Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

nuteistajam E. R. (nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą), jo gynėjui advokatui Pavelui Ravluševičiui,

nuteistajam P. V. (nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą), jo gynėjui advokatui Česlovui Bakasėnui (nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus ir nuteistojo P. V. gynėjo advokato Česlovo Bakasėno apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. liepos 25 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

E. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas E. R. sulaikyme išbūtas laikas pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. liepos 25 d. baudžiamąjį įsakymą.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti E. R., nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina;

P. V. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. birželio 27 d. nutartimi, kuria subendrinta Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. liepos 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme, kuri Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi pakeista į 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmę, ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. gruodžio 20 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, su Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. gegužės 19 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta 3 (trijų) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas P. V. sulaikyme išbūtas laikas pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. gegužės 19 d. baudžiamąjį įsakymą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus naudai priteista 65,09 eurai (šešiasdešimt penki eurai ir 9 centai) solidariai iš E. R. ir P. V. žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. E. R. ir P. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad nesunkiai sutrikdė žmogui sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent:

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.3. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad vertinant baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, Skundžiamu nuosprendžiu E. R. paskirta bausmė yra ženkliai per griežta. Pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliantas E. R. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, dalyvauja smurto valdymo programoje, padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliantas teigia, kad bausmės tikslai bus pasiekti, neskiriant terminuotos laisvės atėmimo bausmės.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. R. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistojo P. V. gynėjo advokato Česlovo Bakasėno apeliacinis skundas atmestinas.

7. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. R. neneigia atlikęs jam inkriminuotus veiksmus, t. y. ranka sudavęs tris smūgius nukentėjusiajam į galvą, savo kaltę pripažįsta, tačiau nesutinka su padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu, nurodydamas, kad jo veiksmuose nėra požymių nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, taip pat atsižvelgiant į jo atsakomybę lengvinančias bei charakterizuojančias aplinkybes, prašo sušvelninti paskirtą bausmę, neskiriant terminuoto laisvės atėmimo. Tuo tarpu kito nuteistojo P. V. apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jį (P. V.) pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Nuteistasis P. V., prašydamas jį išteisinti, tvirtina, kad Skundžiamu nuosprendžiu prieštaringi duomenys įvertinti, kaip sudarantys pagrindą jį nuteisti.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybių patvirtinančių skundo argumentus dėl BPK reikalavimų pažeidimų vertinant įrodymus nenustatė. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos aptarė ir pateikė BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį jų vertinimą, ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad nuteistųjų kaltei dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti įrodymų pakanka.

Dėl įrodymų vertinimo

9. Nagrinėjamoje baudžiamoje byloje nustatyta, kad abu nuteistieji neneigia dalyvavę įvykyje, kurio metu V. A. padaryti specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai. Apeliantai neginčija nukentėjusiajam konstatuotų kūno sužalojimų masto, tačiau teigia, jog visi sužalojimai buvo padaryti E. R. veiksmų pasėkoje, o P. V. jokių smūgių V. A. nesudavė, tik išskyrė susimušusius E. R. ir V. A.. P. V. nurodo, kad nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių.

10. Teisėjų kolegija pritaria Skundžiamame nuosprendyje konstatuotai išvadai, kad E. R. ir P. V. padarė jiems inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, o būtent, kad E. R. sudavė ranka V. A. tris smūgius į galvą, o P. V. koja spyrė nukentėjusiajam į galvą, o jam suklupus ant kelių, du kartus ranka sudavė į veidą. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu E. R. prisipažino, kad sudavė pora kartų nukentėjusiajam į veido sritį. Nurodė, kad neatsimena, kur tiksliai pataikė. Negalėjo tiksliai pasakyti, ar galėjo padaryti nukentėjusiajam konstatuotą sužalojimą (2022 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 201–208). Tuo tarpu kitas nuteistasis P. V., ikiteisminio tyrimo metu atsisakęs duoti parodymus (2 t., b. l. 42, 43–44), teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jie su E. R. sugrįžo iš darbo. V. A. išprovokavo konfliktą. Mušėsi V. A. ir E. R.. Jis nesimušė, smūgių nesudavė, o tik išskyrė besimušančius V. A. ir E. R. (2022 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 201–208).

