Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Žydrūno Bertašiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Žerlausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos dienraštis“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. Z. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos dienraštis“ dėl garbės ir orumo gynimo, teisės į privatų gyvenimą pažeidimo, neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje – A. A.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).Atsakovė skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog straipsnyje buvo pažeista ieškovo nekaltumo prezumpcija. Apeliantės teigimu, dar iki straipsnio išspausdinimo pateikdama informaciją apie nusikaltimą, atsakovė buvo aiškiai įvardijusi, jog ieškovas yra įtariamas nusikaltimo padarymu, iš paties straipsnio konteksto skaitytojui taip pat yra aiškiai suprantama, kad galutinis sprendimas dar nėra priimtas. Be to, terminas „žudikas“ nereiškia, jog dėl asmens jau yra priimtas teismo nuosprendis, todėl šiuo terminu nekaltumo prezumpcija nėra pažeidžiama. Su šiomis skundo nuostatomis negalima sutikti.Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 ir 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d.) buvo nustatyta, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, taip pat draudžiama skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo nėra laikomas kaltu iki įstatymo nustatyta tvarka bei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu bus įrodyta priešingai, yra konstitucinis principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, asmens įvardijimas padarius nusikaltimą pripažintinas nekaltumo prezumpcijos pažeidimu. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su žmogaus orumu ir garbe, kitomis konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis, todėl asmens nekaltumo prezumpcijos pažeidimu pažeidžiama žmogaus garbė ir orumas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai paskleidžiami duomenys, jog asmuo padarė nusikaltimą, nesant dėl to asmens priimto apkaltinamojo nuosprendžio, duomenų įžeidžiamumo, garbę ir orumą žeminančio pobūdžio nereikia įrodinėti, tokie duomenys yra akivaizdžiai žeminantys asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008).Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad dienraštyje „Klaipėda“ 2017 d. balandžio 7 d. buvo išspausdintas A. A. straipsnis „Žmonos žudiko versija: ji pati kalta“. Šioje byloje, be kita ko, tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar minėtame straipsnyje buvo pažeista ieškovo teisė į nekaltumo prezumpciją. Iš byloje esančios medžiagos, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžiu baudžiamoje byloje Nr. 1-102-360/2017 ieškovas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte (nužudymas savo artimojo giminaičio ar šeimos nario). Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 22 d., Lietuvos apeliaciniam teismui išnagrinėjus nuteistojo apeliacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Byloje nėra ginčo dėl to, jog straipsnis „Žmonos žudiko versija: ji pati kalta“ buvo išspausdintas 2017 m. balandžio 7 d., tai yra iki apkaltinamojo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, todėl straipsnio publikavimo dieną ieškovas baudžiamojoje byloje turėjo tik įtariamojo statusą. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad straipsnio pavadinime yra vartojamas terminas „žudikas“, jis pagal savo esmę yra nužudymo faktą konstatuojantis terminas. Atsakovė teigė, kad terminas „žudikas“ yra tik literatūrinis posakis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nors teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima ir teisę vartoti tam tikras lingvistines bei literatūrines raiškos priemones, tačiau vartojami žodžiai ir formuluotės negali pažeisti nekaltumo prezumpcijos, asmens garbės ir orumo (Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2, 3 dalys). Atsižvelgtina ir į tai, kad straipsnyje yra vartojama ir daugiau konstatuojamojo pobūdžio teiginių: „vieninteliu smūgiu į krūtinę žmoną nužudęs J. Z. <...> J. Z., nužudęs žmoną, pėsčiomis patraukė Dituvos sodų link“. Taigi nors ginčo straipsnio publikavimo dieną ieškovas turėjo tik įtariamojo statusą, tačiau naudojant konstatuojamojo pobūdžio teiginius, iš kurių galima suprasti, jog ieškovas neabejotinai yra padaręs nusikalstamą veiką, buvo pažeista ieškovo nekaltumo prezumpcija. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog vėliau ieškovas vis dėlto buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, nes nekaltumo prezumpcija galioja iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, todėl straipsnio publikavimo dieną ieškovas negalėjo būti laikomas kaltu dėl nusikaltimo padarymo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu bei teismo padaryta išvada, kad publikuojant ginčo straipsnį buvo pažeista ieškovo nekaltumo prezumpcija.Skunde nurodoma ir tai, kad teismas peržengė ieškinio ribas, nes byloje ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti šio klausimo. Su šia skundo nuostata negalima sutikti.Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-152/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011).Iš 2017 m. rugsėjo 27 d. teismui pateikto patikslinto ieškinio matyti, kad jame ieškovas nurodė faktinio pobūdžio aplinkybes apie tai, kad ginčo straipsnyje žurnalistė konstatuoja ieškovo kaltę dėl įvykio, ieškinyje taip pat nurodoma, kad straipsnyje ne teismas, bet trečiasis asmuo nustatinėja kaltą asmenį dėl nusikaltimo padarymo. Iš šių patikslintame ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių akivaizdu, jog ieškovas patikslintame ieškinyje savo garbės ir orumo pažeidimą grindžia nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimu publikuojant straipsnį. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad šios bylos įrodinėjimo dalyką, be kita ko, sudarė aplinkybės, susijusios su ieškovo nekaltumo prezumpcijos pažeidimu. Dėl to, nagrinėdamas klausimą dėl ieškovo garbės ir orumo pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino su nekaltumo prezumpcijos pažeidimu susijusias aplinkybes ir patikslintame ieškinyje suformuluotų ieškinio dalyku ir pagrindu apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų neperžengė.Apeliantė skunde nurodė ir tai, kad teismas neįvertino, jog pateikdama informaciją apie ieškovo neblaivumą, straipsnio autorė rėmėsi prokuroro pateiktais duomenimis, todėl žurnalistė neturėjo pagrindo papildomai tikrinti šios informacijos patikimumo. Be to, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendyje konstatuota, kad ieškovas nusikaltimą padarė būdamas neblaivus. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti.Ginčo straipsnio publikavimo metu galiojusi Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustatė, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte taip pat buvo nustatyta, kad žurnalistas privalo teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant klausimą dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės, būtina įvertinti aplinkybę, kad žurnalisto profesinė etika reikalauja skelbti tik patikrintą, tikrą informaciją, todėl visuomenės informavimo priemonės turi pareigą padaryti viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti, siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą. Tačiau yra atvejų, kai visuomenės informavimo priemonė turi teisę pasitikėti kitais informacijos šaltiniais ir neprivalo tikrinti informacijos tikrumo, pavyzdžiui, kai skelbiama oficialių valstybės institucijų pateikiama informacija. Taigi sprendžiant klausimą dėl visuomenės informavimo priemonės atsakomybės, kiekvienu atveju turi būti nustatomos faktinės aplinkybės, susijusios su informacijos šaltinio, kurio pateiktus duomenis citavo visuomenės informavimo priemonė, patikimumu, autoritetu ir, vadovaujantis protingumo principu, turi būti vertinama visuomenės informavimo priemonės pasitikėjimo tokiu šaltiniu atitiktis keliamiems žurnalistų profesionalumo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).Šioje byloje tarp šalių, be kita ko, kilo ginčas dėl to, jog straipsnyje „Žmonos žudiko versija: ji pati kalta“ buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie tai, kad sulaikymo metu ieškovas buvo neblaivus, jam nustatytas virš 2 promilių girtumas. Straipsnyje nurodoma, kad „J. Z. sulaikymo metu buvo neblaivus. Sulaikant nustatytas per 2 prom. girtumas“. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovui byloje teigiant, kad straipsnyje paskleisti duomenys apie jo neblaivumą neatitinka tikrovės, atsakovei teko procesinė pareiga įrodyti, jog paskleisti duomenys atitinka tikrovę (CK 2.24 straipsnio 1 dalis). Iš byloje esančios medžiagos, taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-533-202/2017 konstatavo, jog byloje nebuvo įrodyta, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė būdamas neblaivus, todėl buvo panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalis dėl Baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo. Baudžiamojoje byloje taip pat buvo nustatyta, kad po sulaikymo 2017 m. balandžio 4 d. 17.20 val. ieškovui buvo nustatytas 0,22 promilių girtumas. Taigi ginčo straipsnyje paskleista informacija apie ieškovui nustatytą neblaivumą neatitiko tikrovės.Apeliantė savo atsikirtimus grindė tuo, jog pateikdama informaciją ji rėmėsi prokuroro J. P. pateiktais duomenis apie ieškovo neblaivumą, todėl papildomai tikrinti šios informacijos neprivalėjo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės skundo argumentais tuo aspektu, kad prokuroro, kaip valstybinį kaltinimą palaikančio pareigūno, pateikiama oficiali informacija gali būti vertinama kaip patikima ir paprastai nereikalauja papildomo jo pateiktos informacijos patikrinimo. Vis dėlto nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad atsakydamas į žurnalistų klausimus prokuroras J. P. nurodė, jog duomenys apie ieškovo neblaivumą buvo tik pirminiai ir gauti pokalbio su policijos pareigūnu metu. Taigi prokuroro pateikta informacija šiuo atveju nebuvo oficialūs baudžiamosios bylos duomenys ir tai buvo galima suprasti iš prokuroro atsakymo, tačiau straipsnyje ši informacija yra konstatuojamojo pobūdžio, tai yra pateikiama kaip faktas. Įvertinus šias aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimu bei teismo padaryta išvada, kad publikuojant ginčo straipsnį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie ieškovo neblaivumą jo sulaikymo metu.Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas neįvertino, jog atsakovės paskleista informacija apie tai, kad ieškovas nužudė savo sutuoktinę ir buvo neblaivus, atitinka tikrovę, todėl tokios informacijos paskleidimas negalėjo pažeminti ieškovo garbės ir orumo. Ši skundo nuostata nėra pagrįsta.Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad visuomenės informavimo priemonėse iki apkaltinamojo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paskleidus informaciją, jog asmuo padarė nusikaltimą, yra pažeidžiama asmens konstitucinė teisė į nekaltumo prezumpciją, sudaromos sąlygos formuotis visuomenės įsitikinimui to asmens kaltumu dar iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Pažymėtina, kad nekaltumo prezumpcijos pažeidimas kartu reiškia ir asmens garbės bei orumo pažeidimą. Tokios pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008). Vien tai, jog vėliau ieškovas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nekeičia ginčo situacijos teisinio vertinimo bei atsakovės atsakomybės nešalina, nes ginčo straipsnio publikavimo metu ieškovui turėjo būti garantuojama teisė į nekaltumo prezumpciją. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad nekaltumo prezumpciją pažeidžiančios informacijos paskleidimo faktas šiuo atveju buvo pakankamas pagrindas konstatuoti ieškovo garbės ir orumo pažeidimą, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos.Apeliantė skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė pažeidė ieškovo teisę į privatų gyvenimą. Apeliantės teigimu, straipsnyje buvo pateikta informacija, kuri buvo paskelbta bylos nagrinėjimo metu, todėl ši informacija jau buvo vieša. Su šia skundo nuostata teisėjų kolegija taip pat nesutinka.Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas, to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtintas privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog privataus gyvenimo neliečiamumas reiškia tai, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti tik jo sutikimu. Asmuo savo sutikimą gali išreikšti žodžiu, raštu, toks sutikimas gali būti nuspėjamas ir iš konkliudentinių veiksmų. Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė į privatų gyvenimą gali būti ribojama, kai yra tokių sąlygų visuma: pirma, galimybė riboti tokią teisę (pagrindas) nustatyta įstatyme; antra, tokiu ribojimu siekiama teisėto tikslo (valstybės saugumo, viešosios tvarkos, valstybės ekonominės gerovės interesų apsaugos, užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti gyventojų sveikatą ar dorovę arba kitų žmonių teises ir laisves); trečia, toks ribojimas būtinas demokratinėje visuomenėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, EŽTT 2000 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje L. prieš Suomiją (L. v. Finland, no. 25651/94, judgment of 27 April 2000); L. L. prieš Prancūziją (L. L. v. France, no. 7508/02, judgment of 10 October 2006).Nagrinėjamu atveju straipsnyje „Žmonos žudiko versija: ji pati kalta“ buvo paviešinti duomenys apie tai, kad ieškovas yra įsivaikinęs sutuoktinės dukrą („vieną jų vyras esą ėmė žmonos dukrai, kurią įvaikino, kai šiai dar buvo treji metukai“), jos poreikiams yra gavęs straipsnyje įvardyto konkretaus dydžio kreditą („esą dukros poreikiams vyras iš banko pasiskolino 20 tūkst. eurų“), nurodė ieškovo gautų kreditų skaičių („jis ir toliau mokėjo tris kreditus“) bei pateikė informaciją apie ieškovo pareigas ir tuo metu gauto atlyginimo dydį („vyras aiškino, kad vienoje žinomoje gamykloje dirbo gamybinės linijos prižiūrėtoju, turėjo aukštąjį išsilavinimą, o „į rankas“ gaudavo 1,5 tūkst. eurų algą“). Byloje esantys įrodymai, tai yra 2017 m. balandžio 6 d. Balticum TV bei TV3 žinių vaizdo įrašai, nepatvirtina, kad ieškovas būtų viešai atskleidęs šią informaciją ar kokia nors forma būtų davęs sutikimą dėl jos paviešinimo. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, skelbiant privataus pobūdžio informaciją, turi būti realus socialinis interesas žinoti tam tikro asmens privataus gyvenimo faktus. Teisėto ir pagrįsto visuomenės intereso žinoti tam tikrą informaciją apie kitą asmenį negalima sutapatinti su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovas nėra viešas asmuo, o pagrindinis ginčo straipsnio tikslas buvo pateikti visuomenei informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką, todėl straipsnyje pateikta informacija apie ieškovo sutuoktinės dukros įvaikinimą, ieškovo įsipareigojimus, darbovietę ir darbo užmokestį nebuvo susijusi su pagrindiniu straipsnio tikslu, o šių ieškovo privataus gyvenimo detalių atskleidimas šiuo atveju negali būti pateisinamas teisėtu ir pagrįstu visuomenės interesu žinoti. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išspausdindama ginčo straipsnį ir jame paskelbdama su nusikalstamos veikos padarymu nesusijusias ieškovo privataus gyvenimo aplinkybes, atsakovė pažeidė ieškovo teisę į privatų gyvenimą.Apeliantė skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Apeliantės teigimu, ieškovas neįrodė neturtinės žalos fakto bei neįrodinėjo, kuo ši žala pasireiškė, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti atmestas. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais sutinka.CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vien tik atitinkamos neturtinės vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinės žalos atlyginimui už neturtinių vertybių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, 2013 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (Lietuvos Aukščiausiojo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).Šioje byloje ieškovas patikslintu ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovės 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 2 000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nors šioje byloje buvo nustatyta, kad publikuodama ginčo straipsnį atsakovė pažeidė ieškovo nekaltumo prezumpciją, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovo neblaivumo laipsnį jo sulaikymo metu, taip pat be ieškovo sutikimo paviešino ieškovo privataus gyvenimo detales, tačiau neteisėti veiksmai yra tik viena iš civilinės atsakomybės sąlygų ir vien jų konstatavimas nėra pakankamas pagrindas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atsiradimas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nėra preziumuojamas, todėl šioje byloje ieškovas turėjo procesinę pareigą įrodyti ne tik neteisėtus atsakovės veiksmus, bet ir neturtinės žalos faktą bei jos dydį (CK 6.250 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad byloje nėra pateikta jokių objektyvių ieškovo fizinės bei psichinės sveikatos būklės pablogėjimą patvirtinančių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie itin didelius ginčo straipsnio sukeltus dvasinius ieškovo išgyvenimus. Akivaizdu, kad nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, privataus gyvenimo aplinkybių atskleidimas visuomenės informavimo priemonėje galėjo sukelti neigiamų emocijų ieškovui, tačiau byloje esantys įrodymai nėra pakankami konstatuoti, jog dėl publikuoto straipsnio ieškovo išgyvenimai buvo tokio masto, dėl kurio ieškovas būtų įgijęs teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Būtina įvertinti ir tai, kad straipsnis buvo publikuotas jau po to, kai ieškovas buvo suimtas, jam buvo pareikšti įtarimai nusikaltimo padarymu, todėl straipsnio publikavimas bei jame paskelbta informacija apie nusikalstamos veikos padarymą ieškovui iš esmės nebuvo netikėta. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ieškovas neįrodė neturtinės žalos fakto, todėl nenustačius žalos, kaip būtinosios atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovės 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Esant nurodytoms aplinkybėms naikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas patikslinto ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.Įvertinęs bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, naikintina teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kitos skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies keisti arba naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ši sprendimo dalis paliktina galioti nepakeista.CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartimi 700 Eur žyminio mokesčio (600 Eur už turtinį reikalavimą ir 100 Eur už neturtinį reikalavimą) sumokėjimas ieškovui buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Kadangi pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą yra patenkinta pusė ieškovo neturtinių reikalavimų bei atmestas turtinis reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio priteisimo keičiama, valstybei iš ieškovo priteisiama 650 Eur, iš atsakovės – 50 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 2, 5 dalys). Įrodymų apie kitas pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra pateikta.Atsakovė pateikė įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 845 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, iš jų 45 Eur už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis ir 800 Eur už advokato pagalbą rengiant apeliacinį skundą. Kadangi pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetamas visiškai, atsakovei iš ieškovo priteisiama 45 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkinti ieškovo neturtiniai reikalavimai yra paliekama nepakeista ir ši apeliacinio skundo dalis yra atmetama, todėl atsakovei iš ieškovo priteisiama 400 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Iš viso atsakovei iš ieškovo priteisiama 445 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimą pakeisti, panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovui J. Z. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos dienraštis“ priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atmesti ieškovo J. Z. patikslinto ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Padidinti valstybei iš ieškovo J. Z. priteisto žyminio mokesčio dydį nuo 590 Eur iki 650 Eur.

Sumažinti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos dienraštis“ priteisto žyminio mokesčio dydį nuo 110 Eur iki 50 Eur.

Kitą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį palikti galioti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos dienraštis“ iš ieškovo J. Z. 445 Eur bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.