Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-445-365/2025 Teisminio proceso Nr. 1-04-5-00161-2024-6 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.3.2.; 2.1.15.3.; 2.1.15.3.3.; 2.1.15.3.3.; 2.4.6.4.1.

2025 m. spalio 28 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Ramūno Keidūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus (toliau – ir vyriausiasis prokuroras) ir nuteistojo A. R. (toliau – ir nuteistasis) apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (5 000 Eur) bauda; pagal BK 199² straipsnio 1 dalį – 120 MGL (6 000 Eur) bauda.

Taikant BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, A. R. nustatyta subendrinta bausmė – 150 MGL (7 500 Eur) Eur bauda.

Taikant BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktį ir 66 straipsnio 2 dalį, į A. R. paskirtos baudos bausmės dydį įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2024-08-27 iki 2024-09-27 (32 dienos), prilyginant vieną sulaikymo dieną 6 MGL dydžio baudai (192 MGL), ir nuspręsta laikyti, kad A. R. baudos bausmę visiškai atliko.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, A. R. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – išieškoti iš A. R. valstybės naudai „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) piniginę vertę atitinkančią sumą – 4 390 (keturis tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt) Eur.

A. R. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir užstatą (10 000 Eur) – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, užstatą 10 000 Eur sumai nurodyta nukreipti konfiskuotinos transporto vertės 4 390 Eur sumos išieškojimui, po transporto priemonės vertės išieškojimo likusią užstato sumą (5 610 Eur) grąžinti užstato davėjai T. Z..

Civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su užvedimo raktu ir registracijos liudijimu nuspręsta grąžinti teisėtam savininkui K. I..

Šiuo nuosprendžiu išspręstas klausimas dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstami veikai tirti ir nagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. R. nuteistas pagal BK 199 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį, dėl to, kad jis:

1.1. Tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2024-08-27 01.00 val., Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini) ribose, pasienio ruože, veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas iš anksto susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu „I.“, iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną, išvengdamas muitinės kontrolės, ne per muitinės postą įgijo Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus 2 995 pakelius cigarečių „Minsk Capital QS“, kurių bendra vertė viršijo 150 MGL dydžio sumą, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos ir sudaro 13 477,15 Eur, tai yra laikotarpyje iki 2024-08-27 01.00 val. veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas iš anksto susitaręs su Baltarusijos Respublikoje veikusiu nenustatytu asmeniu „I.“, jam (A. R.) priklausančiu automobiliu „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į įvykio vietą, esančią pasienio ruože, t. y. Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini) ribose, kur aukščiau nurodytas nenustatytas asmuo „I.“ meteorologinių balionų pagalba iš Baltarusijos Respublikos teritorijos perskraidino jam 2 995 pakelius cigarečių „Minsk Capital QS“, kurių bendra vertė viršijo 150 MGL dydžio sumą, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos, taip įgydamas A. R. perėmė šias prekes tolimesniam gabenimui.

1.2. Pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 3.1, 3.2, 3.1.1 punktų reikalavimus, kurie nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, kontrabandinius tabako gaminius, 4.1.2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, įvežtus į Lietuvos Respubliką, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 200 vienetų cigarečių, kai prekės įvežtos iš kitų valstybių, išskyrus Europos Sąjungos valstybes nares, turėdamas tikslą neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu asmeniu „I.“, veikusiu Baltarusijos Respublikos teritorijoje, susitarė su pastaruoju, kad šis iš Baltarusijos į Lietuvą, ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktą, perduos jam akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, po ko laikotarpiu nuo 2024-08-27 00.20 val. iki 2024-08-27 01.00 val., jam atvykus jo vairuojamu ir jam priklausančiu automobiliu „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) prieigose, (duomenys neskelbtini) Šalčininkų r., minėtas nenustatytas bendrininkas „I.“ iš Baltarusijos Respublikos teritorijos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, į minėtą tiksliai nenustatytą vietą (duomenys neskelbtini) prieigose, (duomenys neskelbtini) Šalčininkų r., t. y. ne per pasienio ir muitinės kontrolės punktą, meteorologinio baliono pagalba per tris kartus supakuotus trijuose ryšuliuose neteisėtai perskraidino privalomus muitinei pateikti daiktus – iš viso 2 995 pakelius cigarečių „Minsk Capital QS“, paženklintų Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, bet nepaženklintų nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos akcizo ženklais, kurių bendra muitinė vertė viršija 150 MGL dydžio sumą, bet neviršija 400 MGL dydžio sumos ir sudaro 13 477,15 Eur, iš kurių 2 000 pakelių pasikrovė į savo automobilį ir šias akcizais apmokestinamas prekes neteisėtai gabeno Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini) kryptimi, iki pasienio pareigūnams pradėjus jo stabdymo veiksmus, cigaretes išmetė iš vairuojamo automobilio Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini) (koordinatės (duomenys neskelbtini)) ir toliau siekdamas išvengti sulaikymo automobiliu bandė pasišalinti Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini) kryptimi, kol 2024-08-27 apie 07.32 val. Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini) ribose (koordinatės (duomenys neskelbtini)) jį sulaikė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos pareigūnai.

