Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Naruva“ ir V. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-321-460/2014 pagal ieškovų bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Naruva“ ir V. P. patikslintą ieškinį atsakovams G. T., E. T., uždarajai akcinei bendrovei „Gražeda“, trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai patikslintu ieškiniu prašė 1) iš atsakovų E. T., G. T. ir UAB „Gražeda“ solidariai priteisti 2 116 771,77 Lt BUAB „Naruva“; 2) iš atsakovo E. T. priteisti 824 415,72 Lt BUAB „Naruva“; 3) iš atsakovo UAB „Gražeda“ priteisti 436 646,50 Lt skolos įmonei BUAB „Naruva“; 4) priteisti iš atsakovų E. T., G. T. ir UAB „Gražeda“ 5 proc. metines palūkanas nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) pripažinti 2003 m. spalio 30 d. tarp UAB „Naruva“ ir UAB „Ertana“ sudarytą subnuomos sutartį dėl patalpų Šilutės pl. 27, Klaipėdoje nuomos tariamu sandoriu ir šią sutartį panaikinti; 6) priteisti iš atsakovų visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas V. P. yra bankrutuojančios (likviduojamos) UAB „Naruva“ akcininkas. Jam priklauso 50 proc. visų bendrovės akcijų. Kita 50 proc. dalis bendrovės akcijų priklauso E. T.. Jis buvo paskirtas UAB „Naruva“ direktoriumi. Ieškovų manymu, E. T. veikė prieš įmonės interesus, be jokio pagrindo perleido įmonės lėšas kitiems asmenims, nepagrįstai nurašė kitų įmonių skolas UAB„Naruva“, nuostolingai perleido lizingo teises kitai įmonei ir tokiu būdu padarė labai didelę žalą bankrutuojančiai įmonei UAB „Naruva“. Tokiu būdu UAB „Naruva“ yra padaryta 3 337 833,99 Lt žala. Iš šios sumos 436 646,50 Lt yra E. T. sutuoktinės G. T. įmonės UAB „Gražeda“ skola, 824 415,72 Lt –E. T. brolio įmonės UAB “Ertana” skola, 2 116 771,77 Lt - nuostoliai perleidžiant lizingo teises ir pareigas į prekybos pastatą Vingio g. 8, Klaipėdoje E. T. sutuoktinės G. T. įmonei UAB „Gražeda“ (t. 8, b. l. 79–85).

Nurodė, kad UAB „Gražeda“ yra skolinga UAB „Naruva“, galutinė skola yra 436 646,50 Lt (245 969,70 Lt+96 079,08+94 597,72). Ikiteisminio tyrimo metu pateiktoje 2010 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/5 buvo nustatyta, kad 2004 m. kovo 31 d. UAB „Gražeda“ buvo skolinga UAB „Naruva“ 245 969,70 Lt (specialisto išvados 25 psl. 2 pastraipa). Ištyrus laikotarpį nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2005 m. spalio 29 d., 2010 m. spalio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/101 nustatyta, kad 2005 m. spalio 29 d. UAB „Naruva“ skola UAB „Gražeda“ yra 198 595,33 Lt (specialisto išvados 16 psl. 7 pastraipa). Teigė, jog pastarojoje išvadoje specialistė į UAB „Naruva“ ir UAB „Gražeda“ tarpusavio įsiskolinimo balansą įtraukė apskaitos registrų duomenis, kurie nepagrįsti pirminiais apskaitos dokumentais, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie UAB „Naruva“ skolą UAB „Gražeda“, nes turėjo remtis tik pirminiais apskaitos duomenimis. Nurodė, jog minėtu laikotarpiu pirminiais dokumentais pagrįsta UAB „Gražeda“ skola UAB „Naruva“ sudaro 96 079,08 Lt (UAB „Gražeda“ mokėjimai už UAB „Naruva“ 1 639 172,25 Lt minus UAB „Naruva“ pateiktos sąskaitos-faktūros UAB „Gražeda“ bei kitų ūkio subjektų mokėjimai už UAB „Naruva“ UAB „Gražeda“ 1 543 093,17 Lt) (specialisto išvados 7 ir 8 psl. 2 pastraipos). Be to, UAB „Gražeda“ nesumokėjo UAB „Naruva“ už pastato, esančio Vingio g. 8, Klaipėda, nuomą 94 597,72 Lt (77 880 Lt+ 16 717,72 Lt). Ieškovai, analizuodami 2010 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadą Nr. 5-3/201), nustatė, kad sąskaitos už minėto pastato nuomą buvo išrašytos tik nuo 2003 m. lapkričio mėn., tačiau UAB „Gražeda“ patalpas išsinuomojo nuo 2003 m. rugpjūčio mėn. Tokiu būdu UAB „Naruva“, vadovaujama direktoriaus E. T., nepateikė ir neišrašė sąskaitų faktūrų UAB „Gražeda“ už 2003 m. rugpjūčio-spalio mėnesius ir tai padarė UAB „Naruva 77 880 Lt žalą (25 960 Lt nuomos mokestis x 3 mėn.). Be to, už 2003 m. gruodžio mėn. bei 2004 m. sausio mėn. UAB „Naruva“ išrašė dvi sąskaitas faktūras (2004 m. sausio 31 d. Nr. GDB 6480572 ir 2004 m. sausio 31 d. Nr. GDB 6480767) po 17 601,14 Lt nuomos mokesčio per mėnesį vietoje sutartyje numatyto 25960 Lt nuomos mokesčio, t.y. 8 358,86 Lt per mėnesį mažiau ir taip padarė 16 717,72 Lt žalą (8 358,86 Lt x 2 mėn.).

UAB „Ertana“ skola UAB „Naruva 2004 m. kovo 12 d. yra 824 415,72 Lt, kuri turi būti priteista iš buvusio UAB „Naruva“ vadovo E. T., nes UAB „Ertana“ likviduota, o žala atsirado dėl E. T. neteisėtų veiksmų be jokio pagrindo dengiant UAB „Ertana“ skolas bei nesiimant jokių veiksmų UAB „Ertana“ skolų išieškojimui. Prašė pripažinti UAB „Naruva“ ir UAB „Ertana“ 2003 m. spalio 30 d. sudarytą subnuomos sutartį negaliojančia CK 1.86 straipsnio pagrindu kaip tariamą sandorį, nes šia sutartimi nebuvo siekiama sukurti teisinių pasekmių. Tokią išvadą grindžia tuo, kad UAB „Naruva“ 3 197,20 kv. m ploto patalpų realiai nesinuomojo, jų nenaudojo jokiai savo veiklai; faktiškai patalpų nuomos santykiai tęsėsi tarp UAB “Ertana” ir UAB „Rubikon prodimpeksas“, nes UAB „Rubikon prodimpeksas“ toliau naudojosi išsinuomotomis patalpomis ir neva UAB „Naruva“ mokėtiną nuomos mokestį realiai mokėjo bendrovei UAB “Ertana” (dengė šios įmonės skolą lizingui); UAB „Rubikon prodimpeksas“, naudodama visą patalpų plotą, per mėnesį turėjo mokėti neva UAB „Naruva“ nuomos mokestį po 22 623,37 Lt, o UAB „Naruva“ per mėnesį turėjo mokėti bendrovei UAB “Ertana” nuomos mokesčio po 57 820 Lt, t. y. net 35 196,63 Lt daugiau, kas rodo, kad ši nuomos sutartis UAB „Naruva“ buvo visiškai nuostolinga; pateikdama sąskaitą už nuomą bendrovei UAB „Naruva“ už 14 mėnesių ir tokiu būdu sumažindama savo skolą bendrovei UAB „Naruva“, UAB “Ertana” faktiškai nuompinigius gavo ir iš UAB „Rubikon prodimpeksas“, t. y. gavo dvigubus nuompinigius. Pažymėjo, kad ši subnuomos sutartis bendrovei UAB “Ertana” buvo reikalinga tik tam, kad galėtų išrašyti 2003 m. spalio 31 d. sąskaitą faktūrą, serija GBB Nr. 8119235, bendrovei UAB „Naruva“ už 14 mėnesių į priekį 809 480 Lt sumai ir tokiu būdu sumažinti savo skolą bendrovei „Naruva“. Remiantis fiktyviomis sutartimis bei sąskaita faktūra už nuomą, UAB „Naruva“ atsisakė reikalauti skolos iš UAB “Ertana” ir taip bendrovei UAB „Naruva“ buvo padaryta 809 480 Lt žala. Pripažinus subnuomos sutartį negaliojančia, iš 2010 m. sausio 15 d. specialisto išvados 17 psl. lentelėje nurodyto UAB „Naruva“ ir UAB „Ertana“ tarpusavio mokėjimo balanso reikalinga pašalinti su nuoma susijusius sumas. Todėl laikotarpiu nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2004 m. kovo 12 d. suvedus tarpusavio atsiskaitymų balansą UAB „Ertana“ skola UAB Naruva“ 523 992,91 Lt. Prie šios sumos pridėjus UAB „Ertana“ skolą UAB „Naruva“ 2003 m. spalio 1 d. 300 422,81 Lt, išeina, kad UAB „Ertana 2004 m. kovo 12 d. buvo skolinga UAB „Naruva“ 824 415,72 Lt (523 992,91 Lt + 300 422,81 Lt). 2010 m. lapkričio 30 specialisto išvadoje Nr. 5-3/101, kurioje buvo tiriamas UAB „Naruva“ ir UAB „Ertana“ tarpusavio įsiskolinimas vėlesniu laikotarpiu, t.y. nuo 2004 m. kovo 12 d. iki 2005 m. spalio 29 d., remiantis pirminiais apskaitos dokumentais pagrįsto UAB „Ertana“ įsiskolinimo UAB „Naruva“ nebesusidaro.