12. Teisėjų kolegija, vertindama nukentėjusiojo V. A. parodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad jo parodymai nuo pat pirmos apklausos buvo nuoseklūs, logiški, todėl jais abejoti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nukentėjusysis V. A. iškarto po nagrinėjamo įvykio į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams ir gydymo įstaigos darbuotojams, o taip pat apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu iš esmės analogiškai atpasakojo įvykio, kurio metu buvo sužalotas, aplinkybes. V. A. į iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams, paaiškino, kad jį namo laiptinėje sumušė kaimynai E. R. ir P. V. (1 t., b. l. 15). Kad buvo mušamas dviejų asmenų, V. A. nurodė ir tą pačią dieną, nepraėjus dviem valandoms po nagrinėjamo įvykio, pristatytas į gydymo įstaigą (1 t., b. l. 46–47). Protokole–pareiškime V. A. pareiškė, kad šių metų kovo 24 d. apie 17.30 val. daugiabučio namo laiptinėje, be jokios priežasties jį užpuolė ir sumušė iš matymo pažįstami kaimynai E. R. ir P. V., dėl ko jam buvo sulaužyta nosis ir patirtas fizinis skausmas (1 t., b. l. 1, 2, 3–4) Pradėjus ikiteisminį tyrimą, 2022 m. kovo 25 d. nukentėjusysis detaliai papasakojo nagrinėjamo įvykio aplinkybes ir nurodė, kad jis išėjo iš buto ir rakino duris. Rakinant duris pastebėjo, kad iš lauko į laiptinę užėjo iš matymo pažįstami kaimynai E. R. ir P. V.. Tuo metu E. R. nieko nesakęs rankos kumščiu trenkė jam į galvą ir pataikė į dešinės pusės smilkinį. Po šio smūgio jis šiek tiek atšoko atgal ir pajuto fizinį skausmą. Iškart po pirmo smūgio E. R. rankos kumščiu vėl trenkė jam į galvą ir pataikė į kairės pusės antakį, tokiu būdu jį praskeldamas ir sukeldamas fizinį skausmą. Tuoj pat E. R. rankos kumščiu jam trečią kartą sudavė į veidą ir praskėlė lūpą, tokiu būdu ir vėl sukeldamas fizinį skausmą. Matydamas, kad šioje situacijoje jis gali neapsiginti, atsitraukė atgal link daugiabučio laiptinėje esančio rūsio ir nusileido rūsio laiptais žemyn. Nusileidus žemyn apie dvi laiptų pakopas, staiga P. V. koja trenkė jam į galvą ir pataikė į nosį, dėl ko patyrė didelį fizinį skausmą bei suklupo ant kelių. Po šio smūgio pasijuto labai blogai ir miglotai prisimena, kad dar nemažiau kaip du kartus P. V. rankos kumščiu sudavė jam į galvą, o tiksliau į dešinės pusės smilkinį bei žandą. Jis įsitikinęs, kad kojos smūgiu nosį jam sulaužė P. V. (1 t., b. l. 28–29, 30–31). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. A. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes. Teikdamas paaiškinimus ir atsakydamas pirmosios instancijos teismo bei proceso dalyvių užduodamus klausimus, nukentėjusysis parodė, kad nagrinėjamojo įvykio dieną užrakinėjo duris ir jie (E. R. ir P. V.) pradėjo iš karto smūgiuoti. Gavosi, kad po vieną smūgiavo. Jis buvo užsisukęs ir iš karto gavo į smilkinį. Į smilkinį sudavė E. R.. Buvo apie tris smūgius ir visi smūgiai į galvą. Smūgius sudavė iš kumščio. Pataikė į smilkinį ir į lūpą kažkur, į veido šoną. Kai pradėjo eiti (P. V.), jis atsitraukė į rūsį, nuėjo pora žingsnių į rūsį ir tada P. V. sudavė visus smūgius į veidą. Kaip tik žemiau nužengė ir buvo smūgiai iš kojos. P. V. sudavė koja į galvą. Iš kojos (su batu) smūgis buvo į nosį. Jis suklupo ant kelių. Apie 3 kartus smūgiavo P. V.. Tris kartus smūgiavo E. R., tris kartus P. V.. Smūgiai į lūpas buvo skaudūs. Pagrindinis jam padarytas sužalojimas - nosies kaulų lūžimas. Šį sužalojimą padarė P. V.. E. R. smūgiai buvo iš kitos pusės, sudavė į dešinę (2022 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 201–208). Taigi nukentėjusysis V. A. nuo pat nagrinėjamo įvykio pradžios nuosekliai ir išsamiai nurodė nuteistųjų veiksmus, davė aiškius ir logiškus parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nenustatyta, jog nukentėjusysis turėtų pagrindą apkalbėti nuteistuosius. Svarbu akcentuoti ir tai, kad nukentėjusysis teise reikšti civilinį ieškinį proceso metu nesinaudojo, kas nesudaro prielaidų manyti, kad jis baudžiamuoju procesu siekia praturtėti ar kitaip piktnaudžiauja. Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir objektyvumu.

13. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė remdamasis ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Specialisto išvadoje, kurios objektyvumu aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti, konstatuota, jog V. A. nustatytas nosikaulio lūžis, kairio antakio žaizda, kairės akies vokų poodinė kraujosruva, viršutinės lūpos žaizda ir kairio kelio nubrozdinimas. Sužalojimai padaryti prieš atvykstant į gydymo įstaigą 2022 m. kovo 24 d., galimai neilgai trukus iki apžiūros. V. A. nustatyti sužalojimai dėl nosikaulio lūžio kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu. V. A. nustatyti sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, tikėtina suduodant smūgius, mažiausiai trimis trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 53). Nors P. V. apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad tokia specialisto išvada, o būtent, kad V. A. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, neprieštarauja E. R. parodymams apie suduotų smūgių skaičių, t. y. kad sužalojimai padaryti kelių smūgių pasėkoje, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog išvadoje konstatuotas trauminis poveikių skaičius nurodytas kaip mažiausias. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos daro išvadą, kad specialisto išvada, vertinant ją bendrame kontekste su nukentėjusiojo parodymais, patvirtina V. A. nurodytą jam konstatuotų sužalojimų atsiradimo mechanizmą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nukentėjusysis visose baudžiamojo proceso stadijose nurodė, kad po pirmojo P. V. suduoto smūgio, jis suklupo ant kelių, kas atitinka specialisto išvadoje konstatuotą kairio kelio nubrozdinimą (1 t., b. l. 53). Tuo tarpu tiek E. R., tiek P. V. teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad nukentėjusysis konflikto metu nebuvo nukritęs (pargriuvęs) (2022 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 201–208). Nustatytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymų visetą ir pagrįstai nustatė, kad surinkta pakankamai P. V. kaltinančių įrodymų, kurie suteiktų pagrindą pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo.

14. Teisėjų kolegija, atsakydama į P. V. apeliacinio skundo argumentus dėl liudytojos G. K. parodymų vertinimo, pažymi, kad šiame kontekste pati skundo pozicija yra dviprasmiška, o nurodyti motyvai paneigia vienas kitą. Viena vertus teigiama, kad nagrinėjamą įvykį galėjo matyti kaimynė G. K., kuri gali patvirtinti, jog P. V. nukentėjusiojo nemušė, o konfliktas įvyko tarp nukentėjusiojo ir E. R.. Kita vertus apeliacinio skundo motyvuose vėliau dėstoma, kad ta pati liudytoja G. K. jokių muštynių nematė, tik praeidama matė sumuštą V. A.. Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. K. patvirtino, jog nematė paties įvykio. Matė, kad nukentėjusysis buvo sumuštas, bet kas tai padarė – ne. Sumuštą matė, kai ėjo namo (2022 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 201–208). Taigi liudytojos G. K. parodymai nei patvirtina, nei paneigia nuteistųjų kaltę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojos parodymus vertino kaip mažai informatyvius ir jais savo išvadų negrindė.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte

15. Nuteistasis E. R. apeliaciniu skundu prašo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, kad nusikalstama veika padaryta dėl asmeninio buitinio konflikto. Nurodo, kad jis (E. R.) ir nukentėjusysis V. A. yra kaimynai, labai gerai vienas kitą pažįstantys, ir iki nagrinėjamojo įvykio tarp jų kildavo buitinių konfliktų. Kadangi nusikalstama veika padaryta esant tarpusavio konfliktiškiems ir įtemptiems santykiams, dėl apsistumdymo metu sudaužyto gėrimo butelio, ji negali būti vertinama kaip padaryta dėl chuliganiškų paskatų. Analogiškos pozicijos laikėsi ir kitas savo kaltės nepripažįstantis nuteistasis P. V., teigdamas, jog jo (P. V.) ir V. A. santykiai nėra geri ir nuoširdūs, nukentėjusysis senai jam (P. V.) laiko pyktį, pats nukentėjusysis pirmas spyrė E. R., dėl ko sudužo degtinės butelis. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai nuteistųjų veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Specifinis tokio nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos, konstatuojamos nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-367-511/2018, Nr. 2K-194-895/2020). Pažymėtina, kad galimi tokie atvejai, kai kaltininko motyvai yra ir chuliganiški, ir asmeniniai. Kai kaltininkas veikia be aiškios asmeninės motyvacijos arba pretekstas veiksmams yra mažareikšmė dingstis, kai savo ir nukentėjusiojo asmeniniams ar panašaus pobūdžio santykiams spręsti pasirenka tokią vietą ir būdą, kuriuo ignoruoja elementarias moralės bei elgesio normas, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tokiais atvejais konstatuojamas chuliganiškų paskatų buvimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-367-511/2018, Nr. 2K-113-303/2019).

17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo yra susiklostę ne itin draugiški kaimyniški santykiai, tačiau tiek iš pačių apeliantų, tiek iš nukentėjusiojo V. A. parodymų matyti, kad praeityje jie santykių nepalaikė, nebendravo, priežasčių padaryti smurtinę veiką nebuvo. Apylinkės teisme teisiamojo posėdžio metu E. R. nurodė, kad su nukentėjusiuoju nebendrauja. P. V. taip pat nurodė, kad prieš tai konfliktų su nukentėjusiuoju nebuvo, tik užgauliojimai. Nukentėjusysis paaiškino, kad tai pirmas kartas, kai kilo konfliktas (2022 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 201–208). Svarbu paminėti tai, kad nuteistasis E. R., nurodydamas savo elgesio priežastį, paaiškino, kad smūgius nukentėjusiajam V. A. sudavė, nes pastarais neva sudaužė degtinės butelį. Aptartų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad asmeninių paskatų (pavydo, keršto, ilgai besitęsiančio konflikto ir pan.) nuteistųjų smurtui prieš nukentėjusįjį nebuvo, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad P. V. ir E. R. nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam V. A. padarė dėl chuliganiškų paskatų.

