- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- A-1551-415/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02835-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- "Masada "
- Atsakovas
- Narkotikų, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Narkotikų tabako ir alkoholio kontrolės departamentas "Masada"
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ skundą atsakovui Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Masada“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. liepos 19 d. nutarimą Nr. ATK2-114/18 (toliau – ir Nutarimas) ir juo Bendrovei paskirtą baudą.
2. Bendrovė nurodė, kad Departamentas nepateikė jokių objektyvių ir teisiškai reikšmingų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo 2018 m. gegužės 31 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus argumentus bei teiktus rašytinius įrodymus. Bendrovė turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, leidžiančią vykdyti mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais Bendrovės bare kasdien iki 3 val., nustatytas baro darbo laikas atspindi, kad Bendrovė vykdo realią bei įprastą baro, esančio daugiabučių namų kvartale, veiklą. Baras veikia kaip įprastas naktinis baras, jame taikomas antkainis, būdingas ne įprastai alkoholinių gėrimų parduotuvei, o barui.
3. Bendrovė pažymėjo, jog ėmėsi būtinų ir net papildomų veiksmų, kad užtikrintų alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje. Baro patalpose įrengtos baro kėdės, pilstomo alaus kranai, baro stalai, toks įrengimas sudaro galimybę bare darbo laiku būti apie 30 ir daugiau klientų. Baro lentynose išstatyti įvairūs alkoholiniai gėrimai, kurie parduodami pagal klientų poreikius ir išpilstomi į vienkartines stiklines, bokalus ar plastikinius grafinus, kurie yra be kamštelių, jų Bendrovė neužsakinėja iš gamintojų. Kiekvienam klientui, perkančiam alkoholinius gėrimus, yra duodamos vienkartinės stiklinės arba stikliukai. Užsakymai iš klientų priimami tik prie baro, po 20 val. darbo dienomis ir po 15 val. sekmadieniais alkoholiniai gėrimai bare parduodami ne vienetais, o tik mililitrais, tokiu laiku bare parduodami tik pilstomi ir tik ne gamyklinėje taroje laikomi alkoholiniai gėrimai, kad pirkėjai negalėtų jų išsinešti. Klientams pateiktą plastikinę tarą, kurioje pateikiamas išpilstytas alkoholinis gėrimas, pareiškėjas surenka ir perduoda plastikines pakuotes priimančiai ir perdirbančiai įmonei. Baro patalpose įrengtas televizorius su visą, parą veikiančia loterija, skirta bare besilankantiems klientams pramogauti, taip pat įrengtas papildomas televizorius pagrindiniams televizijos bei muzikos kanalams transliuoti, bare transliuojamos įvairios sporto varžybos. Klientams taip pat patiekiamas šildytas maistas. Atvirai matomose baro vietose yra pakabinti klientams skirti pranešimai apie tai, kad alkoholiniai gėrimai po 20 val. (po 15 val. sekmadieniais) gali būti vartojami tik vietoje ir kad juos draudžiama išsinešti; prie kasos pakabintas UAB „Masada“ direktoriaus įsakymas, kuriame nurodyta prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka; be to, ant kiekvieno plastikinio grafino Bendrovės iniciatyva klijuojami lipdukai, kuriuose klientams pakartotinai nurodoma, kad alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami tik vietoje ir kad draudžiama juos išsinešti.
4. Pareiškėjo teigimu, aplinkybę, kad 2018 m. balandžio 20 d. Bendrovės baras kaip visuomet vykdė įprastą baro veiklą, kuomet po 20 val. alkoholiniai gėrimai klientams yra tik išpilstomi ir skirti vartoti tik vietoje, papildomai patvirtina tos pačios dienos baro pardavimo kvitai, iš kurių matyti, jog skirtingi baro klientai pirko įvairius gėrimus ir jų kiekius, juos vartojo vietoje. Kliento V. T. atveju barmenei taip pat susidarė įspūdis, kad jis vartos nusipirktus alkoholinius gėrimus vietoje – jis pirko 1 litrą alaus, paėmė vienkartinę stiklinę. Pareiškėjo teigimu, pats alkoholinį gėrimą su savimi išsinešęs asmuo, veikė priešiškai ir nepaisė bare esančių rašytinių įspėjimų ir baro darbuotojos žodinio perspėjimo, todėl nei UAB „Masada“, nei jos darbuotojai nėra ir negali būti atsakingi už tokius asmens veiksmus. Bendrovės darbuotoja klientui pardavė pilstomą alų ir šį pilstomą alų supylė į kitą, t. y. į specialią gėrimui vartoti vietoje skirtą tarą, kuri buvo be kamštelio, todėl tiek baro darbuotoja, tiek UAB „Masada“, kaip baro savininkas, atliko visus įmanomus aktyvius veiksmus, kurie leistų konstatuoti jų pareigų vykdymą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. įsiteisėjusiame nutarime konstatuota aplinkybe, kad UAB „Masada“ darbuotoja 2018 m. sausio 11 d. prekybos atveju neatliko jokio Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) reikalavimų pažeidimo, o tai reiškia, kad tokio pažeidimo nepadarė ir Bendrovė.
