- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-16
- Bylos Nr.
- e2A-353-796/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė, Aurimas Brazdeikis
- Atsakovas
- M. S., L. Z.
- Ieškovas
- R. S.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio ir Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. S., M. S. ir L. Z. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovams M. S., M. S., L. Z. dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, turto padalijimo ir atsakovų M. S., M. S., L. Z. priešieškinį ieškovui R. S. dėl iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. S., M. S., L. Z. dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, turto padalijimo. Ieškovas teismo prašė pripažinti bendrąja daline nuosavybe kartu su R. S. įgytą turtą ir priteisti ieškovui 1/2 dalį namų valdos, kurią sudaro 880 Eur vertės 0,25 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4 156 Eur vertės 88,14 kv. m ploto gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), , 157 Eur vertės ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1 412 Eur vertės viralinė su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 842 Eur vertės tvartas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 255 Eur vertės daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 180 Eur vertės malkinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 325 Eur vertės garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 52 Eur vertės priestatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 242 Eur vertės kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo turtas).
2. Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo buvusi sutuoktinė R. S., su ja sudaryta santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini). Paaiškino, kad santuoką jie nutraukė siekdami lengvatinėmis sąlygomis gauti paskolą iš banko, nes tokia paskola jo sutuoktinei galėjo būti suteikta kaip vienišai mamai. Faktiškai ieškovas ir R. S. gyveno kartu kaip šeima iki jos mirties, t. y. vedė bendrą ūkį, naudojosi bendromis lėšomis, kartu maitinosi, mokėjo už paslaugas. Ieškovas su buvusia sutuoktine buvo sutarę, kad visas įgytas turtas bus bendra jų nuosavybė ir priklausys jiems lygiomis dalimis.
3. Ieškovas nurodė, kad, gyvendami kartu su R. S., 2000 m. sausio 27 d. pirkimo– pardavimo sutarties pagrindu jie įsigijo namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), kurią sudaro 0,25 ha ploto žemės sklypas ir gyvenamasis namas su priklausiniais. Nors sodybai pirkti buvo panaudotos ieškovo lėšos, kurias jis gavo 1999 m. pardavęs 2,00 ha ploto ir 0,40 ha ploto žemės sklypus bei namų valdą, buvusių sutuoktinių įsigytas turtas buvo įregistruotas tik R. S. vardu. Ieškovas kartu su R. S. gyveno daugiau nei 20 metų, per šį laikotarpį R. S. dirbo tik apie 10 metų, todėl viena ji negalėjo turėti pakankamai lėšų sodybai įsigyti ir remontuoti. Ieškovas visą bendro gyvenimo laikotarpį dirbo pagal darbo sutartis, be to, 2011 m. rugpjūčio 3 d. pardavė 10,58 ha žemės sklypą ir gautas lėšas investavo į sodybos pastatų remontą, tuo iš esmės pagerindamas turtą. Ieškovo teigimu, pasinaudodami tuo, kad namų valda yra registruota tik R. S. vardu kaip jos asmeninė nuosavybė, atsakovai pateikė prašymus notarui dėl palikimo priėmimo ir pareikalavo iš ieškovo, kad jis išsikeltų iš namų valdos. Ieškovas teigė, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus ieškovo ir R. S. susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, todėl ieškinyje nurodyta namų valda pripažintina bendra daline ieškovo ir R. S. nuosavybe, pripažįstant ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais.
