- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-17
- Bylos Nr.
- 2S-1799-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24009-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- M. S.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. S. (P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-30998-864/2013.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė M. S. (P.) prašo pripažinti 1992-09-09 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 25-1791, pagal kurią buvo privatizuotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), iš dalies negaliojančia bei pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 1/3 dalį minėto buto.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 22 d. nutartimi ieškovei nustatė 10 kalendorinių dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, ištaisyti ieškinio trūkumus, t.y. pateikti įrodymus ieškinio dalyko ir pagrindo pagrindimui; pateikti įrodymus apie ginčo buto vertę; įrodymus apie sumokėtą trūkstamą žyminio mokesčio dalį arba pateikti įrodymus, kad ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, arba pateikti motyvuotą prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, pagrįstą rašytiniais įrodymais; bylos dalyviu įtraukti Vilniaus miesto savivaldybę. Pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškovė ieškinyje pareiškė du savarankiškus reikalavimus: 1) pripažinti atsakovų ir valstybės 1992-09-09 sudarytą pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartį iš dalies negaliojančia; 2) pripažinti jai nuosavybės (daiktinę teisę) į 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) (turtinis reikalavimas). Teismas nustatė, kad ieškovė pareikšdama ieškinį sumokėjo tik 144 Lt žyminio mokesčio. Pažymėjo, kad CPK 85 straipsnio 1 dalis 11 punktas numato, jog bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija, todėl pirmą ieškovės reikalavimą laikė turtiniu. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, už ieškinio reikalavimus turtiniuose ginčuose iki vieno šimto tūkstančių litų sumos mokamas 3 proc. nuo ieškinio sumos dydžio žyminis mokestis, tačiau ne mažiau kaip penkiasdešimt litų, kituose ginčuose (neturtiniuose) mokamas vieno šimto litų dydžio žyminis mokestis. CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad bylose dėl daiktinių teisių į turtą ieškinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę. Taip pat nurodė, kad remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ginčuose, kylančiuose dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo, ir kt.), mokamas penkių šimtų litų žyminis mokestis. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima įvertinti ginčo buto rinkos vertę ir nustatyti bylos teismingumą bei apskaičiuoti mokėtino žyminio mokesčio sumą. Be to, pirmos instancijos teismas nurodė, kad ieškovės suformuluotas prašymas iš dalies atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o likusią dalį leisti sumokėti priėmus teismo sprendimą, yra neaiškus, todėl ieškovė buvo įpareigota patikslinti prašymą.
Šalies argumentai
Ieškovė M. S. (P.) atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Ieškovė nurodo, kad į bylą su ieškiniu buvo pateikti 2013-07-18 ir 2013-07-16 VĮ „Registrų centras“ pažymų Nr. VILRA (12.5.26.)-18959 nuorašai, iš kurių matyti, kad ginčo butas kainuoja 60 900 Lt, todėl 1/3 buto dalies kaina sudarytų 20 300 Lt, tokia ieškinio suma ir yra nurodyta ieškinyje. Apeliantės nuomone, jos prašymas iš dalies atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o likusią dalį leisti sumokėti priėmus sprendimą, yra aiškus ir motyvuotas, todėl pirmos instancijos teismas turėjo jį išspręsti. Taip pat apeliantė pažymi, kad ji pateikė visus turimus su ieškiniu susijusius dokumentus, kitus dokumentus prašė teismo išreikalauti, o šių įrodymų visuma būtų pakankama bylos išsprendimui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Atskiruoju skundu nesutinkama su nutartimi, kuria ieškovė buvo įpareigota pašalinti ieškinio trūkumus.
Kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba, tačiau ši teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio. Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius dėl pripažinimo, ieškinius dėl priteisimo ir ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo. Pagal ginčo pobūdį ieškiniai skirstomi į turtinius ir neturtinius. Ieškinio kvalifikavimas – ginčo pobūdžio (turtinis ar neturtinis) bei ieškinio procesinio tikslo (dėl priteisimo, dėl pripažinimo ar dėl teisinių santykių modifikavimo) nustatymas – yra teisiškai reikšmingas ieškinio apmokestinimo žyminiu mokesčiu bei civilinės bylos teismingumo nustatymo požiūriu.
Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovė ieškinyje pareiškė du savarankiškus reikalavimus: 1) pripažinti atsakovų ir valstybės 1992-09-09 sudarytą pirkimo-pardavimo (privatizavimo) sutartį iš dalies negaliojančia; 2) pripažinti jai nuosavybės (daiktinę teisę) į 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Teismui patenkinus ieškovės reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ieškovei pereitų nuosavybės teisės į 1/3 ginčo buto, todėl ieškovės reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su ginčo turtu. Taigi minėtas ieškovės reikalavimas yra turtinis ir už jį turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d., 85 str.). CPK 85 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad bylose dėl daiktinių teisių į turtą ieškinio suma nustatoma pagal turto rinkos vertę. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė su ieškiniu teismui pateikė išrašą iš VĮ „Registrų centras“ apie vidutinę rinkos vertės paiešką pagal unikalų numerį, iš kurio matyti, kad ginčo buto vidutinė rinkos vertė yra 60 900 Lt (b.l. 2, antra pusė). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis nekilnojamojo turto rinkos vertę, kuri būtina, norint apskaičiuoti žyminio mokesčio dydį. Pažymėtina, kad bent jau šioje stadijoje ginčo dėl turto vertės nėra, todėl nėra tikslinga abejoti VĮ „Registrų centras“ duomenimis ir įpareigoti ieškovę atlikti išsamesnį turto vertinimą vien dėl to, kad ji galėtų pasinaudoti teise į teisminę gynybą.
Pažymėtina, kad žyminio mokesčio dydis, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio bei žyminio mokesčio atidėjimo sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos CPK. Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio, o remiantis CPK 84 straipsniu, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Šių nuostatų tikslas – užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio.
Viena vertus, pritartina pirmos instancijos teismo pozicijai, kad ieškovės suformuluotas prašymas iš dalies atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o likusią dalį leisti sumokėti priėmus teismo sprendimą, nėra aiškus. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė su ieškiniu pateikė 2013-07-19 įmokos mokėjimo kvitą, kuris patvirtina, jog ieškovė jau yra sumokėjusi 144 Lt žyminio mokesčio (b.l. 11). Esant nurodytoms aplinkybėms, lieka neaišku, kurios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą ieškovė prašo atidėti iki teismo sprendimo priėmimo, o nuo kurios dalies atleisti. Pabrėžtina, kad šalys savo teikiamus teismui procesinio pobūdžio prašymus turi suformuluoti aiškiai. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, vadovaujantis proceso operatyvumo principu, tikslių sumų neįvardijimas neatleidžia teismo nuo pareigos spręsti tokio pobūdžio klausimus savo nuožiūra. Tačiau atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad šiuo konkrečiu atveju ji nėra pateikusi motyvuoto prašymo, nėra nurodžiusi aplinkybių, kurių pagrindu teismas apskritai galėtų vertinti prašymo dėl žyminio mokesčio dalies mokėjimo atidėjimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką teismas gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą tik nustatęs, kad asmens turtinė padėtis yra sunki, tačiau šis sunkumas yra laikinas, t.y. jog pareigą sumokėti žyminį mokestį turinčio asmens turtinė padėtis gali pagerėti per ilgesnį laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. civilinėje byloje Nr. 2-249/2008; 2009 m. vasario 12 d. civilinėje byloje Nr. 2-212/2009 ir kt.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė duomenų apie savo galimą finansinės padėties pagerėjimą nėra pateikusi. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju ieškovės prašymas iš dalies atleisti ją nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o likusią dalį leisti sumokėti priėmus teismo sprendimą, yra neaiškiai suformuluotas bei netinkamai pagrįstas, todėl ieškovė įpareigotina šį prašymą tikslinti.
