Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. nutartimi (1 t., b. l. 193–194) priimtas nagrinėti pareiškėjos UAB „Masada“ (toliau – ir Įmonė, pareiškėja) skundas (1 t., b. l. 1–18), kuriuo prašoma: 1) panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. kovo 22 d. nutarimą Nr. ATK2-34/18 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas); 2) atsisakius tenkinti pirmąjį reikalavimą, panaikinti Nutarimo dalį dėl 360 Eur baudos pareiškėjai skyrimo, ginčą išspręsti iš esmės ir skirti pareiškėjai minimalią 144 Eur baudą; 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariate (toliau – ir Šiaulių AVPK) 2018 m. vasario 5 d. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas Nr. 41-ANR_P-119-2018 (1 t., b. l. 35), kuriame nurodoma, kad 2018 m. sausio 11 d. apie 22.10 val. pareiškėjai priklausančio Baro darbuotoja O. B. pirkėjui V. U. pardavė alkoholinių gėrimų, kuriuos supylė į vienkartinę tarą ir neužtikrino jų vartojimo vietoje. Tokiais savo veiksmais pareiškėjos darbuotoja O. B. pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus bei įvykdė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 168 straipsnio 1 dalyje, todėl jai buvo paskirta 20 Eur bauda.

Departamentas, 2018 m. kovo 22 d. išnagrinėjęs Įstatymo pažeidimo bylą, priėmė Nutarimą (1 t., b. l. 112–119), kuriame nustatė, kad pareiškėjai priklausančiame Bare, pirmadieniais–šeštadieniais nuo 20 iki 10 val. prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui, neužtikrinant, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje, ir tokiu būdu yra pažeidžiamas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas. Už Nutarime nurodytą pažeidimą pareiškėjai paskirta 360 Eur bauda.

Byloje kilo ginčas dėl Departamento Nutarimo taikyti pareiškėjai ekonomines sankcijas (360 Eur baudą) už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų pažeidimą teisėtumo ir pagrįstumo.

Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, alkoholio produktai yra priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas. Vykdydama valstybinę alkoholio kontrolės politiką, valstybė, be kita ko, siekia riboti alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimą, taip pat skatinti juridinius asmenis, kurie verčiasi alkoholio verslu, prisidėti įgyvendinant valstybės alkoholio kontrolės politiką (Įstatymo 3 straipsnio 4 ir 6 punktai).

Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarka reglamentuota Įstatymo 18 straipsnyje. Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu, Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Iš aptariamos normos lingvistinės ir loginės konstrukcijos matyti, kad ji savo pobūdžiu yra dvejopa: pirmoji jos dalis įtvirtina draudimą, t. y. uždraudžia alkoholinių gėrimų prekybą pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, o kita – įtvirtina išimtį iš bendrosios taisyklės, t. y. nustato, kad draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Pažymėtina, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte suformuluota elgesio taisyklė yra skirta alkoholiu prekiaujančiam ūkio subjektui, o ne pirkėjui. Išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvios sąlygos: visus alkoholinius gėrimus nustatytu laiku privalu parduoti tik pilstomus bei tik vartojimui vietoje. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, konstatuotinas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimas.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja įvykdė pirmąją Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytą sąlygą – alkoholiniai gėrimai nustatytomis valandomis buvo parduoti išpilstytuose buteliuose. Tačiau Nutarime konstatuota, kad pareiškėja neįgyvendino antrosios sąlygos ir neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. Šią išvadą Departamentas grindžia aplinkybe, kad pareiškėja neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje, nesiėmė efektyvių priemonių, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami Bare, o priešingai – sudarė sąlygas gėrimus išsinešti buteliuose.

Šiame kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatydamas alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pareigą užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų, siekė, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių Įstatymo reikalavimų ir prekiauti alkoholiniais gėrimais išsinešimui visą parą, taip paneigdami alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę. Įstatyme nėra atskleidžiamas konkretus ūkio subjektui nustatytos pareigos užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiamas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintas prekybos alkoholiu išsinešimui draudimas, turinys, pobūdis ir apimtis. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartojimui vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo (LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-705/2014).