18. Kartu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo P. V. skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis veikė bendrai su kitu nuteistuoju E. R.. Apelianto skunde pateikti argumentai neatitinka byloje nustatytų ir šiame procesiniame sprendime aptartų faktinių aplinkybių. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą pati BK straipsnį, dalį ar punktą. Tačiau, sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį: 1) jei ne visi asmenys turėjo tyčią sukelti atsiradusius padarinius, tai pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį baudžiamąją atsakomybę pagal sunkiausius atsiradusius padarinius, atsako tik tas ar tie bendrininkai, kurie sudavė padarinius sukėlusius smūgius (atliko tokius padarinius sukėlusius smurtinius veiksmus); 2) jei visų bendrai veikusių asmenų tyčia buvo vienoda – visų bendrininkų veiksmai turi būti kvalifikuojami vienodai pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą nepriklausomai nuo to, ar atskiras asmuo yra sudavęs padarinius sukėlusius smūgius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-482-139/2015, Nr. 2K-292-693/2017). Šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad P. V. ir E. R. būtų iš anksto (iki konflikto su nukentėjusiuoju) susitarę sutrikdyti nukentėjusiajam V. A. sveikatą, tačiau jų elgesys konflikto su nukentėjusiuoju metu patvirtina nuteistųjų vieningą tyčią sužaloti nukentėjusįjį. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad pirmas smūgius nukentėjusiajam V. A. sudavė E. R.. Pagal nustatytas faktines aplinkybes E. R. smūgius sudavė P. V. akivaizdoje, t. y. P. V. matė kaip E. R. sudavė smūgius nukentėjusiajam. Iš karto po to, kai nukentėjusysis V. A. po E. R. suduotų smūgių atsitraukė pora žingsnių į rūsį, nuteistasis P. V. pratęsė smurtinio pobūdžio veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu – spyrė ir sudavė smūgius į veidą. Taigi bylą nagrinėjant teisme nustatyta, kad P. V., matydamas, kad E. R. sudavė smūgius nukentėjusiajam, iš karto po to, aktyviais veiksmais pratęsė smurtinio pobūdžio veiką nukentėjusiojo atžvilgiu. Nuteistųjų elgesys darant nusikalstamą veiką, jų veiksmų intensyvumas, bei aplinkybė, kad nuteistasis P. V. smūgius nukentėjusiajam sudavė iš karto po to kai jo akivaizdoje smūgius nukentėjusiajam sudavė E. R., patvirtina jų vieningą neapibrėžtą tyčią sutrikdyti nukentėjusiajam sveikatą. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu ir vadovaujantis aukščiau paminėta teismų praktika, teisėjų kolegija sprendžia, kad Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatyta, jog nukentėjusiajam V. A. nesunkiai sveikata sutrikdyta bendrais E. R. ir P. V. veiksmais.

Dėl bausmių individualizavimo

19. Apeliantas E. R. apeliaciniu skundu prašė skirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kitas apeliantas P. V. aukštesniojo teismo prašė jį išteisinti, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas vadovaujantis kasacinio teismo praktika apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

20. Teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-648/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-129-626/2023).

21. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę (BK 1 straipsnis). BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat nurodyta, kad skiriamos bausmės dydis skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

22. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra vieni iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213-719/2020, Nr. 2K-147-489/2021). Taigi, visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį.

23. BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki penkerių metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Vadovaujantis BK 50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tiek E. R., tiek P. V. pripažindamas kaltais už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą, apeliantams vienodai paskyrė 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, t. y. apeliantams skirtas bausmės dydis yra beveik minimalus.

Dėl E. R. skirtos bausmės individualizavimo

24. Apeliantas E. R., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, prašė pripažinti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to gailėjosi, bei atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, kadangi nenustatyta, kad nuteistasis būtų visiškai pripažinęs savo kaltę bei nuoširdžiai gailėtųsi dėl savo padaryto nusikaltimo. Pažymėtina, jog visišku prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020).???