Atsiliepimas
4. Atsakovai M. S., M. S., L. Z. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, todėl prašė jį atmesti, priteisti atsakovams iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
5. Atsakovai nurodė, kad ieškovo teiginiai apie nepertraukiamą bendro ūkio vedimą su R. S. nuo santuokos sudarymo iki jos mirties yra melagingi. Santuoka tarp ieškovo ir R. S. buvo nutraukta Plungės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu, kuriuo nustatytas prejudicinę galią turintis faktas, kad sutuoktiniai bylos nagrinėjimo dieną bendro ūkio nebevedė. Ieškovas vėl pradėjo vesti bendrą ūkį su R. S. tik praėjus dvejiems metams po to, kai jų mama įgijo ginčo turtą. Ieškovas įrodinėja buvus jungtinę veiklą į visą ginčo turtą, kuris buvo nupirktas tik R. S. vardu ir tuo metu, kai jie dar nevedė bendro ūkio. Vien tai, kad ieškovas su atsakovų mama kurį laiką kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo sukurta bendroji nuosavybė. Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad R. S. siekė ginčo turtą su ieškovu įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jeigu ieškovas ir R. S. būtų siekę ginčo turtą įgyti kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą jungtinės veiklos pagrindu, turtas būtų įgytas ir įregistruotas abiejų vardu. Nors ieškovas ir nurodo, kad, pardavęs 2 žemės sklypus ir namų valdą, gautus pinigus panaudojo ginčo turtui įsigyti, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Ginčo turtas įgytas už 35 000 Lt. Net jeigu ieškovas ir įrodytų, kad buvo siekiama ginčo turtą įgyti kaip bendrą, o už parduotą savo turtą gautus pinigus ieškovas skyrė ginčo turtui pirkti, tai ieškovas galėtų pretenduoti tik į 35,71 proc. ginčo statinių, nes tiek sudaro jo gautos lėšos už parduotą turtą proporcingai ginčo turto įgijimo vertei. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad per visą laiką nebuvo padaryta jokių kapitalinių investicijų į ieškinyje nurodytą turtą, buvo daromas tik einamasis remontas, o tai turto vertės žymiai nepadidino. Ieškovas į ginčo pastatą atsikraustė gyventi jau po jo įsigijimo, R. S. niekada nesiekė, kad ginčo turtas būtų įgyjamas ir tvarkomas kaip jos ir ieškovo bendras turtas, todėl nėra pagrindo pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į ieškinyje nurodyto turto dalį.
6. Atsakovai byloje taip pat pareiškė priešieškinį ir prašė iškeldinti ieškovą su visais šeimos nariais iš žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovų mama R. S. leido gyventi ieškovui ginčo pastatuose ir jais naudotis kaip sugyventiniui. Po R. S. mirties atsakovai pranešė ieškovui, kad nutraukia panaudos sutartį, ir pareikalavo ieškovo išsikraustyti, tačiau ieškovas iš ginčo pastatų išsikelti atsisakė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Plungės apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino bendrąja R. S. ir R. S. jungtine nuosavybe gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę su rūsiu (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priestatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,25 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Teismas taip pat padalijo turtą ir ieškovui pripažino asmeninės nuosavybės teisę į: 1/2 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 viralinės su rūsiu (duomenys neskelbtini), 1/2 tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 priestato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 0,25 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Priteisė ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis 1 096 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovų mama R. S. yra buvę sutuoktiniai, kurių santuoka nutraukta Plungės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu, ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Buvusi ieškovo sutuoktinė R. S. po santuokos nutraukimo pagal 2000 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį įgijo 0,25 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Šis turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip R. S. nuosavybė. Teismas nustatė, kad R. S. (duomenys neskelbtini) mirė. Atsakovai po mamos mirties priėmė palikimą, 2019 m. kovo 26 d. kreipdamiesi į Plungės r. 2-ąjį notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į palikėjai priklausiusį turtą, taip pat ir į namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini).
9. Teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą ir nustatė šias faktines aplinkybes: po santuokos nutraukimo ieškovas gyveno kartu su R. S. ir atsakovais, kurie tuo metu dar buvo nepilnamečiai; įgyjant ginčo namų valdą buvo panaudotos ieškovo lėšos, gautos pardavus jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą; ieškovas ir R. S. tvarkė bendrą ūkį ir ginčo sodyba buvo įgyta bendromis jų lėšomis, siekiant turėti bendrą gyvenamąjį būstą; ieškovas su buvusia sutuoktine bendromis pastangomis įsigytą turtą remontavo, pritaikydami jį šeimos poreikiams; įsigytas turtas buvo remontuojamas bendromis ieškovo ir R. S. lėšomis. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir R. S. gyveno kartu tiek prieš įsigyjant ginčo turtą, tiek vėliau, buvę sutuoktiniai vedė bendrą ūkį ir bendrai jį tvarkė apie 20 metų, kartu rūpinosi statinių remontu ir priežiūra. Perkant ir remontuojant namų valdą, buvo panaudotos ieškovo lėšos ir darbas. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus ieškovo ir R. S. susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę. Atsižvelgdamas į tai, teismas pagrįstu pripažino ieškovo reikalavimą pripažinti R. S. vardu 2000 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą nekilnojamąjį turtą bendrąja jungtine nuosavybe.
10. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, jog žemės sklypo specifika lemia, kad jį įgyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, todėl sklypo pripažinimas bendru pagal jungtinę veiklą galimas tik įrodžius, jog abi jungtinės veiklos šalys sumokėjo sklypo kainą ir tik tokiomis dalimis, kokiomis kiekviena iš jų sumokėjo. Teismui nustačius, kad ginčo žemės sklypas kartu su ginčo statiniais buvo nupirktas iš bendrų lėšų, kad abiejų sutuoktinių buvo tvarkomas ir prižiūrimas, teismas pripažino, jog žemės sklypas buvo įgytas kaip bendrosios nuosavybės objektas.
11. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčo turtas buvo įgytas jam ir buvusiai sutuoktinei gyvenant kartu kaip sugyventiniams, turtas įgytas iš jų bendrų lėšų, todėl nėra galimybės nustatyti kiekvieno iš jų asmeninio indėlio. Ginčo pastatų vertė kito ne tik dėl pasikeitusios rinkos vertės, bet ir dėl šalių lėšomis ir darbu atliktų pagerinimų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad tiek ieškovo, tiek R. S. nuosavybės teisės dalys yra lygios, todėl ieškovui buvo pripažinta nuosavybės teisė į 1/2 dalį ginčo turto.
12. Pripažinus, jog pastatai ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė ieškovo ir R. S. nuosavybė, ieškovas negali būti atsakovų reikalavimu iškeldintas iš jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, todėl atsakovų priešieškinis dėl ieškovo iškeldinimo buvo atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovai M. S., M. S., L. Z. (toliau – ir apeliantai) prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas peržengė ieškovo pareikšto ieškinio ribas, nes byloje nebuvo pareikštas ieškinio reikalavimas dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir šio turto padalijimo, todėl teismas neturėjo pagrindo ieškinyje nurodyto turto pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe.
13.2. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino įrodyta faktinę aplinkybę, jog iš karto po ieškovo ir atsakovų mamos santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau faktiškai kartu gyveno, todėl ginčo turtas buvo įgytas jiems vedant bendrą ūkį. Apeliantų teigimu, santuokos nutraukimo byloje teismas nustatė, kad sutuoktiniai nesutaria, jų nesutarimai yra nuolatinio pobūdžio, bendro ūkio nebeveda, šeima yra iširusi, todėl šioje byloje teismas neturėjo pagrindo konstatuoti visiškai priešingų aplinkybių, t. y. kad turto įgijimo metu buvę sutuoktiniai vedė bendrą ūkį.
13.3. Teismas nepagrįstai ginčo turtą pripažino bendrąja nuosavybe. Vien ta aplinkybė, kad ieškovas ir atsakovų mama kurį laiką gyveno kartu, nereiškia, jog visas šiuo laikotarpiu įgytas turtas yra bendroji nuosavybė. Ieškovas šioje byloje turėjo procesinę pareigą įrodyti, kad jis su R. S. ginčo turtą siekė įgyti kaip bendrą, o pretenduoti jis galėtų tik į tą dalį, kuri yra proporcinga jo sumokėtai turto kainos daliai. Apeliantų nuomone, šioje byloje ne atsakovai turėjo įrodinėti, kad turtas įgytas už R. S. lėšas, bet ieškovas turėjo paneigti prezumpciją, jog turtui įgyti buvo panaudotos atsakovų mamos lėšos. Tokių aplinkybių ieškovas neįrodė. Ieškovas neįrodė už jam priklausiusio turto pardavimą gautų lėšų panaudojimo įgyjant ginčo turtą, o net jeigu tokios aplinkybės ir būtų įrodytos, jam priklausytų tik 35,71 proc. statinių.
