- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-17
- Bylos Nr.
- e2A-355-430/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25794-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Loreta Braždienė (pirm.), Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- V. D., D. D.
- Atsakovas
- L. Š.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė
- Advokatai
- Rita Elzbergienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. D. ir D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. D. ir D. D. ieškinį atsakovei L. Š. dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Č. K. (Č. K.), I. K., B. B. ir T. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai V. D. ir D. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami nustatyti rūsio patalpų (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką: butui Nr. 1 – 8,22 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 1 (6,11 kv. m), 6 ir 13 patalpomis; butui Nr. 2 – 8,05 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 2 (5,71 kv. m), 1 (2,34 kv. m) patalpomis; butui Nr. 3 – 8,15 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 7, 8, 9, 10 patalpomis; butui Nr. 4 – 13,56 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 3 (9,01 kv. m), 11, 12 patalpomis; butui Nr. 5 – 11,21 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 2 (11,21 kv. m) patalpa; butui Nr. 6 – 16,26 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 4 ir 3 (0,75 kv. m) patalpomis.
2. Nurodė, kad 2017 m. sausio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-92 pagrindu ieškovai įsigijo nuosavybės teises į butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), 94/546 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), ir rūsį, kuris laikomas bendrąja daline visų daugiabučio namo savininkų nuosavybe. Teigė, kad pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra 6 gyvenamosios paskirties patalpos, iš kurių patalpa Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso dalinės asmeninės nuosavybės teise tretiesiems asmenims B. B. ir T. A., patalpa Nr. 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso atsakovei L. Š., patalpos Nr. 3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 4 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 5 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o patalpa Nr. 6 priklauso ieškovams. Pastate (gyvenamajame name) (duomenys neskelbtini), yra taip pat rūsio patalpos, kurios valstybės įmonėje Registrų centras (toliau – VĮ Registrų centras) neįregistruotos kaip savarankiški objektai, dėl to šios rūsio patalpos neįregistruotos ir kaip patalpų – butų (duomenys neskelbtini), priklausiniai. VĮ Registrų centro išrašai patvirtina, kad rūsys nuosavybės teise priklauso ieškovams ir atsakovei, tačiau rūsio patalpų konkrečios dalys viešajame registre nenurodytos. Ieškovai teikė paklausimus Vilniaus miesto savivaldybei, kuri pateikė atsakymą, jog pagal VĮ Registrų centro pateiktą pastato (duomenys neskelbtini), patalpų eksplikaciją, patalpų, pažymėtų pastato plane indeksais nuo R-1 iki R-14, paskirtis yra rūsio ir jų naudojimo paskirtis – sandėliai; namo (duomenys neskelbtini), pusrūsyje esančios sandėlių patalpos priklauso šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Ieškovų vertinimu, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės atsakymu, rūsio patalpų planu ir pastatų vidaus plotų eksplikacija, rūsio patalpos suskirstytos į atskiras patalpas, kurios pažymėtos tiek plane, tiek eksplikacijoje, tačiau atskiros rūsio patalpos nepriskirtos konkrečiam pastate esančiam butui, nenustatyta rūsio patalpų naudojimosi tvarka, patalpos neatskirtos, nesuformuoti atskiri nekilnojamojo turto objektai. Pabrėžė, kad buto (duomenys neskelbtini), savininkai Č. K. ir I. K. uždraudė ieškovams naudotis rūsio patalpomis ir užrakino šias patalpas, dėl to tarp ieškovų ir K. šeimos ne kartą vyko tarpusavio ginčai, buvo kviesti policijos pareigūnai, o Č. K. buvo du kartus baustas administracine tvarka už savavaldžiavimą. Teigė, kad dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo buvo inicijuojamas gyvenamojo namo buto savininkų susirinkimas, tačiau atsakovei priklausančiose patalpose gyvenantis Č. K. nesutiko su pasiūlyta naudojimosi tvarka. Pažymėjo, kad ieškovai svarstė įvairius galimus rūsio naudojimosi tvarkos nustatymo būdus, tačiau pagal kiekvienam iš buto patalpų savininkui tenkančią rūsio dalį, įmanoma ir teisinga tik ieškinyje pasiūlyta tvarka.
3. Atsakovė L. Š. nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovai įsigijo butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise be rūsio, dėl to nėra ginčo patalpų bendraturčiai ir neturi teisės reikalauti naudojimosi minėtu turtu tvarkos nustatymo. Pažymėjo, kad ginčo pastatas susideda iš dviejų nevienodų dalių. Po viena namo dalimi, kurioje yra butai Nr. 1–4, yra rūsys. Kitoje dalyje, kurioje yra butai Nr. 5–6, nėra rūsio. Be to, pagal nuo seno nusistovėjusią namo gyventojų tvarką namo rūsiu naudojasi tik tos namo dalies, kuri yra virš rūsio, gyventojai. Kitos namo dalies gyventojai vietoje rūsio turėjo teisę pasistatyti ir valdyti atskirai šalia namo esantį sandėlį. Pabrėžė, kad ieškovų reikalavimas negali būti tenkinamas, nes pažeistų kitų gyvenamojo namo savininkų teises, taip pat teisingumo ir sąžiningumo principus. Teigė, kad ieškovų pasiūlyta tvarka negali būti nustatyta ir dėl to, kad ieškovai neturi galimybių į jas patekti, t. y. ieškovai savo naudojamą žemės sklypo dalį yra aptvėrę, turi įsirengę atskirą įėjimą ir naudojasi juo vieni. Likusi žemės sklypo dalis, kuria naudojasi kiti namo gyventojai, taip pat aptverta, o įėjimas į namo rūsį yra toje aptvertoje kiemo dalyje, kuria naudojasi butų Nr. 1–5 gyventojai. Atsakovė nesutinka, kad kitų butų gyventojai naudotųsi atsakovės žemės sklypo dalimi, nes, jos manymu, tokiu būdu ieškovų padėtis taptų geresnė nei atsakovės. Taip pat nurodė, kad ieškovai, nustatydami proporcijas pagal tenkančias naudojimui dalis, neteisingai vadovaujasi dabartiniu savo buto plotu (46,24 kv. m), kuris buvo dvigubai padidintas nuo privatizacijos momento, kai daiktas buvo rekonstruotas, nors nei atsakovė, nei kiti namo gyventojai, nedavė sutikimo dėl ieškovų buto ploto padidinimo, dėl to nustatant likusią ieškovų dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, turėtų būti atsižvelgta į tai, kad ieškovų butų savininkų bendroji dalinė nuosavybė yra sumažėjusi, nes ieškovai išplėtė savo butą namo palėpės sąskaita. Atsakovės manymu, ieškovų pateiktas naudojimosi rūsio patalpomis planas neturi būti tvirtinamas ir dėl to, kad jame nurodyta naudojimosi atskiromis rūsio patalpomis tvarka yra nelogiška, neracionali ir tik sukeltų naujus ginčus tarp namo bendrasavininkų. Pabrėžė, jog naudojimosi tvarkos ribos nubraižytos bet kaip, neatitinka nei faktinių, nei kadastriniuose planuose nustatytų patalpų ribų, plane nenumatytas atskiras patekimas į naudojamas patalpas, dėl to tokia naudojimosi tvarka keltų tik naujus konfliktus tarp ginčo šalių, o jų neišspręstų.
4. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinio reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Pažymėjo, kad 2018 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija sprendė dėl ieškinyje nurodytos naudojimosi turtu tvarkos nustatymo, tiek kiek susiję su Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teise valdomomis patalpomis ieškinyje pateikta tvarka, ir priėmė sprendimą neprieštarauti ieškovų siūlomai rūsyje patalpų naudojimosi tvarkai, tiek kiek yra susiję su Vilniaus miesto savivaldybės valdomomis patalpomis nuosavybės teise.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismo posėdžio metu ieškovai ir ieškovų atstovas palaikė jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
6. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime nurodytus nesutikimo su ieškiniu argumentus ir prašė ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad ieškovai V. D. ir D. D. bei atsakovė L. Š. yra butų (duomenys neskelbtini), savininkai: ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), atsakovei nuosavybės teise priklauso butas Nr. 2 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). To paties pastato butas Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims B. B. ir T. A.; butas Nr. 3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), butas Nr. 4 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir butas Nr. 5 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei. Pastate (gyvenamajame name) (duomenys neskelbtini), yra rūsio patalpos, kurios nekilnojamojo turto registre neįregistruotos kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas.
9. Teismas, vertindamas aplinkybes, ar ginčo patalpos priklauso ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitais gyvenamųjų patalpų bendraturčiais, padarė išvadą, kad tik dalis namo (duomenys neskelbtini), butų buvo įgyti nuosavybėn su rūsiais, kaip butų priklausiniais. Ieškovų butas (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas pradinės buto savininkės, o vėliau ieškovų įgytas pagal 2010 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-6403, be rūsio. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad ginčo patalpos buvo išskirtos iš kitų patalpų ir suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, šie duomenys nepakankami padaryti išvadai, jog visos ginčo patalpos buvo privatizuotos kartu su butais kaip pastarųjų priklausiniai. Pabrėžė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, jog ne visos name (duomenys neskelbtini), esančios gyvenamosios paskirties patalpos buvo privatizuotos, dėl to ginčo patalpos galėjo būti neinventorizuotos kaip atskiras objektas ir neapskaitytos šio namo butų privatizavimą vykdančios ir valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančios institucijos balanse ir išlikti valstybės nuosavybe.
10. Teismo nuomone, butų (duomenys neskelbtini), savininkų naudojimosi minėto namo rūsyje esančiais sandėliukais faktas nesukuria nuosavybės teisių į juos, o aplinkybė, ar ieškovų nuosavybės teise valdomas butas buvo privatizuotas kartu su rūsyje esančiu sandėliuku, gali būti nustatyta tik įvertinus sandorių, kurių pagrindu butas buvo privatizuotas, o vėliau perleistas ieškovų nuosavybėn, turinį, tačiau ieškovai tokių įrodymų teismui nepateikė, nors jiems buvo siūlyta tai padaryti.
11. Teismas vertino, kad nors butų privatizavimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos privatizavimo įstatymas numatė galimybę kartu su butu privatizuoti vieną rūsyje esantį sandėliuką, tačiau nagrinėjamu atveju ginčo patalpas sudaro keli izoliuoti namo rūsyje esantys sandėliukai, kurių skaičius viršija name esančių butų skaičių. Be to, byloje liudytoju apklaustas buvęs ieškovų buto savininkas S. J. paaiškino, kad iki buto pardavimo ieškovams, jis naudojosi tik viena rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-10, kurią ir perdavė ieškovams kartu su butu. Dėlto eismas padarė išvadą, kad mažai tikėtina, jog visi minimi sandėliukai buvo privatizuoti kaip butų priklausiniai, ir kad ginčo patalpos buvo naudojamos butų savininkų kaip sandėliukai.
