Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje. Teismui netenkinus pirmojo prašymo, prašo pritaikyti BK 37 straipsnį ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti bei bylą nutraukti. Panaikinti iš jo nukentėjusiosios naudai priteistas išlaidas už neteisėtai teiktą (neturint advokato parašo (leidimo) orderyje) jai teisinę pagalbą.

2.1. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui, ar prokuroro reikalavimui, arba ikiteisminis tyrimas pradedamas nustačius smurto artimoje aplinkoje požymių (BK 140 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas ne pagal nukentėjusiosios, o pagal jos neteisėtos atstovės skundą. Ant 2023 m. balandžio 14 d. skundo nėra V. A. parašo. Ant skundo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo yra tik nukentėjusiosios neteisėtos atstovės parašas. Todėl ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai. Ikiteisminis tyrimas su visomis iš jo vėliau išeinančiomis pasekmėmis buvo neteisėti, ir ši byla privalo būti nutraukta, nes ji išnagrinėta neteisėtai, pagal neteisėtai pradėtą ikiteisminį tyrimą.

2.2. Taip pat teigiama, kad šioje byloje ant nukentėjusiosios atstovės išduotų atstovavimo dokumentų (orderių) nėra advokato parašo, o tai reiškia, kad nebuvo advokato pavedimo advokato padėjėjai būti įgaliotoju atstovu nei ikiteisminiame tyrime, nei nagrinėjant bylą teisme. Todėl bet kokie nukentėjusiosios atstovės veiksmai šioje byloje yra neteisėti. Nurodoma, kad Lietuvos advokatūros 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog advokato padėjėjas yra fizinis asmuo, kuris šio Įstatymo nustatyta tvarka yra įrašytas į Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašą ir rengiasi advokato veiklai. To paties straipsnio 2 dalis papildo, kad advokato padėjėjas turi visas šiame įstatyme nustatytas advokato teises ir pareigas, išskyrus narystę Lietuvos advokatūroje bei proceso įstatymuose nustatytus apribojimus. Advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o atstovauti kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu.< ... >. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 straipsnio l dalyje reglamentuota, kad atlikdamas pavedimus pagal susitarimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar išrašą, o baudžiamajame procese – advokato orderį. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 55 straipsnis (įgaliotieji atstovai) nurodo, kad nukentėjusiojo, įgaliotuoju atstovu laikomas asmuo, teikiantis teisinę pagalbą šiam proceso dalyviui, ginantis jo teises ir teisėtus interesus (BPK 55 straipsnio 1 dalis). Įgaliotuoju atstovu gali būti advokatas arba advokato pavedimu advokato padėjėjas < ... > (BPK 55 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakyme dėl Lietuvos advokatūros statuto patvirtinimo 53 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad advokato padėjėjas atstovauja klientams pagal susitarimą, suderintą su vadovu, orderyje nurodydamas vadovą, kuris turi šį orderį pasirašyti, ir pažymėdamas, kad orderis išduotas advokato padėjėjo. Pirmosios instancijos teismas į gynėjo pastabą, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas neteisėtai, nes pareiškimą pasirašė atstovė, neturėdama praktikos vadovės sutikimo (advokato parašo orderyje), nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, ikiteisminio tyrimo teisėjo, aukštesniojo teismo teisėjų nutartys nebuvo nuginčytos dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, pagal pareiškimą, kuris buvo pasirašytas netinkamai ar pateiktas netinkamo atstovo. Be to, į įvykio vietą policijos pareigūnus iškvietė pati nukentėjusioji. Todėl ikiteisminis tyrimas pradėtas pagrįstai ir teisėtai. Tačiau teisingumas negali toleruoti akivaizdaus BK 140 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar jo teisėto atstovo pareiškimui. Tai, kad neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo niekas neginčijo ir to nepastebėjo, yra tik įrodymas, kad pareigūnai į bylos detales nesigilino. Pirmosios instancijos teismo pastabą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, ikiteisminio tyrimo teisėjo, aukštesniojo teismo teisėjų nutartys nebuvo nuginčytos dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, apeliantas vertina kaip nenorą pripažinti