2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, darė išvada, kad kaltinamojo (nuteistojo) A. R. kaltė gabenant per valstybės sieną privalomas pateikti muitinei akcizais apmokestinamas prekes ir muitinės kontrolės išvengiant, o taip pat neteisėtai gabenant šias prekes Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra visiškai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Spręsdamas klausimą dėl pareikšto civilinio ieškinio, atsižvelgdamas į teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025-04-22 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-891/2025), teismas nurodė, kad pateiktas civilinis ieškinys yra susijęs išimtinai su mokestiniais teisiniais santykiais – kaltinamojo (nuteistojo) neįvykdyta prievole sumokėti akcizų mokestį, kurių išsprendimą reguliuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatos, todėl pateiktą ieškinį paliko nenagrinėtą. Spęsdamas klausimą dėl kardomosios priemonės – užstato – pirmosios instancijos teismas srendė, kad po nuosprendžio įsiteisėjimo, užstato davėjui sutikus (t. I, b. l. 62), užstatas 10 000 Eur sumai nukreipiamas konfiskuotinos transporto vertės 4 390 Eur sumai išieškojimui. Likusi nepanaudota užstato suma (5 610 Eur) grąžinama užstato davėjai T. Z..

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde vyriausiasis prokuroras prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. gegužės 28 d. nuosprendį dalyje dėl civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio paliekamo nenagrinėtu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį tenkinti. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:

3.1. Skundžiamame nuosprendyje teisės aktų bei teismų praktikos aiškinimas ir taikymas, atsižvelgiant į šioje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, yra neteisingas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Pažymima, kad VMI prie FM civiliniame ieškinyje nuteistojo A. R. mokestinė prievolė (tuo pačiu ir valstybei padarytos žalos dydis) kildinama iš Direktyvos bei Akcizų įstatymo nuostatų.

3.2. Pagal galiojančios Akcizų direktyvos (Direktyva 2020/262) 6 straispnio 2 dalį prievolė mokėti akcizus yra nustatyta išleidimo vartoti metu ir išleidimo vartoti valstybėje metu, o šios direktyvos tikslais „išleidimas vartoti“ (6 straipsnio 3 dalis) yra tokių prekių: 1) išėmimas iš akcizų mokėjimo režimo, įskaitant neteisėtą išėmimą; 2) laikymas arba saugojimas, įskaitant neteisėtus atvejus, joms netaikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo, jei tos prekės nebuvo apmokestintos akcizais pagal taikomas Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės aktų nuostatas; 3) akcizais apmokestinamų prekių gamyba, perdirbimas, įskaitant neteisėtus atvejus; 4) akcizais apmokestinamų prekių importas, išskyrus jei importavus tuoj pat pritaikytas akcizų atidėjimo režimas, taip pat akcizinių prekių neteisėtas įvežimas, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Reglamento (ES) Nr. 952/2013 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos tiek veikos padarymo metu galiojusiame, tiek šiuo metu galiojančiame Akcizų įstatyme.

3.3. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas mokesčio visuotinio privalomumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis teisės aktų nustatytos jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Taigi valstybė, nustačiusi tokį teisinį reguliavimą, iš anksto numato, jog asmuo, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, laikantis, gabenantis akcizais apmokestinamas prekes, sumokės tam tikro dydžio mokestį, akcizo mokestį. Tai reiškia – valstybė leidžia asmeniui jos nustatyta tvarka turėti savo dispozicijoje tam tikras prekes, bet kartu ji, tai yra valstybė, savo teisės aktais numato, kad gaus iš tokio asmens tam tikrą pajamų sumą to asmens sumokėtų mokesčių pavidalu.

3.4. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. R. iš nenustatyto asmens „I.“ iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną, išvengdamas muitinės kontrolės, ne per muitinės postą įgijo Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus 2 995 pakelius cigarečių iš minėto asmens meteorologinių balionų pagalba iš Baltarusijos Respublikos teritorijos perskraidino nuteistajam A. R. minėtas prekes, kurias perėmė tolimesniam gabenimui. Tokiu būdu tai rodo neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių įvežimą į Europos Sąjungos teritoriją atvejį, kai tokios prekės iškart nebuvo konfiskuojamos, neutralizuojamos ar kitaip nusavinamos ir sunaikinamos, išleidžiant į apyvartą. Įvykio vietoje aptiktos cigaretės nepaženklintos nei kitų užsienio valstybių (įskaitant nesančių Bendrijoje), nei Lietuvos banderolėmis. Apmokestinimą akcizais bei pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat ir už importuotas prekes, reguliuoja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Taigi, Lietuvos Respublikoje taikomas akcizo mokestis nelaikomas muito mokesčiu Sąjungos muitinės kodekso prasme.

