Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės Laimutės Martinavičienės ir nuteistojo R. Š. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Nukentėjusiojo R. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo R. Š. priteista R. Š. 8700 Eur (aštuoni tūkstančiai septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo R. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. kovo 29 d., apie 13.30 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) gatvėje esančių kapinių, parvertęs nukentėjusįjį R. Š. ant žemės ir tyčia mušdamas jį rankomis per veidą bei spirdamas koja į lytinius organus, taip iš viso suduodamas jam ne mažiau kaip du smūgius, padarė R. Š. trauminį kairės sėklidės plyšimą, kraujo susikaupimą kapšelio ertmėje, kraujosruvas kapšelio srityje ir dešinės akies vokuose bei nosies nugarėlės nubrozdinimą, tuo tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. Š. sveikatą, nes dėl kairės sėklidės trauminio plyšimo ir sėklidės pašalinimo prarandama didelė dalis (40 procentų) bendro darbingumo.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė L. Martinavičienė prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendį pakeisti:

tenkinti Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisti iš R. Š. 345,31 Eur (1192,28 Lt) už nukentėjusiojo R. Š. gydymą;

tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinį ieškinį ir priteisti iš R. Š. l41,33 Eur (488,00 Lt) už nukentėjusiajam R. Š. išmokėtą nedarbo pašalpą. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.

Skunde nurodoma, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendis yra neteisėtas bei nepagrįstas, teismas netinkamai išsprendė Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinių ieškinių klausimus.

Prokurorė nurodo, kad Baudžiamojoje byloje Šiaulių teritorinė ligonių Kasa už nukentėjusiojo R. Š. gydymą pareiškė 345,31 Eur (1192,28 Lt) dydžio civilinį ieškinį dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo. R. Š. gydymo išlaidos patvirtinamos paslaugos apskaičiavimu, kuris pridėtas prie pateikto civilinio ieškinio (1 t. 44–46 b. 1.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius pareiškė 141,33 Eur (488,00 Lt) dydžio civilinį ieškinį už nukentėjusiajam R. Š. išmokėtą nedarbo pašalpą jo nedarbingumo laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. Žalos dydis patvirtinamas pridėtais R. Š. išmokėtos ligos pašalpos apskaičiavimo dokumentais (1 t. 37 b. l.).

Skunde taip pat pažymima, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnyje numatyta, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui, o jeigu žala buvo padaryta, atsakingas asmuo ją privalo visiškai atlyginti.

Apeliantės teigimu, nusikalstamais nuteistojo R. Š. veiksmais buvo padaryta žala Šiaulių teritorinei ligonių kasai, nes sužalotas nukentėjusysis R. Š. buvo gydomas sveikatos priežiūros įstaigoje, jam buvo atliekama operacija, o asmens sveikatos priežiūros paslaugos, teiktos R. Š., buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo, 9 straipsnyje (Žin. 1996, Nr. 55-1287; Žin. 2000, Nr. 123-5512; Žin. 2010, Nr. 142-7263). Pagal minėto įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktą (Žin. 1996, Nr. 55-1287; Žin. 2000, Nr. 123-5512; Žin. 2008, Nr. 149-6022), kai privalomuoju sveikatos draudimu apdrausto asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų, įstatymų nustatyta tvarka lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, yra išieškomos iš žalą padariusio juridinio ar fizinio asmens. Prokurorė nurodo, kad pripažinus R. Š. kaltu tyčia sunkiai sutrikdžius sveikatą R. Š., Šiaulių teritorinės ligonių kasos 345,31 Eur (1192,28 Lt) dydžio ieškinys dėl žalos atlyginimo turėjo būti patenkintas ir ši suma privalėjo būti priteista iš R. Š..

Skunde pažymima ir tai, kad byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrius pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, nes R. Š. įvykio metu buvo draustas valstybiniu socialiniu draudimu ir jam buvo išmokėta ligos pašalpa laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. Pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnį (Žin. 2000, Nr. 111-3574; Žin. 2010, Nr. 86-4533) teisę gauti ligos pašalpą turi ligos ir motinystės socialiniu draudimu apdraustas asmuo, jeigu jis tapo laikinai nedarbingas dėl ligos ar traumos ir dėl to prarado darbo pajamas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (Žin. 1991, Nr. 17-447; Žin. 2004, Nr. 171-6295) nustatyta, kad juridiniai ar fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju R. Š. sunkią traumą patyrė ir nuo 2014 m. balandžio 2 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. buvo nedarbingas dėl tyčinių nusikalstamų R. Š. veiksmų. R. Š. negalint dirbti, jis prarado teisę gauti darbo užmokestį, dėl to jam iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto buvo mokama ligos pašalpa. Tokiu būdu dėl nuteistojo R. Š. neteisėtų veiksmų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas patyrė R. Š. išmokėtos ligos pašalpos dydžio turtinę žalą. Prokurorės teigimu, pripažinus R. Š. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 141,33 Eur (488,00 Lt) dydžio ieškinys dėl žalos atlyginimo turėjo būti patenkintas ir ši suma privalėjo būti priteista iš R. Š..

Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priimtame apkaltinamajame nuosprendyje Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinius ieškinius priskirdamas regresiniams ieškiniams nėra teisus. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį turi toks asmuo, kuris atlygino kito asmens padarytą žalą. Šiuo atveju, kaltais R. Š. veiksmais Šiaulių teritorinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta žala nėra žalos atlyginimas nukentėjusiajam R. Š..

Prokurorė skunde taip pat nurodo, kad nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą baudžiamajame procese reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 109–118 straipsniai. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už juos materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, ir tokį ieškinį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 straipsnis numato, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant jį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Pagal BPK 115 straipsnio 2 dalį, išimtiniais atvejais, kai civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Pagal minėto straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas palikti ieškinį nenagrinėtą teismas gali tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas.

Apeliantė atkreipia dėmesį, jog BPK 117 straipsnis numato, kad, jeigu dėl valstybei padarytos žalos civilinis ieškinys nėra pareikštas, jį teisme gindamas viešąjį interesą privalo pareikšti valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras. Kadangi pirmiausia už valstybės įstaigų, įmonių ar organizacijų turto apsaugą ir jo tinkamą panaudojimą tiesiogiai yra atsakingi šių įstaigų vadovai ar jų įgalioti asmenys, yra laikomasi praktikos, kad bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ar sveikatai, transporto eismo saugumui, darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų taip pat ir dėl kitų nusikalstamų veikų, kuriomis padaroma žalos valstybei, civilinius ieškinius pareiškia šių valstybinių institucijų vadovai arba jų įgalioti asmenys. Tokiai praktikai pritariama ir Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje. Generalinis prokuroras aiškinamajame rašte „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondui ir Valstybinio sveikatos draudimo fondui nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo“ (2011-05-13, Nr. 17.2.-9642) prokurorams nurodė, kad ikiteisminiuose tyrimuose, kai yra duomenų, jog nusikalstama veika galimai buvo padaryta turtinės žalos valstybei, prokuroras turi užtikrinti informacijos apie tiriamą nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį pateikimą atitinkamai institucijai. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad yra siektina, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių ir teritorinių ligonių kasų atstovai baudžiamajame procese patys reikštų civilinius ieškinius dėl nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ar teritorinėms ligonių kasoms atlyginimo. Pažymi, kad tokios praktikos, kai valstybės institucijų, kurioms nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu, buvo padaryta turtinė žala, įgalioti asmenys pareiškia civilinius ieškinius ir jie yra nagrinėjami kartu su baudžiamąja byla, ir priimant apkaltinamuosius nuosprendžius žalos priteisiamos iš kaltų asmenų, iki šiol buvo laikomasi ne tik Šiaulių apygardos, bet ir kituose Lietuvos Respublikos teismuose (Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-150-316/2014; 1-159-332/2014; 1-146-316/2015; Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-185-255/2014; 1-67-174/2015; Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-496-468/2014; 1-151-256/2015).

Apeliantės vertinimu, skundžiamame nuosprendyje paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (Baudžiamoji byla Nr. 2K-269/2014), kurioje nurodyta, jog regresiniai ieškiniai baudžiamajame procese nėra nagrinėjami, aptarta situacija nėra tapati baudžiamojoje byloje Nr. 1-76-898/2015 spręstam turtiniam ginčui tarp civiliniais ieškovais pripažintų valstybės institucijų ir nusikalstamą veiką padariusio asmens, t. y. R. Š.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje aptariamu atveju turtinis ginčas buvo sprendžiamas tarp VSDF Kauno skyriaus, kurio lėšomis pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą buvo atlyginta žala žuvusio asmens artimiesiems ir kalto asmens draudimo bendrovės AB „Lietuvos draudimo“, todėl pirmosios instancijos teismas, palikdamas civilinius ieškinius nenagrinėtus, šia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi vadovavosi nepagrįstai.

