Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. M. ir atsakovų M. G., V. G. ir L. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovams M. G., V. G., L. K., tretieji asmenys Vilniaus rajono savivaldybės administracija, VĮ Registrų centras, dėl nuosavybės teisių faktiškai pradėjus turtą valdyti pripažinimo, neteisėto jo įregistravimo kitų asmenų vardu panaikinimo ir terminų atnaujinimo paveldėtam turtui įregistruoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti jį priėmusiu palikimą ir faktiškai pradėjusiu valdyti šį turtą: ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskebtini), kurio vertė 4 895 Eur; ½ dalį viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskebtini), esančios (duomenys neskelbtini), kurios vertė 177 Eur; ½ kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė 219 Eur; ½ ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė 33 Eur; ½ ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė 469 Eur; ½ ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio vertė 547 Eur; ½ kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), kurių vertė 4 Eur; įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti išvardinto turto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre M. G., V. G. ir L. K. vardu; atnaujinti terminą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre anksčiau išvardintą turtą, J. M. vardu, kuris įgytas priėmus palikimą faktiškai, t.y. pradėjus turtą valdyti. Ieškinio papildyme prašė pripažinti negaliojančia Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Kalvelių seniūnijos pažymą Nr. PR-197, kaip neatitinkančią faktinių aplinkybių. Nurodė, kad 1984 metais mirus jo tėvui A. M., jo valdytą namų ūkį, kuriam vėliau buvo suteiktas adresas: (duomenys neskelbtini), su seserimi perėmė valdyti broliškos santarvės pagrindais, nesikreipdami į jokias institucijas dėl palikimo įforminimo. Buitiniu lygmeniu nustatė naudojimosi tvarką kiemu ir gyvenamuoju namu su jo priklausiniais. Ilgainiui gyvenamąjį namą funkciškai atsidalino, jam įsirengiant atskirą įėjimą, įstatant išorines duris, o likusių statinių naudojimosi tvarką nustatė pagal poreikius: atsidalino atskirais statiniais arba patalpomis naudojosi bendrai, pasiskirstę atitinkamai vienam dešinę, kitam kairiąją patalpos pusę nuo įėjimo. Taip gyveno apie 30 metų, kol šių metų pavasarį ieškovui pareiškus norą įsirengti atskirą geriamo vandens tiekimo sistemą, sesuo užprotestavo tokį jo norą, o po kelių dienų, kai antstolis konstatavo naudojimosi turtu faktines aplinkybes, ji (sesuo) pareiškė, kad namų ūkis perleistas kitiems asmenims, todėl jam čia, tariamai, nėra ką veikti. Pažymėjo ir tai, kad prasidėjus nuosavybės teisių į žemę atkūrimui, rūpinosi archyvinių dokumentų, patvirtinančių tėčio A. M. nuosavybės teises į jo turėtą žemę, suradimu ir pateikimu nuosavybės atkūrimo tarnybai. Kalvelių apylinkės Agrarinės reformos tarnybos išduotoje pažymoje patvirtinama, kad Pažyma Nr. 430 pretendentams nuosavybei atkurti (M. J. – į 4,90 ha, G. M. į – 4,91 ha) išduodama jam M. J.. Nuosavybės atkūrimo procesui tapus tęstiniu, o jo darbo pobūdžiui trukdant kiekvieną kartą nurodytu laiku atvykti į Agrarinės reformos tarnybos paskirtą interesų derinimo ar duomenų tikslinimo vietą, su seserimi susitarė, kad nuosavybė į žemę bus atkurta jos vienos vardu, o ji paskui dovanojimo ar pirkimo – pardavimo sandoriu perleis jam priklausančią dalį. Šis susitarimas buvo realizuotas 2001 metų birželio 21 dienos žemės pirkimo – pardavimo sutartimi. Atsižvelgdamas į jo ir sesers skirtingą šeimų sudėtį, pasiūlė žemę dalinti ne lygiomis dalimis. Tuo būdu jam atiteko 3 ha dydžio žemės plotas, t. y. 306/1000 dalys 9,81 ha žemės sklypo, seseriai paliekant 694/1000 dalis gražinto žemės sklypo. Tai, jog žemės ūkio paskirties žemės sklypas, kurio teritorijoje yra visi namų ūkio statiniai bei įrenginiai, jiems su seserimi bendrąja daline nuosavybe priklausė idealiomis dalimis, neatsidalinant ir notariškai nenustatant naudojimosi tvarkos žeme, patvirtina, kad namų ūkio statiniai ir įrenginiai po tėčio mirties tapo bendrąja daline jo ir sesers nuosavybe, kurią bendrai naudojo ir po nuosavybės į žemę susigrąžinimo. Ieškovo