13.4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie ginčo turto pagerinimo, nes jokių esminių nekilnojamojo turto pagerinimų nebuvo atlikta. Vien tai, kad ieškovas gyveno ir naudojosi šiuo turtu, galbūt atliko neesminius jo pagerinimus, nesuteikia ieškovui nuosavybės teisės į šį turtą.
13.5. Panaikinus teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas, atitinkamai turėtų būti patenkintas atsakovų priešieškinis dėl ieškovo iškeldinimo bei perskirstytos pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. S. prašo skundą atmesti, Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas tinkamai nustatė faktinę aplinkybę apie ieškovo bendrą gyvenimą su R. S. po jų santuokos nutraukimo. Šią aplinkybę patvirtina liudytojų G. L., A. B.-G. parodymai. Atsakovai neįrodė, kad iki namų valdos įsigijimo ieškovas ir atsakovų mama gyveno atskirai, jų atsikirtimus paneigia (duomenys neskelbtini) gimnazijos pažyma. Be to, atsakovai apie šias faktines aplinkybes žino tik iš mamos pasakojimo.
14.2. Byloje nebuvo įrodyta, kad ginčo turtas buvo nupirktas tik už ieškovo buvusios sutuoktinės R. S. lėšas. Aplinkybės, jog namų valda įgyta už jos krikšto mamos dovanotas lėšas, byloje taip pat nėra įrodytos.
14.3. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas ir R. S. gyveno kartu tiek prieš įsigyjant ginčo turtą, tiek vėliau, buvę sutuoktiniai vedė bendrą ūkį ir bendrai jį tvarkė apie 20 metų, kartu rūpinosi statinių remontu ir priežiūra, šiuo tikslu buvo panaudotos ir ieškovo lėšos. Dėl to teismas pagrįstai patenkino ieškinį ir pripažino ieškovui nuosavybės teisę į dalį ginčo turto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
17. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškinys dėl turto pripažinimo bendrąja nuosavybe bei atmestas priešieškinis dėl iškeldinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Faktinės bylos aplinkybės
18. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad ieškovas ir atsakovų mama R. S. yra buvę sutuoktiniai, jų santuoka nutraukta Plungės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu, ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Buvusi ieškovo sutuoktinė R. S. 2000 m. sausio 27 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įgijo 0,25 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre 2000 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgytas nekilnojamasis turtas nuo 2000 m. balandžio 21 d. (žemės sklypas – nuo 2000 m. sausio 27 d.) įregistruotas kaip R. S. nuosavybė. Iš byloje esančios medžiagos taip pat nustatyta, kad R. S. (duomenys neskelbtini) mirė, jos palikimą priėmė atsakovai, kurie 2019 m. kovo 26 d. kreipėsi į Plungės r. 2-ąjį notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į palikėjai priklausiusį turtą, taip pat ir į namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini).
Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, įgyta jungtinės veiklos sutarties pagrindu
19. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovui buvo pripažinta nuosavybės teisė į 1/2 dalį ieškinyje nurodyto atsakovų mamos R. S. vardu registruoto nekilnojamojo turto. Apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo klausimas. Apeliantai nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis, kad: 1) po ieškovo ir R. S. santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai ir toliau faktiškai kartu gyveno, todėl ginčo turtas buvo įgytas jiems vedant bendrą ūkį; 2) ieškovas ir R. S. buvo sudarę susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos įgyjant ieškinyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuriam įgyti buvo panaudotos taip pat ir ieškovo lėšos bei darbas.
20. Atsižvelgiant į šiuos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, byloje spręstinas klausimas, ar teismui priimant skundžiamą sprendimą anksčiau paminėtos faktinės aplinkybės buvo nustatytos tinkamai, ar jos sudaro pagrindą pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į dalį ginčo turto.
21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, taikomos 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
22. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad šioje byloje yra įrodinėjamos aplinkybės apie ieškovo ir atsakovų mamos R. S. 2000 metais sudarytą susitarimą dėl jungtinės veiklos siekiant sukurti (įgyti) bendrąją nuosavybę į 2000 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgytą turtą, todėl ginčui išspręsti turi būti taikomos 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) nuostatos, kurios galiojo iki 2001 m. liepos 1 d.