kaltinamojo asmens teisių pažeidimo. Būtent teismas tam ir yra, kad užkardytų žmogaus teisių pažeidimus. Proceso pažeidimai negali būti toleruojami. Tai nesuderinama su teisingumu. Baudžiamojoje teisėje netoleruotina formalioji ar santykinė tiesos nustatymo eiga, nes nustatinėjama objektyvioji tiesa su baudžiamosios teisės principais bei kaltinamojo teisių ir laisvių užtikrinimu. Į pirmosios instancijos teismo pastabą dėl pradėto ikiteisminio tyrimo teisėtumo, kad į įvykio vietą policijos pareigūnus iškvietė pati nukentėjusioji, apeliantas atsikerta, kad tai nėra tiesa, ir teismo nurodoma įvykių seka prasilenkia su bylos medžiaga. Tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą, policijos pareigūnus pirmas kvietė kaltinamasis, o ne nukentėjusioji. Pareigūnė liudytoja teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji į įvykio vietą važiavo pagal kaltinamojo skundą. Be to, apeliantas akcentuoja, kad atvykus pareigūnams, nukentėjusioji skundo nerašė ir pretenzijų neturėjo. Skundas parašytas tik kitą dieną neteisėtos nuketėjusiosios atstovės. Tarptautinės teisės principas – ,,iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritury) taikomas ir baudžiamojoje teisėje. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai nukentėjusiosios patirtas išlaidas už teisinę pagalbą priteisė iš kaltinamojo, nes nukentėjusiajai teisinė pagalba teikta neteisėtai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Todėl nukentėjusiosios reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų privalėjo būti atmestas. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji neprašė neteisėtai patirtų bylinėjimosi išlaidų pripažinti proceso išlaidomis (BPK 104 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino nukentėjusiosios neteisėtai patirtas bylinėjimosi išlaidas proceso išlaidomis (BPK 103 straipsnio 6 punktas). Teismas šias išlaidas nusprendė ne išieškoti iš kaltinamojo nukentėjusiosios naudai (BPK 105 straipsnis), bet priteisė taip, tarytum tai būtų ne baudžiamoji, o civilinė byla, pagal civilinį procesą. Be to, nukentėjusiosios ieškinys buvo patenkintas tik 20 proc. (vietoje reikalaujamo 1 000 Eur nukentėjusiajai buvo priteista 200 Eur). Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo imperatyviąja proceso teisena, ir taip buvo pažeistas Baudžiamojo proceso kodeksas. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepripažino nukentėjusiosios civiline ieškove. Nukentėjusiosios nepripažinus civiline ieškove, nėra pagrindo jai priteisti neturtinę žalą.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 140 straipsnio tikslas – apsaugoti žmogų nuo fizinio skausmo sukėlimo. Objektyviai veika pasireiškia mušimu ar kitais smurtiniais veiksmais, t. y. fiziniu smurtu. Tačiau reikėtų paminėti, kad fizinis kontaktas ir / ar nežymus sveikatos sutrikdymas ne visada yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir, ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas ar padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Teismai, vertindami atitinkamą elgesį kaip fizinį smurtą, atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamoji teisė yra kraštutinė priemonė, taikoma tik už žalingą elgesį. Apeliantas nurodo kaip pavyzdį vienoje byloje, kai šeimynos globotinė apkaltino darbuotoją fizinio skausmo sukėlimu: S. P. suėmė nukentėjusiajai už rankos, kurioje buvo telefonas, ir kita ranka, atlenkęs jos rankos pirštus, paėmė telefoną. Apeliacinės instancijos teismas išteisino S. P. nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje. Teismas nenustatė, kad būtų naudotas fizinis smurtas (mažametė nebuvo mušama, kankinama ar kitaip prieš ją smurtaujama). S. P. atlikdamas jam pavestas funkcijas, siekdamas užtikrinti, kad A. D. laikytųsi nustatytos tvarkos ir nakties metu netriukšmautų tyčia garsiai kalbėdama telefonu, po to, kai ši nereagavo į daugkartinius perspėjimus, iš jos rankų paėmė mobilųjį telefoną. Teismas pažymėjo, kad baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip neabejotinai sukeliantys fizinį skausmą. S. P. jėgą panaudojo išimtinai tik tam, kad nutrauktų aiškiai neteisėtus veiksmus, o ne tam, kad jai sukeltų fizinį skausmą (Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-295-350/2012).

