Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Š. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2024 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jai paskirtos šios bausmės:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2023 m. rugpjūčio 13 d. epizodas) – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalyje (2023 m. rugpjūčio 17 d. epizodas su D. Š.) – 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2023 m. rugpjūčio 17 d. epizodas su V. Š.) – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, J. Š. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų ir 2 (dviejų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros.

J. Š. skirti įpareigojimai bei draudimai: visą laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; būti namuose nuo 22.00 val. iki 5.00 val., kiek išvykimas nėra susijęs su darbu; uždrausti visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. Š. nuteista už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 13 d., apie 15.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, kilusio konflikto metu, kitaip smurtavo prieš savo šeimos narį, t. y. sutuoktinį D. Š., tyčia pastarajam sugriebė už dešinės rankos dilbio ir gnybo, tuo šeimos nariui sukėlė fizinė skausmą.

2. Be to, J. Š. nuteista už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 17 d., apie 14.00 val., namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme, kilusio konflikto metu kitaip smurtavo prieš savo šeimos narį, t. y. sutuoktinį D. Š., tyčia pastarajam sugriebė ranka už plaukų ir šiuos tempė bei dešine ranka suėmė ir suspaudė D. Š. kairę ranką ir tempė, tuo ji šeimos nariui sukėlė fizinį skausmą.

3. Be to, J. Š. nuteista už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 17 d. apie 14.35 val., namo, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje, kilusio konflikto metu kitaip smurtavo prieš savo šeimos narę ir artimą giminaitę, t. y. dukrą V. Š., tyčia pastarajai sugriebė už rankų plaštakų ir užlaužė kairės rankos bevardį pirštą, tuo ji šeimos narei sukėlė fizinė skausmą.

4. Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. sausio 18 d. nuosprendyje konstatuota, kad J. Š. kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, nusikalstami veiksmai kvalifikuoti teisingai.

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios J. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl kaltinimų sukėlus fizinį skausmą sutuoktiniui D. Š.

9. Teisėjų kolegija, patikrinus bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad nuteistosios J. Š. apeliacinės instancijos teisme išreikšta abejonė dėl byloje atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįsta – prieštarauja bylos medžiagai ir teismo sprendimo turiniui. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados dėl nuteistosios kaltės, padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos ir teisingos.

11. Šioje byloje J. Š. kaltinimas buvo pareikštas dėl to, kad ji sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – sutuoktiniui D. Š.. Nors nuteistoji savo kaltės nepripažįsta ir teigia, kad apylinkės teismas nepagrįstai jos kaltę grindė nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.

Dėl 2023 m. rugpjūčio 13 d. epizodo

13. Aukštesniojo teismo vertinimu, šie apeliantės argumentai nepagrįsti, neatitinka faktinių aplinkybių ir vertintini kaip gynybos pozicija. Priešingai nei teigia nuteistoji, visi byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti kompleksiškai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, teismas juos palygino tarpusavyje. Iš skundžiamame nuosprendyje atliktos įrodymų analizės matyti, kad nukentėjusiojo parodymai buvo išanalizuoti ir objektyviai įvertinti kitų bylos duomenų kontekste. Pažymėtina, kad šiuo atveju nusikaltimo padarymo metu įvykio vietoje buvo tik nukentėjusysis ir nuteistoji, todėl tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra, tačiau pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti abiejų šalių parodymų teisingumą ir patikimumą, vertino juos byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, ir pagrįstai nustatė, kad ne apeliantės, o D. Š. parodymus patvirtino bylos duomenų visetas.

15. Tarnybinio pranešimo Dėl skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą duomenys patvirtina, kad apie motinos naudojamą fizinį, psichologinį ir ekonominį smurtą prieš vaikus ir sutuoktinį pranešė socialinė darbuotoja J. T. (t. 2, b. l. 41–42). Kaip matyti iš aptartų duomenų, pats nukentėjusysis nesiėmė inciatyvos pranešti apie 2023 m. rugpjūčio 13 d. ir 2023 m. rugpjūčio 17 d. jo atžvilgiu sutuoktinės pavartotą smurtą, jis į policijos pareigūnus dėl jam sukelto fizinio skausmo taip pat nesikreipė. Dėl agresyvaus sutuoktinės elgesio jis susirūpino dėl jų vaikų saugumo ir todėl apie tai pranešė tik socialinei darbuotojai J. T.. Pastaroji, pamačiusi ant nukentėjusiojo rankos mėlynę ir iš jo sužinojusi, jog ši atsirado dėl J. Š. veiksmų, pranešė policijos pareigūnams apie apeliantės neteisėtus veiksmu ne tik nepilnamečių vaikų, tačiau ir sutuoktinio atžvilgiu. Aptarti duomenys paneigia apeliantės versiją, jog D. Š. tyčia duoda melagingus parodymus siekdamas ją apkaltinti ir surinkti palankių įrodymų skyrybų byloje.

18. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistosios argumentu, jog kaltinime nurodyta aplinkybė, kad J. Š. smurtavimas prieš savo šeimos narį, t. y. sutuoktinį D. Š., pasireiškė tuo, jog ji „tyčia pastarajam sugriebė už dešinės rankos dilbio ir gnybo<..>“, prieštarauja faktiniams duomenis, nes, kaip, jau buvo konstatuota, bylos įrodymai patvirtina, kad šiame kaltinime nurodytomis aplinkybėmis ir laiku apeliantė nukentėjusiajam D. Š. sugriebė už dešinės rankos žasto, o ne dilbio. Šios kaltinime padarytos klaidos pirmosios instancijos teismas neištaisė, todėl ji taisytina apeliacinės instancijos teisme.

Dėl 2023 m. rugpjūčio 17 d. epizodo

19. J. Š. tvirtina, kad jokių patikimų jos kaltės įrodymų ir dėl šio įvykio byloje nesurinkta. Ji neneigė kaltinime nurodytu metu konfliktavusi su sutuoktiniu, tačiau nuosekliai laikėsi pozicijos, kad praslysdama pro nukentėjusįjį galėjo netyčia jam įgnybti, tačiau tuo nesiekė sukelti skausmo ir todėl tai negali būti vertinama kaip tyčiniai veiksmai. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė neišsamiais ir šališkais, taip pat prieštaringais nukentėjusiojo D. Š. parodymais, nes jis vienuose parodymuose teigė, kad ji spaudė jam ranką, kituose, kad tempė ranką, teisme parodė dar kitaip, kad ji griebė už rankos, taip pat jis sakė, kad apeliantė tempė jį už plaukų, ko tikrai nebuvo ir ko nepatvirtina jokie įrodymai. D. Š. nurodė, kad dėl tokių jos veiksmų buvo sukeltas skausmas, kurį jautė 10 minučių, tačiau jokių žymių nuo to neliko, be to, jis už nuteistąją žymiai stambesnis, todėl nerealu, kad ji galėtų jį už rankos patempti. Teisėjų kolegijos vertinimu, J. Š. kaltė ir dėl šio nusikaltimo yra įrodyta byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu. J. Š. kaltę iš dalies patvirtina jos pačios paaiškinimai, kad 2023 m. rugpjūčio 17 d. konflikto su sutuoktiniu metu ji sugriebė jam už kairės rankos, suspausdama galėjo nagais įdrėksti ar įžnybti, už plaukų jo netempė.

20. Apeliantė paties suėmimo nukentėjusiajam už rankos fakto neneigia, tačiau tvirtina, kad toks kontaktas įvyko netyčia, jiems susistumdant konflikto metu. D. Š. parodymų prieštaringumą J. Š. nepagrįstai grindžia tuo, kad vienuose parodymuose teigė, jog ji spaudė jam ranką, kituose – kad tempė ranką, teisme parodė dar kitaip – kad ji griebė už rankos. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nes jis, priešingai nei teigia apeliantė, viso bylos tyrimo metu davė iš esmės nuoseklius parodymus. D. Š. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad žodinio konflikto su sutuoktine metu J. Š. sugriebė jam už plaukų ir tempė, kai jis išsisuko, ji suspaudė jo dešinę ranką ir tempė už jos, dėl ko jautė fizinį skausmą. Iš tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje nustatyta, kad policijos pareigūnams nukentėjusysis nurodė tas pačias aplinkybes, kad sutuoktinė sugriebė už dilbio ir suspaudė, tempė už plaukų, dėl ko jis juto skausmą. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad jis ėjo priekyje, ji iš paskos, ir jam iš karto griebė už rankos, jis atsisuko staigiai, spėjo išsivaduoti ir žymių neliko. Tai, kad įvykio aplinkybes nukentėjusysis skirtingų apklausų metu papasakojo ne identiškais žodžiais, neduoda pagrindo jo parodymus laikyti prieštaringais, nes dėl esminių aplinkybių jokių prieštaravimų nenustatyta.

21. J. Š. savo nekaltumą grindžia ir tuo, kad liudytoja J. T., kuri iškvietė pareigūnus, pavirtino, jog tą dieną nukentėjusiojo atžvilgiu nebuvo smurtauta. Iš tiesų, ši liudytoja nematė neteisėtų apeliantės veiksmų D. Š. atžvilgiu, tačiau tai savaime nereiškia, kad tokie veiksmai nebuvo atlikti. Kaip nurodė ir pati apeliantė, po to, kaip ji sutuoktiniui sugriebė už rankos, jis nubėgo į dukros kambarį, pagrasino pranešti socialinei darbuotojai, ir po kurio laiko namuose, dukros V. kambaryje, ji jau matė J. T., kas patvirtina, kad kaltinime nurodytų veiksmų atlikimo metu šis liudytojos įvykio vietoje dar nebuvo. Be to, kaip jau buvo aptarta, pats nukentėjusysis D. Š. nebuvo pranešimo policijos pareigūnams apie jo atžvilgiu pavartotą smurtą iniciatorius. J. T. jis paskambino dėl vaikų saugumo, o ne dėl jo paties atžvilgiu J. Š. vartoto smurto. D. Š. atvykusiai J. T. nieko nesakė apie prieš tai sutuoktinės jo paties atžvilgiu atliktus smurtinius veiksmus, tik liudytojai pamačius mėlynę ir paklausus apie tai, jis pasakė, kad prie kėlias dienas sugriebė sutuoktinė. Ir tik policijai jau pradėjus įvykių tyrimą, D. Š. nurodė visas aplinkybes, kuriomis jis patyrė smurtą artimoje aplinkoje tiek 2023 m. rugpjūčio 13 dieną, tiek ir 17 dieną. Kaip jau buvo aptarta ir aukščiau analizuotame epizode, ištirtų duomenų visuma neduoda pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais ir laikyti, kad jis tyčia apkalba sutuoktinę, siekdamas sąmoningai ją apkaltinti.

