Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėjas Edmundas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00234-2013-9

2014 m. birželio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Valužio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. E. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. E., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir nuteistas dvejų (2) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams, įpareigojant per šešis (6) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Iš G. E. priteista J. E. 10000 Lt neturtinei žalai ir 1300 Lt advokato atstovavimo paslaugoms atlyginti bei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai – 4522,81 Lt gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. E. nuteistas už tai, kad 2013-05-24, apie 20 val., (duomenys neskelbtini), gyvenamosios sodybos kieme, automobilyje buvusiam tėvui J. E. tyčia koja spyrė du kartus į galvą, taip nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Esant byloje požymių, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta esant būtinosios ginties sąlygoms, teismas privalėjo pagal BK 28 straipsnyje bei teismų praktikoje (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-299/2009, 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-7-428/2010, 2K-515/2011, 2K-392/2012, 2K-275/2013) suformuotus kriterijus konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes išsiaiškinti, kokie buvo nukentėjusiojo ir apelianto veiksmai konflikto metu, nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi, įvertinti tokio kėsinimosi pradžios, eigos ir pabaigos momentus, nustatyti smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo ir apelianto sužalojimus padarymo mechanizmą, jų sudavimo momentą, patikrinti nuteistojo kaltės formą ir rūšį, taip pat padaryti išvadas, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą. Apylinkės teismas dėl būtinosios ginties visiškai nepasisakė, nors byloje duomenų, leidžiančių teigti, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo agresyvus, vartojo smurtinius veiksmus, kurie galėjo suponuoti būtinosios ginties situaciją apelianto veiksmuose, buvo pakankamai.

Atsižvelgiant į nukentėjusiojo ir apelianto tarpusavio santykius, nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, jo charakterio bei būdo bruožus, sužalojimo pobūdį, apelianto elgesį po nukentėjusiojo sužalojimo, laikytina, kad nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus apeliantas padarė tik gindamasis pats bei gindamas motiną nuo realiai gresiančio pavojingo kėsinimosi į jo bei jo motinos sveikatą, tai reiškia, kad nukentėjusysis sužalotas buvo tik apeliantui ginantis.

Pagal kasacinio teismo praktiką, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį galima matyti, girdėti ar kitaip pajausti. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan.

Vertinant nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, apelianto įsitikinimu, jo elgesys buvo neadekvatus esamai situacijai, pavojingas ir agresyvus. Kai apeliantas atvyko, nukentėjusysis konfliktavo su liudytoja D. E., buvo susierzinęs, šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius, turėjo tikslą jau namo viduje suduoti smūgį atvykusiam į namus apeliantui. D. E. nuėjus prie automobilio, nukentėjusysis pareiškė: „dabar jau tą kurvą užmušiu“, po to jis nusekė iš paskos, įvairiais necenzūriniais žodžiais keikdamas D. E., neleido paimti iš automobilio dokumentų. Tokias aplinkybes patvirtina filmuota vaizdo medžiaga. Įvykio metu nukentėjusiojo elgesys buvo ypač agresyvus. Tokios būsenos asmens veiksmai yra nenuspėjami ir neprognozuojami. Be to, žinant, kad nukentėjusysis yra buvęs teistas už sunkų kito asmens sužalojimą, kad yra vartojęs smurtą prieš apeliantą ir anksčiau (nukentėjusysis patvirtino tai 2014-01-15 teismo posėdžio metu), apeliantas turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad, būdamas tokios būsenos, nukentėjusysis gali sužaloti motiną arba jį patį. Tolesni nukentėjusiojo veiksmai tai tik patvirtino.

