Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų teisėja Vaida Railienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei V. L. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti jai iš atsakovės 11,69 Eur negrąžinto kredito, 5,31 Eur bendros kredito kainos, 2,96 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 17,00 Eur žyminio mokesčio ir 242,00 Eur dydžio ieškovės patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, jog ji su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad vartojimo kredito sutartis jai pateikta nebuvo, apie mokėtinas įmokas kredito davėja pranešdavo telefonu arba trumposiomis SMS žinutėmis, be to, apie skolos perleidimą antriesiems kreditoriams UAB,,(duomenys neskelbtini)“, tretiesiems kreditoriams UAB,,(duomenys neskelbtini).“ ir ketvirtiesiems kreditoriams UAB (duomenys neskelbtini)“, kredito gavėjai nebuvo žinoma. Atsakovė atsiliepimu prašė teismo atlikti Vartojimo kredito sutarties Nr. 189827 Specialiųjų ir Bendrųjų sąlygų kontrolę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus ir, vadovaujantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktu, pripažinti nesąžininga ir negaliojančia Specialiųjų sąlygų 5.2 punkto sąlygą, kad ,,Palūkanos iki faktinio Kredito grąžinimo (Palūkanos pagal šį punktą skaičiuojamos už faktinį naudojimąsi Kreditu nuo Vartojimo kredito sutartyje nustatytos ir pradelstos Kredito grąžinimo dienos iki faktinio Kredito sumos grąžinimo)“; pripažinti nesąžininga ir negaliojančia Specialiųjų sąlygų 5.3 punkto sąlygą, kad „Netesybas (t. y. 0,05 procentų delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną) nuo pradelstos sumokėti sumos (Kredito 5.1 punkte nurodytų ir nesumokėtų Palūkanų“); pripažinti nesąžininga ir negaliojančia nuo sudarymo momento Bendrųjų sąlygų 9.11 punkto sąlygą, kad nutraukus Sutartį nepanaikinama Kredito gavėjo prievolė grąžinti Kredito davėjui Kreditą, mokėti Palūkanas, kitus Bendrą Kredito kainą, sudarančius mokesčius ir kitas Kredito davėjui pagal Sutartį mokėtinas sumas. Taip pat, vadovaujantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsakovė prašo teismo pripažinti sutarties sąlygas nesąžiningomis, kadangi vartotoja neturėjo realios galimybės susipažinti su sąlygomis iki sutarties sudarymo. Remiantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovė prašė iš ieškovės išreikalauti duomenis apie kredito gavėjos kreditingumo vertinimą.

Ieškinio suma neviršija 2000,00 Eur, nebuvo pareikšti prašymai nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, todėl, vadovaujantis proceso ekonomiškumo principu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 441 straipsnio 2 dalimi, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant byloje dalyvaujančių asmenų į teismo posėdį, o tik pranešant jiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą.

Teismas 2022 m. sausio 21 d. nutartimi įpareigojo atsakovę pateikti duomenis apie savo finansinę padėtį (turimą nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, santaupas bankuose ar kitose kredito įstaigose, gaunamas pajamas iš darbinės ar kitokios veiklos, socialines išmokas ir kt.) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. Taip pat įpareigojo ieškovę iki 2021 m. vasario 7 d. įskaitytinai pateikti teismui paaiškinimus dėl atsakovės atsiliepime nurodytų argumentų, taip pat ir dėl prašomų priteisti sumų apskaičiavimo bei duomenis apie kredito gavėjos kreditingumo vertinimą.

