Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1542-910/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-12-11
Bylos Nr.: e2A-1542-910/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-42555-2016-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
Atsakovas: V. L.
Trečiasis asmuo: H. Č., I. Č., Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos
Ieškovas: K. K., V. M., G. L.

Kategorijos

2.4.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.2.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.2.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1542-910/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-42555-2016-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.3; 2.1.2.4.1.1; 2.4.2.12.1; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gruodžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. L., trečiųjų asmenų H. Č., I. Č., trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. K., V. M. (V. M.) ir G. L. vindikacinius ieškinius atsakovui V. L. dėl ūkinio pastato dalių išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, kurioje tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė Registrų centras, E. B., F. B., I. Č., H. Č., G. S., uždarosios akcinės bendrovės „Start Vilnius“ teisių perėmėja uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vystymo kompanija“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas K. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė taikyti vindikaciją ir priteisti ieškovui nuosavybės teise iš atsakovo V. L. 1/8 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. 2009 m. balandžio 27 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr.(51-7.3(5)-49 Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduoti akte išvardinti objektai su jiems priskirtais priklausiniais. Tarp kitų objektų akte be teisinio pagrindo buvo įvardintas ir visas ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini).

1.2. Ieškovas 2016 m. liepos 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 4456 pagrindu įsigijo nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teise priklausiusį F. ir E. B.: butą (duomenys neskelbtini), su jo priklausiniu – (duomenys neskelbtini) esančiu sandėliu – ir visas teises į jį, įgytas pagal 1994 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-43. Sutartyje nurodyta, kad turtinė reikalavimo teisė identifikuoti sandėlį perleidžiama pirkėjui. Tą pačią dieną buvo pasirašytas ir turto perdavimo-priėmimo aktas bei perduoti ne tik gyvenamosios patalpos, bet ir sandėlio Nr. 3 durų raktai.

1.3. Dar 1993 m. gruodžio 30 d. parengta (duomenys neskelbtini) buto techninės apskaitos byla buvo 1994 m. sausio 17 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-436 dalis, nes ant buto bylos taip pat yra ir notaro spaudas. Šioje privatizuoto buto bylos grafoje „asmens nuosavybės fondas“ buvo nurodyta, kad 1/8 dalis pastato 2I1/m priklauso (duomenys neskelbtini) buto savininkui. 1994 m. sausio 17 d. VĮ Registrų centro gautoje Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ teisinės registracijos išvadoje buvo konstatuota, kad F. B., kaip ir kiti du namo (duomenys neskelbtini), gyventojai, pagal 1994 m. sausio 17 d. notarines pirkimo-pardavimo sutartis įgijo gyvenamąsias patalpas (kambarius) su bendro naudojimo patalpa 2I1/m (priklausiniu). Ieškovo manymu, nėra jokių abejonių, kad F. B. 1994 m. sausio 17 d. įgijo nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) butą bei jo priklausinį – 1/8 dalį ūkiniame pastate 2I1/m (sandėliuką). F. B. nurodytu butu ir jo priklausiniu (sandėliuku) naudojosi ir prižiūrėjo iki 2016 m. liepos 5 d., kol pardavė ieškovui.

1.4. Nei atsakovas V. L., nei tretieji asmenys I. Č. ir H. Č., nei UAB „Start Vilnius“, nei Vilniaus miesto savivaldybė niekada nebuvo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkais, todėl niekada negalėjo įgyti nuosavybės į teisės į ginčo ūkinį pastatą.

1.5. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė neturėjo teisės perduoti nuosavybės teisės į visą ūkinį pastatą, nes F. B. ir kiti du (duomenys neskelbtini) namo butų savininkai jau buvo privatizavę butus su jų priklausiniais – kiekvienas po 1/8 dalį ūkinio pastato, Vyriausybės 2009 m. balandžio 27 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr.(51-7.3(5)-49), kuriuo ji perdavė nuosavybės teisę į visą ūkinį pastatą Vilniaus miesto savivaldybei, yra neteisėtas ir niekinis. Neteisėto perdavimo-priėmimo pagrindu atlikta daiktinių teisių registracija ir jos pagrindu vėliau atlikti veiksmai – sandoriai – negali būti teisėti.

1.6. 2016 m. liepos 10 d., t. y. praėjus 5 dienoms po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ieškovui telefonu paskambino (duomenys neskelbtini) namo gyventojas V. M. ir pranešė, kad tretieji asmenys savavališkai nupjovė durų spynas ir pradėjo kraustyti ūkinį pastatą, įskaitant ir ieškovo įsigytą sandėliuką, bei daiktus nešti į konteinerį. Buvo iškviesta policija. Pateiktus dokumentus apžiūrėjęs policijos tyrėjas pareiškė, kad šį ginčą turi spręsti teismas, ir kol kas patarė H. Č. savavališkai nekraustyti daiktų iš sandėlio. Po konflikto praėjus 3 dienoms, 2016 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi H. ir I. Č. pardavė ūkinį pastatą susijusiam asmeniui – atsakovui V. L.

1.7. Ūkinis pastatas jau dešimtmečiais valdomas, naudojamas ir prižiūrimas (duomenys neskelbtini) namo gyventojų, kurie patys taisė ūkinio pastato stogą, rūpinosi, kad šalia būtų apgenėti medžiai, visas 8 ūkinio pastato duris buvo užrakinę savais užraktais ir buvo sudėję savo asmeninius daiktus.

1.8. Daiktai namo gyventojų nebuvo išnešti, o K. K., pasiskolinęs du automobilius, tarp jų – vieną sunkvežimį, fiziškai užblokavo bet kokį patekimą pro (duomenys neskelbtini) ūkinio pastato 1, 2, 3 ir 4 duris iki pat 2016 m. liepos 13 d., kurią buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-31565-155/2016 (uždrausta atlikti bet kokius veiksmus su ūkiniu pastatu (duomenys neskelbtini)). Dėl šios priežasties atsakovas nei perėmė ūkinį pastatą, nei turėjo fizinę galimybę jį perimti. Atsakovas, žinodamas (negalėdamas nežinoti) apie konfliktinę situaciją dėl nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, vis tiek sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, todėl, būdamas nesąžiningas, prisiėmė visą galimą riziką dėl neigiamų pasekmių, t. y. ūkinio pastato vindikacijos.

1.9. Ieškovas nėra ginčo ūkinio pastato sandorių šalis, todėl atitinkamų sandorių šalys turi teisę pačios ginčyti sandorius ir reikalauti restitucijos arba nuostolių atlyginimo kitai šalia. Be to, teismas šioje byloje yra ex officio yra įgalintas nustatyti niekinio sandorio faktą ir taikyti vienašalę restituciją, jei tai būtina atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

2. Ieškovė G. L. pareiškė atsakovui V. L. analogišką ieškinį dėl pastato 1/8 dalies vindikacijos civilinėje byloje, kuri buvo prijungta prie šios civilinės bylos. Ieškovė iš esmės nurodė tapačius argumentus kaip ieškovo K. K. ieškinyje. Pažymėjo, kad 1994 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo butą (duomenys neskelbtini), ir 1/8 dalį ūkinio pastato 2I1/m. Ieškovė ūkinio pastato dalimi, kaip buto priklausiniu, naudojosi apie 40 metų, tebesinaudoja iki šiol, jį naudodama sandėliavimui ir kitiems ūkiniams reikalams, susijusiems su sklypo priežiūra ir aptarnavimu.

3. Ieškovas V. M. pareiškė atsakovui V. L. analogišką ieškinį dėl pastato 1/8 dalies vindikacijos civilinėje byloje, kuri buvo prijungta prie šios civilinės bylos. Ieškovas ieškinį grindė iš esmės tapačiais argumentais kaip ir ieškovas K. K.. Pažymėjo, kad 2015 m. balandžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovas iš kaimynės G. S. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pirkimo–pardavimo sutarties 16 punkte buvo nustatyta: „Registro pastabos. 1994 m. sausio 17 d. pirkimo pardavimo sutartimi, reg. Nr. 2–437, G. S. įsigijo sandėlį, kuris minėtoje sutartyje neidentifikuotas. Reikalavimo teisė identifikuoti sandėlį (dalį) pereina pirkėjui V. M.“. G. S. 1994 m. sausio 17 d. įgijo nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) butą ir jo priklausinį – 1/8 dalį (sandėlį) ūkiniame pastate 2I1/m, o nuosavybės teisę į butą ir jo priklausinį (sandėlį) įregistravo viešajame registre.

Atsiliepimas

4. Atsakovas atsiliepime su ieškovų ieškiniais nesutiko. Atsiliepimą grindė tokiais argumentais:

4.1. CK 4.95 straipsnyje nustatyta, kad būtent savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad viso ūkinio pastato savininkas yra atsakovas. Jokios ieškovų ar kitų asmenų teisės į visą ar dalį ūkinio pastato nėra ir nebuvo įregistruotos. Atsakovas nuosavybės teisę į ūkinį pastatą įsigijo 2016 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, t. y. teisėtas ūkinio pastato savininkas ir valdytojas yra atsakovas, o ne ieškovai.

4.2. Tam, kad nuosavybės teisės į ginčijamą daiktą (jo dalį) teismo būtų pripažintos ieškovams, būtina nuginčyti eilę sandorių ir kitus nuosavybės teisių į ūkinį pastatą atsiradimo pagrindus, ko ieškovai neginčija. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ieškovai įsigijo tik nuosavybės teises į butą, o ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso atsakovui, ir jokios ieškovų ar asmenų, iš kurių ieškovai įsigijo butus, teisės šiame ūkiniame pastate nėra ir nebuvo įregistruotos. Nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais, kol nenuginčyti, o pagal juos ieškovai neturi nei nuosavybės teisės, nei naudojimosi teisės į ūkinį pastatą ar jo dalį.

4.3. Kadangi nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi turi būti perleidžiamas identifikuotas daiktas, o K. K. ir V. M. pirkimo-pardavimo sutartimis buvo perleistas tik butas, negali būti laikoma, kad pirkimo-pardavimo sutartimi perleistos nuosavybės teisės į neidentifikuotą sandėlį.

4.4. Jeigu kiekvienas iš ieškovų ir vadė po 1/8 dalį ūkinio pastato, tai valdymą prarado dar 2016 m. liepos 10 d., t. y. iki atsakovui įsigyjant nuosavybės teises į ūkinį pastatą.

4.5. Kadangi pagal 1994 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis nuosavybės teisės į sandėlius įregistruotos nebuvo, tai F. ir E. B., G. L. ir G. S. nuosavybės teisių į sandėlį neįgijo ir negalėjo perleisti ieškovams K. K. ir V. M. pirkimo-pardavimo sutartimis. 1994 m. butų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta, kad pirkėjas įsigyja butą, tačiau į buto plotą neįtrauktas sandėlio plotas. 1994 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartyse nurodomos tik naudojimosi teisės: „naudojasi bendra virtuve, koridoriumi, dušu, san. mazgu, tamburu, sandėliu“. Atsakovo nuomone, po žodžio „tambūru“ pirmiau padėtas taškas, o kablelio ženklas ir žodis „sandėliu“ įrašyti eilutėje aukščiau, t. y. akivaizdžiai vėliau už kitus bendro naudojimosi objektus, toks taisymas neaptartas, todėl įrašas „sandėliu“ negali būti laikomas teisėtu. Be to, šiuo atveju sandėlio kaina į nebuvo įskaičiuotą į bendrą kainą.

