Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Latvelės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (atsakovės) M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei M. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė „Turto bankas“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vandenys“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.3. Pagal kasacinio teismo praktiką sandorio sudarymo motyvas nėra esminė sandorio sudarymo sąlyga, todėl suklydimas dėl sandorio motyvų negali būti pripažintas esminiu suklydimu, išskyrus atvejus, kai sandorio sudarymo motyvai buvo inkorporuoti į sandorį, kaip esminės jo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005).

11.7. Esant sutarties laisvės principui ir asmenų lygiateisiškumui, ieškovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas sudarydamas sutartį, todėl ieškovui neatlikus minėtų veiksmų jam tenka neigiamos su tuo susijusios teisinės pasekmės.

11.17. Remiantis byloje esančiais duomenimis iš viso neaišku, kokio skersmens vamzdis ir kurioje žemės sklypo vietoje yra. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

12.12. Atsakovė su apeliaciniu skundu nepateikė teismų praktikos, kuri pagrįstų motyvus, priimant priešingą sprendimą negu priėmė pirmosios instancijos teismas.

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

13. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme, pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus tiek fakto, tiek ir teisės klausimais, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl sąlygų sutarčiai pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu

17. Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu (CK 1.90 straipsnio 1 dalis). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Dėl šalies valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida laikoma valią išreiškusios šalies suklydimu (CK 1.90 straipsnio 6 dalis).

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog, pirma, buvo suklysta, antra, suklydimas buvo esminis ir, trečia, buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2013). Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas jis sandorio nebūtų sudaręs (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012). Sandorio sudarymo motyvas nėra esminė sandorio sudarymo sąlyga, todėl suklydimas dėl sandorio motyvų negali būti pripažintas esminiu suklydimu, išskyrus atvejus, kai sandorio sudarymo motyvai buvo inkorporuoti į sandorį, kaip esminės jo sąlygos (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005).

19. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę, bet neprivalo pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą suklydus. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, nepakanka konstatuoti, jog buvo iš esmės suklysta. Kiekvienu atveju dar būtina išsiaiškinti, ar nėra CK 1.90 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių sandoris neturi būti pripažintas negaliojančiu. Be to, svarbu nustatyti, ar klydo tik viena sandorio šalis (vienpusė klaida), ar abi šalys (abipusė klaida). Vienpusės klaidos atveju, kai nėra kitos šalies kaltės, sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik išimtiniais atvejais, kai yra svarbios aplinkybės, dėl kurių ieškovo suklydimą galima pateisinti. Priešingu atveju nepagrįstai nukentėtų kita sandorio šalis, būtų griaunamas sandorių stabilumas ir būtų ginami asmenys, kurių neapdairumas negali būti pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2004).

20. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

21. Atsižvelgiant į pateiktą kasacinio teismo suformuotą CK 1.90 straipsnio aiškinimo praktiką, sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu dėl suklydimo, jeigu konstatuojama: i) buvo suklysta, ii) suklydimas buvo esminis ir, iii) buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kokį konkrečiai gyvenamąjį namą turėjo ketinimą statyti ieškovas, ar apie šiuos ketinimus buvo informuota atsakovė. Atitinkamai, skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodoma esminė ginčo sandorio sudarymo sąlyga – žemės sklypo, skirto gyvenamojo namo statyboms, įsigijimas. Taigi šiais apeliacinio skundo argumentais iš esmės ginčijama pirmoji sąlyga sandoriui pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo – kad buvo suklysta.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, nustatė šias nagrinėjamam klausimui aktualias faktines aplinkybes:

22.1. 2021 m. spalio 13 d. atsakovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pakeisti ginčo žemės sklypo naudojimo būdą iš žemės ūkio paskirties į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos (DOK-19534).

22.2. 2022 m. lapkričio 17 d. nekilnojamojo turto pardavimo agentė L. R. internetiniame portale patalpino skelbimą, jog parduodamas 0,091 ha ploto sklypas, esantis adresu – (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos; sklype servitutų nėra; specialioji žemės naudojimo sąlyga – kelių apsaugos zona. Skelbime taip pat akcentuojama, jog tai „labai gražus namų valdos sklypas prie asfaltuotos gatvės“; sklypas lygaus reljefo, iš gatvės pusės eina vandentiekio ir nuotekų trasos, kvartalas elektrifikuotas, todėl elektros pajungimas neturėtų būti sudėtingas, aplinkui sklypą vyrauja tik individualūs namai; įvardinta artimiausia transporto stotelė, prekybos centrai ir ugdymo įstaigos (el. b. 1 t., b. l. 10–11).