Apeliantas teigia, kad, siekdamas užfiksuoti agresyvų nukentėjusiojo elgesį bei sulaikyti jį nuo smurtinių veiksmų prieš liudytoją D. E., visą įvykį filmavo telefonu, tai įrodo, kad apeliantas jokio išankstinio tikslo sužaloti nukentėjusiojo neturėjo. Smūgius sudavė tik po to, kai nukentėjusysis sudavė smūgį apeliantui į galvą, išmušė iš rankų telefoną, pradėjo aktyviai smurtauti prieš jo motiną. Apeliantas pažymi, kad užfiksuotame vaizdo įraše matyti, jog, iki išmušant iš apelianto rankų telefoną, nukentėjusysis automobilyje nesėdėjo, jis buvo iki pusės įlindęs į automobilio vidų, nors teismas darė priešingas ir neteisingas išvadas. Tik po to, kai telefonas buvo išmuštas iš apelianto rankų, jis (apeliantas) apėjo automobilį ir siekė ne sužaloti nukentėjusįjį, bet jį atitraukti nuo motinos, tačiau, kai pats nukentėjusysis prieš apeliantą pavartojo smurtą, šis tik tada sudavė vieną kartą nukentėjusiajam į veidą. Tai, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas ne automobilyje, o šalia jo, patvirtino kraujo dėmės, buvusios ne automobilio viduje, o šalia automobilio. Tai, kad, nukentėjusiojo teigimu, jis neva ant žemės buvo spardomas, nepatvirtino nei policijos pareigūnė N. Š., nei įvykio vietos apžiūra, todėl tokie nukentėjusiojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Be to, kviesdamas pagalbą, apeliantas pokalbio su BPC operatore metu nurodė, kad nukentėjusysis puola ant motinos, drasko ją, tai dar kartą įrodo, kad nukentėjusiojo veiksmai buvo agresyvūs ir jo kėsinimasis buvo realus ir tikras.

Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį bei tikslą, apelianto asmenybę, papildomas apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybės, apelianto nuomone, jam turėjo būti paskirta ne artima sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, bet aiškiai mažesnė bausmė.

Nuteistasis G. E. prašo, pritaikius BK 28 straipsnį, baudžiamąją bylą jam nutraukti, o nesant būtinosios ginties požymių, sušvelninti paskirtą bausmę, atitinkančią BK 138 straipsnio 2 dalyje numatytą sankcijos minimumą, bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis J. E. parodė, kad įvykio dieną sutuoktinė D. E. prašė pasirašyti žemės sklypo sutvarkymo dokumentus, o jam to nepadarius, nedavė automobilio raktelių. Nuėjusi į automobilį, automobilyje ieškojo automobilio dokumentų. Nukentėjusysis tuo metu buvo prie automobilio vairuotojo durelių pusės, į automobilį įsėdęs nebuvo. Sutuoktinė paėmė iš automobilio jo portfelį, o jis jo paimti neleido, sugriebė jai už rankos. Tuo tarpu G. E. filmavo, todėl pirštų galais išmušė iš G. E. rankų telefoną. Tada G. E. apibėgo aplink automobilio dureles ir jam, būnant automobilyje, su keliu smūgiavo į smilkinį. Lūžo nosis. Belipant iš automobilio, dar neatsistojusiam, dar kartą spyrė į galvą. Po to nukentėjusysis nukrito, prarado sąmonę (t. 2, b. l. 85–87).

Specialisto išvadoje Nr. G 1063/13(03) nurodyta, kad J. E. padaryti šie sužalojimai: didelės poodinės – minkštųjų audinių kraujosruvos kairėje veido ir kaklo pusėje, viršutinėje lūpoje bei dešinės akies vokų vidiniame kampe ir paakyje, kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, kairio skruostikaulio ir kairio viršutinio žandikaulio (ančio srities) lūžiai, nedidelis kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu kairiajame didžiojo pusrutulio smilkinyje bei kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo kaukolės pamato vidurinės duobės kairėje pusėje, nesuspaudęs galvos smegenų ir galvos smegenų sukrėtimas – sumušimas. Sužalojimai padaryti dviem ar trimis smūgiais. Sužalojimai padaryti aprašomojoje dalyje nurodytu laiku, sumušus galvą – veidą buku kietu daiktu, galbūt smogiant sulenktos kojos keliu. Sprendžiant iš sužalojimų, jie padaryti dviem ar trimis smūgiais. Pagrindinis smūgis kliuvo į kairės veido pusės skruostą – žandą, nuo to lūžo kairysis skruostikaulis ir kairysis viršutinis žandikaulis. Kraujosruva dešinės akies vokų vidiniame kampe ir paakyje galėjo atsirasti ne nuo atskiro į šią sritį suduoto smūgio, bet galėjo atsirasti kraujui į dešinės akiduobės minkštuosius audinius sutekėjus iš veido kairės pusės sužalojimų. J. E. padaryti sužalojimai vertinami kaip sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 35–38).