12. Teismas taip pat pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Vilniaus skyriaus raštas „Dėl informacijos ir dokumentų kopijų pateikimo“ patvirtina, kad ieškovų nuosavybės teise valdomas butas (duomenys neskelbtini), yra su rūsiu, įregistruotas uždarosios akcinės bendrovės ,,Geo group” (toliau – UAB „Geo group“) matininkės I. G. 2018 m. gegužės 18 d. parengtos elektroninės kadastro duomenų bylos ir V. D. įgalioto asmens advokatės Ritos Elzbergienės 2018 m. gegužės 18 d. surašytos Deklaracijos apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą/ statinio (-ių), jo dalies (-ių)/patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1, pagrindu, kurie buvo pateikti VĮ Registrų centro Vilniaus filialui V. D. įgalioto asmens advokatės Ritos Elzbergienės padėjėjos J. G. kartu su 2018 m. birželio 4 d. prašymu (Paslaugų apskaitos sistemoje prašymas 2018 m. birželio 6 d. įregistruotas Nr. 17856280) pakeisti minėto nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto registre. Teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovams nuosavybės teise priklausantis rūsys buvo sukurtas ieškovų buto statybos (rekonstrukcijos) eigoje. Tuo tarpu ginčo patalpos buvo sukurtos namo statybos eigoje ir egzistavo iki ieškovams įsigyjant nuosavybės teisę į butą ir į rūsį, ir Nekilnojamojo turto registro įrašas apie tai, jog ieškovams nuosavybės teise priklausantis butas yra su rūsiu, padarytas ne buto pirkimo–pardavimo sutarties, o ieškovų buto rekonstrukcijos registravimo pagrindu, dėl to ieškovų nuosavybės teisės į ginčo patalpas nepatvirtina.
13. Atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad ieškovų butas buvo privatizuotas be rūsio su namo kieme esančių ūkinės paskirties pastatu, o ieškovų nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), yra išvestinės: ieškovai įsigijo minėtą butą nuosavybėn pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, dėl to negalėjo įgyti daugiau nuosavybės teisių, negu jų turėjo buvę minėto buto savininkai. Ieškovams neįrodžius savo nuosavybės teisės į ginčo patalpas, kurių naudojimo tvarką prašoma nustatyti pareikštu ieškiniu, padarė išvadą, kad ieškovai neturi reikalavimo teisės prašyti nustatyti naudojimosi tvarkos, dėl to ieškinį atmetė.
III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Ieškovai V. D. ir D. D. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti rūsio patalpų (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką sekančiai: butui Nr. 1 – 8,22 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 1 (6,11 kv. m), 6 ir 13 patalpomis; butui Nr. 2 – 8,05 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 2 (5,71 kv. m), 1 (2,34 kv. m) patalpomis; butui Nr. 3 – 8,15 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 7,8,9,10 patalpomis; butui Nr. 4 – 13,56 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 3 (9,01 kv. m), 11, 12 patalpomis; butui Nr. 5 – 11,21 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 2 (11,21 kv. m) patalpa; butui Nr. 6 – 16,26 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 4 ir 3 (0,75 kv. m) patalpomis.
15. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bendrosios dalinės nuosavybės institutą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnis, 4.81 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnio 2 dalis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, neteisingai nustatė ir vertino bylos faktines aplinkybes.
16. Teigia, kad vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės atsakymu, rūsio patalpų planu ir pastatų vidaus plotų eksplikacija, ginčo rūsio patalpos suskirstytos į atskiras patalpas, kurios pažymėtos tiek plane, tiek eksplikacijoje. Atskiros patalpos nėra priskirtos konkrečiam pastate esančiam butui, rūsio patalpų atžvilgiu nėra nustatyta jų naudojimosi tvarka, patalpos nėra atskirtos, nėra suformuoti atskiri nekilnojamojo turto objektai, tačiau teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, į šias aplinkybes neatsižvelgė ir jų nevertino. Teismas taip pat neįvertino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neprieštaravo ieškovų siūlomai naudojimosi tvarkai.
17. Apeliantų vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai suklydo, kai nevertino visų, tiek ieškovų, tiek trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir rėmėsi tik atsakovės teiktais paaiškinimais ir nurodytomis aplinkybėmis. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybė rašte nurodė, jog negali vykdyti jokių procedūrų, susijusių su gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pusrūsyje esančiomis patalpomis, nes šios patalpos priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams. Pažymi, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių teismo argumentus apie tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančias rūsio patalpas, o byloje pateikti rašytiniai įrodymai – Vilniaus miesto savivaldybės raštas dėl minėtų rūsio patalpų ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų ir patalpų komisijos 2018 m. rugsėjo 6 d. protokolas, kurie patvirtina aplinkybę, kad namo pusrūsyje esančios sandėlių patalpos priklauso šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, dėl to teismas padarė netinkamą išvadą.
18. Teigia, kad teismas netinkamai ir neišsamiai vertino bylos medžiagą, tinkamai nemotyvavo priimto sprendimo, kadangi sprendime klaidingai citavo Lietuvos Respublikos daugiabučio namų savininkų bendrijos įstatymą, kuriame nėra teismo nurodyto ir cituojamo 4.82 straipsnio, o minėto įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punktai nurodo, kas priskiriama prie bendrojo naudojimo patalpų, t. y. tai namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims.
19. Teigia, kad priešingai nei skundžiamame sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 10 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2005 išaiškino, kad Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis daugiabučiuose namuose esantys butai buvo perleidžiami privačių asmenų nuosavybėn kartu su priklausiniais, bendro naudojimo patalpomis. Valstybė, perleidusi daugiabučio namo gyventojams namo bendrojo naudojimo patalpas, šių patalpų, nesant namo gyventojų, kaip bendrosios dalinės nuosavybės turėtojų, sutikimo, negalėjo perleisti kitiems asmenims. Vadovaujantis šia praktika, teisę į bendrojo naudojimo patalpas butų savininkai įgyja tada, kai įgyja nuosavybės teisę į savo atskiras patalpas. Ginčo atveju butas, kurį įsigijo ieškovai, kaip ir kiti namo (duomenys neskelbtini), butai, turėjo būti įsigyti kartu su rūsio patalpomis. Apeliantų vertinimu, vien tai, kad netinkamai atlikta rūsio patalpų teisinė registracija ar rūsio patalpos iš viso neįregistruotos, dar nereiškia, kad jos nuosavybės teise nepriklauso to daugiabučio namo butų savininkams.