Taigi, alkoholiniais gėrimais prekiaujančiam ūkio subjektui nustatyta pareiga imtis efektyvių ir pagrįstų priemonių, iš tikrųjų apribojančių pirkėjui galimybę nustatytu laiku nupirktus alkoholinius gėrimus išsinešti iš pardavimo vietos. Būtina pažymėti, jog tokios priemonės turi būti efektyvios, kad užtikrintų Įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi. Be to, nagrinėjant administracines bylas inter alia (lot. be kita ko) dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taip pat yra ne kartą konstatuota, kad juridinio asmens teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami kavinės, kaip ekonominio vieneto, teikiamos paslaugos būdu. Tai reiškia, kad tokie kavinės darbuotojų veiksmai (paslaugų suteikimas) Įstatymo bei Tabako kontrolės įstatymo požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais. Todėl tam tikri nurodytų įstatymų pažeidimai, padaryti kavinės darbuotojų, laikytini ūkio subjekto padarytais pažeidimais (LVAT 2009 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-678/2009, 2011 m. liepos d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-2732/2011). Toks Įstatymo nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-500-525/2017).

Kaip nustatyta šioje administracinėje byloje, alkoholinius gėrimus draudžiamu laiku pardavė Baro pardavėja–barmenė, t. y. asmuo, veikiantis pareiškėjos vardu. Prekių pardavimas yra tiesioginės pardavėjos funkcijos. Pareiškėjos darbuotojos padarytas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas laikytinas pareiškėjos padarytu pažeidimu. Šiame kontekste galima pažymėti ir tai, kad Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytas pažeidimas pagal savo pobūdį yra formalios sudėties. Tai reiškia, kad padarius tokį pažeidimą pareiškėjo, taip pat kaip ir jo darbuotojo, kaltė yra suponuojama, nenurodant konkrečios jos išraiškos. Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos laikomasi LVAT suformuotoje praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1708-143/2015).

Teismas, pasisakydamas dėl aplinkybės, kad Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. II-59-1002/2018 (teisminio proceso Nr. 4-70-3-00181-2018-5) nutarta panaikinti Šiaulių AVPK Šiaulių miesto ir rajono PK Antrojo veiklos skyriaus 2018 m. vasario 15 d. nutarimą ir O. B. (pareiškėjos darbuotojai) administracinio nusižengimo teiseną, reikšmės nagrinėjamai bylai, pažymi, kad šis Šiaulių apylinkės teismo nutarimas neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis). Šioje administracinėje byloje jis gali (ir turi) būti teismo vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Toks įvertinimas teismo yra atliekamas pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Tai reiškia, kad (nors ir tų pačių) įrodymų įvertinimas, atliktas paminėtame Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. nutarime, savaime nesuponuoja, kad šioje (kitoje) byloje teismas neturi atlikti savo, galbūt kitokį, šių įrodymų įvertinimą ir padaryti kitokias šių įrodymų įvertinimo išvadas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad juridinio asmens atsakomybei atsirasti Įstatymo taikymo prasme, atsižvelgiant į šiuo įstatymu siekiamų tikslų ypatingą svarbą visuomenei, gali būti taikomi griežtesni, negu fizinio asmens administracinei atsakomybei atsirasti, kriterijai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde teigė, jog ėmėsi visų galimų priemonių užtikrinti, kad Bare parduodamas alkoholis būtų vartojamas tik Barui priklausančiose patalpose (Baras vykdo realia veiklą ir siekia, kad Baro klientai kuo ilgiau būtų Bare (pvz. tiekia šildytą maistą, Bare yra televizorius, pareiškėjos klientams taikomas aptarnavimo mokestis); Baro salę pritaikė didesniam klientų skaičiui; parduodamus alkoholinius gėrimus išpilsto į vienkartines stiklines, bokalus ar plastikinius grafinus; klientų užsakymus priima tik prie baro; po 20 val. darbo dienomis ir po 15 val. sekmadieniais, alkoholiniai gėrimai Bare išpilstomi iš gamyklinės taros ir yra parduodami ne vienetais, o mililitrais; ant kiekvieno plastikinės taros papildomai klijuoja lipdukus, kuriais įspėjama, jog alkoholinius gėrimus išsinešti draudžia).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad įmonės privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis bei efektyviomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi (LVAT 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-845/2013).