4.6. Atsakovas sąžiningai 2016 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, patvirtinta notaro, įsigijo ūkinį pastatą, ir ta pačia pirkimo-pardavimo sutartimi ūkinis pastatas buvo perduotas atsakovui, o ieškovai šios pirkimo-pardavimo sutarties neginčija.

Šalies argumentai

4.7. Ieškovų nurodytame 2016 m. liepos 10 d. konflikte atsakovas nedalyvavo ir jam negalėjo būti apie tai žinoma.

Atsiliepimas

5. Tretieji asmenys H. ir I. Č., atstovaujami atsakovo atstovės advokatės, atsiliepimuose į ieškinius išdėstė tapačius argumentus kaip ir atsakovas.

6. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime dėl ieškinių reikalavimų prašė spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodė:

6.1. 1994 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartyje, reg. Nr. 2-436, nurodyta, kad F. B. privatizavo 37,80 kv. m ploto butą su bendrojo naudojimo patalpomis (jų dalimi). Šios sutarties pirmajame lape matyti, kad įrašas „bei“ padarytas ant ankstesnio spausdinto sutarties teksto, yra ryškesnis, tekstas „sandėliu“ įrašytas tarp teksto eilučių ir yra ryškesnis, todėl galimai šie žodžiai įrašyti (papildyti) vėliau, tačiau tokia aplinkybė sutartyje neaptarta. Jokie sandėlį identifikuojantys duomenys sutartyje nenurodyti (pažymėjimas plane, plotas, tūris, matmenys, kaina, vertė), taip pat nenurodyta, kad parduodama (privatizuojama) kokia nors šio pastato dalis. Dėl to darytina išvada, kad pirminėje buto privatizavimo sutartyje parduotas pastatas „sandėlis“ niekaip neidentifikuotas.

6.2. 1994 m. sausio 20 d. atliktos pastatų teisinės registracijos išvadoje buvo įrašyta, kad F. B. yra vieno kambario buto su bendrojo naudojimo patalpomis ir 1/8 dalies rūsio 2I1/m savininkas, o į bylą pateiktame buto 2007 m. birželio 26 d. Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta, kad butui priklauso visa (1/1) ginčo pastato dalis. Akivaizdu, kad nė viename iš šių teisinės registracijos dokumentų duomenys neatitiko buto privatizavimo sutarties turinio, todėl šie dokumentai negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais, kad kartu su butu buvo parduotas (privatizuotas) būtent ginčo pastatas ar jo dalis.

6.3. F. B. Vilniaus filialui 2016 m. vasario 26 d. pateikė prašymą ištaisyti klaidas, atstatant jo nuosavybės teisę į butui priklausantį sandėliuką. Vilniaus filialas, išnagrinėjęs šį prašymą, 2016 m. kovo 14 d. raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-6902 informavo pareiškėją, kad sandėlis 1994 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, reg. Nr. 2-436, neidentifikuotas, ši informacija įrašyta registro įrašo Nr. 10/281931 pastabų lauke ir atitinka dokumentą, kurio pagrindu yra įrašyta, todėl jo prašymo netenkino.

6.4. K. K. 2016 m. rugsėjo 22 d. pateikė prašymą Vilniaus filialui identifikuoti ginčo pastatą, įregistruojant jo nuosavybės teisę. Vilniaus filialas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. VILIN(12.5.13.)-25721 atsisakė tenkinti K. K. prašymą, nurodydamas, kad į ginčo pastatą įregistruotos V. L. nuosavybės teisės, pareiškėjo ir ankstesnio buto savininko F. B. pirkimo-pardavimo sutartyse sandėlis neidentifikuotas, o namo techninės apskaitos (kadastro duomenų) byla nėra Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje numatytas teisinis pagrindas nuosavybės teisėms įregistruoti. Šį Vilniaus filialo sprendimą K. K. skundė Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. csprl-274 paliko galioti Vilniaus filialo sprendimą.

6.5. Registruojant daiktines teises ir šias teises patvirtinančius dokumentus, turi būti užtikrinta registravimo įrašų atitiktis nuosavybės teisės atsiradimą patvirtinančių, o ne kitų – turto techninės apskaitos (nekilnojamojo turto kadastro duomenų bylos) – dokumentų turiniui.

7. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublika, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepimuose į ieškinius nurodė šiuos argumentus:

7.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ nuostatomis, savivaldybių nuosavybėn perduodami neprivatizuoti pagalbinio ūkio paskirties pastatai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsakinga už perdavimui reikalingų dokumentų parengimą ir jų pateikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui. Vyriausybės įgaliotas atstovas, vadovaudamasis Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo nuostatomis, neviršydamas savo kompetencijos ir įgyvendindamas teisės akte nustatytas pareigas, pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės parengtą ir pateiktą 2009 m. balandžio 27 d. perdavimo-priėmimo aktą Nr. (51)-7.3(5)-49 ir taip jos nuosavybėn perdavė valstybės nuosavybe esančius objektus, tarp jų – ir ginčo turtą.

7.2. Vyriausybės įgaliotas atstovas iš valstybės turto perdavimui parengtų dokumentų neturėjo pagrindo spręsti dėl ginčo turto perdavimo nepagrįstumo ar dėl to, kad ginčo pastato dalis galimai perleista privačion nuosavybėn.

7.3. Ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise, perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektas iki jų pardavimo. Aplinkybė, butas privatizuotas su priklausiniu ar be, nustatoma iš privatizavimo sandorio. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovų nuosavybės teisės į ginčo turtą, ir šios teisės atsiradimo pagrindų, vertintini šie privatizavimo dokumentai: buto nuomininko prašymas (pareiškimas) privatizuoti butą, privatizuojamo buto įkainojimo aktas, kuriame detalizuojamas privatizuotinas turtas, atskirai nurodant ir įkainojant pagrindinius daiktus ir jų priklausinius, bei bendrą jų kainą.

8. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime dėl ieškinių pagrįstumo prašė spręsti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytas aplinkybes ir argumentus:

8.1. Siekiant pripažinti konkrečią patalpą buto ar butų priklausiniu, turi būti nustatyta, jog ta patalpa susijusi su butu nuolatinai ir funkciniu ryšiu, kuris būtų susiklostęs iš teisėto naudojimosi patalpa. Remiantis kasacinio teismo praktika, turi būti nustatyta ir aplinkybė, kad patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. patalpa buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka, ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui. Be to, nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais.

8.2. Pastato ar patalpų priskyrimą daikto priklausiniams lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su patalpomis, o ne jų konkretus faktinis naudojimas. Todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovai faktiškai naudojosi ginčo ūkiniu pastatu, negali būti vertinama kaip suteikianti pagrindą pripažinti pastatą ieškovų butų priklausiniais.

8.3. Iš pateiktų privatizavimo sutarčių turinio matyti, kad šiuo atveju buvo išreikšta valia parduoti tik butą, neparduodant jokio kito pastato (jo dalies). Ieškovų į bylą pateikti teisinės registracijos dokumentai nepatvirtina, kad, privatizuojant butus, kartu buvo privatizuotas ir ūkinis pastatas, jo dalys.

8.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo 2009 m. balandžio 27 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. (51-7.3(5)-49, be kita ko, perdavė Vilniaus miesto savivaldybei ginčo ūkinį pastatą. Atsižvelgiant į tai, kad ūkinis pastatas, kaip atskiras turtinis vienetas Vilniaus miesto savivaldybei perduotas laikantis teisės aktų reikalavimų, savivaldybė įgijo teisę, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis jai priklausančiu turtu disponuoti savo nuožiūra.

8.5. 2014 m. rugsėjo 4 d. buvo gautas UAB „Start Vilnius“ prašymas dėl įstatinio kapitalo didinimo. Atsižvelgiant į tai, buvo priimtas sprendimas investuoti, padidinant įmonės įstatinį kapitalą turtiniu įnašu. Ginčo ūkinis pastatas buvo investuotas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-1978, kurio teisėtumo ieškovas neginčija.

8.6. Net jeigu šioje byloje būtų nustatyta, kad ginčo ūkinis pastatas yra gyvenamojo namo priklausinys ir kad jo dalis buvo privatizuota 1994 m. privatizavimo sutartimis, jokie Savivaldybės neteisėti veiksmai šiuo atveju nekonstatuotini, nes turtą, tarp jo – ir ginčo ūkinį pastatą, savivaldybė iš valstybės 2009 m. balandžio 27 d. Perdavimo-priėmimo aktu Nr. (51-7.3(5)-49 gavo be jokių suvaržymų.

9. Trečiasis asmuo UAB „Start Vilnius“, kurio teises proceso metu perėmė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, atsiliepime ieškovų ieškinius prašė atmesti. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Privatizavimo sutartyse nenurodyta, kad šių sutarčių pagrindu įgyjamas ir visiškai atskirame pastate esantis ūkinis pastatas ar jo dalis.

9.2. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktą privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai, todėl, privatizuojant ūkinį pastatą kartu su butu, jo plotas būtų įskaičiuotas į bendrąjį (naudingąjį) buto plotą ir atitinkamai nurodytas butų pirkimo-pardavimo sutartyse.

Šalies argumentai

9.3. Ieškovų pateiktose sutartyse dėl butų pirkimo nurodytas tik privatizuotų butų bendras plotas. Į bendrą (naudingą) plotą ginčo ūkinio pastato (jo dalies) plotas neįskaičiuotas. Tą patvirtina aplinkybė, kad sutartyse dėl butų pirkimo nurodytas butų plotas sutampa su pateiktose butų bylose nurodytu šių butų plotu, į kurį neįskaičiuotas ūkinio pastato dalies plotas. Kadangi butų pirkimo sutartyse į parduodamų butų plotą neįtrauktas ūkinio pastato plotas, šių sutarčių pagrindu ūkinis pastatas ar kokia nors šio ūkinio pastato dalis nebuvo parduota.

9.4. Sutartyse nėra jokių įrašų apie tai, kad šiomis sutartimis buvo įkainotos kokios nors kitos patalpos, tarp jų – ir 1/8 dalis ūkinio pastato. Nė vienoje iš sutarčių sandėlis neidentifikuotas, nenurodytas nei jo identifikacinis numeris, nei plotas, nei kiti duomenys.

9.5. Sutartyse esantys įrašai, kad pirkėjas naudojasi bendru sandėliu, kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo, nes tiek ieškovų V. M. ir G. L. pateiktose butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pirkimo sutartyse, tiek ir ieškovo K. K. pateiktoje buto (duomenys neskelbtini), pirkimo sutartyje žodis „sandėliu“ įrašytas ryškiau, mažiau nublukęs, negu kiti tose sutartyse esantys įrašai. Be to, F. B. ir G. S. sudarytose sutartyse įrašas „sandėliu“ padarytas aukščiau, negu kitas sutarties tekstas, o po taško, t. y. po užbaigto sakinio, buvo padėtas kablelis ir aukščiau, negu visas kitas tekstas, įrašytas žodis „sandėliu“.