20. Pažymi, kad ieškovai buto ir rūsio neprivatizavo, buto privatizavimo dokumentų neturi, dėl to negalėjo tokių dokumentų pateikti teismui.
21. Teigia, kad skundžiamas sprendimas pagrįstas prielaidomis, jog ginčo turtas galėjo būti neinventorizuotas, tačiau teismas nepagrindė šios savo išvados, dėl to tai laikytina procesinių teisių pažeidimu. Apeliantų vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą ir niekuo nepagrįstą išvadą, jog ieškovų butas privatizuotas be rūsio, o su namo kieme esančiu ūkinės paskirties pastatu.
22. Atkreipia dėmesį, kad ieškovai neįrodinėjo savo nuosavybės teisės į ginčo patalpas, nes ieškovų reikalavimas buvo ne nustatyti nuosavybės teisę, o nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarką, tačiau bylos medžiaga patvirtina aplinkybę, kad namo (duomenys neskelbtini), pusrūsyje esančios sandėlių patalpos priklauso šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise.
23. Teigia, kad šiai dienai tarp ieškovų ir atsakovės, ir patalpų (duomenys neskelbtini), valdytojų, yra kilę nesutarimai dėl nuosavybės teisės į bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus, dėl to reikalingas teismo sprendimas dėl tokių patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo, tačiau teismas į tai neatsižvelgė, o teismo skundžiamo sprendimo motyvuojami dalis yra ydinga, nelogiška ir neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimų, taip pat apeliantai įžvelgia teismo šališkumą.
24. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, neva teismo nurodytose nutartyse yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl daugiabučio gyvenamojo namo rūsiuose esančių izoliuotų patalpų nuosavybės teisės, turi būti įvertinta, ar jos yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, ar bendrojo naudojimo patalpos, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokios išvados nėra padaręs, o minimose bylose sprendžiami klausimai iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamų ir keliamų teisės klausimų. Pabrėžia, kad VĮ Registrų centro sprendimas dėl buto su rūsio patalpomis įregistravimas nėra nuginčytas, dėl to yra teisėtas ir galiojantis. Be to, atliktas įrašas, matomas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išraše, kuriame nurodyta, kad butas yra su rūsiu, taip pat nenuginčytas, dėl to yra teisėtas ir galiojantis. Taip pat atsakovė ar tretieji asmenys nepateikė teismui dokumentų, patvirtinančių ieškovų teisių į ginčo rūsį pasibaigimą ar pasikeitimą, o pati atsakovė ir tretieji asmenys Č. K. su I. K. naudojasi ieškovų ir kitų trečiųjų asmenų turtu be teisinio pagrindo.
25. Teigia, kad ieškovai, teikdami ieškinį dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo, dar iki ieškinio pateikimo teismui dienos, aiškiai ir išsamiai, gavę kitų bendraturčių pritarimą, nurodė, kas kokiomis konkrečiai patalpomis galės naudotis ir jokių pretenzijų nebuvo gauta. Apeliantų vertinimu, teismas, atmetęs ieškovų ieškinį, neatsižvelgė į kitų trečiųjų asmenų teisėtus interesus dėl minėto rūsio patalpų naudojimosi teisės užtikrinimo.
Atsiliepimas
26. Atsakovė L. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą nesutiko su skundu ir prašo jo netenkinti.
27. Nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo pagrindais ir motyvais, kadangi apeliantai nurodo teismui klaidingas aplinkybes, jog VĮ Registrų centro išrašas patvirtina, jog rūsys nuosavybės teise priklauso ieškovams ir atsakovei, nes atsakovei rūsys priklauso nuosavybės teise, kuris įgytas kartu su butu, tačiau ieškovams rūsys nuosavybės teise nepriklauso. Pažymi, kad ieškovų pradinė buto savininkė privatizavo butą, o vėliau jį pardavė ieškovams be rūsio.
28. Sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog byloje esantis Nekilnojamojo turto registro įrašas apie tai, kad ieškovams nuosavybės teise priklausantis butas yra rūsiu, padarytas ne buto pirkimo–pardavimo sutarties, o ieškovų buto rekonstrukcijos registravimo pagrindu, dėl to toks išrašas nepatvirtina ieškovų nuosavybės teisės į ginčo patalpas.
29. Teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamento rašytinis atsakymas nesukuria ieškovams nuosavybės teisės į rūsį. Tos aplinkybės, kad rūsio patalpos suskirstytos į atskiras patalpas, kurios pažymėtos tiek plane, tiek eksplikacijoje ir tai, kad rūsio patalpos nėra priskirtos konkrečiam pastate esančiam butui, rūsio patalpų atžvilgiu nėra nustatyta jų naudojimosi tvarka, patalpos nėra atskirtos, nėra suformuoti atskiri nekilnojamojo turto objektai, nereiškia, kad ieškovai turi teisinį pagrindą laikyti save dalies rūsio savininkais. Pabrėžia, kad aplinkybės, jog trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė neprieštarauja ieškovų siūlomai rūsyje patalpų naudojimosi tvarkai, nereiškia, kad ieškovai, neįgiję rūsio nuosavybės teisės, turi teisę reikalauti nustatyti naudojimosi rūsiu tvarką. Atsakovės vertinimu, Vilniaus miesto savivaldybė neteisingai informavo ieškovus, kad namo (duomenys neskelbtini), pusrūsyje esančios patalpos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems namo butų ir kitų patalpų savininkams, nors tokių įrodymų byloje nėra.
