje, arba kad toks pašalinimas gali būti suderinamas su Konvencijos dvasia ir tikslu.

Šalies argumentai

2.18. EŽTT byloje JB prieš Šveicariją vertino mokesčių institucijų praktiką skirti asmeniui baudas už reikalaujamų dokumentų nepateikimą, kai, įtardamos pareiškėjo nusikalstamą veiką, bet negalėdamos jos įrodyti, reikalavo pateikti visus dokumentus, susijusius su įmonėmis, į kurias jis investavo pinigus. Pareiškėjas visus kartus atsisakė tai padaryti, todėl keturis kartus buvo nubaustas piniginėmis sankcijomis. EŽTT, nagrinėdamas, ar baudos skyrimas už tam tikros informacijos nepateikimą atitinka Konvencijos garantijas, priėjo išvadą, kad kompetentingos institucijos bandė priversti pareiškėją pateikti informaciją apie jo pajamas atskleidžiančius dokumentus, kurie būtų leidę įvertinti mokėtinus mokesčius, o tai galbūt vėliau galėjo tapti baudžiamųjų kaltinimų pagrindu. Atitinkamai, EŽTT mokesčių institucijos skirtas baudas už reikalaujamų tokio pobūdžio dokumentų nepateikimą EŽTT prilygino pareiškėjo teisę neduoti prieš save parodymų pažeidusiam spaudimui.

2.19. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, jo veiksmuose nėra jam inkriminuojamą nusikaltimų visų požymių, o nuosprendis nėra pagrįstas visuma įrodymų, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, dėl ko buvo nesilaikyta BPK 301 straipsnio nuostatų. BPK 1 straipsnio 1 dalis numato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi ikiteisminio tyrimo subjektai privalo atlikti tyrimą, o teismai išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pažymėtina, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

2.20. Pasak apeliantą, pirmosios instancijos teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, netinkamai ištyrus ir įvertinus visus įrodymus, turinčius reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, buvo grubiai pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, ir visi šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, bei netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas šioje byloje laikytini esminiais, kurie sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį.

Šalies argumentai

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė spręsti dėl T. R. teisinę padėtį švelninančio įstatymo taikymo, o kitoje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo T. R. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus – netinkamai ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

5. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, o taip pat atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme – papildomai apklaususi liudytoją E. L., daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog T. R. veikoje dėl grynųjų pinigų 40 005 Eur kontrabandos yra visi objektyvieji ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis dėl T. R. kaltės kontrabanda per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenus privalomus pateikti muitinei grynuosius pinigus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Priešingai nei tvirtina apeliantas, vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, suteikė nepagrįstą prioritetą nuteistąjį kaltinantiems įrodymams, T. R. kaltę grindė prielaidomis, tokiu būdu pažeisdamas in dubio pro reo principą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl T. R. kaltės padarius paminėtą nusikalstamą veiką, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nuteistojo T. R. kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Nuteistojo T. R. padaryta nusikalstama veika, įvertinus nusikaltimo dalyko vertę (800,1 MGL), pagrįstai kvalifikuota pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią baudžiamojo įstatymo redakciją. Tačiau 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV 1925), pagal kurią pasikeitė šios nusikalstamos veikos teisinis vertinimas – pasikeitė privalomų pateikti muitinei gabenamų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną daiktų pažeidžiant atitinkamais teisės aktais nustatytą tvarką, vertės ribos, o taip pat sumažintas maksimalus sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydis nuo aštuonerių metų iki šešerių metų, t. y. švelnėjo nuteistojo teisinė padėtis. Todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, nuteistojo T. R. nusikalstama veika, padaryta 2022 m. spalio 13 d., perkvalifikuotina pagal naują BK 199 straipsnio 2 dalies redakciją.