23. Pagal 1964 m. CK 472 straipsnyje įtvirtintą jungtinės veiklos sutarties sampratą buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pasiekti tikslui, nurodytam šio Kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. To paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šalių pateiktus paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad nors ieškovo ir R. S. santuoka ir buvo nutraukta, tačiau buvę sutuoktiniai ir toliau faktiškai kartu gyveno, todėl ginčo turtas buvo įgytas jiems vedant bendrą ūkį. Apeliantai su šia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad santuokos nutraukimo byloje teismas nustatė, jog sutuoktiniai nesutaria, jų nesutarimai yra nuolatinio pobūdžio, bendro ūkio nebeveda, šeima yra iširusi, todėl šioje byloje teismas neturėjo pagrindo konstatuoti visiškai priešingų aplinkybių, t. y. kad turto įgijimo metu buvę sutuoktiniai vedė bendrą ūkį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su paminėtais apeliacinio skundo argumentais.
27. Visų pirma iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovo ir R. S. santuoka nutraukta Plungės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu, ištuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo nurodyta, kad sutuoktiniai nesutaria, šie nesutarimai yra nuolatinio pobūdžio, bendro ūkio nebeveda, todėl laikytina, jog faktiškai šeima yra iširusi (t. 1, b. l. 45–46). Nors apeliantai esminę reikšmę teikia paminėtoms teismo sprendime dėl santuokos nutraukimo nurodytoms aplinkybėms, tačiau, sprendžiant klausimą dėl santuokos nutraukimo, buvo vertinamos sprendimo priėmimo metu buvusios aplinkybės, kurios buvo nustatytos iš šalių paaiškinimų. Vis dėlto vien teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo priėmimas savaime nepaneigia, kad, įregistravus ištuoką, sutuoktiniai ir toliau galėjo gyventi kartu kaip šeima ir vesti bendrą ūkį. Ieškinyje ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad santuoka buvo nutraukta tik dėl to, jog buvo siekiama palankesnėmis sąlygomis R. S. vardu gauti paskolą, nes tuo metu vienišoms mamoms buvo teikiamos paskolos be palūkanų. Pažymėtina ir tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu buvo įgytas ginčo objektu esantis nekilnojamasis turtas, buvo sudaryta 2000 m. sausio 27 d., t. y. praėjus beveik trejiems metams po santuokos nutraukimo, todėl akivaizdu, jog per šį laikotarpį šalių santykiai galėjo pasikeisti.
28. Antra, faktinį buvusių sutuoktinių gyvenimą kartu po santuokos nutraukimo patvirtina byloje esantys įrodymai. Byloje esančioje (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2019 m. balandžio 5 d. pažymoje nurodyta, kad R. S. faktiškai gyveno adresu (duomenys neskelbtini) su savo buvusia žmona R. S. nuo 1988 metų iki žmonos mirties, kartu augino vaikus ir rūpinosi sodyboje esančiais pastatais (t. 1, b. l. 18). Kaip liudytojas byloje apklaustas G. L. nurodė, kad padėjo ieškovo šeimai iš (duomenys neskelbtini) k. persikraustyti į (duomenys neskelbtini) (padėjo pervežti baldus, statybines medžiagas). Faktinį buvusių sutuoktinių gyvenimą kartu po santuokos nutraukimo iš dalies patvirtina ir kaip liudytojos apklaustos A. B.-G. parodymai, kuri paaiškino, kad iš pradžių apie metus laiko šeima gyveno gaisrinės, kurioje tuo metu dirbo ieškovas, patalpose, vėliau šeima išsikėlė į (duomenys neskelbtini) kaimą, kuriame ieškovas turėjo įsigijęs namą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2019 m. rugpjūčio 30 d. teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus atsakovas M. S. taip pat nurodė, kad, perkant namą (duomenys neskelbtini), tėvai gyveno kartu, tuo metu jis buvo 8 metų amžiaus, o apie tai, jog tėvai teisiškai yra nutraukę santuoką, jis sužinojo tik po kelių metų, kai jam buvo apie 12 metų. Visa tai rodo, jog ištuokos įregistravimas faktiškai nesukėlė esminių pokyčių šeimoje.