Visi atsakovai padarė UAB „Naruva“ 2 116 771,77 Lt dydžio žalą. Nurodo, kad UAB „Naruva“ nuosavybės teise turėjo 1 956,42 kv. m prekybinės paskirties patalpas adresu Vingio g. 8. Klaipėda. Siekdama gauti lėšų įmonės veiklai, UAB „Naruva“ nusprendė už 1 500 000 Lt parduoti šias patalpas UAB „VB Lizingas“, o po to lizingo sutarties pagrindu šias patalpas, sumokėjus visas įmokas, išpirkti atgal. Todėl 2003 m. spalio 24 d. buvo UAB „Naruva“ su UAB „VB Lizingas“ sudarė lizingo sutartį, kurioje buvo numatyta, kad UAB „Naruva“ parduos patalpas UAB „VB Lizingas“ nuosavybėn už 1 500 000 Lt, o tik po to prasidės patalpų išpirkimas šios lizingo sutarties pagrindu. Minėtos patalpos UAB „VB lizingas“ parduotos 2004 m. kovo 12 d. ir tada prasidėjo išpirkimas pagal lizingo sutartį. 2003 m. rugsėjo 22 d. patalpos buvo įvertintos UAB „Turto spektras“, 2 375 000 Lt rinkos verte. UAB „Naruva“ lizingo metu padarė patalpų rekonstrukciją ir išplėtė patalpas beveik 1 000 kv. m, jas atnaujino ir todėl žymiai pakėlė pastato vertę. UAB „Naruva“ į patalpų rekonstrukciją iš viso investavo 719 750,84 Lt. Iš šios sumos 293 265,53 Lt išleido medžiagoms, o 426 485,31 Lt statybos darbams. Todėl, esant 2 375 000 Lt pastato vertei, į jo rekonstrukciją investavus 719 750,84 Lt, išplėtus patalpas beveik 1 000 kv. m, šio pastato minimali vertė 2005 metais turėjo būti ne mažesnė kaip 3 094 750,84 Lt (remiantis 2003 m. rugsėjo 22 d. turto vertinimu). 2005 birželio 7 d. sudarytos trišalės sutarties pagrindu UAB „Naruva“, vadovaujama E. T., perleido visas UAB „Naruva“ teises ir pareigas pagal lizingo sutartį savo sutuoktinės G. T. vadovaujamai įmonei UAB „Gražeda“. Pagal UAB „Verslavita“ pateiktą turto vertinimą viso pastato Vingio g. 8, Klaipėdoje rinkos vertė 2005 m. birželio 7 d. buvo 4 100 000 Lt. Iš 2010 m. lapkričio 30 d. FNTT specialisto išvados ieškovai sprendė, kad UAB „Gražeda“ nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2005 m. birželio 7 d. pagrindė 663 814,08 Lt investicijas į pastato rekonstrukciją. Tokiu būdu UAB „Gražeda“, sumokėdama 1 319 414,15 Lt įsipareigojimą už UAB „Naruva“ ir investavusi į pastatą 663 814,08 Lt, įgijo nuosavybės teises į 4 100 000 Lt vertės pastatą. Todėl UAB „Gražeda“ nepagrįstai gavo 2 116 771,77 Lt naudos iš minėto sandorio, o tokia suma UAB „Naruva“ patyrė žalą, kurią turi atlyginti visi atsakovai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinio netenkino ir priteisė solidariai iš ieškovų BUAB „Naruva“ ir V. P. 6 450 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Gražeda“.

Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė nė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, leidžiančių atsakovui E. T. taikyti civilinę atsakomybę. E. T. veiksmus, siekiant užtikrinti įmonės veiklą ir gauti jai apyvartinių lėšų, teismas vertino kaip protingo ir atidaus vadovo - turtinės teisės į lizinguojamą pastatą Vingio g. 8, Klaipėdoje, esant akivaizdžiai nuostolių kilimo grėsmei, perleistos už maksimalią kainą, kurią buvo galima gauti per trumpiausią terminą. Nurodė, kad prieš 2003 m. sudarant lizingo sutartį dėl šio pastato perleidimo lizingo bendrovei ir jo išpirkimo ieškovo BUAB „Naruva“ finansinė padėtis buvo sunki. Finansinė padėtis blogėjo jau nuo 2000 metų, kai prasidėjus Rusijos krizei buvo nutraukta konservų gamyba, nes užsakovai UAB „Klaipėdos maistas“ ir AB „Žuvies konservai“ bankrutavo. Atakovas E. T., matydamas sunkią įmonės būklę, sau buvo nusistatęs minimalų atlyginimą ir dirbo tik puse etato, skolino įmonei savo pinigus - 30 000 Lt, kad ji galėtų atsiskaityti su darbuotojais ir tiekėjais. Pažymėjo, kad 2005 m. birželio 1 d. bendrovės įsiskolinimai siekė 2 295 140,41 Lt, tačiau dėl jo veiksmų įmonės galutiniai kreditoriniai įsiskolinimai sumažėjo iki 301 645,75 Lt. Dėl areštuotų banko sąskaitų įmonė negalėjo normaliai vykdyti veiklos, todėl didelė dalis finansinių operacijų būdavo vykdoma per UAB „Gražeda“- būdavo parašomi prašymai, kurių pagrindu UAB „Gražeda“ atlikdavo pavedimus ir savo lėšomis dengdavo UAB „Naruva“ įsipareigojimus kreditoriams. Siekiant atsiskaityti su AB „Šiaulių banku“ ir gauti apyvartinių lėšų, pastatas buvo parduotas UAB „VB lizingas“. Vadovaujantis lizingo sutarties Nr. SPLN2003-104683 nuostatomis, lizingo bendrovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu klientas daugiau kaip 20 kalendorinių dienų pradelsia mokėti privalomus mokėjimus, klientas tampa nemokus arba jam inicijuojama bankroto procedūra. Sutarties nutraukimo atveju pastatas negrąžintinai būtų tapęs lizingo bendrovės nuosavybe, o iki nutraukimo sumokėtos sumos nebūtų grąžintos lizingo gavėjui. Siekiant, kad ilgalaikiai nuomininkai neišsikeltų ir kad būtų užtikrintos pajamos iš nuomos, UAB „Naruva“ privalėjo renovuoti ir išplėsti pastatą, tačiau neturėjo lėšų, kurių pakaktų tiek senosios pastato dalies renovacijai, tiek naujajai statybai. Todėl naujosios pastato dalies statybą finansavo UAB „Gražeda“, tokiu būdu tapusi naujai statomo pastato savininke ir kartu viso pastato bendraturte. Tik dėl to, kad UAB „Gražeda“ prisidėjo prie pastato renovacijos ir įsipareigojo jį išplėsti, buvo išsaugoti nuomininkai, tuo pačiu ir užtikrintos nuolatinės UAB „Naruva“ pajamos. Ieškovai žalos faktą ir jos dydį kildina iš perleisto pastato verčių skirtumo. Tačiau teismas pažymėjo, jog ieškovas, sudarydamas lizingo teisių perleidimo sutartį, perleido ne turėtą pastatą, o turtines teises į pastatą. Pažymėjo, kad byloje ieškovai nepateikė nė vieno įrodymo apie perleistos turtinės teisės vertę, t.y. nepaneigta aplinkybė, kad 180 585,50 Lt suma, už kurią buvo perleistos lizingo gavėjo teisės, neatitiko realios rinkos kainos. Ieškovas, perleidęs lizingo gavėjo teises, atgavo 180 585,50 Lt sumą. Ši aplinkybė grindžiama byloje esančiu susitarimu, ieškovo išrašyta sąskaita bei specialisto išvada. Ieškovai prašomą priteisti žalą grindžia retrospektyvine turto vertinimo ataskaita, kurioje vertintas pastato plotas jau po UAB „Gražeda“ atlikto išplėtimo, t.y. vertintas 868,58 kv. m didesnis plotas nei realiai buvęs. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog lizingo teisių perleidimo sutartis neatitiko rinkos kainos ir dėl to įmonei galėjo būti padaryta žala. Pastato išplėtimas buvo finansuojamas vien tik UAB „Gražeda“ lėšomis ir būtent UAB „Gražeda“ buvo išplėstos dalies (868,58 kv. m.) statytoja ir savininkė, o UAB „Naruva“ priklausė tiktai 1 956,42 kv.m ploto senoji pastato dalis. Todėl ieškovai turėjo pateikti įrodymus būtent dėl senosios pastato dalies vertės. Pažymėjo, kad pastato vertę mažino ir ta aplinkybė, kad pastatas buvo valdomas ne vieno, o dviejų savininkų. Todėl sprendė, kad senosios pastato dalies vertė negali būti nustatinėjama vertinant vien tik jos proporcinę dalį visame pastate, nes senosios pastato dalies vertė nėra proporcingai lygi viso pastato vertės santykiui su senąja dalimi, senoji pastato dalis perėmimo metu nebuvo baigta renovuoti, buvo 79 proc. baigtumo. Tuo tarpu turto vertinime retrospektyviai vertintos jau užbaigtos renovuoti patalpos. Teismas sutiko su atsakovais, kad turtinių teisių į lizinguojamą pastatą pardavimo sandoris vertintinas kaip priverstinis. Itin sunki buvusi UAB „Naruva“ finansinė būklė ir negalėjimas laiku vykdyti lizingo įsipareigojimų lėmė, kad įmonei UAB „Naruva“ priklausiusi pastato dalis turėjo būti parduodama priverstinai ir skubiai, o tai lėmė atitinkamą turto kainą. Bankas bet kuriuo metu galėjo nutraukti lizingo sutartis, kas būtų reiškę, kad UAB „Naruva“ netenka teisių išpirkti įmonei priklausiusio pastato dalį ir kartu praranda iki tol sumokėtą dalį (daugiau kaip 180 000 Lt) lizingo įmokų. Pastatas turėjo būti parduotas priverstinai skubiai, todėl už jį mokėta likvidacinę vertę (1 660 000 Lt) atitinkanti kaina.

