- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-15
- Bylos Nr.
- 2K-515/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Armanas Abramavičius (pirm.), Vytautas Masiokas, Albinas Sirvydis (pran.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro Justino Pupkos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria panaikintas Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendis ir baudžiamoji byla A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį nutraukta esant jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Biržų rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu A. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams septyniems mėnesiams, įpareigojant iki 2011 m. spalio 1 d. atlyginti turtinę žalą, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val. ir be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. J. buvo nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 1 d., apie 0.10 val., savo namo, esančio ,,duomenys neskelbtini“, kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia vieną kartą mačete kirto K. L. per dešinės rankos plaštaką, taip padarė nukentėjusiajam kirstinę dešinės plaštakos žaizdą, 5-ojo piršto pamatinio pirštakaulio lūžį, sulaužė 3, 4, 5 delnakaulius, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pakanka A. J. kaltei pagrįsti. Nukentėjusysis bei kartu su juo šventę jaunuoliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai parodė, kad nė vienas jų jokių kardų, lazdų ar metalinių strypų neturėjo. Liudytojų G. S., D. B., D. J., L. S., I. M. bei nukentėjusiojo motinos S. L. parodymai paneigia kaltinamojo versiją, kad nukentėjusysis puolė jį su metaliniu strypu, o jis gynėsi ir kirto vieną kartą mačete norėdamas išmušti metalinį strypą jam iš rankų. Kartu su kaltinamuoju šventusių liudytojų A. J., D. K., R. K., D. K. parodymai nenuoseklūs, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jų duoti parodymai apie nukentėjusiojo ir jo draugų turėtas lazdas, metalinius strypus ar mačetes skiriasi, be to, šių parodymų nepatvirtina objektyvūs duomenys. Įvykio vietoje rasta tik viena mačetė, kuria kaltinamasis sužalojo nukentėjusįjį. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad kaltinamojo veiksmai pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti tinkamai, veika padaryta netiesiogine tyčia, t. y. nenustatyta, kad kaltinamasis būtų norėjęs ir siekęs tokių padarinių, tačiau, smogdamas mačete į ranką, galėjo ir privalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą ir taip leido padariniams kilti. Esant netiesioginei tyčiai, atmesta kaltinamojo gynybos versija.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo A. J. skundą, atliko įrodymų tyrimą ir, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad A. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, bylą jam nutraukė. Kolegija, nustatydama bylos aplinkybes, liudytojų parodymų patikimumą vertino jų nuoseklumo aspektu. Teismas nustatė, kad nukentėjusiojo K. L. ir liudytojų L. N. bei D. J. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, be to, liudytojai L. N. ir D. J. nematė nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių ir tik proceso metu paaiškėjus sunkioms sužalojimo pasekmėms, ėmė duoti tokius parodymus, kurie atitinka nukentėjusiojo parodymus. Dėl to kolegija kritiškai vertino ir jų nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusysis į nuteistojo kiemą ėjo vienas ir rankose nesinešė jokio daikto. Liudytojų I. M., D. B., G. S., S. L. parodymuose nėra jokios reikšmingos informacijos apie įvykį. Nuteistojo ir liudytojų A. J., D. K., R. K., D. K. parodymus apeliacinės instancijos teismas pripažino nuosekliais, tarpusavyje sutampančiais, be to, juos iš dalies patvirtina įvykio vietoje rasti daiktiniai įrodymai (durklas ir medinis pagalys). Įvertinusi išnagrinėtus įrodymus, kolegija nesirėmė nukentėjusiojo parodymais, kad jis į nuteistojo kiemą įbėgo vienas, rankoje nelaikydamas jokio įrankio, nes šiuos jo parodymus patvirtinantys liudytojų L. N. ir D. J. parodymai yra nepatikimi ir paneigti nuosekliais nuteistojo ir liudytojų D. K., A. J., R. K., D. K. parodymais ir juos iš dalies patvirtinančiais įvykio vietoje rastais daiktiniais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad A. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kolegija laikė įrodyta, kad konflikto metu į nuteistojo kiemą įbėgo nukentėjusysis su mačete ir nenustatytas asmuo, turėjęs medinį pagalį. Tuo metu nuteistasis, kieme buvę D. K. ir R. K. buvo beginkliai, be to, kieme buvo moterys ir mažametis nuteistojo sūnus, kurie jokios grėsmės nukentėjusiajam nekėlė. Tuo tarpu jis pats, laikydamas žmogui pritaikytą žaloti ginklą, turėjęs nenustatyto asmens pastiprinimą, aiškiai turėjo jėgų persvarą. Stovėdamas arti nuteistojo ir prieš jį užsimojęs ginklu nukentėjusysis sukėlė pavojingą, akivaizdžią ir realią grėsmę tiek nuteistojo, tiek jo artimųjų, neturėjusių jokios galimybės jam adekvačiai pasipriešinti, sveikatai. Nuteistasis, neturėdamas kitos galimybės pats išvengti užpuolimo ir apsaugoti artimųjų, delsdamas galėjo neišvengti sunkių padarinių, todėl skubiai atsinešė iš namų mačetę ir ja smogė į nukentėjusiojo ranką, kurioje šis laikė ginklą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio l dalies pažeidimų, kurie sukliudė teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Padaryti BPK pažeidimai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Teismas visiškai nepagrįstai liudytojų A. J., D. K., D. K. ir R. K. parodymus pripažino nuosekliais, todėl patikimais. Kasatoriaus manymu, šių liudytojų parodymai ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme nebuvo nuoseklūs, nesutapo ir tarpusavyje. Ikiteisminio tyrimo metu D. K. nenurodė tokios aplinkybės, kad jam buvo suduotas smūgis. D. K. parodė, kad kitas vaikinas stovėjo arčiau gatvės, netoli įvažiavimo ir rankose nieko neturėjo. R. K. taip pat negalėjo pasakyti, ar jaunuoliai rankose ką nors nešėsi. Minėtų liudytojų parodymai tarpusavyje nesutapo dėl atėjusių asmenų skaičiaus, dėl to, ar tie asmenys įėjo į kiemą ar bėgo, dėl lazdų, strypų ar kardų turėjimo, be to, jie skirtingai nurodė, kurioje vietoje kiekvienas jų buvo įvykio metu. Minėti liudytojai yra A. J. artimieji, todėl įvykio aplinkybes stengiasi pateikti jam naudinga linkme, t. y. kaip užpuolimą. Apeliacinės instancijos teisme šie liudytojai negalėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu nurodė vienokias aplinkybes, o teisme – kitokias. Taigi šių liudytojų parodymai nėra patikimi, jais negali būti grindžiama teismo išvada, kad A. J. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Įvykio vietoje rasti daiktiniai įrodymai nepatvirtina šių liudytojų parodymų, nes įvykio vietoje rastas tik vienas kardas, kuriuo A. J. sužalojo nukentėjusįjį, o kitus daiktinius įrodymus (lazdą ir kitą kardą) tyrimui pateikė A. J. ir liudytojas D. K.. Kasatoriaus manymu, jeigu nukentėjusysis rankoje būtų turėjęs kokį nors daiktą, tai tas daiktas būtų rastas toje vietoje, kurioje nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis. Tuo tarpu liudytojas D. K. kardą surado ne kieme, o gatvėje. Esant tokioms lazdos ir antro kardo atsiradimo aplinkybėms, teismas negalėjo šiais įrodymais remtis kaip patikimais ir neginčijamais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas kritiškai įvertino liudytojų L. S. ir D. J. parodymus teigdamas, kad jų parodymai apie esmines įvykio aplinkybes nenuoseklūs bei prieštaringi. Tokiu atveju teismas privalėjo nustatytus prieštaravimus pašalinti atlikdamas papildomą įrodymų tyrimą. Tačiau vietoj to teismas rėmėsi šių liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nors pirmosios instancijos teisme šie liudytojai nebuvo apklausti apie jų parodymų neatitikimus, jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neperskaityti. Taigi šių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje tinkamai neištirti, apsiribota tik jų išvardijimu, taip pažeidžiant BPK 301 straipsnio l dalies, 276 straipsnio, 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, nes pareiškime-protokole jis nurodė kitokias sužalojimo aplinkybes. Tačiau teisme nesiaiškinta, kodėl jis nurodė kitokias sužalojimo aplinkybes. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimais, privalėjo prireikus pakartotinai išsikviesti nukentėjusįjį ir jį apklausti apie teismo nustatytus jo parodymų neatitikimus. Lygiai taip pat nebuvo išnaudotos visos galimybės apklausti liudytoją E. G., kurio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prieštarauja nustatytoms byloje aplinkybėms. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, išsamiai visų bylos aplinkybių neišnagrinėjo, nevertino įrodymų viseto, todėl padarė nepagrįstas išvadas.