Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo R. I. ieškinį atsakovui UAB „Finansų bitė“ dėl sandorio dalies pripažinimo niekine ir negaliojančia bei restitucijos taikymo

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškinyje nurodoma, kad ieškovas R. I. (toliau – ieškovas) ir UAB „Finansų bitė” (toliau – atsakovas) 2016 m. vasario 11 d. sudarė Paskolos (Vartojimo kredito) sutartį Nr. 1398, kuria ieškovui buvo suteikta 3 720,00 Eur paskola 42 mėnesių terminui (toliau – Sutartis). Vadovaujantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.13 punktu, atsakovas iš ieškovo depozitinės sąskaitos automatiškai nuskaičiavo sutarties sudarymo mokestį, kuris, pagal Sutarties Specialiąsias sąlygas buvo numatytas 9.05 % dydžio, kas sudaro 336,66 Eur, ir tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokestį 5,00 Eur, iš viso 341,66 Eur. Pasinaudodamas išankstinio paskolos grąžinimo galimybe, kuri numatyta Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 17 str. ir Sutarties 4.3. punkte, ieškovas 2017 m. sausio 21 d. minėtą paskolą grąžino (Įsipareigojimai pagal Sutartį buvo refinansuoti BnP Finance, AB). Ieškovas mano, kad Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.13 punktas, kurio pagrindu atsakovas Sutarties sudarymo dieną automatiškai nuskaičiavo Sutarties sudarymo ir tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokesčius, prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, t. y. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 25³ straipsnio 6 daliai, ir turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, o Sutarties šalims turi būti taikoma restitucija. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 str. 1 d. įtvirtinta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Kadangi tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Paskolos (Vartojimo kredito) sutartis, Sutarčiai bei šalių santykiams yra taikomi VKĮ numatyti reikalavimai (VKĮ 3 str. 1 d.). Pagal VKĮ 2 str. 14 d., Tarpusavio skolinimo platformos operatorius – juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Vadovaujantis žemiau nurodytais Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.1 punkte įtvirtintais Sutartyje naudojamų sąvokų apibrėžimais, atsakovas UAB „Finansų bitė“ yra tarpusavio skolinimosi platformos operatorius. Vadinasi, atsakovas tiek viešindamas savo veiklą žiniasklaidoje (http://vz.lt/sektoriai/bankai-draudimas/2015/08/12/savy-sulauke-konkurentu), tiek pristatydamas save internete www.finbee.lt, tiek ir įvardydamas save kaip „tarpusavio skolinimo sistemos organizatorių“ Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.1 punkte, neabejotinai yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius, kaip tai apibrėžta VKĮ 2 str. 14 d., ir jo veiklai bei sudaromoms sutartims taikomi reikalavimai, numatyti VKĮ 25³ straipsnyje. Šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Lietuvos Bankas, kuris pagal VKĮ 2 str. 8 d. yra Priežiūros institucija ir atlieka vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatorių veiklos priežiūros funkcijas, 2016 m. spalio 6 d. pateikė nuomonę dėl VKĮ 25³ str. 6 d. įtvirtintos taisyklės prasmės. Nuomonėje pabrėžiama, kad nepriklausomai nuo to, kaip vadinami atitinkami paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo operatoriui mokami mokesčiai (atlygis), t. y. „sėkmės mokesčiu“, administravimo mokesčiu, mokesčiu už kredito reitingo suteikimą, duomenų bazių patikrinimą ar pan., atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, o ne, pavyzdžiui, sumokamas iš anksto arba iš karto po to, kai sudaroma vartojimo kredito sutartis (Priežiūros tarnybos nuomonė dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių pateiktų klausimų, susijusių su vartojimo kredito įstatymo, vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų pakeitimų aiškinimu ir taikymu, pateikiama Lietuvos Banko tinklapyje adresu http://www.lb.lt/atsakymai_1, 65 klausimas). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog Sutarties Specialiosiose sąlygose numatytas 9.05 % dydžio Sutarties sudarymo mokestis ir tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokestis laikytini tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamu atlygiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010). Taigi, vertinant VKĮ 25³ str. 6 d. įtvirtintos teisės normos imperatyvųjį pobūdį, reikia atsižvelgti į: 1) Teisės normos lingvistinę išraišką, kuri turi formuluoti paliepimą ir neleisti jos suprasti dviprasmiškai. VKĮ 25³ str. 6 d. įtvirtinta, kad tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šioje teisės normoje įtvirtintas galutinis sąrašas atvejų, kuomet gali būti mokamas atlygis tarpusavio skolinimo platformos operatoriui. Šia teisės norma iš esmės siekiama pasakyti, jog draudžiama mokėti atlygį tarpusavio skolinimo platformos operatoriui visais atvejais, išskyrus tuomet, kai atlygis mokamas nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad ši teisės norma formuoja paliepimą ir jos nėra galimybės suprasti dviprasmiškai. 