teigimu, naudojimosi namų ūkiu bendrosios dalinės nuosavybės teise faktą patvirtina Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1999-05-13 jo vardu išduotas leidimas bendrame sklype vykdyti statybos darbus ir jo sesers raštiškas sutikimas. Nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą ir jo priklausinius M. G. Nekilnojamojo turto registre buvo pripažinta vadovaujantis 2011-05-17 pažyma Nr. PR-197, išduota pagal ūkio nuosavų gyvulių apskaitos žurnalo duomenis, grindžiant nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą tuo, kad minėtame žurnale nurodytoje asmeninėje sąskaitoje Nr. 548 šeimos narių sąraše pirmąja įrašyta G. M.. Toks nuosavybės įgijimo pagrindas LR CK 4.47 straipsnyje nenumatytas. Atsakovė M. G., savo vardu įregistravusi paveldėtą ir bendrai naudojamą bei valdomą turtą, 2014 m. balandžio 30 d. dovanojimo sutartimi Nr. 2880 perleido jį lygiomis dalimis savo vaikams V. G. ir L. K., kurie, tapę registruotais savininkais, reikalauja, kad jis nedelsdamas ištuštintų visas patalpas ir paliktų jo bendrosios dalinės nuosavybės žemėje esančius įrenginius. Atsakovai pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas iš minėto namo išsikraustė maždaug 1965 metais išvykęs gyventi į Vilniaus miestą. Kiek pamena atsakovė M. G., deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ieškovas panaikino maždaug 1970 metais. Ieškovas nei iki tėvo A. M. mirties, nei po mirties nesiejo savo užsiėmimų, pomėgių ir gyvenimo su ūkio esančio tėvų žemėje priežiūra ir valdymu. Priešingai, išvykęs gyventi į miestą jis sakė, kad visiškai atprato nuo kaimo gyvenimo ir nesiekia niekad į jį sugrįžti. Dėl išdėstyto, ginčo name, dar tėvui esant gyvam, ieškovas buvo tik svečias, t. y. atvažiuodavo retkarčiais ir tik savaitgaliais aplankyti tėvą. Pašlijus A. M. sveikatai, bei esant jo slaugos poreikiui, tarp J. M., M. G. ir A. M. buvo sudarytas susitarimas, jog visas ūkis atiteks tam, kuris slaugys tėvą, bei prižiūrės šį ūkį iki jo mirties. Kadangi ieškovo socialiniai interesai buvo Vilniaus mieste, o į galimą paveldėti turtą jis nepretendavo, 1980 metais buvo sutarta, kad tiek tėvu rūpinsis, tiek visą ūkį su žeme, mišku ir visais esamais, tėvo mirties metu, pastatais, paveldės atsakovė M. G.. Vykdant susitarimą, atsakovė M. G. tinkamai atliko savo pareigą, o tėvui mirus kartu su sutuoktiniu J. G. organizavo bei rūpinosi laidotuvėmis. Tai įrodo išrašas iš mirties ir gimimo registracijos knygos, iš kurio matosi, kad A. M. mirties liudijimas yra išduotas G. I. Petrovič, t. y. M. G. sutuoktiniui. Mirus A. M., kaip nurodyta Kalvelių apylinkės 1983-1990 m. ūkinėse knygose, visą ūkį prižiūrėjo ir valdė išskirtinai tik M. G.. Tuo metu ieškovas buvo pilnai įsikūręs Vilniaus mieste, todėl nei pusės metų bėgyje po tėvo mirties, nei vėlesniu laikotarpiu ginčo namu nesirūpino, nevaldė ir nerodė jokio noro tuo užsiimti. Atsakovė M. G. nesudarinėjo jokių susitarimų dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir pagalbiniais statiniais su ieškovu, kadangi turtą tiek ieškovas, tiek atsakovė skaitė jos asmenine nuosavybe. Ieškovas yra nesąžiningas nurodydamas, kad naudojosi kaip savo namo dalimi. Pažymėtina, kad namu, kaip šeimininkė, naudojosi ir valdė vienintelė atsakovė M. G., o ieškovo nurodytoje patalpoje iki 2002 metų gyveno atsakovas V. G.. Ieškovas suprasdamas, kad žemės savininkė yra M. G. 1999 m. paprašė jos leidimo prekybinių kioskų pastatymui. Tai, kad ieškovas neturėjo nei teisinio, nei moralinio pagrindo valdyti atsakovės vardu įregistruotą žemę, įrodo M. G. 1999-03-25 raštiškas sutikimas, kad jai priklausančioje žemėje būtų pastatyti ieškovo prekybos kioskai. 