Teismas nurodė, kad UAB “Ertana” dar iki pasirašant patalpų Šilutės pl. 27, Klaipėdoje nuomos sutartį buvo skolinga įmonei UAB „Naruva“ ir dėl blogos UAB “Ertana” finansinės situacijos buvo didelė rizika, kad UAB “Ertana” gali būti iškelta bankroto byla ir skola nebus atgauta. Siekiant užtikrinti, kad UAB „Naruva“ užsitikrintų realias galimybes į skolos atgavimą ir valdytų skolos atgavimo procesą, buvo kreiptasi į UAB „VB Lizingas“ dėl leidimo sudaryti subnuomos sutartį. UAB „Naruva“ iš UAB „Ertana“ perėmė subnuomotojo teises bei įgijo teisę į trečiųjų asmenų, t.y. UAB „Rubikon Prodimpeksas“ mokėjimus įmonei UAB “Ertana”. Dėl to buvo padengta įmonės UAB “Ertana” skola UAB „Naruva“. Dėl taikytų areštų UAB „Naruva“ sąskaitoms, bendrovė, norėdama tęsti ūkinę veiklą, privalėjo įvairius mokėjimus vykdyti ir gauti per trečiuosius asmenis, nes kitu atveju visos lėšos, kurios būtų patekę į jos sąskaitą, būtų nurašytos kreditorių. Bylos duomenys patvirtino aplinkybę, kad UAB „Rubikon prodimpeksas“ pagal UAB „Naruva“ išrašytas sąskaitas ir šios bendrovės prašymus nurodytomis sumomis yra atlikusi bankinius pavedimus, tokiu būdu dengdama UAB „Naruva“ įsiskolinimą. Kadangi subnuomos mokesčio tarpusavio balansas (UAB „Rubikon prodimpeksas“- UAB „Naruva“- UAB “Ertana”) buvo nulinis, teismas sprendė, jog dėl to nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas E. T. šiuo sandoriu bendrovei padarė žalą. Nurodė, kad įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu- turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą.

Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė aplinkybės, jog UAB „Gražeda“ yra skolinga BUAB „Naruva“, dėl to ir šią ieškinio dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ieškovai remiasi atskirais FNTT tyrimo metu pateiktos specialisto išvados teiginiais ir visiškai ignoruoja visumą ir pačias išvadas. Tuo tarpu galutinėje FNTT išvadoje nurodyta, kad UAB „Gražeda“ 2005 m. spalio 29 d. už patalpų nuomą pagal 2003 m. liepos 31 d. nuomos sutartį įsiskolinimo neturėjo. Priešingai, pats ieškovas BUAB „Naruva“ tuo laikotarpiu buvo skolingas įmonei UAB „Gražeda“ 198 595,33 Lt. UAB „Naruva“ ir UAB „Gražeda“ tarpusavio mokėjimų istoriją ištyrę specialistai surašė net tris išvadas ir nė viena iš jų nepatvirtina ieškovų teiginių.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai

Ieškovas BUAB „Naruva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovų BUAB „Naruva“ ir V. P. ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismas atsakovų pateiktiems įrodymams ir paaiškinimams suteikė didesnę įrodomąją galią bei apskritai nevertino ieškovo poziciją pagrindžiančių įrodymų, pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota teismų praktika jas taikant ir aiškinant. Teismas nustatė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, remdamasis atsakovų procesiniais dokumentais ir paaiškinimais, kai tuo tarpu rašytiniai įrodymai akivaizdžiai prieštaravo nurodytoms aplinkybėms. BUAB „Naruva“ turtas nebuvo ir negalėjo būti areštuotas, kadangi dėl jo buvo sudaromi sandoriai, turtas buvo perleistas, o vienas iš sandorių yra netgi nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.

2. Teismas nemotyvuotai nurodo, kad UAB „Gražeda“ buvo naujojo pastato Vingio g. 8, Klaipėdoje savininke ir viso pastato bendraturte. Byloje nesant įrodymų dėl atskirų pastatų egzistavimo, taip pat BUAB „Naruva“ ir UAB „Gražeda“ bendrosios dalinės teisės į pastatą įregistravimo, konstatuotina, kad taip ir nebuvo. Šią išvadą pagrindžia Nekilnojamojo turto registro išrašai. Kadangi nagrinėjamu atveju pastatas nepriklausė keliems asmenims nuosavybės teise, nėra pagrindo jo vertę nustatinėti mažinant atsakovų sugalvotu koeficientu.

3. Teismas padarė klaidingas išvadas, jog 2005 m. birželio 7 d. lizingo teisių perleidimo sandoris buvo priverstinis, juo buvo siekiama išsaugoti BUAB „Naruva“ mokumą ir veiklos vykdymą, o sandorio sudarymu padaryta žala negali būti kildinama iš perleistų teisių ir prisiimtų įsipareigojimų skirtumo. BUAB „Naruva“ vienintelis pajamų šaltinis ir vykdomos veiklos objektas buvo ginčo pastato nuoma. Lizingo sutarties teisių ir pareigų perleidimo sandoriu padarytos žalos dydis gali būti logiškai apskaičiuojamas pagal gautos naudos ir prisiimtų įsipareigojimų skirtumą. Turtinės teisės vertė yra neatsiejama nuo šios teisės objekto, t.y. nuo pastato.

4. BUAB „Naruva“ patalpų būklė buvo gera, todėl nebuvo būtinybės jų rekonstruoti, ypač esant sunkiai jo finansinei būklei, kuri, kaip nuosekliai tvirtino atsakovai, tokia buvo jau nuo 2000 m., t.y. keturis metus. Nepaisant to, atsakovas E. T. 2004-2005 m. į pastato rekonstrukciją investavo net 719 750, 84 Lt (konstatuota specialisto išvadoje) sumą (šios sumos būtų užtekę kreditorių, areštavusių įmonės sąskaitas, reikalavimams patenkinti), kurią buhalterinėje apskaitoje nurašė. Kadangi E. T. minėtą sumą nurašė, o ne padidino perleisto turto vertę, konstatuotina, kad jis atliko neteisėtus veiksmus.

5. Byloje buvo nustatyta neginčijama aplinkybė, kad BUAB „Naruva“ per banko sąskaitas jokių operacijų neatliko. Tačiau teismas padarė niekuo nepagrįstą, bylos medžiagai prieštaraujančią išvadą, jog BUAB „Naruva“ UAB “Ertana” skolą iš UAB „Rubikon Prodimpeksas“, be kita ko, gavo ir tiesioginių mokėjimų būdu.

6. Teismas visiškai neatkreipė dėmesio į aplinkybę, jog UAB “Ertana” savo įsiskolinimą BUAB „Naruva“ dengė mokėdama savo lizingo sutarties įmokas. Kadangi UAB „Naruva“ nebuvo skolinga UAB “Ertana”, o buvo atvirkščiai, teismo išvada, kad UAB „Rubikon Prodimpeksas“ mokėjimų pagrindu BUAB „Naruva“ atgavo skolą iš UAB “Ertana” yra visiškai nelogiška. Faktas, kad subnuomotų patalpų adresu buvo įregistruota BUAB „Naruva“ buveinė niekaip negali patvirtinti subnuomos sandorio vykdymo. BUAB „Naruva“ įstatai nuo ginčo sandorio sudarymo pakeisti ar registruoti nebuvo, buveinė šiuo adresu įregistruota dar prieš ginčo sandorio sudarymą. Specialistų išvadose nurodytas galutinio įmonių tarpusavio atsiskaitymo balansas buvo sudarytas remiantis ne tik pirminiais, bet ir antriniais buhalterinės apskaitos dokumentais- registrais, kurie nepagrįsti pirminiais dokumentais.

7. Dėl UAB „Gražeda“ skolos teismas pateikė išvadas, kurios viena kitai prieštarauja, todėl jos nelaikytinos ieškinio netenkinimo pagrindu, o byla - visapusiškai išnagrinėta. Motyvuodamas BUAB „Naruva“ skolą UAB „Gražeda“ pats teismas remiasi FNTT išvados aprašomąja dalimi, nors teigia, kad šiuo dokumentu ieškovai savo pozicijos grįsti negali. Ieškovų pateikti skaičiavimai atlikti vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 3 dalies nuostatomis, neskaičiuojant neteisėtai apskaitytų pirminiais dokumentais nepagrįstų sumų, todėl jokio prieštaravimo teisės aktų nuostatoms nėra.

Ieškovas V. P. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškovų ieškinį tenkinti iš dalies: iš atsakovų E. T., G. T. ir UAB „Gražeda“ solidariai priteisti 2 116 771,77 Lt BUAB „Naruva“ naudai; iš atsakovo E. T. priteisti 542 842,68 Lt BUAB „Naruva“ naudai; iš atsakovo UAB „Gražeda“ priteisti 436 646,50 Lt skolos BUAB „Naruva“ naudai; priteisti iš atsakovų 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistų sumų; pripažinti 2003 m. spalio 30 tarp BUAB „Naruva“ ir UAB „Ertana“ sudarytą subnuomos sutartį dėl patalpų Šilutės pl. 27, Klaipėda, nuomos tariamu sandoriu ir šią sutartį panaikinti bei priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas buvo šališkas. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis yra pažodžiui visas tekstas nukopijuotas iš atsakovų atstovo E.R. baigiamosios kalbos, kurią jis pateikė raštu teismui per baigiamąsias kalbas. Savarankiškų sprendimo motyvų teismas nepateikė, neužsiminė apie ieškovų į bylą pateiktus argumentus ir įrodymus. Remiantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši byla nagrinėjama jau septynerius metus ir dėl jos 2005 m. pradėta bankroto byla negali būti užbaigta, prašo imtis priemonių išnagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme be grąžinimo pirmajai instancijai.

2. Ieškovai nematė jokio reikalo paneigti atsakovų pateiktus nepagrįstus jokiais įrodymais ir niekaip nusijusius su nagrinėjama byla argumentus dėl skardinių gamybos, nuomos sutarčių su UAB „Klaipėdos maistas“ nutraukimo, Rusijos muitų padidinimo ir pan. Žalos atlyginimas yra susijęs su 2005 m. įvykiais, todėl nagrinėti 2000 m. įvykius nėra jokios prasmės.