2) Teisės norma siekiamą tikslą, saugomą objektą ir interesą. Vartojimo kredito gavėjas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – vartojimo kredito davėju (tarpusavio skolinimo platformos operatoriumi), todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Poreikis apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus lemia tai, kad teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo kredito sutarties pagrindu kylančius vartojimo teisinius santykius reguliuoja specialus įstatymas – VKĮ, kurio 1 str. numatyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, taip pat numatyti vartojimo kredito gavėjų teises. Taigi, atsižvelgiant tiek į bendrą vartojimo teisinių santykių reguliavimo tikslą, tiek į specialaus įstatymo paskirtį, laikytina, kad aiškinant teisės normos, įtvirtintos VKĮ 25³ str. 6 d., turinį, reikia nepažeisti ja siekiamo tikslo – vartojimo kredito gavėjo interesų apsaugos ir pripažinti, kad šioje normoje įtvirtinta taisyklė yra imperatyvi, t. y. kategoriška ir nuo jos nukrypti negalima. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012). Tai reiškia, kad sandorių negaliojimo instituto normos skirtos apsaugoti viešąjį interesą (eliminuojant iš civilinės apyvartos tokius susitarimus, kuriais būtų pažeidžiama viešoji tvarka, imperatyviosios įstatymo nuostatos, atspindinčios įstatymų leidėjo siekiamą civilinių santykių reglamentavimo rezultatą, taip pat visuomenėje nustatyti sąžiningo elgesio principai) bei sąžiningų sutartinių santykių šalių interesus nuo jų pažeidimo nesąžiningos šalies veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo pasekmių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką; įstatyme šių interesų apsaugai suteikiamas prioritetas civilinių teisinių santykių stabilumo ir privačių interesų atžvilgiu - imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Iš aukščiau išdėstyto daroma išvada, jog ieškovo ir atsakovo sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.13 punktas, įtvirtinantis, kad po Sutarties sudarymo Sutarties sudarymo ir tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokestis automatiškai nuskaičiuojamas iš Ieškovo depozitinės sąskaitos, pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, konkrečiai – VKĮ 25³ str. 6 d. ir turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 str. 1 d. Papildomai ieškinyje pažymima CK 1.96 str. numatyta taisyklė, jog sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies. Ieškovas laikosi nuomonės, kad, negaliojanti Sutarties sąlyga nebuvo esminė šalims apsisprendžiant dėl Sutarties sudarymo, todėl ieškovas prašo teismo pripažinti niekine ir negaliojančia tik sandorio dalį, konkrečiai – Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.13 punktą. Niekinis sandoris negalioja nuo sudarymo momento - ab initio (CK 1.95 str. 1 d.). Teismui konstatavus, kad sandoris yra niekinis, kartu konstatuojama, kad jis nesukūrė civilinių teisių ar pareigų, kurių siekė jį sudarę asmenys, šalys turi būti grąžintos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Remiantis CK 1.80 str. 2 d. kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Pagal CK 6.145 str. 1 d., restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio. Vadovaujantis šiomis teisės normomis ir pripažinus, kad Sutarties sąlyga dėl Sutarties sudarymo ir tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokesčio sumokėjimo atsakovui yra negaliojanti, Sutarties šalims turi būti taikoma restitucija, t. y. atsakovas turi grąžinti Ieškovui jo sumokėtus 341,66 Eur. Prašo R. I. ir UAB „Finansų bitė” 2016 m. vasario 11 d. sudarytos Paskolos (Vartojimo kredito) sutarties Nr. 1398 Bendrųjų sąlygų 3.13. punktą pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ab initio; taikyti restituciją – priteisti ieškovui iš atsakovo UAB „Finansų bitė” 341,66 Eur Sutarties sudarymo ir tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokesčius; priteisti iš atsakovo UAB „Finansų bitė” sumokėtą 15,00 Eur žyminį mokestį bei kitas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas R. I. ir atsakovas UAB „Finansų bitė”, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius, 2016 m. vasario 11 d. sudarė Paskolos (Vartojimo kredito) sutartį Nr. 1398 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 3 720,00 Eur paskolą (vartojimo kreditą) 42 mėnesių terminui. Vadovaujantis Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.13 punktu, Sutarties sudarymo dieną – 2016 m. vasario 11 d., ieškovas atsakovui sumokėjo (atsakovas iš ieškovo depozitinės sąskaitos automatiškai nuskaičiavo) 336,66 Eur sutarties sudarymo mokestį (kuris, pagal Sutarties Specialiąsias sąlygas buvo numatytas 9.05 % dydžio) bei 5,00 Eur kompensaciją už ieškovo kreditingumo patikrinimą UAB Creditinfo Lietuva, iš viso 341,66 Eur. Pasinaudodamas išankstinio paskolos grąžinimo galimybe, kuri numatyta Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 17 straipsnyje ir Sutarties 4.3. punkte, ieškovas 2017 m. sausio 21 d. minėtą paskolą grąžino (Įsipareigojimai pagal Sutartį buvo refinansuoti BnP Finance, AB). Ieškovo teigimu, Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.13 punktas, kurio pagrindu atsakovas Sutarties sudarymo dieną automatiškai nuskaičiavo Sutarties sudarymo ir tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokesčius, prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, t. y. VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai, ir turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, o Sutarties šalims turi būti taikoma restitucija.

Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatyta ir to neginčija šioje byloje nė viena iš ginčo šalių, kad ieškovas ir atsakovas 2016 m. vasario 11 d. sudarė Paskolos (Vartojimo kredito) sutartį Nr. 1398, kuria atsakovas suteikė ieškovui 3 720,00 Eur paskolą, o ieškovas ją gavo ir sutartyje nustatyta tvarka bei terminais įsipareigojo grąžinti paskolą dalimis, taip pat sumokėti sutarties sudarymo mokestį (kuris, pagal sutarties Specialiąsias sąlygas buvo numatytas – 9.05 % dydžio) bei 5,00 Eur kompensaciją už ieškovo kreditingumo patikrinimą UAB Creditinfo Lietuva, tačiau byloje kilo ginčas dėl to, ar sutarties Bendrųjų sąlygų 3.13 punktas, nustatantis: „Įvykus Aukcionui ir Paskolos gavėjui akceptavus Skolintojo (-ų) Siūlymą (-us) automatiškai sudaryta Paskolos sutartis yra įpareigojanti ir privaloma Paskolos gavėjui, Skolintojams ir Organizatoriui. Organizatorius priskiria Paskolos sutarčiai unikalų jos identifikacinį numerį ir išsiunčia ją Organizatoriaus duomenų bazėje registruotu Paskolos gavėjo elektroninio pašto adresu. Organizatorius išmoka Paskolos lėšas į Paskolos gavėjo Vartotojo Paysera sąskaitą, nedelsiant (ne vėliau kaip per 12 valandų) įvykus Aukcionui. Pervedęs lėšas Organizatorius automatiškai nuskaičiuos Sutarties sudarymo mokestį ir Paskolos gavėjo tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokesčius.“, prieštarauja imperatyviai įstatymo normai – VKĮ 25³ straipsnio 6 daliai, nustatančiai, jog „Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.“ ir dėl to, remiantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi turi būti pripažintas niekiniu bei negaliojančiu, o sutarties šalims taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; etc.).

