- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-10
- Bylos Nr.
- e2-1221-608/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25794-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Lidija Valentukonytė
- Ieškovas
- V. D., D. D.
- Atsakovas
- L. Š.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybei, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Č. K., I. K., B. B., T. A.
- Advokatai
- Zigmantas Benetis, Vaitiekus Novikevičius
tretiesiems asmenims atsakovo pusėje, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Č. K. ir I. K.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. D. ir D. D. ieškinį atsakovei L. Š., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybei, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Č. K., I. K., B. B. ir T. A. dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai V. D. ir D. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo nustatyti rūsio patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), rūsyje, naudojimosi tvarką: butui Nr. 1 – 8,22 kv. m. rūsio šiomis patalpomis – Nr. 1 (6,11 kv.m.), 6 ir 13 patalpomis; butui Nr. 2 – 8,05 kv. m. rūsio šiomis patalpomis – Nr. 2 (5,71 kv. m.), 1 (2,34 kv.m.) patalpomis; butui Nr. 3 – 8,15 kv. m. rūsio šiomis patalpomis – Nr. 7,8,9,10 patalpomis; butui Nr. 4 – 13,56 kv. m. rūsio šiomis patalpomis – Nr. 3 (9,01 kv. m.), 11, 12 patalpomis; butui Nr. 5 – 11,21 kv. m. rūsio šiomis patalpomis – Nr. 2 (11,21 kv. m.) patalpa; butui Nr. 6 – 16,26 kv. m. rūsio šiomis patalpomis – Nr. 4 ir 3 (0,75 kv. m.) patalpomis. Ieškovai nurodo, kad jie 2017 m. sausio 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įgijo nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 94/546 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), bei nuosavybės teisę į rūsį, kuris laikomas bendrąja daline visų daugiabučio namo savininkų nuosavybe. Minėtą aplinkybę grindžia valstybės įmonės Registrų centras nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu. Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra 6 gyvenamosios paskirties patalpos – patalpa Nr. 1 priklauso B. B. ir T. A. daline asmenine teise (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), patalpa Nr. 2 priklauso Atsakovei (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), patalpos Nr. 3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 4 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 5 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o minėtoji patalpa Nr. 6 priklauso ieškovams. Pastate – gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) yra rūsio patalpos, kurios valstybės įmonėje „Registrų centras“ kaip savarankiškas objektas nėra įregistruotos, taigi, tokios rūsio patalpos tuo pačiu nėra įregistruotos ir kaip patalpų – butų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniai. Valstybės įmonės „Registro centras“ išrašuose yra numatyta, kad rūsys nuosavybės teise priklauso ieškovams ir atsakovei, tačiau rūsio patalpų konkrečios dalys viešajame registre nėra nurodytos. Nepaisant to, kad kitiems gyvenamojo namo būtų savininkams nuosavybės teisė į rūsį nėra registruota, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamentas ieškovams pateikė atsakymą į ieškovų teiktą paklausimą dėl nuosavybės teisių į rūsio patalpas, kuriame buvo nurodyta, kad „pagal Registro centro pateiktą pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpų eksplikaciją, patalpų, pažymėtų pastato plane indeksais nuo R-1 iki R-14, paskirtis yra rūsio ir jų naudojimo būdas – sandėliai; namo (duomenys neskelbtini) pusrūsyje esančios sandėlių patalpos priklauso šio daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams. Vadovaujantis nurodytu Vilniaus miesto savivaldybės atsakymu, rūsio patalpų planu bei pastatų vidaus plotų eksplikacija, matyti, kad rūsio patalpos yra suskirstytos į atskiras patalpas, kurios yra atitinkamai pažymėtos tiek plane, tiek eksplikacijoje. Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad atskiros rūsio patalpos nėra priskirstos konkrečiam pastate esančiam butui, rūsio patalpų atžvilgiu nėra nustatyta jų naudojimosi tvarka, patalpos nėra atskirtos, nėra suformuoti atskiri nekilnojamojo turto objektai. Bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovei, gyvenantys Č. K. ir I. K. ieškovams naudotis rūsio patalpomis apskritai neleidžia – Č. K. yra užrakinęs bendrąja nuosavybės teise valdomas patalpas ir ieškovams ten patekti draudžia. Tarp ieškovų ir Č. K. ne kartą buvo kilęs ginčas, kviesti policijos pareigūnai, Č. K. buvo du kartus baustas administracine tvarka už savavaldžiavimą. Dėl rūsio patalpų naudojimosi tvarkos nustatymo buvo inicijuojamas gyvenamojo namo buto savininkų susirinkimas, tačiau atsakovei priklausančiose patalpose gyvenantis Č. K. nustatyti naudojimosi tvarką rūsio patalpų atžvilgiu nesutinka – šis savavališkai naudojasi rūsio patalpomis savo nuožiūra, pažeidžiant ne tik teisės aktų reikalavimus, bet ir kitų bendrasavininkų teisėtus interesus.