3.5. Pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 10 straipsnio 8 dalį už Lietuvos Respublikoje laikomas banderolėmis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis akcizais apmokestinamas prekes laikančiam asmeniui, taip pat už kitas laikomas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, bet už kurias akcizai vadovaujantis šio įstatymo ar savo esme tolygiomis kitų valstybių narių teisės aktų nuostatomis nesumokėti, atsiranda prievolė mokėti akcizus, ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą. Mokėtina akcizų suma, vadovaujantis Akcizų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostata, turi būti sumokėta ne vėliau kaip iki deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 10 straipsnio 8 dalimi, 11 straipsniu, 12 straipsniu, 26 straipsnio 1 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 3 dalimi bei 2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 66 straipsnio 2 dalimi, darytina išdava, kad neteisėtai įgydamas, laikydamas akcizais apmokestinamas prekes, nepaženklintas Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, ir kurių bendra vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 150 MGL dydžio sumą, bet neviršija 400 MGL, A. R. ne tik padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 199² straipsnio 2 dalyje, bet ir savo kaltais tyčiniais veiksmais neįvykdė teisės aktuose numatytų prievolių, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikė akcizų deklaracijų ir nesumokėjo 8 449 Eur akcizų mokesčio, tuo padarydamas valstybei 8 449 Eur dydžio žalą.

3.6. Pagal naujai formuojamą teismų praktiką (2025 m. gegužės 27 d. kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94-697/2025), skola muitinei, kaip tai nurodyta tiek iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusiame Bendrijos muitinės kodekse, tiek ir šiuo metu galiojančiame Sąjungos muitinės kodekse, reiškia importo arba eksporto muitus ir neapima Lietuvos Respublikoje taikomų pridėtinės vertės ir akcizo mokesčių, todėl, sprendžiant mokestinį ginčą dėl mokestinės prievolės – akcizo, PVM, akcizo ir PVM delspinigių – priteisimo, Sąjungos muitinės kodekso nuostatos netaikytinos. Apmokestinimą akcizais bei pridėtinės vertės mokesčiu, taip pat ir už importuotas prekes, reguliuoja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymas bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. Taigi, Lietuvos Respublikoje taikomas akcizo mokestis nelaikomas muito mokesčiu Sąjungos muitinės kodekso prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-37-648/2023, 2K-133-489/2023). Tai reiškia, jog skolos muitinei išnykimas nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizo mokesčiu už neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo.

3.7. Pažymima, kad A. R., darydamas inkriminuojamas nusikalstamas veikas, suvokė, kad už tam tikrą atlygį įgijo ikiteisminio bylos tyrimo metu nenustatyto asmens įgytas akcizais apmokestinamas cigaretes, pažeisdamas nustatytą tvarką, o, atlikus neteisėto disponavimo veiksmus su jo minėtomis prekėmis, jam asmeniškai kilo įstatymu įtvirtinta pareiga nedelsiant sumokėti akcizo mokestį ir šios pareigos neįgyvendinus valstybei buvo padaryta žala. Dėl A. R. nusikalstamų veiksmų – nesumokėtų akcizų mokesčių – Lietuvos valstybė patyrė žalos, negavo pajamų, t. y., esant minėtoms aplinkybėms, kilus įstatymu įtvirtintai pareigai sumokėti akcizo mokestį ir A. R. šios pareigos neįgyvendinus, valstybei buvo padaryta žala (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) – ji negavo pajamų, pasireiškusių nesumokėtų akcizų forma. Todėl VMI pareikštas ieškinys turi būti tenkinamas pilna apimtimi, priteisiant iš kaltininko atlyginti valstybei negautas pajamas – 8 449 Eur žalos atlyginimo dėl nesumokėto akcizo mokesčio.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria nuosprendžiui įsiteisėjus 10 000 Eur užstatas nukreiptas konfiskuotinos transporto vertės 4 390 Eur sumos išieškojimui, nurodant, kad nuosprendžiui įsiteisėjus 10 000 Eur užstatas grąžinamas užstato davėjai T. Ž. (T. Z.). Šį apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atnaujinti įrodymų tyrimą, iškviesti į teismą ir apklausti T. Ž. (T. Z.).