Papildomoje specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl papildomai nustatytų J. E. sužalojimų, dėl kairiojo nosikaulio lūžimo, sveikatos sutrikdymo mastas nesikeičia (t. 1, b. l. 53–55).

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako už baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, formaliai atitinkančius veikos padarymą, jeigu neperžengė būtinosios ginties ribų ir veikė gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi įstatymas, suteikdamas galimybę ir teisę asmeniui gintis, nustato ir sąlygas, kurioms esant būtinoji gintis galima ir tampa atsakomybę šalinančia aplinkybe. Visų pirma kėsinimasis turi būti pavojingas ir tiesiogiai gresiantis arba pradėtas. Tai reiškia, kad pavojus besiginančiojo sveikatai gresia akivaizdžiai ir realiai. Antra, gynyba – besiginančiojo veiksmai – yra teisėti, jei atitinka kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Taigi reikalavimus gynybai lemia kėsinimosi pobūdis ir pavojingumas.

Iš aptartų duomenų matyti, kad J. E. ir D. E. konfliktavo dėl turto, vyko jų skyrybų procesas. Įvykio dieną J. E. nenorėjo pasirašyti dokumentų ir juos suplėšė. Tada D. E. sugalvojo paimti automobilio, kuriuo važinėjosi nukentėjusysis, dokumentus, pati patvirtino, kad nenorėjo leisti, jog J. E. važinėtų jų bendru automobiliu. Paimti dokumentus ir jo asmeninius daiktus iš automobilio dėtuvės J. E. D. E. neleido, bandė atitraukti jos ranką, tačiau ji, nekreipdama į tai dėmesio, paėmė nuo automobilio galinės sėdynės ir J. E. portfelį. G. E. tuo metu viską filmavo. Ši aplinkybė patvirtina, kad situacija tokia grėsminga, kokią ją nori apibūdinti nuteistasis bei jo motina liudytoja D. E., nebuvo. Akivaizdu, kad priežastį J. E. susipykti su D. E. sukėlė ir J. E. nenoras pasirašyti dokumentus, ir D. E. noras atimti iš J. E. galimybę naudotis automobiliu. J. E. nenorėjo, kad D. E. imtų jo daiktus, o G. E. filmuotų, todėl tam bandė trukdyti. Nukentėjusiojo tyčia ir veiksmai – čiupo D. E. už rankų, sudavė per G. E. telefoną ir veidą filmavimo metu – nebuvo nukreipti į tai, kad sutrikdytų sutuoktinės ir sūnaus sveikatą. Kad nukentėjusysis trenkė per telefoną, o ne tiesiogiai į veidą, nepaneigė ir nuteistasis G. E..

Jeigu, kaip apeliaciniame skunde teigė apeliantas, D. E. sveikatai būtų grėsęs realus pavojus, D. E. iš automobilio būtų išlipusi tuojau pat, kai tik J. E. neleido paimti daiktų iš dėtuvės, išlipti iš automobilio jai niekas netrukdė, tačiau D. E. ne tik kad nepasišalino iš automobilio, bet ir tada, kai supykęs J. E. iš G. E. rankų išmušė telefoną, D. E. ir toliau ieškojo dokumentų, paėmė J. E. portfelį. Šios aplinkybės parodo, kad nei G. E., nei D. E. gintis nuo J. E. nebuvo reikalo, akivaizdu, kad G. E. pritarė savo motinos veiksmams, supyko ant tėvo dėl to, kad šis neleido paimti dokumentų, iš jo rankų išmušė telefoną. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis to, jog tėvas gali išmušti iš rankų telefoną, nesitikėjo, ne nukentėjusiojo, bet nuteistojo ir liudytojos D. E. veiksmai lauke prie automobilio laikytini provokuojančiais. Bylos aplinkybės ir ypač konflikto tarp šeimos narių pabaiga prieštarauja nuteistojo tvirtinimui, kad nukentėjusysis buvo labai agresyvus, todėl buvo pagrindo bijoti, kad J. E. nesumuštų D. E.. Šiuo atveju nuteistojo veiksmai nukentėjusiojo veiksmams buvo neadekvatūs, manyti, kad G. E. veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra jokio teisinio pagrindo.