6. Pasak pareiškėjo, skundžiamas Nutarimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, pagal kurią, ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą draudžiamu laiku prekiauti tik vartoti vietoje skirtais alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Nagrinėjamu atveju Bendrovės veiksmuose nebuvo nei (ne)tiesioginės tyčios, nei neatsargumo, nei neteisėtų veiksmų, kurie būtini administracinei atsakomybei kilti. Darbuotojui parduodant alkoholinius gėrimus, jis neturi jokių galimybių iš anksto žinoti kliento ketinimų, ar jis užsisako alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, ar planuoja šį alkoholį vartoti vietoje, ar išsinešti su savimi, nepaisydamas pardavėjo nurodymų.
7. Bendrovės teigimu, Departamento 2018 m. gegužės 29 d. protokolas surašytas dėl Istatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatyto teisės pažeidimo padarymo, t. y. dėl to, kad pareiškėjo darbuotoja, pardavusi alkoholinių gėrimų, neva neužtikrino, kad alkoholis būtų vartojamas pardavimo vietoje, tačiau protokole nėra išskirta ir detalizuota, kokia konkrečia neteisėta veika (veikimu ar neveikimu) pareiškėjas ir / ar jo darbuotoja pažeidė šių teisės normų nuostatas. Protokole nėra nurodyta, kokiais konkrečiais veiksmais pareiškėjas ar jo darbuotoja neužtikrino, kad parduotas alkoholis būtų vartojamas pardavimo vietoje, nėra nurodyta, kokį kiekį alkoholio pirkėjas išsinešė – pilną butelį ar tik dalį nesuvartoto gėrimo, šių aplinkybių Departamentas nesiaiškino.
Atsiliepimas
8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Departamentas nurodė, kad Bendrovė jai priklausančiame bare, penktadienį nuo 20 val. prekiavo pilstomais alkoholiniais gėrimais išsinešti, neužtikrino, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. Bedrovės viešojo maitinimo vietoje kasininkė-barmenė 2018 m. balandžio 20 d. apie 21.20 val. pirkėjui V. T. pardavė vieną litrą pilstomo alkoholinio alaus „Tauras“, kurį supylė į vieno litro talpos plastikinę tarą (plastikinį PET butelį), kamšteliu jos neužsuko ir atidavė pirkėjui, kuris šio gėrimo viešojo maitinimo vietoje nevartojo, jį iš viešojo maitinimo vietos išsinešė. Bendrovė nepagrįstai plastikinę 1 litro tarą (plastikinius butelius) laiko plastikiniu „grafinu“ ir alkoholinių gėrimų išpilstymą į tokią tarą pateisina saugumo motyvais. Minėta 1 litro tara yra standartinis butelis su siauru kakleliu, todėl išsinešant alkoholinį gėrimą tokioje taroje sumažėja tikimybė jį išpilstyti. Be to, tai, kad butelis standartinės formos, sudaro galimybes pirkėjams, atsinešusiems savo dangtelius, užsisukti pareiškėjo pateiktą tarą bei patogiai ją išsinešti iš viešojo maitinimo vietos. Tai, kad pirkėjas įsigijo ir išsinešė 1 litro butelį, į kurį pardavėja išpylė alų, patvirtina, kad pareiškėjo pateikiama tara yra itin patogi išsinešti. Šį faktą patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje nuolat nustatomi panašaus pobūdžio pažeidimai.
10. Departamentas pažymėjo, jog nuoroda į Šiaulių miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarimą yra teisiškai nereikšminga, Šiaulių miesto apylinkės teismas minėtame nutarime aiškiai nurodė, kad šioje byloje reikia įvertinti, ar įmonė, kurioje dirbo darbuotoja, ėmėsi pakankamai priemonių, kad užtikrintų įstatymo reikalavimų laikymąsi.