22.3. Iš VĮ „Registrų centras“ 2022 m. lapkričio 18 d. išrašo apie ginčo žemės sklypą nustatyta, kad jame nurodytas ginčo žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos; speciali žemės naudojimo sąlyga – kelių apsaugos zona (el. b. 1 t., b. l. 13–14).

22.4. Ieškovas ir atsakovė 2022 m. lapkričio 23 d. sudarė preliminarią sutartį, kurios 3.1 punkte (Esminės pagrindinės Turto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos) nustatyta, jog ieškovo ketinamo įsigyti žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos; turto naudojimo ir/ar disponavimo apribojimų/suvaržymų nėra (3.2 punktas) (el. b. 1 t., b. l. 15–17).

22.5. Bylos šalys 2022 m. gruodžio 5 d. sudarė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, iš kurios turinio nustatyta, kad atsakovė pardavė ieškovui ginčo žemės sklypą; žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, vidutinė rinkos vertė – 11 800 Eur, specialios naudojimo sąlygos – kelių apsaugos zonos (sutarties 2.2 punktas); daikto kaina – 19 900 Eur (sutarties 3.1 punktas); atsakovė kaip pardavėja patvirtino nesant paslėptų daikto trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti pagal paskirtį arba jo naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas apie tuos trūkumus žinodamas arba nebūtų jo visai pirkęs arba nebūtų už jį tiek mokėjęs (sutarties 7.1.1 punktas); ieškovas kaip pirkėjas patvirtino turėjęs galimybę susipažinti su daikto būkle ir pretenzijų dėl jos neturi; pirkėjas nuodugniai ir atidžiai apžiūrėjo daikto būklę ir jokių pretenzijų dėl jo būklės neturi; pirkėjas pareiškia, kad daiktas ir jo būklė visiškai atitinka pirkėjo lūkesčius; pirkėjas sutinka, kad pardavėjas neatsako už bet kokius daikto trūkumus, kadangi prieš perkant jam buvo suteiktos visos galimybės šį daiktą apžiūrėti ir ištirti jo būklę, komplektaciją ir statusą (sutarties 7.2.1 punktas); pirkėjas įsipareigoja daiktą naudoti pagal pagrindinę naudojimo paskirtį, laikytis planuose nurodytų ribų, laikytis nustatytų servitutų (jeigu tokie nustatyti), specialiųjų žemės naudojimo sąlygų (jeigu tokios nustatytos) (sutarties 7.2.2 punktas) (el. b. 1 t., b. l. 18–24).

22.6. Iš ieškovo pateikto elektroniniu paštu 2022 m. gruodžio 15 d. gauto architekto paruošto ginčo žemės sklypo plano nustatyta, kad išilgai žemės sklypo eina vamzdis, dėl kurio, kaip paaiškinta, nėra galimybės suprojektuoti pastato (el. b. 1 t., b. l. 41).

23. Ginčijant sandorį dėl suklydimo svarbu nustatyti jo sudarymo motyvus, nes įprastai, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, jis yra motyvuotas. Aplinkybės, atskleidžiančios sandorio sudarymo priežastis ir tikslus, gali turėti lemiamos reikšmės, siekiant nustatyti sutartį sudariusios šalies tikrąją valią bei galimą suklydimą. Apibendrinus anksčiau pateiktas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tiek ieškovo tikslas buvo įsigyti žemės sklypą, kuriame jis galės statyti gyvenamosios paskirties namą, tiek ir atsakovės tikslas buvo parduoti būtent gyvenamojo namo statyboms tinkantį žemės sklypą. Tai pirmiausiai patvirtina, jog pats sklypas pardavimo skelbime buvo siūlomas pirkėjams, pabrėžiant aktualias jo savybes gyvenamajam namui statyti ir gyventi – vardinamos arti esančios švietimo įstaigos, prekybos centrai, susisiekimo galimybės, minima, kad aplink individualūs namai, taip pat nurodomos galimybės prisijungti prie vandentiekio, dujotiekio ir pan.). Antra, preliminariojoje ir pagrindinėje pirkimo-pardavimo sutartyje išskiriama, jog žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos. Trečia, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovės dukra patvirtino, kad žemės sklypo paskirtis į tinkančią gyvenamojo namo statyboms taip pat buvo keista sąmoningai tam, kad būtent tokios paskirties sklypas galėtų būti parduodamas brangiau. Taigi, šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas įsigijo ginčo žemės sklypą gyvenamojo namo statybai, manydamas, jog įsigyja žemės sklypą, kuriame galės pasistatyti gyvenamąjį namą.

24. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog tokios nuostatos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką (nutarties 18 punktas), nebuvo inkorporuotos į ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, su tuo nėra pagrindo sutikti. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, žemės sklypo įsigijimo tikslas – gyvenamojo namo statybai – akivaizdžiai buvo inkorporuotas į žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties turinį ir buvo esminė šio sandorio sudarymo sąlyga. Pastarąją išvadą patvirtina ne tik žemės sklypo paskirties – gyvenamųjų pastatų statybai – nurodymas pateiktose sutartyse ir sklypo pardavimo skelbime, bet ir žemės sklypo pardavimo kaina (19 900 Eur), kuri yra beveik dvigubai didesnė nei žemės sklypo vidutinė rinkos vertė (11 800 Eur). Be to, ir paties ieškovo veiksmai, kuriais jis nedelsiant ėmėsi statyboms žemės sklype būtinų dokumentų tvarkymo, patvirtina, kad esminė ginčo sandorio sudarymo sąlyga buvo – žemės sklypo, skirto gyvenamojo namo statyboms, įsigijimas.

25. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog nurodytos aplinkybės ir teisėjų kolegijos padarytos išvados taip pat suponuoja vertinimą, jog dėl ginčo sandorio esminės sąlygos – žemės sklypo tinkamumo statyti gyvenamajam pastatui – suklydo ne tik ieškovas (pirkėjas), bet ir atsakovė (pardavėjas). Ieškovo suklydimas pasireiškė tuo, jog jis manė, kad įsigyja žemės sklypą, tinkamą gyvenamojo namo statyboms, tačiau paaiškėjus aplinkybėms dėl per žemės sklypą einantį vamzdį, jos iš esmės nėra įmanomos. Tuo tarpu, ką patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atsakovė pati teigia nežinojusi apie per ginčo sklypą einantį nuotekų surinkimo vamzdį, kuris nebuvo registruotas NTR, todėl ginčo sandorio sudarymo metu laikė, jog ginčo žemės sklype galima gyvenamųjų pastatų statyba. Atitinkamai, kaip jau minėta, žemės sklypo paskirtis buvo pakeista į tinkančią gyvenamojo namo statyboms tam, kad būtent tokios paskirties sklypas galėtų būti parduodamas brangiau. Šių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog klaida dėl sandorio buvo abipusė. Taip pat, jog sandorio šalys klydo dėl esminės sąlygos – ginčo žemės sklypo tinkamumo gyvenamojo namo statyboms, kuri iš esmės buvo įtraukta į ginčo šalių sudarytas sutartis bei atspindėjo jų tikrąją valią. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti motyvai leidžia daryti išvadą, jog yra tenkinama pirmoji CK 1.90 straipsnio sąlyga dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl abipusės klaidos – abi ginčo šalys suklydo.