Antra, prieš pradedant nagrinėti šią bylą, būtina paminėti šalių ginčui aktualias materialiosios teisės normas. Pirmiausia pažymėtina, kad imperatyviosioms normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal bendrąją taisyklę niekiniai sandoriai negalioja ab initio (nuo jų sudarymo momento). Sandorio pripažinimas niekiniu dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms iš esmės reiškia konstatavimą, kad jis de jure (teisiškai) neegzistuoja (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564-469/2015). Teismas pripažįsta sandorį niekiniu tiek bylos dalyviams pareiškus tokį reikalavimą, tiek jo nepareiškus. Taip, be kita ko, pasiekiamas vienas iš sandorių negaliojimo instituto tikslų – kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Be to, sandorio pripažinimo negaliojančiu aplinkybė gali būti reikšminga ir sprendžiant kitus ginčus, pavyzdžiui, dėl atsiskaitymo už vykdant tokį sandorį suteiktas paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-89-378/2016).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu, yra reikšmingas sandorio negaliojimo pasekmių taikymui, nes galimi atvejai, kai šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį, negalima. Dėl to teismui nusprendžiant dėl sandorio negaliojimo turi būti nustatomas momentas, nuo kurio šis sandoris laikomas negaliojančiu. Atvejai, kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį, galimi esant, pavyzdžiui, tęstinio vykdymo sutartims dėl tam tikros paslaugos, naudojimosi tam tikru daiktu ir pan. (darbo, rangos, nuomos ir kt. sutartys), jeigu tokia sutartis pripažįstama negaliojančia praėjus tam tikram laikui po jos sudarymo ir jeigu ji yra iš dalies arba visiškai įvykdyta (pavyzdžiui, pagal sandorį jau atlikti darbai, suteiktos paslaugos ir pan.). Jiems esant sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir teismui, taikant sandorio negaliojimo teisines pasekmes, būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o jo negalint išspręsti pagal sandorio sąlygas dėl to, kad šios yra neteisėtos, prieštaraujančios imperatyvioms įstatymų normoms ir pan., atsiskaitymo pagal sandorį klausimas išspręstinas pagal Civilinio kodekso šeštosios knygos XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“ normų nuostatas. Sandorį pripažinus negaliojančiu nė viena jo šalis negali nieko įgyti ar sutaupyti kitos sandorio šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-701/2016).

Nagrinėjamai bylai taip pat svarbu paminėti, kad paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą. Paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso.

Tačiau nagrinėjamoje byloje būtina pabrėžti ir tai, kad atsakovas nėra tiesiogiai vartojimo kreditą teikiantis subjektas, bet, atitinka VKĮ 2 straipsnio 14 dalyje nurodytą tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus sąvoką, t. y. – juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Tarpusavio skolinimo tarp platformos operatoriaus, vartojimo kredito gavėjo bei paskolos davėjo susiklosto atlygintinių paslaugų teikimo santykiai.

Kaip paslaugų sutartis kvalifikuojama sutartis, kuria viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus ar vykdyti veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CPK 6.716 straipsnio 1 dalis). Kai sutartis sudaryta dėl paslaugų teikimo, jų teikėjo įsipareigojimų ribos turi būti apibrėžtos tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektais, t. y. nagrinėjant tokį ginčą būtina nustatyti, ką teikėjas įsipareigojo daryti ir kokius reikalavimus turi atitikti suteikta paslauga.