3. Teismas visiškai neanalizavo E. T. kaip įmonės vadovo veiklos, kuri atnešė jo vadovaujamai bendrovei nuostolius. Byloje nustatyta, kad E. T. leido sudaryti daugiau kaip 1 mln. Lt bendrovės (UAB “Ertana”), kuriai vadovavo jo brolis E. T., įsiskolinimui. Šios skolos BUAB „Naruva“ taip ir neatgavo, kas tik itin pablogino BUAB „Naruva“ finansinę padėtį.

4. Teismas visiškai neanalizavo E. T., kaip įmonių BUAB „Naruva“ ir UAB „Gražeda“ bendraakcininko interesų konflikto, savo asmeninių ir įmonės interesų supainiojimo. Praėjus vos keliems mėnesiams po lizingo gavėjo teisių perleidimo sutarties sudarymo, UAB „Gražeda“ sumokėjo lizingo įmokų likutį ir 2005 m. spalio 6 d. priėmimo-perdavimo akto su lizingo bendrove pagrindu tapo pastato savininke. Be to, didžiąją dalį lizingo įmokų likučio UAB „Gražeda“ galėjo pasidengti netrukus pardavusi keliolika procentų pastato už 899 000 Lt bendrovėms UAB „Visio Futuri“ ir UAB „Baltijos autocentras“. Minėta lizingo gavejo teisių perleidimo sutartimi jokia nauda įmonei nebuvo sukurta, jokių lėšų įmonė negavo, sumokėtų lizingo įmokų neatgavo, mokumas nebuvo atkurtas. Negali būti laikomas naudingu veiksmas, kai buvo įmonės įsipareigojimai sumažinti įmokų likučio suma 1,3 mln. Lt, tačiau tuo pačiu prarasta galimybė išsipirkti 4,1 mln. Lt vertės pastatą. Lizingo bendrovė jokių pretenzijų įmonei nereiškė, nuomos mokestis už ginčo pastatą per mėnesį buvo 25 960 Lt, o lizingo įmoka 19 253,23 Lt. Todėl nuomos mokestis galėjo visiškai padengti lizingo įmoką.

5. Atsakovai klaidina teismą, kad prisidėjusi prie statybos darbų UAB „Gražeda“ tapo naujojo pastato savininke ir viso pastato bendraturte. Teismo sprendime klaidingai teigiama, kad statybos leidimas rekonstrukcijai 2004 m. kovo 2 d. išduotas UAB „Naruva“ ir UAB „Gražeda“, nes šiame statybos leidime 2004 m. kovo 2 d. UAB „Gražeda“ nurodyta nebuvo, o prierašas dėl UAB „Gražeda“ atsirado vėliau, bendrovei UAB „Naruva“ jau nebeesant pastato savininke. UAB „Gražeda“ prisidėjo prie pastato rekonstrukcijos, ji apmokėjo dalį statybos darbų ir statybinių medžiagų įsigijimo kainos, tačiau vien dėl to savaime UAB „Gražeda“ netapo rekonstruoto pastato bendraturte. Tuo pačiu nepagrįsti yra argumentai, kad pastatą valdė keli savininkai, o parduodant keliems bendraturčiams priklausantį pastatą jo vertė mažėja. VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre pastato savininku buvo registruotas tik UAB „SEB Lizingas“.

6. UAB „Naruva“ negavo 180 585,50 Lt, kurią neva UAB „Gražeda“ įsipareigojo sumokėti bendrovei UAB „Naruva“, kompensuodama lizingo įmokas. Sąskaita buvo išrašyta 2005 m. lapkričio 8 d., t.y. po bankroto bylos iškėlimo ir net nepateikta bendrovei UAB „Gražeda“.

7. Perrašius atsakovų argumentus apie pastato Vingio g. 8, Klaipėdoje vertę, laikytina, kad teismas šiems argumentams pritarė. Tačiau atsakovų (teismo) argumentai apie neva buvusio pastato vertę 1 281 120,88 Lt yra nepagrįsti jokiais įrodymais, išvados padarytos remiantis atsakovų išgalvotais samprotavimais, klaidingai vertinti esami byloje rašytiniai įrodymai. Perleidžiant lizingo teises 2005 m. birželio 7 d. UAB „Gražeda“ perėjo teisė valdyti ne tik 1956,42 kv.m. teisiškai registruotą, bet ir papildomai pastatytą pastato plotą, kuris nebuvo teisiškai įregistruotas. 2005 m. balandžio 18 d. UAB „IBB“ užfiksavo nebaigto rekonstruoti statinio plotą 2925,64 kv.m. UAB „Gražeda“, neturėdama rašytinių įrodymų, nepagrįstai save vadina vienintele naujosios pastato dalies statytoja ir savininke. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Gražeda“ panaudotos lėšos buvo naudojamos tik pristatyto pastato dalies statybai ir nėra jokių įrodymų, kad UAB „Naruva“ į pastato rekonstrukciją investuotos 719 750,84 Lt lėšos buvo panaudotos tik senosios pasato dalies rekonstrukcijai. Teismo nustatyta pastato vertė 1 281 120,88 Lt yra neteisinga, prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams ir nepagrįsta jokiais kitais įrodymais (turto vertintojų išvadomis), todėl vadovautis tokia verte nėra jokio pagrindo.

8. Ieškiniu yra reikalaujama UAB „Gražeda“ įsiskolinimo, kuris yra apskaičiuotas remiantis pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais ir sudaro 436 646,50 Lt. Todėl, padarius įskaitymą, galima teigti, kad UAB „Naruva“ bendrovei UAB „Gražeda“ už apmokėtus statybos darbus būtų turėjusi kompensuoti kur kas mažesnę sumą, t.y. 227 167,58 Lt (663 814,08- 436 646,50 Lt).

9. Su atsakovų ir teismo argumentais dėl skolos pasidengimo tiesioginių ir kitų mokėjimų iš UAB „Rubikon Prodimpeksas“ ieškovas sutinka tik iš dalies. Sulyginus FNTT išvadoje bei atsakovų pateiktus UAB „Rubikon Prodimpeksas“ mokėjimus nustatyta, kad iš viso buvo atlikti aštuoni mokėjimai. Todėl UAB „Naruva“ iš UAB „Ertana“ atgavo 281 573,04 Lt, o ne 809 480 Lt skolą. Subnuomos sutarties fiktyvumą netiesiogiai pripažįsta patys atsakovai, teigdami, kad sudarius subnuomos sutartį tikslas buvo atsiimti skolą, bet ne sukurti realius nuomos santykius. Tokiu būdu, patikslinus skaičiavimus, vietoj ieškinyje apskaičiuotos UAB “Ertana” 824 415,72 Lt skolos bendrovei UAB „Naruva“, gaunama skola 542 842,68 Lt (824 415,72 Lt-281 573,04 Lt), kuri priteistina iš atsakovo E. T., o ieškinio reikalavimas 281 573,04 Lt suma mažintinas.

10. Nepagrįstai buvo atmesta ieškinio dalis dėl UAB „Gražeda“ įsiskolinimo už patalpų nuomą, nes atsakovai ir teismas vadovavosi tik bendra FNTT specialistės išvada apie tai, kad UAB „Gražeda“ nėra skolinga už patalpų nuomą, tačiau neanalizavo pačios specialisto išvados turinio, patalpų nuomos sutarties, pateiktų sąskaitų už nuomą. Remiantis pirminiais dokumentais apskaičiuota, kad UAB „Gražeda“ liko skoloje bendrovei UAB „Naruva“. Tuo tarpu teismas vadovavosi apskaitos registrų, kuriuose esantys duomenys nėra pagrįsti pirminiais apskaitos dokumentais, pagrindu padarytomis išvadomis, jog neva UAB „Gražeda“ neliko skolinga ir netgi atvirkščiai - UAB „Naruva“ liko skolinga bendrovei UAB „Gražeda“. Apelianto teigimu, klaidingi buhalteriniai duomenys buvo įrašyti sąmoningai siekiant UAB „Naruva“ bankroto atveju išvengti išieškojimo nukreipimo į UAB „Gražeda“. Nepagrįstai atmesta ieškinio dalis dėl UAB „Gražeda“ įsiskolinimo už patalpų nuomą. Vien šiuo nuomos sandoriu UAB „Gražeda“ patyrė 250 954 Lt žalą (nesumokėjo 94 597,72 Lt nuomos mokesčio ir UAB „Naruva“ negavo 156 357 Lt nuomos mokesčio naudos (7107 Lt x 22), nes UAB „Gražeda“ subnuomavusi patalpas gavo didesnę nuomos kainą, kurią galėjo tiesiogiai gauti UAB „Naruva“).

Atsakovai UAB „Gražeda“, E. T., G. T. atsiliepimu prašo atmesti ieškovo BUAB „Naruva“ apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo šiuos argumentus.

1. Surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad teismo išvados yra teisingos ir nėra jokių abejonių, kad UAB „Naruvos“ finansinė padėtis iki lizingo sutarties teisių perleidimo buvo itin sudėtinga. Todėl pastato lizingo teisių pardavimas buvo priverstinis sandoris, kurio kaina atitiko rinkos vertę. Atsakovai nedisponavo teismų sprendimais ir antstolių patvarkymais, kuriais BUAB „Naruva“ kreditorių reikalavimu buvo taikyti areštai įmonės turtui, nes ne atsakovų, o ieškovo turtas buvo areštuotas. Todėl, siekdamas paneigti argumentą dėl sunkios UAB „Naruva“ padėties ir areštų buvimo, UAB „Naruvos“ interesus atstovaujantis bankroto administratorius privalėjo į bylą pateikti dokumentus, paneigiančius atsakovų poziciją ir sunkios įmonės padėties buvimą.