Skunde pažymima, kad baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis, dėl R. Š. tyčinių nusikalstamų veiksmų turtinė žala kilo dviem valstybės institucijoms: Šiaulių teritorinei ligonių kasai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, kurios ikiteisminio tyrimo stadijoje pareiškė civilinius ieškinius ir buvo pripažintos civiliniais ieškovais. Pareiškiant civilinius ieškinius, minėtas valstybės institucijas pripažįstant civiliniais ieškovais ir jų įgaliotus atstovus įtraukiant į baudžiamąjį procesą, BPK X skyriuje nustatyti reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl pirmosios instancijos teismas, pagal BPK 109 straipsnio nuostatas, Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus civilinius ieškinius privalėjo nagrinėti kartu su baudžiamąja byla ir šioms valstybės institucijoms atsiradusias žalas priteisti iš kaltu pripažinto asmens – R. Š..

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo atmesti jam pareikštus civilinius ieškinius.

Skunde apeliantas nurodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo ištirtos visos R. Š. sužalojimo ar susižalojimo aplinkybės. Pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kartu įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmetimo aspektu) motyvai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalies 3 punktas). Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006). Be to, vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais.

Nuteistojo teigimu, Šiaulių apylinkės teismas jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o prielaidomis, spėliojimais.

Pasak apelianto, teismas neatkreipė dėmesio į prieštaravimus tarp byloje surinktos ikiteisminio tyrimo medžiagos bei duomenų, gautų teisminio nagrinėjimo metu, į tų pačių asmenų parodymų kitimą ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu bei neatitikimus kalbant apie tas pačias aplinkybes.

R. Š. atkreipia dėmesį, kad tiek kaltinamajame akte, tiek Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje teigiama, jog R. Š. buvo sužalotas 2014 m. kovo 29 d., apie 13.30 val., prie (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone esančių kapinių. Tačiau liudytojai R. L. ir J. V. parodė, kad konfliktas tarp jo (R. Š.) ir nukentėjusiojo prie kapinių įvyko apie 11 val. ryto. Tai atitinka ir jo nurodytą laiką. Be to, apelianto teigimu, šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo žmona J. Š., kuri ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad apie 14 val. turėjo atvažiuoti svečiai švęsti jos sūnaus gimtadienį, o R. Š. išvažiavo nupirkti alaus dar prieš jiems atvažiuojant ir ilgokai negrįžo. Grįžęs pasisakė, kad prie kapinių jis (R. Š.) jį sumušė, spyrė į „kiaušius“ ir dabar jam labai skauda. Ji apžiūrėjo vyro lytinius organus, ryškių pakitimų nesimatė. Tai, kad R. Š. tik grįžęs sakėsi, jog jis, t. y. R. Š., jam įspyrė į lytinius organus ir dabar labai skauda, parodė sužalojimus, J. Š. nurodė ir teismo posėdžio metu. Apelianto teigimu, šioje dalyje J. Š. parodymai prieštarauja R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, nes R. Š. 2014 m. gegužės 28 d. apklausoje nurodė, jog apie tai, kad jis (R. Š.) įspyrė jam į lytinius organus, jai nesakė.

Skunde R. Š. taip pat nurodo, kad nors J. ir R. Š. teigė, kad R. Š. 2014 m. kovo 29 d. daugiau niekur nėjo, visą dieną gulėjo lovoje, liudytojai A. V. ir J. V. patvirtino jo (R. Š.) parodymus, kad su R. Š. antrą kartą jie buvo susitikę tą pačią dieną prie parduotuvės apie 16–17 val., nukentėjusysis sakė, kad dabar yra prasiblaivęs ir jam atkeršys už sumušimą apie 11 val., ir jie vėl susimušė. Mano, kad teismas minėtus nurodymus atmetė nepagrįstai, nes jie buvo nuoseklūs.

Pasak apelianto, keista, kad nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei prokurorui, nei teismui nekilo mintis nustatyti ir apklausti J. Š. sūnaus svečių apie tai, ar jie matė R. Š. ir kokios jis buvo būsenos.

Be to, nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstai nekreipė dėmesio ir į tai, kad liudytojai A. V., J. V. ir R. L. nematė, kad jis būtų spyręs nukentėjusiajam į lytinius organus ir jis nuo to, kaip teigė, būtų parvirtęs, nors visi matė, kaip jie su nukentėjusiuoju parvirto.

Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad R. Š. vis skirtingai pasakojo apie tai, kas atsitiko jam neva gavus smūgį į tarpkojį: tai jis nuo smūgio užgriuvo ant jo (R. Š.), tai, kaip teigė 2014 m. gegužės 28 d. apklausoje, įsikibo į jo rūbus ties pečių linija, nes norėjo nuraminti, kad jis (R. Š.) nebesimuštų ar, kaip nurodė akistatoje, norėjo jį pagauti į glėbį. Ikiteisminio tyrimo metu R. Š. teigė net tai, kad jam į lytinius organus jis (R. Š.) įspyrė po to, kai jis pastarąjį parvertė ant žemės. Be to, pasak R. Š., nesuprantama, kaip jis galėjo įspirti R. Š. į lytinius organus, jei, kaip nurodė R. L., jis stovėjo į ją priekiu, o R. Š. – šonu.