4.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad 2024-09-24 jo (A. R.) sugyventinė T. Ž. (T. Z.) į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitą pervedė 10 000 Eur užstatą. 2024-09-27 prokuroro nutarimu nuteistajam buvo paskirta kardomoji priemonė 10 000 Eur užstatas. Nors nuosprendyje teigiama, kad užstato davėja sutiko, kad sumokėtas užstatas būtų nukreiptas konfiskuotinos transporto priemonės vertės išieškojimui (t. 1, b. 1. 62), tačiau tai yra netiesa. Susipažinęs su nuosprendžiu ir pasikalbėjęs su užstato davėja - T. Ž. (T. Z.), nuteistasis iš jos sužinojo, kad T. Ž. (T. Z.) niekada sutikimo dėl užstato panaudojimo paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei užtikrinti, nedavė. Ji jau anksčiau minėjo, kad pinigus užstatui skolinosi iš savo tėvų ir žadėjo jiems baudžiamajam procesui pasibaigus juos grąžinti. Jos apklausos protokole yra užfiksuotas tariamas jos sutikimas panaudoti užstatą nuteistajam skirtoms prievolėms padengti. Tačiau ji tokią aplinkybę kategoriškai neigia. Atkreipiamas dėmesys, kad T. Ž. (T. Z.) yra (duomenys neskelbtini) ir ji nemoka lietuvių kalbos, todėl jos apklausos protokolas surašytas jai nesuprantama kalba. Pažymima, kad T. Ž. (T. Z.) tvirtinimu, apie tokią galimybę jai nebuvo suprantamai išaiškinta ir prisiimti tokią finansinę naštą ne savo, o skolintais iš tėvų pinigais ji tikrai negalėjo.

4.2. Be to, apeliaciniame skunde pažymima, kad T. Ž. (T. Z.) nebuvo kviečiama ir apklausta bylos teisminio nagrinėjimo metu, todėl jos ikiteisminio tyrimo metu duoti ir ikiteisminio tyrimo pareigūno galimai neteisingai užrašyti parodymai nebuvo teismo patikrinti ir atitinkamai įvertinti.

4.3. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, jog jis kardomosios priemonės – užstato taikymo sąlygų per visą baudžiamąjį procesą nė karto nepažeidė, todėl jį perleisti valstybei nėra pagrindo. Nuteistasis nurodo atsakingai pareiškiantis, kad nei jis (A. R.), nei T. Ž. (T. Z.) tokio sutikimo nedavė, todėl sumokėtas 10 000 Eur užstatas, nuosprendžiui įsiteisėjus turėtų būti grąžintas T. Ž. (T. Z.).

2. Teismo posėdžio metu prokurorės, nuteistasis ir jo gynėjas palaikė savo apeliacinius skundus juose nurodytais argumentais. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o prokurorė prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo apeliaciniai skundai ametami

3. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Vyriausiojo prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria paliktas nenagrinėtu VMI prie FM civilinis ieškinys dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, teigiama, kad byloje netinkamai taikytos Sąjungos muitinės kodekso, Direktyvos 2020/262 bei Akcizų įstatymo nuostatos, dėl ko, pasak vyriausiojo prokuroro, netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Nuteistasis A. R. apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo sprendimo dalimi, kuria nuosprendžiui įsiteisėjus 10 000 Eur užstatas nukreiptas į konfiskuotinos transporto vertės 4 390 Eur sumos išieškojimą, teigiama, jog užstato davėjos T. Ž. (T. Z.) sutikimas dėl užstato nukreipimo konfiskuotinos transporto vertės išieškojimui jai nebuvo suprantamai išaiškinta, prisiimti tokią finansinę naštą ne savo, o skolintais iš tėvų pinigais, ji negalėjo, nei jis (nuteistasis A. R.), nei T. Ž. (T. Z.) tokio sutikimo nedavė.

Dėl civilinio ieškinio

4. Apeliaciniu skundu vyriausiasis prokuroras prašo skundžiamą 2025 m. gegužės 28 d. nuosprendį dalyje dėl civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieškinio paliekamo nenagrinėtu, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) civilinį ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde vyriausiasis prokuroras kelia mokestinius klausimus ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė, be kita ko, Akcizų įstatymo normas. Pabrėžia, jog nuteistajam atlikus neteisėto disponavimo veiksmus su inkriminuotomis prekėmis, jam (A. R.) asmeniškai kilo įstatymu įtvirtinta pareiga nedelsiant sumokėti akcizo mokestį, šios pareigos neįgyvendinus valstybei buvo padaryta žala. Taigi nagrinėjamoje byloje iš esmės yra keliamas mokestinės prievolės atsiradimo klausimas.

5. Nagrinėjamoje byloje civilinės ieškovės teikiamas civilinio ieškinio pagrindas savo esme yra žala, kilusi dėl neįvykdytos mokestinės prievolės (nesumokėtas akcizų mokestis). Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad mokestinės bei civilinės atsakomybės prievolės nėra tapačios. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, jog pareiga vykdyti mokestinę prievolę (pareiga mokėti mokestį) reiškia pareigą įvykdyti prievolę natūra, o ne žalos atlyginimo prievolę, todėl ji negali būti sutapatinama su civilinės atsakomybės prievole, taip pat mokestinė prievolė ir civilinės atsakomybės prievolė skiriasi savo esme, jų tikslais, atsiradimo pagrindais, taikymo sąlygomis, ieškinio senaties terminais ir pan., tai atitinkamai gali nulemti ir prievolės dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-86-303/2018, 2K-7-37-648/2023, 2K-78-891/2025).

6. Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pareiga mokėti mokesčius yra prievolė valstybei, o ne teisinės atsakomybės forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-506-442/2020). Neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu ir taikytinas civilinės atsakomybės institutas, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės ją įvykdyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-78-891/2025). Tokiais atvejais valstybei atstovaujanti institucija turi teisę dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareikšti civilinį ieškinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-151-697/2020, 2K-78-891/2025). Taigi, neįvykdyta mokestinė prievolė gali būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu tik jei nustatoma, kad nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (pvz., nėra galimybės apskaičiuoti mokesčių nepažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnyje nustatytų mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminų dėl neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų konstatavimo ir nesumokėtų mokesčių apskaičiavimo tiesioginio priklausymo nuo baudžiamosios bylos baigties ir joje teismo konstatuotų faktų, dėl nusikalstamos veikos trukmės, jos tęstinio pobūdžio ir pan.). Kol mokesčių išieškojimas MAĮ nustatyta tvarka tebėra vykdomas (ar tebėra teisiškai bei faktiškai įmanomas), žalos faktas ir dydis, kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, dar negali būti nustatyti, t. y. nėra galimybės iš esmės nuspręsti dėl ieškovo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-7-68-222/2018, 2K-7-86-303/2018, 2K-78-891/2025). Kadangi baudžiamajame procese galimybė sustabdyti bylą, kol paaiškės mokesčių išieškojimo procedūros MAĮ nustatyta tvarka rezultatas, nenurodyta, tokiai situacijai susiklosčius nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo metu, civilinis ieškinys dėl žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje turėtų būti paliekamas nenagrinėtas, išaiškinant civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-37-648/2023, 2K-78-891/2025).

7. Viena iš sąlygų laikyti neįvykdytą mokestinę prievolę žala civilinės atsakomybės prasme yra būtinybė nustatyti teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad mokestinė prievolė kilo iš padarytos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad nuteistasis A. R. veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu „I.“, pagal išankstinį susitarimą, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo „I.“ iš Baltarusijos Respublikoje cigaretes perskraidins meteorologiniais balionais, o jis Lietuvos Respublikoje cigaretes pasiims, laikotarpiu nuo 2024-08-27 00.20 val. iki 2024-08-27 01.00 val. (duomenys neskelbtini), Šalčininkų r. iš Baltarusijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išvengdamas muitinės kontrolės, meteorologiniais balionais gabeno Baltarusijos Respublikos banderolėmis paženklintus 2 995 pakelius cigarečių „Minsk Capital QS“, kurių bendra vertė - 13 477,15 Eur, ir pažeisdamas nustatytą tvarką dalį šių cigarečių (2 000 pakelių) surinko ir pakrovė į automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei jas gabeno Šalčininkų r., (duomenys neskelbtini) kryptimi, tačiau buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio rinktinės (duomenys neskelbtini) pasienio užkardos pareigūnų, ir taip padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje bei 199² straipsnio 1 dalyje. Taigi, byloje nustatyti nusikalstami (neteisėti) nuteistojo veiksmai, jo kaltė byloje įrodyta. Kitas teismų praktikoje išskirtas svarbus aspektas sprendžiant, ar mokestinė prievolė nagrinėjamoje byloje gali būti laikoma nusikaltimu padaryta žala, yra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvimas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamos veikos baigtos 2024 m. rugpjūčio 27 d. Taigi šiuo atveju mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminai, nustatyti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje, nėra suėję, todėl mokestinė prievolė (esant pagrindui) gali būti apskaičiuota mokesčių teisės aktų nustatyta tvarka.

8. Aptartos teismų praktikos ir baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad galimai mokėtinų mokesčių dydis neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui, todėl tai nėra laikytina įrodinėtina aplinkybe nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Antra, civiliniu ieškiniu byloje keliami klausimai, t. y. įrodinėtinos aplinkybės, apima ne tik civilinės atsakomybės sąlygas (ieškinio pagrįstumas, žalos dydis, priežastinio ryšio tarp žalos ir nusikalstamos veikos nustatymas), tačiau ir mokestinio ginčo sritį (ar apskritai byloje nustatytais atvejais asmenims kyla pareiga mokėti akcizo mokesčius), o tai lemia poreikį pirmiausia nustatyti mokestinės prievolės buvimo pagrindą MAĮ nustatyta tvarka, o ne civilinės atsakomybės kilimo klausimą.

