Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje P. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), deklaruota ir gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nedirbantis, neįgalus, turintis didelių specialiųjų poreikių, senjoras, našlys, anksčiau teistas Raseinių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas 1 m. su įpareigojimais, bausmę atlikęs, teistumas išnykęs,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

P. B. pažeidė viešąją tvarką: 2024 m. liepos 15 d., apie 12.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), J. D. darbo vietoje, dėl menkavertės dingsties, matant bei girdint pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia vieną kartą sudavė medine lazda bendrijos pirmininkei J. D. per dešinę ranką, taip padarydamas jai dešinės plaštakos sumušimą, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. D. sveikatą.

Šiais savo veiksmais P. B. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje.

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo, ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog P. B. savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje.

Šioje byloje nėra ginčo dėl nagrinėjamo įvykio vietos ir laiko, taip pat byloje nekyla ginčas dėl paties fakto, t. y. jog kaltinamasis vieną kartą sudavė medine lazda nukentėjusiajai J. D. per dešinę ranką. Tačiau kaltinamasis tokius savo veiksmus vertina kaip gynimąsi nuo nukentėjusiosios šaukimo ir rėkimo ant jo, nes jis nepakenčia šaukimo, tik tokiu būdu jis galėjo nutildyti nukentėjusiąją. Tam, kad įvertinti kaltinamojo veiksmus ir jo keliamą gynybinę versiją jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, kontekste, visų pirma reikia nustatyti, kas minėtą įvykį matė.

Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad įvykio metu bendrijos virtuvėje buvo jis, nukentėjusioji ir liudytoja D. S., liudytoja J. A., atrodo, buvo lauke arba kitame kambaryje, liudytoja V. M. įvykio nematė. Tiek nukentėjusioji, tiek liudytoja J. A. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu teigė, jog įvykio metu virtuvėje buvo keturiese: nukentėjusioji, kaltinamasis, liudytojos D. S. ir J. A. Liudytoja D. S., kurios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taip pat teigė, kad įvykio metu buvo keturi žmonės: nukentėjusioji, kaltinamasis, liudytoja J. A. ir ji pati (D. S.). Teismas nesivadovauja liudytojos V. M. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nes kaltinamasis nurodė, kad ši liudytoja įvykio nematė, taip pat nei nukentėjusioji, nei liudytojos D. S. ir J. A. nenurodė, kad ši liudytoja buvo įvykio metu patalpoje. Pažymėtina ir tai, kad teismui teisiamojo posėdžio metu atkreipus liudytojos V. M. dėmesį į tai, jog ji turi pasakoti, ką matė apie įvykį (jei matė), o ne tai, ką girdėjo iš kitų asmenų, liudytojos parodymai tapo iš dalies nenuoseklūs; teismui, apklausiant šią liudytoją, vis tik nepavyko neabejotinai išsiaiškinti, ką būtent ji pati tiesiogiai matė ir (ar) girdėjo įvykio metu.

Teismas sprendžia, kad nukentėjusiosios parodymai, jog įvykio metu patalpoje buvo keturi žmonės: nukentėjusioji, kaltinamasis, liudytojos J. A. ir D. S., yra nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu, juos taip pat patvirtina nuoseklūs liudytojų J. A. (ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu) ir D. S. (ikiteisminio tyrimo metu) parodymai. Kaltinamojo parodymai, kad įvykio metu buvo tik trys žmonės yra paneigti nukentėjusiosios ir minėtų dviejų liudytojų parodymais, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų šiuos kaltinamojo teiginius. Be to, kaltinamasis nebuvo nuoseklus: ikiteisminio tyrimo metu negalėjo kategoriškai teigti, jog liudytojos J. A. įvykio metu nebuvo, kai teisiamojo posėdžio metu kategoriškai teigė, jog liudytojos J. A. įvykio metu patalpoje nebuvo.