2. Apeliacinio skundo teiginys, kad UAB „Naruva“ tinkamai vykdė savo prievoles bankams, akivaizdžiai prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. AB „Šiaulių banko“ pažymoje aiškiai nurodoma, kad UAB „Naruva“ vėluodavo mokėti palūkanas. SEB banko pažymoje nurodoma, kada kokie mokėjimai buvo atlikti už UAB „Naruva“, nes visus mokėjimus bankui pagal UAB „Naruva“ prašymus atlikdavo tretieji asmenys, o ne pati UAB „Naruva“, kuri to negalėjo daryti dėl sąskaitų arešto.

3. Nors ieškovas skunde nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog lizingo teisės UAB „Gražeda“ buvo perleistos už rinkos vertę, tačiau prašymo teismui atlikti ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta UAB „Gražeda“ perleisto lizingo teisių į pastato dalį rinkos vertė, nepateikė. Teismas ir atsakovai byloje ne kartą kėlė klausimą dėl ekspertizės reikalingumo, ieškovai niekada neprašė jos skirti, nors būtent ieškovams tenka pareiga įrodyti ieškinio pagrįstumą. Ieškovui BUAB „Naruva“ priklausė tiktai 1 956,42 kv.m. ploto senoji pastato dalis, todėl ieškovai turėjo pateikti įrodymus būtent dėl senosios pastato dalies vertės. Priverstinis turtinių teisių perleidimas sąlygojo būtent tokią sandorio kainą, t.y. pastatas turėjo būti parduodamas priverstinai skubiai, todėl už jį mokėtina likvidacinę vertę atitinkanti kaina. Pajamos iš patalpų nebuvo vienintelis UAB „Naruva“ pajamų šaltinis, nes tai buvo gamybinė įmonė, turinti įrengimus bei mašinas ir ji pardavinėjo savo sandėlio likučius bei perpardavimui skirtas prekes. Ieškovai klaidina teismą, kad perduodamų patalpų vertė turėjo būti padidinta investicijų suma. Įvertinus, kad UAB „Naruva“ priklausė tik dalis pastato (69/100), kad rekonstruojamos patalpos perdavimo metu buvo 79 proc. baigtumo, kad pastatą valdė bendraturčiai, dėl ko parduodant jo dalį kaina mažėja 15 proc., bei atsižvelgiant į tai, kad dėl priverstinio skubėjimo pastatas parduotas likvidacine verte, kas sudaro 69 proc. rinkos vertės, gauname, kad perleistos pastato dalies kaina, įvertinus visas investicijas, galėjo būti ne didesnė kaip 1 310 774,71 Lt.

4. Ieškovas kelia klausimus dėl atsakomybės už galimai neteisingą apskaitos vedimą, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir minėtos aplinkybės nebuvo tirtos. Be to, už Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Verslo apskaitos standartų normų laikymąsi įmonėje atsakinga buvo buhalterė, kuri ir sudarė balansines apyvartas. Byloje surinkti UAB „Naruva“ prašymai, adresuoti UAB „Rubikon prodimpeksui“, patvirtina tarp UAB „Naruva“ ir UAB „Rubikon prodimpeksas“ vykusius atsiskaitymus mokėjimų ir užskaitų būdu.

5. Teismas nė viename sakinyje nepasisakė, kad FNTT išvada remtis draudžiama. Priešingai, teismas nurodė, kad būtent ieškovams teko pareiga įrodyti skolos egzistavimo faktą, tačiau jiems nepateikus jokių kitų įrodymų, teismas rėmėsi būtent FNTT išvadomis. Nesant byloje įrodymų, kuriuos pateikti privalėjo būtent reikalavimą pateikęs asmuo, t.y. ieškovas, teismas pagrįstai rėmėsi FNTT išvadų apibendrinamosiomis dalimis, kurios aiškiai atsakoma, kad ištyrusi įrodymų visetą FNTT nenustatė, jog UAB „Gražeda“ galėjo likti skolinga UAB „Naruva“.

Ieškovas BUAB „Naruva“ atsiliepimu į ieškovo V. P. apeliacinį skundą pritarė apelianto skundo argumentams.

Atsakovai UAB „Gražeda“,E. T.,G. T. atsiliepimu į ieškovo V. P. apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.

1. Lietuvos Respublikos teisės aktai nedraudžia persakyti ar pakartoti atsakovų pateiktus argumentus, jei teismo įsitikinimu jie išsamiai ir nuosekliai paneigia atitinkamus ieškovų reikalavimus ir argumentus.

2. Ieškovai neneigė, kad UAB „Naruva“ situacija buvo bloga, todėl teismas pagrįstai šias aplinkybes laikė nepaneigtomis. UAB „Naruva“ būklė buvo itin sudėtinga ir ji neturėjo pinigų, iš kurių galėtų atsiskaitytinu kreditoriais, o įsipareigojimai buvo labai dideli ir įmonė kuo toliau tuo labiau juos vėlavo vykdyti. Todėl visiškai kitame kontekste privalu vertinti atsakovo E. T. veiksmus.

3. Apelianto teiginius, kad UAB „Naruva“ lizingo teisių perleidimo sutartimi jokia nauda įmonei padaryta sukurta, jokių lėšų įmonė neatgavo, paneigia byloje esantys dokumentai, patvirtinantys, kad UAB „Naruva“, perleidus lizingo gavėjo teises, atgavo 180 585,50 Lt sumą. UAB „Naruva“ šią sąskaitą įtraukė į savo apskaitą ir jokio UAB „Gražeda“ įsiskolinimo fiksuoto šiai sumai nėra. Priešingu atveju UAB „Naruva“ bankroto administratorius privalėjo įtraukti UAB „Gražeda“ tarp debitorių ir imtis skolos išieškojimo, tačiau į bylą apie tai jis jokių faktų nepateikė. Teiginio, kad sąskaita net nepasiekė UAB „Gražeda“ buhalterijos, apeliantas nepagrindžia jokiais įrodymais, o jį paneigia ir tas faktas, kad minėtą sąskaitą į bylą su apeliaciniu skundu pateikė būtent UAB „Gražeda“.

4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad jokio būtinumo skubėti perleisti lizingo teises nebuvo, nes nuomos mokestis galėjo padengti lizingo įmoką. Visų pirma, įmonei esant nemokiai, kuris nors iš kreditorių galėjo bet kuriuo metu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Antra, kreditorių skolas išieškantys antstoliai, išsiaiškinę, kad UAB „Naruva“ visus mokėjimus vykdo per UAB „Gražeda“, bet kuriuo momentu galėjo priimti patvarkymą skirtą UAB „Gražeda“, kuriuo būtų areštuotos UAB „Naruva“ mokėtinos sumos.

5. Apeliantas, tvirtindamas, kad vien rekonstrukcijos metu pastato plotas padidintas apie 1000 kv.m ir dėl to akivaizdu, kad pastatas buvo vertingas ir turto vertintojų atliktas vertinimas atitiko rinkos kainas, visiškai ignoruoja faktą, kad pastatą išplėtė ne UAB „Naruva“, o UAB „Gražeda“. Todėl UAB „Naruva“ ir negalėjo pretenduoti į kito juridinio asmens sukurtą vertę.

6. Iš teismo sprendimo matyti, kad teismas rėmėsi visomis į bylą pateiktomis turto vertinimo ataskaitomis, bet kartu atsižvelgė ir į visas svarbias aplinkybes, kurios turėjo įtakos perleisto pastato dalies vertei. Jei UAB „Naruva“ priklausiusi pastato dalis būtų buvusi verta daugiau, tai ir lizingo bendrovei jis būtų buvęs brangiau parduotas, nes pastato pardavimo bankui (Lizingo bendrovei) tikslas buvo gauti kuo daugiau pinigų skoloms grąžinti. Bylos duomenys patvirtina, kad įmonė turėjo skolų daugiau nei 1,5 mln. Lt, bet su banku pavyko susitarti tik dėl 1,5 mln. Lt kainos ir akivaizdu, kad pastatas negalėjo būti vertas daugiau.

7. Teigdamas, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, kad visos UAB „Gražeda“ panaudotos lėšos buvo naudojamos tik pristatytos pastato dalies statyboms, apeliantas ignoruoja tai patvirtinančius įrodymus: trišalę rangos sutartį, statybos leidimą, nepriklausomą auditoriaus ataskaitą, kurioje nurodoma, kad nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. spalio 25 d. UAB „Gražeda“ nieko daugiau nestatė. Apeliantas nutyli, kad statybos leidimas pastato rekonstrukcijai 2005 m. rugsėjo 27 d. galutinai perregistruotas UAB „Gražedai“, o leidimo papildymas, kurio pagrindu statytoju tapo ir UAB „Gražeda“ padarytas dar 2004 m. balandžio 9 d., t.y. tuo metu, kai UAB „Naruva“ dar nebuvo pardavusi pastato lizingo teisių UAB „Gražedai“. Ieškovas nenurodo jokių konkrečių įrodymų, kurie paneigtų teismo išvadą, kad UAB „Gražeda“ tapo pastato bendraturte. UAB „Gražeda“ pastato bendraturte tapo keliais pagrindais, t.y. tarpusavio susitarimo pagrindu (t.. 2, b. l. 62), statybos leidimo pagrindu (t. 9, b. l. 5-6)); atliktų investicijų pagrindu; valstybės su UAB „Gražeda“ dar 2003 m. sausio 3 d. sudaryta ilgalaikė dalies sklypo, kurioje ir buvo pastatytas priestatas, subnuomos sutartis (t. 6, b. l. 25-26). Apeliantas ignoruoja faktą, kad buvo atliekama ne tik pastato rekonstrukcija, bet ir išplėtimas. Todėl akivaizdu, jog ta dalis, kuri buvo UAB „Gražeda“ naujai statoma, yra nauja statyba. Perimdama iš UAB „Naruva“ pagal lizingo sutartį kylančias teises ir pareigas UAB „Gražeda“ įsipareigojo bankui sumokėti ne tik 382 128,75 Eur ( 1 319 414,15 Lt) skolos, bet ir 76 043,15 Eur (t.y. 262 561,79 Lt) palūkanų, kurios privalo būti įtrauktos į sandorio perleidimo kainą, kartu su 180 585,50 Lt suma. Todėl skaičiuotina, kad minėtos turtinės teisės į senąją pastato dalį įsigijimas UAB „Gražeda“ iš viso kainavo ne mažiau kaip 1 762 561,44 Lt.

