Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-03-31 · Civilinė byla Nr. 2A-1013-619/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-10-17Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-03-31Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-31
Bylos Nr.
2A-1013-619/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-24009-2013-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rita Kisielienė, Andrutė Kalinauskienė, Alvydas Barkauskas
Ieškovas
M. S.
Atsakovas
G. P., R. P.
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybė Kolegija
Civilinė byla Nr.2A-1013-619/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24009-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 42; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 31 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantės M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. S. ieškinį atsakovams G. P., R. P. dėl susitarimo privatizuoti butą, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pripažinimo ieškovės nuosavybės teisės į 1/3 dalį buto, tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, nustatė :Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismo pripažinti 1992 m. balandžio 29 d. susitarimą privatizuoti butą ir 1992 m. rugsėjo 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl 1/3 dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini) negaliojančiais, pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), butą padalinti. Ieškinyje nurodė, kad pasirašydama susitarimą privatizuoti ginčo butą atsakovės (motinos) vardu suklydo, sudarydama susitarimą visiškai ne taip suprato susitarimo ir sandorio esmę. Ieškovė buvo įsitikinusi, jog privatizavo minėtą butą ir automatiškai tapo buto bendrasavininke. Šiame bute gyveno nuo 1985 m. liepos 3 d. iki 2012 m. liepos 4 d., yra deklaravusi gyvenamąją vietą, turėjo lygias teises į buto privatizavimą, privatizavime panaudojo investicinius čekius.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1992 m. balandžio 29 d. buvo sudarytas susitarimas pirkti privatizuojamą butą, kuriuo keturi asmenys, tarp jų ir ieškovė, susitarė, kad perkamo buto savininku bus G. P.. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimai yra visiškai neaiškūs, nes ji patvirtino, kad leido atsakovei sudaryti ginčo pirkimo-pardavimo sutartį, pasirašė susitarimą. Teisės privatizuoti butą atsisakė ir tik po 21 metų ginčija ginčo susitarimą bei privatizavimo sutartį. Ieškovės prisidėjimas prie ginčo buto privatizavimo 4000 investicinių rublių nesukūrė jai teisių į privatizuotą namą. Atkreipė dėmesį, kad investicinių rublių panaudojimo sritis buvo ribota, o jų reali vertė nedidelė, be to, daugelį metų ieškovės šeima neatlygintinai gyveno ginčo name nemokėdami komunalinių mokesčių. Prašė taikyti ieškinio senatį sandoriams nuginčyti, ieškinio senaties terminai ginčyti minėtus sandoris baigėsi dar galiojant 1994 metų Civiliniam kodeksui, t.y. atitinkamai 1995 m. balandžio 29 d. ir 1995 m. rugsėjo 9 d..