Kaltinamasis taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nukentėjusioji jo fiziškai nepuolė. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, teismas kaltinamojo versiją, jog jis gynėsi nuo nukentėjusiosios, vertina kaip jo gynybinę poziciją ir siekį sušvelninti savo atsakomybę, nes kaltinamojo versija yra nepatvirtinta kitais byloje esančiais patikimais įrodymais ir paneigta jų visuma. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, nenustatė jokių aplinkybių, kurios būtų pagrindu teigti buvus būtinosios ginties situaciją (BK 28 straipsnis) ar provokuojančio nukentėjusiosios elgesio, kuris turėtų įtakos kaltinamojo teisei priešingiems veiksmams (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-412/2014). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto prieš nukentėjusįjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Kaip jau minėta, teismas nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindu teigti buvus pavojingą, realų ir akivaizdų nukentėjusiosios kėsinimąsi, kurį, be kitų aplinkybių, būtina nustatyti, norint konstatuoti būtinosios ginties situaciją, taip pat nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas teigti, kad nukentėjusiosios elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiosios pasakytas vienas necenzūrinis žodis kaltinamojo atžvilgiu nėra pateisinamas, sprendžiant bendrijos reikalus, tačiau, teismo vertinimu, toks nukentėjusiosios išsakytas žodis nagrinėjamos bylos kontekste negali būti laikomas pakankamai provokuojančiu ar rizikingu elgesiu, tiesiogiai lėmusiu ir pateisinančiu kaltinamojo smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Priešingai, kaltinamojo teisei priešingas elgesys buvo neadekvatus byloje susiklosčiusiam ginčui dėl bendrijos patalpoje padaryto remonto.

Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo, ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog P. B. savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146-511/2016). Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.).

BK 284 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką apibūdina alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nagrinėjamu atveju kaltinamojo veiksmai inkriminuotame kaltinime įvertintas kaip įžūlus elgesys. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, o nesant aiškios priežasties net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011).

Byloje nustatyta nagrinėjamo įvykio eiga ir kaltinamojo veiksmai leidžia daryti išvadą, kad P. B. veiksmais, pasireiškusiais įžūliu elgesiu, fiziniu smurtu, dėl menkavertės dingsties, viešoje vietoje buvo demonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, t. y. iki tol vykusi įprasta veikla bendrijos patalpose. Nukentėjusioji nurodė, kad ši situacija ją išgąsdino, ji iškart išėjo kviesti policijos, su ja buvusios liudytojos puolė kaltinamąjį raminti, liudytojos nurodė, kad situacija buvo nemaloni. Kaltinamojo veiksmai, spendžiant ginčą, yra nepriimtini moralės požiūriu, demonstratyvūs, pažeidžia nustatytas elgesio normas viešoje vietoje ir kartu demonstruoja nepagarbą ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams, ir atitinka įžūlaus elgesio požymį. Tarp kaltinamojo veiksmų, smurtaujant prieš nukentėjusiąją, ir nukentėjusiosios patirtų sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai patvirtina ne tik kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojų paaiškinimai, bet ir byloje esanti specialisto išvada. P. B. padarytų veiksmų pobūdis nagrinėjamo įvykio vietoje patvirtina, kad jis padarė nusikalstamą veiką tyčia.

Taigi byloje įrodyta, kad P. B. pažeidė viešąją tvarką: 2024 m. liepos 15 d., apie 12.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), J. D. darbo vietoje, dėl menkavertės dingsties, matant bei girdint pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia vieną kartą sudavė medine lazda bendrijos pirmininkei J. D. per dešinę ranką, taip padarydamas jai dešinės plaštakos sumušimą, taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. D. sveikatą.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad P. B. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnį.

BK 284 straipsnio sankcijoje nustatytos alternatyvios bausmės rūšys – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas P. B. bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – P. B. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką viešajai tvarkai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šio nusikaltimo įvykdymo aplinkybes – nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, jis įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, dėl menkavertės dingsties, tyčia vieną kartą sudavė medine lazda nukentėjusiajai per dešinę ranką, taip padarydamas jai dešinės plaštakos sumušimą, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. P. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Kaltinamasis anksčiau teistas pagal BK 286 straipsnį už pasipriešinimą valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, necenzūriniais žodžiais grasindamas susidoroti, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas vieną smūgį kirvio kotu nukentėjusiajam į nugarą, vieną smūgį kumščiu į veidą, teistumas išnykęs (1 t., b. l. 140-142), nebaustas administracine tvarka (1 t., b. l. 143-144), nedirbantis, neįgalus, turintis didelių specialiųjų poreikių (1 t., b. l. 174; 2 t., b. l. 22-23). Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2024 m. lapkričio 28 – gruodžio 2 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad visuotinai pavojingos veikos padarymo metu P. B. konstatuojamas (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į jo psichinė būklę, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos teisingai valdyti. Šiuo metu P. B. konstatuojamas (duomenys neskelbtini). Pagal savo psichinės sveikatos būklę jis dabar gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos teisingai valdyti. Jis gali būti apklausiamas ikiteisminiame tyrime ir dalyvauti teismo posėdyje. P. B. nerekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones (1 t., b. l. 145-172).

