Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Audriaus Cinino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. D. ir jo gynėjo advokato Arūno Kontrimavičiaus apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo N. D. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta jam 25 MGL (941,50 Eur) bauda.

Nustatytas dviejų mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda.

Ieškovo S. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš N. D. S. V. 650 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 600 Eur atstovavimo išlaidų, likusioje dalyje šis ieškinys atmestas.

Ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš N. D. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 18,92 Eur turtinei žalai atlyginti.

N. D. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. liepos 19 d. apie 16.20 val. viešoje vietoje - parduotuvės „Maxima“, esančios Plento g. 60A, Širvintos, automobilių stovėjimo aikštelėje, žmonių akivaizdoje, priėjęs prie S. V., kuris tuo metu sėdėjo automobilio „Subaru Impreza“, (duomenys neskelbtini), priekinėje keleivio sėdynėje ir buvo atsidaręs dureles, iš chuliganiškų paskatų sudavė jam kumščiu per veidą, taip sukeldamas fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais N. D. viešoje vietoje įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smurto S. V. atžvilgiu vartojimu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu N. D. ir jo gynėjas Arūnas Kontrimavičius prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, konstatuojant, kad N. D. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas pažeidė BPK 20 str., 44 str. 6 d., 301 str., 305 str., nes nuosprendį grindė ne įrodymų visuma, o atskirais įrodymais, daugiausiai nukentėjusiojo subjektyviais parodymais, todėl atskiros teismo išvados remiasi tik prielaidomis.

Nebuvo nustatyta, kad dėl N. D. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Atvirkščiai, byloje nustatyta, kad visuomenės tvarką pažeidė ir sumaištį sukėlė nukentėjusysis, nes jo automobilis automobilių stovėjimo aikštelėje buvo pastatytas, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko ir kilo konfliktas tarp nukentėjusiojo ir kito vyro, kliudžiusio nukentėjusiojo automobilį.

N. D. veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti viešąją tvarką. Jo veiksmai – prašymas nukentėjusiojo uždaryti automobilio duris ir bandymas pačiam jas uždaryti, negali būti vertinami kaip chuliganiški veiksmai. Nežinodamas, kad nukentėjusysis serga, nuteistasis turėjo pagrindą jo nerišlią kalbą ir sutrikusią koordinaciją vertinti, kaip neblaivaus asmens elgesį.

Nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, nes ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad nuteistasis sudavė jam į nosį, o teisme nukentėjusysis savo parodymus pakeitė, teigdamas, kad jam nuteistojo buvo suduota į dantis. Tačiau jokie objektyvūs duomenys nei nosies, nei dantų sužalojimo nepatvirtina. Taigi nebuvo įrodytas smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo faktas. Taip pat teismas neįvertino nukentėjusiojo parodymų patikimumo, atsižvelgiant į jo susirgimus. Nukentėjusiojo parodymams prieštarauja ir liudytojo V. V. parodymai.

Teismas neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusysis, pranešdamas policijai apie įvykį, nurodė, kad jį sumušė ir pasišalino du asmenys.

Teismas padarė niekuo nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis sudavė smūgį nukentėjusiajam, nes to nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys – liudytojas J. V. įvykio nematė, smūgio sudavimo fakto nepatvirtino ir liudytojas policijos darbuotojas A. B., liudytoja I. D.. Be to, liudytojo A. B. parodymai nėra patikimi, nes jis su V. V. dirbo policijoje, tačiau teisme tai meluodamas neigė.

Nuteistasis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, todėl civiliniai ieškiniai turėjo būti atmesti. Be to, ieškiniai visiškai nepagrįsti. Taip pat nukentėjusiojo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra neproporcingas nusikalstamai veikai ir kilusiems padariniams.

Teismas N. D. - nedirbančiam pensininkui, skyrė per griežtą bausmę.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Nuteistojo N. D. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su nuosprendyje aptartų ir išanalizuotų įrodymų vertinimu ir nurodo, kad jo kaltė surinktais įrodymais neįrodyta ir teismo išvados pagrįstos prielaidomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis ir jo gynėjas be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis nuteistasis pripažintas kaltu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, apylinkės teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo N. D. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Be to apeliacinės instancijos teismo posėdyje atliktas papildomų įrodymų tyrimas, kurio metu surinkti duomenys dar karta patvirtino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą.

Apeliantas N. D., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde ginčija apylinkės teismo nustatytą aplinkybę, kad N. D. kumščiu sudavė nukentėjusiajam į veidą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, o pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, remdamasis tik subjektyviais ir, apeliantų nuomone, nepatikimais nukentėjusiojo parodymais. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu ir jo gynėju.