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad ieškovė nekonkretizavo kokiais pagrindais ginčija susitarimą, nenurodė dėl kokių priežasčių sandoriai laikytini negaliojančiais, nepateikė tai pagrindžiančių argumentų bei įrodymų. Tvirtina, kad būdama pilnamete tikrai galėjo ir turėjo suvokti, kas taps buto savininku ir kokios tokio susitarimo pasirašymo pasekmės. Sprendimą prašė priimti teismo nuožiūra.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pasirašant susitarimą, kuris buvo tinkamai patvirtintas Naujosios Vilnios seniūnijos juridinio skyriaus darbuotojo, privatizuoti butą G. P. vardu, suklydimo nebuvo. Teismas padarė išvadą, jog ieškovė, pasirašydama susitarimą dėl buto pirkimo, dėl būsimo perkamo buto savininko, pagal išsilavinimo lygį galėjo ir turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę (buvo 21 metų amžiaus, baigusi vidurinę mokyklą, susitarimas pildytas ieškovei žinoma rusų kalba), susitarimas pasirašytas praėjus pusei metų po ieškovės gimdymo. Teismas konstatavo, kad už ginčo butą buvo sumokėta 1854 rublių grynais pinigais ir 13352 rublių investiciniais čekiais, iš kurių 4000 investicinių čekių sumokėjo ieškovė ir 9352 investicinių čekių sumokėjo atsakovė. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė suprato, kad namo savininkė bus atsakovė, nes ji nesiekė patalpų atidalinti, sudaryti atskirų paslaugų teikimo sutarčių su paslaugų teikėjais. Nurodė, jog suklydimo klausimą ieškovė iškėlė praėjus 21 metams po ginčo buto privatizavimo, po to kai su sutuoktiniu buvo iškeldinta iš ginčo buto, ieškovė bei jos atstovas prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo nepateikė, o atsakovai pareiškė reikalavimą dėl ieškinio senaties 3 metų termino taikymo. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nuomojamų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartys pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą turėjo būti pasirašytos iki 1998-06-30 (1998-07-01 nustojo galios šis įstatymas), akivaizdu, kad ieškovė apie ieškininiame pareiškime nurodytą jos teisės privatizuoti ginčo butą pažeidimą turėjo sužinoti iki 1998-06-30. Nagrinėjamu atveju turi būti taikomas CK, galiojęs iki 2001-07-01, kurio CK 84 str. nurodytas 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2001-06-30. Teismas nustatė aplinkybę, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, o nesant ieškovės bei jo atstovo prašymo atnaujinti šį terminą bei praleidimą pateisinančių aplinkybių, teismas taikė ieškinio senatį ir atmetė ieškinį dalyje dėl reikalavimų pripažinti 1992-04-29 susitarimą privatizuoti butą ir 1992-09-09 pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl 1/3 dalies ginčo buto negaliojančiu. Teismas konstatavo, jog atmetus minėtą ieškovės reikalavimą, nėra pagrindo pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į 1/3 dalį ginčo buto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) M. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos ieškinį tenkinti, priimti naujus įrodymus – 2014-04-11 išrašą iš medicininių dokumentų. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu dėl jo vidinių prieštaravimų ir jokių teisėtų motyvų nebuvimo. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato nutarime Nr. 9 pagrindinis akcentas daromas ne į sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindus, o į tai, kad buto nuomininkas ir jo šeimos nariai iki buto privatizavimo turėjo lygias teises į nuomojamą butą bei jiems įstatymais nustatytas garantijas ir į tai, kad jie visi turėjo lygias teises privatizuoti butą pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą bei tapti bendrasavininkiais ir esant galimybei butas turėtų būti dalijamas. Prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms pasireiškė tuo, kad vienas iš bendrasavininkų išvarytas lauk, kas akivaizdžiai prieštarauja CK 1.81 str. – tai viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris, kuris yra niekinis ir negalioja.

2. Nurodo, kad teismas neskyrė pakankamai dėmesio bylos paruošimui, teisminiam nagrinėjimui, nebuvo atidus. Teismas ne visus pareikštus reikalavimus išsprendė, t.y. neišsprendė reikalavimo dėl atidalinimo. Apeliantės vyras V. S. nebuvo įtraukas į procesą, liko neapklausta teismo posėdyje atsakovė G. P.. Bylos duomenimis nustatyta, kad ji turėjo atskiras gyvenamąsias patalpas, atskirą įėjimą, pinigines lėšas už paslaugas mokėjo atsakovams. Tačiau teismas priešingai pareikštiems reikalavimams nustatė, kad apeliantė nesiekė patalpų atidalinti, nors vienas iš reikalavimų buvo pripažinti butą bendrosios dalinės nuosavybės objektu ir pripažinti jai 1/3 dalį ginčo buto.

