Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Rosita Patackienė, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovui V. Š. dėl padarytos žalos ir nuostolių atlyginimo, sutarties kainos sumažinimo ir sutarties dalies dėl kainos pripažinimo apsimestine.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Kadangi ieškovas visos reikiamos pinigų sumos neturėjo, kreipėsi dėl paskolos į lizingo bendrovę Swedbank, AB. Prieš suteikiant lizingo paslaugas automobilis turėjo būti apžiūrėtas autoservise bei surašytas automobilio defektų aktas. Iš Swedbank AB pateikto autoservisų sąrašo buvo pasirinktas UAB „Martonas“ autoservisas, kuriame šalių akivaizdoje automobilis buvo patikrintas vizualiai. Šis servisas galimybės patikrinti, ar automobilio rida atsukta, neturėjo. Buvo surašytas automobilio defektų aktas, defektų nustatyta nebuvo.

4. 2018 m. kovo 1 d. ieškovas su atsakovu sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Perkamo automobilio rida buvo nurodyta 221 905 km pagal techninio paso duomenis. Atsakovas pirkimo-pardavimo sutartyje prašė neviešinti galutinės automobilio kainos (19 000 EUR), kadangi jam reikėtų mokėti papildomus mokesčius, todėl ieškovas sutiko nurodyti mažesnę kainą, o likusią sumą sumokėti grynais pinigais. Dėl to sutartyje automobilio pardavimo kaina nurodyta 15 500 EUR, nors iš viso už automobilį ieškovas atsakovui sumokėjo 19 000 EUR.

5. Po kelių mėnesių ieškovas gavo informaciją, kad automobilio rida yra atsukta, kadangi jau 2016 m. automobilis buvo nuvažiavęs 420 000 kilometrų. Per metus automobilis vidutiniškai nuvažiuoja apie 84 000 kilometrų. Tokiu būdu įsigyto automobilio rida buvo virš 600 000 kilometrų, t. y. tris kartus didesnė nei nurodyta pardavėjo.

6. Ieškovas kreipėsi į atsakovą, pranešė apie atsuktą ridą, tačiau atsakovas atsakė, kad tai yra ieškovo problemos. Po kelių savaičių sugedo automobilio variklis ir automobilio nebegalima buvo eksploatuoti. Buvo atliktas automobilio patikrinimas ir nustatyta, kad automobilio variklis sugedo, surašyta išvada, jog automobilio variklio nebebuvo galima pataisyti. Ieškovas kreipėsi su pretenzija į atsakovą, prašė atlyginti nuostolius, tačiau pastarasis atsakė, kad jis pats nusipirko tokį automobilį.

7. Automobilį remontavo UAB „Tomservis“. Į automobilį ieškovas investavo asmenines lėšas, jį visiškai sutvarkė. Automobilis buvo nuvažiavęs beveik 600 000 kilometrų, manant, kad jis nuvažiavo 200 000 kilometrų. Esant didelei automobilio ridai, reikia keisti automobilio detales, kadangi jos susidėvi. Buvo pakeisti automobilio katalizatoriai, buvo daroma viskas, kad automobilį būtų galima eksploatuoti toliau. Ieškovas prašė priteisti 9 222,29 EUR nuostolių, kuriuos sudaro 5 778 EUR variklio kaina su siuntimu, katalizatorių kaina – 457,98 EUR, variklio keitimo ir serviso darbų kaina – 1 494 EUR, UAB „Moller Auto Keturi žiedai“ automobilio žalos įvertinimas – 73,81 EUR, taip pat 998,54 EUR lizingo įmokų, 419,96 EUR Kasko draudimo išlaidos.

11. Apžiūrint automobilį UAB „Martonas“ autoservise, atsakovas dalyvavo kartu su ieškovu. Klausė, ar reikia daryti geometriją – nustatyti ar automobilis daužtas, ieškovas atsakė, kad nereikia. Automobilis veikė gerai, jokių defektų nustatyta nebuvo. Jis pirko automobilį su tokia pačia rida, kuri buvo automobilio prietaisų skydelyje. Pirkimo-pardavimo sutartyje rida nurodyta nebuvo. Jam nekilo įtarimų, kad rida yra suklastota, salonas buvo šviesus, nenutrintas. Automobilis puikiai važiavo. Atsakovas automobilių pirkimu pardavimu neužsiima. Automobilį ieškovui pardavė už 15 500 EUR, kaip ir buvo nurodyta sutartyje. Skelbime buvo nurodyta kaina 19 000 EUR, tačiau ieškovui pasiūlius 15 500 EUR, sutiko, nes turėjo rimtų problemų su sveikata.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

