Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2686-629/2020

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-09-02
Bylos Nr.: A-2686-629/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03178-2018-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: "Masada "
Atsakovas: Narkotikų, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Narkotikų tabako ir alkoholio kontrolės departamentas "Masada"

Kategorijos

34.2Alkoholio kontrolė

Administracinė byla Nr. A-2686-629/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03178-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 34.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Masada“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Masada“, bendrovė) 2018 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–22), prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimą Nr. ATK2-128/18 (toliau – ir Nutarimas); jei nebūtų patenkintas pirmasis skundo reikalavimas dėl ekonominės sankcijos visa apimtimi panaikinimo, prašė panaikinti skundžiamo Nutarimo dalį dėl ekonominės sankcijos taikymo ir priimti naują sprendimą, sumažinti pareiškėjui skiriamos baudos dydį iki 144 Eur. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjo teigimu, Nutarimas yra nepagrįstas, nes jį priimant buvo pažeistas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas 2 mėnesių terminas skirti ekonominę sankciją, todėl bylą dėl ekonominių sankcijų taikymo pareiškėjui Departamentas turėjo nutraukti. Departamentas skundžiamame Nutarime nepagrįstai konstatavo pažeidimo pakartotinumą, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018 nėra įsiteisėjęs, todėl 1 010 Eur bauda skirta nepagrįstai.

3. Pareiškėjas nurodė, kad ėmėsi efektyvių ir proporcingų priemonių užtikrinti Įstatymo reikalavimus. Anot pareiškėjo, viešojo maitinimo vieta vykdo realią ir įprastą naktinio baro veiklą, ji yra veikianti ne visą parą ir nedirba kaip įprasta alkoholinių gėrimų parduotuvė. Pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje yra sudarytos realios sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, t. y. viešojo maitinimo vieta yra 50 kv. m. ploto, patalpose yra baro kėdės, stalai, lentynose išstatyti įvairūs alkoholiniai gėrimai, kurie parduodami pagal klientų poreikius ir išpilstomi, klientams išduodamos vienkartinės stiklinės, stikliukai, bokalai, pageidaujantiems didelio alaus kiekio, jis išpilstomas į didesnį plastikinį grafiną, kad po 20 val. alkoholiniai gėrimai parduodami ne vienetais, o mililitrais, įrengtas televizorius su interaktyvia „Keno-kamuoliukų“ loterija, antras televizorius, kuriame transliuojamos televizijos programos, tiekiamas šildomas maistas.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad, kaip matyti iš pardavimų kvitų, UAB „Masada“ apskaitos, alkoholiniai gėrimai klientams parduodami ir visos kainos nurodomos tik po 100 ml ar po 500 ml, bet ne buteliais. Iš kvitų matyti, kad 2018 m. kovo 29 dieną skirtingi baro klientai pirko įvairius gėrimus, įvairius kiekius ir juos vartojo vietoje. Todėl ir klientui A. B., atsisėdus prie staliuko, priėmus vienkartinę stiklinę – pareiškėjo baro darbuotojai padavėjai-barmenei A. S. pagrįstai susidarė įspūdis, kad jis kartu su šalia stoviniavusiu draugu, kaip ir visi kiti baro klientai alkoholinius gėrimus taip pat vartos vietoje, ką ne vieną kartą šiame bare darė A. B., nes yra nuolatinis klientas, ir apie tokią pareigą vartoti alkoholinius gėrimus baro viduje jis buvo įspėtas tiek pranešimais bare, tiek ant gėrimų talpos, tiek žodžiu.