22. Kaip minėta, už BK 140 straipsnyje numatytą nusikaltimą kyla atsakomybė už neteisėtą fizinį poveikį, jei tai sukelia asmeniui bent kokį fizinį skausmą ir šiam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali įrodyti ir byloje surinktų duomenų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylos duomenų visuma neginčijamai patvirtina J. Š. padarius jai inkriminuotą nusikaltimą.

23. Tai, kad J. Š. abiem atvejais nukentėjusiojo D. Š. atžvilgiu veikė tiesiogine tyčia, patvirtina jos veiksmų pobūdis, t. y., kad ji gnybdama, ar suspausdama nukentėjusiojo ranką, taip pat tempdama jį už rankos bei už plaukų, turėjo tikslą smurtauti ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti nusikalstami padariniai – nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas, ir savo veiksmais to siekė.

24. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistosios J. Š. apeliacinės instancijos teisme nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jos kaltės padarius ginčijamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

25. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nuteistosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų mažareikšmiškumo. J. Š. apeliacinės instancijos teisme dėl kaltinimo sukėlus fizinį skausmą dukrai V. Š., prisipažino ir prašė šią veiką pripažinti mažareikšme ir bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodė, kad nei viena iš padarytų veikų dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl visas jai inkriminuotas veikas prašė pripažinti mažareikšmėmis. Teisėjų kolegija šiuo klausimu pasisako dėl visų apeliantei inkriminuojamų veikų.

26. Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo taip pat gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017).

27. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021, 2K-130-387/2023). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis.

28. Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Smurto artimoje aplinkoje atveju nei sutuoktinių (sugyventinių) nesutarimai, nei jų elgesio specifika, nei santuokos nutraukimo proceso ypatumai, nei tėvų pasirinkimas savo vaikus auklėti fizinį skausmą sukeliančiais veiksmais patys savaime nelemia padaryto nusikaltimo (pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo (BK 140 straipsnis)) mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, 2K-299-648/2015).

29. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. Š. padarė tris tyčines smurtines veikas prieš savo šeimos narius – sutuoktinį ir dukrą. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistosios ir nukentėjusiojo šeimoje nuolat kyla konfliktai dėl nuteistosios piktnaudžiavimo alkoholiu, ji tinkamai nesirūpina nepilnamečiais vaikais, kurie ne vieną kartą jau buvo paimti iš šeimos į globos namus. 2023 m. rugpjūčio 13 d. ji tyčia sukėlė D. Š. fizinį skausmą, t. y. sugriebė pastarajam už dešinės rankos dilbio ir gnybo. Po kelių dienų, 2023 m. rugpjūčio 17 d. ji panaudojo fizinį smurtą ne tik prieš sutuoktinį, tačiau ir prieš nepilnametę dukrą. Svarbu pažymėti, kad šiuo atveju buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą, be to, fizinis smurtas buvo naudotas ne tik prieš sutuoktinį, su kuriuo įvykių metu nuteistoji kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, augino bendrus vaikus, tačiau ir prieš artimiausią, pažeidžiamą asmenį – savo vaiką. Nuteistosios nurodomos aplinkybės, kad tiek nukentėjusysis D. Š., tie ir nukentėjusioji V. Š. ir patys su ja konfliktavo, dukra buvo agresyvi, kalbėjo necenzūriniais žodžiais, leidžia daryti išvadą, kad apeliantė savo veiksmus siekia pateisinti perkeldama atsakomybę patiems nukentėjusiems.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu J. Š. padarytos nusikalstamos veikos pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinamos BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstamos tik formaliai atitinkančios BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas veikas ir vertinamos kaip mažareikšmės, dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo atleisti J. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistosios J. Š. (E. S.) apeliacinį skundą atmesti.

„E. S. 2023 m. rugpjūčio 13 d., apie 15.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, kilusio konflikto metu, kitaip smurtavo prieš savo šeimos narį, tai yra, sutuoktinį D. Š., tyčia pastarajam sugriebė už dešinės rankos žasto ir gnybo, tuo šeimos nariui sukėlė fizinė skausmą“.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.