Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Raimondo Petrausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalis, kuria R. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį (2008 m. rugsėjo mėn. nusikalstama veika) ir BK 260 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio mėn. nusikalstama veika) ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis:

R. P. dėl kaltinimų pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (dvi nusikalstamos veikos) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas; iš Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta nuoroda, kad A. M. 2008 m. rugsėjo 8 d. ir 2009 m. sausio 20 d. platintas psichotropines medžiagas įgijo iš R. P.; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu R. P. buvo nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2008 m. rugsėjo mėn. nusikalstama veika) laisvės atėmimu dešimčiai metų trims mėnesiams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio mėn. nusikalstama veika) laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vienuolikai metų. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktą iš R. P. konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gauti pinigai – 15 000 Lt.

Apygardos teismo nuosprendžiu nuteistas A. M., tačiau dėl jo nuteisimo nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą tenkinti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis 2009 m. sausio 20 d. Kasaciniame skunde nurodyta, kad Apeliacinis teismas nesutiko su Kauno apygardos teismo A. M. parodymų (kaip nuoseklių ir atitinkančių kitus įrodymus) vertinimu, nurodydamas, kad A. M. parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai (A. M. ir R. P. stebėjimas 2011 m. sausio 19 d. nevyko, liudytojo S. R. teiginys, kad R. P. tą dieną psichotropines medžiagas atvežė prie kavinės „Senas bebras“, esančios Karmėlavoje, yra tik manymas, kurio įstatymų nustatyta tvarka surinkti įrodymai nepatvirtina). Kasatorius pažymi, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta. Apeliacinis teismas nemotyvavo, kodėl ir dėl kokių A. M. parodymuose esančių aplinkybių jo parodymai dėl R. P. vaidmens ir veiksmų yra vertintini kaip nenuoseklūs. Kauno apygardos teismas konstatavo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų R. P. teiginį, jog A. M. jį apkalba, šmeižia ir taip siekia išvengti kalėjimo. Telefoninių pokalbių tarp A. M. ir R. P. turinys patvirtina, kad jų santykiai buvo normalūs. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. P. pateikė dar vieną versiją apie neva buvusį konfliktą su A. M., tačiau negalėjo atsakyti į teismo klausimą, ar tai pakankama priežastis jį šmeižti. Apeliacinis teismas šių R. P. parodymų kaip pagrįstų nevertino, nurodė, jog nėra nustatyta aiškių priežasčių, kodėl A. M. duoda tokius parodymus prieš savo giminaitį.

Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad A. M., liudytojo S. R., įslaptinto liudytojo Nr. 1-09, liudytojo V. D. parodymais bei kitais aptartais įrodymais nustatyta, jog 2009 m. sausio 20 d. A. M. tariamiems pirkėjams „Valerij“ ir „Artūr“ pardavė psichotropines medžiagas, jas neteisėtai įgijęs iš R. P., todėl Kauno apygardos teismas teisingai kvalifikavo R. P. veiksmus pagal BK 260 straipsnio 3 dalį bei paskyrė teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios veikos tinkamai neįvertino A. M. parodymų, sumenkino kitus įrodymus, dėl to nepagrįstai padarė išvadą, jog nenustatyta, kad R. P. dalyvavo 2009 m. sausio 20 d. padarant nusikalstamą veiką.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Prokuroro kasaciniame skunde yra teiginių, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl to padarė netinkamas išvadas, be to, skunde pateikiami įvairūs A. M. bei kitų proceso dalyvių duoti parodymai, juos analizuojant ir teigiant, kad apeliacinis teismas į juos turėjo atsižvelgti darydamas savo išvadas, o reziumuojant kasaciniame skunde nurodoma, jog apeliacinis teismas, neįsigilinęs į bylos medžiagą, išsamiai neišsiaiškinęs visų bylos aplinkybių priėmė neteisingą sprendimą ir nepagrįstai išteisino R. P.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Tačiau įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme. Pagal kasacinio teismo praktiką šiame teisme įrodymų vertinimo klausimas analizuojamas tik teisės taikymo aspektu, t. y. sprendžiama, ar teismams darant išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Taigi, kaip paminėta, kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Kasatorius atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas, nurodo, kad, jo manymu, jos padarytos netinkamai išnagrinėjus ir įvertinus bylos medžiagą, cituoja šio nuosprendžio dalis ir, nesutikdamas su jomis, pateikia A. M. parodymų ir veiksmų, liudytojų, sekimo protokolų ir kitų bylos duomenų savo interpretaciją ir pan.