5. 2018 m. kovo 29 d., kaip ir visais kitais atvejais po 20 val., o sekmadieniais po 15 val. alkoholiniai gėrimai UAB „Masada“ bare klientams visada išpilstomi į tarą ir paaiškinama, kad juos vartoti galima tik vietoje, kad juos draudžiama išsinešti, visuomet nurodoma klientams, pageidaujantiems įsigyti alkoholinius gėrimus, atsisėsti prie staliuko ar baro, ir tik ten jiems pateikiamas jų pageidautas alkoholinis ar nealkoholinis gėrimas ir (ar) užkandžiai. Pareiškėjas pažymėjo, kad bet kokio baro darbuotojai negali fiziškai apriboti kito asmens, nusipirkusio gėrimą, judėjimo laisvės, nes tai būtų neteisėtas kito asmens laisvės suvaržymas, arba kontroliuoti kiekvieno baro kliento judėjimo laisvę, kol jis būna bare, ir stebėti, ar kiekvienas baro lankytojas, įsigijęs alkoholį, išeina iš baro tik visiškai suvartojęs visą įsigyto alkoholio kiekį, ar jis eina tik parūkyti ir (ar) pakalbėti telefonu į lauką. Pareiškėjas darė išvadą, kad pats 2018 m. kovo 29 d. alkoholinį gėrimą išsinešęs iš baro asmuo, veikdamas priešiškai ir nepaisydamas rašytinių įspėjimų, esančių bare, ir baro darbuotojos žodinių perspėjimų, kad negalima išsinešti alkoholinių gėrimų iš baro patalpų, nepaisė tokių reikalavimų ir elgėsi savaip, už ką nei UAB „Masada“, nei jos darbuotojai nėra ir negali būti atsakingi, kadangi pareiškėjas ir baro darbuotoja, sudarė visas sąlygas alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Pareiškėjas nurodė, kad, jeigu alkoholis būtų parduodamas išsinešti, tai alkoholio tara nebūtų atidaroma ir nebūtų pilstoma į specialias taras.

Šalies argumentai

6. Pareiškėjo įsitikinimu, kliento A. B. ir A. S. rašytiniai paaiškinimai patvirtina, kad A. B. buvo įspėtas apie pareigos gėrimą vartoti vietoje ne tik pasyviomis priemonėmis, tačiau ir aktyviomis, t. y. įspėtas papildomai žodiniu perspėjimu. Todėl visiškai nepagrįstai A. B. paaiškinimuose nurodoma, kad nors jis iš pradžių ir patvirtino, kad jis buvo įspėtas apie pareigą gėrimą vartoti tik vietoje, žemiau paaiškinimų tekste teigia, kad jis neva tai nežinojo, kad gėrimo negalima išsinešti iš baro patalpų. Šis asmuo taip pat patvirtino, kad buvo aptarnautas prie staliuko. Pareiškėjo vertinimu, faktas, kad klientas priėmė iš darbuotojos vienkartinę stiklinę, kuri skirta gėrimą vartoti baro viduje, leidžia teigti, kad ir tokiu būdu klientas sudarė įspūdį, kad gėrimą vartos vietoje.

7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2018 m. balandžio 5 d. administracinio nusižengimo protokolo Nr. 41-ANR_P-738-2018, surašyto baro darbuotojos A. S. atžvilgiu dėl nagrinėjamo A. B. atvejo pagrindu priimtas nutarimas yra apskųstas Šiaulių apylinkės teismui ir iki šiol nėra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl, pareiškėjo vertinimu, protokolas jokios įrodomosios galios neturi ir nėra pagrindo teigti, kad A. S. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus ar kad neužtikrino Įstatymo nuostatų laikymosi. Pareiškėjo teigimu, ir įsiteisėjus A. S. atžvilgiu priimtam nutarimui, tai nesudarytų pagrindo teigti, kad ji pažeidė kokias nors Įstatymo nuostatas.

8. Pareiškėjas nesutiko su Departamento pozicija, kad bendrovė neužtikrino Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte esančios sąlygos, jog klientai gėrimus vartotų vietoje, dėl to, kad pareiškėjas neva tai naudoja pernelyg patogią gėrimų išsinešimui talpą, dėl to ji netinkama, ji nelaikytina „plastikiniu grafinu“, o laikytina PET buteliu. Pareiškėjas akcentavo, kad buvo atvejų, kad Departamentas surašė pareiškėjui protokolą ir skyrė baudą net ir tokiu atveju, kai pareiškėjo baro du klientai išsinešė po vieną 0,5 1 talpos vienkartinį bokalą ir tai taip pat Departamentas traktavo, kad vartojimo vietoje sąlyga nebuvo užtikrinta. Todėl Departamentas be jokių svaresnių ir konstruktyvių argumentų, iš esmės nepagrįstai kritikuoja bet kokią pareiškėjo naudojamą tarą. Departamento pozicija leidžia manyti, kad net jeigu pareiškėjas naudotų ir stiklines talpas, pavyzdžiui, stiklines, stiklinius bokalus, stiklinius grafinus ir juos nusižengti linkę klientai taip pat išsineštų – Departamentas vis tiek pareiškėją nubaustų. Pareiškėjas pažymėjo, kad naudoja tiek plastikines stiklines, tiek plastikinius bokalus, plastikinius stikliukus, tiek didesnės talpos plastikines talpas, kurie nėra naudojami kaip PET buteliai, jie patiekiami be kamštelių, nes jie net nėra įsigyjami. Todėl tokią talpą išsinešti be dangtelio/kamštelio yra nepatogu. Taip pat akcentavo, kad viešojo maitinimo vietoje laikomi plastikiniai maišai su išpilstytais stikliniais alkoholinių gėrimų buteliais patvirtina alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje. Pateikta 2018 m. birželio 13 d. sutartis su UAB „Ecoservice projektai“ bei 2018 m. birželio 20 d. el. važtaraštis patvirtina, kad pareiškėjas perduoda plastikinius grafinus antriniam perdirbimui, t. y. užtikrina vartojimą vietoje.