9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamajame procese, siekiant nukentėjusio dėl nusikalstamos veikos asmens teisių gynimo operatyvumo, negali nulemti specializuotų teismų kompetencijos ar nustatytos mokestinių ginčų specialios ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos nepaisymo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 4 punktas, MAĮ 144-146 straipsniai).

10. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. BPK tiesiogiai nurodo tik vieną atvejį, kada civilinis ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas: BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, palikdamas civiliniam ieškovui teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Tačiau teismų praktikoje, konstatavus tokio civilinio ieškinio išsprendimo teisinio reguliavimo spragą, pripažįstama, kad, pavyzdžiui, nutraukiant baudžiamąją bylą dėl senaties ir kitais atvejais civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas, taip neužkertant kelio asmeniui, patyrusiam žalos, reikšti civilinį ieškinį civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-73-677/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-46-699/2018, 2K-165-648/2020, 2K-255-976/2024, 2K-78-891/2025). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad civilinė ieškovė šioje baudžiamojoje byloje reiškė civilinį ieškinį, kuris savo esme yra susijęs ne su nusikalstama veika padarytos žalos nustatymu, o iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais, taigi ieškinį, kurio nagrinėjimo ir sprendimo BPK nereguliuoja. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ir vertindamas šioje konkrečioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, daro išvadą, kad pagrindo priimti kitokį sprendimą, nei priėmė pirmosios instancijos teismas, nenustatyta.

11. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad vyriausiojo prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika neatitinka šiuo metu formuojamos teismų praktikos sprendžiant klausimą dėl mokestinių prievolių baudžiamojoje byloje (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-208-579/2025, 1A-271-870/2025, 1A-279-579/2025, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-891/2025 ir kt.). Atitinkamai prokuroro nurodyta 2025 m. gegužės 27 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-697/2025 negali būti laikoma precedentu šiai bylai, nes šios bylos faktinės aplinkybės buvo kitokios (byloje nebuvo jokių įrodymų, jog sulaikytos ir paimtos cigaretės buvo įvežtos kontrabanda ar kitokiu būdu į Lietuvą, įvykio vietoje aptiktos cigaretės nepaženklintos nei kitų užsienio valstybių (įskaitant nesančių Bendrijoje), nei Lietuvos banderolėmis, kas reiškia, kad tai falsifikuota arba nelegaliai pagaminta produkcija), nei nagrinėjamu atveju.

12. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė pareiškė civilinį ieškinį, kuris savo esame yra susijęs su iš mokestinio ginčo kylančiais teisiniais santykiais, ir dėl to jis pirmiausiai turi būti nagrinėjamas mokesčių įstatymo nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai VMI pareikštą civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.

Dėl kardomosios priemonės – užstato

13. Nuteistasis A. R. apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo sprendimo dalimi, kuria nuosprendžiui įsiteisėjus 10 000 Eur užstatas nukreiptas į konfiskuotinos transporto vertės 4 390 Eur sumos išieškojimą, teigiama, jog užstato davėjos T. Ž. (T. Z.) sutikimas dėl užstato nukreipimo konfiskuotinos transporto vertės išieškojimui jai nebuvo suprantamai išaiškinta, ji nebuvo kviečiama ir apklausta teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą nuosprendį ir bylos medžiagą, nuteistajam keliant abejones dėl užstato davėjos tikrosios valios ir sutikimo dėl užstato nukreipimo paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, apklausė nuteistąjį bei užstato davėją T. Ž. (T. Z.).

14. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nuteistasis A. R. paaiškino, jog gavęs kaltinamojo akto vertimą į rusų kalbą, jis sužinojo, jog žmona (t.y. T. Ž. (T. Z.)) sutinka kažką už jį (A. R.) apmokėti – baudą ir pan. Bendraujant su žmona šia tema, ji nurodė, kad davė sutikimą dėl užstato valstybei, tik tuo atveju, jeigu jis (A. R.) išvyks iš šalies, pabėgs ar pasislėps. Atkreipė dėmesį, jog žmona yra (duomenys neskelbtini), ji nemoka lietuvių kalbos, mano, jeigu būtų nepriklausomas vertėjas ją apklausiant ikiteisminio tyrimo metu, viskas būtų kitaip. Jis pats taip pat suprato, kad užstatas bus kaip garantija, pažeidus kardomosios priemonės sąlygas, pažymėdamas, jog nei jis, nei jo žmona sutikimo dėl užstato nukreipimo paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti duoti negalėjo, nes užstatas sumokėtas svetimais žmonos tėvų pinigais, todėl jais disponuoti jiedu negalėjo. Taip pat nurodė, jog galimai kaltinamajame akte nebuvo T. Z. parodymų. Tvirtino nesutinkantis, kad žmonos sumokėtas užstatas būtų panaudotas poveikio priemonei užtikrinti, pažymėdamas, jog šią baudžiamojo poveikio priemonę jis gali pats susimokėti, kuri dar nėra sumokėta, nes nėra pasibaigęs procesas.

15. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja-užstato davėja T. Ž. (T. Z.) patvirtino, kad nuteistasis A. R. yra jos sugyventinis, su kuriuo kartu gyvena ir veda bendrą ūkį, turi bendrą mažametį vaiką. Liudytoja paaiškino, kad ji šiuo metu gyvena su vaikais Lenkijoje, tačiau su A. R. gyvendami kartu turto neužgyveno. Nurodė, jog prieš sulaikant A. R., ji su vaikais ir A. R. gyveno Lietuvoje, po to išvažiavo į Lenkiją, kadangi vaikas iš pirmos santuokos pradėjo lankyti mokyklą. Teigė, jog sulaikius A. R. ji pinigus užstatui ėmė iš tėvų, kad A. R. išlaisvinti iš kalėjimo. Neneigė, jog jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu vertėjas dalyvavo, tačiau tvirtino, jog apklausos protokolą davė jai perskaityti kompiuteryje, prieš pasirašant protokolą, jai ne viskas buvo suprantama, todėl ji (T. Ž. (T. Z.)) teigia pasitikslinusi kokiu atveju jai nebus grąžinti pinigai, jai buvo atsakyta, kad tik tuo atveju, jei A. R. pažeis įstatymą arba išvyks iš šalies. Apeliacinės instancijos teismui pagarsinus liudytojos apklausos protokolą (T. 1, b.l. 62-63), liudytoja nurodė, kad ją apgavo, tačiau kaip paaiškinti jos duotus parodymus, nurodė negalinti. Gynėjui tvirtinant, jog liudytoja nebuvo kviečiama apklausai pirmosios instancijos teisme, ir prokurorei uždavus klausimą: „Ar Jums buvo žinoma, kad turėjote atvykti į teismą Šalčininkų rūmus?“, liudytoja T. Ž. (T. Z.) į šį klausimą neatsakė, tačiau pažymėjo, jog ji nesutinka, kad jos sumokėti pinigai būtų panaudoti A. R. paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei įgyvendinti.

16. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo nuteistajam, nusprendęs iš kaltinamojo (nuteistojo) valstybės naudai išieškoti konfiskuotino turto vertę pinigais – 4 390 Eur, sprendė, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo, užstato davėjui sutikus (T. I, b. l. 62), užstatas 10 000 Eur sumai nukreipiamas konfiskuotinos transporto vertės 4 390 Eur sumai išieškojimui, o likusi nepanaudota užstato suma (5 610 Eur) grąžinama užstato davėjai T. Z..

17. BPK 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta kardomoji priemonė – užstatas – yra piniginė įmoka, kurią į prokuratūros ar teismo depozitinę sąskaitą sumoka įtariamasis (kaltinamasis), jo šeimos nariai ar giminaičiai, taip pat kiti asmenys, įmonės ar organizacijos ir kuri skiriama BPK 119 straipsnyje nurodytiems tikslams. Pagal BPK 133 straipsnio 4 dalies nuostatas, skiriant užstatą, nutarime ar nutartyje įtariamajam (kaltinamajam) išaiškinamos ir jo pareigos, nustatytos BPK 133 straipsnio 5 dalyje, ir šių pareigų nevykdymo teisinės pasekmės (BPK 133 straipsnio 6 dalis). BPK 133 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kai kardomoji priemonė – užstatas – baigiama taikyti, užstatas grąžinamas užstato davėjui. Užstato davėjo ir įtariamojo sutikimu sumokėta užstato suma gali būti panaudota paskirtai baudžiamojo poveikio priemonei įvykdyti, baudai sumokėti, civiliniam ieškiniui patenkinti ar patirtų proceso išlaidų atlyginimui išieškoti. Taigi, galimybė panaudoti užstatą priklauso nuo to, ar yra įtariamojo arba užstato davėjo sutikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6-788/2025).

