- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-10
- Bylos Nr.
- e2S-2046-413/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05674-2015-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Suinteresuotas asmuo
- G. S., E. S.
- Kategorijos
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo (išieškotojo) individualios įmonės „Aujama – credit“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties dalies, liečiančios bylinėjimosi išlaidas, panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-10371-587/2015 pagal pareiškėjo (išieškotojo) IĮ „Aujama – credit“ pareiškimą dėl skolininko turto dalies, esančia bendra jungtine nuosavybe, nustatymo; suinteresuoti asmenys G. S., E. S., antstolis V. Z.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Antstolio pasiūlymu pareiškėjas IĮ „Ajauma-credit“ kreipėsi į teismą supaprastinta tvarka, prašydamas nustatyti skolininko E. S. dalį bendrame su skolininko sutuoktine G. S. turte, t. y. nustatyti, kad skolininkui E. S. priklauso ½ dalis G. S. pajamų, gautų ir (ar) gaunamų iš darbinės ar intelektinės veiklos, dividendų, taip pat pensijų, pašalpų ir kitokių išmokų, išskyrus tikslinės paskirties išmokas; priteisti iš skolininko 85 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys atsiliepimų į prašymą nepateikė. Procesiniai dokumentai dalyvaujantiems byloje asmenims įteikti tinkamai – antstolio V. Z. kontoros administratorei, G. S. šeimos nariui, E. S. - viešo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi pareiškėjo IĮ „Aujama-credit“ prašymą dėl skolininko turto dalies bendroje jungtinėje nuosavybėje nustatymo tenkino; nustatė, kad skolininkui E. S. bendroje jungtinėje su jo sutuoktine G. S. nuosavybėje priklauso pusė (viena antroji) visų sutuoktinės pajamų, gautų ir (ar) gaunamų iš darbinės ar intelektinės veiklos, dividendų, taip pat pensijų, pašalpų ir kitokių išmokų, išskyrus tikslinės paskirties išmokas; atmetė pareiškėjo IĮ „Aujama-credit“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Atsiliepimas
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas nurodė, kad suinteresuoti asmenys per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimų į pareiškėjo prašymą, prieštaravimų dėl jo nepareiškė, todėl sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad šalių suinteresuotumas bylos baigtimi buvo priešingas. Pažymėjo, kad nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, išskyrus atvejus, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi. Kadangi civilinė byla buvo nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, todėl nesant CPK 443 straipsnio 6 dalyje numatytų išimčių teismas sprendė, jog nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomas bylinėjimosi išlaidas.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjo IĮ „Aujama-credit“ atstovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš skolininko E. S. pareiškėjos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, be to, priteisti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo parengimą. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškimas dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje buvo paduotas vykdymo procese, vykdant skolos išieškojimą priverstine tvarka. Pareiškimas buvo pareikštas atsižvelgiant į tai, kad skolininkas neturėjo kito turto, į kurį būtų galima nukreikti išieškojimą, todėl išieškotojas pasinaudojo antstolio pasiūlymu ir kreipėsi į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje. Pareikšdamas pareiškimą išieškotojas gynė savo teises, procesinėmis teisėmis nepiktnaudžiavo, elgėsi sąžiningai, priešingai nei skolininkas, kuris vengė įvykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, nebendravo su kreditoriumi, kas rodo, kad teisminis procesas buvo pradėtas dėl skolininko kaltės, kas lėmė pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal apeliacinės instancijos teismų formuojamą praktiką civilinėse bylose dėl skolininko turto dalies bendrame turte nustatymo, kai vykdomas priverstinis išieškojimas, pagal CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatas leidžiama priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylose, nagrinėjamose ypatingosios teisenos tvarka, ir toks bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš esmės siejamas su proceso šalių elgesiu (Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2364-260/2014, 2013 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1475-260/2013 ir kt.). Be to, nei skolininkas, nei jo sutuoktinė nereiškė prieštaravimų nei dėl pareikšto pareiškimo, nei dėl kartu prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, kas apeliantui leidžia manyti, kad jie sutiko su pareikštu prašymu. Apelianto nuomone, jo patirtas bylinėjimosi išlaidas galima vertinti kaip išieškoto patirtas išlaidas vykdymo procese, susijusias su teismo sprendimo vykdymu, todėl, vadovaujantis CPK 610 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vykdymo išlaidos turi būti išieškomos iš skolininko. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, paneigė išieškotojo teisę į vykdymo procese patirtų išlaidų išieškojimą iš skolininko.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjant išieškotojo atskirąjį skundą, spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta tenkinti išieškotojo prašymą dėl bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų priteisimo, kurios buvo patirtos išieškotojui kreipiantis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje nuosavybėje, yra pagrįsta ir teisėta.
Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolis V. Z. vykdomojoje byloje 0137/14/02055 vykdo išieškotojo IĮ „Aujama-credit“ naudai Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. įsakymą Nr. L2-13228-375/2014 dėl 2000 Lt skolos, 602,77 Lt delspinigių, 3760 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų ir 257 Lt bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko E. S.. Vykdymo metu nustačius, kad skolininkas neturi asmeninės nuosavybės teise jam priklausančio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, antstolis areštavo skolininko sutuoktinės darbo užmokestį, gaunamą Lietuvos Respublikos vyriausiojoje rinkimų komisijoje ir kitų jam prilygintinų pajamų dalį, viršijančią Vyriausybės nustatyto vieno minimalaus mėnesio atlyginimą, bei pasiūlė išieškotojui (apeliantui) kreiptis į teismą dėl skolininkės dalies bendrojoje nuosavybėje su sutuoktiniu nustatymo (b. l. 5-6). Į Kauno apylinkės teismą su prašymu nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje kreipėsi apeliantas. Kauno apylinkės teismas skundžiama nutartimi iš esmės patenkino išieškotojo prašymą, tačiau netenkino prašymo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, dėl ko pareiškėjas padavė atskirąjį skundą.
Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad išieškotojas kaip asmuo, turintis teisę į skolos grąžinimą, nesant skolininko asmeninio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, savo nuožiūra galėjo rinktis veiksmingiausią (greičiausią, ekonomiškiausią) „procesinį kelią“ savo reikalavimui patenkinti, t. y. arba supaprastinto proceso tvarka kreiptis į teismą dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, arba ginčo teisenos tvarka pareikšti ieškinį teisme dėl skolininko turto atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1423-658/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nusprendė savo teises ginti supaprastinto proceso tvarka, pateikdamas teismui pareiškimą dėl skolininko dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti savo reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Taigi, nagrinėjamu atveju tokia byla priskirtina byloms, nagrinėjamoms ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnio 14 punktas).
Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Paprastai tai yra vienašalė teisena, kai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Todėl, vadovaujantis CPK 443 straipsnio 6 dalies nuostatomis, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2013). Taigi, tik esant nurodytoms aplinkybėms (išimtims), teismas turi diskrecijos teisę spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims arba priteisti jas iš asmens, kurio pareiškimas atmestas.
Atskirąjį skundą pareiškėjas, be kita ko, grindžia ir tuo, kad, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turėtų būti vadovaujamasi Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2364-260/2014, 2013 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1475-260/2013 ir kt. bylose suformuota praktika dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose dėl skolininko turto dalies nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka.
Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Taigi, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytų nutarčių turinį ir nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjama byla ir atskirajame skunde nurodytos bylos skiriasi tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek jose spręstais teisės klausimais. Pareiškėjo nurodytose bylose, priešingai nei kad nagrinėjamoje byloje, suinteresuoti asmenys reiškė prieštaravimus dėl pareiškėjų pareikštų prašymų nustatyti skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalį, pateikė savo argumentus dėl pareikštų prašymų nepagrįstumo ir išreiškė savo valią dėl jų netenkinimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, kaip pagrįstai nustatė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nei skolininkas, nei jo sutuoktinė tokių prieštaravimų neišreiškė. Be to, apelianto nurodytose bylose buvo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, klausimas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje tokio pobūdžio klausimas neiškilo ir nebuvo nagrinėjamas. Todėl, remiantis nurodytu, pareiškėjo atskirajame skunde nurodyta apeliacinio teismo praktika nagrinėjamoje byloje negali būti tiesiogiai taikoma, todėl spręsdamas klausimą dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas ja nesivadovauja.
Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog šalių suinteresuotumas bylos baigtimi buvo priešingas. Teismas tokios išvados priėjo atsižvelgdamas į tai, kad suinteresuoti asmenys per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimų į pareiškimą ir nepareiškė prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad byloje dalyvaujančiam asmeniui (nagrinėjamu atveju skolininkui ar jo sutuoktinei) jokių savarankiškų reikalavimų nepareiškus, nenurodžius jokių argumentų dėl paduoto pareiškimo esmės, atsižvelgiant į nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka bylos pobūdį, t. y. kad išieškotojas kreipiasi į teismą dėl skolininko turto, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, dalies nustatymo, nėra pagrindo spręsti, kad šioje byloje dalyvaujančių asmenų interesai (teisinis suinteresuotumas) yra priešingi (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-588-881/2015). Pažymėtina, kad atskiruoju skundu pats apeliantas patvirtino, kad tai, jog skolininkas ir jo sutuoktinė nepateikė atsiliepimo į pareiškimą dėl turto dalies bendrame turte nustatymo, leidžia manyti, kad skolininkas ir jo sutuoktinė su tokiu pareiškėjo prašymu sutiko.
Apibendrinant tai, kas nurodyta, nėra pagrindo spręsti apie byloje dalyvavusių asmenų skirtingą suinteresuotumą bylos baigtimi, taigi ir klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų išieškotojui atlyginimo ypatingosios teisenos tvarka nagrinėtoje byloje.
Kiti atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Vadovaujantis išdėstytu, yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą byloje, išnagrinėtoje ypatingosios teisenos tvarka, ir nenustatęs įstatyme (CPK 443 straipsnio 6 dalyje) numatytų išimčių pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį nepakeistą.