Šalies argumentai

9. Pareiškėjo teigimu, pateiktose foto nuotraukose yra pavaizduoti viešojo maitinimo vietoje pakabinti pranešimai klientams apie draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus, tokie pranešimai yra užklijuoti ir ant plastikinės taros, kuri parduodama klientams, be to, kiekvienas pirkėjas asmeniškai yra įspėjamas apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje. Anot pareiškėjo, Šiaulių miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. II-59-1002/2018 padarė išvadą, kad buvusi pareiškėjo darbuotoja O. B. ėmėsi proporcingų atsargos priemonių Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimams užtikrinti. Pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje reguliariai lankosi žmonės, sėdi prie staliukų, vartoja alkoholinius gėrimus vietoje. Pareiškėjas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2017 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-240-525/2017, kuris, pareiškėjo manymu, yra reikšmingas šiai bylai.

10. Taip pat, pareiškėjo manymu, Departamento 2018 m. liepos 5 d. protokolas Nr. ATK2-158 neatitinka protokolo turiniui keliamų reikalavimų, nes jame nėra išskirta ir detalizuota, kokia konkrečia neteisėta veika pareiškėjas ir/ar jo darbuotojas pažeidė teisės normų reikalavimus, todėl Departamentui nebuvo pagrindo priimti skundžiamą Nutarimą. Dėl protokolo surašymui keliamų reikalavimų pareiškėjas prašė remtis Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-12-810/2018.

Atsiliepimas

11. Atsakovas Departamentas atsiliepime (II t., b. l. 29–37) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Departamento Nutarimą.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde pateikė nepagrįstas prielaidas. Byloje surinktų objektyvių, nuoseklių, vienas kitam neprieštaraujančių įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina pareiškėjo padaryto Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtį.

13. Dėl termino nutarimui priimti praleidimo atsakovas nurodė, kad Departamentas pirminę medžiagą gavo 2018 m. gegužės 17 d. ir ją įvertino, nustatė kad filmuotoje medžiagoje matyti daugiau alkoholinių gėrimų išsinešimo atvejų, atliko tyrimą ir 2018 m. gegužės 28 d. raštu Nr. S-1545(3) kreipėsi į pareiškėją dėl kasos juostos pateikimo. Pareiškėjas 2018 m. birželio 12 d. raštu Nr. 18/03-M76 pateikė kasos juostą. Kadangi pateikta informacija neatitiko reikalavimų, Departamentas 2018 m. birželio 18 d. raštu Nr. S-1760(3) pakartotinai kreipėsi į pareiškėją ir pareikalavo pateikti kasos juostą, kuri atitiktų teisės aktų reikalavimus. Bendrovė 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. 18/03-M85 pateikė pakartotinai kasos juostą su ištaisytais trūkumais. Ekonominė sankcija pareiškėjui už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą buvo skirta pagal Departamento 2018 m. liepos 5 d. protokolą Nr. ATK2-158, kuris buvo surašytas vadovaujantis iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. gauta medžiaga apie bendrovės galbūt padarytus pažeidimus bei papildomai atlikto tyrimo metu bendrovės 2018 m. birželio 26 d. pateikta medžiaga. Todėl tik po bendrovės 2018 m. birželio 26 d. pateiktos medžiagos įvertinimo atsakovas turėjo pakankamai informacijos apie Įstatymo pažeidimą. Atsakovo vertinimu, Nutarimas priimtas nepažeidžiant Įstatyme nustatyto dviejų mėnesių termino.