11. Pasak atsakovo, 2018 m. gegužės 29 d. protokolo Nr. ATK2-136 turinys atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 609 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, jame nurodyta konkreti įmonės neteisėta veika, suformuluotas kaltinimas ir pažeidimo esmė, o Nutarime dėl ekonominių sankcijų skyrimo detalizuota pažeidimo kvalifikacija. Juridinio asmens padarytam pažeidimui kvalifikuoti kaltės pasireiškimas neturi juridinės reikšmės. Bendrovė nevykdė veiklos atidžiai ir rūpestingai, nes pirkėjas iš jos baro išsinešė alų, išpilstytą į 1 litro talpos PET butelį. Bendrovės pasirinktas modelis išpilstyti alkoholinį gėrimą į plastikinius PET butelius iš esmės yra ydinga verslo praktika, neužtikrinanti alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, viešojo maitinimo vietoje iškabinti įspėjamieji užrašai nėra pakankama ir efektyvi priemonė siekiant užtikrinti Įstatymo reikalavimų laikymąsi.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Masada“ skundą.
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Departamentas Nutarimu paskyrė Bendrovei 360 Eur baudą už tai, kad Bendrovė pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas.
14. Vertindamas minėtą teisės normą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatos pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti, jog mažmeninės prekybos vietoje pirmadienį–šeštadienį alkoholiu buvo prekiaujama iki 10 val. ir nuo 20 val., o sekmadienį – iki 10 val. ir nuo 15 val., t. y. draudžiamu laiku, o jei alkoholis parduotas viešojo maitinimo vietoje – nustatytomis valandomis nebuvo užtikrintas parduoto alkoholio vartojimas vietoje. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjo patalpos, kuriose yra parduodamas alkoholis, laikytinos viešojo maitinimo vieta, todėl pažeidimui įvertinti svarbu nustatyti alkoholio pardavimo draudžiamomis valandomis faktą ir aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareiga užtikrinti parduodamo alkoholio vartojimą vietoje.
15. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. balandžio 20 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame užfiksuota, kad 2018 m. balandžio 20 d. apie 21.20 val. V. T. Bendrovės bare pirko alkoholinį alų ir jį išsinešė plastikinėje 1 litro talpoje; pirkėjas V. T. 2018 m. balandžio 20 d. paaiškinime nurodė, kad apie 21.20 val. atvyko į barą, paprašė pardavėjos įpilti 1 litrą alaus, pardavėja įpylė alų į 1 litro talpą, jos neužsuko, apie tai, kad negalima išsinešti alaus iš baro, neinformavo. Byloje esančiose fotonuotraukose užfiksuota, kad pareiškėjo darbuotoja alų pirkėjui pardavė supylusi į vienkartinį butelį siaurėjančiu kakleliu.
16. Departamento specialistai 2018 m. gegužės 29 d. protokole užfiksavo, kad Bendrovės bare penktadienį nuo 20 val. prekiauta alkoholiniais gėrimais išsinešti, o Bendrovė neužtikrino, kad parduodami gėrimai būtų vartojami vietoje. Bendrovė 2018 m. liepos 9 d. pateikė pastabas dėl protokole užfiksuotų aplinkybių, prašydama patvirtinti, kad joks teisės akto pažeidimas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais 2018 m. balandžio 20 d. bare nebuvo padarytas, ir pažeidimo bylą dėl Bendrovės veiksmų nutraukti.
17. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ėmėsi nepakankamai priemonių, siekdamas užtikrinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo laikymąsi, t. y. Bendrovė neužtikrino, kad jai priklausančioje viešojo maitinimo vietoje alkoholis būtų parduodamas tik vartoti vietoje; Bendrovės pasirinkta alkoholio išpilstymo į vienkartines pakuotes (PET butelius) tvarka sudaro galimybes klientams lengvai išsinešti parduotus alkoholinius gėrimus, o ne juos vartoti vietoje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, alkoholinio gėrimo išpilstymas į plastikinius butelius jau savaime suponuoja išvadą, kad tokie gėrimai nebus vartojami vietoje, alkoholio vartojimas tiesiogiai iš butelių nėra įprasta naktinio baro praktika, įprastai gėrimai, skirti vartoti vietoje, pilstomi į sudėtingiau išsinešti pritaikomas taras, tokias kaip stiklinės ar bokalai. Alkoholinio gėrimo išpilstymas į santykinai patogios neštis formos PET butelius gali lemti, kad pirkėjai patys užsisuks vienkartinę tarą savo turimu kamšteliu ir be jokių kliūčių išsineš alkoholį iš viešojo maitinimo vietos. Tai, kad Bendrovė parduoda alkoholinius gėrimus mililitrais, juos išpilstydama, nepanaikina Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytos pažeidimo sudėties, nes pažeidimas konstatuotas ne dėl to, kad Bendrovė neišpilstė alkoholinių gėrimų, o dėl to, kad neužtikrino jų vartojimo vietoje. Aplinkybė, kiek tiksliai alkoholinio gėrimo mililitrų buvo pirkėjo V. T. butelyje, nėra aktuali, nes pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti faktą, kad alkoholiniai gėrimai iš viešojo maitinimo vietos buvo išsinešti, o Bendrovė nesiėmė pakankamų priemonių, siekdama sukliudyti tokiems veiksmams.
18. Bendrovės argumentų, kad plastikinė tara, į kurią išpilstomi alkoholiniai gėrimai, vėliau yra surenkama ir perdirbama, pirmosios instancijos teismas nelaikė patvirtinančiais Bendrovės sąžiningus ir pakankamus veiksmus, siekiant užtikrinti draudimą išsinešti gėrimus iš viešojo maitinimo vietos. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad visa tara, į kurią yra išpilstomi alkoholiniai gėrimai, yra surenkama ir kad pirkėjams pateiktos vienkartinės taros ir rūšiuoti surenkamos vienkartinės taros kiekiai sutampa. Pareiškėjo pateiktas sunaudotų medžiagų nurašymo aktas patvirtina tik aplinkybę, kad pareiškėjas pilsto alkoholinius gėrimus į vienkartines taras, tačiau nepaneigia fakto, kad pasinaudodami tokia tara pirkėjai gali lengvai išsinešti išpilstytą alkoholinį gėrimą iš viešojo maitinimo vietos.
19. Bendrovės veiksmus baro patalpose pakabinant pranešimus apie tai, jog alkoholiniai gėrimai po 20 val. darbo dienomis ir po 15.00 val. sekmadieniais gali būti vartojami tik vietoje, draudžiant juos išsinešti, o ant plastikinių butelių taros papildomai klijuojant įspėjamuosius lipdukus, pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepakankamus ir juos traktavo kaip pasyvią priemonę, siekiant užtikrinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymąsi. Bendrovės darbuotojos žodinio įspėjimo pirmosios instancijos teismas taip pat nelaikė efektyvia priemone.
Žemesnės instancijos teismas
20. Įvertinęs Departamento 2018 m. gegužės 29 d. protokole Nr. ATK2-136 užfiksuotas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo teigti, kad nustatytas pažeidimas yra neaiškus ar nepakankamai išsamiai aprašytas.
21. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarime konstatuotos aplinkybės nagrinėjamai administracinei bylai įtakos neturi, nes administracinio nusižengimo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Bendrovės darbuotojos veiksmų ir jų atitikties teisės aktų reikalavimams, o šioje administracinėje byloje keliamas klausimas, kaip pats juridinis asmuo laikosi Įstatymo reikalavimų, t. y. ar Bendrovė imasi priemonių, kad efektyviai užtikrintų alkoholio vartojimą vietoje. Pareiškėjas, kaip darbdavys, yra atsakingas už visų maksimaliai efektyvių sąlygų sudarymą, kad nebūtų pažeidžiami Įstatyme įtvirtinti draudimai. Vien faktas, kad Bendrovės darbuotoja (beje, kita nei nagrinėjamu atveju alkoholį pardavusi barmenė) nepažeidė Įstatymo reikalavimų, nereiškia, kad negali būti konstatuotas UAB „Masada“ pažeidimas.
22. Vertindamas pareiškėjui Nutarimu skirtos baudos dydį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Įstatymo 34 straipsnio 7–9 dalimis, konstatavo, kad paskirta bauda yra artima vidurkiui ir yra proporcinga nustatytam pažeidimui.
III.
23. Pareiškėjas UAB „Masada“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (45 Eur pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme sumokėtą žyminį mokestį).