3. Apeliantė nurodo, kad nuo 1991-10-30 iki 1991-11-08 jai buvo diagnozuota nėščiųjų anemija, atlikta cezario pjūvio operacija dėl priešlaikio gimdymo, ko pasekoje žuvo antras dvynys. Apeliantė buvo po sunkios ligos ir suklydo dėl sandorio dalyvio valios išraiškos – ji buvo įsitikinusi, kad buvo buto bendrasavininkė. Niekas, jeigu nesuklydo, neatsisakytų savo turto dalies. Be to, turėjo atskiras patalpas, atskirą įėjimą, mokėjo mokesčius. Senaties terminas nėra praleistas, nes tik po 2013-03-12 Vilniaus miesto teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-18505-808/213 įsiteisėjimo, kuriuo ji buvo iškeldinta iš ginčo buto, sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai su skundu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė susitarimą pasirašė todėl, kad ji manė, kad taps buto savininke, t.y. sudarydama sandorį ji suklydo. Šitą apeliantė nurodo ir ginčydama teismo sprendimą, kad sandoriai sukėlė ne tas pasekmes, kurių ji siekė, suklydo, nes po priešlaikinio komplikuoto gimdymo konstatuota nėščiųjų anemija. Nesutinka, kad apeliantė suklydo sudarydama sandorį – ji buvo 21 metų, turėjo vidurinį išsilavinimą, sandorio sudarymo pasekmės buvo išaiškintos, vadovaujantis protingo ir rūpestingo asmens kriterijumi turėjo suprasti sandorio esmę ir jo pasekmes. Nesutinka, kad suklydo dėl ligos sąlygotų veiksnių, jie nėra pagrįsti įrodymais. Pažymi, kad apeliaciniame skunde susitarimas ir sutartis ginčijami nauju pagrindu, nenurodytu ieškinyje, t.y. kad sandoris prieštarauja viešai tvarkai ir moralei. Nei pats apeliantės iškeldinimas, nei jo aplinkybės negali būti pagrindu pripažinti sandorius negaliojančiais. Pažymi, jog teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį byloje, ji yra praleista (1964 m. CK 84 str.). Pažymi, jog teismas išsprendė visus ieškovės pareikštus reikalavimus, sprendimo rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyta, kad visas ieškinys atmestas.. Teigia, jog prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo nėra motyvuotas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama ieškovės pateikto apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Ieškovė prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau savo prašymo visiškai nemotyvuoja.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tiek ieškovė, tiek jos atstovas dalyvavo teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, pasinaudojo teise duoti teismui paaiškinimus. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodine proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą, pateikė išrašą 2014-04-11 iš medicininių dokumentų apie jos sveikatos būklę bei hospitalizavimą 1991-10-30 ir 1991-11-18. Prašymas motyvuojamas tuo, kad ji nesutikėjo, kad bus toks bylos išnagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad kaip teigia apeliantė šių įrodymų būtinybė iškilo vėliau ir dėl naujų įrodymų pasisakė atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą, remiantis CPK 314 str. nauji įrodymai priimtini į bylą.

Dėl susitarimo ir sutarties nuginčijimo

Byloje nustatyta, kad ieškovės motina G. P. Naujosios Vilnios seniūnijos valdybai pateikė pareiškimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo (b.l. 68). 1992 m. balandžio 29 d. G. P., R. P., R. P. ir M. P. (dabar – (duomenys neskelbtini)) pasirašė susitarimą, kad visas gyvenamasis namas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), bus perkamas G. P. vardu (b. l. 69-70). Minėtą susitarimą patvirtino Naujosios Vilnios seniūnijos juridinio skyriaus darbuotojas, registro Nr. 4213. Iš susitarimo teksto matyti, kad jis, nors susitarimo standartinis blankas ir lietuvių kalba, buvo pildomas rusų kalba. 1992 m. rugsėjo 9 d. G. P. su Vilniaus miesto Naujosios Vilnios seniūnija sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovės motina G. P. savo vardu įsigijo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 72-73). Iš mokėjimo pranešimo matyti, kad už minėtą namą buvo sumokėta 1854,00 rublių grynais pinigais ir 13352,00 rublių investiciniais čekiais, iš kurių 4000 investicinių čekių sumokėjo ieškovė M. S. (tuo metu – (duomenys neskelbtini)) ir 9352,00 investicinių čekių sumokėjo atsakovė G. P. (b.l. 72). Nuo 1992 m. rugsėjo 9 d. gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotas ieškovės motinos G. P. vardu (b.l. 74-76). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimu už akių (civilinė byla Nr. 2-5105-808/2013) nuspręsta iškeldinti M. S. ir jos sutuoktinį V. S. su visu jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, iš buto, esančio (duomenys neskelbtini) (b.l. 4-5).