Nors ekspertas J. Sakalas paaiškino, kad sėklidžių sužalojimai dažniausiai atsiranda spiriant, tai, anot apelianto, nereiškia, kad taip buvo ir nagrinėjamu atveju. Nurodo, kad R. Š. galėjo susižaloti ir buityje, pavyzdžiui, krisdamas nuslydęs nuo kopėčių skersinio, šiam patekus tarp kojų.

Nuteistojo R. Š. teigimu, jo nurodyti prieštaravimai ir neatitikimai parodo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei Šiaulių apylinkės teisme nebuvo nustatyta, kada ir kokiu būdu bei kokioje vietoje nukentėjusysis R. Š. patyrė sėklidės traumą.

Skunde apeliantas pažymi ir tai, kad pagal įstatymo reikalavimus ir susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegijos 2007-02-13 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-3-144/2007). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegue and Jabardo v. Spain judgement of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).

Be to, BPK 301 straipsnio 2 dalis imperatyviai draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. R. Š. nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiojo R. Š. parodymais, kurie yra nenuoseklūs, arba iš jų kilusiais išvestiniais bylos duomenimis: J. Š. parodymais, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir kt.

Atsikirtimais į nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą nukentėjusysis R. Š. prašo palikti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendį nepakeistą, R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo manymu, teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, juos įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, remdamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis BPK 242 straipsnio 1 dalimi ir BPK 20 straipsnio 5 dalimi. Teigia, kad teismas vadovavosi jo, kaip nukentėjusiojo, nuosekliais parodymais, duotais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pažymi, kad jo parodymus patvirtino liudytojai J. Š., R. Č.. Taip pat mano, kad teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojų A. V. ir J. V. parodymus, ir jais nesivadovavo. Kiti teisminio nagrinėjimo metu R. Š. pageidavimu apklausti liudytojai įvykio nematė ir nieko negalėjo paaiškinti. Jo nurodytas aplinkybes patvirtina ir specialisto išvada, taip pat eksperto paaiškinimas. Nukentėjusiojo vertinimu, bausmė apeliantui paskirta teisingai.

Apygardos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis R. Š. ir jo gynėja prašė R. Š. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuratūros skundą atmesti. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės L. Martinavičienės apeliacinis skundas tenkinamas. Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteistojo R. Š. kaltės padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas. BK 135 straipsnyje numatytas sunkus sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia.

Nors nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo kaltę padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina byloje surinktų, teismo ištirtų ir, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertintų įrodymų visuma.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. Š. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, jis nurodė, kad tąkart jis grįždamas dviračiu iš parduotuvės, kur pirko alaus, į namus, prie kapinių sutiko R. Š., su kuriuo tuo metu dar buvo viena moteris ir du vyrai. Kai R. Š. paprašius nupirkti alaus, jis (R. Š.) atsisakė tai padaryti, R. Š. jį pastūmė, tuomet ir jis (R. Š.) pastarąjį pastūmė, po to R. Š. sudavė jam į veidą, jis R. Š. taip pat sudavė, tuomet R. Š. jam spyrė į lytinius organus, parvertė jį ant žemės ir užsėdęs ant jo, pradėjo kumščiais daužyti veidą. Po R. Š. spyrio į lytinius organus, jis pajuto stiprų skausmą. Po sumušimo jis pasiėmė dviratį ir jį į namus parsistūmė, nes dėl skausmo dviračiu važiuoti nebegalėjo. Pirmadienį jis taip pat juto skausmą, skausmas lytiniuose organuose stiprėjo, tačiau vis tiek išėjo į darbą, nes bijojo jį prarasti. Į darbą ėjo pėsčiomis, nes dėl skausmo dviračiu važiuoti negalėjo. Nuėjęs į darbą pasakė, kad jam skauda. Kadangi skausmas vis didėjo, jam vakare grįžus iš darbo, žmona iškvietė greitąją medicinos pagalbą, jis buvo išvežtas į ligoninę ir tą patį vakarą operuotas. Jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl R. Š. neteisėtų veiksmų jam buvo pašalinta viena sėklidė. Iki minėto įvykio jis jokių sužalojimų nebuvo patyręs. Žmonai jis sakė, kad jam buvo spirta į lytinius organus, jam žmona davė tepalo, tačiau skausmas tik stiprėjo. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad konfliktas įvyko apie 13.30 val., po jo grįžęs į namus jis niekur nebėjo. Tą dieną buvo jo žmonos sūnaus gimtadienis, tačiau jis svečiams nesirodė, nes jo veidas buvo sumuštas (1 t. 157–159). Tai, kad 2014 m. kovo 29 d., apie 13.30 val., jį sumušė R. Š. ir jam vieną kartą įspyrė į tarpkojį, pataikydamas į lytinius organus, R. Š. nurodė ir savo 2014 m. balandžio 1 d. protokole-pareiškime (1 t. 2 b. l.), taip pat 2014 m. balandžio 1 d. bei 2014 m. gegužės 28 d. vykusių apklausų metu (1 t. 6, 7–9 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). 2014 m. birželio 9 d. apklausos metu R. Š. taip pat nurodė, kad 2014 m. kovo 29 d. lytinius organus jam sužalojo R. Š., į juos spirdamas. Iki tol jis lytinių organų traumos nebuvo patyręs, kai tą dieną sužalotas grįžo į namus, iki pirmadienio ryto iš namų niekur nebuvo išėjęs, nes jam labai skaudėjo. Po įvykio dviračiu nebevažiavo dėl skausmo, dviratį į namus parsistūmė (1 t. 10–11 b. l.). Tai, kad 2014 m. kovo 29 d. jį prie kapinių tvoros sumušė R. Š., pastarasis jam vieną kartą įspyrė į lytinius organus, R. Š. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 14-15 b. l.) bei akistatos su R. Š. metu (1 t. 50–52 b. l.). Minėtus nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šių parodymų teisingumu nėra pagrindo.