Priešingai nei teigia apeliantai, išvadą, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė kumščiu į veidą, teismas padarė, remdamasis ne tik nukentėjusiojo parodymais, tačiau ir kitais bylos įrodymais – liudytojų I. D., V. V., V. V., A. B. parodymais bei rašytiniais įrodymais. Tai, kad kaltinamasis nukentėjusiajam sudavė kumščiu į veidą dėl konflikto automobilių stovėjimo aikštelėje, nukentėjusysis patvirtino daugelį kartų. Šis faktas užfiksuotas pirminiame pranešime į BPC (b. l. 8). Tą patį faktą nukentėjusysis pakartojo policijos patruliui A. B. įvykio vietoje (b. l. 125) ir policijos komisariate policijos pareigūnui A. G. (b. l. 168). Be to, tyrėjai L. P. nurodė, kad nuteistasis smurtavo (b. l. 181). Nukentėjusiojo brolis V. V. parodė, kad grįžęs iš parduotuvės, rado automobilyje sėdinį brolį S. V. su sukruvinta nosimi, kuris papasakojo, kad jam į veidą sudavė N. D. (b. l. 118). Taigi, ne mažiau kaip iš penkių skirtingų šaltinių matyti, kad jau įvykio dieną nukentėjusysis S. V. pranešė apie prieš jį N. D. pavartotą smurtą - suduotą smūgį į veidą. Ir vėliau S. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai laikėsi šių parodymų - pirminiame 2016-07-19 pareiškime (b. l. 17), apklausiamas liudytoju 2016-07-22, 2016-11-09 (b. l. 19-20, 22- 23). 2016-07-19 nukentėjusiajam buvo nustatyta diagnozė – nosies sumušimas (b. l. 40). Be to, liudytojas A. B. teisme parodė, kad įvykio dieną atvykęs į policijos komisariatą, N. D. neneigė kilusio konflikto ir sakė, kad stumtelėjo nukentėjusįjį, nes jis nuteistajam atrodė neblaivus (b. l. 125). Visų paminėtų duomenų visiškai pakanka konstatuoti aplinkybei, kad N. D. sudavė nukentėjusiajam kumščiu į veidą, todėl apeliantų teiginiai, kad N. D. tik padarė pastabą nukentėjusiajam ir paprašė uždaryti automobilio dureles, atmestini. Taigi byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, jog nuteistasis viešoje vietoje – parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje, kitų asmenų akivaizdoje, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Tokie nuteistojo veiksmai, kaip fizinio smurto panaudojimas prieš neįgalų asmenį, pagrįstai apylinkės teismo įvertinti kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Dėl jų atsirado padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka: incidentas įvyko prie parduotuvės esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, dienos metu, kai joje buvo žmonių, prieš neįgalų asmenį, dėl mažareikšmės dingsties. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis. Taigi teismo nustatyti nuteistojo veiksmai visiškai atitinka BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją, todėl jo nusikalstama veika pirmosios instancijos teismo pagal šį straipsnį kvalifikuota tinkamai. Toks šių neteisėtų veiksmų vertinimas atitinka ir teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-652/2007, Nr. 2K-311/2006, 2K-34/2008, 2K-205/2009, Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010).

Apeliantai skunde teigia, kad nukentėjusiojo parodymai nėra patikimi, nes nenuoseklūs - ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, kad nuteistasis sudavė jam į nosį, o teisme savo parodymus pakeitė, nurodydamas, kad nuteistasis jam sudavė į dantis, be to, kad pranešime apie įvykį nukentėjusysis nurodė, kad jį sumušė 2 asmenys. Tačiau tokie galimi prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose yra neesminiai. Esminę aplinkybę, kad N. D. nukentėjusiajam sudavė į veidą kumščiu, kuri ir buvo nuteistajam inkriminuota, nukentėjusysis nurodė nuosekliai tiek iš karto po įvykio, tiek ir teisme. Kad po smūgio skaudėjo nosį ir dantis, nukentėjusysis nurodė ir pirminiame 2016-07-19 pareiškime (b. l. 17), ir 2016-07-22 apklausoje (b. l. 19-20). Kad iš karto po įvykio nukentėjusiajam iš nosies bėgo kraujas, nurodė tai matęs jo brolis V. V. (b. l. 118), liudytojas A. B. (b. l. 125).

Apeliantai taip pat neteisūs, skunde teigdami, kad aplinkybės, jog nukentėjusiajam buvo suduota kumščiu į veidą – į nosį ar į dantis, nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad 2016-07-19 nukentėjusiajam buvo nustatyta diagnozė – nosies sumušimas (b. l. 40), o Vilniaus ligonių kasų 2017-03-10 gydymo paslaugų apskaitos išrašas taip pat patvirtina, kad VšĮ Širvintų ligoninėje 2016-07-19 nukentėjusiajam S. V. buvo diagnozuotas nosies paviršinis sužalojimas, sumušimas, dėl ko jam buvo suteikta skubios pagalbos paslauga (b. l. 104). Taigi nukentėjusiojo sumušimo faktą patvirtina ne tik liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai.