18. Iš bylos duomenų matyti, kad T. Ž. (T. Z.) ir nuteistasis yra sugyventiniai. Sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo taikymą nuteistajam, šis nurodė, kad „šiuo metu su savimi užstatui pinigų neturi, galimybė sumokėti užstatą būtų, tačiau negali kol kas susiekti su artimaisiais (2 tomas, b.l. 24-27). Be to, nuteistojo gynėjas advokatas M. Švanas taip pat teikė prašymus dėl kardomosios priemonės švelninimo K. R. taikant, be kita ko ir užstatą (T. 2, b.l. 49-50; 60-61), prašymai buvo grindžiami ir tuo, kad nors K. R. gyvenamoji vieta deklaruota Lenkijoje, tačiau jis su sugyventine gyvena Lietuvoje, nuomoja namą (T. 2, b.l. 104), o įtariamojo K. R. sugyventinė T. Ž. (T. Z.) asmeniškai iš savo banko sąskaitos 2024 m. rugsėjo 24 d. į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitą pervedė 10 000 Eur užstatą bei pateikė tai patvirtnantį prašymą dėl mokėjimo (T. 2, b.l. 10-112). Iš 2024 m. spalio 10 d. liudytojos T. Z. apklausos protokolo matyti, kad ji už savo sugyventinį yra įnešusi 10 000 eurų į Lietuvos generalinės prokuratūros sąskaitą. Ji gi nurodė, kad „ yra įspėta ir sutinka, kad tuo atveju, jeigu jos sugyventiniui A. R., gim. (duomenys neskelbtini), kaip bausmės rūšis bus paskirta bauda arba paskirta baudžiamo poveikio priemonė, iš įneštu už užstatą pinigų, išieškojimas būtų nukreiptas į užstatą (10000 eurų), kurį ji sumokėjo iš jai paskolintų lėšų. Supranta, kad įtariamasis turi pareigą esant užstatui atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teisėją ar į teismą, nekliudyti proceso eigos, nedaryti naujų nusikalstamų veikų. Pasižada prižiūrėti, kad jos sugyventinis A. šią pareigą vykdytų. Liudytoja – užstato davėja patvirtino, kad protokolas jai išverstas suprantama rusų kalba, surašytas teisingai, tai ji patvirtino savo parašu (T. 1, b.l. 62-64). Apeliacinio skundai argumentai, kad T. Ž. (T. Z.) nebuvo kviečiama dalyvauti pirmosios instancijos teisme, kad patikrinti ar jos parodymai buvo teisingai užrašyti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, atmestini kaip nepagrįsti, nes kaip matyti išbaudžiamosios bylos duomenų, ji buvo kviečiama į 2025 m. kovo 4 d. teisiamąjį posėdį (T. 3, b.l. 5-7), iš savo elektronio pašto adreso - (duomenys neskelbtini) T. Ž. (T. Z.) patvirtino šaukimo gavimą, tačiau į teisiamąjį posėdį neatvyko, dėl savo išreikštos valios, susijusios su užstato nukreipimu į baudžiamojo poveikio priemonę, pozicijos nekeitė, nuteistasis ir jo gynėjas nepageidavo, jog ji dalyvautų teisiamajame posėdyje. Svarbu ir tai, jog užstato davėjos T. Ž. (T. Z.) pozicija dėl sumokėto užstato buvo nurodyta ir kaltinamajame akte (T. b.l. 159), kurio vertimas į rusų kalbą buvo išsiųstas ne tik nuteistajam, tačiau ir T. Ž. (T. Z.), kurio gavimą užstato davėja, vėl gi, patvirtino tuo pačiu elektroniniu paštu (t. 2, b.l. 168). Visos šios aplinkybės patvirtina, kad tiek nuteistasis, tiek užstatą iš savo sąskaitos į Generalinės prokuratūros depozitinę sąskaitą pervedusi T. Ž. (T. Z.) aiškiai išreiškė savo sutikimą, kad dalis užstato būtų panaudota baudžiamo poveikio priemonei įvykdyti.

19. Nuteistojo K. R. skundo argumentai, kad jo sugyventinė nemoka lietuvių kalbos dėl ko nesupranto teisinės terminijos, laikytini deklaratyviais, todėl atmestini. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausa vyko dalyvaujant vertėjui, nušalinimai kuriam, taip pat ir pastabos dėl netinkamo vertinimo, išreikšti nebuvo. Be to, bylos teisminio nagrinėjimo metu ir pačiam nuteistajam K. R. buvo užtikrinta teisė naudotis vertėjo paslaugomis, be to, jis naudojosi profesionalia gynėjo teisine pagalba, tačiau net ir garsinant bylos medžiagą, jis aiškiai išreikšto užstato davėjos sutikimo neginčijo. Tai, kad užstato davėja T. Ž. (T. Z.) galimai pinigines lėšas pasiskolino iš savo tėvų (net ir nesant tai patvirtinančių duomenų) nesudaro pagrindo grąžinti jos sumokėtą užstatą visa apimtimi, kadangi užstato davėja sumokėdama užstatą už savo sugyventinį ir aiškiai išreikšdama savo sutikimą, kad dalis užstato būtų panaudota baudžiamo poveikio priemonei įvykdyti, prisiėmė riziką dėl K. R. pareigos vykdyti baudžiamąją poveikio priemonę – konfiskuotinos transporto vertės 4 390 Eur sumos išieškojimą.

20. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 133 straipsnio 7 dalies nuostatų, nusprendęs jog užstato davėjui sutikus dalis užstato būtų panaudota baudžiamo poveikio priemonei įvykdyti (likusią šiam tikslui nepanaudotą dalį grąžinant užstato davėjai), todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais taip pat nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Arūno Stankevičiaus ir nuteistojo A. R. apeliacinius skundus atmesti.