Nors kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau iš skundo teksto matyti, kad kasatorius mano, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to ir nepagrįstai išteisino R. P.

Taigi akivaizdu, kad kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aspektu, nes skunde nurodo į pažeidimus, jo manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtent įrodymų vertinimą. Prokuroro manymu, įrodymai baudžiamojoje byloje nebuvo įvertinti kaip visuma, o atskirai vienas nuo kito. Be to, skunde nurodoma, kad apeliacinio teismo išvados nepagrįstos, neišsamios, padarytos neįsigilinus į byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Pagal teismų praktiką taikant BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais kasatorius ginčija faktus, savaip aiškina ir vertina buvusius įvykius, nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl atskirų faktų, nes tai ne teisės taikymo šioje byloje, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus, jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

Šioje byloje išteisintojo R. P. kaltė pirmosios instancijos teisme dėl neteisėto laikymo ir pardavimo nuteistajam A. M. 2008 m. rugsėjo 8 d. labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų iš esmės buvo grindžiama tik kito nuteistojo A. M. parodymais ir Operatyvinės veiklos įstatymo bei BPK priemonėmis įtvirtintais ir pirmosios instancijos teisme patikrintais duomenimis: operatyvinio veiksmų atlikimo – sekimo protokolu; liudytojų S. R., A. Ž., atlikusių A. M. sekimo operatyvinius veiksmus, parodymais; L. B. sulaikymo aplinkybėmis ir liudytojų, kurie vykdė šį sulaikymą ar dalyvavo jį sulaikant, parodymais ir, kaip nurodyta nuosprendyje, kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymas: tarnybiniu pranešimu (T.3, b. l. 1), įvykio vietos apžiūros protokolu su foto lentelėmis (T. 3, b. l. 6-16, 17-26), daiktų apžiūros protokolu (T. 3 b. l. 27-29), specialisto išvada (T. 3, b. l. 33-34). Remdamasis būtent šiais (tais pačiais, nustatytais pirmosios instancijos teismo) duomenimis ir nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei šio teismo padarytomis išvadomis, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo paminėti bylos duomenys tik patvirtina faktą, jog prieš parduodamas psichotropines medžiagas L. B. A. M. buvo užėjęs pas R. P. į jo butą Jonavoje, tačiau nei operatyvinio sekimo duomenys, nei minėti rašytiniai įrodymai nepatvirtina tų aplinkybių, jog būtent iš pastarojo A. M. 2008 m. rugsėjo 8 d. įsigijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija negali nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, nes byloje esantys ir teisme patikrinti įrodymai iš tiesų nepatvirtina, kad A. M. pardavė L. B. būtent iš R. P. gautas psichotropines medžiagas. Sekimo protokole ir apklausus liudytojus, atlikusius A. M. sekimo veiksmus, nėra užfiksuota ir neginčytinai nustatyta, kad tą dieną A. M. Jonavoje pirko pas P. šias medžiagas. Tiek iš šio protokolo, tiek ir liudytojų parodymų matyti, kad A. M. buvo užėjęs pas R. P., vėliau jis buvo sekamas ir, susitikęs su L. B., buvo užėjęs į savo namus Kaune, o iš jų pastarasis jau išėjo su pasikeitusio tūrio kuprine, kurioje vėliau, jį sulaikant, buvo rastos psichotropinės medžiagos. Visi kiti rašytiniai įrodymai, pirmosios instancijos teisme grindžiantys R. P. kaltę, yra dėl tolesnių A. M. ir L. B. veiksmų ir nesusiję su R. P. kalte. Taigi pirmosios instancijos teismas, grindė R. P. kaltę, kaip nurodyta nuosprendyje, tik nuosekliais A. M. parodymais, kad jis šias psichotropines medžiagas pirko būtent iš R. P., nurodydamas, kad šiuos parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai patvirtino apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės bei nurodyti argumentai, kodėl nustatant bylos aplinkybes nesiremiama A. M. parodymais, su kuriais teisėjų kolegija sutinka, todėl jų nekartoja, kad jo parodymai nebuvo nuoseklūs ne tik dėl R. P., bet ir atskleidžiant jo tolesnius veiksmus po šių psichotropinių medžiagų įsigijimo bei jas parduodant L. B. Prokuroro kasaciniame skunde sutinkama, kad A. M. parodymuose yra tam tikrų neatitikimų dėl jo paties veiksmų, tačiau kasatorius mano, kad tai neprieštarauja pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad L. B. parduotas psichotropines medžiagas jis įsigijo pas R. P. Kiti apkaltinamajame nuosprendyje pateikti įrodymai bei liudytojų V. S., R. J., parodymai, kasatoriaus nuomone, tik patvirtina A. M. parodymus dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo iš R. P.. Tačiau kolegija negali sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados kaip tik paneigia juos.