25. E. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek teikiant apeliacinį skundą laikėsi pozicijos, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne bendrais veiksmais su kitu nuteistuoju, neigė, kad veikė kartu su P. V. Vadovaujantis paminėta teismų praktika, galima daryti išvadą, jog E. R. pasirinkta pozicija nėra nuoširdi, o galimai pasirinkta siekiant sušvelninti savo ir/ar kito nuteistojo atsakomybę. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad viso baudžiamojo proceso metu apeliantas savo smurtinio pobūdžio veiksmus siekė pateisinti, visą atsakomybę dėl kilusio įvykio priežasties perkeldamas nukentėjusiajam. Taip pat Skundžiamu nuosprendžiu nenustatytas ir kitas aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės aspektas – kaltininko nuoširdus gailėjimasis. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo E. R. prisipažinimą laikė formaliu ir, kaip teisingai motyvavo, formalus gailėjimasis teisme dėl padarytos veikos nesudaro pagrindo teigti, kad toks gailėjimasis yra nuoširdus. Teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į bylą nagrinėjančios teisėjos klausimą, E. R. nurodė, kad nėra šansų atsiprašyti nukentėjusiojo, ir tik paragintas atsiprašė (2022 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 201–208). Apeliaciniame skunde akcentuojamas E. R. nuoširdus gailėjimasis, apygardos teismo vertinimu, tėra pastarojo deklaratyvi gynybinė pozicija, siekiant švelnesnio nubaudimo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto E. R. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra išimtinai formalus, todėl nelaikytinas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

26. E. R. apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog turėjo būti konstatuota ir kita nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, Nr. 2K-211/2014, Nr. 2K-560/2014, Nr. 2K-115-648/2016, Nr. 2K-75-222/2020). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-579/2010, Nr. 2K-345/2013). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis V. A. civilinio ieškinio nuteistajam nereiškė. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė ieškinį dėl 147,45 eurų žalos, atsiradusios dėl nukentėjusiojo gydymo, privalomo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo (1 t., b. l. 59–60, 61). Kaip teisingai nurodė nuteistasis E. R., jis turtinę žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai atlygino (2 t., b. l. 160, 161, 162), dėl to civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa atsisakė civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje (2 t., b. l. 135). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinį ieškinį dėl 65,09 eurų turtinės žalos atlyginimo nuteistasis E. R. įsipareigojo sumokėti (2022 m. rugsėjo 27 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 2 t., b. l. 201–208). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui pripažinti nuteistojo E. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

27. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad net ir konstatavus vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo keisti E. R. paskirtos bausmės. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistojo asmenybę neigiamai apibūdinančių duomenų apimtis yra daug didesnė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. R. praeityje teistas septynis kartus, iš jų du kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, tame tarpe ir už analogiško nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte (1 t., b. l. 69–79). Nuteistajam ne kartą buvo taikytos švelnesnės bausmės, taip pat ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau nuteistasis teismo suteikto pasitikėjimo nepateisino ir bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas. Ankstesniais nuosprendžiais paskirtos tiek švelnesnės bausmės, tiek ir griežčiausios – laisvės atėmimo bausmės, ir kartą, kaip jau minėta, bausmės vykdymą atidedant, jokios įtakos nuteistojo E. R. nusikalstamam elgesiui neturėjo. Todėl net ir nustačius jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo išvadai, kad Skundžiamu nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrindamas (iš dalies sudėdamas) su kitu apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirta bausme atskirai neaptarė pridedamos bausmės dalių parinkimo motyvų (BK 63 straipsnio 4 dalis), tačiau tai Skundžiamo nuosprendžio nedaro neteisėtu ir nepagrįstu. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas vertino tiek nuteistąjį E. R. charakterizuojančius duomenis, tiek ir aplinkybes, susijusias su konkrečia padaryta nusikalstama veika. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek bausmių bendrinimo būdas, tiek pridedamos bausmės dydis, kuris lygus baudžiamajame įstatyme numatytam minimaliam, buvo parinktas įmanomai palankiausias nuteistajam E. R., todėl skirti dar švelnesnės bausmės nėra pagrindo.