Atsiliepimas
30. Atsakovė sutinka su apeliantų nurodomais ir cituojamais įstatymais ir teismų praktika, tačiau nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Teigia, kad nei ieškovai, nei ankstesni ieškovų buto savininkai niekada nesinaudojo 16,26 kv. m rūsio patalpomis, prašomos naudojimuisi patalpos nebuvo susijusios su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos netarnavo bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti, dėl to ieškovai įstatymų nustatyta tvarka neįgijo teisės į rūsio patalpas. Butų (duomenys neskelbtini), savininkų naudojimosi namo rūsyje esančiais sandėliukais faktas, nuosavybės teisių į juos nesukuria. Pabrėžia, kad ieškovai nepateikė teismui įrodymų, jog ieškovų nuosavybės teise valdomas butas buvo privatizuotas kartu su rūsyje esančiu sandėliuku, o pagal kasacinio teismo praktiką patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, kuri nagrinėjamu atveju neįrodyta. Sutinka, kad Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis daugiabučiuose namuose esantys butai buvo perleidžiami privačių asmenų nuosavybėn kartu su priklausiniais, bendro naudojimo patalpomis, tačiau ankstesnis ieškovų buto savininkas buvo priklausinio neįgijo, dėl to jo neperdavė ieškovams. Tai patvirtina liudytoju apklaustas buvęs ieškovų buto savininkas S. J., kuris nurodė, jog iki buto pardavimo ieškovams jis naudojosi tik viena rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-10, kurią ir perdavė ieškovams kartu su butu, dėl to teoriškai ieškovai galėtų pretenduoti tik į šią patalpą, tačiau ieškovai prašo savo naudojimuisi visai kitos ir didesnės patalpos.
31. Teigia, kad aplinkybės, jog teismas skundžiamame sprendime, cituodamas CK 4.82 straipsnio 1 dalį, klaidingai jį pavadino Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymu, sprendimo esmės nekeičia.
32. Nesutinka su apelianto pozicija, kad pagal kasacinio teismo praktiką teisę į bendrojo naudojimo patalpas butų savininkai įgyja tada, kai įgyja nuosavybės teisę į savo atskiras patalpas, nes patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, dėl to apeliantai neteisingai teigia, jog nagrinėjamu atveju butas, kurį įsigijo ieškovai, kaip ir kiti namo butai, turėjo būti įsigyti kartu su rūsio patalpomis. Pabrėžia, kad jie galėjo įgyti, tačiau ne turėjo. Ginčo atveju, ieškovams neįgijus rūsio privatizuojant patalpas, rūsio patalpos automatiškai netapo bendrąja daline nuosavybe.
33. Nesutinka, kad nagrinėjamu atveju butas, kurį įsigijo ieškovai, kaip ir kiti namo (duomenys neskelbtini), butai, turėjo būti įsigyti kartu su rūsio patalpomis, kadangi neįgijus rūsio privatizuojant patalpas, rūsio patalpos automatiškai netapo bendrąja daline nuosavybe.
34. Nesutinka, kad vien tai, jog netinkamai atlikta rūsio patalpų teisinė registracija ar rūsio patalpos išvis neregistruotos, dar nereiškia, kad jos nuosavybės teise priklauso to namo savininkams. Jei neatlikta rūsio patalpų teisinė registracija ar rūsio patalpos išvis neregistruotos, tai reiškia, kad turtas priklauso valstybei, tačiau ne namo butų savininkams ir ne tokiems savininkams, kurie butus įgijo vėliau, po butų privatizavimo.
35. Atsakovės vertinimu, buvęs ieškovų buto savininkas rūsio privatizacijos būdu neįgijo ir tai yra esminės šios bylos aplinkybės. Ieškovams neįrodžius, kad jie yra rūsio bendraturčiai, jų reikalavimo teismas ir negalėjo tenkinti, tik bendraturčiai gali prašyti nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką.
36. Pažymi, kad ta aplinkybė, jog teismas padarė klaidą nurodydamas, kad ieškovų butas buvo privatizuotas su namo kieme esančiu ūkinės paskirties pastatu, sprendimo esmės nekeičia, nes išvada, jog ieškovų butas privatizuotas be rūsio yra teisinga.
37. Pabrėžia, kad nors VĮ Registrų centro sprendimas dėl buto su rūsio patalpomis įregistravimo nėra nuginčytas, taip pat matomas įrašas, jog butas yra rūsiu, tačiau pirmosios instancijos teismas išsamiai skundžiamame sprendime pasisakė dėl įrašo „rūsys“ ir padarė išvadą, kad ieškovams nuosavybės teise priklausantis rūsys buvo sukurtas ieškovų buto statybos (rekonstrukcijos) eigoje, o ginčo patalpos buvo sukurtos namo statybos eigoje ir egzistavo iki ieškovams įsigyjant nuosavybės teisę į butą ir rūsį. Tokiu būdu minėtas Nekilnojamojo turto registro įrašas apie tai, jog ieškovams nuosavybės teise priklausantis butas yra su rūsiu, padarytas ne buto pirkimo–pardavimo sutarties, o ieškovų buto rekonstrukcijos registravimo pagrindu ir ieškovų nuosavybės teisės į ginčo patalpas nepatvirtina.