26. Kaip nurodyta kasacinio teismo dėl antrosios sąlygos, esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas jis sandorio nebūtų sudaręs. Tuo tarpu trečiajai sąlygai nustatyti būtina konstatuoti, jog buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (nutarties 18 punktas). Šiuo atžvilgiu iš bylos aplinkybių visumos nustatyta, jog ieškovui paaiškėjus po ginčo sandorio sudarymo, kad jis dėl per sklypą einančio vamzdžio ir jam taikomų apsaugos zonų negalės žemės sklype statyti namo, šis sklypas ieškovui tapo beverčiu ir nereikalingu. Tai patvirtina ne tik anksčiau nurodyti ginčo sandorio sudarymo motyvai, tačiau ir ieškovo pradėtų paruošiamųjų darbų statyboms pasekmės. Ieškovas architektui pateikė žemės sklypo dokumentus, kuris užsakė žemės sklypo topografinę nuotrauką ir informavo ieškovą, jog žemės sklype yra požeminis tinklas, kuris niekur nebuvo registruotas, nors turėjo būti įregistruotas ir matytis žemės sklypo plane; dėl einančio vamzdžio ir jo apsaugos zonų sklype iš esmės negalima suprojektuoti jokio statinio. Taigi, ieškovui iki sandorio sudarymo nebuvo žinoma informacija apie egzistuojantį žemės sklype vamzdį, dėl kurio žemės sklypo nebūtų galima naudoti pagal paskirtį. Atsižvelgiant į tai, pripažintina pagrįsta ieškovo pozicija, jog žinodamas informaciją apie tai, kad jis žemės sklype negalės statyti gyvenamojo namo, žemės sklypo nebūtų apskritai pirkęs iš atsakovės.

27. Šių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tenkinamos antroji ir trečioji sąlygos – nuotekų surinkimo vamzdis neabejotinai egzistavo sandorio sudarymo metu, apie kurį žinojęs ieškovas nebūtų sandorio sudaręs. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nustatytos visos sąlygos pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia, kaip iš esmės suklydus abiem šalims. Tarp šalių nekilus ginčo, kad žemės sklypas yra išlikęs tokios pačios būklės kaip ir ginčijamo sandorio sudarymo metu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovės nuosavybėn ginčo žemės sklypą bei įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovui 19 900,00 Eur žemės sklypo kainą (CK 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

28. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo elgesys tiek vykstant deryboms dėl ginčo sandorio sudarymo, tiek sandorio sudarymo metu visiškai atitiko normaliai atidaus ir protingo asmens elgesį. Anot apeliantės, ieškovas prieš sutarties sudarymą pats nesidomėjo, ar žemės sklypas atitinka jo lūkesčius, neužsakė ir neatliko žemės sklypo topografinės nuotraukos, kuri padėtų nustatyti statybų galimumą ir jų apimtį; byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovas apskritai būtų kažką pasidomėjęs iki ginčo sandorio sudarymo.

29. Šiuo atžvilgiu sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog viešo registro duomenimis jokie žemės sklypo ribojimai, iš kurių būtų galima spręsti, kad gyvenamojo namo statyba jame negalima, nebuvo išviešinti, o vizualiai vamzdis sklype nebuvo matomas. Be to, atsakovės atstovė, teikdama teisme paaiškinimus, nurodė, kad informacija apie vamzdžio egzistavimą paaiškėjo tik po sutarties sudarymo ir iki tol tokia informacija visai nebuvo žinoma. Pažymėtina ir tai, kad atsakovė pakeitė ginčo žemės sklypo naudojimo būdą iš žemės ūkio į gyvenamųjų namų statybą, kas leido ieškovui pagrįstai manyti, kad gyvenamojo namo statyba bus galima. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, kad ieškovas elgėsi nerūpestingai, nepasitardamas su specialistais dėl galimybės žemės sklype statyti gyvenamąjį namą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs šias aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad protingas žmogus analogiškoje situacijoje tokio žemės pirkimo-pardavimo sandorio nebūtų sudaręs. Savo ruožtu atsakovė apeliaciniame skunde, pateikdama subjektyvų aplinkybių vertinimą, iš esmės neįrodė buvus kitokias aplinkybes, kurios suteiktų teisinį pagrindą padaryti priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas.

30. Apeliaciniame skunde teigiama, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog bandė šalinti priežastis, dėl kurių, pasak jo, negalima statyba žemės sklype ar kitaip spręsti susiklosčiusią situaciją. Tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl taikomų apsaugos zonų iš viso yra niekuo nepagrįsta, byloje nėra duomenų nei apie patį vamzdį, nei apie tai, kokios apsaugos zonos taikomos.