29. Trečia, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat duodami paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovai net neginčijo fakto, kad po santuokos nutraukimo jų tėvai ir toliau gyveno kartu bei vedė bendrą ūkį, tačiau teigė, jog bendras jų gyvenimas vėl prasidėjo tik praėjus dvejiems metams po ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo. Vis dėlto byloje nėra pateiktų patikimų įrodymų, kurie patvirtintų atsakovų atsikirtimus apie faktinio jų tėvų gyvenimo pradžios momentą praėjus tik dvejiems metams nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir paneigtų ieškovo nurodytas aplinkybes, jog po santuokos nutraukimo ieškovas su R. S. ir toliau gyveno kaip šeima. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu atsakovų teikti paaiškinimai apie šias faktines aplinkybes buvo prieštaringi, M. S. nurodė, jog sodybos pirkimo metu tėvai gyveno kartu, kiti atsakovai tai neigė. Taigi vien atsakovų paaiškinimai nėra pakankami ieškovo įrodinėjamai faktinei aplinkybei paneigti, juolab, kad tuo metu visi atsakovai dar buvo mažamečiai.
30. Įvertinus aptartus argumentus, darytina išvada, kad byloje yra pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti labiau tikėtiną išvadą, jog nors ieškovo ir R. S. santuoka buvo nutraukta, tačiau buvę sutuoktiniai po santuokos nutraukimo ir toliau faktiškai kartu gyveno, todėl ginčo turtas buvo įgytas jiems vedant bendrą ūkį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, jog, nustatydamas šią bylai reikšmingą aplinkybę, pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.
31. Apeliaciniame skunde apeliantai taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jų tėvai buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos siekiant įgyti ginčo turtą. Apeliantų teigimu, ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad jis su R. S. nekilnojamąjį turtą siekė įgyti kaip bendrą. Apeliacinės instancijos teismas su paminėtais apeliacinio skundo argumentais taip pat nesutinka.
32. Pagal 1964 metų CK 474 straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas bendros jungtinės veiklos dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu, dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos, taip pat bendros pajamos, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas, siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010).
33. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus vertino tiek ieškovo, tiek R. S. finansines galimybes prisidėti prie ginčo turto įsigijimo, kuris buvo pirktas už 35 000 Lt sumą. Iš byloje pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad ieškovas 1999 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimis pardavė jam nuosavybės teise priklausiusius 3 žemės sklypus už 2 100 Lt sumą bei namų valdą už 12 000 Lt. Šie pinigai, ieškovo teigimu, buvo panaudoti perkant ginčo turtą. Teisėjų kolegija pažymi, kad 1999 m. rugpjūčio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos likus keliems mėnesiams iki ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo. Pirkimo–pardavimo sutartimi, be kita ko, buvo parduota ieškovui priklausiusi namų valda, kurioje tuo metu gyveno ieškovo šeima, kito gyvenamojo būsto jie neturėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiai situacijai (buvusių sutuoktinių gyvenimas faktinėje šeimoje, bendro ūkio vedimas, vienintelio šeimos gyvenamojo būsto pardavimas), už parduotą nekilnojamąjį turtą gautų lėšų investavimas į kito gyvenamojo būsto pirkimą yra logiškas ir tikėtinas. Ieškovo lėšų panaudojimą perkant ginčo turtą patvirtina ir liudytojo A. J. parodymai, kuris paliudijo apie R. S. pasakotas aplinkybės, jog turtui pirkti buvo naudojamos ir ieškovo lėšos, gautos pardavus jam priklausiusį turtą. Nors atsakovai teigė, kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas vien jų mamos lėšomis, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje šie atsakovų atsikirtimai nebuvo įrodyti. Atsakovai nepateikė patikimų įrodymų apie R. S. krikšto mamos dovanotas pinigines lėšas, o byloje esantys duomenys apie 1998–2019 m. laikotarpio R. S. draudžiamąsias pajamas rodo, kad iki ginčo namų valdos įsigijimo draudžiamųjų pajamų ji neturėjo, todėl turto įgijimas vien jos asmeninėmis lėšomis pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes yra mažai tikėtinas. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovai negalėjo nuosekliai paaiškinti turto įsigijimo aplinkybių, nes tuo metu visi jie buvo mažamečiai vaikai, todėl akivaizdu, jog ne visos turto įgijimo aplinkybės jiems galėjo būti žinomos. Aptartos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad už parduotą nekilnojamąjį turtą ieškovo gautos lėšos buvo panaudotos perkant naują šeimos gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini).