2001 m. pradžioje ieškovas išreiškė norą nusipirkti dalį žemės sklypo. Atsakovei M. G. sutikus 2001-06-28 buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ieškovas už jam parduotą žemės sklypo dalį sumokėjo atsakovei M. G. 1500 Lt pasirašant sutartį notaro biure. Ieškovas naudojosi jam skirta patalpa gyvenamajame name ir pagalbiniais pastatais išskirtinai tik M. G. leidimu. Ieškovas teikdamas ieškinį nepateikė jokių įrodymų, jog laikotarpyje nuo 1984-12-17 iki 1985-06-17 valdė, prižiūrėjo, bei naudojosi turtu kaip savo. Priešingai rašytiniai dokumentai, o būtent Kalvelių apylinkės 1983-1990 m. ūkinių knygų nuorašai patvirtina, kad minėtu laikotarpiu ginčo name ieškovas net negyveno, o namu rūpinosi atsakovė M. G.. Taipogi svarbu pažymėti, kad ieškovas nevaldė ir nesirūpino namu ir jo priklausiniais, nei po tėvo mirties, nei šiuo metu, kas įrodo, jog jis nepriėmė palikėjo turto pradėjęs faktiškai jį valdyti. LR CK 125 str. 1 d. numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Ieškovas žinojo apie tėvo A. M. mirtį, dalyvavo jo laidotuvėse, tuo metu buvo pilnamečiu, taigi turėjo visas galimybes kreiptis dėl paveldimo turto, tačiau sąmoningai to nepadarė. Ieškinio senaties terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas nuo 1984-12-17, kas reiškia, jog ieškinys pareikštas daugiau nei po trisdešimties metų praėjus maksimaliam ieškinio senaties terminui. Trečiasis asmuo VĮ Registrų centras pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad A. M. daiktinės teisės į statinius registre nebuvo įregistruotos. Pažyma buvo pakankamas teisinis pagrindas registre įregistruoti M. G. nuosavybės teises į statinius, nes ji yra vienas iš daiktinių teisių įregistravimo pagrindų. J. M. reiškia reikalavimą įpareigoti Vilniaus filialą panaikinti M. G., V. G. ir L. K. nuosavybės teisių įregistravimą Registre, tačiau neginčija dokumentų (Pažymos ir Dovanojimo sutarties), kurių pagrindu teisėtai ir pagrįstai buvo įregistruotos šių asmenų nuosavybės teisės. Ieškovas prašo pripažinti, jog jis priėmė palikimą ir faktiškai pradėjo valdyti turtą po tėvo A. M. mirties (mirties data nenurodoma), tačiau kartu su ieškiniu nepateikia dokumentų (išrašų iš ūkinių knygų), patvirtinančių, jog Statiniai iki mirties nuosavybės teise priklausė jo tėvui A. M. ir įrodymų, kad jis būtų priėmęs palikimą pradėjus faktiškai Statinius valdyti per Civiliniame kodekse nustatytą terminą nuo palikimo atsiradimo dienos. Be to, ieškovas teismui kartu su ieškiniu nepateikė mirties liudijimo ir dokumento, patvirtinančio ieškinyje nurodytą giminystės ryšį.Trečiasis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė papildomą reikalavimą atmesti kaip nepagrįstą. Kitus ieškiniu reiškiamus reikalavimus prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Kalvelių seniūnijos 2011-05-17 pažymoje Nr. PR-197 nurodyti duomenys atitinka įrašo metu buvusią faktinę padėtį, užfiksuotą namų ūkio knygoje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo J. M. atsakovei M. G. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovo J. M. atsakovui V. G. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo J. M. atsakovei L. K. 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš ieškovo J. M. valstybei 9,69 Eur. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas per įstatymo nustatytą terminą atliko veiksmus būtinus palikimui priimti, t. y. ieškovas nesikreipė į notarą, nepradėjo valdyti turto ir juo rūpintis kaip savo turtu. Nors ieškovas nurodė, kad palikimą priėmė pradėdamas faktiškai jį valdyti, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, t. y. duomenų apie tai, kad ieškovas mokėjo mokesčius, nuolat gyveno, remontavo ar prižiūrėjo ginčo pastatus. Įvertinęs liudytojų nurodytas aplinkybes, byloje esančius duomenis, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, teismas nustatė, kad nėra pagrindo laikyti, jog ieškovas palikimą priėmė. 2011-05-17 pažymoje Nr. PR-197 nurodyta, kad Kalvelių seniūnijos namų ūkio knygoje (1991-1998 m.) Nr. 9, namų ūkio Nr. 548 įrašyta, kad M. G. priklauso gyvenamasis namas 1A/m 74,72 kv. m. bendro naudingo ploto, ūkio pastatai 1I/m, 2I/m, 3I/m, 4I/m, 5I/m ir kiemo statiniai (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, trečiojo asmens atstovo ir šalių paaiškinimų, pažymoje tik nurodyta, kokie duomenys namų knygoje įrašyti, todėl, teismo nuomone, pagrindo panaikinti nurodytą pažymą, atsižvelgiant į tai, kad duomenys namų knygose nėra ginčijami, nėra teisinio pagrindo. Teismo vertinimu, VĮ Registrų centrui pateikta seniūnijos pažyma buvo pakankamas pagrindas duomenų įregistravimui, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 str. 1 d. numatyta, jog seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Dovanojimo sutartis, kurios pagrindu V. G. ir L. K. vardu registre buvo įregistruota šių atsakovų nuosavybės teisė, ieškiniu apskritai nėra ginčijama, todėl pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti turto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre M. G., V. G. ir L. K. vardu, nėra teisinio pagrindo. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo ieškinio reikalavimus. Teiginiai apie tai, jog duomenys buvo suklastoti su seniūnės ir VĮ Registro centras pagalba yra deklaratyvus, nepagrįsti jokiais byloje esančiais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas siekė paveldėti tėvo paliktą turtą, šiuos ieškovo teiginius paneigia liudytojų nurodytos aplinkybės, kita bylos medžiaga. 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatė, jog bendras ieškininės senaties terminas nustatomas trejų metų, o valstybinių organizacijų, kolūkių ir kitokių kooperatinių bei kitų visuomeninių organizacijų tarpusavio ieškiniams – vienerių metų. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinį pareiškė praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų po tėvo mirties, apie tėvo mirtį ieškovas žinojo, todėl teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju yra praleistas, o pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje nėra.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentai

Ieškovas J. M. pateiktu apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė šiuos skundo argumentus:Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė įprastinės įrodymų priėmimo ir jų vertinimo tvarkos, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Nors papildomi įrodymai ir patikslintas ieškinys buvo pateikti prieš parengiamąjį teismo posėdį, teismas be jokių motyvų atsisakė juos priimti, ir tik suabejojus dėl teisėjos nešališkumo, papildomi įrodymai buvo priimti;Teismas aiškinosi ne atsakovės nuosavybės teisių į palikimą neteisėto registravimo aplinkybes, o vertino tik ieškovo nepakankamą aktyvumą, įforminant teises į palikimą iškart po tėčio mirties. Nerūpestingas neveikimas, priimant palikimą, pirmosios instancijos teismo laikomas tik ieškovo teisinę padėtį bloginančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas nepasisako, jog atsakovė per įstatymo nustatytą terminą taip pat neatliko jokių veiksmų, būtinų palikimui priimti;Nesuprantamas pirmosios instancijos teismo pasisakymas dėl ieškininės senaties, kuria teismas skaičiuoja nuo tėčio mirties, o ne nuo sužinojimo, kad mano teisės pažeistos;Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, šiurkščiai pažeidė Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnį ir Konstitucijos 117 straipsnį, užtikrinančius bylų nagrinėjimo viešumą. Ieškovui susirgus ir į bylą proceso metu advokatui pateikus tai patvirtinančius dokumentus, prašant atidėti bylos nagrinėjimą, teismas išnagrinėjo bylą ieškovui nedalyvaujant;Teismas, spręsdamas apie ieškovo, kaip faktinio ginčo turto valdytojo teises, visiškai nevertino antstolio 2015 m. gegužės 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 128-15-870.Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo visus reikšmingus bylai šalių argumentus, priėmė motyvuotą ir teisingą sprendimą.Atsakovai M. G., V. G. ir L. K. atsiliepime į skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ieškinio atmetimo palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos atsikirtimus:Teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas per įstatymo nustatytą terminą atliko veiksmus, būtinus palikimui priimti. Apeliantas net nenurodo, kokie yra jo argumentai, patvirtinantys palikimo priėmimą įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą bei paneigiantys teismo sprendimo išvadas apie tai, kad ieškovas neįrodė palikimo priėmimo per įstatymo nustatytą terminą fakto;Atsakovai, o ypač M. G., kuri nuosavybės teises į ginčo statinius įgijo daugiau kaip prieš trisdešimt metų, turi pagrindo tikėtis, kad į jos nuosavybę niekas nesikėsins, bus užtikrinamas ir civilinių teisinių santykių stabilumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principų įgyvendinimas;Šioje byloje ieškovas nesiekė greito bylos