14. Departamentas kritiškai vertino pareiškėjo poziciją laikyti plastikinę 1 l tarą plastikiniu „grafinu“ ir alkoholinių gėrimų išpilstymą į tokią tarą pateisina saugumo motyvais. Atsakovas rėmėsi Lietuvių kalbos žodynu, kuriame nurodyta, kad „grafinu“ laikomas stiklinis indas siauru, ilgu kaklu vandeniui, vynui ir kt. laikyti, todėl nagrinėjamu atveju standartinis plastikinis 1 l butelis nelaikytinas grafinu. Atsakovas pažymėjo, kad tokios pozicijos laikymasis nepateisinamas, atsižvelgiant į sisteminį Įstatymo aiškinimą, Įstatymo tikslus bei nuo 2018 m. sausio 1 d. panaikintą Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto alternatyvią sąlygą parduoti „atidarytus alkoholinius gėrimus“ kontekstą, nes būtent įmonės pasirinktą galimybę prekiauti alkoholiniais gėrimais atidarytoje pakuotėje nuo 2018 m. sausio 1 d. įstatymų leidėjas uždraudė. Departamentas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad plastikinė 1 l tara, kuri įvardijama kaip „plastikiniai“ grafinai, nėra patogi išsinešti dėl to, kad ji be dangtelio, bei nereprezentatyvi dėl to, kad ant jos užklijuoti įspėjamieji užrašai, tokius teiginius atsakovas laikė subjektyviu faktinių aplinkybių interpretavimu. Atsakovas pažymėjo, kad minėta tara yra standartinis butelis su siauru kakleliu, todėl, išsinešant alkoholinį gėrimą tokioje taroje, sumažėja tikimybė jį išpilstyti. Be to, atsakovo vertinimu, tai, kad butelis standartinės formos, sudaro galimybes pirkėjams, atsinešusiems savo dangtelius, užsisukti pareiškėjo pateiktą tarą bei patogiai ją išsinešti iš viešojo maitinimo vietos. Tai, kad pirkėjas įsigijo ir išsinešė 1 l butelį, į kurį pardavėja išpylė alų, patvirtina, kad pareiškėjo pateikiama tara yra itin patogi išsinešti. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas tokiais veiksmais tik imituoja Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymąsi ir iš esmės nesiima protingų ir efektyvių priemonių, siekdamas užtikrinti Įstatymo reikalavimų laikymąsi.

15. Atsakovas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo prašymą dėl Nutarimu paskirtos ekonominės sankcijos sumažinimo. Atsakovo manymu, pareiškėjas nenurodė sumažinimo motyvų ir jų nepagrindė. Nutarimas priimtas įvertinus faktines aplinkybes, objektyvius įrodymus, neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, aplinkybes, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kaltės elemento nebuvimas juridinio asmens padaryto pažeidimo kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi. Juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma, nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Departamento nuomone, pareiškėjas nevykdė veiklos atidžiai ir rūpestingai, kadangi pirkėjas iš bendrovės baro išsinešė alų, išpilstytą į 1 l talpos PET butelį. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasirinktas modelis išpilstyti į plastikinius PET butelius iš esmės yra ydinga verslo praktika, neužtikrinanti alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje.

16. Dėl pažeidimo pakartotinumo atsakovas nurodė, kad, priimdamas nutarimą dėl ekonominių sankcijų, Departamentas kiekvieną kartą individualizuoja baudą, įvertina ar yra pažeidimo pakartotinumas. Konkrečiu atveju buvo įvertina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2901-811/2018 atmetė pareiškėjo skundą dėl 2018 m. kovo 22 d. nutarimo Nr. ATK2-34/18, kuriuo pareiškėjui buvo paskirtos ekonominės sankcijos už analogiškus Įstatymo pažeidimus. Departamento pareigūnams EPP sistemoje patikrinus administracinės bylos Nr. I-2901-811/2018 eigą, nustatyta, kad minėtas sprendimas 2018 m. rugpjūčio 14 d. įsiteisėjo. Departamento nuomone, priimant Nutarimą, pagrįstai konstatuota, kad pažeidimas padarytas pakartotinai.

II.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu (II t., b. l. 71–80) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pakeitė Departamento Nutarimo rezoliucinę dalį skirti UAB „Masada“ 1 010 Eur baudą ir nutarė už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą UAB „Masada“ paskirti 361,5 Eur baudą. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

18. Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato antrojo veiklos skyriaus pareigūnai R. P. ir V. K.-K. surašė 2018 m. kovo 30 d. tarnybinį pranešimą Nr. 40-PR2-7185-(1.19E) apie tai, kad pastebėjo iš baro, esančio UAB „Šiaulių lyra“ prekybos centre „Viskas namams“, adresu (duomenys neskelbtini), išeinantį A. B., kuris rankose nešėsi 1 l talpos plastikinį butelį be kamštelio su alumi. Sustabdytas asmuo paaiškino, kad alų nusipirko bare, jo bare negėrė ir išėjo iš baro. Pareigūnai apsilankė bare, fotografavo, bendravo su pardavėja A. S. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 16 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo pareiškėjui paskyrė 1 010 Eur baudą.

19. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimo, pažymėjo, kad šioje įstatymo nuostatoje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 val. gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos. Įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi.

20. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų teismas nustatė, kad pirkimo metu alus buvo supiltas į vienkartinę tarą, kuri uždengta plastikiniu puodeliu. Teismas vertino, kad vienkartinė tara yra ne grafinas, kaip nurodo pareiškėjas, o neužsuktas plastikinis butelis, todėl parduotas į butelį supiltas alus iš esmės prilygintinas alkoholinių gėrimų atidaryta pakuote pardavimui, ką nuo 2018 m. sausio 1 d. įstatymų leidėjas uždraudė. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-240-525/2017, nes ji priimta analizuojant teisės aktus, kurie buvo pakeisti 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo darbuotoja, supildama gėrimą į užsukamą plastikinį butelį, nesiėmė pakankamų priemonių, kad alkoholinis gėrimas būtų vartojamas vietoje, pirkėjui buvo sudaryta galimybė netrukdomam išsinešti alkoholinį gėrimą ir jį vartoti ne viešojo maitinimo įstaigoje.

21. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl pareiškėjo taikytų prevencinių priemonių Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktui įvykdyti, pažymėjo, kad pažeidimo faktas parodo, jog pareiškėjo taikytos prevencinės priemonės buvo neefektyvios. Teismas vertino, kad vien pakabintas įspėjimas apie alkoholio vartojimo tvarką ir darbuotojų supažindinimas su alkoholinių gėrimų pardavimo nuo 20:00 iki 10:00 valandos tvarka nėra pakankama priemonė, siekiant užtikrinti Įstatymo nuostatų laikymąsi.

22. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl termino Nutarimui priimti praleidimo, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką naikinamąjį pobūdį turi Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodytas 3 metų, o ne dviejų mėnesių terminas, t. y., jeigu dėl tam tikrų teismo pripažintų svarbiomis priežasčių paminėtas dviejų mėnesių terminas buvo praleistas, tai nebūtų besąlyginė vada priimtą nutarimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

23. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio, analizavo Įstatymo 34 straipsnio, 41 straipsnio 2 dalies nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl pakartotinio Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies pažeidimo kvalifikavimo, baudos dydžio parinkimo. Teismas nustatė, kad Nutarimu pareiškėjui skirta 1 010 Eur dydžio bauda, kuri yra didesnė sankcijoje nustatytam baudos vidurkiui ir yra taikytina tuo atveju, jei yra pažeidimo pakartotinumas. Teismas nustatė, kad byloje nėra konstatuotas pakartotinis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies pažeidimas (nėra įsiteisėjusio (vykdytino) Departamento nutarimo dėl prieš tai padaryto licencijos turėtojo pažeidimo). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas prašo sumažinti paskirtą baudą, į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančių/sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas sprendime paminėtas reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija 1 010 Eur bauda yra paskirta nepagrįstai, todėl ją sumažino iki baudos vidurkio 361,5 Eur.

24. Teismas pažymėjo, kad kiti pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai niekaip nekeičia sprendime padarytų išvadų, todėl detaliau dėl jų teismas nepasisako.

Šalies argumentai

25. Pareiškėjo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas teismas netenkino, nustatęs, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė detalaus išlaidų apskaičiavimo, nepagrindė jų būtinumo.

III.

26. Pareiškėjas UAB „Masada“ apeliaciniame skunde (II t., b. l. 83–93) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo skundą dėl Departamento Nutarimo panaikinimo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti pareiškėjo atžvilgiu priimtą Nutarimą ir panaikinti pareiškėjui taikytą piniginę baudą visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašo jo naudai iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas – 45,00 Eur žyminį mokestį (30 Eur pirmosios instancijos teisme ir 15 Eur apeliacinės instancijos teisme).

27. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas yra prieštaringas ir nepagrįstas, nes nepaisant kliento ir pareiškėjo darbuotojos parodymų, faktinės situacijos, kad pareiškėjas ėmėsi visų jo diskrecijoje esančių protingų ir proporcingų priemonių ir investicijų įstatymo reikalavimams įvykdyti, konstatuoto Įstatymo neapibrėžtumo ir teismų praktikos, vis tiek buvo paliktas galioti Nutarimas, kuriuo pareiškėjas iš esmės nepagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, nors jokių konkrečių neteisėtų veiksmų nei Nutarimą priėmęs atsakovas, nei skundžiamą sprendimą priėmęs teismas nenurodė.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog nei pareiškėjas, nei jo darbuotojai nėra ir negali būti atsakingi už tai, kad asmuo išsinešė alkoholinius gėrimus iš baro, nes neturi teisės suvaržyti asmenų judėjimo laisvės. Pareiškėjo darbuotoja turėjo objektyviai pakankamą pagrindą manyti, kad minėtam klientui buvo pakankamai aiškiai atskleista ir išaiškinta alkoholio vartojimo tvarka, šią tvarką klientas net patvirtino aktyviais veiksmais, t. y. pasiimdamas stiklinę, net pavartodamas gėrimo baro viduje. Teismas taip pat nevertino skunde nurodytų priemonių ir investicijų, kurių pareiškėjas ėmėsi, kad klientai turėtų patogias, malonias, visiems įprastiems barams/kavinėms taikomas sąlygas gėrimus vartoti vietoje. Teismo vertinimas, kad vienkartinė tara yra ne grafinas, kaip nurodo pareiškėjas, o neva tai neužsuktas plastikinis butelis, taip pat, kad į butelį supiltas alus prilyginamas alkoholinių gėrimų atidaryta pakuote pardavimui – yra nepagrįstas nei faktiniais, nei teisiniais argumentais ir nemotyvuotas bei neatitinka tikrovei. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, kad pareiškėjo bare besilankančių asmenų kontingentas yra toks, jog baras, siekdamas išvengti nuostolių ir stiklinių tarų dūžių, dažniausiai naudoja plastikines taras (be jokių kamštelių ar dangtelių), ant kurių yra užklijuojamas specialus lipdukas, nurodantis, kad alkoholinis gėrimas skirtas vartoti tik vietoje ir nuorodos į tai numatančius Įstatymo atitinkamus straipsnius. Be to, pats klientas nepageidavo, kad alus būtų įpiltas į du stiklinius ar plastikinius 0,5 1 talpos bokalus, o išreiškė pageidavimą, kad gėrimas būtų supiltas į plastikinį grafiną ir priėmė įprastą tokiu atveju naudojimui vienkartines stiklines. Pareiškėjo manymu, teismas neturi jokio pagrindo vertinti, į kokias taras (plastikines, stiklines, medines, metalines ar kitokias) ir kokios talpos taras pareiškėjas turėtų tiekti alkoholinius gėrimus klientams, nes to įstatymų leidėjas nenumatė. Nei Įstatymas, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečių priemonių, kurių pareiškėjas turėjo imtis, kad jos būtų laikomos efektyviomis Įstatymo saugomiems interesams užtikrinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto įvykdymui.

Žemesnės instancijos teismas

29. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas prieštarauja teismų praktikai. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-240-525/2017, nes ji priimta analizuojant teisės aktus, kurie buvo pakeisti 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams. Nepaisant to, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir išaiškinimais bylose, kurios taip pat buvo išnagrinėtos iki minėtos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-240-525/2017 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad stalų įrengimas, sėdimų vietų buvimas, pranešimų, jog alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir vartojami vietoje, bare buvimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad bare yra sudarytos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje.

30. Pareiškėjas pažymi, kad Departamento 2018 m. liepos 5 d. protokolas yra surašytas pažeidžiant nustatytas taisykles, t. y. protokole nėra išskirta ir detalizuota, kokia konkrečia neteisėta veika (veikimu ar neveikimu) pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, nenurodytas iš viešojo maitinimo vietos išsineštas alkoholio kiekis. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino. Teismas nemotyvavo, kodėl nesivadovavo Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 4 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-12-810/2018, kuriame buvo vertinami alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje užtikrinimo, byloje esančių įrodymų pakankamumo ir protokolo surašymui nustatytų reikalavimų klausimai.

Šalies argumentai

31. Pareiškėjas prašo įvertinti ir visus kitus skunde pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus.

Atsiliepimas

32. Atsakovas Departamentas atsiliepime (II t., b. l. 110–115) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą.

33. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė naujų argumentų, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės. Atsakovas laikosi nuomonės, kad byloje surinktų objektyvių, nuoseklių, vienas kitam neprieštaraujančių įrodymų visuma patvirtina pareiškėjo padaryto Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtį.