34. Be to, priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagal byloje esančius įrodymus vertino ir buvusių sutuoktinių elgesį po 2000 m. sausio 27 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Remdamasis ieškovo paaiškinimais, taip pat liudytojų G. L., A. T., A. J., iš dalies ir liudytojos A. B.-G. parodymais, teismas nustatė, kad šeimai pradėjus gyventi (duomenys neskelbtini) mstl. esančioje namų valdoje, ieškovas ir R. S. pritaikė sodybą šeimos poreikiams, t. y. pakeitė langus, duris, grindis, kai kuriuos sienų rąstus, sutvarkė elektros instaliaciją, pertvarkė šildymo sistemą, įrengė vandentiekį ir kanalizaciją, remontavo ūkinį pastatą, kartu tvarkė ir puoselėjo aplinką. Visa tai rodo bendrą ieškovo ir R. S. tikslą – įsigyti bendrą namų valdą savo šeimos poreikiams tenkinti.
35. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrindžia, jog anksčiau paminėtos faktinės aplinkybės buvo nustatytos ir įvertintos netinkamai. Ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadų dėl susitarimo vykdyti jungtinę veiklą įgyjant ginčo turtą pagrįstumą, atsakovai iš esmės pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, siekdami, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad vien tai, jog apeliaciniame skunde atsakovai kitaip vertina byloje esančius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, savaime nėra pakankamas pagrindas abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes dėl ieškovo ir R. S. bendros veiklos įgyjant ir tvarkant ginčo turtą, savo išvadas grindė byloje pateiktų įrodymų visetu, todėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, nepažeidė (CPK 176, 177, 183, 185 straipsniai). Pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tie atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
36. Vien apeliaciniame skunde atsakovų akcentuojama aplinkybė apie ginčo turto registraciją R. S. vardu šiuo atveju negali būti vertinama kaip turinti esminę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes įrašas viešajame registre atlieka tik nuosavybės teisę išviešinančią, bet ne šią teisę sukuriančią funkciją. Vadinasi, vien Nekilnojamojo turto registre esantis įrašas neapribojo ieškovo galimybės leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodinėti savo nuosavybės teisės į ginčo turtą. Šią teismo išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, pagal kurią vieno jungtinės veiklos dalyvio (sugyventinio) asmeninės nuosavybės teisės į turtą, kuris yra sukurtas partneriams (sugyventiniams) vykdant jungtinę veiklą, įregistravimas ir žinojimas apie tokią registraciją savaime nelaikytini juridiniais faktais, su kuriais antrasis sugyventinis, kaip jungtinės veiklos dalyvis, netrukdomai įgyvendinantis savo bendrosios nuosavybės teisę į tokį turtą, turi besąlygiškai sieti galimą savo subjektinių teisių į tokį turtą pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-695/2019).
37. Išanalizavusi byloje esančią medžiagą, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu, kurių pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir atsakovų mama R. S. buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant (įgyjant) bendrąją dalinę nuosavybę į ieškinyje nurodytą nekilnojamąjį turtą.
38. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ieškovas galėtų pretenduoti tik į tą ginčo turto dalį, kuri yra proporcinga jo lėšomis sumokėtai ginčo turto kainos daliai. Apeliantų nuomone, net ir ieškovui įrodžius, kad už jam priklausiusio turto pardavimą gautos lėšos buvo panaudotos įgyjant ginčo turtą, ieškovui galėtų priklausyti tik 35,71 proc. statinių dalis. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
39. Pažymėtina, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis). Vadinasi, aptartas teisinis reglamentavimas įtvirtina jungtinės veiklos dalyvių lygių įnašų prezumpciją, kurią paneigti šioje byloje procesinę pareigą turėjo atsakovai.