2.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pagal BK 11 straipsnio l dalį, nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią nustatyta laisvės atėmimo bausmė. Ši BK nuostata reiškia, kad nusikalstama veika ne tik turi formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintą BK straipsnyje, bet ir turi atitikti pavojingumo reikalavimą. Negali būti nusikaltimu visuomenei pavojinga veika, jeigu ji neįtvirtinta baudžiamajame įstatyme. Lygiai taip pat negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti Baudžiamojo kodekso straipsnį, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-216/2013, 2K-424-696/2016). Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tiek ir ne kartą kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-511/2018, 2K-87-303/2022). Teisės mokslo doktrina pateikia to pavyzdžių, kad susistumdymas prie autobuso durų, stiprus rankos paspaudimas, siekiant sukelti fizinį skausmą, lengvas pliaukštelėjimas į sėdynę, įžeidžiantis kabinėjimasis, pasireiškiantis tampymu už rankų, ir kiti išvardinti pavyzdžiai nėra tinkamas elgesys (o jam neabejotinai reikalinga tam tikra fizinė jėga), bet panaudota fizinė jėga yra minimali. Tokie veiksmai nesiekia nusikaltimams būdingo pavojingumo laipsnio bei neatitinka BK 140 straipsnyje aprašytos veikos prasmės ir logikos. Nustatytos bylos aplinkybės turi patvirtinti pačios veikos nusikalstamą pobūdį. Žmogaus anatomija ta pati, tačiau kiekvienas žmogus į išorės dirgiklius reaguoja skirtingai. Stiprus rankos paspaudimas, susistumdymas ir pan. vienam gali palikti mėlynę ir / ar patinimą, o kitam gali nelikti. Vienam ta pati jėga gali sukelti skausmą, o kitam nesukelti. Tai priklauso nuo daugybės faktorių. Visi žmonės individualiai ir subjektyviai reaguoja į patiriamą skausmą suspaudimą, grubesnius prisilietimus, kontaktinius pasistumdymus. Net formaliai kaltininko veiksmuose ir nustačius BK 140 straipsnio 1 dalies objektyviąją veiklą pasireiškusią fiziniu kontaktu, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad tokio pobūdžio nusikaltimą galima pripažinti ir mažareikšmiu. Tai daroma tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-942/2016).

2.5. Apelianto teigimu, jei daryti prielaidą, kad jis tikrai suėmė nukentėjusiajai už rankų dilbių, tokiu atveju akcentuoja, kad 2023 m. liepos 19 d. liudytojo papildomos apklausos protokole, V. A. nurodė, kad „V. A. bandžiau sutrukdyti iš daržinės išsivaryti savo traktorių“ su tėčio prikabintais padargais, jis mane sugriebė už abiejų rankų dilbių ir nustūmė. Dėl to jis man sukėlė fizinį skausmą“. Proceso metu pareiškėja liudijo, kad jam trukdė nuimti skersinį pagalį ir išvažiuoti iš daržinės su traktoriumi. Paprašius jos tai detalizuoti, kaip pasireiškė trukdymo veiksmai, ji nurodė, kad lindo / pateko tarp kaltinamojo ir skersinio pagalio, kurį kaltinamasis bandė nuimti, o ji tam trukdė. Taigi šioje byloje, apelianto nuomone, ginčo, kad nukentėjusioji trukdė nuimti jam skersinį nuo durų, kad jis galėtų išvažiuoti su savo traktoriumi, nėra. Nukentėjusiosios trukdymas nuimti skersinį galėjo pasireikšti visokiais įkyriais veiksmais: kaltinamojo suėmimu, įsikabinimu, stūmimo veiksmais ir pan. Nuteistojo teigimu, jis posėdžio metu parodė, kad jie už to pagalio įsikibę vienas traukė į vieną pusę, kitas į kitą. Nukentėjusioji to neneigė. Taip besirungiant nukentėjusioji galėjo susižaloti ir pati. Jei sužalojimai atsirado dėl fizinio jo kontakto – rankų paspaudimo (kaltinamasis kategoriškai tai neigia), tai dėl to, kad nuketėjusioji savo aktyviais veiksmais trukdė nuimti skersinį. Pasitvirtinus tokiai aplinkybei, jo veiksmuose nebuvo tikslo nukentėjusiajai sukelti skausmo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo. Jei jis iš tiesų suėmė nukentėjusiajai už rankų besistumdant ir / ar nuimant skersinį, toks suėmimas negali būti nusikaltimo dalykas, ir yra mažareikšmis. Sužalojimui padaryti nebuvo panaudota pagalbinių įrankių kūnui sužaloti, nesmūgiuota. Kiti įvykyje buvę asmenys nuo jo nenukentėjo. Fizinis poveikis nebuvo nukreiptas į gyvybei svarbius organus. Nukentėjusioji į medikus nesikreipė. Iš nukentėjusiosios liudijimų matyti, kad tariamai buvęs fizinis kontaktas nebuvo intensyvus veiksmas. Nukentėjusioji, atvykus policijos pareigūnams, pretenzijų neturėjo. Po skersinio nuėmimo nukentėjusioji nesuvokė kaltininko veiksmų kaip pavojingų tol, kol nepasitarė su atstove. Esant tokiai situacijai, jo kaip kaltininko valios kryptingumas, t. y. veiksmų siekis, ne sukelti fizinį skausmą, o nutraukti nukentėjusiosios įkyrius trukdymo veiksmus, kad būtų galima pasiimti savo daiktą (traktorių). Apeliantas atkreipia dėmesį, kad net pati nukentėjusioji įvykio dieną, atvykus pareigūnams, nesuvokė, kad jo veiksmai jai sukėlė neigiamas pasekmes. Pareigūnei I. S. paklausus V. A., ar patyrė fizinį skausmą, ši jai atsakė, jog atvažiavęs vyras nustūmė nuo durų, bet fizinio skausmo nesukėlė ir smurto požymių nebuvo. Vien dėl šių priežasčių, apelianto nuomone, galima konstatuoti, kad nepadaryta nusikalstama veika, arba veika vertintina kaip mažareikšmė.