34. Atsakovas akcentuoja, kad toks viešojo maitinimo veiklos modelis, kai alkoholiniai gėrimai draudžiamu laiku perpilami į standartinius plastikinius butelius yra apsimestinis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymasis ir iš esmės ydinga viešojo maitinimo veiklos praktika. Sąžiningam ir protingam pardavėjui, siekiančiam užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje nėra prasmės alkoholinius gėrimus perpilti iš gamyklinių butelių į kitus butelius, tokio veiksmo tikslas gali būti tik vienas – sudaryti sąlygas klientui pilstomus alkoholinius gėrimus išsinešti.

35. Atsakovo manymu, pareiškėjas nepagrįstai laiko plastikinę 1 l tarą (plastikinius butelius) plastikiniu „grafinu“ ir alkoholinių gėrimų išpilstymą į tokią tarą pateisina saugumo motyvais. Atsakovas pažymi, kad minėta tara yra standartinis butelis su siauru kakleliu, todėl, išsinešant alkoholinį gėrimą, tokioje taroje sumažėja tikimybė jį išpilstyti. Tai, kad pirkėjas įsigijo ir išsinešė 1 l butelį, į kurį pardavėja išpylė alų, patvirtina, kad pareiškėjo pateikiama tara yra itin patogi išsinešti, taigi akivaizdu, kad pareiškėjas tokiais veiksmais tik imituoja Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymąsi ir iš esmės nesiima protingų ir efektyvių priemonių siekdamas užtikrinti Įstatymo reikalavimų laikymąsi.

Atsiliepimas

36. Atsakovo teigimu, 2018 m. liepos 5 d. protokolo Nr. ATK2-158 turinys atitinka Administracinių nusižengimų kodekso 609 straipsnyje nurodytus esminius reikalavimus protokolo turiniui, t. y. jame nurodyta surašymo data ir vieta, tyrimą atlikusio ir protokolą surašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė, duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, administracinio nusižengimo padarymo vieta, laikas ir esmė, atsakomybę už nusižengimą nustatantis Įstatymo straipsnis. Taip pat šiame protokole nurodyta ir įmonės konkreti neteisėta veika. Protokole suformuluojamas kaltinimas ir pažeidimo esmė, o nutarime dėl ekonominių sankcijų skyrimo pažeidimo kvalifikacija detalizuojama.

37. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad nenustatyta, su kokiu alkoholio kiekiu pirkėjas sulaikytas. Departamento vertinimu, yra nesvarbu, kiek alkoholio pirkėjas išsinešė iš viešojo maitinimo vietos, vien pareiškėjo vykdoma veikla išpilstant alkoholinius gėrimus į plastikinius butelius, kuriuos vėliau pirkėjai išsineša, yra neefektyvios ir neprotingos priemonės siekiant užtikrinti vartojimą vietoje. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad pirkėjas vartojo alkoholį viešojo maitinimo vietoje, nes byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad pirkėjas A. B. alkoholio viešojo maitinimo vietoje nevartojo. Kiritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, kad 1 l tarą pasirinko ne pareiškėjo darbuotoja, o pats pirkėjas. Tokie teiginiai yra subjektyvius aplinkybių vertinimas ir nepanaikina pažeidimo sudėties, nes pirkėjas pasirenka tarą, kurią jam siūlo pardavėja.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

38. Ginčas byloje kilo dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutarimo Nr. ATK2-128/18, kuriuo pareiškėjui paskirta 1 010 Eur bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemesnės instancijos teismas

39. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, jog pareiškėjas neužtikrino, kad gėrimai būtų vartojami vietoje, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai Nutarimu pripažino pareiškėją pažeidusiu Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas ir taikė ekonominę sankciją, tačiau, nenustatęs Įstatymo pažeidimo pakartotinumo, teismas paskirtą baudą sumažino iki 361,5 Eur.

40. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, susijusių su Departamento Nutarimo neteisėtumu ir nepagrįstumu, nepagrįstai nesivadovavo skunde nurodyta teismų praktika. Pareiškėjas laikosi nuomonės, kad jis ėmėsi visų jo diskrecijoje esančių protingų ir proporcingų priemonių ir investicijų Įstatymo reikalavimams įvykdyti, o nei Įstatymas, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečių priemonių, kurių pareiškėjas turėjo imtis, kad jos būtų laikomos efektyviomis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktui įvykdyti.

41. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. D. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

42. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

43. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus, suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus.