Teismo vertinimu, pareiškėja nesiėmė visų galimų priemonių užtikrinti, kad Bare parduodamas alkoholis būtų vartojamas tik Barui priklausančiose patalpose, o priešingai – pati sudarė palankias sąlygas išsinešti išpilstytą alkoholinį iš Baro, t. y. pareiškėjos darbuotoja alkoholinius gėrimus išpilstė į du plastikinius butelius (1 l) – į taras, patogias išsinešimui. Kaip teisingai nurodyta Nutarime, akivaizdu, kad sąžiningam ir protingam pardavėjui, siekiančiam užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, nėra prasmės alkoholinius gėrimus perpilti iš gamyklinių butelių į kitus. Tokio veiksmo tikslas gali būti tik vienas – sudaryti sąlygas klientui pilstomus alkoholinius gėrimus išsinešti (1 t., b. l. 112–119). Šiuo atveju pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad Bare yra televizoriai su interaktyvia „Keno-kamuoliukų“ loterija, pateikiamas pašildytas maistas, Baro salė pritaikyta didesniam klientų skaičiui, Bare atitinkamai išstatytos kėdės, stalai, alkoholiniai gėrimai išstatyti lentynose, leidžiama foninė muzika, klientų užsakymai priimami prie baro, Baro klientams taikomas aptarnavimo mokestis, nelaikytinos aktyviomis priemonėmis, siekiant užtikrinti Įstatyme nustatytų nuostatų laikymąsi. Tai, kad pareiškėja parduoda alkoholinius gėrimus mililitrais, juos išpilstydama, nepanaikina Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytos pažeidimo sudėties, kadangi pareiškėjai būtent buvo inkriminuota draudimo išimties antros sąlygos „parduoti vartoti vietoje“ neužtikrinimas.

Pareiškėja teismui pateikė fotonuotraukas (1 t., b. l. 123–132), galimai patvirtinančias, kad pareiškėja Baro patalpose yra pakabinusi pranešimus apie tai, jog alkoholiniai gėrimai po 20 val. darbo dienomis ir po 15 val. sekmadieniais gali būti vartojami tik vietoje, draudžiant juos išsinešti, ant plastikinių butelių taros papildomai klijuoja įspėjamuosius lipdukus. Pažymėtina, kad V. U. Administracinio nusižengimo protokole Nr. 41-ANR_P-160-2018 patvirtino, kad Bare buvo iškabos su informacija, kad alkoholis po 20 val. gali būti vartojamas tik vietoje (1 t., b. l. 37–38). Taigi, konstatuotina, kad pareiškėja Bare 2018 m. sausio 22 d. buvo iškabinusi informaciją apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje po 20 val. Byloje jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog būtent ant V. U. parduotų butelių (kaip teigia pareiškėja) buvo užklijuoti minėti įspėjimai – nėra. Pažymėtina, jog byloje esančios fotonuotraukos (1 t., b. l. 124, 125) šių aplinkybių nepatvirtina, kadangi iš jų nėra galimybės nustatyti fotonuotraukų padarymo momento ir vietos.

Tačiau šiuo atveju LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pranešimų ir skelbimų pakabinimas laikomas pasyviomis ir neefektyviomis priemonėmis siekiant užtikrinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų laikymąsi.