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroras tvirtina, kad pavojingo kėsinimosi nebuvo. Pirmiausia į konfliktą su gatvėje buvusiais asmenimis įsivėlė pats A. J. ir, kaip teigia liudytojai, su kardu juos vaikė. Tuojau po to nukentėjusysis atėjo į A. J. kiemą aiškintis dėl ko kilo konfliktas. Apeliacinės instancijos teisme A. J. parodė, kad tarp jo ir ateinančio asmens buvo 7 m atstumas, tada jis nubėgo ir atsinešė kardą. Po to, išėjęs iš už kampo, sudavė smūgį link jo einančiam asmeniui. Jau minėta, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nukentėjusysis rankoje turėjo kokį nors daiktą ar būtų grąsinęs žodžiu. Be to, teismas konstatavo, kad nuteistasis, neturėdamas kitos galimybės pats išvengti užpuolimo ir apsaugoti artimųjų, delsdamas galėjo neišvengti sunkių padarinių, todėl skubiai atsinešė iš namų kardą ir juo smogė per nukentėjusiojo ranką, kurioje šis laikė ginklą. Šia teismo išvada iš esmės patvirtinama, kad akivaizdaus ir realaus kėsinimosi nebuvo, t. y. smūgis buvo suduotas siekiant ateityje išvengti tam tikrų padarinių, o ne todėl, kad tuo konkrečiu momentu buvo pavojingai kėsinamasi. Jokia žala A. J. tuo metu nebuvo daroma, o jos grėsmė nebuvo visiškai aiški, todėl nebuvo pagrindo įžvelgti pavojingo kėsinimosi. Šiuo konkrečiu atveju sužalojimas nukentėjusiajam padarytas jam nepradėjus ir nesirengiant atlikti jokių kėsinimosi veiksmų. Žalą nukentėjusiajam A. J. padarė tyčia, iš baimės dėl jo paties neteisėtų veiksmų gatvėje (vaikymosi su kardu) ir dėl to atsiradusio nepagrįsto įtarumo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20, 276 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies, 324 straipsnio 6 dalies taikymo apeliacinės instancijos teisme
Kasatoriaus argumentai dėl BPK 276, 301 straipsnių nuostatų pažeidimo pagrįsti. Iš tiesų apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas apie liudytojų L. N., D. J. ir E. G. parodymų prieštaringumą, savo nutartyje rėmėsi teismo posėdyje neištirtais duomenimis, t. y. šių liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojų L. N., D. J. ir E. G. parodymai (taip pat ir kitų liudytojų, nukentėjusiojo, kaltinamojo parodymai) nebuvo perskaityti, apsiribota tik jų išvardijimu.
Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laikytis kitokios įrodymų tyrimo tvarkos, negu numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais. Tik sutrumpinto įrodymų tyrimo atveju (BPK 273 straipsnis), esant BPK 291 straipsnio 2 dalyje numatytoms sąlygoms, teisėjas gali apsiriboti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertų ir specialistų apklausų protokolų, surašytų ikiteisminio tyrimo metu ar anksčiau duotų teisiamojo posėdžio metu, išvardijimu.
Vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytas sąlygas (viena iš jų – kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu). Taigi pirmosios instancijos teismas, esant BPK 276 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nurodytoms sąlygoms, privalėjo ne išvardyti, o perskaityti liudytojų L. N., D. J. ir E. G. parodymus (tą patį galėjo padaryti ir apeliacinės instancijos teismas atlikdamas įrodymų tyrimą) ir tik tokiais duomenimis apeliacinės instancijos teismas galėjo remtis priimdamas sprendimą.
Šis prokuroro nurodytas pažeidimas nėra esminis, dėl kurio būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kuris sukliudytų apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Šis procesinis pažeidimas neturi įtakos apeliacinės instancijos teismo priimtam sprendimui, nes šios instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, atliko įrodymų tyrimą ir, apklausęs nukentėjusįjį K. L., nuteistąjį A. J., liudytojus A. J., D. K., R. K., D. K., tyrėją G. G., perskaitęs nuteistojo ir liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, liudytojos A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, įvertinęs kitus surinktus įrodymus, padarė ir kitą išvadą – kad liudytojai L. N. ir D. J. paties įvykio nematė, o liudytojų L. N. ir E. G. parodymai apie nukentėjusiojo sužalojimo vietą (gatvę) prieštarauja tiksliai nustatytai sužalojimo vietai, esančiai A. J. namo kieme. Teismas išsamiai motyvavo, kodėl nesivadovauja minėtų liudytojų parodymais. Taip pat pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog abiejų instancijų teismai ėmėsi visų priemonių iškviesti ir apklausti teisme liudytoją E. G..
Dėl kasatoriaus skundo teiginio apie netirtą nukentėjusiojo K. L. protokolą pareiškimą, kuriame jis nurodė kitas sužalojimo aplinkybes (kad jis buvo sužalotas gatvėje), pasakytina, kad byloje objektyviais duomenimis nustatyta tiksli įvykio vieta – A. J. namo kiemas.