2.6. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybe, kad jis ikiteisminio tyrimo metu neneigė savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teigia, kad bylos medžiaga privalo būti vertinama visa, o ne selektyviai, neįvertinant duomenų visumos. Toks įrodymų vertinimas nėra teisingas. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pirmą kartą jis buvo apklaustas telefonu, ir kategoriškai neigė savo kaltę. Ir tik ikiteisminiam tyrimui užtruks ir jam negalint išvažiuoti dirbti į Norvegiją, įkalbinėjamas tyrėjos prisipažinti, nes taip viskas greičiau užsibaigs, parodė, kad „Neneigiu, kad galėjau rankomis jai sugriebti už abiejų rankų“ (bylos lapas 181). Tačiau šiose jo žodžiuose yra ir dvejonė. Jis nurodė, kad „galėjau“, o ne suėmiau ar pan. Be to, vėliau jis gerai pagalvojęs ir prisiminęs įvykio aplinkybes šį abejotiną prisipažinimą paneigė. Todėl pirmosios instancijos teismas jo paneigto tariamo prisipažinimo negali laikyti įrodymu.

2.7. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nukentėjusioji fizinio skausmo nepajuto ir mėlynių nematė dėl to, kad buvo susijaudinusi dėl tėčio ligos. Be to, nesuprato, kas yra smurtas. Tačiau tokią teismo nurodytą aplinkybę, apelianto vertinimu, paneigia įvykių seka: atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusiosios tėčiui dar nereikėjo jokios pagalbos. Tai įrodo bylos medžiaga: 2023 m. balandžio 27 d. atsisakyme pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad pirmas į pareigūnus kreipėsi V. A. 9.25 val. dėl neatiduodamo traktoriaus, o po jo tik buvusi sutuoktinė 9.39 val. kvietė policiją. Policijos specialistė I. S. tarnybiniame pranešime nurodė, kad visą laiką iškvietime diskutuojama dėl neatiduoto traktoriaus, ,,konflikto nebuvo, vyko derybos dėl traktoriaus atidavimo“. Pareigūnei I. S. paklausus V. A., ar ji patyrė fizinį skausmą, ši jai atsakė, jog atvažiavęs vyras nustūmė nuo durų, bet fizinio skausmo nesukėlė ir smurto požymių nebuvo. Įvykis filmuotas BODY kameromis. Peržiūrėjus BODY kameras, vaizdo įrašo 9 minutėje girdėti, kai pareigūnė paklausia, ar V. A. patyrė fizinį smurtą, ir nukentėjusioji nurodė, kad nieko nebuvo, jokio skausmo nepatyrė, tik ją nustūmė, nes neleido atidaryti daržinės durų. Ir tik vėliau pareigūnas (o ne nukentėjusioji) pastebėjo, kad nukentėjusiosios tėvui reikalinga medicininė pagalba. Taigi, atvykus policijos pareigūnams, visi elgėsi ramiai. Diskutavo dėl neatiduodamo traktoriaus. Nukentėjusiosios tėčiui bloga pasidarė tik vėliau, po diskusijų dėl traktoriaus ir susitarimo dėl traktoriaus grąžinimo pasirašymo. Todėl priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji tuo metu nebuvo patyrusi jokio šoko, kuris trukdytų jai pajusti skausmą ar adekvačiai įvertinti situaciją.

