Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Litagros prekyba“ atskirąjį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-37-714/2015 pagal pareiškėjos (išieškotojos) uždarosios akcinės bendrovės „Litagros prekyba“ prašymą suinteresuotiems asmenims: V. V. (skolininkui), J. V. (skolininko sutuoktinei), antstoliui A. M., antstoliui A. B., KU „Vilniaus taupomoji kasa“, BAB bankui „Snoras“, Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vykdant išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę. CK 4.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė gali būti dalinė arba jungtinė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai iš anksto nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). CPK 667 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančio bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi, kuriai įsiteisėjus, išieškojimas nukreipiamas į šią dalį (CPK 667 straipsnio 2, 3 dalys). Nagrinėjamu atveju išieškotoja kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad V. V. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,45 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jame esantis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniai pastatai ir kiti statiniai. Kitus areštuotus objektus, esančius bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, prašoma palikti skolininko sutuoktinės asmenine nuosavybe. Taigi iš pareiškimo turinio matyti, jog išieškotoja pareiškė reikalavimą ne dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, tačiau dėl skolininkui priklausančio turto atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Pažymėtina, kad turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymas nėra ir negali būti tapatinamas su atidalijimu iš bendrosios jungtinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Taip konkretaus savininko faktinis ryšys su daiktu pradedamas grįsti nebe bendrosios, o vieno asmens nuosavybės teise, t.y. atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 str. 1 d.). Tuo tarpu nustatant bendraturčio dalį, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomame turte yra tik nustatoma bendraturčiui priklausanti dalis, tačiau transformacija iš bendrosios nuosavybės teisės į asmeninės nuosavybės teisę neįvyksta, t.y. turtas ir toliau išlieka bendrosios nuosavybės objektu. CPK 667 straipsnio paskirtis – ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad prašymui, pareikštam CPK 667 straipsnio pagrindu, tenkinti reikšminga nustatyti skolininkui bendrosios nuosavybės teise priklausančią turto dalį, kurios vertė būtų pakankama vykdomojoje byloje išieškomai skolai padengti ir iš kurios būtų galima realiai išieškoti. Išieškotoja savo reikalavimą atidalinti skolininkui priklausančią turto dalį grindžia CPK 667 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad išieškotoja netinkamai aiškina minėtą teisės normą. Neginčytina, kad kreditorius turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad būtų galima iš jos išieškoti, tačiau pagal šios normos prasmę tai reiškia, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį tokiame turte, kurios vertė būtų pakankama vykdomojoje byloje išieškomai skolai padengti ir iš kurios būtų galima realiai išieškoti. Tarkim tais atvejais, kai bendrosios nuosavybės dalyviams priklauso daugiau nei vienas nuosavybės teisės objektas, tai skolininko turto dalis turi būti nustatyta tame iš jų, kurio vertė (atsižvelgiant į bendraturčiui, kuris yra skolininkas, tenkančią dalį) bus pakankama kreditoriaus reikalavimui patenkinti arba tame, kuris nėra apsunkintas hipoteka ar panašiais suvaržymais, realiai trukdančiais vykdyti išieškojimą. Arba tarkim tais atvejais kai dalis skolininkui bendrosios nuosavybės teise priklausančių objektų dėl savo dydžio, konfigūracijos, buvimo vietos, šalia jų esančių kitų objektų ir pan. aplinkybių nėra likvidūs rinkoje – išieškotojas turi teisę reikalauti skolininkui priklausančių turto dalį nustatyti tokiame bendrosios nuosavybės objekte iš kurio būtų įmanomas realus išieškojimo įvykdymas. Tačiau CPK 667 