Žemesnės instancijos teismas
24. Bendrovė apeliaciniame skunde dėsto aplinkybes, analogiškas nurodytoms skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Departamento Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje sąlygą ir nepagrįstai pareiškėjo veiksmus vertino kaip neužtikrinančius šios sąlygos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, kaip darbdavys, yra atsakingas už visų maksimaliai efektyvių priemonių sudarymą, kad nebūtų pažeidžiami Įstatyme įtvirtinti reikalavimai, nepagrįstai eliminuoja tikrojo teisės pažeidėjo (kliento, kuriam žinoma, kad gėrimai gali būti vartojami tik baro patalpose) atsakomybę. Kad ir kokių efektyvių priemonių imtųsi pareiškėjas, jos neeliminuos nusižengti linkusio asmens galimybės gėrimus išsinešti iš baro. Pareiškėjas alkoholinius gėrimus išpilsto į vienkartines stiklines, bokalus bei grafinus (o ne į butelius), ši tara yra be kamštelių, jokių kamštelių pareiškėjas neįsigyja ir neturi. Pareiškėjas ėmėsi didelių investicijų ir priemonių, kurios laikytinos pakankamomis konstatuoti, kad pareiškėjas užtikrina alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje.
Šalies argumentai
25. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo ne modeliuoti situacijas kaip nesąžiningas (t. y. kad teisės aktus linkęs pažeisti baro klientas gali suplanuoti ir įvykdyti pažeidimą), o tai, kaip klientas elgėsi konkrečiu atveju. Byloje nėra duomenų, kad V. T. plastikinei tarai pritaikė kamštelį. Be to, įgudusiam teisės pažeidėjui gali būti santykinai patogu išsinešti bet kokią tarą, o pareiškėjas neturi nei pareigos, nei galimybės imtis priemonių tokiems pažeidėjams sustabdyti.
26. Pareiškėjas pažymi, jog didesnį alkoholinio gėrimo kiekį (daugiau nei 0,5 litro) perkantys klientai pageidauja, kad jis būtų supilamas į 1 litro talpos grafiną, nes tokiu atveju jiems patogiau prie staliuko šį kiekį persipilti į vienkartines stiklines ar bokalus. Nei Įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra reglamentuota, kaip konkrečiai ir į ką klientui reikia išpilstyti gėrimą, kaip jį patiekti ir kokia tara laikytina pakankamai nepatogi išsinešti. Deklaratyvūs teiginiai, kad gėrimai turėtų būti pilstomi į stiklinę tarą, negali būti laikomi patvirtinančiais pareiškėjo atsakomybę. Aplinkybė, ar plastikinę tarą be kamštelio išsinešti iš baro yra patogu, yra vertinimo dalykas, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, jis sudarė visas Įstatyme nurodytas sąlygas, alkoholiniais gėrimais buteliais neprekiauja, juos išpilsto ir apskaito mililitrais. Departamento nuoroda į lietuvių kalbos žodyną nepatvirtina jo išvados, kad pareiškėjas alų pilsto į ne grafinus, o į butelius.
27. Pasak Bendrovės, pirmosios instancijos teismas nevertino jos nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių realios baro veiklos vykdymą, dėl jų nepasisakė ir motyvuotai jų nepaneigė, todėl neatskleidė bylos esmės.
28. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. II-59-1002/2018, nes minėtoje byloje buvo susiklosčiusios iš esmės analogiškos aplinkybės, joje pateikti išaiškinimai reikšmingi nagrinėjamai administracinei bylai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo į juos atsižvelgti.
29. Pareiškėjas pažymi, kad nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas ginčo atvejo nenagrinėjo individualiai, Bendrovės kaltę siejo tik su faktu, kad klientas išsinešė gėrimus iš baro, neatsižvelgė į reikšmingų aplinkybių visumą, nepagrindė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai neturi faktinės ir (ar) teisinės reikšmės, nepaneigė pareiškėjo argumentų, nors, siekiant teisėtai ir pagrįstai paskirti ekonominę sankciją, privalėjo tai padaryti.