Liudytoja, nukentėjusiojo R. Š. žmona J. Š. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad šeštadienį, ruošiantis švęsti jos sūnaus gimtadienį, R. Š. dviračiu išvažiavo į parduotuvę parvežti alaus. Jis ilgokai užtruko, o grįžo varydamasis dviratį, jo veidas buvo sumuštas, kruvinas. R. Š. jai pasakė, kad jį sumušė R. Š.. Vyras jai sakė, kad jam skauda lytinius organus, nes R. į juos įspyrė. R. Š. jai parodė lytinius organus, tačiau tuo metu sužalojimų nesimatė. Kadangi skausmas per naktį nepraėjo, ryte R. Š. jos paprašė tepalo, vaistų nuo skausmo prašė jau šeštadienio vakarą. Su svečiais R. Š. nebešventė, kadangi jam skaudėjo, jis gulėjo lovoje. Pirmadienio vakarą vyrui grįžus iš darbo, ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir jis buvo išvežtas į ligoninę bei tą patį vakarą operuotas (1 t. 159–160 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes J. Š. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiama kaip liudytoja ji parodė, kad 2014 m. kovo 29 d. jie ruošėsi švęsti jos sūnaus gimtadienį, svečiai turėjo atvykti apie 14 val. R. Š. prieš atvažiuojant svečiams dviračiu išvažiavo pirkti alaus, jai pasirodė, kad jis ilgokai negrįžta. R. Š. iš parduotuvės grįžo vedinas dviračiu, jo veidas buvo sutinęs, kruvinas. R. Š. jai pasakė, kad prie kapinių jį sumušė R. Š.. Dar R. Š. jai sakė, kad R. Š. jam stipriai spyrė į „kiaušius“ ir jam dabar labai skauda. Ji apžiūrėjo R. Š. lytinius organus, tačiau pastebimų pakitimų nesimatė. Tą vakarą R. Š. niekur iš namų nebebuvo išėjęs, visą laiką gulėjo, kitą dieną taip pat nebuvo iš namų išėjęs, jam dar labiau skaudėjo, o pirmadienį ryte pėsčiomis išėjo į darbą, nes iki tol ilgai neturėjo darbo, taigi bijojo jį prarasti (1 t. 23–24 b. l., parodymai ištirti teisiamajame posėdyje).

Nors, kaip teisingai skunde pastebėjo R. Š., 2014 m. gegužės 28 d. apklausos metu R. Š. teigė savo žmonai nesakęs, kad R. Š. spyrė jam į lytinius organus (1 t. 7–9 b. l.), tačiau teisiamajame posėdyje jis nurodė savo žmonai sakęs, kad jam įspyrė į lytinius organus, žmona dar jam davusi tepalo pasitepti. Šie R. Š. parodymai patvirtina liudytojos R. Š. nuoseklius parodymus, kad į namus grįžęs R. Š. jai pasakė, jog R. jam įspyrė į lytinius organus, ji juos dar apžiūrėjo, R. Š. prašymu davė jam tepalo nuo skausmo. Taigi netikėti J. Š. parodymais nėra jokio pagrindo.

Liudytojas R. Č. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad tąkart į darbą atėjęs R. Š. pasakė, jog susimušė su R. Š., R. Š. spyrė jam į lytinius organus ir jam dėl to labai skauda. Iš esmės analogiškas aplinkybes R. Č. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 25–26 b. l.).