8. Apeliantas klaidina teismą, kad byloje esančiais dokumentais pagrįstas tik 281 573,04 Lt UAB „Naruva“ sumos atgavimas. Byloje esančios UAB „Naruva“ UAB „Rubikon prodimpeksui“ už nuomą išrašytos sąskaitos ir prašymai patvirtina, kad nuomos kaina ir UAB „Naruva“ gautinos sumos buvo ne 35 196,63 Lt, o 57 820 Lt. Be to, byloje yra ne aštuonios, o devynios sąskaitos. Todėl vien pirminiai dokumentai patvirtina, kad UAB „Rubikon prodimpeksas“ pagal minėtą nuomos sutartį UAB „Naruva“ sumokėjo 520 380 Lt. Tuo tarpu likusiai 289 100 Lt sumai buvo išrašyta kreditinė sąskaita, nes nuomos laikotarpis buvo sutrumpintas 5 mėnesiais, tad tą sumą UAB “Ertana” ir liko skolinga UAB „Naruva“. Atmestinas apelianto argumentas, kad UAB “Ertana” neva gavo dvigubą nuomos mokestį. Byloje esantys UAB „Naruva“ prašymai patvirtina, kad nuomininkas UAB „Naruva“ subnuomininko UAB „Rubikon prodimpeksas“ prašo mokėti ne už nuomotoją UAB “Ertana”, o už UAB „Gražeda“, todėl UAB “Ertana” jokiu būdu negalėjo gauti naudos tokio prašymo pagrindu.

9. Vien tik FNTT išvada, kurioje dar ir aiškiai nurodyta, kad specialistai tyrė ne viską, negali būti pagrindu ir vieninteliu nurodymu ieškiniui dėl 436 450,50 Lt skolos. Nors ieškovai privalėjo, bet nenurodė kokios konkrečios prievolės pagrindu ir pagal kokias sąskaitas UAB „Gražeda“ liko skolinga UAB „Naruva“ ir jokių skolą įrodančių dokumentų į bylą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl teismo sprendimo motyvuojamosios dalies reikalavimų

Teismo sprendimas turi atitikti formos ir turinio reikalavimus, įtvirtintus CPK 270 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 4 dalį motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Paprastai ginčo bylose šalys išreiškia priešingas teisines pozicijas. Priimdamas sprendimą vienos ginčo šalies naudai, teismas iš esmės pripažįsta, kad ji yra teisi, todėl visiškai ar iš dalies sutinka su jos pateiktais teisiniais argumentais. Įstatyme teismo sprendimo motyvams nekeliamas originalumo (naujumo) reikalavimas. Todėl situacija, kai motyvai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas, sutampa su byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose pateiktais argumentais, per se nėra proceso teisės pažeidimas, juolab - teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str.). Tokiu atveju nėra pagrindo teigti, kad toks teismo sprendimas yra be motyvų, o dėl jo pagrįstumo sprendžiama pagal išdėstytų motyvų turinį, išsamumą, atitiktį faktinėms aplinkybėms ir įstatymams. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi kasacinio teismo nuostatą, kad tokia praktika, kai teismas procesinio sprendimo motyvuojamoje dalyje pažodžiui atkartoja dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, nėra pozityvi ir skatintina teismo proceso veiklos kultūros bei etikos požiūriu, nes sudaro atsainaus požiūrio į teismo sprendimo surašymą įspūdį, proceso dalyviams gali kelti abejonių teismo kompetencija, nešališkumu, sprendimo teisėtumu ir panašias nepageidaujamas pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2010).

Konstatavus, jog teisėjų kolegija nenustato CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl pastato lizingo teisių perleidimo UAB „Gražeda“

Ieškovai prašo iš atsakovų solidariai priteisti 2 116 771,77 Lt žalos atlyginimo ieškovui BUAB „Naruva“. Žala kildinama iš lizingo teisių į pastatą Vingio g. 8, Klaipėdoje perleidimo - 2005 m. birželio 7 d. buvo pasirašyta trišalė skolos perkėlimo sutartis, kurią pasirašė UAB „Naruva“, UAB „Gražeda“ ir trečiasis asmuo UAB „SEB VB lizingas“ (t. 1, b.l. 33-34). Pagal ją UAB „Naruva“ atsisakė lizingo teisių į minėtą pastatą, visos lizingo gavėjo teisės perėjo UAB „Gražeda“. Prieš tai - 2003 m. spalio 24 d. UAB „Naruva“, kuriai iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo atsakovas E. T., su tuometine UAB „VB lizingas“ buvo sudaręs finansinio lizingo sutartį Nr. LN 2003-104683, kuria numatyta, kad UAB „Naruva“ parduos už 1,5 mln. Lt priklausantį bendrovei minėtą 1 956,42 kv. m pastatą ir įgys teisę jį atgal išsipirkti iš lizingo bendrovės. Lizingo sutarties galiojimo metu BUAB „Naruva“ atliko pastato rekonstrukcijos darbus, į juos investavo 719 750,84 Lt. Ieškovų nuomone, pastato reali vertė buvo 4,1 mln. Lt, pastatas UAB „Gražeda“ perėjo už lizingo įmokų likutį – 1 319 414,15 Lt. Ieškovų teigimu, UAB „Naruva“ buvo padaryta 2 116 771,77 Lt žala, kurią ieškovai apskaičiuoja iš jų pateiktos pastato rinkos kainos (4 100 000 Lt) atimdami UAB „Gražeda“ perimtus įsipareigojimus bankui (1 319 414,15 Lt) bei UAB „Gražeda“ į pastato rekonstrukciją iki pastato perėmimo investuotas lėšas (663 814,08 Lt), t. y. 4 100 000 Lt – 1 319 414,15 Lt – 663 814,08 Lt = 2 116 771,77 Lt. Pirmosios instancijos teismas šią ieškinio dalį, kaip ir kitas, atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, į bylą pateiktų įrodymų vertinimas teikia pakankamą pagrindą iš dalies sutikti su ieškovų apeliacinių skundų argumentais dėl tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo. Šiame kontekste pažymėtina, kad dėl šio pastato lizingo teisių perleidimo buvo inicijuota baudžiamoji byla, tačiau joje E. T. buvo išteisintas. Kita vertus, toje byloje konstatuota, kad išvada, jog E. T. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog nebuvo padaryti civilinės teisės deliktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 22 d. nutartis baudž. byloje Nr.2K-7-262/2013) (t. 9, b.l. 34-38).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pagrindu iš esmės galima sutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvada, kad tiek iki 2003 m. spalio 24 d. lizingo sutarties sudarymo, tiek ir vėliau UAB „Naruva“ finansinė padėtis buvo pakankamai komplikuota, bendrovės sąskaitos buvo areštuotos. Todėl teisėjų kolegija šių sprendime nurodytų aplinkybių nekartoja, juo labiau, kad ir minėtoje baudžiamojoje byloje kasacinis teismas savo nutartyje yra konstatavęs finansines UAB „Naruva“ problemas, o ir pats apeliantas V. P. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog įmonė tam tikru laikotarpiu turėjo finansinių problemų (tik nedetalizuoja šio laikotarpio). Ikirekonstrukcinės būklės 1 956 kv. m ploto pastatas buvo parduotas lizingo bendrovei ir gautas 1,5 mln. Lt finansavimas. Ši suma yra pakankamai artima UAB „Turto spektras“ nustatytai orientacinei preliminariai pastato priverstinio pardavimo (likvidacinei) turto vertei – 1,66 mln. Lt (t. 1, b.l. 17), o taip pat ir vidutinei rinkos vertei Nekilnojamojo turto registro duomenimis 1,68 mln. Lt (t. 2, b.l. 43). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pats pastato lizingo teisių perleidimo UAB „Gražeda“ faktas, turint galvoje galimas pasekmes netinkamo lizingo sutarties vykdymo atveju, nepaisant tam tikrų galimų abejonių, vis tik nelaikytinas akivaizdžiai žalingu UAB „Naruva“. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, susijusius su tuo, kad lizingo įmokas UAB „Naruva‘ galėjo dengti pajamomis iš patalpų nuomos ir išlaikyti lizinguojamą turtą– iš bylos duomenų matyti, kad šios pajamos iš tikrųjų buvo šiek tiek didesnės už lizingo įmokas, taigi, formaliai apeliantai teisūs, tačiau, kita vertus, minėtas faktas nereiškia, kad gaunamos pajamos turėjo naudojamos vien tik lizingo įmokoms mokėti, nes įmonė turėjo ir kitų didelės apimties įsipareigojimų.