9.6. Sutartyse taip pat nėra jokių įrašų, kad pirkėjai kokiu nors pagrindu įgyja kokios nors ginčo ūkinio pastato dalies nuosavybės ar valdymo teises. Nė vienoje iš butų pirkimo sutarčių nenurodyta, kad šių sutarčių sudėtinė dalis yra buto techninės apskaitos byla. Nuosavybės teises į turtą sukuria ne turto pažymėjimo butų apskaitos byloje ar kokiame nors kitame dokumente faktas, o konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kurio ieškovai neįrodė. Techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės atsakovams reikalauti pripažinti rūsio patalpas jų buto priklausiniais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovų ieškinius patenkino: pripažino Vyriausybės 2009 m. balandžio 27 d. perdavimo – priėmimo akto Nr. (51-7.3(5)-49 dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybei perduota nuosavybės teisė į 3/8 dalis ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), niekine; taikė vindikaciją – grąžino ieškovų nuosavybėn iš atsakovo po 1/8 dalį ūkinio pastato; priteisė ieškovams iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

11. Teismas pažymėjo, kad ieškovei G. L. ir kitiems buvusiems butų savininkams (G. S., bei E. ir F. B.) 1994 metais sudarant butų (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 153 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kita. Iš esmės tapatus teisinis reglamentavimas įtvirtintas CK 4.14 ir 4.19 straipsniuose.

12. Teismas sprendė, kad faktinės aplinkybės, jog ginčo name krosninis šildymas buvo, tikėtina, iki 1993-1994 metų, nepaneigia butų ir ginčo patalpų ūkiniame pastate funkcinio ryšio buvimo, nes patalpų naudojimo butų savininkų poreikiams tenkinti intensyvumo sumažėjimas (įvedus name centrinį šildymą) nereiškia funkcinio ryšio išnykimo ir per se (pats savaime) nelemia ginčo patalpų teisinio statuso pasikeitimo.

13. Apie tai, ar tam tikra pastato dalis (patalpa, izoliuota erdvė ar kt.) susieta su konkrečiu butu ir ar pakanka susiejimo duomenų, gali būti sprendžiama iš inventorizacinės bylos įrašų, taip pat iš buto privatizavimo sutarties sąlygų, pareiškimo ir kitų buto privatizavimo dokumentų, namo butų skaičiaus, jų išsidėstymo, patalpų funkcinio ryšio ir kt. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą.

14. Teismas konstatavo, kad ginčo dėl to, jog ieškovė G. L. ir kiti buvę dviejų butų savininkai G. S. bei F. ir E. B. nuo seno naudojosi sandėliukais ginčo ūkiniame pastate, byloje nekilo.

15. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė, teikdama atsiliepimus į ieškinius, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog ginčo ūkinio pastato patalpos ieškovės bei kitų dviejų butų savininkų (F. ir E. B. bei G. S.) būtų užimtos savavališkai, nesant nuomos ar panaudos teisinių santykių, kurie galėjo susiklostyti ir žodine forma, nesant sutarties negaliojimo, neišlaikius rašytinės formos.

16. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos respublikinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras, inventorizuodamas parduodamas patalpas, 1993 m. gruodžio 30 d. inventorizavo butus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), užvesdamas butų techninės apskaitos bylas, iš kurių matyti, kad, atliekant inventorizavimą, 1/8 dalis pastato 2I1/m plane atvaizduota kartu su nurodytais butais (Nr. 3, 4 ir 6). Tai patvirtina ir į bylą pateikta Vilniaus teritorinio valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ atliktos pastatų teisinės registracijos išvada. Teismo vertinimu, šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad šalia gyvenamojo namo esantis ūkinis pastatas ir jo dalys buvo paskirtos naudotis daugiabučio namo gyventojams (nuomininkams), neturintiems pagalbinių patalpų, ir dėl šio naudojimosi buvo sukurtas ginčo patalpų nuolatinio tarnavimo pagrindiniam daiktui efektas, o dalis ūkinio pastato tapo buto priklausiniu.

17. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiųjų asmenų pozicija, kad butų nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų butų priklausiniais, turėjo teisę įsigyti šias patalpas kartu su privatizuojamu butu, jeigu toks įsigijimas atitiko bendrųjų ir specialiųjų teisės normų nustatytą teisinį reglamentavimą.

18. Teismas pažymėjo, kad, vertinant faktą, ar asmenys, privatizuodami nekilnojamojo turto objektus, sumokėjo tinkamą kainą, aktualu tai, jog pagalbinio pastato 1/8 dalis buvo įkainota, o jeigu buvo ginčo patalpų, kaip priklausinių, privatizavimo įforminimo trūkumų (neįtraukiant pagalbinio pastato dalies kainos į bendrą privatizuojamų objektų kainą), šie trūkumai negali būti panaudoti prieš ieškovus, kurie pagrindė faktinę aplinkybę, būtiną daiktui kito daikto priklausiniu pripažinti. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovo atstovės paaiškinimai dėl išaugusios mokėtinos kainos grynais pinigais, lyginant įkainojimo aktų 4a ir 9a punktus dėl taikyto indeksavimo, bet ne ginčo patalpų kainos įtraukimo, taip pat neleidžia paneigti butų nuomininkų valios privatizuoti butą kartu su jam tenkančiu priklausiniu.

19. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių nuostatomis, teismas pažymėjo, kad parduodamo buto kainos nustatymas surašant įkainojimo aktą pagal nustatytą tvarką buvo pardavėjo – Vilniaus miesto savivaldybės, seniūnijos privatizavimo tarnybos – pareiga. Kadangi surašant įkainojimo aktus 1994 metais jau buvo sudarytos ginčo butų techninės apskaitos bylos, kuriose užfiksuoti buto priklausiniai – ūkinio pastato dalys, būtent pardavėjo įgaliotas asmuo turėjo pareigą į įkainojimo aktą įrašyti visus reikalingus duomenis pagal buto bylą ir apskaičiuoti parduodamo buto su priklausiniu kainą. Butas turėjo būti įkainotas, įskaitant pagalbinę patalpą – ūkinio pastato 1/8 dalį.

20. Teismas vertino, kad byloje nepaneigti faktai, jog visus privatizavimo dokumentus rengė kompetentingos institucijos, todėl vien šis formalus trūkumas, privatizavimo dokumentuose įgijėjams aiškiai nepažymint buto priklausinio – 1/8 ūkinio pastato dalies, nesuponuoja išvados, kad butai buvo privatizuoti be priklausinių. Tiek ieškovė G. L., tiek kiti du butų buvę savininkai G. S. bei F. B. pageidavimą pirkti butus išreiškė užpildydami miesto savivaldybės unifikuotas dokumentų formas.

21. Teismas pažymėjo, kad išvadą dėl butų nuomininkų buvusios valios išraiškos privatizuoti butą su priklausiniu (sandėliuku) patvirtina ir butų privatizavimo sutartys, kuriose prie sutarties objekto aiškiai įvardintas ir sandėlis. Nors sandėlis sutartyje vardijamas su kitais objektais – virtuve, tambūru, koridoriumi, dušu, san. mazgu – kaip objektas priskirtinas naudotis, tačiau privatizavimo sutartyje įvardinti naudotini objektai, tokie kaip virtuvė, tambūras ir kiti, yra įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise.

22. Teismas vertino, kad faktinė aplinkybė, jog sandėlis privatizavimo sutartyse nebuvo identifikuotas, nelemia priklausinio statuso, t. y. neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui, nebent pagrindinio daikto perleidimo (įsigijimo) ar kitame sandoryje aiškiai įtvirtinta išlyga, kad priklausinio neištinka pagrindinio daikto likimas. Šiuo atveju privatizavimo sutartyse prie bendro naudojimo objektų priskiriant ir sandėlį, tokių išvadų daryti nėra faktinio pagrindo

23. Teismas padarė išvadą, kad, nesant sandėlio identifikavimo privalomumo pripažįstant daiktą priklausiniu, nėra pagrindo neigti sandėlio 1/8 dalies įgijimą privatizavimo sutartimis. Privatizavimo sutartyje priklausinio likimas – jo atskyrimas nuo pagrindinio daikto – turi būti aiškiai aptartas, tačiau to ginčo atveju nebuvo nustatyta. Teismo vertinimu, šiuo atveju šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, todėl darytina išvada, kad priklausinį – ūkinio pastato dalį – ištiko pagrindinio daikto likimas.

24. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiųjų asmenų pozicija, kad ne registravimo faktas sukuria nuosavybės teisę, nes nekilnojamojo turto registro paskirtis – išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Tačiau teismas vertino, kad po privatizavimo sandorių sekę išviešinimo faktai (Nekilnojamojo turto registre atlikti įrašai, kad pirkimo-pardavimo sutartimis pirkėjai įsigijo sandėlį, kuris sutartyje neidentifikuotas), sustiprina teismo padarytą išvadą, kad ūkinio pastato 3/8 dalis, kaip priklausinius, ištiko pagrindinių daiktų – butų likimas.

25. Išanalizavęs rašytinius įrodymus, privatizavimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ir teisminę praktiką dėl daikto pripažinimo priklausiniu, teismas nustatė, kad ieškovai iš esmės įrodė, o atsakovas nepaneigė jų pateiktų įrodymų, kad privatizavimo sandorių 1994 metais sudarymo metu ūkinio pastato dalys – sandėliukai buvo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gyventojų butų priklausiniai, nepaisant to, kad jie nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tokią išvadą, teismo vertinimu, suponuoja byloje nustatytos aplinkybės, kad ūkinis pastatas ir jame esantys aštuoni sandėliukai iki ginčo kilimo dienos tarnavo ir iki šiol tarnauja kaip daiktų laikymo patalpos. Be to, ginčo pastatas apskaitomas ir nurodomas namo butų techninės apskaitos bylose.

26. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, priėjo prie išvados, kad Vyriausybės 2009 m. balandžio 27 d. perdavimo – priėmimo akto dalis, kuria Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduotos 3/8 dalys ginčo ūkinio pastato yra niekinė, nes jos buvo privatizuotos 1994 metais butų savininkų – G. L., F. ir I. B. bei G. S.

27. Spręsdamas dėl vindikacijos galimumo ir vertindamas atsakovo sąžiningumą objektyviąja prasme, t. y. tai, ką jis turėjo žinoti, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad, žinant viešus, nenuginčytus Nekilnojamojo turto registro duomenis dėl ginčo pastato priklausomybės nuosavybės teise H. ir I. Č., kurie sandoriu yra įgiję iš kito juridinio asmens UAB „Start Vilnius“, vidutiniškai protingam, apdairiam asmeniui neleistų abejoti įgyjamo turto priklausomybės nuosavybės teise faktu.

Žemesnės instancijos teismas

28. Kita vertus, vertindamas atsakovo sąžiningumą subjektyviuoju požiūriu, t. y. tai, ką jis galėjo žinoti, teismas nurodė, kad mažai tikėtina, jog atsakovui pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo dieną (2016 m. liepos 13 d.) negalėjo būti žinoma apie kilusį namo (duomenys neskelbtini) gyventojų konfliktą su buvusiu pastato savininku H. Č. dėl sandėliukų nuosavybės fakto, juolab kad būsimasis pirkėjas (atsakovas) ir pardavėjas (H. Č.) bendravo nuo 2016 metų pavasario, atsakovui siekiant gauti bendraturčių sutikimus dėl įsigyjamo pastato būsimos rekonstrukcijos. Būdamas sąžiningas, rūpestingas ir apdairus būsimo pastato savininkas, atsakovas turėjo pasitikrinti, kokio asmens daiktai yra likę sandėliukuose, kas ir kokiu pagrindu jais naudojasi, išvengiant ateityje ginčo dėl disponavimo perkamu objektu.