2.8. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad nukentėjusioji ir jos dukra liudytoja nebuvo suinteresuotos apkalbėti jį. Nurodo, kad tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja, tiek jis pats patvirtino, kad jų visų tarpusavio santykiai konfliktiški. Jis su nukentėjusiąja nesenai nutraukė santuoką. Vienas kitam turi nuoskaudų. Dukra palaiko mamą. Pyksta ant tėčio dėl senelio mirties. Nukentėjusioji jį išgalvotais teiginiais aktyviai skundė ir įrodinėjo, kad dėl jos tėčio mirties kaltas jis (V. A.). Nukentėjusioji, kaip matyti, galbūt turi ne visai teisėtų motyvų šioje situacijoje, ir bet kokia kaina galbūt bando suvedinėti tarpusavio sąskaitas dėl iširusios santuokos ar vedina kitų nuoskaudų. Išgalvoja nebūtus dalykus, ir tai yra konstatuota ikiteisminio tyrimo aukštesniojo teisėjo.

2.9. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad įvykis buvo tarp asmenų, kurie nesenai nutraukė santuoką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje tokias bylas priskiria „jautrių“ bylų kategorijai, nes jose nagrinėjami artimų žmonių nesutarimai, analizuojami jų įtempti santykiai, todėl teismai turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, atsižvelgdami į tai, kad tokiose konfliktinėse situacijose proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. balandžio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-212/2012).

2.10. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirminis įvykis fiksuotas 2023 m. balandžio 13 d. Poodinės kraujosruvos fiksuotos tik 2023 m. balandžio 28 d. Per tokį ilgą laiko tarpą galėjo daug kas nutikti. Netgi įmanoma save žalojant imituoti tariamą kraujosruvą. Be to, nukentėjusioji specialistui už darbą mokėjo pinigus. Specialistas, nustatęs nežymų sveikatos sutrikdymą, buvo nukentėjusiosios įtakoje, nes darbas atliktas ne pareigūnų pavedimu, bet už jį sumokant privačiai iš nukentėjusiosios lėšų. Jei „mėlynės“ ant nukentėjusiosios dilbių būtų buvusios, neabejotinai nukentėjusioji su atstove tai būtų užfiksavusios fotonuotraukomis ar vaizdo medžiaga ir liudytojais. Visos šios aplinkybės verčia abejoti dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo. Nors pirmosios instancijos teismas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo suabsoliutino specialisto pažymą, tačiau apeliantas primena, kad seniai suformuota teisminė praktika, jog asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio l dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Atitinkamai nagrinėjant situaciją, kurią galimai reikėtų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio l dalį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pažymima, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23l-976/2017).

2.11. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė duomenimis, kuriuos pasirinktinai įvertino kaip reikšmingesnius, ir nevertino duomenų visumos. Pirmosios instancijos teismas prioritetinę reikšmę teikė jo tariam prisipažinimui ir specialisto išvadai, bet nevertino aplinkybės, kad nukentėjusioji pas specialistą išvadai nuvyko tik po dviejų savaičių po buvusio įvykio. Neįvertinta aplinkybė, kad atvykus policijos pareigūnams, visi ramiai diskutavo apie neatiduodamą traktorių, nukentėjusioji nebuvo afekto ar streso būsenos. Ir tik vėliau pareigūnas pastebėjo, kad nukentėjusiosios tėvui reikalinga medicininė pagalba. Pirmosios instancijos teismas nepateikė įtikinamų motyvų, kodėl laikė, kad nukentėjusioji ir liudytoja dukra neva nesuinteresuotos apkalbėti jo, nors posėdžio metu santykius proceso dalyviai įvardino kaip konfliktiškus. Be to, teismas maišė bylos aplinkybes (pvz., nurodė, kad kaltinamajam reikėjo patekti į tvartą, nors įvykis buvo pačiame tvarte, arba, kad nukentėjusioji kvietė policiją, nors pareigūnai atvyko pagal kaltinamojo kvietimą, ir tik vėliau pareigūnai buvo informuoti, kad po to dar skambino ir nukentėjusioji), ir tai įrodo ne visišką įsigilinimą į bylos visumą. Visa tai pirmosios instancijos teismui sutrukdė priimti teisingą nuosprendį.