18. Atsakovas pardavė ir perdavė ieškovui kokybišką, techniškai tvarkingą, važiuojantį ir tinkamą naudoti pagal paskirtį automobilį. Atsakovas neneigia, kad jis 2017 m. ginčo automobilį įsigijo su variklio defektu, tačiau variklis buvo pakeistas kitu veikiančiu varikliu, taigi, pirkimo-pardavimo sutarties su ieškovu sudarymo metu ginčo automobilis jokių defektų ar trūkumų, dėl kurių jo nebūtų galima eksploatuoti pagal paskirtį, neturėjo. Tai patvirtina aplinkybė, kad transporto priemonė buvo nuvežta išsamiai diagnostikai/patikrai į UAB „Martonas“ autoservisą. Automobilio patikroje dalyvavo ir pats ieškovas, minėtą autoservisą taip pat išsirinko ieškovas. Apžiūros metu autoserviso specialistai jokių transporto priemonės trūkumų nenustatė, nors apžiūros metu buvo atlikta ir variklio kompiuterinė diagnostika. Be to, porą savaičių iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo atlikta privalomoji techninė automobilio apžiūra, kurios metu taip pat nebuvo nustatyta jokių techninės transporto priemonės būklės trūkumų, priešingai, nustatyta, kad variklis ir išmetimo sistema neturi konstrukcinių pakeitimų, turinčių įtakos degimo produktams (degimams).

19. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos konkrečios variklio gedimo priežastys, todėl nebuvo galimybės įvertinti, pardavėjas ar pirkėjas yra atsakingas už variklio gedimą. Priimant skundžiamą teismo sprendimą, nebuvo galimybės įvertinti/nebuvo įvertinta, ar variklio gedimo priežastys jau egzistavo iki automobilio perdavimo momento, o ne atsirado jau po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir dėl paties pirkėjo kaltės.

20. Byloje esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jog automobilis ieškovui buvo perduotas be defektų ir tinkamas naudoti pagal paskirtį, jog prieš sandorio sudarymą buvo atlikta išsami automobilio diagnostika ir jokie transporto priemonės trūkumai nustatyti nebuvo, taip pat, jog ieškovas naudojosi automobiliu pusantro mėnesio ir nuvažiavo juo daugiau nei 3 000 km, sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės sugedus automobiliui, konkrečių gedimo priežasčių nustatymas įgyja esminę reikšmę. Ieškovas neįrodė, kad įsigijo automobilį jau su variklio defektu, ekspertizės byloje atlikti galimybės nebuvo, nes ieškovas variklį utilizavo, o liudytojo T. K. parodymai turėtų būti vertinti kritiškai, kadangi šis liudytojas gavo užmokestį už ieškovui atliktus darbus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

26. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.

27. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, t. y. apeliantas skundžia ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik dalyje dėl 7 024,81 EUR nuostolių atlyginimo priteisimo ieškovui iš atsakovo, todėl neapskųstoje dalyje skundžiamas teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 320 straipsnis).

28. Byloje nustatyta, kad 2018 m. kovo 1 d. ieškovas su atsakovu sudarė 2011 m. gamybos automobilio „Audi A7“ pirkimo-pardavimo sutartį. Sudarant šią sutartį, nebuvo nurodyti jokie automobilio defektai, be to, skelbime dėl automobilio įsigijimo atsakovas buvo nurodęs, kad automobilis neeksploatuotas Lietuvoje, iš Italijos, būklė puiki, variklis dirba gražiai. Prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, minimam automobiliui buvo atlikta techninė apžiūra, automobilis apžiūrėtas ieškovo pasirinktame autoservise, jokių akivaizdžių automobilio defektų nustatyta nebuvo. Tačiau 2018 m. balandžio mėnesį automobilis sugedo - konstatuota, kad variklis neprasisuka (užkalęs).

29. Jau bylos nagrinėjimo eigoje buvo nustatyta, kad atsakovas ginčo automobilį įsigijo 2017 m., automobilis tuo metu buvo nevažiuojantis, turėjo variklio defektą. Nors atsakovas teigė, kad pakeitė minėtos transporto priemonės variklį kitu naudotu varikliu, tačiau pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų.

30. Išanalizavęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovas, kaip automobilio pirkėjas, įrodė, jog automobilio trūkumas - variklio gedimas atsirado dėl priežasčių, atsiradusių iki šio automobilio perdavimo ieškovui, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, šalinančių jo atsakomybę dėl ieškovui parduoto netinkamos kokybės automobilio. Nors apeliantas (atsakovas) su tokia išvada nesutinka, tačiau teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

31. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) nuostatose neįtvirtinta specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, todėl tokiais atvejais yra taikomos CK XXIII skyriaus taisyklės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).