29. Teismas vertino, jog atsakovo byloje nurodyti faktai, kad jis nuo 2016 metų pavasario sprendė dėl pastato įsigijimo tikslingumo ir planavo įsigyti, jeigu bus gauti su pastatu besiribojančio kito pastato savininkų sutikimai rekonstrukcijai, leidžia abejotinai vertinti atsakovo nežinojimą dėl namo gyventojų naudojimosi sandėliukais fakto, kai, rengiant projektinius pasiūlymus, būtina bendrauti su besiribojančio pastato savininkais, atvykti į vietą rengiant projektinius pasiūlymus ir pan.

30. Vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kasacinio teismo praktika, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nebuvo rūpestingas ir sąžiningas, nes turėjo ir galėjo pasitikrinti, kokie asmenys turtu naudojasi, kokiu teisiniu pagrindu, siekiant išvengti ginčo dėl laisvo disponavimo perkamu objektu. Teismas sprendė, kad, atsakovui to nepadarius, jam tenka prisiimti dalį atsakomybės susiklosčiusioje situacijoje.

31. Teismas konstatavo, kad ieškovų prašoma taikyti vindikacija į ūkinio pastato 1/8 dalį kiekvieno atžvilgiu yra galima, priteisiant iš atsakovo kiekvienam ieškovui po 1/8 ūkinio pastato dalį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

32. Atsakovas V. L. ir tretieji asmenys H. Č. ir I. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir ieškovų ieškinius atsakovui atmesti, taip pat priteisti iš ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

32.1. Teismas sprendime nepasisakė ir nemotyvavo, kodėl laikė, kad butų pirkimo sutartyse žodis „sandėlis“ reiškė būtent „1/8 dalis pastato 2I1/m“, kaip tai nurodyta bylose.

32.2. Teismas iš esmės nesiaiškino aplinkybės, kodėl buvusiame 8 butų (iki 1982 m. gruodžio 27 d. buvo 8, o dabar – 6) name tik 3 butams tarnavo 3 iš 8 pastato 2I/1m dalių, t. y. mažesnioji, o ne visa pastato dalis. Teismas taip pat nesiaiškino, ar iki privatizavimo šių trijų butų gyventojai naudojosi ir turėjo teisę naudotis patalpomis. Tam, kad būtų galima konstatuoti buvus priklausinius, reikia nustatyti, kad kiekvieno konkretaus buto gyventojai teisėtu pagrindu ir nepertraukiamai iki privatizavimo naudojo šias pastato dalis kaip tarnaujančias butams.

32.3. Teismo nurodyta aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos valstybinis respublikinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras, užvesdamas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) butų techninės apskaitos bylas 1993 metų pabaigoje, įtraukė į schemą (planą) ir ūkinį pastatą 2I1/m, pažymint kiekvienam butui atitinkamą dalį geltona spalva, ir kad butų bylų grafoje „asmens nuosavybės fondas“ pažymėta pastato 2I1/m 1/8 dalis, savaime nereiškia šių dalių, kaip buto priklausinių. Šios aplinkybės reiškė tik tai, kad butų nuomininkai galimai turėjo teisę įsigyti atitinkamas pastato 2I1/m 1/8 dalis, jeigu jomis naudojosi kaip priklausiniu ir naudojosi teisėtai.

32.4. Remiantis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, patalpos, turinčios su butais bendrą funkcinį ryšį, buvo laikomos savarankiškais privatizavimo objektais, jos buvo įkainojamos ir atitinkamai perleidžiamos privačion nuosavybėn už jas sumokėjus teisės aktų nustatyta tvarka.

32.5. Iš butų pirkimo sutarčių teksto negalima daryti išvados, kad buvo parduoti butai su priklausiniais: butų pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta, kad pirkėjai įsigyja butą, o ne butą su sandėliu; į buto plotus nėra įtraukti sandėlių plotai; pirkimo-pardavimo sutartyse po sakinio, ką perka įgijėjas, padėtas taškas, o toliau nurodomos tik naudojimosi teisės („naudojasi bendra virtuve, koridoriumi, dušu, san. mazgu, tambūru, sandėliu“); po žodžio „tambūru“ pirmiau padėtas taškas, o kablelio ženklas ir žodis „sandėliu“ įrašyti šioje eilutėje aukščiau, todėl akivaizdžiai vėliau už kitus bendro naudojimosi objektus ir toks taisymas nėra aptartas.

32.6. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sandėliai – ūkinio pastato atitinkamos dalys buvo įkainotos. Nors butų įkainojimo aktuose matyti, kad 2.4 eilutėje „įkainojama atskirai, Privatizavimo taisyklių 7 p.” yra pažymėta „1/8 dalis 2I1/m – 2,06 Lt“, tačiau tai nėra galutinis kainos apskaičiavimas, nes pagal Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktą įkainojimo aktuose likutinės vertės indeksavimo koeficientu 1,8 rezultatas nurodomas 5 eilutėje o ne 2.4 eilutėje. Šiuo atveju ūkinio pastato atitinkamų dalių kainoms nebuvo taikytas 1,8 koeficientas. Be to, eilutėse 2.4 nurodyta kaina nėra įtraukta į apskaičiuotą bendrą kainą ir nėra sumokėta, nes 6 eilutėje bendra kaina skaičiuota pagal 5 eilutę ir 4a eilutę (indeksuojant pastarąją 2,725 koeficientu), tuo tarpu tiek 5, tiek 4a eilutės skaičiuotos pagal 3.5 eilutę, o 3.5 eilutė – tik pagal 2.3 eilutę, t. y. pagal buto kainą, neįtraukiant 2.4 eilutėje nurodytos kainos.

32.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad būtent pardavėjo įgaliotas asmuo turėjo pareigą į įkainojimo aktą įrašyti visus reikalingus duomenis pagal buto bylą ir apskaičiuoti parduodamo buto su priklausiniu kainą. Apeliantų manymu, pardavėjas turėjo apskaičiuoti buto kainą pagal pirkėjų valią, o ne pagal butų bylas, nes pirkėjai turėjo teisę, o ne pareigą įsigyti patalpas, buto bylose nurodytas kaip priklausiniai. Pirkėjų valia buvo išreiškiama prašymuose ir susitarimuose. Juose buvo atskiros grafos dėl butų priklausinių, tačiau jos paliktos tuščios.

32.8. Ieškovams V. M. ir K. K. sudarant butų pirkimo-pardavimo sutartis, ūkinis pastatas jau buvo identifikuotas. Bet kuria nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi turi būti perleidžiamas identifikuotas daiktas, nurodant jo kainą. Dėl to laikytina, kad šiems ieškovams pirkimo-pardavimo sutartimis buvo perleisti tik butai.

32.9. Teismas Vyriausybės 2009 m. balandžio 27 dienos perdavimo-priėmimo akto Nr. (51-7.3(5)-49 dalį, kuria perduota nuosavybės teisė į 3/8 dalis ūkinio pastato Vilniaus miesto savivaldybei, pripažino niekine nepagrįstai, nes šios pastato dalys nebuvo privatizuotos. Be to, šio sandorį dalį ex officio pripažindamas negaliojančia teismas viršijo savo kompetenciją.

32.10. Spręsdamas dėl vindikacijos, teismas netinkamai vertino atsakovo žinojimo ir turėjimo žinoti apimtį – šiuo atveju turėjo būti vertinamas žinojimas ar turėjimas žinoti tokių aplinkybių, kad atsakovas įgijo ūkinio pastato dalis iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, o ne kitų aplinkybių.

32.11. Nesant išviešintų duomenų apie tai, kad sandorio sudarymo metu kokie nors asmenys, be tuomečių savininkų H. Č. ir I. Č., turėjo kokias nors teises į ūkinį pastatą, nesant pareigos domėtis ankstesniais savininkais, jų įgijimo pagrindo teisėtumu, atsakovas negalėjo ir neturėjo žinoti apie tai, kad sandėlius nuosavybės teise privatizavimo metu ar teisių į butus perėmimo metu galimai įgijo ieškovai.

32.12. Jeigu atsakovas, ketindamas įsigyti ūkinius pastatus, ir matė pastate kažkokius daiktus, tai neturėjo pareigos aiškintis, kam tie daiktai priklauso, nes iš esmės tai galėjo būti ir pardavėjų daiktai ar iš anksčiau likę nevertingi, bešeimininkiai daiktai. Likus kelioms dienoms iki sandorio, ūkinis pastatas buvo apžiūrėtas ir jokių daiktų, išskyrus malkų glėbelį, jame nebuvo. Apie 2016 m. liepos 10 d. tarp namo gyventojų ir H. Č. konfliktą atsakovui iki sandorio sudarymo nebuvo žinoma.

32.13. Net priėmus pastatą su jame esančiais daiktais ir neatskleidus aplinkybės, kad pastato dalimis iki tol naudojosi kiti asmenys, kurie naudojosi paliktais daiktais, pastato perdavimas laikytinas tinkamu ir negali būti nuginčijamas liudytojų parodymais.

32.14. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, siekdamas išvengti ginčo dėl laisvo disponavimo perkamu objektu, turėjo ir galėjo pasitikrinti, kokie asmenys turtu naudojasi, kokiu teisiniu pagrindu. Tačiau net ir žinant tokį faktą, atsakovas pats turėjo spręsti, ar priimti ūkinį pastatą su galimais apribojimais ateityje, jeigu paaiškėtų, kad yra tokių apribojimų teisinis pagrindas.

Šalies argumentai

33. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir ieškovų ieškinius atsakovui atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

33.1. Teismas nepakankamai išsamiai įvertino privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir netinkamai jas pritaikė nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

33.2. Bylos duomenimis, ginčo sandėliukai, tikėtina, buvo įrengti laikyti malkoms, skirtoms butams gyvenamajame name apšildyti, ar kitiems daiktams. Tačiau poreikis laikyti kietąjį kurą, o kartu ir ginčo patalpų funkcinis ryšys, reiškiantis antraeilio daikto tarnavimą pagrindiniam daiktui, išnyko dar prieš privatizuojant ieškovams priklausančius butus. Namo gyventojai naudojasi centriniu šildymu (bylos duomenimis ir pačių ieškovų paaiškinimais, centrinis šildymas gyvenamajame name įvestas dar iki privatizavimo, t. y. iki 1994 metų), taigi krosninis šildymas yra tik galima alternatyva komfortui butuose užtikrinti, tačiau nesudaro pagrindo teigti, kad butams apšildyti būtina turėti pagalbines patalpas kietajam kurui (malkoms) laikyti. Iš į bylą pateiktos medžiagos matyti, kad sandėliukai šiuo metu didžiąja dalimi yra naudojami ne kietajam kurui laikyti, o kitiems įvairaus pobūdžio ir paskirties, nesusijusios su patalpų šildymu, daiktams sandėliuoti. Privatizuojant gyvenamajame name esančius butus, jiems tinkamai eksploatuoti papildomos pagalbinės patalpos nebuvo reikalingos, todėl konstatuoti, kad ginčo patalpos tarnauja ieškovų butams kaip priklausiniai, teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Šalies argumentai

33.3. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktas nustatė, kad nuosavybės teisė įgyjama tik privatizuojamą daiktą konkrečiai nurodžius sutartyje, jį įkainojus ir už jį sumokėjus. Į bylą pateikti dokumentai pagrindžia, kad buvo išreikšta valia parduoti tik butą, neparduodant jokio kito pastato (jo dalies). Aplinkybė, kad butų pirkimo-pardavimo sutartyse į parduodamų butų plotą neįtrauktas ūkinio pastato plotas, patvirtina, jog šių sutarčių objektas buvo atitinkami butai su bendro naudojimo patalpomis, į kurias ūkinis pastatas neįeina.