Žemesnės instancijos teismas
30. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad baro darbuotojai negali fiziškai apriboti klientų judėjimo laisvės ar kontroliuoti klientus bare bei stebėti, ar kiekvienas baro lankytojas išeina iš baro tik visiškai suvartojęs visą įsigyto alkoholio kiekį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar V. T. buvo sulaikytas su pilnu alkoholinio gėrimo grafinu, neturi reikšmės, kadangi vartojant alų vietoje (jo gurkštelėjus) baro darbuotojams buvo sudarytas įspūdis, jog klientas jį vartos bare.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos visus byloje esančius ir pareiškėjo pateiktus įrodymus įvertinti bylos kontekste be jokio nusistatymo ar abstrakčių pamąstymų ir spėjimų, įvertinant ir tai, kad Departamento 2018 m. gegužės 29 d. protokolas buvo pernelyg nekonkretus, iš jo neaišku, kuo pareiškėjas yra kaltinamas ir kokius neva neteisėtus veiksmus jis atliko.
Atsiliepimas
32. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
33. Departamentas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, nurodo, jog apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tapačiais argumentais, kuriuos nurodė skunde pirmosios instancijos teismui ir dėl kurių teismas jau pasisakė, apeliaciniame skunde pareiškėjas dėsto subjektyvų faktinių aplinkybių vertinimą bei gynybinę poziciją, siekia išvengti atsakomybės. Departamento nuomone, byloje surinktų objektyvių, nuoseklių įrodymų visuma patvirtina pareiškėjo padaryto Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimo sudėtį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
34. Iš pareiškėjo ir atsakovo byloje pateiktų paaiškinimų matyti, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, ginčas kyla dėl Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto aiškinimo ir taikymo bylos aplinkybėms, konkrečiai nesutariama, koks yra ūkio subjekto pareigų, įtvirtintų minėtoje teisės normoje, turinys, jų apimtis.
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas yra licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas turėtojas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant Įstatymo reikalavimų. Taigi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Įstatymo reikalavimai (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2241/2012).
36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-351/2013, atskleisdama Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Įstatymo redakcijos 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas) turinį, nurodė, kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti Įstatymo reikalavimai. Tačiau konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Įstatymas – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nėra atkleidžiamas. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl, darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo nustatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtino draudimo pažeidimą, ar priešingai, – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje Įstatymo nuostatoje įtvirtiną išimtį.
37. Taigi siekiant nustatyti, ar byloje vertinamu atveju gėrimai buvo parduoti tik vartoti vietoje ir pareiškėjas gali remtis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą. Šiuo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog pareiškėjui priklausančiame bare Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku buvo parduotas alkoholinis gėrimas, kurį pirkėjas išsinešė iš baro. Atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę, atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas nepažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų. Vis dėlto, vien objektyvaus fakto nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtos teisės normos pažeidimas.
38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija anksčiau minėtame 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa), pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik fakto, kad alkoholinis gėrimas nebuvo vartojamas vietoje, t. y. buvo išsineštas iš viešojo maitinimo vietos patalpų. Kaip minėta pirmiau, būtina įvertinti objektyvių ir subjektyvių faktorių visumą.
39. Aplinkybės, charakterizuojančios subjektyvių faktorių visumą, teismo vertinimu, yra dvejopos: iš vienos pusės ją išreiškia realių, fiziškai apčiuopiamų, priemonių bei sąlygų (ne)vartoti alkoholinių gėrimų vietoje visuma arba jų stoka, iš kitos pusės – ji vertintina per intelektualinį ir valinį aspektus, apimančius tam tikrų atsargos (prevencijos) priemonių ėmimąsi, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys juos vartos ne vietoje, bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį atsižvelgiant į šį suvokimą. Abiem atvejais pastebėtina, jog nėra ir negali būti baigtinio minėtųjų aplinkybių sąrašo, nes jis nebūtų pajėgus aprėpti įvairialypių situacijų, kylančių ginčo teisinių santykių srityje, t. y. prekybos alkoholiniais gėrimais srityje. Todėl minėtoji, ūkio subjektui priskirtina, subjektyvių faktorių visuma analizuotina kiekvienu atveju atskirai, inter alia (lot. be kita ko), vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-351/2013).
40. Proporcingumo principas atsargos priemonių tinkamumo kontekste suponuoja tai, jog konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar priemonės, kurių buvo imtasi, buvo tinkamos bei pakankamos tikslui pasiekti. Būtent, reikia atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo taikytos priemonės buvo tinkamos bei pakankamos pasiekti, jog baro klientai alkoholinių gėrimų neišsineštų, bet priešingai, – įsigytus alkoholinius gėrimus vartotų vietoje. Protingumo kriterijus savo ruožtu suponuoja, jog būtina patikrinti, ar pareiškėjas priemones pasirinko apdairiai, t. y. taip, kaip iš jo, kaip iš ūkinę veiklą vykdančio subjekto, buvo galima pagrįstai tikėtis, idant būtų užtikrintas Įstatyme įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo laikymąsis.