Atsiliepimas
Atsakovė ieškinio nepripažino. Nurodė, kad ieškovai butą (duomenys neskelbtini), įsigijo nuosavybėn be rūsio, todėl nėra ginčo patalpų bendraturčiai ir neturi teisės reikalauti naudojimosi minėtu turtu tvarkos nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad ieškovai V. D. ir D. D., taip pat atsakovė L. Š. yra butų, esančių daugiabučiame gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), savininkai: ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei nuosavybės teise priklauso butas Nr. 2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (e.b.l. 6-7; 9; tomas 1). Butas Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso B. B. ir T. A. bendrosios dalinės nuosavybės teise (e.b.l. 8, tomas 1), butas Nr. 3, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. 4, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. 5, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise (e.b.l. 10-13, tomas 1). Pastate – gyvenamajame name adresu (duomenys neskelbtini), yra rūsio patalpos, kurios nekilnojamojo turto registre neįregistruotos kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas. Ieškovai teigia, jog jie įsigijo nuosavybėn butą su rūsiu. Atsakovė minėtą aplinkybę ginčija. Ieškovai laiko, jog namo (duomenys neskelbtini), rūsio patalpos yra bendro naudojimo ir priklauso visiems namo gyvenamųjų patalpų bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise proporcingai jų valdomų gyvenamųjų patalpų plotui bei prašo nustatyti naudojimosi rūsio patalpomis tvarką.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutarimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.81 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto bendraturčių teisė tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgiant į dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Taigi, ieškovai, reikalaudami nustatyti naudojimosi tvarka namo (duomenys neskelbtini), rūsio patalpomis, privalo įrodyti, jog minėtos patalpos priklauso ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitais namo gyvenamųjų patalpų bendraturčiais.
Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijos 4.82 str. 1 d. numato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė - techninė ir kitokia įranga. Kas priskiriama prie bendrojo naudojimo patalpų, reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. 3 p.: tai namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog tik dalis namo (duomenys neskelbtini), butų buvo įgyti nuosavybėn su rūsiais, kaip butų priklausiniais. Valstybės įmonės „Registrų centras“ Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turo kadastro departamento Vilniaus skyriaus raštas „Dėl informacijos ir dokumentų kopijų pateikimo patvirtina, kad ieškovų buto (duomenys neskelbtini), pradinės buto savininkės buvo privatizuotas, o vėliau ieškovų įgytas nuosavybėn pagal 2010 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1-6403, be rūsio (e.b.l. 6, tomas 3).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2002; 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje 3K-3-487/2006, yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl daugiabučio gyvenamojo namo rūsiuose esančių izoliuotų patalpų nuosavybės teisės, turi būti įvertinta, ar jos yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, ar bendrojo naudojimo patalpos. Minėtų patalpų paskirtis gali būti įrodyta inventorizacijos duomenimis dėl šių patalpų suformavimo: ar šios patalpos buvo inventorizuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto sandėliavimo paskirties objektas. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys nepatvirtina aplinkybės, kad ginčo patalpos buvo išskirtos iš kitų patalpų ir suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, tačiau to nepakanka išvadai, jog visos ginčo patalpos buvo privatizuotos kartu su butais kaip pastarųjų priklausiniai. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, ne visos name (duomenys neskelbtini), esančios gyvenamosios paskirties patalpos buvo privatizuotos. Todėl ginčo patalpos dėl minėto namo butų privatizavimą vykdančios ir valstybės nuosavybės teisę įgyvendinančios institucijos neveikimo galėjo būti neinventorizuotos kaip atskiras objektas ir neapskaitytos šios institucijos balanse, tačiau nepriklausomai nuo to, išlikti valstybės nuosavybe.
Butų (duomenys neskelbtini), savininkų naudojimosi minėto namo rūsyje esančiais sandėliukais, faktas nuosavybės teisių į juos nesukuria. Ar ieškovų nuosavybės teise valdomas butas buvo privatizuotas kartu su rūsyje esančiu sandėliuku, gali būti nustatyta tik įvertinus sandorių, kurių pagrindu butas buvo privatizuotas, o vėliau perleistas ieškovų nuosavybėn turinį. Ieškovai minėtų sandorių teismui nepateikė, nors jiems dar pirmame parengiamajame teismo posėdyje, taip pat ir vėliau vykusiuose teismo posėdžiuose buvo pasiūlyta pateikti tiek ginčo patalpų inventorizavimo dokumentus, tiek ir minėtus sandorius.