Apelianto prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), atmestinas. Pagal teismų praktiką provokuojančiu pripažįstamas nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir panašiai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Nustatydami, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir turi atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką. Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, kad galėjo paskatinti padaryti tokio pobūdžio sužalojimus.

Jokių taip vertintinų nukentėjusiojo veiksmų byloje nenustatyta. Nuteistojo versija, pagal kurią nukentėjusysis jį provokavo veiksmais ir pasisakymais, neatitinka byloje esančių įrodymų ir teismo nustatytų faktinių aplinkybių. Priešingai, iš bylos duomenų galima pagrįstai manyti, jog šiuo atveju nukentėjusįjį provokavo nuteistasis ir jo motina.

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. E. tvirtino, kad jis po nusikaltimo padarymo iškvietė pagalbą, pasirūpino, kad būtų išvengta sunkesnių pasekmių, todėl mano, kad ši aplinkybė turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad po sumušimo J. E. iš nosies bėgo kraujas, veidas buvo ištinęs. Šių aplinkybių nepaneigė ir nuteistasis G. E.. Atsipeikėjęs pats J. E. skambino bendrosios pagalbos telefono numeriu 112, tačiau dėl užtinusios akies pagalbos išsikviesti negalėjo. G. E., matydamas, kad nukentėjusiajam veidas yra ištinęs, bėga kraujas, paskambino bendrosios pagalbos operatoriams, tačiau iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis operatoriui tiesiog pranešė, jog įvyko šeiminis konfliktas, kad bėga iš nosies kraujas. Operatorei paklausus, ar reikės greitosios medicininės pagalbos, nuteistasis atsakė, kad galbūt reikės, tačiau aiškiai matyti, kad nukentėjusiajam padaryto sužalojimo sunkumo laipsnio neįvertino, greitosios medicininės pagalbos atsiųsti net neprašė. Šioje situacijoje, matydamas, kad tėvas yra sužalotas bei įpykęs, kviesdamas policijos pareigūnus, nuteistasis labiau norėjo sudaryti įvaizdį, kad dėl įvykusio konflikto yra kaltas J. E.. Tokius siekius patvirtina liudytojos N. Š. parodymai, iš kurių matyti, kad, nors ir būdamas sužalotas, J. E. buvo išvežtas į policijos komisariatą (t. 2, b. l. 107).

Esant nustatytoms bylos aplinkybėms, nėra jokio pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BK 61 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

Nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu (BK 61 straipsnio 3 dalis).

Jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (BK 61 straipsnio 4 dalis).

Skirdamas bausmę G. E., apylinkės teismas bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) vadovavosi, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

Vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau atsižvelgdamas į tai, jog nuteistasis studijuoja (t. 2, b. l. 100), anksčiau neteistas, apylinkės teismas nuteistajam G. E. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, paskyrė tinkamą bausmės dydį. Teismo paskirtoji G. E. laisvės atėmimo bausmė yra daug mažesnė negu BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, todėl nelaikytina aiškiai per griežta ir nešvelnintina.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Atlyginant neturtinę žalą, šis principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konstatuota, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nurodytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes nustato teismas, atsižvelgdamas ir į sukauptą teismų praktiką panašiose bylose.

Kolegija mano, kad teismas šią funkciją atliko tinkamai, nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį nustatė vadovaudamasis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Nustatytas neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinio skundo argumentai tokios išvados nepaneigia.

Šilalės rajono apylinkės teismo 2014-02-25 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo G. E. apeliacinį skundą atmesti.