2022 m. vasario 7 d. atsakovė pateikė teismui duomenis apie savo finansinę padėtį už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. Iš atsakovės pateiktų duomenų nustatyta, kad ji kitų pajamų, išskyrus senatvės pensiją bei našlės pensiją, negauna. Taip pat atsakovė pažymėjo, kad 2017 m. sausio 23 d. pradiniam kreditoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė 15,00 Eur, o laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2017 m. liepos 21 d. atsakovė pinigines lėšas bendroje 26,00 Eur sumoje pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Ieškovė iki teismo posėdžio datos prieštaravimų dėl atsakovės atsiliepime nurodytų argumentų nepareiškė, taip pat nepateikė paaiškinimų dėl prašomų priteisti sumų apskaičiavimo ir duomenų apie kredito gavėjos kreditingumo vertinimą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 1 d. pradinė kreditorė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovė sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 189827 (toliau – Sutartis), kurios pagrindu pradinė kreditorė atsakovei suteikė 500,00 Eur dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka ir terminais iki 2016 m. lapkričio 25 d. kreditą grąžinti bei sumokėti 316,00 Eur bendrą kredito kainą. Atsakovė laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, todėl pradinei kreditorei liko skolinga 11,69 Eur negrąžinto kredito ir 5,31 Eur bendros kredito kainos. 2016 m. liepos 22 d. pradinė kreditorė UAB „(duomenys neskelbtini)“ Sutarties dėl paskolos sutarčių perkėlimo pagrindu perleido UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolos sutarčių portfelį, iš kurių ir atsakovės skolinius įsipareigojimus. 2019 m. gegužės 9 d. kreditorė UAB „(duomenys neskelbtini)“ Subrogacijos sutarties pagrindu perleido reikalavimą į atsakovės įsipareigojimus UAB „(duomenys neskelbtini).“, kuri 2019 m. gegužės 10 d. minėtą reikalavimą perleido ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2019 m. birželio 25 d. ieškovė raštu informavo atsakovę dėl reikalavimo teisės perleidimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl informavimo pareigos ir šios pareigos pažeidimo teisinių pasekmių, dėl teismo pareigos ex officio vertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu

Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas). Taigi, teismo pareiga ex officio vertinti sąžiningumą yra ir vartojimo kredito teisinių santykių atveju.

Atsakovė prašė teismo atlikti Vartojimo kredito sutarties Nr. 189827 Specialiųjų ir Bendrųjų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus ir, vadovaujantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktu, pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis Specialiųjų sąlygų 5.2, 5.3. punktų sąlygas ir Bendrųjų sąlygų 9.11 punkto sąlygą. Taip pat, vadovaujantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 9 punktu, atsakovė prašo teismo pripažinti sutarties sąlygas nesąžiningomis, kadangi vartotoja neturėjo realios galimybės susipažinti su sąlygomis iki sutarties sudarymo. Be to, mano, kad ieškovė, suteikdama kreditą, nevykdė jai įstatymu nustatytos pareigos įvertinti atsakovės kreditingumą, dėl to jai turi būti taikomos ir atitinkamos teisinės pasekmės Visus reikalavimus atsakovė pateikė atsiliepime į ieškinį, tačiau priešieškinio teismui nepateikė.

Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus pareiga pateikti visą reikalingą informaciją siekiant apsispręsti dėl sutarties sudarymo. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad per protingą terminą, pakankamą susipažinti su pateikiama informacija, iki vartojimo kredito sutarties sudarymo vartojimo kredito davėjas ir, jei taikoma, vartojimo kredito tarpininkas, remdamiesi vartojimo kredito davėjo siūlomomis vartojimo kredito sąlygomis ir atsižvelgdami į vartojimo kredito gavėjo nurodytus prioritetus ir pateiktą informaciją, pateikia vartojimo kredito gavėjui informaciją tam, kad šis galėtų palyginti skirtingus pasiūlymus, siekdamas priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo. Ši informacija turi būti rašytinė, nustatytos standartinės informacijos apie vartojimo kreditą formos ir pateikiama patvariojoje laikmenoje. Patvarios laikmenos sampratą savo sprendimuose yra atskleidęs ESTT teismas, nurodydamas, kad tai priemonė, kuri suteikia galimybę mokėjimo paslaugų vartotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad su ja būtų galima susipažinti ateityje, informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu, ir kuri suteikia galimybę saugomą informaciją atgaminti nepakeistą. Ši laikmena, analogiškai popierinei laikmenai, turi užtikrinti vartotojui, kad jis turės šioje nuostatoje nurodytą informaciją, kad prireikus galėtų įgyvendinti savo teises. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kokia konkreti informacija turi būti nurodyta nustatytos formos standartinėje informacijoje. Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (1-19 punktai) yra įtvirtinta, kokia standartinė informacija turi būti pateikta prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Atliekant šį vertinimą lemiamą reikšmę turi, pirma, tai, ar sąlygos suformuluotos aiškiai ir suprantamai, kad leistų vidutiniam vartotojui, t. y. pakankamai informuotam ir protingai pastabiam bei nuovokiam vartotojui, įvertinti šią kainą, ir, antra, ar aplinkybė, kad kredito sutartyje nenurodyta informacija, kuri, atsižvelgiant į šioje sutartyje nurodytų prekių ir paslaugų pobūdį, laikoma esmine. Teisės doktrinoje išskiriama, kad esmine informacija laikytina ta, kuri apima visą kreditoriaus skolinių įsipareigojimų naštą (palūkanos, visi kiti mokesčiai ir pan.), bendros kredito kainos metinę normą, kredito grąžinimo terminus, kredito rūšį, sutarties atsisakymo ir nutraukimo sąlygas. Pagal vartojimo kredito sutartį mokėjimo palūkanas apibrėžiančios sutarties sąlygos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Tai reiškia, kad mokėjimo palūkanos yra ne kas kita, o sutarties kaina. Sutarties kainą nustatančios sąlygos laikytinos pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančiomis sąlygomis. Kredito sutartyse nurodytos mokėjimo palūkanų dydį ir jų apskaičiavimo tvarką nustatančios sąlygos taip pat priskiriamos prie pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančių sąlygų. Vartojimo kredito įstatymo 5 straipsnio 9 dalis, kurioje įtvirtinta, jog kilus ginčui dėl to, ar vartojimo kredito davėjas suteikė pakankamai informacijos vartojimo kredito gavėjui, kad šis galėtų įvertinti, ar siūloma vartojimo kredito sutartis atitinka jo poreikius ir finansinę būklę, įrodinėjimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui. CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalyje, kuri nustato, kad vartojimo sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Jei būtų nustatyta aplinkybė, jog vartotojui nebuvo suteikta visa informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, palūkanų ir vartojimo kredito sumos, kaip nurodyta pirmiau šioje nutartyje, būtų pagrindas šias sutarties sąlygas laikyti nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 9 punktą. ESTT teismas sprendimuose išaiškino patvarios laikmenos sampratą, nurodydamas, kad tai priemonė, kuri suteikia galimybę mokėjimo paslaugų vartotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad su ja būtų galima susipažinti ateityje, informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu, ir kuri suteikia galimybę saugomą informaciją atgaminti nepakeistą. Ši laikmena, analogiškai popierinei laikmenai, turi užtikrinti vartotojui, kad jis turės šioje nuostatoje nurodytą informaciją, kad prireikus galėtų įgyvendinti savo teises.

Šiuo atveju atsakovė V. L. atsiliepime nurodė, jog jai nebuvo suteikta visa reikalinga informacija, ieškovė nei iki sutarties sudarymo, nei per visą vartojimo kredito laikotarpį nesuteikė galimybės atsakovei prisijungti prie patvariosios laikmenos ir susipažinti su jai skirta informacija, apie mokėtinas įmokas kredito davėja pranešdavo telefonu arba trumposiomis SMS žinutėmis. Be to, parengtos vartojimo kredito sutarties sąlygos yra neaiškios, taikomos vartojimo kredito sutarties taisyklės yra akivaizdžiai painios ir vartojimo kredito gavėjui sunkiai suprantamos.