Esminis ginčas yra dėl to, ar perleidžiant lizingo teises UAB „Gražeda“ jos nebuvo perleistos itin nenaudingomis sąlygomis, t.y. tokiomis sąlygomis, kurios akivaizdžiai lemia netgi didesnius praradimus perleidus lizingo teises nei būtų atsiradę pačiai įmonei neįvykdžius lizingo sutarties – savo turėto turto bei įmonės sumokėtų įmokų lizingo bendrovei 180 585,50 Lt praradimą. Tokiu atveju nebūtų pakankamo pagrindo pateisinti įmonės vadovo veiksmus nei verslo nesėkme, nei daugiau ar mažiau paaiškinama naudojimosi verslo sprendimo priėmimo rizikos teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybių visuma leidžia daryti kur kas labiau tikėtiną išvadą apie būtent tokio atvejo pripažinimą nei sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiuo aspektu.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pastatas po lizingo teisių perleidimo atiteko UAB „Naruva“ vadovo E. T. sutuoktinei priklausančiai UAB “Gražeda“. UAB „Naruva“ neteko galimybės gauti bet kokias pajamas iš šio pastato, kurio rekonstrukcijai po lizingo sutarties sudarymo investavo 719 750,84 Lt, patalpų nuomos, netrukus bankrutavo. Tuo tarpu UAB „Gražeda“ netrukus atsiskaitė su lizingo bendrove, o po to pardavė dalį pastato patalpų, gaudama už tik kiek daugiau nei dešimtadalį (124/1000) patalpų daugiau kaip 900 000 Lt. Byloje taip pat nėra ginčo, kad UAB „Naruva“ ir UAB „Gražeda“ atliko investicijas į pastatą, pastato tiek plotas, tiek vertė padidėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamo pagrindo vadovautis apeliantų nurodomu žalos (jos padarymo atveju) apskaičiavimo principu – nuo visos pastato rinkos vertės lizingo teisių perleidimo dieną (4,1 mln. Lt –UAB „Verslavita“ turto vertinimo ataskaita, t. 5, 133-154) minusuojant nesumokėtą lizingo įmokų likutį ir UAB „Gražeda“ investicijų sumą. Minėta, kad investicijas į pastatą atliko abi bendrovės, tokiu būdu buvo padidintas pastato plotas ir pastato vertė apskritai. Kokia būtų UAB „Naruva“ lizinguotos 1 956,42 kv. m ploto pastato dalies, kuri ir buvo perleista skolos perkėlimo sutartimi, rinkos vertė UAB „Naruva“ atliktos rekonstrukcijos rezultate be UAB „Gražeda“ investicijų įtakos, apeliantai įrodymų nepateikė, ekspertizės skirti neprašė (nors byla jau buvo nagrinėjama du kartus) ir neprašo (CPK 178 str.). Kita vertus, akivaizdu, kad atsakovas E. T., sudarydamas skolos perkėlimo sutartį, žinodamas, kad įmonė yra į lizinguojamą pastatą investavusi virš 700 000 Lt, visiškai neatsižvelgė į tai ir dėl to ši investicijų suma buvo faktiškai prarasta. Dar daugiau, kaip matyti iš 2007 m. gegužės 31 d. specialisto išvados ikiteisminiame tyrime minėta naujai sukurta vertė 719 750,84 Lt 2005 m. birželio mėn. buvo apskritai nurašyta į sąnaudas (t. 1, b.l. 94). Pažymėtina, kad ši investuota ir nurašyta suma viršijo pusę visos lizingo bendrovei mokėtinos įmokų sumos. Minėta, kad įmonės finansinė padėtis buvo sunki, sąskaitos areštuotos ilgą laiką, įmonė atsiskaitymus vykdydavo per UAB „Gražeda“ ar kitas bendroves. Nepaisant tokios komplikuotos padėties, perleidęs turtą lizingo bendrovei, t.y. įmonei nebebūnant pastato savininke ir lizingo sutarties rezultate rizikuojant apskritai prarasti turėtą ikirekonstrukcinės būklės turtą, įmonės vadovas, nesant byloje jokių įtikinamų įrodymų apie rekonstrukcijos nedelsiamą būtinumą (tai atsakovų teigiama tik deklaratyviai, tuo tarpu iš bylos duomenų matyti priešingai - pastatas statytas tik prieš šešis metus, patalpų būklė labai gera – t. 1, b.l. 27), ėmėsi rekonstrukcijos ir lėšų rekonstrukcijai susigrąžinimo klausimo ne tik neaptarė skolos perkėlimo sutartyje, bet ir jas be teisėto pagrindo apskritai nurašė į sąnaudas. Tuo tarpu galima pagrįstai manyti, kad neperleidus lizingo gavėjo teisių UAB „Gražeda“ net ir lizingo sutarties neįvykdymo atveju minėtos investicijos būtų buvusios reikšmingos galutiniuose atsiskaitymuose su lizingo bendrove ir žala įmonei galėjo būti mažesnė nei perleidus lizingo gavėjo teises UAB „Gražeda“ skolos perkėlimo sutarties sąlygomis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad investuotų sumų, kurios turėjo padidinti pastato vertę, nurašymu atsakovo E. T. veiksmai ne tik negali būti vertinami kaip apdairaus ir rūpestingo vadovo, kaip apskritai juos vertino pirmosios instancijos teismas, tačiau neįvertinęs jų konkrečiai investicijų nurašymo aspektu, bet ir nėra pateisinami net ir protingai rizikingo verslo sprendimo standartais. Dėl aukščiau išdėstyto yra pagrindas konstatuoti, jog E. T. netinkamai vykdė savo fiduciarines pareigas UAB „Naruva“ atžvilgiu ir padarė įmonei 719 750,84 Lt žalą, kurią turėtų atlyginti (CK 2.87 str. 7 d.). Juo labiau, kad aplinkybė, jog skolos perkėlimo sutartis buvo sudaryta su sutuoktinės valdoma bendrove, neleidžia visiškai atmesti versijos, jog E. T. šiuos veiksmus atliko ne dėl neapdairumo, nepatyrimo ar pan., o galimai ir sąmoningai pažeisdamas lojalumo įmonei pareigą bei painiodamas asmeninius interesus su įmonės interesais (CK 2.87 str. 2-4 d. d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėto dydžio žalos priteisimas galėtų būti laikomas pakankamai pagrįstu ir tuo aspektu, kurio apeliantai, minėta, išsamiau neįrodinėjo – pagal UAB „Naruva“ turėtos ir skolos perkėlimo sutartimi prarastos 1 956,42 kv. m ploto pastato dalies vertės padidėjimą rekonstrukcijos rezultate. Skaičiuojant abiejų bendrovių investicijas į rekonstrukciją (UAB „Naruva“) ir naujos dalies statybą (UAB „Gražuva‘) – viso 1 383 564 Lt, UAB „Naruva“ investuota suma sudaro 52 proc. Turint galvoje, kad šalys iš esmės neginčija UAB „Turto spektras“ lizingo sutarties sudarymo metu nustatytos pastato preliminarios rinkos vertės 2 375 000 Lt (t. 1, b.l. 17), o pagal tos pačios vertinimo bendrovės atliktą vertinimą pastato preliminari rinkos vertė skolos perkėlimo dienai buvo 3 950 000 Lt (t. 2, b.l. 66-67), pagal UAB „Verslavita“ turto vertinimo ataskaitą - 4,1 mln. Lt (t. 5, 133-154), galima daryti byloje esančiais įrodymais pagrįstą prielaidą, kad viso rekonstruoto pastato rinkos vertė skolos perkėlimo dienai padidėjo atitinkamai tarp 1 575 000 Lt – 1 725 000 Lt. Tai, įvertinus UAB „Naruva“ investicijų dalį (52 proc.), atitinkamai reikštų, kad jos turėjo įtakos pastato vertės padidėjimui tarp 819 000 Lt - 897 000 Lt (52 proc. nuo 1 575 000 Lt – 1 725 000 Lt). Tačiau yra pakankamai tikėtina, kad pastato vertę naujai įrengta dalis padidina labiau nei rekonstruotoji (UAB „Naruva“ indėlis). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, 719 750,84 Lt žalos atlyginimo suma gali būti laikytina pakankamai artima ir apeliantų neįrodinėtu, tačiau teisingam reikalavimo išnagrinėjimui įrodinėtinu aspektu.

Trišalė skolos perkėlimo sutartis (jos dalis), kurios pagrindu UAB „Gražeda“ įgijo lizingo gavėjo teises, o vėliau ir nuosavybės teisę į pastatą, nėra ginčijama. Todėl teigti, kad turtą ji įgijo be teisinio pagrindo, negalima. Nei atsakovė G. T., nei UAB „Gražeda“ neatliko neteisėtų veiksmų, kurie sukeltų UAB „Naruva“ žalą, visų minėtų sandorių sudarymas priklausė nuo UAB „Naruva“ vadovo apsisprendimo. Todėl priteisti žalos atlyginimą iš G. T. ir UAB „Gražeda“ nėra pagrindo, šioje dalyje ieškinio reikalavimas netenkinamas.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su dalimi reikalavimo UAB „Gražeda“, kylančiu iš šios bendrovės 2005 m. balandžio 27 d. įsipareigojimo padengti UAB „Naruva“ lizingo bendrovei sumokėtą 180 585, 50 Lt sumą (t. 2, b.l. 74). Ši suma nebuvo atskiro reikalavimo dalykas, nes ji buvo sudėtinė reikalavimo žalos dėl viso pastato vertės atlyginimo dalis. Apeliantas V. P. nurodo, kad po skolos perkėlimo sutarties sudarymo UAB „Naruva“ neatgavo iš UAB „Gražeda“ ir savo sumokėtų įmokų lizingo bendrovei -180 585,50 Lt. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu sprendė priešingai ir nurodė, kad BUAB “Naruva“ nepateikė duomenų, jog pagal bendrovės buhalterinės apskaitos duomenis ši suma būtų apskaitoma kaip atsakovės UAB „Gražeda“ įsiskolinimas, to taip pat nepatvirtina 2010 m. lapkričio 30 d. specialisto išvados duomenys suvedant UAB „Gražeda“ įsiskolinimus už 2004 m. kovo 31 d. – 2005 m. spalio 29 d. laikotarpį (t. 5, b.l. 110-129). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nepatvirtina, kad UAB „Gražeda“ įsipareigojimas UAB „Naruva“ buvo kokia nors forma realizuotas. Šiuo aspektu jokių įrodymų, patvirtinančių įsipareigojimų įvykdymą, UAB „Gražeda“ ne tik nepateikė, bet ir konkrečiau nenurodo, kokiais mokėjimais ši suma būtų sumokėta tiesiogiai UAB „Naruva“ ar už šią bendrovę kitiems subjektams. Tuo tarpu faktas, kad specialisto išvadoje nurodomu laikotarpiu (iki 2005 m. spalio 29 d.) UAB „Gražeda“ skola UAB „Naruva“ nefiksuota, dar nepatvirtina atsiskaitymo pagal šį įsipareigojimą fakto, nes E. T. PVM sąskaitą faktūrą šiai sumai išrašė tik 2005 m. lapkričio 8 d. (t. 7, b.l. 29), o pats jos išrašymas savo ruožtu tik patvirtina, kad iki šios datos 180 585, 50 Lt suma taip ir nebuvo sumokėta. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl UAB „Gražeda“ įsipareigojimo įvykdymo, dėl ko minėta suma priteistina iš UAB „Gražeda“.