29. Skundžiamu nuosprendžiu bendrinant bausmes nuteistajam E. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 73 straipsnio 2 dalyje, o būtent dalyvavimas probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose 8 (aštuonis) mėnesius nuo Skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Asmeniui skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti suderinamos tiek tarpusavyje, tiek su skirtina bausme. Nagrinėjamu atveju matyti, kad E. R. paskyrus galutinę 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose 8 (aštuonis) mėnesius nuo Skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, būtų sunkiai įvykdomas. Paskirta laisvės atėmimo bausmė konkuruoja su paskirta baudžiamojo poveikio priemone, tuo labiau, jog ji turi būti vykdoma nuo Skundžiamo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos probacijos tarnyboje per tokį patį laikotarpį, t. y. 8 (aštuonis) mėnesius, kuriam paskirta ir laisvės atėmimo bausmė. Nustatytu aplinkybių pagrindu, Skundžiamu nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė panaikintina.

Dėl P. V. skirtos bausmės individualizavimo

37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam P. V., laikėsi visų bausmės parinkimo taisyklių. P. V. paskirta 6 (šešių) mėnesių, t. y. artima įstatymo numatytam minimumui, laisvės atėmimo bausmė. Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę P. V. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į nustatytas dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai) ir tai, jog nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bei įvertinęs nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Apeliantas P. V. praeityje iki nusikalstamos veikos padarymo teistas 21 (dvidešimt vieną) kartą (1 t., b. l. 125–145), nagrinėjant bylą teisme buvo suimtas atliekant dar vieną jo atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą. Ir nors nuteistasis nurodo, kad niekada nebuvo teistas už tokių veikų, kaip nagrinėjamu atveju, padarymą, t. y. už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, tačiau, atsižvelgiant į teistumų kiekį, tai nelaikytina išskirtine aplinkybe, kuri leistų apibūdinti asmenį, kaip nelinkusį nusikalsti. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nuteistasis P. V. per vienerių metų laikotarpį administracine tvarka baustas daugybe kartų, paskirtų piniginių nuobaudų nemoka (2 t., b. l. 1–17). Baudžiamojoje byloje nėra aplinkybių, išskyrus tai, kad laisvės atėmimo vietoje jam buvo suteikti papildomi pasivaikščiojimai bei skirtas paskatinimas (2 t., b. l. 197, 198), kurios leistų nuteistąjį P. V. charakterizuoti teigiamai. Taigi teisėjų kolegijos įsitikinimu, P. V. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmių skyrimo principus bei proporcingumo reikalavimus, yra teisinga ir ne per griežta.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš Skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad P. V. paskirta bausmė su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis subendrinta visiško sudėjimo būdu. P. V. Skundžiamu nuosprendžiu paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. birželio 27 d. nutartimi subendrintos atskirais nuosprendžiais skirtos bausmės ir skirta subendrinta galutinė 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. gegužės 19 d. baudžiamuoju įsakymu P. V. skirta 30 (trisdešimties) parų arešto bausmė. Taigi nuteistajam P. V. paskyrus galutinę subendrintą bausmę 3 (trijų) metų 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimą, Skundžiamu nuosprendžiu ir ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės buvo visiškai sudėtos, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad paskirtos bausmės bendrinamos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, t. y. iš dalies sudedant. Teisėjų kolegija šį neatitikimą laiko rašymo apsirikimu nekeičiančiu pirmos instancijos teismo išvadų dėl bausmių bendrinimo ir galutinės bausmės paskyrimo.

39. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas nereglamentuoja kokiais atvejais bendrindamas bausmes teismas privalo parinkti visiško bausmių sudėjimo būdą, o kuriais atvejais – bendrinti bausmes iš dalies jas sudedant, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės – bendrieji bausmių skyrimo pagrindai – kaip visuma taikytini ir skiriant bausmę už atskiras nusikalstamas veikas, ir parenkant bausmių bendrinimo būdą – dalinį ar visišką bausmių sudėjimą, taip pat parenkant atskiras bausmių dalis ir skiriant galutinę subendrintą bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-578/2012). Kitaip tariant, aplinkybės, kurios buvo svarbios parenkant bausmes už atskirų nusikalstamų veikų padarymą, taip pat yra aktualios parenkant ir bausmių subendrinimo būdą. Nustatytos, ir šio procesinio sprendimo 37 punkte aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijai leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl bausmių bendrinimo būdo (bausmes sudedant visiškai).

Dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio

41. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs Skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, neišsprendė Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio klausimo, nors vadovaujantis BPK 307 straipsnio 6 dalies 1 punktu nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, be kita ko, turi būti nurodytas sprendimas dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, todėl Skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 42 straipsnio 1 dalyje bei 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškovas turi teisę bet kurioje proceso stadijoje raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad atsisako pareikšto ieškinio. Teismas, priimdamas ieškovo ieškinio atsisakymą, civilinę bylą nutraukia (CPK 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas). Ieškinio atsisakymas reiškia, jog ieškovas atsisako paties materialiojo teisinio reikalavimo ne tik konkrečiame procese, bet ir ateityje. Kadangi civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa raštu pirmosios instancijos teismui pareiškė, kad atsisako ieškinio ir patvirtino, kad žinomos CPK 140 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, numatytos ieškinio atsisakymo teisinės pasekmės (2 t., b. l. 135), civilinio ieškovo ieškinio atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis), todėl ieškinio atsisakymas priimtinas ir procesas dėl šio civilinio ieškinio nutrauktinas (BPK 113 straipsnio 2 dalis, CPK 42 straipsnio 1 dalis, 140 straipsnio 1 dalis, 293 straipsnio 4 punktas).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

42. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta 2023 m. vasario 23 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pirminė pažyma Nr. APD-2023-03345 dėl 113,33 eurų išieškojimo iš nuteistojo E. R. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ir 2023 m. kovo 9 d. pirminė pažyma Nr. APD-2023-04206 dėl 122,33 eurų išieškojimo iš nuteistojo P. V. dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų už byloje teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

43. BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

44. Nors nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas pradėtas nuteistųjų iniciatyva, tačiau sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, pažymėtina, kad nuteistiesiems gynėjai buvo paskirti ne dėl nuo jų valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, taigi siekiant įgyvendinti apeliantų teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjų dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apeliantų E. R. ir P. V. valios.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1-788/2021, Nr. 2K-51-788/2021, Nr. 2K-67-697/2021). Nagrinėjamu atveju P. V. apeliacinių skundų nagrinėjamo metu buvo laisvės atėmimo įstaigoje, taip pat privalės atlikti ir Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, kaip ir kitas nuteistasis E. R.. Esant nurodytoms aplinkybėms, bei atsižvelgiant į tai, jog ir apeliantų gynėjai prašė nepriteisti išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, bei įvertinus nuteistųjų sunkią materialinę padėtį, į tai, kad jiems atliekant realias laisvės atėmimo bausmes bus apsunkintos galimybės dirbti ir užsidirbti, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistųjų neišieškotinos.

46. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba dar iki priimant Skundžiamą nuosprendį (2 t., b. l. 113–116, 155–159), ir po jo (3 t., b. l. 24–28), teikė pažymas dėl turėtų išlaidų už teiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistiesiems. Skundžiamu nuosprendžiu šie klausimai išspręsti nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ir šiuo klausimu. Proceso pirmosios instancijos teisme metu P. V. gynėjas paskirtas BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, o E. V. – BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija remdamasi šio procesinio sprendimo 45 punkte nurodytais argumentais, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme iš nuteistųjų nutaria taip pat neišieškoti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

nuteistojo E. R. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti E. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino nusikalstama veika padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria E. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 73 straipsnio 2 dalis) 8 (aštuonis) mėnesius nuo Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Atmesti nuteistojo P. V. gynėjo advokato Česlovo Bakasėno apeliacinį skundą.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos atsisakymą nuo civilinio ieškinio priimti ir procesą pagal Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo nutraukti (BPK 113 straipsnio 2 dalis, CPK 140 straipsnio 1 dalis).

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą (netikslumą) nurodant, kad P. V. paskirtos bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme iš nuteistųjų E. R. ir P. V. neišieškoti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.