Pažymėtina, kad pagal VKĮ 2 straipsnio 11 dalį, tarpusavio skolinimas – veikla, kai per tarpusavio skolinimo platformą fiziniai asmenys (paskolos davėjai) teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams. Pagal VKĮ 2 straipsnio 12 dalį, tarpusavio skolinimo platforma – tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus administruojama informacinė sistema, per kurią vykdomas tarpusavio skolinimas, o pagal VKĮ 2 straipsnio 22 dalį, vartojimo kredito sutartis – sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu.

Taip pat pažymėtina, kad pagal VKĮ 2 straipsnio 3 dalį, bendra vartojimo kredito kaina – visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui.

Ir, galiausiai, pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį, tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamas atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.

Taigi, nagrinėjamu atveju, remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika bei materialiosios teisės normomis, darytina išvada, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius (atsakovas) teisėtai gauna atlygį už savo teikiamas paslaugas, ir, jam mokamas atlygis patenka į VKĮ 2 straipsnio 3 dalyje nurodytą „išlaidų“ sąvoką. Šioje vietoje sutiktina su atsakovo pozicija, kad šis platformos operatoriui mokamas atlygis Vartojimo kredito įstatyme papildomai nėra skirstomas (diferencijuojamas), t. y. platformos operatoriaus tam tikras specifiškai pavadintas mokestis (pvz. administravimo mokestis, sutarties sudarymo mokestis ir pan.) pagal savo esmę yra tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygis (o ne koks nors kitas platformos operatoriui mokamas mokestis). Taigi, atsižvelgiant į nurodytą, darytina išvada, kad nei pats sutarties sudarymo mokestis, nei kompensacija už patikrą UAB Creditinfo Lietuva, savaime nėra neteisėti (prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms). Tiek sutarties sudarymo, tiek minėta kompensacija sudaro platformos operatoriaus gaunamo atlygio dalį, kuris patenka į bendrą vartojimo kredito kainą (VKĮ 2 straipsnio 3 dalis).

Tačiau, šioje vietoje pažymėtina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje nedviprasmiškai nurodytas atsakovui mokamo atlygio momentas bei principinė paskaičiavimo tvarka (būdas), t. y. – tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų – ir negali būti aiškinamas plečiamai. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos pateiktoje nuomonėje, taip pat nurodyta, jog nepriklausomai nuo to, kaip vadinami atitinkami paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo operatoriui mokami mokesčiai (atlygis), t. y. „sėkmės mokesčiu“, administravimo mokesčiu, mokesčiu už kredito reitingo suteikimą, duomenų bazių patikrinimą ar pan., atlygis gali būti skaičiuojamas tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų, o ne, pavyzdžiui, sumokamas iš anksto arba iš karto po to, kai sudaroma vartojimo kredito sutartis. Tačiau, pabrėžtina, kad šioje nuomonėje taip pat pažymėta, kad Lietuvos bankui teisės aktais nesuteikta teisė oficialiai aiškinti Lietuvos Respublikos teisės aktus, o atitinkamus sprendimus Lietuvos bankas priima atsižvelgdamas į konkrečių faktinių aplinkybių visumą, todėl Lietuvos banko Priežiūros tarnybos nuomonė dėl vartojimo kredito rinkos dalyvių keliamų klausimų negali būti laikoma oficialiu teisės aktų aiškinimu ar konkrečiu atveju priimamu sprendimu. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos kontekstą dėl sutarties sąlygų negaliojimo ir prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms, teismas nesutinka su atsakovo nurodytu VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies interpretavimu ir laiko, kad būtina pabrėžti, jog ieškovo ir atsakovo sudarytos Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.13 punkto dalis, įtvirtinanti, kad po Sutarties sudarymo sutarties sudarymo ir tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokestis automatiškai nuskaičiuojamas iš ieškovo depozitinės sąskaitos, iš esmės galėtų būti pripažinta kaip pažeidžianti imperatyvias įstatymo normas, t. y. – VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį, tačiau, atsižvelgiant į ieškovo reikalavimą pripažinti 2016 m. vasario 11 d. sudarytos Paskolos (Vartojimo kredito) sutarties Nr. 1398 Bendrųjų sąlygų visą 3.13. punktą niekiniu ir negaliojančiu ab initio, – atmestinas kaip nepagrįstas.