Dėl 2003 m. spalio 30 d. subnuomos sutarties negaliojimo, UAB „Gražeda“, UAB „Ertana“ skolos

2003 m. spalio 30 d. UAB „Naruva“ ir UAB „Ertana“ sudarė patalpų subnuomos sutartį, pagal kurią UAB „Naruva“ iš UAB „Ertana“ išsinuomojo patalpas, esančias Šilutės pl. 27, Klaipėdoje (t. 9, 64-65). Ieškovai prašė pripažinti šią sutartį tariamu sandoriu, iš atsakovo E. T. priteisti 824 415,72 Lt žalos – UAB „Ertana“ skolą - atlyginimą BUAB „Naruva“. Taip pat prašė iš UAB „Gražeda“ priteisti 436 646,50 Lt skolą. Ieškovų manymu, įvertinus įmonių tarpusavio įsiskolinimą UAB „Gražeda“ yra skolinga 342 048,78 Lt. Be to, UAB „Naruva“ 2003 metų rugpjūčio–spalio mėnesiais nepateikė įmonei UAB „Gražeda“ sąskaitų už patalpų Vingio g. 8, Klaipėdoje, nuomą, tokiu būdu padarydama 77 880 Lt žalą, o už 2003 m. gruodį ir 2004 metų sausį išrašė 16 717,72 Lt mažesnes sąskaitas už nuomą. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų netenkino. Apeliacinių skundų argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo kitokiam šių klausimų sprendimui.

Tariamas sandoris yra toks, kuriuo neketinama sukurti teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (CK 1.86, 6.193 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006). Kaip matyti tiek iš ieškinio, tiek iš apeliantų apeliacinių skundų argumentų, faktiškai jie ir neteigia, kad subnuomos sutartis apskritai nebuvo vykdoma, o iš esmės keliami klausimai, kad jos sąlygos (pavyzdžiui, sąskaita už 14 mėn. į priekį) bei jos pagrindu vykdyti atsiskaitymai buvo UAB „Naruva“ nenaudingi, UAB „Ertana“ skola ieškovui UAB „Naruva“ nebuvo likviduota. Todėl konstatuoti, kad sandoris apskritai buvo tariamas, nėra pagrindo, apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei išvadų šiuo aspektu.

Minėta, ieškiniu buvo prašoma priteisti UAB „Ertana“ skolą kaip žalą iš E. T., taip pat skolą iš UAB „Gražeda“. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu pateikta išvada, sprendė, kad subnuomos mokesčio, eksploatacinių išlaidų mokėjimo tarpusavio (UAB „Rubikon prodimpeksas“ – UAB „Naruva“ – UAB „Ertana“) balansas, vykdant ginčijamą 2003 m. spalio 30 d. patalpų subnuomos sutartį, UAB „Naruva“ atžvilgiu buvo nulinis, dėl to nėra pagrindo išvadai, kad tuometinis UAB „Naruva“ vadovas E. T. šiuo sandoriu bendrovei padarė žalą. Taip pat teismas nurodė, kad, priešingai nei teigia apeliantai, net kelios minėtų įmonių tarpusavio įsiskolinimus tyrusios institucijos nustatė, kad UAB „Gražeda“ nebuvo skolinga įmonei UAB „Naruva“ ir netgi priešingai, būtent įmonė UAB „Naruva“ buvo įmonės UAB „Gražeda“ skolininkė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų nurodomos aplinkybės nepaneigia specialistų išvadų. Suprantama, specialistų išvada neturi aukštesnės įrodomosios galios lyginant su kitais įrodymais. Tačiau ji taip pat yra vienas iš įrodymų, kuris turėtų būti apeliantų paneigiamais kitais įrodymais. Juo labiau, kad bendrąja prasme nesuinteresuoto specialisto išvada, kuri teikiama teisėsaugos institucijų užsakymu, daugeliu atvejų yra objektyvesnė už kokios nors suinteresuotos bylos baigtimi šalies užsakytais tyrimais. Todėl tokiai išvadai paneigti turėtų būti pateikiami pakankamai patikimi priešingi įrodymai. Šiuo atveju pažymėtina, kad savo argumentaciją, kritikuojant specialistų padarytas išvadas, apeliantai grindžia tuo, kad šios išvados turėjo būti daromos tik remiantis pirminiais apskaitos dokumentais nevertinant antrinių dokumentų, nepagrįstų pirminiais. Tokiu būdu iš visų atsiskaitymų konteksto imamos atskiros operacijos ir teigiama apie skolos egzistavimą, nors, kaip minėta, specialisto išvadose galutiniame rezultate jokios minėtų bendrovių skolos UAB „Naruva“ neegzistuoja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad negalima vadovautis ir antriniais apskaitos dokumentais, jei jie patvirtina realų tam tikros operacijos atlikimą, nes nebūtų jokio pagrindo pripažinti realiai įvykusią operaciją pripažinti neįvykusia vien dėl to, kad pirminių apskaitos dokumentų dėl kokių nors priežasčių nėra, nes tai nereikštų teisingumo nustatant faktines aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad iki bendro apeliantų ieškinio pateikimo BUAB „Naruva“ administratorius ir nebuvo fiksavęs kokių nors aptariamų skolų įmonei.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai neteikia pakankamo pagrindo pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, jog aptariamos skolos nėra įrodytos, paneigimui. Tuo tarpu apeliantų argumentai, susiję su tuo, kad už kelis mėnesius UAB „Naruva“ nepateikė sąskaitų už patalpų nuomą UAB „Gražeda“ arba pateikė jas sumažintas, galėtų būti pagrindu žalos iš šias sąskaitas teikusių asmenų išieškojimui, bet ne UAB „Gražeda“ skolos fakto konstatavimui.

Kiti apeliacinių skundų argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, neturi esminės reikšmės ginčo išsprendimui.

Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas iš esmės tik atsakovų teikiamus įrodymus ir argumentus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.) ir dėl to padarė iš dalies nepagrįstas išvadas dėl visiško ieškinio atmetimo. Todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – priteisti iš atsakovo E. T. 719 750,84 Lt žalos atlyginimui ir iš atsakovo UAB „Gražeda“ 180 585, 50 Lt nesumokėtų lizingo įmokų ieškovui BUAB „Naruva“ (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas V. P. yra sumokėjęs 2 000 Lt žyminio mokesčio už ieškinį. Kadangi jis yra pareiškęs netiesioginį ieškinį bankrutuojančios įmonės naudai, o tokia įmonė neprivalo mokėti žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), šis mokestis jam grąžintinas (CPK 87 str. 1 d. 1 p.). Iš atsakovų E. T. ir UAB „Gražeda“ nuo iš jų priteistinų sumų priteistinas žyminis mokestis valstybei – atitinkamai 11 198 Lt ir 4 612 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d.).

Ieškovų ieškinys tenkinamas 24 proc. atsakovo E. T. atžvilgiu ir 7 proc. atsakovo UAB „ Gražeda‘ atžvilgiu. Ieškovas V. P. yra pateikęs dokumentus apie 4 000 Lt išlaidas už advokato pagalbą. Todėl jam priteisiama 960 Lt už advokato pagalbą iš atsakovo E. T. ir 280 Lt iš atsakovo UAB „Gražeda“ (CPK 93 str. 2 d., 98 str.). G. T. turėjo 3 000 Lt išlaidų už advokato pagalbą. Ieškinys jos atžvilgiu atmestas, todėl iš ieškovų priteistina po 1 500 Lt už advokato pagalbą (CPK 93 str. 1 d.). UAB „Gražeda“ nurodė turėjusi 18 543 Lt išlaidų už advokato pagalbą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai (teisėjų kolegija motyvų nekartoja) sumažino šią sumą iki 6 450 Lt. Jos atžvilgiu ieškinys tenkintas 7 proc. Todėl iš ieškovų UAB Gražeda“ priteistina po 2 999 Lt už advokato pagalbą (6 450 Lt x 93/100 : 2).

Šalys įrodymų apie išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įvertinus priimamą sprendimą, pakeistinos – atsakovų E. T. ir UAB „Gražeda“ atžvilgiu sumažintinas jų mastas, atsakovės G. T. atžvilgiu jos naikintinos (CPK 145 str. 2 d.,150 str.) .

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Naruva“:

- iš atsakovo E. T. 719 750,84 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo 2009 m. spalio 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

- iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gražeda“ 180 585, 50 Lt nesumokėtų lizingo įmokų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo 2008 m. rugsėjo 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atsakovams E. T. ir uždarajai akcinei bendrovei „Gražeda“ bei ieškinį atsakovei G. T. atmesti.

Priteisti iš atsakovų E. T. ir uždarosios akcinės bendrovės „Gražeda“ atitinkamai 11 198 Lt ir 4 612 Lt žyminį mokestį valstybei.

Priteisti ieškovui V. P. 960 Lt už advokato pagalbą iš atsakovo E. T. ir 280 Lt iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gražeda“.

Priteisti atsakovei G. T. iš ieškovų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Naruva“ ir V. P. po 1 500 Lt už advokato pagalbą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gražeda“ iš ieškovų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Naruva“ ir V. P. po 2 999 Lt už advokato pagalbą.

Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 29 d., 2010 m. gegužės 17 d., 2010 m. gruodžio 30 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartimis, atsakovės G. T. atžvilgiu panaikinti. Sumažinti jų mastą atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gražeda“ atžvilgiu iki 185 000 Lt, atsakovo E. T. atžvilgiu - iki 731 000 Lt.

Grąžinti per Valstybinę mokesčių inspekciją ieškovui V. P. 2 000 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2009 m. spalio 27 d. Swedbank AB (op. archyvo kodas 2009102700498186).