40. Nagrinėjamu atveju atsakovų argumentai, jog ieškovui galėtų priklausyti tik 35,71 proc. statinių dalis, remiasi skaičiavimu, jog prie ginčo turto įsigijimo ieškovas galėjo prisidėti tik už turto pardavimą gautomis lėšomis. Pažymėtina, kad šioje byloje ieškovas įrodinėjo ne tik tai, kad prie ginčo turto įsigijimo jis prisidėjo lėšomis, kurios buvo gautos pardavus jam anksčiau priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Byloje taip pat nustatyta, kad ir po turto įsigijimo ieškovas tiek savo lėšomis, tiek darbu dalyvavo jį remontuojant, gerinant ir pritaikant šeimos poreikiams. Byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti išvados, jog, R. S. vardu įsigijus ginčo nekilnojamąjį turtą, ieškovas nei finansiškai, nei darbu ar kitokiu būdu neprisidėjo prie ginčo turto tvarkymo ir puoselėjimo. Priešingai, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas ir R. S. bendromis lėšomis ir darbu pritaikė įsigytą namų valdą šeimos poreikiams, kartu šiuo turtu rūpinosi ir jį prižiūrėjo. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra pateikta pakankamai patikimų įrodymų, paneigiančių jungtinės veiklos dalyvių lygių įnašų prezumpciją, laikytina, kad ginčo turtas jungtinės veiklos pagrindu sukurtas lygiais dalyvių įnašais. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog turtas ieškovui ir R. S. priklauso lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį.
Dėl ieškinio ribų peržengimo
41. Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas peržengė ieškovo pareikšto ieškinio ribas, nes byloje nebuvo pareikštas ieškinio reikalavimas dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ir šio turto padalijimo, todėl teismas neturėjo pagrindo ieškinyje nurodyto turto pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe.
42. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas teismo prašė pripažinti bendrąja daline nuosavybe kartu su R. S. įgytą turtą ir pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teisę į ½ dalį namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini). Sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, kad turtą pripažįsta bendrąja R. S. ir R. S. jungtine nuosavybe, šį turtą padalino ir pripažino R. S. asmeninės nuosavybės teisę į ½ turto. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose kalbama apie turto įgijimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, pasisakoma, kad ieškovui pripažįstama nuosavybės teisė į ½ dalį turto, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad rezoliucinėje dalyje nurodant, jog turtas pripažįstamas R. S. ir R. S. bendrąja jungtine nuosavybe ir padalinamas buvo padarytas apsirikimas, kuris ištaisytinas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad R. S. įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir R. S. pripažinti asmeninės nuosavybės teisę į ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ viralinės su rūsiu (duomenys neskelbtini), ½ tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ priestato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ½ 0,25 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
Dėl bylos procesinės baigties
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas, skundžiamas sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistas su atitinkamais anksčiau šioje nutartyje nurodytais patikslinimais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra paliekamas nepakeistas, o apeliacinės instancijos teismo atliekamas rezoliucinės dalies patikslinimas byloje patenkintų ir atmestų šalių reikalavimų proporcijos nekeičia, t. y. ieškinys yra patenkintas visiškai, priešieškinis atmestas ir atsakovų apeliacinis skundas yra atmesti. Kadangi atsakovų apeliacinis skundas yra atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pateikė teismui prašymą priteisti iš apeliantų 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teismui taip pat pateikti ieškovo išlaidas patvirtinantys rašytiniai įrodymai, t. y. atstovavimo sutartis, pinigų priėmimo kvitas. Kadangi atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, ieškovo prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 500 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 166,66 Eur iš kiekvieno atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:
„Ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.
Pripažinti, jog gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę su rūsiu (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priestatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 0,25 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), R. S. įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir pripažinti R. S. asmeninės nuosavybės teisę į: 1/2 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį viralinės su rūsiu (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį priestato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį 0,25 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
Priteisti R. S. 1 096 Eur bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis iš M. S., M. S. ir L. Z.“
Priteisti ieškovui R. S. iš atsakovo M. S. 166,66 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovui R. S. iš atsakovo M. S. 166,66 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti ieškovui R. S. iš atsakovės L. Z. 166,66 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.