45. Įgyvendindamas šiuos tikslus, įstatymų leidėjas Įstatymo 18 straipsnyje reglamentavo prekybos alkoholiniais gėrimais mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse tvarką. Kaip viena iš alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių – Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi, šia išimtimi galima pasinaudoti tik kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios, sąlygos: gėrimai parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-351/2013; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).

46. Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Įstatymas – turinys, pobūdis ir apimtis minėtame įstatyme nėra atskleistas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar, priešingai, – suponavo galimybę taikyti toje pačioje Įstatyme nuostatoje įtvirtintą išimtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-715/2014; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1129-858/2015).

47. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis, aktualia teismų praktika bei byloje nustatytais faktais išvada, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidusiu Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22.00 val. iki 8.00 val. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje inicijuoto ginčo faktinius ir teisinius aspektus, byloje pateiktus įrodymus, tarp jų ir bylos šalių paaiškinimus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo abejoti, jog nustatant ir konstatuojant Įstatymo pažeidimus, buvo padarytos nepagrįstos išvados dėl pareiškėjo atsakomybės. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo.

48. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).

49. Byloje nustatyta, kad 2018 m. kovo 29 d. apie 21:45 val. A. B. buvo sulaikytas su vienu 1 litro talpos alkoholinio alaus buteliu išeinantis iš pareiškėjui priklausančio baro adresu (duomenys neskelbtini). Iš byloje pateiktų fotonuotraukų (I t., b. l. 128–129) matyti, kad pareiškėjas bare parduodamus alkoholinius gėrimus pilsto, be kita ko, į plastmasinius butelius, kuriuos įvardija grafinais, ant kurių priklijuotas pranešimas „VARTOTI TIK VIETOJE! Draudžiama išsinešti“, su nuoroda į Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą; buteliai yra siaurėjančiu kakleliu, pritaikytu kamšteliui užsukti. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog alkoholinis gėrimas A. B. buvo parduotas taroje be kamštelio, savaime nepaneigia fakto, jog bendrovė alkoholinius gėrimus pilsto į butelius (medžiaga, iš kurios buteliai yra pagaminti, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės), kurie įprastai pagal savo paskirtį bei fizines savybes yra naudojami būtent tam, kad į juos supiltą gėrimą būtų galima išsinešti, o ne vartoti vietoje. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl savo veikloje naudoja būtent tokio pobūdžio tarą. Įvertinusi taros, į kurią ginčo atveju buvo perpiltas alkoholinis gėrimas, ypatybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo vertinimu, kad tokia tara yra patogi išsinešti, todėl negali būti laikoma veiksminga (protinga ir sąžininga) priemone, siekiant užtikrinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų įgyvendinimą. Tokią išvadą tik patvirtina aplinkybė, kad A. B. įsigytą alkoholinį gėrimą butelyje be sunkumų išsinešė iš baro, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuotraukoje (I t., b. l. 49) matyti, jog butelis buvo beveik pilnas (tai paneigia pareiškėjo teiginius, kad dalį gėrimo klientas suvartojo bare ir dėl to bendrovės darbuotojai esą negalėjo kiti įtarimų, kad klientas ketina nusipirktą alų išsinešti iš baro). Kitos bendrovės bare sudarytos sąlygos alkoholiniams gėrimams vartoti vietoje, esant minėtoms nustatytoms aplinkybėms, nelaikytinos turinčiomis esminę reikšmę. Priešingai nei teigia pareiškėjas, toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl iš esmės analogiškų aplinkybių formuojamą praktiką (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2984-629/2019; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-433-822/2020, 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1551-415/2020).

50. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad, pareiškėjo manymu, Departamento 2018 m. liepos 5 d. protokolo Nr. ATK2-158 turinys neatitinka teisės aktų reikalavimų, pažymi, kad šio protokolo turinys Administracinių nusižengimų kodekso 608–609 straipsnių nuostatų kontekste atitinka esminius administracinio nusižengimo protokolui keliamus reikalavimus, būtinus nustatytam Įstatymo pažeidimui ištirti, jame nurodyta protokolo surašymo data ir vieta, tyrimą atlikusio ir protokolą surašiusio asmens pareigos, vardas, pavardė, duomenys apie bendrovės padarytą neteisėtą veiką, jos padarymo vieta, laikas, esmė, atsakomybę už nusižengimą nustatantis Įstatymo straipsnis, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui paskirtą ekonominę sankciją – 1 010 Eur baudą, teismas sumažino iki baudos vidurkio – 361,5 Eur, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, plačiau dėl to nepasisako.

52. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, jis neįgyja teisės į teismo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasStasys GagysMilda Vainienė