išnagrinėjimo, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ar argumentus, kuriais grindžiami jo reikalavimai, visą laiką siekė atidėti bylos nagrinėjimą. Apeliaciniame skunde nenurodo, kokius papildomus argumentus jis norėjo pateikti, kodėl būtent jų negalėjo pateikti jo atstovas.Atsakovai M. G., V. G. ir L. K. pateiktu apeliaciniu skundu prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir ją išdėstyti taip, kad būtų nustatyta, jog kiekvienam iš atsakovų priteisiamos iš ieškovo tokios jų patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme - M. G. – 1 376,69 Eur, V. G. – 1 416,04 Eur, L. K. – 1 325,04 Eur.Nurodė, kad teismas nepagrįstai sumažino atsakovams priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, kadangi šios išlaidos yra pagrįstos pateiktais dokumentais ir buvo būtinos, siekiant atsakovams tinkamai atsikirsti į ieškinio argumentus. Be to, atsakovų pateikta 4 117,77 Eur bylinėjimosi išlaidų suma net nesiekia maksimalios bylinėjimosi išlaidų sumos. Negana to, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjama civilinė byla laikytina gana sudėtinga, tačiau nepagrindė, kodėl šias išlaidas sumažino. Teismas neįvertino nei posėdžių trukmės, nei kitų dokumentų surašymo, nei išlaidų įrodymų surinkimui.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliaciniai skundai atmestini.Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą (CPK 176, 185 str.). Sprendimas teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.). Nustatyta, kad ieškovo J. M. ir atsakovės M. G. tėvas A. J. Mackevič mirė 1984-12-17 (T. 1 b. l. 181-182). Byloje kilo ginčas dėl gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)ir tame pačiame žemės sklype esančių objektų: viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiuo metu nurodytas turtas priklauso atsakovams V. G. ir L. K., kurie turtą įgijo 2014-04-30 dovanojimo sutarties Nr. 2830 pagrindu. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, nustatyta, kad dovanotoja yra atsakovė M. G., kurios teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre pagrindas yra apylinkės (seniūnijos) 2011-05-17 pažymėjimas Nr. PR-197. Pažymoje nurodyta, kad Kalvelių seniūnijos namų ūkio knygoje (1991-1998 m.) Nr. 9, namų ūkio Nr. 548 įrašyta, kad M. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) priklauso gyvenamasis namas 1A/m 74,72 kv. m. bendro naudingo ploto, ūkio pastatai 1I/m, 2I/m, 3I/m, 4I/m, 5I/m ir kiemo statiniai (duomenys neskelbtini) (T.1 b. l. 15). Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti jį priėmusiu palikimą ir faktiškai pradėjusiu valdyti ½ ginčo pastatų. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad nors ieškovas nurodė, jog palikimą priėmė pradėdamas faktiškai jį valdyti, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, t. y. duomenų apie tai, kad ieškovas mokėjo mokesčius, nuolat gyveno, remontavo ar prižiūrėjo ginčo pastatus. Teismo vertinimu, VĮ „Registrų centras“ pateikta seniūnijos pažyma buvo pakankamas pagrindas duomenų įregistravimui, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 str. 1 d. numatyta, jog seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Dovanojimo sutartis, kurios pagrindu V. G. ir L. K. vardu registre buvo įregistruota šių atsakovų nuosavybės teisė, ieškiniu apskritai nėra ginčijama, todėl pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti turto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre M. G., V. G. ir L. K. vardu, nėra teisinio pagrindo. Negana to, teismas pažymėjo, jog ieškovas ieškinį pareiškė praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų po tėvo mirties, apie tėvo mirtį ieškovas žinojo, todėl teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju yra praleistas, o pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nagrinėjamoje byloje nėra.