Butų privatizavimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas numatė galimybę kartu su butu privatizuoti vieną rūsyje esantį sandėliuką, o nagrinėjamu atveju ginčo patalpas sudaro keli izoliuoti namo rūsyje esantys sandėliukai, kurių skaičius viršija name esančių butų skaičių, ką patvirtina patalpų plano kopija (e.b.l. 15, tomas 1). Byloje liudytoju apklaustas buvęs ieškovų buto savininkas S. J. nurodė, kad iki buto pardavimo ieškovams jis naudojosi tik viena rūsio patalpa, plane pažymėta indeksu R-10, kurią ir perdavė ieškovams kartu su butu. Todėl mažai tikėtina, jog visi minėti sandėliukai buvo privatizuoti kaip butų priklausiniai, ir kad ginčo patalpos buvo naudojamos butų savininkų kaip sandėliukai.
Nagrinėjama byla nepriskirtina bylų kategorijai, kuriose įstatymas numato teismo pareigą būti aktyviam. Todėl faktinės aplinkybės nustatytos pagal byloje esančius rašytinius įrodymus. Iš minėtų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovų butas buvo privatizuotas be rūsio, o su namo kieme esančiu ūkinės paskirties pastatu. Ieškovų nuosavybės teisė į butą (duomenys neskelbtini), yra išvestinė: ieškovai įsigijo minėtą butą nuosavybėn pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, todėl negalėjo įgyti daugiau nuosavybės teisių, negu jų turėjo buvę minėto buto savininkai. Iš Valstybės įmonės „Registrų centras“ Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turo kadastro departamento Vilniaus skyriaus raštas „Dėl informacijos ir dokumentų kopijų pateikimo“ matyti, kad įrašas Nekilnojamojo turto registre, kad ieškovų nuosavybės teise valdomas butas P(duomenys neskelbtini) yra su rūsiu, įregistruotas UAB ,,Geo group” matininkės I. G. 2018-05-18 parengtos elektroninės kadastro duomenų bylos ir V. D. įgalioto asmens advokatės R. E. 2018-05-18 surašytos Deklaracijos apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) (kai statybą numatyta užbaigti etapais) statybos užbaigimą/ statinio (-ių), jo dalies (-ių)/patalpos (-ų) paskirties pakeitimą Nr. 1, pagrindu, kurie buvo pateikti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui V. D. įgalioto asmens advokatės R. E. padėjėjos J. G. kartu su 2018-06-04 prašymu (Paslaugų apskaitos sistemoje prašymas 2018-06-06 įregistruotas Nr. 17856280) pakeisti minėto nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto registre. Toks minėto įrašo pagrindas leidžia daryti išvadą, jog ieškovams nuosavybės teise priklausantis rūsys buvo sukurtas ieškovų buto statybos/rekonstrukcijos eigoje. Tuo tarpu ginčo patalpos buvo sukurtos namo statybos eigoje ir egzistavo iki ieškovams įsigyjant nuosavybės teisę į butą bei į rūsį. Todėl minėtas Nekilnojamojo turto registro įrašas apie tai, jog ieškovams nuosavybės teise priklausantis butas yra su rūsiu, padarytas ne buto pirkimo – pardavimo sutarties, o ieškovų buto rekonstrukcijos registravimo pagrindu, ieškovų nuosavybės teisės į ginčo patalpas nepatvirtina.
Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, minėtus rašytinius įrodymus, teismas daro išvadą, jog ieškovai neįrodė savo nuosavybės teisės į ginčo patalpas, kurių naudojimo tvarką prašoma nustatyti pareikštu ieškiniu. Kadangi teisė nustatyti naudojimosi tvarką priklauso bendro daikto savininkui, ieškovai tokios reikalavimo teisės neturi.
Kadangi ieškinys atmestas, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o išlaidos už advokato paslaugas, suteiktas atsakovams, taip pat procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteisiamos iš ieškovų valstybei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnio, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovų V. D. ir D. D. valstybei 41,60 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 554,04 EUR išlaidų už advokato teisines paslaugas, iš viso 595,64 EUR (penkis šimtus devyniasdešimt penkis eurus, šešiasdešimt keturis euro centus).
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.