Taip pat pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas apibrėžia ieškinio ribos, kurios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir faktinį ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, ieškinio ribas apibrėžia teisme pareikštų materialinių teisinių reikalavimų visuma (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis šie reikalavimai yra grindžiami, bei jas patvirtinantys įrodymai (faktinis ieškinio pagrindas). Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą ieškinyje nurodomi įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes. Be to, prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus (CPK 135 straipsnio 2 dalis). Taigi, įstatyme nustatyta aiški ir nedviprasmė ieškovo pareiga prie ieškinio pridėti dokumentus ir kitus įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 2 dalis). Visi teisiškai reikšmingi įrodymai turi būti pateikti su ieškiniu.
Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, siekdama įrodyti ieškinio reikalavimus, su ieškiniu pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą, kuriuo buvo iškeldinta iš ginčo buto, bei Vilniaus apskrities archyvo 2013-03-12 raštą, kuriame nurodyta, kad dokumentų kopijos apie ginčo buto privatizavimą ieškovei negali būti pateiktos, todėl ieškovė teismo prašė išreikalauti iš Vilniaus miesto savivaldybės archyvo ginčo buto privatizavimo bylą bei Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-5105-808/2013, kurioje buvo nutarta ieškovę iškeldinti iš ginčo buto. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo pareiga prie ieškinio pridėti reikalavimą pagrindžiančius įrodymus nereiškia ieškovo pareigos jau kreipimosi į teismą metu įrodyti teisę į ieškinio patenkinimą ar pagrįstumą. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ieškinio priėmimo stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis procesinių įstatymų nustatytos tvarkos, todėl teismas neturi pagrindo reikalauti, kad ieškovas, jau paduodamas ieškinį, pateiktų įrodymus, kurie ne tik patvirtintų ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, bet ir įrodytų teisę į ieškinio patenkinimą. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad vien įrodymų, patvirtinančių ieškinyje nurodytas aplinkybes, nepateikimas, juolab įrodymų (ne) pakankamumas, kurį teismas įvertina tik nagrinėdamas bylą iš esmės, negali būti pagrindas nepriimti ieškinio (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-641-464/2010). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas numato teismui galimybę, priėmus ieškinį, prireikus tikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 225 str. 1 p. ir 5 p.) bei atlikti kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą, parengiamojo teismo posėdžio metu teismas gali nuspręsti dėl papildomų veiksmų pasirengti bylos nagrinėjimui teisme atlikimo (CPK 231 str. 5 d.). Taigi pasirengimo bylai nagrinėti metu teismas gali pašalinti neesminius ieškinio trūkumus, kurie nėra kliūtimi civilinę bylą iškelti, t.y. įpareigoti ieškovą pateikti įrodymus, nurodyti reikšmingas aplinkybes. Be to, posėdžio pirmininko pareiga rūpintis, kad būtų nustatytos išsamios bylos aplinkybės (CPK 159 str. 1 d.). Todėl žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu posėdžio pirmininkas gali užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog įpareigojimas šalinti ieškinio trūkumus neatitiktų šio instituto paskirties, jeigu būtų taikomas tuo atveju, kada pateiktas ieškinys yra pakankamai aiškus, reikalavimo dalyko esmė, reikalavimo pagrindas ir ribos suprantami. Taigi iš esmės ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tada, kai, netinkamai suformulavus ieškinio dalyką ar pagrindą, apskritai iš pareikšto ieškinio neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskritai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2013).
Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė su ieškiniu pateikė visus jai prieinamus įrodymus, susijusius su ieškinio dalyku, reikalavimo dalyko esmė yra aiški, reikalavimo ribos suprantamos.
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ieškovei terminą šiems trūkumams pašalinti: pateikti įrodymus ieškinio dalyko ir pagrindo pagrindimui bei pateikti įrodymus apie ginčo buto vertę, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartis šioje dalyje naikintina bei ieškovei nustatytinas 7 dienų nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos terminas patikslinti prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo ar žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmos instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti dalyje, kuria ieškovė buvo įpareigota pateikti įrodymus ieškinio dalyko ir pagrindo pagrindimui bei pateikti įrodymus apie ginčo buto vertę.
Nustatyt ieškovei 7 dienų nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos terminą patikslinti prašymą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo arba atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo.
Ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmos instancijos teismui iš naujo.