Dėl ieškovo J. M. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodė, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė įprastinės įrodymų priėmimo ir jų vertinimo tvarkos, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pasak apelianto, nors papildomi įrodymai ir patikslintas ieškinys buvo pateikti prieš parengiamąjį teismo posėdį, teismas be jokių motyvų atsisakė juos priimti, ir tik suabejojus dėl teisėjo nešališkumo, papildomi įrodymai buvo priimti. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto skundo argumentais nesutinka.Pažymėtina, jog paveldėjimo teisės normos nustato mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo teisių perėmėjams – įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. 568 straipsnis, 569 straipsnio 1, 2 dalys). Palikimo priėmimas yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią sukurti tam tikrus teisinius padarinius – perimti palikėjo civilines teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto savininku, turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, įstatymo nustatytu būdu, be to, per įstatymo nustatytą terminą. 1964 m. CK, galiojęs palikimo atsiradimo momentu, t. y. 1984-12-17, numatė, jog palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti dalinai arba su sąlyga ar išlygomis. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (587 str. 1-3 d.).Kasacinis teismas savo nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra nurodęs, kad priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad jis palikimą priėmė ir išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Nors tokiu atveju asmens valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Taigi palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, paprastai suprantami aktyvūs įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuomos mokesčio ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas name ir t. t.). Ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia jo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes, jų visumą – šalių aiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus, atsižvelgęs į turto, sudarančio palikimą, pobūdį ir įpėdinio elgesį su šiuo turtu tiek palikimo atsiradimo momentu, tiek ir po to (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2013; kt.).Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, t.y. ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad mokėjo mokesčius už ginčo turtą, nuolat gyveno ginčijamame objekte, prižiūrėjo ar remontavo ginčo pastatus. Tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Civilinio proceso kodekso 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kas teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1, 2 d.). Nesutiktina su apeliantu, jog nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas nesilaikė įprastinės įrodymų priėmimo ir jų vertinimo tvarkos, kadangi iš sprendimo turinio matyti, jog jį priimant buvo vadovaujamasi byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių teismo posėdžio metu pateiktais paaiškinimais ir procesiniuose dokumentuose užfiksuotais argumentais. Aplinkybė, jog tam tikrus byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino ne apeliantui palankia linkme, per se nereiškia, jog šių įrodymų pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino.Tais pačiais motyvais atmestinas ir apelianto skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie ieškovo, kaip faktinio ginčo turto valdytojo teises, visiškai nevertino antstolio 2015 m. gegužės 14 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 128-15-870.Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas tik suabejojus dėl teisėjo nešališkumo, priėmė ieškovo pateiktus papildomus įrodymai (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodo apeliantui, jog kilus abejonių dėl teismo ar bylą nagrinėjančio teisėjo šališkumo, jis turėjo teisę reikšti nušalinimą (CPK 64-65 straipsniai), tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.Apelianto teigimu, teismas aiškinosi ne atsakovės nuosavybės teisių į palikimą neteisėto registravimo aplinkybes, o vertino tik ieškovo nepakankamą aktyvumą, įforminant teises į palikimą iškart po tėčio mirties. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, jog atsakovė per įstatymo nustatytą terminą taip pat neatliko jokių veiksmų, būtinų palikimui priimti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Pažymėtina, jog būtent apeliantas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, jog į ginčo turtą įgijo nuosavybės teisę, pradėdamas turtą faktiškai valdyti, todėl būtent jam kilo pareiga įrodyti šį savo reikalavimą ir jį pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais. Dėl atsakovės M. G. pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog VĮ „Registrų centras“ pateikta seniūnijos pažyma buvo pakankamas pagrindas duomenų įregistravimui, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 str. 1 d. numatyta, jog seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien faktas, kad atsakovė įregistravo duomenis iš seniūnijos pažymos, parodo, jog ji ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama įsiteisinti faktiškai valdytą palikėjui priklausiusį turtą. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantas taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais dėl ieškinio senaties. Pasak apelianto, nesuprantama, kodėl ieškinio senatį teismas skaičiuoja nuo tėvo mirties, o ne nuo sužinojimo, kad jo teisės pažeistos, momento. Pažymėtina, jog CK 1.124 str. nurodyta, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 str. 1 d. nustato, jog bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatė, jog bendras ieškininės senaties terminas nustatomas trejų metų, o valstybinių organizacijų, kolūkių ir kitokių kooperatinių bei kitų visuomeninių organizacijų tarpusavio ieškiniams – vienerių metų. Apeliacinės instancijos teismas neginčija, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Taigi, sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).Kaip jau minėta, apelianto tėvas A. J. Mackevič mirė1984-12-17, todėl minėta tada laikytina palikimo atsiradimo data ir momentu, nuo kurio atsirado ieškovo J. M. teisė į tėvo palikimą. Byloje nėra įrodymų, jog apeliantui nebuvo žinoma apie tėvo mirtį, tą patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas ieškinį pareiškė praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų po tėvo mirties, todėl toks jo elgesys negali būti vertinamas kaip rūpestingas ir atidus. Be to, pateiktu ieškiniu ieškovas ne tik ginčijo savo sesers M. G. nuosavybės teisių įregistravimą, tačiau taip pat ir prašė prižinti, jog jis faktiškai valdydamas paveldėtą turtą, priėmė palikimą po tėvo mirties. Dėl išdėstyto, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas negali būti išimtinai siejamas su momentu, kuomet apeliantas sužinojo sesers nuosavybės įregistravimo faktą, bet taip siejamas ir su teisės į palikimą atsiradimo diena, t.y. 1984-12-17, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas J. M. yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Skunde apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, šiurkščiai pažeidė Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnį ir Konstitucijos 117 straipsnį, užtikrinančius bylų nagrinėjimo viešumą. Ieškovui susirgus ir į bylą proceso metu advokatui pateikus tai patvirtinančius dokumentus, prašant atidėti bylos nagrinėjimą, teismas išnagrinėjo bylą ieškovui nedalyvaujant. CPK 246 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas ieškovo ar jo atstovo prašymu, jeigu ieškovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis (atostogos, komandiruotė, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai nelaikomi svarbiomis priežastimis, taip pat svarbiomis priežastimis paprastai nelaikomas neatvykimas dėl ligos ar atstovo užimtumas kitose bylose). Byloje 2016-03-02 pateikta VšĮ Antakalnio poliklinikos medicininė pažyma dėl neatvykimo į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prokuratūrą, teismą ar karo prievolę administruojančią krašto apsaugos sistemos instituciją, kurioje pažymėta, kad ieškovas J. M. negalėjo atvykti į Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016-03-01 – 2016-03-02 dėl ligos (T. 2, b. l. 7). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t.y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014; kt.). Dėl išdėstyto, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo atidėti bylos nagrinėjimo esant ieškovo ligai, kadangi įstatymas nepripažįsta to svarbia aplinkybe. Be to, ieškovą byloje atstovavo profesionalus teisininkas, o ieškovas nepateikė jokių argumentų, jog jo dalyvavimas nagrinėjant bylą turėjo būti pripažintas būtinu (CPK 178 straipsnis).