33.4. Taisyklių 7 punktas nustatė, kad balkonų, lodžijų ir rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į namo, buto bendrąjį (naudingąjį) plotą neįskaičiuojamas. Šiame Taisyklių punkte nenurodyta, jog sandėlio ar ūkinio pastato, įrengto ne butų rūsiuose, plotas neįskaičiuojamas į bendrąjį (naudingąjį) plotą, todėl, privatizuojant ūkinį pastatą kartu su butu, jo plotas būtų įskaičiuotas į bendrąjį (naudingąjį) buto plotą ir atitinkamai nurodytas butų pirkimo sutartyse. Ta aplinkybė, kad butų pirkimo sutartyse į parduodamų butų plotą neįtrauktas ūkinio pastato plotas, patvirtina, jog šių sutarčių pagrindu ūkinis pastatas ar kokia nors šio ūkinio pastato dalis nebuvo parduota.

33.5. Ieškovų nurodoma aplinkybė, kad pirkimo–pardavimo sutartyse padaryti įrašai, jog pirkėjas be kitų patalpų bendrai naudojasi ir niekaip neidentifikuotu sandėliu, vertintina, kaip pirkėjų susitarimu dėl naudojimosi patalpomis, tačiau negali būti laikoma pagrindu nuosavybės teisei atsirasti, nes nuosavybė į ūkinio pastato dalis galėjo būti įgyta tik sandorio pagrindu perkant, t. y. sumokant už juos atitinkamą kainą, o tokių duomenų byloje nėra.

33.6. Ieškovų į bylą pateikti teisinės registracijos dokumentai nepatvirtina, kad, privatizuojant butus, kartu buvo privatizuotas ir ūkinis pastatas. Pagal kasacinio teismo praktiką nekilnojamojo daikto registracijos faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas.

Šalies argumentai

33.7. Nagrinėjamu atveju ginčo patalpos yra savarankiškas nuosavybės teisės objektas, kurio nuosavybės teisė buvo teisėtai, laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų, perduota Vilniaus miesto savivaldybei. Faktas, kad ieškovai naudojasi ginčo patalpomis, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog patalpos yra ieškovų butų priklausiniai. Priešingu atveju būtų formuojama ydinga praktika, leidžianti savavališkai nekilnojamąjį turtą užvaldžiusiems asmenims įteisinti nuosavybę.

Atsiliepimas

34. Trečiasis asmuo UAB „Start Vilnius“, kurio teises proceso metu perėmė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, pateikė atsiliepimą, nurodydamas, kad sutinka su trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės, taip pat atsakovo V. L. ir trečiųjų asmenų H. Č. ir I. Č. apeliaciniais skundais, taip pat prašo priteisti iš ieškovų trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

34.1. Remiantis kasacinio teismo praktika, 3/8 dalys ūkinio pastato galėjo būti pripažintos ieškovų butų priklausiniais tik tuo atveju, jeigu byloje būtų įrodyta, kad ieškovai įstatymų nustatyta tvarka įgijo teises į po 1/8 dalį ginčo ūkinio pastato, ir kad butų privatizavimo metu (nuosavybės teisių į ieškovams priklausančius butus įgijimo metu) tarp ieškovų butų ir tų konkrečių ūkinio pastato dalių buvo funkcinis ryšys, jos tarnavo būtent ieškovų butų gyventojų poreikiams tenkinti. Tačiau byloje tokių įrodymų nepateikta.

34.2. Byloje buvo keliamas klausimas dėl konkrečių 3/8 dalių ūkinio pastato pripažinimo ieškovų butų priklausiniais, todėl tai, kad kažkuriuose sandėliukuose (nebūtinai tuose, kuriuos butų priklausiniais prašė pripažinti ieškovai) buvo laikomi daiktai ar malkos, nepatvirtina funkcinio ryšio būtent tarp ieškovų butų ir šių butų priklausiniais prašytų pripažinti sandėliukų. Byloje nepateikta nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad butų privatizavimo metu ūkinis pastatas (jo dalys) buvo naudojamos konkretaus buto gyventojų poreikiams tenkinti.

34.3. Priešingai, nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, byloje neįrodytas funkcinio ryšio tarp ieškovų butų ir konkrečių ūkinio pastato dalių buvimas, jų tarnavimas ieškovų butų gyventojų poreikiams tenkinti. Buvęs funkcinis ryšys tarp ieškovų butų ir sandėliukų išnyko, įvedus daugiabučiame gyvenamajame name centralizuotą šildymą.

34.4. Ieškovai ir ankstesni ieškovams priklausančių butų savininkai privatizavo tik butus be jokių priklausinių t. y. butų privatizavimo metu šių butų savininkai neprivatizavo ir neįgijo nuosavybės teisių į atitinkamai po 1/8 dalį ginčo ūkinio pastato. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad butus privatizavę asmenys būtų išreiškę valią privatizuoti ne tik butus, bet ir po 1/8 dalį ūkinio pastato. Dokumentuose, kuriuose turėjo būti ir buvo išreikšta tuomečių butų nuomininkų valia dėl privatizavimo t. y. kuriuose nurodyta, ką norima privatizuoti, ir kurių pagrindu vėliau buvo vykdomas butų privatizavimas, nėra jokių įrašų apie ketinimą ar pageidavimą privatizuoti 1/8 dalį ūkinio pastato. Pačiose butų privatizavimo sutartyse taip pat nenurodyta, kad šių sutarčių pagrindu įgyjamas ir atskirame pastate esantis ūkinis pastatas ar jo dalis.

34.5. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punkte nenurodyta, kad sandėlio ar ūkinio pastato, turinčio su butu bendrą funkcinį ryšį, bet įrengto ne butų rūsiuose, plotas neįskaičiuojamas į bendrąjį (naudingąjį) plotą. Dėl to, privatizuojant ūkinį pastatą kartu su butu, jo plotas būtų įskaičiuotas į bendrąjį (naudingąjį) buto plotą ir atitinkamai nurodytas butų pirkimo sutartyse, tačiau to nebuvo.

34.6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų pripažinta, kad konkrečios pagalbinės patalpos buvo privatizuotos kartu su butu, tokios patalpos (šiuo atveju – konkreti ūkinio pastato dalis) butų pirkimo pardavimo sutartyse turėtų būti identifikuotos, nurodytas jų dydis (plotas), kiti duomenys. Ieškovams priklausančių butų privatizavimo sutartyse yra tik įrašai, kad pirkėjas, be kitų patalpų, bendrai naudojasi ir sandėliu, tačiau nė vienoje iš sutarčių sandėlis nėra identifikuotas, nenurodytas nei jo identifikacinis numeris, nei plotas, nei kiti duomenys.

35. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nurodė, kad su atsakovo V. L. ir trečiųjų asmenų H. Č. ir I. Č. apeliaciniu skundu sutinka, prašo jį tenkinti.

36. Trečiasis asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, atsiliepime nurodė, kad su trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės, taip pat atsakovo V. L. ir trečiųjų asmenų H. Č. ir I. Č. apeliaciniais skundais sutinka, iš esmės palaikydamas juose išdėstytus argumentus.

37. Ieškovai atsiliepime nurodė, kad su trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės, taip pat atsakovo V. L. ir trečiųjų asmenų H. Č. ir I. Č. apeliaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

37.1. Tvirtinant butų pirkimo-pardavimo sutartis, sandorio šalims ir notarui buvo pateiktos ir atitinkamo buto Techninės apskaitos bylos, kuriose buvo įtraukta ir ūkinio pastato 2I1/m schema. Notaras, tvirtinęs butų pirkimo-pardavimo sutartis, apžiūrėjo atitinkamo buto techninės apskaitos bylą ir tai patvirtino savo spaudu.

37.2. Dar 1993 m. gruodžio 30 d. buvo detaliai inventorizuotas asmens nuosavybės fondą sudarantis turtas: gyvenamieji kambariai, pagalbinės patalpos, tokios kaip tambūras, koridorius, virtuvė, tualetas, dušas ir pastate 2I1/m esanti 1/8 dalis, nurodant jos vietą.

37.3. Pirkimo-pardavimo sutartyse žodis „naudojasi“ buvo pavartotas ne tik prieš sandėlį, bet ir prieš kitą nekilnojamąjį turtą, tokį kaip bendra virtuvė, koridorius, tambūras, dušas, san. mazgas, tačiau visas šis turtas pateko į asmens nuosavybės fondą ir buvo privatizuotas 1/3 dalimi kaip bendra nuosavybė bute, lygiai taip pat kaip ir 1/8 dalis 2I1/m pastato.

37.4. Atsakovo ir trečiųjų asmenų argumentai, kad sandėliukai nelaikytini butų priklausiniais, nepagrįsti. Sandėliukai reikalingi ne tik malkoms, bet ir kitiems daiktams, tarp jų – skirtiems aplinkos priežiūrai, sandėliuoti. Be to, butai yra labai maži, turi bendrą virtuvę, tualetą, san. mazgą.

37.5. Šiuo atveju vindikacija yra galima, nes atsakovas buvo nesąžiningas. Atsakovas yra brandaus amžiaus, gyvenimišką ir profesinę patirtį turintis architektas, jis yra profesionalas, vystant nekilnojamojo turto, statybų projektus, todėl jam taikomi ne mažesni nei vidutiniai apdairumo ir rūpestingumo standartai, o jo aplaidumas ar nerūpestingumas yra nepateisinamas.

37.6. Atsakovas, sudaręs ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartį, neperėmė ir negalėjo perimti pastato, nes gyventojų daiktai nebuvo išnešti iš ūkinio pastato, o patekimas į pastatą buvo fiziškai užblokuotas pastatytu sunkvežimiu.

37.7. Atsakovo ir trečiųjų asmenų H. Č. ir I. Č. sudaryta pastato pirkimo-pardavimo sutartis pažeidžia viešąją tvarką ir gerą moralę, nes joje nepagrįstai įtvirtinta, kad nuosavybės teisės į daiktą įregistruotos teisėtai, nepažeidžiant trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, kad į daiktą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, kad daiktas nėra areštuotas ir kt.

37.8. Atsakovas, žinodamas (negalėdamas nežinoti) apie konfliktinę situaciją dėl nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, vis tiek sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, todėl, būdamas nesąžiningas, prisiėmė visą galimą neigiamų pasekmių riziką, t. y. ūkinio pastato vindikacijos.

37.9. Jei atsakovas būtų elgęsis apdairiai ir rūpestingai, jis negalėjo nežinoti apie konfliktus su tikraisiais sandėliukų savininkais ir apie tai, kad butai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), yra privatizuoti kartu su ginčo ūkinio pastato 3/8 dalimis. Bet koks rūpestingas ir atidus asmuo, pamatęs, kad ūkinio pastato 8 durys yra užrakintos ir (arba) prikrautos daiktų, privalėjo suprasti, jog ūkiniu pastatu naudojasi šalia esančio gyvenamojo namo gyventojai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

38. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

39. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl atsakovo ir trečiųjų asmenų paduotų apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos faktinių ir teisinių argumentų.

40. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ginčo ūkinis pastatas (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 2I1/m, pastatytas 1940 m. Šio pastato kadastro duomenys pirmą kartą nustatyti 1984 m. gruodžio 27 d., pastatas viešajame registre įregistruotas 2009 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 870 ir 2009 m. balandžio 27 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. (51)-7.2(S)-49 pagrindu nuosavybės teisė į ūkinį pastatą įregistruota Vilniaus miesto savivaldybės vardu (t. 1, b. l. 93-95).

41. Ieškovas K. K. iš F. B. ir E. B. 2016 m. liepos 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo butą su bendro naudojimosi patalpomis (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 12-19). Sutarties 1.1. punkte įrašyta pastaba, kad pardavėjai perleidžia pirkėjui visas turimas teises į 1994 m. sausio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, reg. Nr. 2-436, pardavėjų įsigytą sandėlį, kuris sutartyje neidentifikuotas; turtinė reikalavimo teisė identifikuoti sandėlį perleidžiama pirkėjui. F. B. 1994 m. sausio 17 d. sudaryta buto privatizavimo sutartimi Nr. 11968 įsigijo nuosavybėn butą (duomenys neskelbtini)3, su bendro naudojimosi patalpomis (t. 1, b. l. 18-19), prieš tai pasirašęs privatizavimo santykiams aktualius dokumentus (t. 4, b. l. 48-49, 109-115).

42. Ieškovas V. M. 2015 m. balandžio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo iš G. S. butą su bendro naudojimosi patalpomis (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 148-151). Sutarties 16 punkte įrašyta pastaba, kad 1994 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, reg. Nr. 2-437, G. S. įsigijo sandėlį, kuris nurodytoje sutartyje neidentifikuotas; turtinė reikalavimo teisė identifikuoti sandėlį perleidžiama pirkėjui. G. S. 1994 m. sausio 17 d. sudaryta buto privatizavimo sutartimi Nr. 11969 įsigijo nuosavybėn butą (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimosi patalpomis (t. 2, b. l. 154-155), prieš tai pasirašiusi privatizavimo santykiams aktualius dokumentus (t. 4, b. l. 46-47, 116-119).

43. Ieškovė G. L. 1994 m. sausio 17 d. privatizavimo sutartimi Nr. 11970 (t. 2, b. l. 88-89) įsigijo butą (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimosi patalpomis, prieš tai pasirašiusi privatizavimo santykiams aktualius dokumentus (t. 4, b. l. 50-51, 120-127).

44. Lietuvos Respublikos valstybinis respublikinis inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuras, užvesdamas butų (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apskaitos bylas, 1993 m. gruodžio 30 d. įtraukė į schemą ir ūkinį pastatą 2I1/m, pažymint kiekvienam butui tenkančią dalį geltona spalva (t. 1, b. l. 27-31; t. 2, b. l. 84-87, 144-147). Nurodytų butų techninės apskaitos bylų grafoje „Asmens nuosavybės fondas“ pažymėta pastato 2I1/m 1/8 dalis. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ atliktos pastatų teisinės registracijos išvadoje pažymėta, kad F. B., G. L. ir G. S. 1994 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo atitinkamą kambarių skaičių su bendro naudojimo patalpomis, prie bendro naudojimo patalpų pažymint ir po 1/8 dalį – 2I1/m (t. 1, b. l. 25).

Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme

45. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas V. L. ir tretieji asmenys H. Č. bei I. Č. pateikė naujus įrodymus: elektroninį susirašinėjimą su Lietuvos statistikos departamentu ir iš jo gautus duomenis (indeksus), VĮ Registrų centro 2007 m. birželio 28 d. pranešimą su 2007 m. birželio 26 d. Nekilnojamojo turto registro išrašu, 2016 m. liepos 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 1571696 (t. 5, b. l. 26-32, 34).

46. Ieškovai su apeliacinius skundu taip pat pateikė papildomus įrodymus: buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo sutartį, buto kadastro duomenis, Nekilnojamojo turto registro išrašą ir šio buto ankstesnio savininko mirties liudijimą (t. 5, b. l. 86-98).

47. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu pažymėtina, kad nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).

48. Prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo ieškovai nurodo, kad vienas iš ieškovų (V. M.) tik 2017 metų pabaigoje paveldėjo dalį buto (duomenys neskelbtini), todėl su šiuo butu susijusių duomenų negalėjo pateikti anksčiau. Atsakovas V. L., tretieji asmenys H. Č., I. Č. ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, su ieškovų pateiktų įrodymų prijungimu prie bylos nesutiko, pažymėdami, kad jie nesusiję su nagrinėjama byla, be to, ieškovai juos galėjo pateikti anksčiau. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta 2017 m. lapkričio 28 d., sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidedant 2017 m. gruodžio 18 d. Iš ieškovų pateikto Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad ieškovui V. M. 1/4 dalies buto (duomenys neskelbtini), paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas išduotas 2017 m. gruodžio 20 d., t. y. po bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo ir sprendimo joje priėmimo bei paskelbimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų pateikti papildomi įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, taip pat į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys pasisakė ne tik dėl šių įrodymų prijungimo, bet ir dėl jų vertinimo, šie įrodymai prie bylos prijungtini ir vertintini visų byloje esančių įrodymų kontekste.

49. Iš atsakovų V. L. ir trečiųjų asmenų H. Č. bei I. Č. apeliacinio skundo matyti, kad jie naujų įrodymų pateikimą iš esmės grindžia tuo, jog šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, reaguojant į skundžiamame sprendime išdėstytą argumentaciją ir tikslinant bylai reikšmingas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad papildomų įrodymų pateikimo būtinybę lėmė skundžiamame sprendime pateikta teismo argumentacija, atsakovo ir trečiųjų asmenų pateikti nauji įrodymai priimtini tam, kad būtų visapusiškai ir objektyviai išsiaiškintos šalių ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės (CPK 314 straipsnis).

Dėl ūkinio pastatų dalių (sandėlių) pripažinimo priklausiniais ir jų privatizavimo tvarkos

50. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, ar ieškovai, kaip butų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), savininkai, yra įgiję nuosavybės teisę ir į 3/8 dalis (kiekvienas po 1/8 dalį) ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 2I1/m.

51. Ieškovų teigimu, 1994 m. sausio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimis Nr. 11968, 11969 ir 11970 F. ir E. B., G. S. ir G. L. privatizavus butus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), kaip šių butų priklausiniai buvo privatizuoti ir butams tarnauti skirti sandėliai – kiekvienam butui po 1/8 dalį ūkinio pastato; atitinkamai 2015 m. balandžio 24 d. ir 2016 m. liepos 5 d. pirkimo-pardavimo sutartimis ieškovas V. M. iš G. S., o ieškovas K. K. iš F. ir E. B. kartu su butais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), įgijo ir po 1/8 dalį ūkinio pastato. Atsakovas ir tretieji asmenys su tokia ieškovų pozicija nesutinka, teigdami, kad ginčo sandėliai (ūkinio pastato dalys) nelaikytini ieškovams priklausančių būtų priklausiniais, be to, jie nebuvo privatizuoti teisės aktų nustatyta tvarka.

52. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad konkrečių negyvenamųjų patalpų pripažinimui daugiabučio gyvenamojo namo buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad tos patalpos paskirtis buvo susijusi su konkrečios gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos tarnavimu bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012; 2012 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2012; 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015).

53. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų teiktus paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad šalia gyvenamojo namo esantis ūkinis pastatas buvo paskirtas naudotis daugiabučio namo gyventojams (nuomininkams), neturintiems pagalbinių patalpų, ir dėl šio naudojimosi buvo sukurtas ginčo patalpų nuolatinio tarnavimo pagrindiniam daiktui efektas, o dalis ūkinio pastato tapo buto priklausiniu.

54. Teisėjų kolegija pažymi, kad šią išvadą pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo, ją pagrįsdamas byloje nustatytomis aplinkybėmis ir remdamasis teismų praktikoje suformuotais daiktų pripažinimo priklausiniais kriterijais.

55. Spręsdamas dėl ginčo sandėlių pripažinimo priklausiniais, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad butus privatizavę asmenys, taip pat vėlesni jų įgijėjai tiek iki butų privatizavimo, tiek po to naudojosi ir iki šiol naudojasi bendra virtuve, sanitariniu mazgu, name nėra rūsių, todėl ginčo sandėliai visą laiką tarnavo kaip kuro sandėliavimo ir daiktų laikymo patalpa. Aplinkybę, kad ginčo sandėliais buvo naudojamasi ir iki privatizavimo, teismo posėdžio metu patvirtino esama buto savininkė G. L., taip pat buvę savininkai F. ir E. B.. Byloje nenustatyta, kad butų savininkai ginčo sandėlius būtų užėmę ir naudoję savavališkai. Aptartų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti tai, kad dar 1975 metų žemės sklypo eksplikacijoje ūkinis pastatas inventoriniu numeriu 2I1/m buvo nurodytas kartu su kitais (duomenys neskelbtini) gatvės pastatais, vienoda spalva pažymint ūkinį pastatą ir būtent gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), kuriame ir yra privatizuoti butai (t. 1, b. l. 26). Ši aplinkybė patvirtina, kad gyvenamojo namo ir ūkinio pastato funkcinis ryšys ar bent jau prielaidos jam egzistavo gerokai anksčiau, negu buvo privatizuoti šiame name esantys butai. Spręsdamas dėl ginčo sandėlių teisinio statuso, pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi konkrečiais privatizavimo dokumentais: Lietuvos Respublikos valstybinio respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro 1993 m. gruodžio 30 d. užvestomis butų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) techninės apskaitos bylomis, iš kurių matyti, kad, atliekant inventorizavimą, 1/8 dalis pastato 2I1/m plane atvaizduota kartu su nurodytais butais, kiekvienam iš jų pažymint konkrečią dalį, taip pat Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ atlikta pastatų teisinės registracijos išvada, kurioje kiekvienam iš butų priskirta po 1/8 dalį pastato 2I1/m.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju ginčo sandėlių paskirtį ir butų bei sandėlių funkcinį ryšį lėmė objektyvios aplinkybės: turimas nedidelis gyvenamasis plotas, bendro naudojimo patalpos (virtuvė, sanitarinis mazgas, dušas), neturėjimas rūsio ir poreikis turėti patalpas, skirtas sandėliuoti įvairius daiktus (kietą kurą, ūkio įrankius ir kitus daiktus). Byloje konstatuotas nuolatinis (buvęs tiek iki butų privatizavimo, tiek po jo) ginčo sandėlių tarnavimas butams šiuo atveju pakankamas spręsti dėl jų pripažinimo butų priklausiniais. Šią išvadą, kaip minėta, patvirtina ir prieš pat butų privatizavimą atliktas inventorizavimas, kurio metu kiekvienam iš butų buvo priskirta konkreti ginčo ūkinio pastato dalis, tą pažymint butų techninės apskaitos bylose.

57. Apeliaciniuose skunduose apeliantų nurodomi teiginiai, kad sandėliai buvo įrengti laikyti malkoms, skirtoms butams gyvenamajame name apšildyti, tačiau poreikis laikyti kietąjį kurą, o kartu ir ginčo patalpų funkcinis ryšys išnyko dar prieš privatizuojant butus, atmestini kaip nepagrįsti.

58. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad faktinės aplinkybės, jog gyvenamajame name krosninis šildymas buvo, tikėtina, iki 1993-1994 metų, nepaneigia butų ir ginčo patalpų ūkiniame pastate funkcinio ryšio buvimo, nes ginčo patalpų naudojimo butų savininkų poreikiams tenkinti intensyvumo sumažėjimas, įvedus name centrinį šildymą, nereiškia funkcinio ryšio išnykimo ir per se (savaime) nelemia ginčo patalpų teisinio statuso pasikeitimo. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017), kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Taigi, net ir išnykus ar sumažėjus poreikiui sandėliuose laikyti kietąjį kurą, atsižvelgiant į pirmiau aptartas objektyvias aplinkybes, susijusias su butų specifika (nedidelis plotas, bendro naudojimo patalpos, rūsio patalpų neturėjimas ir kt.), per ilgą laiką susiformavusi ginčo sandėlių paskirtis nepakito – jie ir toliau tenkino būtiniausius būtų savininkų ūkinius poreikius.

59. Kartu nurodytina, kad vien šio fakto nepakanka tam, jog būtų pripažinta butus privatizavusių gyventojų nuosavybės teisė į ginčo sandėlius. Skundžiamame sprendime teisingai pažymėta, kad butų nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis privatizuojamų butų priklausiniais, turėjo teisę įsigyti šias patalpas kartu su privatizuojamu butu, jeigu toks įsigijimas atitiko bendrųjų ir specialiųjų teisės normų nustatytą teisinį reglamentavimą.

60. Pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį ieškovams priklausančių butų privatizavimo metu, pagalbines patalpas (priklausinius) ištikdavo pagrindinių daiktų (butų) likimas, jeigu butų privatizavimo sutartys ar įstatymai nenumatė ko kita (1964 m. CK 153 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sisteminė 1964 m. CK 153 straipsnio ir 99 straipsnio 1 dalies analizė leidžia daryti išvadą, jog valstybei priklausantis antraeilis daiktas – atskiras gyvenamojo namo pagalbinis pastatas (jo dalis), susijęs su gyvenamųjų patalpų naudojimu bei tarnavęs bendram gyvenamųjų patalpų gyventojų tikslui – galėjo būti perduotas privačių asmenų nuosavybėn privatizavimo procese pagal teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017).

61. Nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal 1964 m. CK įtvirtintą valstybės nuosavybės disponavimo tvarką išimtis dėl pagrindinio daikto priklausinio likimo galėjo nustatyti ne tik įstatymai, bet ir norminiai aktai, jeigu buto privatizavimo sutartimi buvo perduodamas valstybei priklausantis turtas (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis).

62. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 punktas nustatė, kad privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis, atskaitant nusidėvėjimą ir indeksuojant koeficientu 1,8 likutinę vertę. Taigi atskiras priklausinių įkainojimas laikytinas jų privatizavimo sąlyga.

63. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo sandėliai buvo įkainoti, nes jų kainoms nebuvo taikytas 1,8 koeficientas, be to, sandėlių kaina nebuvo įtraukta į bendrą kainą ir nebuvo sumokėta.

64. Iš byloje esančių įkainojimo aktų matyti, kad jų 2.3 eilutėje nurodoma privatizuojamo buto kaina, 2.4 eilutėje – buto priklausinio kaina, o 2.5 eilutėje – buto ir jo priklausinio bendra kaina (t. 4, b. l. 46-51). Minėta, kad Taisyklių 7 punktas įtvirtino reikalavimą pagalbinius ūkinius pastatus ir statinius įkainoti atskirai. Būtent šiam tikslui skirta įkainojimo aktų 2.4 eilutė „gyvenamojo namo, namo dalies, buto priklausinių – pagalbinių ūkinių pastatų ir kitų statinių kaina (Privatizavimo taisyklių 7 p.; įkainojama atskirai)“. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ginčo ūkinio pastato dalies kaina, nurodyta 2.4 eilutėje, nebuvo įtraukta apskaičiuojant privatizuojamo turto kainą, įvertinus jos padidinimą ar sumažinimą (3.5 eilutė) ir į turto vertę, kuriai taikomas indeksavimo koeficientas 1,8 (5 eilutė), savaime nereiškia, jog buto priklausinys apskritai nebuvo įkainotas. Šiuo atveju įkainojimo aktų 2.4 eilutėje nurodomas konkretus turtas – 1/8 dalis ūkinio pastato 2I1/m – ir jo kaina – 2,06 Lt. Nėra jokio pagrindo teigti, kad šie įrašai apie konkretų buto priklausinį ir jo kainą įkainojimo aktuose atlikti ne privatizavimo tikslais. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jeigu ir buvo ginčo patalpų, kaip priklausinių, privatizavimo įforminimo trūkumų, šie trūkumai negali būti panaudoti prieš ieškovus, kurie pagrindė faktinę aplinkybę, būtiną daiktui kito daikto priklausiniu pripažinti. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017).

65. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 2 punktą už privatizavimo vykdymą atsakingos miestų, rajonų valdybų (savivaldybėms priklausančių namų, butų), įmonių, įstaigų, organizacijų (jų balanse esančių gyvenamųjų namų, butų) administracijos sudarytos tarnybos arba komisijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad už privatizavimo vykdymą atsakingos institucijos įkainojimo aktuose kaip privatizuojamą turtą atskirai įkainojo ir butų priklausinius – ūkinio pastato dalis, tačiau nustatytai jų kainai nepritaikė indeksavimo koeficiento, yra privatizavimo įforminimo trūkumas, kurį išimtinai lėmė privatizavimo procedūrą vykdžiusios institucijos veiksmai (neveikimas). Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina tai, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog privatizuojamų ginčo patalpų savininkai galėjo ar juolab turėjo pastebėti šį trūkumą. Privatizuojamų patalpų kainos apskaičiavimas, indeksavimas buvo privatizavimą vykdžiusios institucijos prerogatyva. Asmenys, siekiantys privatizuoti patalpas, neturėjo pagrindo nepasitikėti kompetentingos institucijos nustatyta privatizuojamo objekto kaina, tikrinti jos apskaičiavimo teisingumą.

66. Byloje nustačius, kad ginčo sandėliai (ūkinio pastato dalys) įkainojimo aktuose buvo įkainoti atskirai ir kad visa įkainojimo aktuose bei privatizavimo sutartyse nurodyta privatizuojamo turto kaina buvo sumokėta, taip pat ieškovams pagrindus funkcinio ryšio tarp butų ir ginčo sandėlių buvimą, darytina išvada, kad butus privatizavę gyventojai nuosavybės teisę įgijo ir į ginčo sandėlius.

67. Apeliantai, ginčydami ieškovų nuosavybės teisę į sandėlius, teigia, kad butus privatizavę asmenys neišreiškė valios privatizuoti ne tik butus, bet ir sandėlius.

68. Kas privatizuota pagal butų privatizavimo sutartį, nustatoma aiškinant butų privatizavimo sutarties sąlygas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Turi būti aiškinamos sutarties sąlygos, šalių ketinimai, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės (pvz., butų privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai, parengiamieji dokumentai buto privatizavimo sutarčiai sudaryti, privatizavimo sutarties ir jos priedų įrašai (techninio inventorizavimo duomenys, planai ir kt.), privatizavimo sutarties šalių pateikiamas sutarties aiškinimas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2009; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585-313/2015).

69. Aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad butus privatizavusių asmenų prašymuose, pareiškimuose ir susitarimuose (t. 4, b. l. 111-112, 115, 116, 123-125, 127) nebuvo išskirti buto priklausiniai. Kita vertus, aplinkybė, kad šiuose dokumentuose aiškiai neišreikšta pirkėjų valia kartu su butais privatizuoti ir jų priklausinius, savaime nereiškia, jog tokios valios apskritai nebuvo. Išvadą, kad ginčo sandėliai (ne)buvo privatizuoti kartu su butais, galima padaryti tik įvertinus visumą pirmiau nurodytų aplinkybių.

70. 1994 m. sausio 17 d. sudarytose butų privatizavimo sutartyse nurodyta, kad pirkėjas perka butą, nurodytas jo plotas, taip pat nurodyta, jog pirkėjas naudojasi bendra virtuve, koridoriumi, tambūru, dušu, san. mazgu, sandėliu (t. 1, b. l. 18; t. 2, b. l. 18, 88). Apeliantų nuomone, sutartyse esantys įrašai, kad pirkėjai be kitų patalpų bendrai naudojasi ir sandėliu, reiškia tik susitarimą dėl naudojimosi patalpomis, tačiau negali būti laikomi pagrindu nuosavybės teisei atsirasti. Su tokiu apeliantų vertinimu nesutiktina.

71. Nors privatizavimo sutartyse nurodyta, kad pirkėjai bendro naudojimo patalpomis, tokiomis kaip virtuvė, tambūras ir kt., naudojasi, o ne jas perka, tačiau jų plotas buvo įskaičiuotas į bendrą buto plotą ir šios patalpos buvo įgytos bendrosios dalinės nuosavybės teise. Šios aplinkybės apeliantai neginčija. Teisėjų kolegijos vertinimu, sandėlio nurodymas greta kitų bendro naudojimo patalpų, kurios buvo privatizuotos kartu su butu, rodo sutarties šalių valią sandėlį taip pat laikyti privatizavimo objektu. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir butų techninės apskaitos bylos: grafoje „Asmens nuosavybės fondas“ pažymėti įgyti gyvenamieji kambariai, bendro naudojimo patalpos ir 1/8 dalis pastato 2I1/m. Be to, ūkinis pastatas 2I1/m įtrauktas ir į schemą, kiekvienam butui tenkančią dalį pažymint geltona spalva. Butų techninės apskaitos bylos buvo pateiktos privatizavimo sutartis tvirtinusiam notarui, kuris jose padarė atitinkamus įrašus, patvirtindamas juos savo parašu ir spaudu. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ atliktos pastatų teisinės registracijos išvadoje pažymėta, jog F. B., G. L. ir G. S. 1994 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimis įgijo atitinkamą kambarių skaičių su bendro naudojimo patalpomis, kartu nurodant ir po 1/8 dalį 2I1/m. Be to, kiekvienos privatizavimo sutarties 1 punkte yra tiesioginė nuoroda į konkretų įkainojimo aktą, kuriame, minėta, atskirai buvo įkainotas ir privatizuotinas buto priklausinys – 1/8 dalis ūkinio pastato 2I1/m. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1994 m. sausio 17 d. privatizavimo sutartimis kartu su butais ir bendro naudojimo patalpomis buvo įgyti ir butų priklausiniai – po 1/8 dalį ginčo ūkinio pastato.

72. Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad dviejose iš trijų privatizavimo sutarčių žodis „sandėlis“ įrašytas aukščiau, negu kitos bendro naudojimo patalpos, ir šis žodis galbūt įrašytas vėliau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju neturi esminės teisinės reikšmės. Byloje nėra duomenų, kad šios privatizavimo sutartys būtų suklastotos, jos nėra nuginčytos, todėl teismas neturi pagrindo nesivadovauti sutartyse nurodytais duomenimis. Be to, išvadą, kad privatizavimo sutartimis buvo įgytos ir ginčo ūkinio pastato dalys, teismas padarė vadovaudamasis ne šiuo vienu įrašu privatizavimo sutartyse, bet visuma pirmiau aptartų dokumentų, kurių duomenų teisingumu nėra pagrindo abejoti.