Apeliantė teigia, kad ji visiškai ne taip suprato ginčo buto privatizavimo proceso metu pasirašyto susitarimo ir sandorio esmę, yra įdėjusi savo lėšas į ginčo buto išpirkimą, tikėjo, jog turės nuosavybės teises į dalį ginčo buto, privatizavimo metu galėjo būti buto privatizavimo sandorio šalis, o 1992 m. balandžio 29 d. pasirašydama susitarimą suklydo, todėl prašo jį ir buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti iš dalies negaliojančia bei pripažinti apeliantei nuosavybės teisę į 1/3 dalį ginčo buto, jį padalinti.

Ieškovės ieškinį pirmosios instancijos teismas atmetė nustatęs dviejų bylai reikšmingų aplinkybių visumą, t.y. kad: 1) pasirašant susitarimą privatizuoti butą motinos vardu, ieškovės suklydimo nebuvo, 2) praleistas ieškinio senaties terminas. Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senatį, konstatuodamas, jog ieškovė apie ieškininiame pareiškime nurodytą jos teisės privatizuoti ginčo butą pažeidimą turėjo sužinoti iki 1998-06-30.

Ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad praleistas ieškinio senaties terminas. Mano, jog neteisingai buvo skaičiuota ieškinio senaties termino pradžia, jos tvirtinimu, senaties terminas nėra praleistas, nes apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik po 2013-03-12 apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5105-808/2013 įsiteisėjimo, kuriuo buvo iškeldinta iš ginčo buto.

Pirmosios instancijos teismas, ieškovei neprašant atnaujinti termino, taikė ieškinio senatį, laikydamas, kad LR butų privatizavimo įstatymo galiojimo paskutinė diena, t.y. 1998-06-30 ir yra ta diena, nuo kurios prasidėjo ieškinio senaties eiga, kuri pasibaigė 2001-06-30.

Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka. Ginčijami privatizavimo metu atlikti sandoriai sudaryti galiojant 1964 m. redakcijos CK, kurio 84 str. 1 d. buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. To paties kodekso 86 str. 1 d. buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje taikydamas 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą nurodė, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti 1998 m. birželio 30 d., nes nuomojamų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartys pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą turėjo būti pasirašytos iki 1998-06-30 (1998-07-01 nustojo galios šis įstatymas). Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad susitarimas privatizuoti butą motinos vardu ieškovės buvo pasirašytas 1992-04-29, ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti po buto pirkimo-pardavimo sutarties privatizavimo būdu sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, kad privatizavimo procesas Lietuvoje užtruko ne vienerius metus ir kad privatizavimo procesas apėmė ne vieną procedūrą ir veiksmą, kuriems reikėjo laiko, o teisiniai santykiai, susiklostę dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo buvo sudėtingi ir specifiški, teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turėjo būti atliekami privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, todėl kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagristai laikė ieškinio senaties termino pradžios momentą paskutinę dieną, t.y. maksimalų terminą - 1998-06-30 datą iki kada turėjo būti pasirašytos nuomojamų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartys pagal LR butų privatizavimo įstatymą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė būdama atidi, rūpestinga ir sąžininga, turėjo realias galimybes ir teises domėtis ginčo buto privatizavimo eiga, o būtent susipažinti su visais dokumentais, su ginčijama sutartimi, kuri buvo įregistruota viešajame registre, t.y. sužinoti apie savo teisės pažeidimą ir tokiu būdu savo teises ginti teismine tvarka, nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto ieškinio senaties termino. Šiuo atveju nesutiktina su apeliantės argumentu, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-5105-808/2013, kuriuo ji buvo iškeldinta iš ginčo buto, priėmimo. Byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, kad ieškovė laikė save dalies ginčo buto bendrasavininke (turto registracija, sutartys su paslaugų tiekėjais, turto remontas ir kt.), minėtame teismo sprendime konstatuojama, kad šalis siejo faktiniai nuomos santykiai, todėl negalima daryti išvados, kad apie savo kaip savininkės teisių pažeidimą ji sužinojo tik po 2013-03-12 d. sprendimo.

Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog teismo sprendimas neturi teisėtų motyvų, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, nes vienas iš „savininkų išvarytas lauk“, teismas nebuvo atidus, neįtraukė į procesą apeliantės vyro, neapklausė teismo posėdyje atsakovės.

Kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškinys grindžiamas LR CK 1.90 str. 1 d., t.y. ieškinys grindžiamas aplinkybe, jog ieškovė pasirašydama susitarimą suklydo, t.y. ji buvo įsitikinusi, jog privatizavus butą taps jo bendrasavininke, nesuprato, kad savininke taps viena motina. Teismo sprendimas priešingai, nei teigia apeliantė, motyvuotas, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir vertino aplinkybes dėl ieškovės suklydimo pasirašant susitarimą (ieškovės amžius – 21 metai, ieškovės išsilavinimo lygis – baigusi vidurinę mokyklą, susitarimas buvo pildytas ieškovei žinoma rusų kalba), laikė, jog ieškovė neįrodė, kad ji buvo streso būsenoje po sunkaus gimdymo ir padarė išvadą, jog pasirašant susitarimą privatizuoti butą motinos vardu, ieškovės suklydimo nebuvo.

Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos ieškovės ieškinį atmetė nustatęs, kad pasirašant susitarimą privatizuoti butą motinos vardu, ieškovės suklydimo nebuvo. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija sutinka. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė buvo laikoma asmenų, gyvenančių privatizuotame bute, šeimos nariu. Taigi, pagal ieškovės teisinį statusą ir įstatyminį reglamentavimą, ji galėjo būti buto privatizavimo sandorio šalis ir, priklausomai nuo susitarimo privatizuoti buto turinio, buto savininkė ar bendrasavininkė. Bendrasavininkio statuso ieškovė siekia ginčydama buto privatizavimo sandorį CK 1.90 straipsnio pagrindu. Ieškovė teigia suklydusi pasirašydama susitarimą dėl ginčo buto privatizavimo ir nurodo, kad ji neabejotinai galėjo būti buto privatizavimo sandorio šalis, ji supratusi, kad butą privatizavo ir ji taip pat, nes mokėjo investicinius čekius.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sudaryto sandorio neteisėtumui suklydimo pagrindu konstatuoti reikia nustatyti patį suklydimo faktą, o po to vertinti, ar suklydimas buvo esminis. Tam, kad konstatuoti suklydimą buvus esminį, reikia nustatyti, kokia buvo sandorį sudariusios, o dabar jį ginčijančios, šalies valia sandorio sudarymo metu. Tik esminis suklydimas ir šio suklydimo įtakoje atsiradusi sandorį sudariusios šalies valios yda gali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu. Vertinant ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t.y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus, protingo žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jų sudarymo. Dėl to, asmuo suklydo ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009). Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia spręsti, kad pasirašydama ginčijamą susitarimą ieškovė esmingai nesuklydo. Ginčijamo susitarimo tekstas yra aiškus, jame pateikta formuluotė jog „Sutinkame, kad perkamo namo, namo dalies, buto savininku (ais) bus aukščiau paminėtas (i) pirkėjas (jai)“ vardas pavardė“ nėra klaidinanti. Ieškovė nepasirašė privatizavimo proceso antrojo sandorio, t.y. ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties. Ginčo susitarimo pasirašymo metu ieškovė buvo 21 metų amžiaus, vidurinio išsilavinimo. Apeliantė su skundu pateikė įrodymus – išrašą iš medicininių dokumentų apie tai, kad ji buvo hospitalizuota 1991-10-30 1991-11-18 Vilniaus gimdymo namuose. Tačiau kolegijos vertinimu, įvertinus tai, kad nuo ligos pabaigos iki sandorio sudarymo praėjo beveik septyni mėnesiai, apeliantei nepateikus įrodymų kad gimdymas galėjo sąlygoti suvokimo sutrikimus, nėra pagrindo daryti išvadai, kad jos sveikatos būsena po vaiko gimimo sąlygojo jo suklydimą dėl buvimo namo bendrasavininke.