Įvertinus paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą P. B. paskyrus inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytą vieną iš švelniausių bausmės rūšių – laisvės apribojimą šešiems mėnesiams be intensyvios priežiūros, bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Siekiant kontroliuoti kaltinamojo elgesį, jis įpareigojamas viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje. Teismo vertinimu, kaltinamajam skirti viešųjų darbų bausmę netikslinga, nes kaltinamasis yra neįgalus, turintis didelių specialiųjų poreikių ir sveikatos problemų, taip pat netikslinga skirti baudos bausmės, yra senjoras, gauna nedideles išmokas.

Dėl civilinio ieškinio

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Vienas šios teisės realizavimo būdų yra civilinio ieškinio pareiškimas įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese (BPK 109 straipsnis). Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Civilinė ieškovė Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 125,25 Eur turtinės žalos, patirtos dėl J. D. gydymo sveikatos priežiūros įstaigoje, atlyginimo priteisimo (1 t., b. l. 92-104; 2 t., b. l. 1-2). Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad nukentėjusioji J. D. dėl patirtų sužalojimų buvo gydyta asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Suteiktų gydymo paslaugų kaina – 125,25 Eur, ji buvo sumokėta iš PSDF biudžeto lėšų, o PSDF biudžetą vykdo Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinės ligonių kasos.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius. Tarp kaltinamojo P. B. nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajai padarytų sužalojimų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nukentėjusiosios gydymo išlaidas padengė Kauno teritorinė ligonių kasa, todėl ji turi į padariusį žalą asmenį (P. B.) regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo (CK 6.280 str. 1 d.). Iš prie ieškinio pateikto gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, kad nukentėjusiosios gydymo išlaidos yra 125,25 Eur, todėl ši suma PSDF naudai priteistina iš P. B.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Sprendimo vykdymo išdėstymas ir atidėjimas – sprendimo privalomumo ir vykdytinumo savybių, kurias įgyja įsiteisėjęs sprendimas, nukėlimas tam tikram laikui, kuomet sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl itin sunkios įpareigoto asmens turtinės padėties ar kitų ypatingai svarbių aplinkybių. Asmens turtinę būklę apibūdina jo reguliarių (dabartiniu metu žinomų) pajamų bei išlaidų balansas. Kadangi sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas reiškia nukrypimą nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kaltinamasis yra neįgalus, turintis didelių specialiųjų poreikių, senjoras, našlys, gauna nedideles išmokas, į priteistos sumos dydį, daro išvadą, kad kaltinamasis dėl susiklosčiusių aplinkybių neturi galimybės sumokėti visos žalos iš karto, todėl nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas išdėstytinas per šešių mėnesių laikotarpį (CPK 284 str. 1 d.).

Šioje baudžiamojoje byloje P. B. nepaskirta jokia kardomoji priemonė ir ji šioje proceso stadijoje neskirtina.

Įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, medinė lazda konfiskuotina kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (1 t., b. l. 57-71).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

P. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnyje, ir paskirti jam laisvės apribojimo 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros bausmę, įpareigojant jį viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš P. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 125,25 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus 25 centus) turtinei žalai už nukentėjusiosios gydymą atlyginti, įpareigojant pinigus pervesti į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, juridinio asmens kodas 191351679, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333, esančią AB „Swedbank“, banko kodas 73000.

Nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio priteisimo įvykdymą dėl 125,25 Eur turtinės žalos atlyginimo išdėstyti šešiems mėnesiams, mokant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos kas mėnesį (iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos) penkis mėnesius po 21 eurą, o šeštą mėnesį – 20,25 Eur.

Išaiškinti P. B., kad nesumokėjus nors vienos įmokos laiku, civilinė ieškovė turi teisę pradėti priverstinio išieškojimo procedūrą nesumokėtų įmokų daliai.

Kardomosios priemonės P. B. neskirti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, medinę lazdą konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę.

1. Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19-22 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) susisiekti su Probacijos tarnyba per penkias darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo dienos; atvykti į Probacijos tarnybą šios tarnybos šaukime nurodytą dieną;

2) laikytis nustatytų draudimų, intensyvios priežiūros sąlygų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

3) pranešti probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų;

4) kai taikomos elektroninio stebėjimo priemonės, dėvėti elektroninio stebėjimo įtaisą, pranešti Probacijos tarnybai apie šio įtaiso praradimą ar pastebėtą gedimą.

2. Jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus Kelmėje.