Taip pat atmestini apeliantų argumentai, kad N. D. veiksmai – pareiškiant pretenziją nukentėjusiajam dėl netinkamai pastatyto automobilio ir bandant uždaryti automobilio dureles, nebuvo nukreipti į viešosios tvarkos pažeidimą ir nebuvo nustatyta, kad dėl šių nuteistojo veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Kaip jau minėta, faktas, jog N. D. panaudojo smurtą prieš neįgalų nukentėjusįjį, byloje nustatytas ir įrodytas. Tai, kad N. D. veikė be aiškios asmeninės motyvacijos ir kad savo veiksmams kaip pretekstą panaudojo mažareikšmę dingstį, kolegijai leidžia daryti išvadą, kad jo veika buvo nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. O veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan., teismų praktikoje paprastai laikomi visuomenės rimties sutrikdymu (kasacinė nutartis 2K-120/2014).

Apeliantai skunde teigia, kad liudytojo A. B. parodymai yra nepatikimi, nes jis teisme melavo, jog nepažįsta nukentėjusiojo brolio V. V.. Apeliantų teigimu, šis liudytojas V. V. pažįsta, nes abu dirbo policijoje. Tačiau kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta, nes jie nieko nepagrįsti, o liudytojas A. G., kuris dirba Širvintų rajono policijos komisariate vyr. tyrėju, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad komisariate dirba beveik 29 metus, tačiau V. V. nepamena (b. l. 169). Taigi apeliantai aplinkybių, leidžiančių abejoti A. B. duotais parodymais, neįrodė.

Dėl bausmės

Apeliantai skunde teigia, kad nuteistajam paskirta per griežta bausmė, nes teismas netinkamai įvertino bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis yra nedirbantis pensininkas. Tačiau kolegija neturi pagrindo pritarti apeliantams. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad N. D. padarė nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, taip pat atsižvelgė ir į kaltinamojo asmenybę – kad jis neteistas, pensininkas, charakterizuojamas teigiamai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, psichiatrijos kabineto įskaitoje neįrašytas. Šios aplinkybės teismui leido daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus 25 MGL (941,50 Eur) dydžio baudą. Kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai apylinkės teismo išvadai, nes visas paminėtas aplinkybes apylinkės teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs, pagrįstai nuteistajam paskyrė 25 MGL dydžio baudą. Paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu yra teisinga ir atitinka padarytos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. Aplinkybė, kad apeliantas yra pensininkas, pati savaime nereiškia, kad jo turtinė padėtis yra sunki. O duomenų, pagrindžiančių prastą apelianto turtinę padėtį, kartu su apeliaciniu skundu teismui nepateikta. Nepaisant to, paskirta bauda savo dydžiu yra arti minimaliai, todėl jos dar labiau mažinti nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Priešingai nei nurodo apeliantai, Vilniaus teritorinių kasų ieškinys yra pagrįstas – šio civilinio ieškovo patirtą turtinę žalą patvirtina 2017-03-10 gydymo paslaugų apskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad S. V. 2016-07-19 suteikta 18,92 Eur vertės skubios pagalbos paslauga dėl S. V. nosies sužalojimo ir sumušimo. Tai, kad S. V. buvo sumuštas N. D., byloje patvirtina jau aptarti įrodymai. CK 6.283 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taigi ši žala iš N. D. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista pagrįstai.

Kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad ir nukentėjusiojo ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, o priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis tiesiog sėdėjo automobilio priekinėje keleivio sėdynėje ir buvo pravėręs automobilio duris, kol jo broliai apsipirkinėjo parduotuvėje; jis savo elgesiu kaltinamojo neprovokavo, to ir nebūtų galėjęs padaryti, nes buvo neįgalus, sunkiai judėjo ir kalbėjo; kaltinamasis nukentėjusiajam į veidą sudavė be priežasties, išliedamas pykti ant niekuo dėto asmens dėl to, kad negali išvažiuoti iš stovėjimo vietos; šiuos veiksmus nuteistasis atliko tyčia. Esant šioms aplinkybėms, kolegijai nekyla abejonių, kad S. V. dėl nusikalstamų N. D. veiksmų jo atžvilgiu patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, pažeminimą, nepatogumus, skausmą ir tai įtakojo jo normalų gyvenimą. Be to, nusikaltimas buvo įvykdytas prieš neįgalų, sunkiai vaikštantį ir sunkiai sergantį asmenį, kuris pats apsiginti negalėjo. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad kaltinamojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryta neturtinė žala, ką taip pat teisingai konstatavo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje. Apylinkės teismas nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydį nustatė 650 Eur. Kolegijos vertinimu, toks priteistos žalos dydis, atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas aplinkybes, nėra neproporcingas ar per didelis, o atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus ir į tai, kad sunkesnių pasekmių jam neatsirado, yra adekvatus. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti apylinkės teismo išvadų pagrįstumu, todėl nuosprendis šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 str. 3 d., 332 str. 3, 5 d.). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir remdamasi tuo, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamosios bylos duomenis, teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai N. D. pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 ir 54 straipsniuose, paskirta bausmė nėra per griežta, taip pat pagrįstai ir teisėtai tenkino civilinius ieškinius bei nustatė teisingą priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl keisti apylinkės teismo nuosprendį ar jį naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutaria :

Nuteistojo N. D. ir jo gynėjo advokato Arūno Kontrimavičiaus apeliacinį skundą atmesti ir Širvintų rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendį palikti nepakeistą.