38. Pabrėžia, kad apeliantai šioje byloje reiškia reikalavimą nustatyti rūsio patalpų (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką, tik vienai atsakovei, nors atsakyti pagal ieškinį gali tik visi bendraturčiai ir ieškinys vienai L. Š. pareikštas nepagrįstai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
39. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
40. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
41. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
42. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovams D. D. ir V. D. nuosavybės teise priklauso butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini). Ankstesni buto savininkai buvo L. J. ir S. J., kurie pardavė butą ieškovams pagal 2010 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį (e. b. t. 1, l. 6–7, 82–84). Atsakovei L. Š. nuosavybės teise priklauso butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 1, l. 9). Tretiesiems asmenims B. B. ir T. A. priklauso po ½ dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 1, l. 8). Trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei priklauso nuosavybės teise butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 1, l. 10–13). Ieškovams D. D. ir V. D. taip pat priklauso nuosavybės teise pastatas – ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 1, l. 80–81). Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija teikė rašytinį atsakymą į ieškovų atstovės užklausimą dėl pastato (duomenys neskelbtini), pusrūsio patalpų, nurodydama, jog pagal pastato (duomenys neskelbtini), patalpų eksplikaciją, patalpų, pažymėtų pastato plane indeksais nuo R-1 iki R-14, paskirtis yra rūsio ir jų naudojimo būdas – sandėliai. Ieškovų nurodytu atveju, namo pusrūsyje esančios sandėlių patalpos priklauso šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir Vilniaus miesto savivaldybė negali jose vykdyti jokių procedūrų (e. b. t. 1, l. 14–16). 2016 m. birželio 29 d. ir 2016 m. lapkričio 30 d. Administracinės komisijos prie Vilniaus miesto savivaldybė tarybos nutarimai administracinėse bylose, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato 2017 m. gegužės 25 d. nutarimas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 14 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. II-34-1058/2017, patvirtina, kad tarp trečiojo asmens Č. K., gyvenančio (duomenys neskelbtini), ir ieškovo V. D. vyksta tarpusavio ginčai dėl pusrūsio patalpų (duomenys neskelbtini) ir kito turto valdymo (e. b. t. 1, l. 18–22, t. 2, l. 86–88, 184–187). Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjamas Č. K. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl užimto valstybinės žemės ploto ir byla nutraukta dėl pasibaigusio administracinės nuobaudos skyrimo termino (e. b. t. 2, l. 170–177). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1963-905/2019 buvo atmestas ieškovų D. D. ir V. D. ieškinys atsakovams I. K. ir Č. K. dėl įpareigojimo pašalinti nuosavybės teisių pažeidimus (e. b. t. 2, l. 178–180). Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-58-866/2020 atmestas ieškovų apeliacinis skundas. 2015 m. rugsėjo 3 d. vyko namo (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimas dėl rūsių teisinio įforminimo ir pasidalinimo, tačiau joks sprendimas nebuvo priimtas (e. b. t. 2, l. 90). I. V. D. ir D. D. pateikė Vilniaus miesto savivaldybei siūlymą nustatyti rūsio patalpų (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką: butui Nr. 1 – 8,22 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 1 (6,11 kv. m), 6 ir 13 patalpomis; butui Nr. 2 – 8,05 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 2 (5,71 kv. m), 1 (2,34 kv. m) patalpomis; butui Nr. 3 – 8,15 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 7, 8, 9, 10 patalpomis; butui Nr. 4 – 13,56 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 3 (9,01 kv. m), 11, 12 patalpomis; butui Nr. 5 – 11,21 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 2 (11,21 kv. m) patalpa; butui Nr. 6 – 16,26 kv. m rūsio šiomis patalpomis – Nr. 4 ir 3 (0,75 kv. m) patalpomis (e. b. t. 1, l. 23). Vilniaus miesto savivaldybės administracija Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdyje 2018 m. rugsėjo 6 d. svarstė ieškovų siūlomą namo (duomenys neskelbtini), rūsyje esančių patalpų naudojimosi tvarką ir jai neprieštaravo (e. b. t. 1, l. 55–62). 2019 m. kovo 12 d. atsakovės atstovas kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl informacijos suteikimo (e. b. t. 2, l. 145–147). VĮ Registrų centras pateikė atsakymą, jog nekilnojamojo daikto buto (duomenys neskelbtini), duomenys dėl rūsio buvo tvarkyti VĮ Registrų centro Vilniaus filiale 2018 m. birželio 4 d. gavus V. D. įgalioto asmens advokatės Ritos Elzbergienės padėjėjos J. G. prašymą pakeisti minėto nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto registre po atliktų paprastojo remonto darbų kartu su prašymu pateiktų dokumentų: UAB „Geo group“ matininkės I. G. 2018 m. gegužės 18 d. parengtos elektroninės kadastro duomenų bylos ir V. D. įgalioto asmens advokatės Ritos Elzbergienės 2018 m. gegužės 18 d. surašytos Deklaracijos apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą statinio (-ių), jo dalies (-ių)/ patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1, pagrindu (e. b. t. 2, l. 148). 2019 m. balandžio 1 d. trečiasis asmuo I. K. kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl informacijos suteikimo ir VĮ Registrų centras pateikė atsakymą, kuriuo informavo, jog UAB „Geo group“ matininkės I. G. 2018 m. gegužės 18 d. parengtos nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos, kurios patalpos (buto) kadastro duomenų 1D formoje nurodyta, jog „Rūsys: Yra“, ir 2018 m. gegužės 18 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą (paskirties pakeitimą) Nr. 1 pagrindu nekilnojamojo daikto buto (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti 2018 m. birželio 8 d. (e. b. t. 2, l. 151). Pateikta 2018 m. gegužės 18 d. deklaracija apie statinio (dalies), patalpos paskirties pakeitimą (e. b. t. 2, l. 153–154). 2019 m. balandžio 11 d. atsakovės atstovas pakartotinai kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl informacijos suteikimo, į kurį VĮ Registrų centras pateikė atsakymą (e. b. t. 3, l. 2–3, 4). 2019 m. balandžio 19 d. atsakovės atstovas kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl informacijos ir rašytinių įrodymų pateikimo, į kurį VĮ Registrų centras pateikė atsakymą, pateikdama papildomus dokumentus, taip pat patvirtino, jog 2010 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos V. D. ir D. D. nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), duomenų apie tai, jog butas įsigytas su priklausiniu – rūsiu, nėra (e. b. t. 3, l. 5–16). Byloje pateikta Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ pastatų teisinės registracijos išvados, susijusios su butu (duomenys neskelbtini), kopija (e. b. t. 3, l. 18–19).
43. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai (V. D. ir D. D.), atsakovė (L. Š.) ir tretieji asmenys (B. B., T. A. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija) yra butų daugiabučiame pastate (duomenys neskelbtini), savininkai, o šiame pastate yra rūsio patalpos, kurios Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas.
44. Ieškovai grindžia apeliacinį skundą tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, rėmėsi išimtinai atsakovės atstovo paaiškinimais, neatsižvelgė į Vilniaus miesto savivaldybės poziciją ir išaiškinimus dėl ginčo klausimo.
45. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku (CPK 176 straipsnis). Remiantis CPK 12 ir 178 straipsniais, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, šalių paaiškinimus ir įrodymus, teisingai juos įvertino ir padarė teisėtas bei pagrįstas išvadas.
47. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 punktą, pastato bendrojo naudojimo objektais yra ir pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Atsižvelgiant į tai, sprendžiant šį ginčą dėl gyvenamojo pastato rūsio patalpų naudojimo tvarkos, pirmiausia būtina nustatyti: kam priklauso ginčo rūsio patalpos, ar ginčo rūsio patalpos laikomos visų gyvenamojo pastato butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektu (t. y. visų daugiabučio ar kelių gyvenamojo namo butų priklausinys), ar tai yra ieškovų, ar atsakovės, ar dar kitų butų savininkų nuosavybės objektas (individualaus naudojimo). Šiame kontekste pažymėtina, kad gyvenamojo pastato patalpos, nuosavybės teise priklausančios atskiriems asmenims, nepriskiriamos bendrojo naudojimo patalpoms, esančioms butų savininkų bendrąja daline nuosavybe. Dėl to ieškovai, teigdami, kad jie nusipirko butą kartu su rūsio patalpomis, o šio rūsio patalpos priklauso visiems namo gyvenamųjų patalpų bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise proporcingai jų valdomų gyvenamųjų patalpų plotui, turėjo pateikti teismui įrodymus, leidžiančius pripažinti konkrečių butų savininkų nuosavybę (CPK 178 straipsnis). Nuo to priklauso ir išvada, ar ieškovai turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko ir gali reikalauti nustatyti tokio turto naudojimosi tvarką (CPK 5 straipsnis), nes naudojimosi rūsio patalpomis tvarką gali nustatyti tik rūsio patalpų bendraturčiai (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).
48. Pirmiausia pažymėtina, kad ginčo pastato savininkų butų Nekilnojamojo turto registro duomenys rodo, jog: 1) atsakovės butas Nr. 2 nurodytas su priklausiniu (su rūsiu); 2) ieškovų butas Nr. 6 nurodytas su rūsiu; 3) trečiųjų asmenų B. B. ir T. A. butas Nr. 1 nurodytas be rūsio; 4) trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės butai Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 nurodyti be rūsio. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie skirtingi ginčo daugiabučio pastato butų Nekilnojamojo turto registro duomenys kelia abejonių, kad ginčo rūsio patalpos priklauso visiems namo gyvenamųjų patalpų bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir vienareikšmiškai nepatvirtina konkrečių butų savininkų nuosavybės.
49. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime vertino dėl ieškovų buto Nr. 6 duomenų apie rūsio buvimą įregistravimo Nekilnojamo turto registre aplinkybes, ir nustatė, kad ieškovai 2010 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo butą iš ankstesnių buto savininkų be rūsio, o minėti nekilnojamojo turto registro duomenys pakeisti UAB „Geo group“ matininkės I. G. 2018 m. gegužės 18 d. parengtos elektroninės kadastro duomenų bylos ir V. D. įgalioto asmens advokatės Ritos Elzbergienės 2018 m. gegužės 18 d. surašytos Deklaracijos apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą/ statinio (-ių), jo dalies (-ių)/patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1, pagrindu, kurie buvo pateikti VĮ Registrų centro Vilniaus filialui V. D. įgalioto asmens advokatės Ritos Elzbergienės padėjėjos J. G. kartu su 2018 m. birželio 4 d. prašymu (Paslaugų apskaitos sistemoje prašymas 2018 m. birželio 6 d. įregistruotas Nr. 17856280) pakeisti minėto nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto registre. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis VĮ Registrų centro Turto registro tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Vilniaus skyriaus raštas (atsakymas į atsakovės atstovo 2019 m. balandžio 19 d. užklausimą). Tikėtinų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog minėtas registro duomenų pakeitimas (t. y. įrašas apie rūsį kaip priklausinį) galėjo atsirasti dėl sudaryto buto pirkimo–pardavimo sutarties ar kitu nuosavybės teisė įgijimo pagrindu, byloje nėra, dėl to apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovai įsigijo butą pagal 2010 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį be rūsio, o nekilnojamojo turto registro pakeitimas (t. y. žyma dėl rūsio) įvyko po ieškovų buto rekonstrukcijos. Ieškovo įrodinėtų aplinkybių nepatvirtino ir byloje pirmosios instancijos teisme apklaustas buvęs ieškovų buto savininkas.