Teismas su šiais atsakovės teiginiais nesutinka. Byloje pateiktoje sutartyje aiškiai ir suprantamai nurodyta informacija dėl bendros vartojimo kredito kainos, bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, vartojimo kredito metinė palūkanų norma procentine išraiška ir vartojimo kredito suma. Be to, atsakovės sudarytoje sutartyje nurodytas kredito grąžinimo grafikas, iš kurio aiškiai ir suprantamai nurodyta kokią mėnesio dieną ir kokio dydžio įmoką turi mokėti atsakovė. Sutartyje pateiktas kredito grąžinimo grafikas prisidėjo prie didesnio sutarties sąlygų skaidrumo užtikrinimo ir neabejotinai atsakovei, kaip vidutiniam vartotojui, turėjo būti pakankama, aiški ir suprantama informacija, kad įvertinti kredito sutarties kainą bei kitas susijusias kredito sutarties sąlygas.

CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas, remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais, galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Taigi, vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Svarbu pabrėžti, jog pagal CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalį, kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

Pagal Sutarties 7.1 ir 4.1 punktų sąlygas nustatytos kompensacinės palūkanos, lygios 99 procentų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Byloje kyla klausimas, ar šioms palūkanoms taikoma VKĮ 11 straipsnio 8 dalis (aktuali redakcija, įsigaliojusi 2012 m. sausio 1 d.), kuri nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad palūkanos, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, savo esme yra ne palūkanos, bet sutartinės netesybos (CK 6.71 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012). Kita vertus, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos, kurios mokamos už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, ir praleistą prievolės vykdymo terminą, savo prigimtimi yra kompensacinės palūkanos. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 12 punktas). Tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019).

Dėl kreditoriaus pareigos vertinti skolininko kreditingumą ir jos pažeidimo pasekmių

VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. VKĮ 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta vartojimo kredito davėjo pareiga atnaujinti turimą finansinę informaciją apie vartojimo kredito gavėją ir iš naujo įvertinti jo mokumą prieš kiekvieną svarbesnį bendros vartojimo kredito sumos padidinimą, jeigu po vartojimo kredito sutarties sudarymo jos šalys susitaria pakeisti bendrą vartojimo kredito sumą. Pagal VKĮ 8 straipsnio 4 dalį ir 22 straipsnį vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklės rengiamos vadovaujantis vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo principais, kuriuos nustato šio įstatymo 22 straipsnyje nurodyta priežiūros institucija. Priežiūros institucijos funkcijas pagal VKĮ vykdo Lietuvos bankas. Vartojimo kredito sutarties sudarymo ir jos keitimų metu galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. Nr. 03-62 nutarimu patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai. Įgyvendinant šiuos nuostatus Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. Nr. 241-69 sprendimu patvirtintos Vartojimo kredito gairės.

ESTT, aiškindamas Direktyvos 2008/48/EB nuostatas, kurios įgyvendintos VKĮ, yra pažymėjęs, kad už kiekvieno vartotojo kreditingumo patikrinimą turėtų būti atsakingi kreditoriai ir kad jiems turėtų būti leidžiama naudoti ne tik informaciją, kurią vartotojas pateikia rengiant atitinkamą kredito sutartį, bet ir ilgalaikių komercinių santykių metu pateiktą informaciją. Taip šia pareiga siekiama nustatyti kreditorių atsakomybę ir išvengti paskolų teikimo nemokiems vartotojams. Direktyvoje 2008/48/EB nenurodyta išsami informacija, kuria remdamasis kreditorius turi įvertinti vartotojo kreditingumą. Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į šios direktyvos 26 konstatuojamąją dalį, kreditoriui kaip tik suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, kad vartotojas yra mokus, ir ar jis turi tokią informaciją patikrinti remdamasis kitais įrodymais. Vis dėlto paprasti nepatvirtinti vartotojo pareiškimai savaime negali būti laikomi pakankamais, jeigu prie jų nepridėti juos patvirtinantys įrodymai (ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A C. F. SA prieš I. B., C. B., F. B., C-449/13, 37 punktas). Todėl ESTT yra išaiškinęs, kad Direktyvos 2008/48/EB 8 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad, viena vertus, ja nedraudžiama vartotojo kreditingumo vertinti remiantis tik vartotojo pateikta informacija, jeigu tokia informacija yra pakankama ir jeigu prie paprastų vartotojo pareiškimų yra pridėti juos patvirtinantys įrodymai, ir, kita vertus, ja kreditorius neįpareigojamas sistemingai tikrinti vartotojo pateiktos informacijos (ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje A C. F. SA prieš I. B., C. B., F. B., C-449/13, 39 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdama į ESTT pateikiamą Direktyvos 2008/48/EB nuostatų aiškinimą, išaiškino, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Be to, kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui.