32. CK 6.333 straipsnyje yra nustatyti pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei keliami reikalavimai. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o, jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami (CK 6.333 straipsnio 1, 4 dalys). Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y., kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2020).

33. Plėtodamas teismų praktiką, aiškinančią parduodamo naudoto daikto kokybę, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net, jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui. Taigi, šiuo atveju tam, kad atsakovo atžvilgiu būtų taikoma atitinkama atsakomybė, turi būti įrodyta, kad parduodamas ginčo automobilis neatitiko įprastų kokybės reikalavimų, kad parduoto automobilio nebuvo galima naudoti pagal paskirtį pardavimo metu ar tam tikrą laiką po to ir, kad automobilio trūkumas negali būti siejamas su natūraliu automobilio nusidėvėjimu.

34. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CK 6.333 straipsnio 2 dalį pardavėjo pareiga yra garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo. Taigi, pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Įstatymas nedraudžia parduoti netinkamos kokybės daiktų, bet daiktų trūkumai turi būti aptarti. Jeigu jie aptarti, tai laikoma, kad šalys susitarė dėl atitinkamos daikto kokybės ir ji yra pirkėjui priimtina, kad šis sudarytų sutartį. Taikant šią nuostatą svarbu nustatyti, ar daikto trūkumai buvo tokie akivaizdūs ir pastebimi normaliomis aplinkybėmis, kad rūpestingas ir atidus pirkėjas juos turėjo pastebėti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010; 2016 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-360-969/2016; 2017 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-695/2017; kt.).

35. Dėl pirkėjo atidumo ir pardavėjo pareigos atskleisti informaciją apie daiktą kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pirkimo–pardavimo sutartinių santykių specifikos pirkėjo pareiga elgtis rūpestingai negali būti prilyginta pardavėjo pareigai garantuoti perduodamo daikto tinkamumą – už parduodamo daikto kokybę yra atsakingas pardavėjas. Pardavėjas, turėdamas informaciją apie parduodamo daikto būklę ar savybes, kuri turi reikšmės sutarčiai sudaryti, ir vykdydamas pareigą dėl daikto kokybės užtikrinimo, sąžiningai veikdamas, šią informaciją privalo atskleisti pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar šis reikalauja tokios informacijos. Jos nepateikimas pirkėjui vertintinas kaip pardavėjo nesąžiningumas. Pardavėjui tenka pareiga suteikti pirkėjui informaciją apie tai, kad daiktas turi tam tikrų ypatybių, neįprastų savybių, kurių neturi kiti panašūs daiktai, ar kitaip pasižymi individualia kokybe (CK 6.327, 6.333 straipsniai). Jeigu pardavėjas šios pareigos neįvykdė ir tokios daikto savybės paaiškėjo po sutarties sudarymo, tai tokios daikto savybės gali būti laikomos paslėptais daikto trūkumais, jeigu bus įrodyta, kad šios savybės sukelia nepatogumų naudotis daiktu ar sumažina daikto naudingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-695/2018; 2020 m. birželio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020).

36. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje jokie automobilio trūkumai nebuvo nurodyti, t. y. pardavėjas (atsakovas) deklaravo, jog sutarties sudarymo momentu nėra paslėptų parduodamo daikto trūkumų, dėl kurių daikto nebūtų galima naudoti pagal paskirtį arba jo naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas apie tuos trūkumus žinodamas arba nebūtų jo visai pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Pardavėjas atsako už minėtus trūkumus, jeigu neįrodo, kad jie atsirado po daikto perdavimo dėl pirkėjo ar trečiųjų asmenų kaltės arba dėl nenugalimos jėgos. Taigi, tokios ginčo sutarties sąlygos reiškia, kad ginčo atveju pardavėjas (atsakovas) garantavo, jog parduodamo daikto kokybė atitinka jam keliamus reikalavimus. Taigi, atsakovas, neatskleisdamas ieškovui tikslios informacijos apie automobilio būklę, neatskleidė tikrojo parduodamo automobilio stovio, kas galimai būtų sąlygoję ieškovo apsisprendimą įsigyti automobilį, ar mokėti už jį tokią kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, informacija apie variklio, kaip pagrindinio varomojo automobilio agregato, defektą yra esminė ir turėjo būti atskleista pirkėjui, o kadangi atskleista nebuvo, vertintina, kad automobilis buvo parduotas su paslėptais trūkumais. Be to, net ir galimai įrodžius atsakovo pozicijai, kad automobilio variklis buvo pakeistas nauju, ši informacija, kaip esminė, taip pat turėjo būti atskleista automobilio pirkėjui, kadangi tai sudaro reikšmingą pagrindą susidaryti nuomonei apie įsigyjamą automobilį. Atsakovas šios pareigos nevykdė, dėl to jis turi prisiimti iš to kylančias neigiamas pasekmes, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