Dėl atsakovų M. G., V. G. ir L. K. apeliacinių skundų argumentų.

Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovai M. G., V. G. ir L. K. nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu tik dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, todėl apeliacinės instancijos teismas nutartyje pasisako tik dėl apskųstosios Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimo dalies.Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino atsakovams priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, kadangi šios išlaidos yra pagrįstos pateiktais dokumentais ir buvo būtinos, siekiant atsakovams tinkamai atsikirsti į ieškinio argumentus. Apeliantų teigimu, atsakovų pateikta 4 117,77 Eur bylinėjimosi išlaidų suma net nesiekia maksimalios bylinėjimosi išlaidų sumos, be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjama civilinė byla laikytina gana sudėtinga, tačiau nepagrindė, kodėl šias išlaidas sumažino. Teismas neįvertino nei posėdžių trukmės, nei kitų dokumentų surašymo, nei išlaidų įrodymų surinkimui. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų skundo teiginius vertina kritiškai.Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2009; kt.).Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 p. nurodyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog atsakovų prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, kadangi atsakovus atstovavo tie patys atstovai, procesiniai dokumentai rengti visų trijų atsakovų vardu. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Sutiktina su apeliantais tuo aspektu, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nagrinėjama civilinė byla yra gana sudėtinga, tačiau bylos sudėtingumo faktorius, kaip jau minėta, nėra vienintelis kriterijus, į kurį atsižvelgiant galėtų būti priteisiamos didesnės bylinėjimosi išlaidos.Papildomai nurodytina, kad atsakovų pateiktų procesinių dokumentų (atsiliepimas į ieškinį, atsiliepimas į ieškinio papildymą, papildomi paaiškinimai, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo) apimtis yra nedidelė (3-5 lapai), byloje nebuvo nagrinėjami sunkūs civilinės teisės klausimai, kurie būtų reikalavę papildomų atsakovo advokato darbo ir laiko sąnaudų. Byloje vyko 4 parengiamieji ir 2 teismo posėdžiai, tačiau jų trukmė buvo neilga. Bylos nagrinėjimas vyko Vilniuje, kuriame yra įsikūrusi atsakovus atstovaujančio advokato kontora.Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų skundo argumentas, jog 4 117,77 Eur bylinėjimosi išlaidų suma net nesiekia maksimalios bylinėjimosi išlaidų sumos, kadangi Rekomendacijose išdėstyti rekomenduotini išlaidų dydžiai, todėl jų pagrįstumas negali būti vertinamas pagal tai, ar jie siekia nustatytą maksimalią priteistinų išlaidų sumą, ar ne. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino atsakovų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas iki 300 Eur kiekvienam atsakovui, kadangi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios išlaidos atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus.Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovo ir atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.Atsakovai pateikė duomenis, kad už apeliacinio skundo parengimą ir atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą surašymą patyrė iš viso 726 Eur išlaidų (239,58 Eur + 239,58 Eur + 246,84 Eur). Atmetus ieškovo J. M. apeliacinį skundą, atsakovams priteistinos už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skunda surašymą patirtos išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Susipažinus su atsakovų pateiktu prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nėra aišku, kiek išlaidų atsakovai patyrė už apeliacinio skundo surašymą, o kiek – už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą. Atsižvelgdamas į atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, laiko ir darbo sąnaudas šiam procesiniam dokumentui parengti, apeliacinės instancijos teismas priteisia atsakovams M. G., V. G. ir L. K. po 100 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. M., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovų M. G., a.k. (duomenys neskelbtini) V. G., a.k. (duomenys neskelbtini) ir L. K., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai po 100 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.