Beje, pažymėtina, kad proceso dalyviai baigiamosiose kalbose, apeliaciniuose ir kasaciniuose skunduose taip pat gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Jeigu teisiamojo posėdžio pirmininkas balsu neperskaitė protokolo ir kito dokumento, proceso dalyviai, norėdami šiuo dokumentu remtis, gali prašyti papildyti įrodymų tyrimą (BPK 292 straipsnio 1 dalis). Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras savo skunde taip pat remiasi tokiais duomenimis, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Kasatoriaus skundo teiginys, kad liudytojų A. J., D. K., D. K. ir R. K. parodymai nepatikimi, nepagrįstas. BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir išvadų darymas yra teismo kompetencija. Kasatoriaus daromos išvados vertinant bylos duomenis teismui neprivalomos. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtų liudytojų parodymai gauti teisėtais būdais, jie patikrinti teisiamajame posėdyje apklausiant šiuos asmenis, užduodant jiems klausimus, sulyginant su kitais bylos duomenimis. Prokuroras šiame procese dalyvavo, uždavinėjo klausimus ir aiškinosi svarbias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs liudytojų A. J., D. K., D. K. ir R. K. parodymus, pagrįstai pripažino juos nuosekliais.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė, priimtos nutarties turinys patvirtina, kad šis teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino bylos duomenis ir padarė išsamiai motyvuotas išvadas. Pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo naikinti nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka
Dėl BK 28 straipsnio 2 dalies taikymo
Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Taigi veika, kuri formaliai ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų, nelaikoma pavojinga ir nėra uždrausta.
Vertinant, ar konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina išsiaiškinti, ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini akivaizdžiu, realiu ir pavojingu kėsinimusi; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sužalojimą, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį; taip pat būtina patikrinti, ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.
Teismai nustatė, kad A. J. savo namo kieme sužalojo K. L. suduodamas jam mačete į ranką, taip padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą. To neneigia ir pats A. J.. Taip pat byloje nustatyta, kad konfliktas prasidėjo nuo pagrįstų A. J. priekaištų dėl gatvėje sudaužyto butelio, dėl to gatvėje tarp abiejų pusių įvyko susistumdymas. Po to A. J. ir kiti su juo buvę asmenys grįžo į A. J. namo kiemą, o jaunimas liko gatvėje. Tolesnę įvykio eigą nustatė apeliacinės instancijos teismas. Šios instancijos teismas konstatavo, kad po to, kai A. J. ir kiti su juo buvę asmenys grįžo į namo kiemą, nukentėjusysis su kardu (specialisto išvadoje – durklas) rankoje bei kartu su juo buvęs nenustatytas asmuo su mediniu pagaliu įbėgo į A. J. namo kiemą. Tai, kad A. J. smogė pasiimta mačete ne kur kitur, o per nukentėjusiojo ranką, sužalodamas jo plaštaką, irgi patvirtina A. J. parodymus, kad K. L. rankoje buvo ginklas.
Iš tiesų pirminiai veiksmai dažnai neparodo besikėsinančiojo veiksmų kryptingumo ar to, kokiai konkrečiai teisinei vertybei grąsinama, tačiau šioje byloje nustatyta situacija, kai po konflikto gatvėje į kiemą ateina du tos pačios kompanijos jaunuoliai su grėsmę keliančiais įrankiais rankose. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad buvo neteisėtai įsibrauta į privataus namo kiemą. Toks kiemas nėra vieta, kur pašaliniai asmenys gali būti be apribojimų. Todėl A. J. turėjo pagrindą manyti, kad iškilo reali ir akivaizdi grėsmė jo bei jo artimų asmenų sveikatai, ir gintis. Juolab kad tuo metu kieme buvę asmenys buvo beginkliai, tarp jų dvi moterys ir mažametis vaikas. Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, – šie asmenys jokios grėsmės nukentėjusiajam nekėlė; tuo tarpu jis pats, laikydamas žmogui pritaikytą žaloti ginklą, turėjęs nenustatyto asmens pastiprinimą, turėjo aiškią jėgų persvarą. Stovėdamas arti A. J., prieš jį užsimojęs ginklu, nukentėjusysis sukėlė pavojingą, akivaizdžią ir realią grėsmę tiek A. J., tiek jo artimųjų sveikatai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog A. J., esant tokiai situacijai, veikė būtinosios ginties sąlygomis, pagrįsta ir teisinga. A. J. turėjo teisę gintis nuo pavojingų įsibrovėlių į privataus namo kiemą, rankose turėjusių žmogui žaloti pritaikytus įrankius, galimų veiksmų, t. y. nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.