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma, negali būti suprantama kaip reiškianti galimybę supaprastinto proceso tvarka spręsti dėl bendrosios nuosavybės padalijimo. Išieškojimo tikslu kreditorius, vadovaudamasis CK 4.90 straipsnio 3 dalimi, gali reikalauti atidalyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip suformuojant atskirą daiktą kaip savarankišką objektą, į kurį bus nukreiptas išieškojimas. Išieškojimas iš atidalyto (turinčio vieną savininką turto) paprastai yra operatyvesnis, atidalytas turtas dažniausiai yra paklausesnis, jo vertė didesnė, todėl taip geriau užtikrinami kreditoriaus interesai. Tačiau bendrosios nuosavybės atidalijimas, kai iš jos siekiama išieškoti, atliekamas ginčo teisenos tvarka ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (CK 4.80 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus2015 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015). Taigi išieškotojas, kaip asmuo turintis teisę į skolos grąžinimą, turi pasirinkti, jo nuomone, veiksmingiausią (greičiausią, ekonomiškiausią ir pan.) „procesinį kelią“ šiam reikalavimui patenkinti: t.y. arba supaprastinto proceso tvarka kreiptis į teismą dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, arba ginčo teisenos tvarka pareikšti ieškinį teisme dėl skolininko turto atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Nagrinėjamu atveju pareiškėja pasirinko savo teises ginti teikdama pareiškimą supaprastinto proceso tvarka, tačiau reikalavimą suformulavo tokį, koks gali būti nagrinėjamas tik ginčo teisenos tvarka pagal ieškovo pareikštą ir CPK 135 straipsnio nuostatas atitinkantį ieškinio pareiškimą. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas visų pirma, spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą, turėjo išieškotojai nustatyti terminą trūkumams pašalinti, t.y. arba suformuluoti reikalavimą, kurį galima nagrinėti supaprastinto proceso tvarka (t.y. konkrečiai nurodant kokią dalį ir kokiame turte prašoma nustatyti) arba, išieškotojai pageidaujant ne nustatyti skolininkui priklausančią turto dalį, o ją atidalinti iš bendrosios jungtinės nuosavybės - pareikšti ieškinį pagal CPK nustatytas ginčo teisenos taisykles, tame tarpe ir apmokant jį CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu. Nagrinėjamu atveju tas nebuvo padaryta. Kadangi pats procesas yra pradėtas pagal savo esme ydingą išieškotojos pareiškimą, tolimesnis procesas apeliacinės instancijos teisme nėra įmanomas, t.y. nesant tinkamai pareikšto ir suformuluoto išieškotojos reikalavimo nėra jokios galimybės spręsti dėl šio reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pritarti apeliantės argumentui, jog teismui trūkstant duomenų – jis privalėjo juos išsireikalauti iš antstolio. Visų pirma, teismui yra pateikti vykdomųjų bylų originalai, o ne dalies jų kopijos, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad antstolis galėtų turėti kokių nors kitų, papildomų dokumentų, kurių nėra vykdomosiose bylose. Antra, antstoliui, turto arešto akte nenurodžius areštuoto turto kainos bei nenumačius, kad turto rinkos kainai nustatyti bus skiriama ekspertizė, išieškotoja, būdama ne pasyvi vykdymo proceso stebėtoja, o aktyvi ir kuo operatyvesniu skolos išieškojimu suinteresuota vykdymo proceso dalyvė, turi teisę reikalauti iš antstolio vykdyti jam įstatymu nustatytas pareigas, t.y. įkainuoti areštuotą turtą (CPK 639, 681 straipsniai). Tuo tarpu teismas, nesant CPK 510 straipsnio nustatyta tvarka pateikto skundo dėl antstolio veiksmų (neveikimo), savo iniciatyva šių klausimų spręsti neturi teisės.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl skolininko dalies nustatymo bendrame turte, dėl procesinės teisės normų pažeidimo ir netinkamo taikymo, neatskleidė bylos esmės ir dėl to, galėjo būti neteisingai išspręsta byla, jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme CPK 329 str. 1 d.), todėl apeliantės atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiama nutartis naikintina, grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti. Bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.