Liudytoja R. L. patvirtino įvykio dieną buvusi prie kapinių su savo broliais A. ir J. V. bei R. Š.. Nurodė mačiusi, kaip R. Š. parvertė R. Š. ant žemės ir jam sudavė du smūgius (1 t. 170–171 b. l.).

Tai, kad R. Š. prie kapinių dviračiu atvažiavusiam R. Š. sudavė smūgius į veidą, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas A. V.. Jis taip pat patvirtino ir nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad po muštynių jis (R. Š.) dviratį nusivarė į namus (1 t. 177–179 b. l.).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. Š. padaryti šie sužalojimai: trauminis kairės sėklidės plyšimas, kraujo susikaupimas kapšelio ertmėje, kraujosruvos kapšelio srityje ir dešinės akies vokuose, nosies nugarėlės nubrozdinimas. Sužalojimai padaryti dviem smūgiais bukais kietais daiktais, įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Rasti kūno sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai. R. Š. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl kairės sėklidės trauminio plyšimo ir sėklidės pašalinimo prarandama didelė dalis (40 procentų) bendro darbingumo (1 t. 22 b. l.).

Teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas J. Sakalas paaiškino, kad R. Š. sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūgių: vieno smūgio į veidą ir vieno smūgio į lytinius organus. Į pateiktus klausimus atsakė, kad iš medicininės praktikos žinoma, jog sėklidžių sužalojimai dažniausiai atsiranda spiriant, toks sužalojimas, koks padarytas nukentėjusiajam, dviračio traumai nebūdingas (1 t. 171 b. l.).

Taigi byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai įrodyta, kad R. Š. tyčia mušdamas R. Š. rankomis per veidą ir spirdamas jam koja į lytinius organus, šiais veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo R. Š. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nustatė, jog konfliktas tarp jo ir R. Š. įvyko apie 13.30 val., o ne apie 11 val. Nuteistojo teigimu, jo nurodytą aplinkybę, kad konfliktas įvyko apie 11 val., patvirtina ne tik liudytojų R. L. ir J. V. parodymai, bet ir nukentėjusiojo žmonos J. Š. parodymai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutikti su minėtu skundo argumentu neturi pagrindo. Iš anksčiau minėtų nukentėjusiojo parodymų, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių yra visiškai nuoseklūs, matyti, kad jis visų apklausų metu analogiškai teigė, jog R. Š. jį sužalojo apie 13.30 val. Šių parodymų, kolegijos vertinimu, nepaneigia ir liudytojos J. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jos vyras R. Š. išvažiavo pirkti alaus dar prieš atvykstant svečiams, kurie turėjo atvykti apie 14 val. – ši liudytoja nenurodė, kad R. Š. iš namų išvyko ryte, ji apskritai nekonkretizavo, prieš kiek laiko iki atvykstant svečiams jos vyras išvažiavo į parduotuvę. Taip pat pastebėtina, kad, priešingai, nei teigiama nuteistojo skunde, R. L. pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad konfliktas tarp R. Š. ir R. Š. įvyko apie 11 val. Nors liudytojas J. V. nurodė, kad jis, jo brolis A. ir R. Š. bei jo (J. V.) sesuo prie kapinių stovėjo apie 10 val., pro juos tuo metu dviračiu į parduotuvę nuvažiavo R. Š., kuris grįždamas sustojo prie jų, tai taip pat nepatvirtina, kad konfliktas tarp R. Š. ir R. Š. įvyko apie 11 val. Kartu dar kartą atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad specialisto išvadoje pažymėta, jog urologo konsultacijos metu R. Š. nurodė, kad jam į lytinius organus buvo įspirta apie 14 val. Tai, kad sužalojimai R. Š. padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2014 m. kovo 29 d., apie 13.30 val., konstatuota ir anksčiau minėtoje specialisto išvadoje.