50. Pažymėtina, kad vien aplinkybės, jog ginčo rūsio patalpos suskirstytos į atskiras patalpas, kurios yra atitinkamai pažymėtos tiek plane, tiek eksplikacijoje, pats butų savininkų naudojimosi ginčo pastato namo rūsyje esančiais sandėliukais faktas ar apeliantų nurodoma Vilniaus miesto savivaldybės pozicija dėl ginčo pastato rūsio nuosavybės (neprieštaravimas ieškovų siūlomai naudojimosi tvarkai), nuosavybės teisių į juos nesukuria. Aplinkybes, ar ieškovų nuosavybės teise valdomas butas galėjo būti privatizuotas kartu su rūsyje esančiu sandėliuku, ar šis yra buto priklausinys, galėjo būti nustatytos tik įvertinus privatizavimo procedūras, sandorių, kurių pagrindu butas buvo privatizuotas, o vėliau perleistas ieškovų nuosavybėn, turinį. Be to, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl negyvenamųjų patalpų pripažinimo gyvenamojo namo butų priklausiniais, yra išaiškinęs, kad techninis rūsio ar kitų patalpų ryšys su butu nėra besąlygiškas pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Patalpai pripažinti buto priklausiniu būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį, t. y., kad: 1) tos patalpos paskirtis buvo susijusi su gyvenamosios patalpos naudojimu ir šios patalpos nuolatos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Klausimas, ar tarp daiktų yra teisiškai reikšmingas funkcinis ryšys – ar priklausinys savo ūkine paskirtimi tarnauja pagrindiniam daiktui, yra susiję su konkrečių faktinių aplinkybių konstatavimu. Esant ginčui dėl daikto statuso, pareiga įrodyti daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012; 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2013). Nors pirmosios instancijos teismas siūlė ieškovams tokius įrodymus pateikti (tai pabrėžė ir skundžiamame sprendime), tačiau ieškovai šia įstatymo suteikta teise nepasinaudojo (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų, jog ankstesni ieškovų buto savininkai privatizavimo įstatymų nustatyta tvarka buvo įgiję 16,26 kv. m rūsio patalpas, ir kad būtent tokio dydžio patalpos buvo priskirtos (tarnavo) ieškovų butui ir perduotos ieškovams. Pats teismas nėra aktyvus tokio pobūdžio bylose, dėl to nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovų nuosavybės teise valdomas butas galėjo būti privatizuotas kartu su rūsyje esančiu sandėliuku ir ieškovai yra 16,26 kv. m rūsio dalies savininkai.
51. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nagrinėjamu atveju ginčo patalpas sudaro keli izoliuoti rūsyje esantys sandėliukai, kurių skaičius viršija name esančių butų skaičių. Be to, kaip jau minėta, nekilnojamojo turto registro duomenys rodo, kad daugelis kitų ginčo pastato butų nurodyti be rūsio (be priklausinių), atsakovės butas nurodytas su konkrečiu priklausiniu – su rūsiu, o ieškovų buto žymos apie galimą rūsį atsirado tik po rekonstrukcijos. Be to, pagal pateiktus įrodymus ne visos pastato gyvenamosios paskirties patalpos buvo privatizuotos.
52. Kaip minėta, įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos proceso įstatymo normose – CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą nurodęs, kad įstatymas iš anksto neapibrėžia įrodymų galios, nenustato vienų įrodymų viršenybės prieš kitus. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl ginčo patalpų, turėjo teisę remtis tikėtinumo taisykle pagal pateiktus įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, jog ieškovai neįrodė savo nuosavybės į ginčo rūsio patalpas, kurių naudojimo tvarką prašoma nustatyti pareikštu ieškiniu ir padarė išvadą, jog ieškovams nuosavybės teise priklausantis rūsys buvo sukurtas ieškovų buto statybos (rekonstrukcijos) eigoje, dėl to laikė, jog ieškovai neturi teisės nustatyti prašomos naudojimosi tvarkos,. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad toks įrodymų vertinimas yra netinkamas, kai nepateikti priešingi įrodymai, laikytini nepagrįstais.
53. CPK 5 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau jeigu asmuo neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko. Nagrinėjamu atveju, ieškovams neįrodžius savo nuosavybės į ginčo rūsio patalpas ir neįrodžius, jog ginčo rūsio patalpos priklauso visiems butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, darytina išvada, jog ieškinys pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas.
54. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, cituodamas CK 4.82 straipsnio 1 dalį, jį klaidingai pavadino Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymu, sprendimo esmės nekeičia.
55. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje neaktuali apelianto nurodyta kasacinės instancijos teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-463/2005), kadangi ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). nagrinėjamoje byloje ir minėtoje kasacinėje byloje iš esmės nesutampa. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009). Apelianto minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-463/2005 ieškovas (butų savininkų bendrija) prašė teismą pripažinti niekine ir negaliojančia aukciono pagrindu sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį dėl nuosavybės teisių perleidimo į daugiabučio namo bendro naudojimo patalpas, panaikinti atsakovės vardu atliktą patalpų teisinę registraciją ir patalpas perduoti ieškovui. Šioje byloje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, kad butų privatizavimo sutarčių pasirašymo metu galiojusio 1964 m. (1994 m. gegužės 17 d. redakcija) CK 153 str. 1 d. buvo numatyta, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, dėl to valstybė, perleidusi daugiabučio namo gyventojams namo bendro naudojimo patalpas, šių patalpų, nesant namo gyventojų, kaip bendrosios dalinės nuosavybės turėtojų, sutikimo, negalėjo perleisti kitiems asmenims. Taigi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo taisyklė nagrinėtame ginče ir šios bylos aplinkybės bei reiškiamas reikalavimas neturi esminio panašumo, todėl teisės taikymo taisyklė negali būti taikoma.
56. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją (peticijos Nr. 4968/99). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).
57. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, tinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
58. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 96 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas.
59. Atsakovei 2019 m. liepos 30 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr. 2.2-(NTP-2)-19-T-2434-12387 suteikta 100 proc. valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažyma Nr. NTP-7-4358 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, iš kurios matyti, kad atsakovei suteiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinėje instancijoje sudaro 136,50 Eur advokato darbo užmokestis. Atsižvelgiant į aplinkybes, kad ieškovų apeliacinis skundas atmestas, dėl to valstybei iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina 136,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti apeliantų V. D. ir D. D. apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų V. D. ir D. D. valstybei 136,50 Eur (vieną šimtą trisdešimt šešis eurus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).