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje R. P. kaltė dėl neteisėto labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų disponavimo, turint tikslą jas parduoti, gabenimo iš Jonavos iki Kauno r. Karmėlavoje esančios kavinės „Senas bebras“, kur jas pardavė A. M. 2009 m. sausio 19 d., grindžiama A. M. parodymais, operatyvinių veiksmų atlikimo–sekimo, techninių priemonių panaudojimo ir pan. protokolais, tarnybiniais pranešimais, specialisto išvada, telefoninių pokalbių tarp R. P. ir A. M. faktais ir turiniu, liudytojų „Valerij“ ir Artūr“ parodymais. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad praktiškai R. P. kaltė grindžiama tik kito nuteistojo A. M. parodymais, tačiau, kaip teisingai pastebėjo apeliacinės instancijos teismas, kiti įrodymai, kuriais remiamasi nustatant R. P. kaltę, nepatvirtina A. M. parodymų, be to, ir jo paties parodymai yra nenuoseklūs, jis painiojasi ir kiekvieną kartą pasakoja vis kitaip, tai išsamiai ir detaliai nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Pavyzdžiui, specialisto išvada tik patvirtina faktą, kad A. M. pardavė įslaptintiems asmenims psichotropinę medžiagą, sekimo ir telefoninių pokalbių turinys neinformatyvus, liudytojo S. R. parodymais remiantis, tuo metu (2008 m. sausio 19 d.), kai buvo atvežtos psichotropinės medžiagos iš Jonavos į Karmėlavą, nei A. M., nei R. P. sekimas nebuvo vykdomas, nebuvo klausomasi ir jų telefoninių pokalbių, visi šie dokumentai – operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, telefoninių pokalbių išklotinės, tarnybiniai pranešimai, specialisto išvada – yra susiję su tuo, kad A. M. pardavė psichotropines medžiagas pirkėjams, tačiau jie visiškai nepatvirtina to fakto, kad šias medžiagas jis gavo iš R. P., todėl tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis nepatvirtintais duomenimis ir prielaidomis. Nurodytų kasaciniame skunde telefoninių pokalbių ištraukų, kuriomis remiantis prokuroras mano, kad gali būti įrodyta R. P. kaltė, bylos duomenys taip pat nepatvirtina, o be to, ir nepaneigia pastarojo aiškinimų apie šių pokalbių turinį, tikslą ar jų su A. M. susitikimus; taigi jie neįrodo, jog R. P. disponavo, gabeno ar pardavė A. M. kaltinime minėtas medžiagas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prieš minėtus įvykius ir po jų prieš R. P. buvo atliekami operatyviniai veiksmai, tačiau jokių sąsajų su tuo, kad jis prekiauja ar prekiavo psichotropinėmis medžiagomis, nebuvo.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo teismuose metu patikrinus ir įvertinus R. P. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus paneigti jo parodymų apie jų su giminaičiu A. M. tarpusavio susitikimo tikslus, teisminio bylos nagrinėjimo metu liko neįrodytos psichotropinių medžiagų įsigijimo iš R. P. versijos, apeliacinės instancijos teismo buvo padarytos motyvuotos, teisingos išvados, kad nėra įrodytos kaltinime išdėstytos R. P. disponavimo psichotropinėmis medžiagomis (2008 m. rugsėjo 8 d. ir 2009 m. sausio 19 d.) aplinkybės.

Taigi darytina bendra išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus byloje nebuvo atlikta išsami byloje surinktų įrodymų analizė, o įrodymų vertinimas atliktas paviršutiniškai, ir apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą nesilaikė svarbios įrodymų vertinimo sąlygos, kad turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir nenukrypo nuo nusistovėjusios teismų praktikos.

BPK 331 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies 3, 4 punktus išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymų įvertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje privalo nurodyti visas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai įvertintas aplinkybes bei klaidas, turėjusias įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimui. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl įrodymų įvertinimo turi būti pagrįstos objektyviu visų bylos duomenų įvertinimu; turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma; vertindami įrodymus teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Kaip matyti iš to, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas šių įstatymo nuostatų laikėsi, be to, kasaciniame skunde ir nenurodoma, kad jis pažeidė kokias nors BPK normas surašydamas naują nuosprendį.

Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį reikėtų naikinti ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.