Pareiškėja skunde akcentavo, kad jos darbuotoja žodžiu įspėjo V. U. apie alkoholinių gėrimų vartojimą Bare. Ši aplinkybė nustatyta byloje esančiais duomenimis nustatyta (1 t., b. l. 37–38, 166–170). Tačiau tai nepanaikina Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytos pažeidimo sudėties, kadangi tokia priemonė nelaikytina efektyvia priemone, užtikrinant minėto straipsnio laikymąsi. Tai, kad minėta priemonė nelaikytina efektyvia priemone, patvirtina byloje esantys įrodymai, t. y. jog po žodinio įspėjimo pareiškėjos darbuotoja nepastebėjo, kad asmuo išėjo iš Baro (1 t., b. l. 28–29).

Teismas pažymi, kad formalus pardavėjos veiksmas – alkoholio išpilstymas į du vieno litro plastikinius butelius, sudarant galimybę pirkėjui po pardavimo šiuos butelius išsinešti, sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėja neįvykdė reikalavimo parduoti pilstomus alkoholinius gėrimus vartojimui vietoje, ir šiais konkliudentiniais veiksmais asmeniui, įsigijusiam butelį alkoholinio gėrimo, pagrįstai leido manyti, kad alkoholinius gėrimus galima vartoti ne tik Baro patalpose. Tokiu būdu pareiškėja neužtikrino, kad gėrimai būtų vartojami vietoje, o kartu ir neįvykdė antrosios Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytos kumuliatyvios sąlygos, leidžiančios taikyti išimtį dėl prekybos alkoholiniais gėrimais draudimo, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovas Nutarimu pagrįstai konstatavo Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą.

Kritiškai vertintinos pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, kad V. U., įsigijęs gėrimus Bare, kurį laiką gėrimus vartojo Baro viduje, kadangi šios aplinkybės ne tik nepaneigia teismo padarytų išvadų, jog pagrįstai Nutarime konstatuotas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas, bet ir yra prieštaraujančios byloje esantiems įrodymams, pvz. pačio V. U. paaiškinimams, kad nuo baro stalo paėmęs nusipirktus butelius jis išėjo iš Baro (1 t., b. l. 37–38).

Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad 2018 m. kovo 22 d. priimtas Departamento nutarimas Nr. ATK2-34/18 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Vadovaujantis Įstatymo 34 straipsnio 4 dalimi, už Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų bauda. Konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo (Įstatymo 34 straipsnio 7 dalis). Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą subjektai savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo kompetentingoms institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą (Įstatymo 34 straipsnio 8 dalis), o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje kliudė vykdyti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, toliau pažeidinėjo šio Įstatymo reikalavimus nepaisydami kompetentingos institucijos nurodymo nutraukti neteisėtus veiksmus (Įstatymo 34 straipsnio 9 dalis).

Nutarimu pareiškėjai skirta 360 Eur dydžio bauda, kuri yra artima sankcijoje nustatytam baudos vidurkiui ir jo neviršija. Be to, nors pareiškėja teigia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja realiai teikė pagalbą atsakovui atliekant Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji pateikė išsamius paaiškinimus, pati savaime nevertintina kaip pagalba tyrimui. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatyme įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama visai visuomenei svarbių tikslų, t. y. siekiama mažinti alkoholio vartojimą ir jo neigiamą įtaką žmonių sveikatai ir gerovei, o pareiškėja tą patį vakarą, per trumpą laikotarpį net dviem pirkėjams pardavė alkoholinius gėrimus, neužtikrindama jų vartojimo vietoje, todėl, teismo vertinimu, paskirtos baudos dydis yra adekvatus padaryto pažeidimo mastui.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, Nutarimu paskirta sankcija yra pagrįsta ir atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo Nutarimo panaikinti. Atsižvelgiant į tai, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, kad pareiškėja nesiėmė visų galimų efektyvių ir protingų priemonių užtikrinti, kad Bare parduodamas alkoholis būtų vartojamas tik Barui priklausančiose patalpose, todėl jų teismas nenagrinės.

Pareiškėja prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pareiškėjos skundą atmetus kaip nepagrįstą, nėra teisinio pagrindo atlyginti patirtas teismo išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.