Papildomai pažymėtina, kad ginčo Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1 punkte nurodyta, jog paskolos gavėjas pareiškia ir patvirtina, kad: paskolos gavėjas atidžiai perskaitė https://finbee.lt/ paskelbtą gautą standartinę informaciją iki šios sutarties sudarymo momento (Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.2 punktas); paskolos gavėjas sutinka mokėti paraiškos mokestį ir administravimo mokestį organizatoriui pagal Specialiąsias sąlygas iki galutinio prievolės įvykdymo pagal šią sutartį (Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.4 punktas); paskolos gavėjas patvirtina, kad sutinka mokėti visus kitus mokesčius organizatoriui, kaip kad yra nurodyta viešai skelbiamuose organizatoriaus įkainiuose portale (delspinigiai, asmens patikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokestis ir kt.) (Sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.5 punktas). Paminėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.720 straipsnio 1 dalį, paslaugų kaina ir apmokėjimas nustatomi šalių susitarimu. Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus kasacinio teismo tokius išaiškinimus, kaip kad „momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu, yra reikšmingas sandorio negaliojimo pasekmių taikymui, bei paminėtas teisės normas ir nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes“, šioje vietoje svarbu paminėti, kad būtent tokio reikalavimo pareiškimo momentas turi esminę reikšmę teisingam ginčo išsprendimui ir sandorio negaliojimo pasekmių taikymui. Be to, pažymėtina, kad ginčo sutartis yra vartojimo kredito sutartis. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamu gi atveju nustatyta, kad ieškovo bei atsakovo sudaryta Sutartis (tiek paskolos teisinių santykių dalyje su paskolos davėjais, tiek atlygintinių paslaugų teisinių santykių dalyje) šiuo metu jau yra įvykdyta, t. y. atsakovas suteikė tarpusavio skolinimo paslaugas ieškovui dėl vartojimo kredito gavimo, o ieškovas faktiškai pasinaudojo suteiktu kreditu, kreditą grąžino bei atsakovui sumokėjo pagal Sutartį priklausantį atlygį už suteiktas paslaugas. Taigi, nors ieškovas kreditą grąžino prieš terminą, tačiau esant paminėtoms faktinėms bylos aplinkybėms, kad sutartis buvo sudaryta, kad pinigai ieškovui taip pat buvo pervesti, kad jis naudojosi kreditu, kreditą grąžino, darytina išvada – kad atsakovas, faktiškai suteikęs paslaugą, turėjo teisę ir į jos atlyginimą. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti restitucijos.

Taigi, apibendrinant aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo pripažinti ieškovo R. I. ir atsakovo UAB „Finansų bitė” 2016 m. vasario 11 d. sudarytos Paskolos (Vartojimo kredito) sutarties Nr. 1398 Bendrųjų sąlygų 3.13. punktą niekiniu ir negaliojančiu ab initio; taip pat nėra jokio pagrindo taikyti restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovo 341,66 Eur Sutarties sudarymo ir tikrinimo UAB Creditinfo Lietuva mokesčius, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsakovas šioje byloje sumokėjo advokatui 786,50 Eur. Ieškinį atmetus, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsakovui iš ieškovo.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB „Finansų bitė”, juridinio asmens kodas 304051511, 786,50 Eur (septyni šimtai aštuoniasdešimt šeši eurai 50 ct) išlaidų dalyvavusio byloje advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.