6. BK 199 straipsnio 3 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ar kitaip šios kontrolės išvengė. BK 199 straipsnyje nurodyto nusikaltimo pagrindinis objektas – muitinės prižiūrimų prekių gabenimo ir deklaravimo tvarka, Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos finansiniai interesai. Pagal teismų praktiką kontrabandos nusikaltimo dalykas – privalomi pateikti muitinei daiktai – yra visi materialūs objektai, pagal galiojančius teisės aktus privalomi pateikti muitiniam tikrinimui. Tai gali būti bet kokios Lietuvos ir kitų šalių prekės, pinigai, vertybiniai popieriai ir kiti materialūs objektai, turintys piniginę išraišką. Pagal šios normos prasmę kontrabandos dalykas gali būti viskas, ką pagal galiojančius teisės aktus privalu pateikti muitinei, t. y. deklaruoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-278-489/2017, Nr. 2K-233-895/2019 ir kt.). Kontrabanda objektyviai gali pasireikšti privalomų pateikti muitinei daiktų, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 199 straipsnio 3 dalis), neteisėtu gabenimu. Gabenimas neteisėtas tampa tada, kai tokie daiktai gabenami, nepateikiant muitinės kontrolei arba kitaip šios kontrolės išvengiant. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl bendriausia prasme kontrabanda laikoma baigta nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei ar kitokio jos išvengimo momento (nereikalaujant padarinių atsiradimo). Nepateikimas muitinės kontrolei yra tada, kai asmenys, privalantys deklaruoti gabenamus daiktus, jų nedeklaruoja ir nepateikia muitiniam tikrinimui, t. y. nuslepia nuo muitinės kontrolės. Kontrabandos subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad jis neteisėtai per valstybės sieną gabena privalomus pateikti muitinei daiktus, ir nori taip veikti. Motyvai ir tikslai nėra būtini šio nusikaltimo subjektyvieji požymiai ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2014, Nr. 2K-7-130-699/2015 ir kt.).

7. Grynųjų pinigų gabenimas per valstybės sieną yra reglamentuotas ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos Sąjungos teisės aktais. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį Reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai. Įgyvendinant minėto Reglamento nuostatas, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintose „Į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis įvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklėse“ taip pat numatyta pareiga deklaruoti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įvežamas grynųjų pinigų sumas, kurių vertė yra ne mažesnė kaip 10 000 Eur (arba ją atitinkanti suma kita valiuta pagal oficialų Lietuvos banko nustatytą deklaravimo dienos euro ir užsienio valiutos kursą), pateikiant muitinei grynųjų pinigų deklaraciją.

8. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje neabejotinai nustatyta, jog 2022 m. spalio 13 d. T. R. iš Baltarusijos Respublikos per Lietuvos Respublikos sieną ‒ Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio postą, vykdamas į Lietuvos Respubliką gabeno 40 005 Eur ir šios sumos privalomu būdu nedeklaravo gabenantis į Europos Sąjungą. Šią aplinkybę patvirtina paties T. R., liudytoju apklausto muitinės pareigūno E. L. parodymai, E. L. tarnybiniame pranešime, įvykio vietos ir grynųjų pinigų apžiūros protokoluose užfiksuota informacija, kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Vis tik, nuteistojo teigimu, jis (T. R.) neturėjo tyčios nedeklaruoti gabenamų grynųjų pinigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apelianto teiginys yra nepagrįstas.

9. Nuteistasis T. R., apklaustas teisiamajame posėdyje, neigė savo kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo. Nurodė, jog vykdamas per Lietuvos Respublikos sieną su savimi turėjo 40 005 Eur grynaisiais pinigais, kuriuos deklaravo dar būdamas Baltarusijos Respublikos pusėje. Pinigai buvo skirti automobilio įsigijimui. Perėjus į Lietuvos Respublikos pusę, priėjęs muitinės pareigūnas, jo (T. R.) ir dviejų šalia buvusių vyrų paklausė, ar šie turi duriančių/pjaunančių daiktų. Atsakė, kad tokių daiktų neturi. Vėliau muitinės pareigūnas paprašė parodyti jo turėtos rankinės turinį ir, pamatęs grynuosius pinigus, liepė eiti į tarnybines patalpas, kur uždavė klausimą, kodėl grynieji pinigai nebuvo deklaruoti. Nuteistasis aiškino, jog nesidomėjo kokia yra grynųjų pinigų deklaravimo tvarka vykstant per Lietuvos Respublikos sieną. Neatkreipė dėmesio į informacinius pranešimus apie būtinybę deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus (t. 2, b. l. 22–24). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą T. R. taip pat aiškino, jog nežinojo Lietuvos Respublikos teisės aktų ir nesidomėjo prievole deklaruoti grynuosius pinigus (t. 1, b. l. 98–99). Tačiau vėlesnės apklausos metu T. R. pripažino savo kaltę dėl turėtų 40 005 Eur grynųjų pinigų gabenimo jų nedeklaravus. Nurodė iš esmės tas pačias įvykio aplinkybes kaip ir ankstesnės apklausos metu (t. 1, b. l. 103–104). Apeliaciniame skunde nuteistasis jau nurodė, kad žinojo apie privalomą įvežamų grynųjų pinigų deklaravimą ir būtų užpildęs deklaraciją, tačiau laukė kol tokia deklaracija jam bus pateikta.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, teisiamajame posėdyje nuteistojo T. R. pateiktas aiškinimas, neigiant tyčia nedeklaravus gabenamų grynųjų pinigų, laikytinas jo pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius T. R. paaiškinimus, nes nuteistojo parodymai proceso metu ne tik buvo prieštaringi, tačiau paneigti kitais byloje surinktais įrodymais. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl T. R. veikimo tiesiogine tyčia padarė remiantis bylos faktinių aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu.

11. Byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijai nesuteikia pagrindo pripažinti apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, jog T. R. neturėjo tyčios nepateikti gabenamų grynųjų pinigų muitinės kontrolei.

12. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas E. L. (muitinės Medininkų kelio posto pareigūnas) parodė, kad priėjęs prie T. R. ir šalia jo buvusių dviejų vyrų, paklausė, ką šie gabena. Tikslaus atsakymo nesulaukė. Tuomet T. R. paklausė, ar šis turi grynųjų pinigų. T. R. atsakė, kad neturi. Paprašius parodyti rankinės turinį, T. R. nesugebėjo jos atsegti, todėl paprašė užeiti į tarnybines patalpas, kuriose atidarius T. R. turėtą rankinę buvo rasti 40 005 Eur. Norą deklaruoti šiuos pinigus T. R. išreiškė tik po to, kai jam buvo paaiškinta, kad dėl rastų pinigų bus pradėtas ikiteisminis tyrimas (t. 2, b. l. 19–22). Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas E. L. patvirtino, kad atvykęs į Lietuvos Respublikos teritoriją T. R. praėjo pasienio tarnybos patikrinimą, kurio metu galėjo atlikti grynųjų pinigų deklaravimą, tačiau jis nieko nedeklaravo. Tuomet T. R. pateko į muitinės patikrinimo zoną. Liudytojas nurodė, kad T. R. turėjo pakankamai laiko susipažinti su deklaravimo tvarka, nes su dar dviem vyrais, kirtęs valstybės sieną, buvo sustojęs ir kalbėjosi šalia muitinio patikrinimo teritorijos. Muitinis patikrinimas vyksta tarnybinėse patalpose, ant kurių lango yra pakabintas plakatas lietuvių, rusų ir anglų kalbomis apie būtinybę deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus, kurių suma viršija 10 000 Eur. Šis plakatas kabėjo vos apie 1,5–2 m nuo vietos, kur stovėjo T. R.. Liudytojas taip pat nurodė, kad iki muitinio patikrinimo asmenims suteikiama galimybė pateikti deklaraciją. Priėjęs prie T. R. ir šalia jo stovėjusių dviejų vyrų, atsisukęs į T. R., rusų kalba paklausė, ar šis turi deklaruotinų daiktų, ar turi pinigų. T. R. atsakė, kad jis pinigų neturi. Pastebėjęs T. R. turimą nedidelę rankinę paprašė ją atidaryti, tačiau T. R. nesugebėjo to padaryti. Tada T. R. pakvietė į tarnybines patalpas. Nuo šio momento prasidėjo muitinis patikrinimas. Jeigu muitinio patikrinimo metu asmuo išreiškia pageidavimą deklaruoti, tai nelaikoma tinkamu deklaravimu. Iki muitinio patikrinimo T. R. nei žodžiu, nei raštu nebuvo išreiškęs pageidavimo deklaruoti gabentus grynuosius pinigus. Pradėjus muitinį patikrinimą ir paprašius atidaryti rankinę, T. R. pasakė, kad joje yra pinigai. Kiti du asmenys, kartu su T. R. kirtę Lietuvos Respublikos sieną, muitinės pareigūnams paklausus, ar turi deklaruotinų daiktų, pasakė, kad turi grynųjų pinigų ir pareiškė norą juos deklaruoti. Tuo atveju, kai asmuo žodžiu pareiškia norą deklaruoti, muitinės pareigūnas pateikia popierinį deklaracijos variantą.

13. Tokie liudytojo E. L. parodymai leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad T. R. dar iki muitinio patikrinimo turėjo galimybę muitinės pareigūną žodžiu informuoti apie per valstybinę sieną gabentus grynuosius pinigus – 40 005 Eur, tačiau to nepadarė, priešingai pareigūnui nurodė, jog deklaruotinų daiktų – grynųjų pinigų neturi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo E. L. parodymų patikimumu, jais netikėti ir nesivadovauti. Liudytojas E. L. viso proceso metu nuosekliai aiškino T. R. muitinio patikrinimo aplinkybes, be to liudytojo parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytojo E. L. parodymais apeliacinės instancijos teismas remiasi kaip T. R. kaltę pagrindžiančiais įrodymais.

14. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad gabentų grynųjų pinigų T. R. neslėpė, juos laikė rankinėje kartu su Baltarusijos Respublikoje užpildyta keleivio muitinės deklaracija. Vis tik ši aplinkybė nešalina nuteistojo atsakomybės. Kaip matyti iš byloje esančios T. R. užpildytos keleivio muitinės deklaracijos, T. R. nurodė per Baltarusijos Respubliką sieną gabenantis 40 000 Eur (t. 1, b. l. 30–33, 34–36). Tokia aplinkybė tik patvirtina, kad T. R. buvo žinoma, jog per valstybės sieną gabenamų grynųjų pinigų, viršijančių 10 000 Eur sumą, deklaravimas yra privalomas. Nors gabenamus grynuosius pinigus T. R. deklaravo Baltarusijos Respublikoje, tačiau tai nepateisina pareigos, deklaruoti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenamus grynuosius pinigus, nevykdymo. Be to, muitinės pareigūno klausiamas apie gabenamus deklaruotinus daiktus T. R. nepateikė nei šios deklaracijos, nei žodžiu deklaravo gabenantis didesnę nei 10 000 Eur pinigų sumą. Prievolė deklaruoti grynuosius pinigus taikoma juos gabenančiam asmeniui, todėl šiuo atveju būtent T. R., būdamas atsakingas už tinkamą piniginių lėšų gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, privalėjo pats asmeniškai imtis veiksmų ir tinkamai informuoti Lietuvos Respublikos muitinės pareigūną apie gabenamus grynuosius pinigus. Šiuo atveju T. R. pasielgė priešingai. Lietuvos Respublikos muitinės Medininkų kelio posto pareigūnui uždavus klausimą, ar turi grynųjų pinigų, T. R. atsakė neigiamai. Tai rodo, kad nuteistasis T. R. turėjo galimybę informuoti apie gabenamus deklaruotinus pinigus, tačiau to nepadarė. Nuteistajam buvo sudaryta galimybė deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus, tačiau tik muitinio patikrinimo tarnybinėje patalpoje muitinės pareigūnui paprašius atidaryti rankinę, T. R. pripažino, kad joje gabena grynuosius pinigus ir tik tada išsakė pageidavimą juos deklaruoti. Be to, pats nuteistasis patvirtino, kad Lietuvoje jau yra ne kartą lankęsis (5 ar 10 kartų). Tai tik patvirtina, kad kelionės į užsienio valstybę T. R. buvo įprastos. Įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 8–12) užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad ant Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto muitinio tikrinimo pareigūnų darbo vietos durų yra plakatas rusų kalba, kuriame pateikiama informacija apie būtinybę deklaruoti gabenamą didesnę nei 10 000 Eur sumą grynųjų pinigų. Kaip nurodė liudytojas E. L., T. R. stovėjo arti šio plakato, t. y. ne daugiau kaip poros metrų atstumu. Be to, aplinkybės, kad jis žinojo apie privalomą įvežamų grynųjų pinigų deklaravimą, apeliaciniame skunde jau neneigė ir pats nuteistasis.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog T. R., žinodamas apie pareigą deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus, kurių suma viršija 10 000 Eur, bei suprasdamas, jog gabena didesnę nei 10 000 Eur pinigų sumą, bet vis tiek sąmoningai nedeklaruodamas gabenamų pinigų, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

16. Apeliaciniame skunde nuteistojo nurodomos aplinkybės, jog jis laukė kol jam bus pateikta deklaracija ir tai, kad jis nebūtų galėjęs savarankiškai ją užpildyti, nes ji pildoma tik lietuvių ir anglų kalbomis, vertintinos tik kaip paties nuteistojo neatsakingas elgesys ir neatleidžia T. R. nuo atsakomybės už netinkamą pareigos deklaruoti gabenamą didesnę nei 10 000 Eur grynųjų pinigų sumą įvykdymo. T. R. apeliaciniame skunde neneigė, kad jam buvo žinoma apie privalomą grynųjų pinigų deklaravimą, tačiau kaip jau buvo minėta, į muitinės pareigūno klausimą apie gabenamus deklaruotinus daiktus – grynuosius pinigus atsakė neigiamai. Akivaizdu, jog dar iki muitinio patikrinimo T. R. buvo sudaryta galimybė deklaruoti gabenamus grynuosius pinigus. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas E. L. patvirtino, kad asmuo norintis deklaruoti, tačiau nežinantis tvarkos, visada gali pasiklausti muitinės pareigūno, o deklaracijos blanką galimą pildyti ir rusų kalba.

17. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų aplinkybių, T. R. privalėjo informuoti pasienio pareigūnus apie gabenamus grynuosius pinigus, kurių suma viršijo 10 000 Eur, tačiau to nepadarė. BK 199 straipsnio 3 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumui konstatuoti užtenka gabentų grynųjų pinigų nedeklaravimo fakto, kas ir buvo nustatyta šioje byloje.

18. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad T. R. nebuvo išaiškinta jo teisė atsisakyti duoti parodymus, jam buvo liepta duoti rašytinius paaiškinimus apie savo veiksmus. Iš byloje esančio T. R. 2022 m. spalio 13 d. rašytinio paaiškinimo (t. 1, b. l. 85, 86) matyti, kad nuteistasis trumpai nurodė įvykio aplinkybes, t. y. kad 2022 m. spalio 13 d. atvyko į Lietuvą, gabeno 40 005 Eur, kurie buvo skirti automobilio įsigijimui. Taip pat paaiškino pinigų kilmę – tai jo ir šeimos santaupos. BPK nuostatos nereglamentuoja asmens rašytinio paaiškinimo ir toks dokumentas nepripažįstamas įrodymų šaltiniu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė T. R. 2022 m. spalio 13 d. rašytinį paaiškinimą, tačiau šiuo dokumentu nesirėmė nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes ir juo negrindė T. R. kaltės. Priešingai, teismas T. R. kaltę grindė liudytojo E. L. apklausos duomenimis ir kitais byloje surinktais bei ištirtais įrodymais, kurių pakako apelianto nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija). Taigi ši apelianto nurodoma aplinkybė negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

19. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. R. veikoje nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 199 straipsnio 3 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl skundžiamu nuosprendžiu T. R. pagrįstai nuteistas už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus – 40 005 Eur, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei.

20. Tačiau nustačius, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, t. y. nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo nauja BK 199 straipsnio redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), teisėjų kolegija patikrina, ar šie pakeitimai švelnina nuteistojo teisinę padėtį.

21. Šioje baudžiamojoje byloje nusikalstamos veikos padarymo metu ir skundžiamo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojo BK 199 straipsnio 3 dalies 2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija. 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurią pasikeitė šios nusikalstamos veikos teisinis vertinimas – pasikeitė privalomų pateikti muitinei gabenamų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną daiktų pažeidžiant atitinkamais teisės aktais nustatytą tvarką, vertės ribos, o taip pat sumažintas maksimalus straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės dydis nuo aštuonerių metų iki šešerių metų. Tuo pačiu ši nusikalstama veika tapo ne sunkiu, o apysunkiu nusikaltimu (BK 11 straipsnio 4 dalis). Taigi apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo metu galiojanti BK 199 straipsnio 2 dalies redakcija švelnina nuteistojo teisinę padėtį, todėl vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi T. R. padaryta nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) perkvalifikuotina į BK 199 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir spręstinas bausmės paskyrimo klausimas.

22. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 199 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) padarymą nustatyta bausmė – bauda arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

24. Teisėjų kolegija skirdama bausmę atsižvelgia į tai, kad nuteistasis T. R., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė apysunkį nusikalstamą. Baudžiamosios bylos duomenimis T. R. Lietuvos Respublikoje neteistas (t. 1, b. l. 129) ir administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 130). Nenustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. T. R. yra vedęs, augina keturis mažamečius vaikus (t. 1, b. l. 50–53, 56–59, t. 2, b. l. 7–8, 9–10). Bylos duomenis T. R. turi sveikatos problemų (t. 2, b. l. 15, 16–17).

25. T. R. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus pagal naująją BK 199 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, jam skiriama minėto straipsnio sankcijoje numatyta švelniausia bausmės rūšis – bauda, jos dydį nustatant artimą sankcijos minimumui. T. R. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) skirtina 150 MGL dydžio bauda.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141, 156, 176, 178, 180, 181, 182, 183, 184, 189-1, 190, 192, 195, 196, 197, 199, 199-1, 199-2, 200, 201, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 212, 219, 220, 221, 222, 223, 224, 224-1, 246, 248, 253, 255, 256, 267, 267-1, 277, 281 straipsnių ir XXIX skyriaus pavadinimo pakeitimo, Kodekso papildymo 253-2, 256-2, 260-1, 266-1, 267-2, 267-3, 276-4, 282-1 straipsniais ir 186, 298 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 55 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistojo T. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, nuteistojo T. R. (T. R.) nusikalstamą veiką iš BK 199 straipsnio 3 dalies (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1836 redakcija) perkvalifikuoti į BK 199 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti T. R. bausmę – 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą.

Teisėjai Vitalija NorkūnaitėAiva SurvilienėLinas Šiukšta