31. Su šia apeliantės pozicija taip pat nėra pagrindo sutikti. Pirmiausia pažymėtina, kad vamzdžio egzistavimą patvirtina ne tik architekto pateikti duomenys, tačiau ir kiti bylos dalyviai, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė bei UAB „Grinda“, kurių pateiktais paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog išilgai ginčo žemės sklypo (po žeme) eina magistralinis nuotekų vamzdynas, kurio diametras 1 500 mm. Atitinkamai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 42 straipsnio 3 dalimi, teismas sprendė dėl vamzdyno trasos nustatytoms apsaugos zonoms. Antra, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos dalyvių paaiškinimus, skundžiamame sprendime tinkamai įvertino, jog nors teoriškai ir yra įmanoma perkelti vamzdyną, tačiau faktiškai iškelti iš sklypo paviršinių nuotekų tinklą ekonomiškai nenaudinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejonei, jog tokie darbai, įvertinus tai, kad vamzdynas po žeme, einantis išilgai žemės sklypo, pareikalautų didelių išlaidų. Tuo tarpu apeliantė, nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu, nepateikė šias išvadas paneigiančių įrodymų. Pastebėtina, kad tuo nėra nepagrįstai perkeliama apeliantei įrodinėjimo pareiga, o byloje esančių įrodymų pakanka susiformuoti teisėjų kolegijos pagrįstam įsitikinimui apie vamzdyno perkėlimo darbų ekonominį nepagrįstumą.

32. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė teismų praktika. Šiuo klausimu atsakovė nurodo Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-912-390/2010 ir 2019 m. lapkričio 26 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-650-278/2019. Teisėjų kolegija, susipažinusi su nurodytais teismų procesiniais sprendimais pažymi, kad pirmajame sprendime Kauno apygardos teismas konstatavo, jog byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad šalys, prieš sudarant sutartį, būtų aptarusios žemės sklypo naudojimo paskirties keitimą ar, kad pirkėjai šį tikslą būtų atskleidę pardavėjoms. Teismas taip pat sprendė, kad tai, jog žemės dokumentuose nebuvo nurodytos visos specialiosios naudojimo sąlygos, nėra paslėptas žemės trūkumas. Nagrinėjamoje byloje jau nustatyta, jog šalys į ginčo sutartis buvo įtraukusios žemės sklypo pirkimo tikslą bei motyvus. Atsižvelgiant į tai, skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės, dėl ko nėra pagrindo vadovautis šia Kauno apygardos teismo sprendimu. Tuo tarpu pasisakant dėl Panevėžio apygardos teismo nutarties, atkreiptinas dėmesys, jog apeliantės nurodytos išvados padarytos remiantis tuo, jog žemės sklypo neatitikimai buvo vizualiai matomi, pvz. upė, naudmenų išsidėstymas natūroje ir pan.; sutartyje pateiktos specialiosios sąlygos, taikomi ribojimai. Vėlgi, tai neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, kai vamzdis yra po žemės sklypu ir vizualiai nematomas; dėl jo kylantys tam tikri ribojimai nėra išviešinti. Šių aplinkybių pagrindu atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nukrypimo nuo teismų praktikos.

33. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti, dėl kurių institucijų (ne)veikimo vamzdžio egzistavimo faktas nebuvo atvaizduotas registruose bei atsakomybės taikymo. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pažymi, jog tai nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas ar pagrindas. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, kaip jau nurodyta anksčiau, nėra būtina nustatyti sandorio šalies klaidą nulėmusio atsakingo asmens. Vis dėlto, ši nutartis savo ruožtu neužkerta kelio apeliantei savarankiškai teismine tvarka reikšti reikalavimus dėl atsakingo asmens nustatymo ir galimų nuostolių atlyginimo.

34. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei šalių pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimo sąlygas bei pasekmes, kitas ginčui išspręsti aktualias teisės aktų nuostatas, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą, vertinimą ir teismo sprendimo motyvavimą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais ir priėmė pagrįstą teismo sprendimą. Atsakovės apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

37. Atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, todėl jai bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

38. Ieškovas pateikė prašymą ir įrodymus dėl 1 597,20 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių dydžių, nustatytų Rekomendacijose, atitinka proporcingumo bei protingumo principus, todėl ieškovo prašymas dėl 1 597,20 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės yra tenkinamas ir ši suma priteisiama ieškovui iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovės M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 8 d. sprendimą paliktą nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės M. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovui V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1 597,20 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus devyniasdešimt septynis eurus ir 20 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.