Ieškovė iki teismo posėdžio datos nepateikė duomenų apie kredito gavėjos kreditingumo vertinimą Kaip nustatyta iš byloje pateiktų duomenų, atsakovės pajamas sutarties sudarymo metu sudarė invalidumo/netekto darbingumo ir našlės pensijos (130,00 + 21,00 Eur). Iš šių duomenų, akivaizdu, kad atsakovė mokėti ieškovei nustatyto 68,00 Eur dydžio kasmėnesinių įmokų, t. y. prisiimti tokio dydžio finansinius įsipareigojimus, kurie faktiškai lygūs pusei jos gaunamų pajamų, neturėjo jokių galimybių. Todėl vartojimo kredito davėjo, t. y. šiuo atveju pradinio kreditoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkamas teisines pasekmes.

VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės. Pagal VKĮ 8 straipsnio 7 dalį, kai vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, tai palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi. Kartu, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta VKĮ 8 straipsnio 6 dalyje nurodytų pasekmių gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal VKĮ 21 straipsnio 3 dalį.

VKĮ 21 straipsnis (2011 m. lapkričio 17 d. įstatymo redakcija) nustatė reikalavimus bendrai vartojimo kredito kainai. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka to paties straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atitinkamai 3 dalis įtvirtino, kad priežiūros institucija pagal vartojimo kredito gavėjo prašymą, pateiktą šio įstatymo 29 straipsnyje nustatyta tvarka, arba teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą.

Kai bendra vartojimo kredito kainos metinė norma didesnė nei Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta norma, pripažįstama, jog kaina neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimų, tačiau kita sutarties šalis (kredito įstaiga) gali šią prezumpciją nuginčyti (įrodyti, kad kaina atitinka minėtus įstatymo reikalavimus). Tačiau toks teisinis reglamentavimas nereiškia, kad bendra vartojimo kredito kaina, neviršijanti šio dydžio, visais atvejais atitinka Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio reikalavimus. Tokiais atvejais, kai bendra kredito kaina neviršija įstatyme nustatytos maksimalios ribos, ji turi būti vertinama pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio kriterijus ir gali būti pripažinta jų neatitinkančia bei dėl to mažintina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, 17 punktas).

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės. Kartu, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant į nustatytas vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, greta VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje nurodytų pasekmių gali būti mažinama vartojimo kredito kaina pagal VKĮ 21 straipsnio 3 dalį.

Nagrinėjamu atveju pagal pradinės kreditorės UAB „(duomenys neskelbtini)“ su atsakove sudarytos kredito sutarties sąlygas bendra vartojimo kredito kaina neviršija VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog pradinė kreditorė neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, ieškovei taikytinos VKĮ 8 straipsnio 6 dalyje nustatytos pasekmės (vartojimo kredito gavėjui netaikomos netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo) bei mažintina vartojimo kredito kaina pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalį. Kaip jau pirmiau minėta pagal vartojimo kredito sutartį mokėjimo palūkanas apibrėžiančios sutarties sąlygos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Tai reiškia, kad mokėjimo palūkanos yra ne kas kita, o sutarties kaina.

Įvertinęs visus šiuos atsakovės atsiliepime keliamus reikalavimus ir argumentus, teismas daro išvadą, jog kiti atsiliepimo reikalavimai ir argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Dėl reikalavimų priteisti negrąžintą kreditą ir bendrą kredito kainą.

Remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, tarp ieškovės ir atsakovės susidarė prievoliniai teisiniai santykiai, t. y. pradinei kreditorei reikalavimo teisę perleidus UAB „(duomenys neskelbtini)“ , šiam reikalavimo teisę perleidus UAB „(duomenys neskelbtini).“, ir pastarajam dar kartą reikalavimo teisę perleidus ieškovei, ieškovė įgijo teisę atsakovui reikšti visus reikalavimus, kuriuos sudarytos sutarties pagrindu atsakovui turėjo teisę reikšti pradinė kreditorė (CK 6.1 - 6.4 straipsniai, 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.109, 6.886 straipsniai). Įstatymas įpareigoja šalis prievoles vykdyti sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus bei draudžia vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.38, 6.59, 6.63, 6.158, 6.200, 6.256 straipsniai).

Atsakovė priešpriešinių įrodymų, patvirtinančių savo prievolių vykdymą tinkamai, teismui nepateikė, o byloje esantys duomenys patvirtina prievolių ieškovei neįvykdymo faktą (CPK 178 straipsnis), todėl ieškovės reikalavimas tenkinamas, iš atsakovės priteisiama 11,69 Eur negrąžinto kredito ir 5,31 Eur bendros kredito kainos (CK 6.245 straipsnio 1, 3 dalys).

Dėl reikalavimo priteisti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas

Be to, ieškovė prašo priteisti 2,96 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo 2016 m. lapkričio 25 d. (sutarties pasibaigimo datos) iki 2021 m. gruodžio 20 d. (ieškinio parengimo dienos) (iš viso už 1851 dienas) nuo negrąžintos kredito sumos (11,69 Eur), taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą 5 procentų palūkanų normą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalis įtvirtina kelias reikšmingas taisykles. Pirmoji taisyklė nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Antroji taisyklė nustato kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpį, t. y. kad šie mokėjimai negali būti skaičiuojami už ilgiau kaip 180 dienų. Trečioji taisyklė nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga, 71 psl.).

Taigi remiantis teismų praktika, esant vartojimo kredito teisiniams santykiams kredito davėjas negali reikalauti iš kredito gavėjo (vartotojo) didesnių kompensuojamųjų palūkanų nei yra nustatyta VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje. Šiuo atveju ieškovės prašomų priteisti kompensuojamųjų palūkanų laikotarpis (1851 dienos) neatitinka VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje imperatyviai nustatyto kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpio – 180 dienų. Kadangi ieškovė prašo priteisti įstatymu nustatytas kompensacines palūkanas, teismas prašomą palūkanų dydį sumažina iki VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje imperatyviai nustatytų kompensacinių palūkanų ribų, t. y. 1,05 Eur (11,69 Eur × 5 proc. / 365 dienų × 180 dienų). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus, šis ieškovės reikalavimas tenkinamas iš dalies ir ieškovei iš atsakovės priteisiamos 1,05 Eur dydžio kompensuojamąją funkciją atliekančios palūkanos.

Dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Ieškovei iš atsakovės priteisiamas žyminis mokestis, paskaičiuotas proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, kurį sudaro 15,30 Eur (patenkinta 90 procentų reikalavimų) (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnis).

Be to, ieškovė prašo priteisti rašytiniais įrodymais pagrįstas 242,00 Eur išlaidas už procesinių dokumentų parengimą. Kadangi ieškinys tenkinamas tik iš dalies, todėl ieškovei iš atsakovės, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteisiamos 217,80 Eur (242,00 Eur x 90 proc.) dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnis).

Iš viso ieškovei iš atsakovės priteisiama 233,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija minimalios valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl šiuo atveju nepriteisiamos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355, nauja redakcija nuo 2020 m. sausio 23 d., TAR, 2020, Nr. 2020-00970).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270, 441 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11,69 Eur (vienuolika eurų ir 69 ct) negrąžinto kredito, 5,31 Eur (penkis eurus ir 31 ct) bendros kredito kainos, 1,05 Eur (vieną eurą ir 5 ct) kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (18,05 Eur), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2021 m. lapkričio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 233,10 Eur (du šimtus trisdešimt tris eurus ir 10 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas 302528679, naudai.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.