Taip pat nėra pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo R. Š. ir liudytojos J. Š. parodymais, kad tą pačią dieną, kai į namus grįžo sužalotas, R. Š. iš namų niekur nebebuvo išėjęs, kadangi jam labai skaudėjo lytinius organus, jis dvi dienas praleido gulėdamas namuose ir tik pirmadienį, bijodamas netekti darbo, pėsčiomis išėjo į darbą, nes dėl didelio skausmo dviračiu važiuoti negalėjo. Šią aplinkybę be nukentėjusiojo ir liudytojos J. Š. parodymų patvirtina ir specialisto išvadoje užfiksuoti nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai. Liudytojų A. V. ir J. V. parodymus, įskaitant jų teiginį, kad su R. Š. tą pačią dieną, t. y. 2014 m. kovo 29 d., apie 16–17 val., jie dar buvo susitikę prie parduotuvės, pirmosios instancijos teismas, juos išanalizavęs ir palyginęs tarpusavyje bei su kitais įrodymais, pagrįstai vertino kritiškai, kaip jų siekį padėti R. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors liudytojai R. L., J. V. ir A. V. teigė nematę, kad R. Š. būtų spyręs R. Š., šie jų teiginiai, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, R. Š. kaltės sunkiai sutrikdžius R. Š. sveikatą, nepaneigia. Nuteistojo kaltės nepaneigia ir nukentėjusiojo ne visai analogiškai nurodytos grumtynių detalės. Šiame kontekste dar kartą pažymima, kad R. Š. nuosekliai ir be jokių abejonių teigė, kad į lytinius organus prie kapinių, o ne kokioje nors kitoje vietoje, jam įspyrė būtent R. Š., o ne koks nors kitas asmuo. Liudytojos R. L. nurodyta aplinkybė, kad R. Š. į ją stovėjo priekiu, o R. Š. šonu nuo jos, nepaneigia, kad vienas iš jų galėjo pasisukti ir R. Š. turėjo galimybę įspirti R. Š., be to, atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja R. L. nurodė muštynių visą laiką nestebėjusi.

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, neginčijamai patvirtinančius R. Š. kaltę padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pastarojo teiginys, kad R. Š. lytinius organus galėjo susižaloti buityje, negali būti vertinamas kitaip kaip tik niekuo nepagrįsta deklaratyvi prielaida. Netikėti eksperto J. Sakalo paaiškinimais, kad sėklidžių sužalojimai dažniausiai padaromi spiriant, šiuos paaiškinimus įvertinus kartu su kitais įrodymais, nėra pagrindo. Priešingai nei teigiama nuteistojo skunde, byloje neginčijamai nustatyta kada, kokioje vietoje ir kokiu būdu nukentėjusysis patyrė sėklidės traumą.

Atsakant į R. Š. apeliacinio skundo argumentą, kad nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nepagrįstai kaip liudytojai nebuvo apklausti J. Š. sūnaus svečiai, atkreipiamas dėmesys, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis ir šiuo atveju byloje surinktų įrodymų visiškai pakako R. Š. kaltei pagrįsti.

Kadangi, kaip jau minėta, kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas visus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, be to, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad jis priimtas nepažeidžiant ir BPK 301 straipsnio nuostatų, apelianto teiginiai, kad teismas pažeidė minėtų įstatymų reikalavimus, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. jam paskirtos bausmės neginčijo ir neprašė ją sušvelninti, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė A. Morkvėnienė pateikė prašymą tuo atveju, jeigu kolegija nuspręstų netenkinti R. Š. apeliacinio skundo, taikyti BK 75 straipsnį ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusi BK 75 straipsnio redakcija nenumatė galimybės bausmės vykdymą atidėti asmeniui, nuteistam už sunkų nusikaltimą, tačiau 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija suteikia teismui galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir asmeniui, nuteistam už sunkius nusikaltimus, šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.

Pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kurią galima taikyti tik byloje esant įstatymo nurodytoms trims laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygoms ir teismui padarius motyvuotą išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai konkrečiam nuteistam asmeniui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atlikti individualų konkrečių bylos aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, teisinį vertinimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-577/2014).

Skundžiamu nuosprendžiu R. Š. nuteistas už sunkų nusikaltimą (BK 135 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis) laisvės atėmimu 3 metams, anksčiau jis buvo vieną kartą teistas už apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą, bausmę atliko, po nusikaltimo, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, naujų teisės pažeidimų nepadarė. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai R. Š. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant jam BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 2 metams 6 mėnesiams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti Šiaulių teritorinei ligonių kasai ir VSDFV Šiaulių skyriui padarytą žalą (BK 69 straipsnis) bei įpareigojant R. Š. per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo (BK 75 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Dėl to, kas paminėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl R. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės keičiama taikant pastarajam BK 75 straipsnio nuostatas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl civilinių ieškinių

Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.

Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis R. Š. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam iš R. Š. 120 Lt (34, 75 Eur) turtinės ir 100 000 Lt (28 962,00 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 126–128 b. l.).

Šiaulių apylinkės teismas nukentėjusiojo R. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir jam iš kaltinamojo R. Š. priteisė 8700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiojo R. Š. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą dokumentais.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašė atmesti jam pareikštus civilinius ieškinius.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Tačiau CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas kriterijų sąrašas yra nebaigtinis, be to, šioje normoje nepateikiama joje išvardytų kriterijų taikymo taisyklių ar prioritetų, todėl reikšmingas aplinkybes teismas turi nustatyti pats, nagrinėdamas konkrečią bylą. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, įskaitant ir tuos, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2012).

Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Kartu pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą. Toks kriterijus svarbus siekiant teismo sprendimu protingos abiejų šalių interesų pusiausvyros, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis įpareigoja teismus įvertinti ir nusikaltimą padariusio asmens turtinę padėtį. Į nuteistojo turtinę padėtį atsižvelgtina vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir R. Š. turtinę padėtį, taip pat jo galimybę atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą.

Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, taigi, tenkinti nuteistojo prašymą ir nepriteisti nukentėjusiajam civilinio ieškinio nėra pagrindo.

Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta turtinės ar neturtinės žalos. BPK 117 straipsnyje numatyta visapusiška valstybės ir atskirų asmenų turtinių interesų apsauga bei prokuroro, palaikančio valstybinį kaltinimą, pareiga pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu valstybinių įstaigų, įmonių ar organizacijų, kurioms nusikalstama veika padaryta žala, vadovai nepareiškė civilinio ieškinio.

Bylos duomenys liudija, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (VSDFV) Šiaulių skyrius pareiškė byloje 488,00 Lt (141,33 Eur) civilinį ieškinį dėl patirtų išlaidų išmokant R. Š. ligos pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. (1 t. 36 b. l.), ir 2014 m. gegužės 30 d. nutarimu buvo pripažintas civiliniu ieškovu (1 t. 41 b. l.). Šiaulių teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš R. Š. 1192,28 Lt (345,31 Eur) už nukentėjusiojo R. Š. gydymą (1 t. 44–45 b. l.) ir 2014 m. gegužės 28 d. nutarimu buvo pripažinta civiliniu ieškovu (1 t. 48 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir VSDFV Šiaulių skyriaus civilinius ieškinius paliko nenagrinėtus, motyvuodamas tuo, kad šie ieškiniai yra regresiniai, baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį turi teisę pareikšti tik tas asmuo, kuris turtinės ar neturtinės žalos patyrė dėl nusikalstamos veikos.

Apeliaciniu skundu prokurorė prašė tenkinti Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir VSDFV Šiaulių skyriaus civilinius ieškinius.

Atsižvelgiant į tai, kad savo veiksmais R. Š. padarė žalos ne tik nukentėjusiajam R. Š., bet ir valstybei, tiek Šiaulių teritorinės ligonių kasos, tiek VSDFV Šiaulių skyrius pasinaudodami įstatymo jiems suteikta teise pareikšti byloje civilinius ieškinius, šiuos ieškinius pareiškė, sprendžiama, kad teismas nepagrįstai minėtų ieškinių netenkino. Kaip teisingai skunde pastebėjo prokurorė, priimdamas tokį sprendimą, teismas be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-269/2014, nes joje nagrinėta situacija nėra tapati R. Š. baudžiamojoje byloje esančiai situacijai. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje, tais atvejais, kai Valstybinės ligonių kasos ieškiniai dėl nukentėjusiajam suteiktų gydymo paslaugų yra įrodyti civilinio ieškovo pateiktais ir byloje ištirtais įrodymais, šie ieškiniai yra tenkinami priteisiant civiliniam ieškovui jo patirtas išlaidas iš nuteistųjų. Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, Nr. 2K-404/2007). Taip pat teismų praktikoje analogiškais nagrinėjamam atvejais, t. y. tuomet, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba patiria turtinės žalos išmokėdama nukentėjusiajam ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį, jai padaryta turtinė žala priteisiama iš kaltininko (pvz. Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-744-175/2010).

Kadangi bylos duomenys patvirtina, kad VSDFV Šiaulių skyrius R. Š. už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 2 d. iki 2014 m. balandžio 22 d. išmokėjo 488,00 Lt (141,33 Eur) ligos pašalpą (1 t. 37, 38 b. l.), o Valstybinė ligonių kasa prie Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos dėl R. Š. gydymo patyrė 1192,28 Lt (345,31 Eur) išlaidų (1 t. 46 b. l.), VSDFV Šiaulių skyriaus ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos interesais pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinami kaip pagrįsti. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamai išspręsto civilinių ieškinių klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 8 punktu, 69 straipsniu, R. Š. paskirtos 3 (trejų metų) laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti Šiaulių teritorinei ligonių kasai ir VSDFV Šiaulių skyriui padarytą žalą (BK 69 straipsnis) bei įpareigojant per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Priteisti iš R. Š. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui 141,33 Eur civilinį ieškinį dėl patirtų išlaidų išmokant R. Š. ligos pašalpą.

Priteisti iš R. Š. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 345,31 Eur nukentėjusiojo R. Š. gydymo išlaidų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.