73. Šios išvados taip pat nepaneigia ir apeliantų teiginys, kad į bendrą privatizuotą plotą nebuvo įtrauktas ūkinio pastato dalies plotas. Pagal Taisyklių 7 punktą buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas; balkonų, lodžijų ir rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į namo, buto bendrąjį (naudingąjį) plotą neįskaičiuojamas. Apeliantų nuomone, minėtos nuostatos reiškia, kad, privatizuojant ūkinį pastatą kartu su butu, jo plotas būtų įskaičiuotas į bendrąjį (naudingąjį) buto plotą ir atitinkamai nurodytas butų pirkimo sutartyse. Pažymėtina, kad Taisyklės aiškiai nurodo, jog rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą neįskaičiuojamas. Ūkiniuose pastatuose esančių sandėlių ploto (ne)įtraukimas į bendrąjį (naudingąjį) plotą Taisyklėse nereglamentuotas. Dėl to apeliantų teiginys, kad ūkiniame pastate esančio sandėlio plotas įskaičiuotinas į bendrąjį (naudingąjį) buto plotą, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

74. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad privatizavimo sutartyse sandėlis nėra identifikuotas, nenurodytas nei jo identifikacinis numeris, nei plotas, nei kiti duomenys. Taip pat nurodoma, kad, ieškovams V. M. ir K. K. sudarant butų pirkimo-pardavimo sutartis, ūkinis pastatas jau buvo identifikuotas, bet kuria nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartimi turi būti perleidžiamas identifikuotas daiktas, todėl laikytina, jog šiems ieškovams pirkimo-pardavimo sutartimis buvo perleisti tik butai.

75. Byloje nustatyta, kad ieškovai V. M. ir K. K. butus gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), įsigijo atitinkamai 2015 m. balandžio 24 d. ir 2016 m. liepos 5 d., o ginčo ūkinis pastatas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas 2009 m. gegužės 8 d. Taigi sutiktina su apeliantų teiginiu, kad šie ieškovai butų pirkimo-pardavimo sutartis sudarė po to, kai ginčo ūkinis pastatas buvo identifikuotas. Tačiau teismas laiko nepagrįstu apeliantų teiginį, kad dėl to, jog tiek nurodytose pirkimo-pardavimo sutartyse, tiek 1994 m. privatizavimo sutartyse neidentifikuotos perleidžiamos ūkinio pastato dalys, laikytina, kad jos nebuvo perleistos.

76. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis, reglamentuojančios priklausinių, kaip antraeilių daiktų, prigimtį, teisinį statusą, nenustato papildomų daiktų pripažinimo priklausiniais sąlygų, kartu neteikia tiesioginių ir (ar) netiesioginių nuorodų į privalomą priklausinio identifikavimą pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje, kuriuo keičiama pagrindinio daikto teisinė būklė. Priklausinio (ne)identifikavimas pagrindinio daikto perleidimo ar kitame sandoryje nelemia priklausinio teisinio statuso, t. y. neturi įtakos priklausinio teisiniam likimui, kaip šis yra apibrėžtas CK 4.14 straipsnio 1 dalyje ir 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalyje, nebent pagrindinio daikto perleidimo (įsigijimo) ar kitame sandoryje aiškiai įtvirtinta išlyga, kad priklausinio neištinka pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017).

77. Daikto identifikavimas privatizavimo sutartyje nėra būtina daikto pripažinimo priklausiniu sąlyga. 1994 m. sausio 17 d. sudarytose butų privatizavimo sutartyse nesant įtvirtintos aiškios išlygos, kad priklausinio (sandėlio) neištinka pagrindinio daikto (buto) likimas, t. y. kad jis nėra perleidžiamas kartu su butu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog sandėlį ištiko pagrindinio daikto likimas. Išlygos dėl kitokio, negu nustato įstatymas, antraeilio daikto likimo nėra ir paskesnių butų įgijėjų – ieškovų V. M. ir K. K. 2015 m. balandžio 24 d. ir 2016 m. liepos 5 d. sudarytose pirkimo-pardavimo sutartyse. Dėl to konstatuotina, kad kartu su butu ieškovai įgijo ir jo priklausinį – 1/8 dalį ūkinio pastato.

78. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pagrindinio daikto priklausinio privatizavimo sąlygas ir tvarką, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog kiekvienas iš ieškovų yra įgijęs po 1/8 dalį ginčo ūkinio pastato.

Dėl 2009 m. balandžio 27 d. priėmimo-perdavimo akto Nr. (51)-7.2(S)-49 dalies pripažinimo niekine

79. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas Vyriausybės 2009 m. balandžio 27 d. perdavimo – priėmimo akto Nr. (51-7.3(5)-49 dalį, kuria Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduota nuosavybės teisė į 3/8 dalis ginčo ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), pripažino niekine.

80. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmimo-perdavimo akto dalį nepagrįstai pripažino niekine, nes ūkinio pastato dalys nebuvo privatizuotos, be to, sandorio dalį pripažindamas niekine ex officio, teismas viršijo savo kompetenciją. Su tokia apeliantų pozicija nesutiktina.

81. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas ex officio sandorį gali pripažinti negaliojančiu tada, kai yra akivaizdus jo negaliojimo pagrindas ir jokių papildomų įrodymų rinkti nereikia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-701/2015 ir kt.).

82. Pagal CK 4.48 straipsnio 1 dalį perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo. Ši įstatymo norma yra imperatyvi, todėl jos pažeidimas lemia sandorio negaliojimą (CK 1.80 straipsnis). Civilinėje teisėje galioja principas, kad niekas negali perduoti teisių daugiau, nei jų pats turi. Byloje konstatavus, kad ginčo ūkinio pastato 3/8 dalys 1994 metais buvo privatizuotos gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), butų savininkų – G. L., F. ir I. B. ir G. S., darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo priėmimo-perdavimo aktu (t. 1, b. l. 32) perleido turtą, kurio Lietuvos Respublikos valstybė neturėjo, t. y. neegzistuojančią nuosavybės teisę. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nebuvo poreikio rinkti papildomų įrodymų, patvirtinančių sandorio negaliojimo pagrindą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ex officio konstatuoti, kad atitinkama priėmimo-perdavimo dalis yra niekinė.

Dėl vindikacijos taikymo

83. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovo žinojimo ir turėjimo žinoti apimtį, nepagrįstai pripažino atsakovą nesąžiningu ir taikė vindikaciją. Atsakovo manymu, įgijėjas galėtų būti laikomas nesąžiningu tik tuo atveju, jeigu jis tyčia ar dėl didelio atsargumo neišsiaiškino sutarties sudarymui svarbių aplinkybių.

84. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad daikto savininko teisė vindikaciniu ieškiniu išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo nėra absoliuti. CK 4.96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Taigi įstatymas gina privatų savininko interesą, tačiau nustato išimtis, kada taikoma ne visiška, o ribota vindikacija, ir savininkas neturi teisės išreikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo. Ribota vindikacija siekiama protingos savininko ir kitų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros, kad būtų užtikrinti ne tik savininko, bet ir kitų civilinių teisinių santykių subjektų, kurie, įgydami daiktą, elgėsi sąžiningai, interesai. Toks vindikacijos ribojimas užtikrina civilinės apyvartos saugumą ir stabilumą. Kita vertus, iš nesąžiningo įgijėjo nekilnojamasis daiktas išreikalaujamas visais atvejais (CK 4.95 straipsnis).

85. Vertinant daikto įgijėjo sąžiningumą visais atvejais būtina atsižvelgti į konkretaus sandorio sudarymo faktines aplinkybes, įgijėjų teisinį statusą, tarpusavio santykius, jų subjektyvias savybes, veiklos specifiką, įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus, sutarties šalių elgesį iki ir po jos sudarymo, įsigyjamo turto kainą, vertę, pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo laiką ir kitas konkrečioje situacijoje reikšmingas aplinkybes, nes tai atitinka CK 1.5 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal kurias reikia vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2010).

86. Remiantis atsakovo paaiškinimais, teiktais teismo posėdžio metu, taip pat procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas 2016 metų pavasarį internete rado skelbimą, kad yra parduodamas ginčo ūkinis pastatas, vyko jo apžiūrėti. Kadangi ketino įrengti kūrybines dirbtuves, atsakovas taip pat vyko pas gretimo pastato savininkus, siekdamas gauti jų sutikimus projektiniam pasiūlymui.

87. Iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad 2016 m. gegužės 3 d. ant ginčo sandėliukų durų ir ant sienos buvo palikti pranešimai, kuriais reikalauta iki 2016 m. gegužės 9 d. iškraustyti visus pastate esančius daiktus, atlaisvinti patalpas ir nuimti spynas (t. 5, b. l. 26, 30, 32). Iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, kitų byloje esančių įrodymų (t. 1, b. l. 89-91) nustatyta, kad 2016 m. liepos 10 d. kilo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojų ir H. Č. konfliktas, pastarajam nupjovus sandėlių spynas (jas pakeitus naujomis) ir pradėjus kraustyti sandėliuose esančius daiktus. Atvykus policijai, konfliktuojančios šalys sutarė ginčą spręsti teisinėmis priemonėmis.

88. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais remdamasis teismas pripažino atsakovą nesąžiningu įgijėju, konstatuoja, kad šie motyvai iš esmės yra teisiškai pagrįsti.

89. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas dar nuo 2016 metų pavasario bendravo su atsakovu ir kitais šalia ginčo ūkinio pastato esančio pastato savininkais, siekdamas gauti jų sutikimus projektiniam pasiūlymui, buvo atvykęs į vietą, matė, kad ginčo ūkinis pastatas yra šalia daugiabučio gyvenamojo namo ir sandėliuose laikomi daiktai, taip pat įvertinus atsakovo asmenines ypatybes (jis yra architektas, vadovauja MB „Archimodulis“, teikiančiai projektavimo, dizaino, priežiūros, taip pat konsultacines paslaugas perkant nekilnojamąjį turtą), darytina išvada, kad atsakovas galėjo išsiaiškinti tikrąją padėtį, kitų asmenų pretenzijas į ginčo sandėlius, t. y. aplinkybes, reikšmingas ginčo ūkinio pastato įsigijimo sutarčiai sudaryti.

90. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į prieš pat sandorį buvusių įvykių eigą ir intensyvumą: 2016 m. liepos 10 d. tarp butų savininkų ir pardavėjo H. Č. įvyksta konfliktas dėl teisių į ginčo sandėlius; dėl nupjautų sandėlių spynų ir kraustomų daiktų iškviečiama policija ir sutariama ginčą spręsti teisinėmis priemonėmis; liepos 12 d. ieškovas K. K. pareiškia atsakovams H. Č. ir I. Č. ieškinį dėl nuosavybės teisės gynimo; liepos 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi tenkina ieškovo K. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštuoja ginčo ūkinį pastatą, uždrausdamas sudaryti bet kokius sandorius ar atlikti statybos/griovimo darbus; tą pačią dieną, t. y. liepos 13 d., H. Č. ir atsakovas V. L. sudaro ginčo ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartį.

91. Išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamu atveju atsakovo neapdairumo, nerūpestingo ir neatidumo laipsnis laikytinas pakankamu jo nesąžiningumui konstatuoti.

92. Darytina išvada, kad, konstatavęs atsakovo nesąžiningumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė vindikaciją, grąžindamas kiekvieno iš ieškovų nuosavybėn po 1/8 dalį ginčo ūkinio pastato.

93. Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

94. Ieškovai nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad būtų patyrę bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

95. Atsakovo ir trečiųjų asmenų apeliacinius skundus atmetus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti apeliacinius skundus.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimą.

Teisėjai Vilija MikuckienėAsta PikelienėLaima Ribokaitė