41. Kaip minėta, pareiškėjas ir atsakovas nesutaria dėl aplinkybės, ar ginčo atveju pareiškėjas tinkamai įvykdė reikalavimą draudžiamu laiku neparduoti alkoholinių gėrimų išsinešti ir ar priemonės, kurių ėmėsi pareiškėjas Įstatymo reikalavimams užtikrinti, atitinka efektyvumo kriterijų. Byloje nustatyta, kad 2018 m. balandžio 20 d. V. T. buvo sulaikytas su vienu 1 litro talpos alkoholinio alaus buteliu. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pareiškėjas bare parduodamus alkoholinius gėrimus pilsto, be kita ko, į plastmasinius butelius, kuriuos įvardija grafinais, ant kurių priklijuotas pranešimas „VARTOTI TIK VIETOJE! Draudžiama išsinešti“, su nuoroda į Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą; buteliai yra siaurėjančiu kakleliu, pritaikytu kamšteliui užsukti. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad alkoholinis gėrimas V. T. buvo parduotas taroje be kamštelio, savaime nepaneigia fakto, jog Bendrovė alkoholinius gėrimus pilsto į butelius (medžiaga, iš kurios buteliai yra pagaminti, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės), kurie įprastai pagal savo paskirtį bei fizines savybes yra naudojami būtent tam, kad į juos supiltą gėrimą būtų galima išsinešti, o ne vartoti vietoje. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl savo veikloje naudoja būtent tokio pobūdžio tarą. Įvertinusi taros, į kurią ginčo atveju buvo perpiltas alkoholinis gėrimas, ypatybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo vertinimu, kad tokia tara yra patogi išsinešti, todėl negali būti laikoma veiksminga (protinga ir sąžininga) priemone, siekiant užtikrinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų įgyvendinimą. Tokią išvadą tik patvirtina aplinkybė, kad V. T. įsigytą alkoholinį gėrimą butelyje be sunkumų išsinešė iš baro, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuotraukoje matyti, jog butelis buvo pilnas (tai paneigia pareiškėjo teiginius, kad dalį gėrimo klientas suvartojo bare ir dėl to Bendrovės darbuotojai esą negalėjo kiti įtarimų, kad klientas ketina nusipirktą alų išsinešti iš baro). Kitos Bendrovės bare sudarytos sąlygos alkoholiniams gėrimams vartoti vietoje, esant minėtoms nustatytoms aplinkybėms, nelaikytinos turinčiomis esminę reikšmę. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo dėl iš esmės analogiškų aplinkybių formuojamą praktiką (žr., pvz., 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2984-629/2019; 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-433-822/2020).
42. Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. II-59-1002/2018 pateiktais išaiškinimais, pažymėtina, jog bendrosios kompetencijos teismo nutarimas administracinio nusižengimo byloje savaime neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.); teismo nutarimas administracinio nusižengimo byloje gali (ir turi) būti teismo vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, toks įvertinimas teismo yra atliekamas pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles; tai reiškia, kad (nors ir tų pačių) įrodymų įvertinimas, atliktas teismo administracinio nusižengimo byloje, nesuponuoja, kad šioje (kitoje) byloje teismas neturi atlikti savo, galbūt kitokį, šių įrodymų įvertinimą ir padaryti kitokias šių įrodymų įvertinimo išvadas. Be to, juridinio asmens atsakomybei atsirasti Įstatymo taikymo prasme, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei, gali būti taikomi griežtesni, negu fizinio asmens administracinei atsakomybei atsirasti, kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1708-143/2015; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1113-415/2020). Kita vertus, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta administracinio nusižengimo byla Nr. II-59-1002/2018 buvo nagrinėjama ne dėl šioje byloje vertinamo 2018 m. balandžio 20 d. pažeidimo, o dėl 2018 m. sausio 11 d. kitos UAB „Masada“ baro darbuotojos galbūt padaryto administracinio nusižengimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarime konstatuotos aplinkybės neturi įtakos nagrinėjamai administracinei bylai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptariamas apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Departamentas skundžiamu Nutarimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatas. Pareiškėjo neteisėti veiksmai kvalifikuoti tinkamai ir aiškiai.
44. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.