Todėl, įvertinus šių aplinkybių visumą, kolegijos vertinimu, ieškovė pasirašė susitarimą dėl ginčo buto, nebūdama esminio suklydimo įtakoje. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pasirašant susitarimą privatizuoti butą atsakovės vardu ieškovės suklydimo nebuvo. Apeliaciniame skunde apeliantė papildomai pažymėjo, kad sandoris akivaizdžiai prieštarauja CK 1.81 str.. Pažymėtina, kad šio reikalavimo ieškovė nekėlė pirmosios instancijos teisme, todėl ji negali juo remtis apeliaciniame skunde (CPK 312 str.), o teisėjų kolegija peržengti skundo ribų (CPK 320 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė teikdama teismui pateiktą pirminį ieškinį tikslino, todėl manydama, kad egzistuoja poreikis ginčyti sandorį ne tik pirminiu ieškinyje suformuotu pagrindu bet ir kitais pagrindais, galėjo šia teise pasinaudoti teikdama patikslintą ieškinį.

Nesutiktina su apeliantės skundo argumentu, kad teismas nebuvo atidus, neskyrė dėmesio teisminiam nagrinėjimui, neišsprendė visų reikalavimų, neįtraukė į procesą apeliantės vyro.

Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė visus ieškovės pareikštus ieškinio reikalavimus, t.y. visi ieškinio reikalavimai buvo atmesti, tai nurodant teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 270 str.). Pažymėtina tai, kad ieškovės pareikštas reikalavimas dėl buto padalinimo yra išvestinis reikalavimas, teismui atmetus ieškinio reikalavimus dėl susitarimo ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nuosavybės teisių pripažinimo, nebuvo teisinio pagrindo tenkinti reikalavimo dėl buto padalinimo, todėl pirmosios instancijos teismas dėl jo atskirai ir nepasisakė (b.l. 85).

Nesutiktina su skundo argumentu, kad į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktas ir apeliantės vyras V. S.. Nors apeliantė ir nedetalizuoja kokiu procesiniu statusu byloje turėjo būti jos sutuoktinis, kolegijos vertinimu, šie argumentai nelaikytini teisiškai pagrįstais. Byloje nėra pateikta duomenų, kad V. S. buvo apeliantės sutuoktiniu ginčijamo susitarimo ar sutarties sudarymo metu, nėra pateikta įrodymų, kad teismo sprendimu nuspęsta dėl jo teisių ar pareigų, todėl atmestinas minėtas argumentas.

Dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kaip neturinčių įtakos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas neteisingai aiškino ar taikė materialinės teisės normas, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas atsakovų prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje priteisimo – 289.62 EUR (1000 Lt). Šių išlaidų turėjimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b.l. 183). Prašoma priteisti išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus dydžius (8.11 punktas, už atsiliepimą į apeliacinį skundą), todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės M. S. (a.k (duomenys neskelbtini) atsakovui R. P. (duomenys neskelbtini) 289.62 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėRita KisielienėAlvydas Barkauskas