37. Neteisėtiems pardavėjo veiksmams (netinkamam sutarties vykdymui), kaip vienai iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, konstatuoti nepakanka vien nustatyti, kad parduotas daiktas turi trūkumų – garantijos atveju turi būti nustatyta (tai įrodyti turi pirkėjas), kad trūkumai atsirado iki daikto perdavimo momento ar dėl iki perdavimo buvusių priežasčių, o pardavėjas gali nuginčyti reikalavimą dėl atsakomybės įrodydamas, kad daikto trūkumai atsirado po daikto perdavimo dėl pirkėjo ar trečiųjų asmenų kaltės ar dėl nenugalimos jėgos. Pažymėtina, kad pardavėjo atsakomybė pagal CK 6.334 straipsnį yra griežtoji, t. y. pardavėjas atsako už netinkamos kokybės daikto pardavimą be kaltės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi sutarties šalių pateiktus įrodymus pagal civilinio proceso įrodinėjimo taisykles (CPK 176-224 straipsniai), daro išvadą, kad parduoto daikto trūkumų faktas yra įrodytas, kadangi automobilio variklis sugedo praėjus nedaug laiko po jo įsigijimo. To, kad automobilio variklis sugedo, iš esmės neginčija ir atsakovas. Taigi, automobilio nebuvo galima naudoti pagal paskirtį praėjus nedaug laiko po jo įsigijimo. Dėl to atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad byloje nėra nustatyta, dėl kokių priežasčių automobilis sugedo, kadangi automobilio variklio sugedimo priežastis nėra esminė, žinant faktą, kad variklis tuomet, kai jį įsigijo atsakovas, turėjo defektą, t. y. iš esmės buvo nevažiuojantis, o atsakovas apie tai ieškovo neinformavo.

39. Be to, šiuo atveju taip pat yra įrodyta, kad nurodyti trūkumai atsirado dėl iki pardavimo ieškovui buvusių priežasčių, dėl ko pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių padarė teisingas išvadas. Kadangi atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad daikto trūkumai atsirado po daikto perdavimo dėl pirkėjo ar trečiųjų asmenų kaltės, ar dėl nenugalimos jėgos, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pardavėjas šiuo atveju nėra atsakingas už parduoto naudoto daikto kokybę, priešingai, pardavėjas atsako už netinkamos kokybės daikto pardavimą ir be kaltės.

40. Nesutiktina su apelianto teiginiais, kad iš esmės vienintelis būdas įrodyti jam, kad automobilio variklis sugedo dėl nuo atsakovo nepriklausančių aplinkybių, buvo variklio ekspertizės skyrimas, o jis buvo negalimas, nes ieškovas variklį utilizavo. Šiuo atveju ekspertizės byloje skyrimas yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių ir atsakovas turėjo galimybes teikti papildomus įrodymus, kviesti liudytojus, teikti specialistų išvadas ir kt. Be to, kaip minėta, atsakovui neįrodžius, kad jis iš esmės pašalino pirminį variklio defektą (atsakovas nepagrindė, kad remontavo variklį, pirko detales, ar keitė variklį, mokėjo už darbus ir pan.), variklio gedimo priežasčių nustatymas nebetenka prasmės. Tai, kad automobilis jo įsigijimo metu ir mėnesį po to važiavo, taip pat nešalina atsakovo atsakomybės, kadangi, kaip jau minėta, parduotą naudotą daiktą turi būti galima naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Šiuo atveju iš byloje pateiktų įrodymų visumos, labiau tikėtina, kad automobilio variklis sugedo dėl paslėpto variklio defekto, o ne dėl netinkamo ar pernelyg intensyvaus jo naudojimo, kaip teigia atsakovas, juolab, kad byloje nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų, išskyrus atsakovo prielaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat mažai tikėtina, kad septynerių metų naudotas automobilio variklis galėtų nepataisomai sugesti ir dėl natūralaus jo nusidėvėjimo, kadangi toks variklis paprastai nėra kvalifikuotinas kaip išeikvojęs daug savo resursų.

41. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Taigi, teisėjų kolegija, vertindama byloje esančių įrodymų visumą, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovas įrodė, jog įsigijo automobilį su trūkumais (variklio defektu), o atsakovas, atvirkščiai, neįrodė savo atsakomybę šalinančių aplinkybių.

42. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisakytina, nes jie neturi įtakos vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

43. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalis).

44. Apeliacinį skundą atmetus, atmetamas ir atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, o ieškovui iš atsakovo priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios pagal pateiktus įrodymus sudaro 605 EUR išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 ir 98 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui T. B. iš atsakovo V. Š. 605 EUR (šešis šimtus penkis eurus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.