- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-19
- Bylos Nr.
- e2A-830-924/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00560-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Mindaugas Šimonis, Edvardas Paliokas
- Atsakovas
- R. Č.
- Ieškovas
- RAB „AM group“
- Trečiasis asmuo
- A. D.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Šimonio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-102-800/2020 pagal ieškovės RAB „AM group“ Ltd. ieškinį dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra atsakovui R. Č. ir pagal atsakovo R. Č. priešieškinį ieškovei RAB „AM group“ Ltd. dėl nuosavybės pripažinimo, trečiasis asmuo A. D..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė RAB „AM group“ Ltd. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovą R. Č. perduoti ieškovės naudai transporto priemonę Audi A8L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), transporto priemonės raktelius ir signalizacijos pultelį.
2. Ieškovė nurodė, kad ji yra Rusijos Federacijoje registruotas teisėtai veikiantis ir Lietuvos Respublikos piliečių - fizinių asmenų valdomas juridinis asmuo. Pagal 2016 metų įgaliojimą, kurio galiojimo terminas buvo 1 metai, ieškovė žodinės panaudos sutarties pagrindu perdavė atsakovui darbiniais reikalais naudotis ir valdyti transporto priemonę Audi A8L. Žodinę panaudos sutartį sudarė ieškovės akcininkas A. D. ir atsakovas. Panaudos sutartis buvo sudaryta 1 metų terminui, kuris sutapo su įgaliojime nurodytu jo galiojimo terminu. 2018 metų pabaigoje ieškovė per atstovą A. D. susisiekė su atsakovu ir pareikalavo grąžinti transporto priemonę, tačiau atsakovas ją grąžinti atsisakė. Ieškovė 2019 m. balandžio 9 d. pretenzija pareikalavo atsakovą grąžinti transporto priemonę, tačiau 2019 m. balandžio 12 d. e-pranešimu atsakovas transporto priemonę grąžinti atsisakė. 2019 m. balandžio 16 d. pranešimu, išsiųstu elektroniniu paštu, ieškovė kreipėsi į atsakovą ir nurodė, kad nutraukia tarp šalių sudarytą panaudos sutartį bei pareikalavo automobilį grąžinti, kadangi atsakovas jį valdo ir naudojasi neturėdamas tam teisinio pagrindo. 2019 m. balandžio 12 d. pareiškimu dėl įgaliojimų panaikinimo ieškovė panaikino visus atsakovui išduotus įgaliojimus. Atsakovas buvo informuotas apie visų jam išduotų įgaliojimų panaikinimą. Atsakovas į ieškovės pranešimą nereagavo, grąžinti automobilį atsisakė. Panaudos sutartis nutrauktina pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.641 straipsnio 2 dalį, kadangi ieškovei automobilis reikalingas kasdienių įmonės funkcijų atlikimui. Ieškovė nėra skolinga atsakovui. Jeigu atsakovui yra skolingas trečiasis asmuo ar kokia kita su juo susijusi įmonė, tai skolos atsakovas gali reikalauti iš jų. Ieškovė prašė atsakovo priešieškinį atmesti.
3. Atsakovas R. Č. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti, pateikė byloje priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti tarp R. Č. ir ieškovės RAB „AM Grupp“ sudarytą skolos padengimo sutartį ir jos pagrindu R. Č. nuosavybės teisę į transporto priemonę Audi A8L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad trečiasis asmuo A. D. 2015 metų vasarą pasiūlė jam darbą Rusijoje, kurioje jis užsiima langų prekyba ir montavimu. Suderinę žodžiu visas bendros veiklos sąlygas, jie pradėjo dirbti. Darbai prasidėjo apytiksliai 2015 m. rugsėjo 20 d., surinko žmonių komandą, kurie statė langus įvairiuose A. D. ir jo įmonės (duomenys neskelbtini) objektuose Rusijoje. A. D. dažnai vėluodavo atsiskaityti už atliktus darbus, 2017 metais buvo susidaręs apie 70 000 Eur įsiskolinimas. Kadangi neturėjo laisvų pinigų, A. D. pasiūlė atsakovui už dalį susidariusio įsiskolinimo perduoti jam faktiškai priklausantį automobilį. Buvo sutarta, kad ieškovė išduos įgaliojimą naudotis minėtu automobiliu, o vėliau šis bus perregistruotas atsakovo vardu. 2017 m. balandžio 14 d. buvo išduotas įgaliojimas valdyti transporto priemonę su teise laikinai išvykti į užsienį. Automobilis buvo perduotas 2017 m. balandžio 3-6 dienomis. Automobilio perdavimo metu buvo sutarta, kad juo bus padengta 1 200 000 rublių įsiskolinimo suma, kas pagal to meto kursą sudarė 16 929 Eur. Dėl nežinomų priežasčių automobilis nebuvo perregistruotas atsakovo vardu. Pasibaigus pirmojo įgaliojimo terminui, buvo išduotas kitas įgaliojimas dar vienerių metų laikotarpiui - 2018 m. balandžio 20 d. įgaliojimas valdyti transporto priemonę su teise laikinai išvykti į užsienį. Per visą 2 metų laikotarpį nei ieškovė, nei trečiasis asmuo nesikreipė į atsakovą ir neprašė automobilio grąžinti. Tai nebuvo daroma dėl to, kad visi žinojo tikrąjį susitarimą, būtent, kad automobilis perduotas jo nuosavybėn kaip dalies skolos grąžinimas. Tokiu būdu vadovaujantis CK 6.436 straipsnio 3 dalimi buvo sudaryta skolos padengimo sutartis, kuri nebuvo tinkamai įforminta, t. y. automobilis nebuvo perregistruotas atsakovo vardu. Ieškovė ir trečiasis asmuo tuo pasinaudodami sugalvojo apgauti atsakovą ir išsireikalauti iš jo jam nuosavybės teise perduotą turtą. Dėl išvardintų priežasčių atsakovas yra priverstas prašyti pripažinti tarp jo ir ieškovės sudarytą turto perdavimo už skolą sutartį ir jos pagrindu įgytą nuosavybės teisę į automobilį.
4. Trečiasis asmuo A. D. su ieškiniu sutiko, priešieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad atsakovas jokio ryšio su ieškove neturi. Trečiąjį asmenį ir atsakovą sieja verslo reikalai, jis buvo langų montuotojas. Atsakovo atlikti darbus prašė ne kaip įmonės AM „Grupp“ akcininkas, o kaip fizinis asmuo, atsiskaitymas už atliktus darbus buvo vykdomas grynais pinigais. Už visus jo pavedimu atliktus darbus su atsakovu buvo atsiskaityta. Atsakovui davė naudotis savo tarnybiniu automobiliu todėl, kad jis atlikinėjo jo užsakymus, o trečiasis asmuo pats turėjo nuosavą automobilį. Su jo žinia atsakovui buvo išrašytas įgaliojimas naudotis šia transporto priemone 2017 metais, kuris paskui buvo vieną kartą pratęstas. Kadangi visų darbų atsakovas neatliko, nebuvo pratęstas įgaliojimas. Dokumentai, kuriuos atsakovas pateikė byloje, nėra ir negali būti įrodymu, patvirtinančiu skolą. Apmokėjimas už atliktus darbus yra išimtinai trečiojo asmens ir atsakovo reikalas, todėl jeigu atsakovas mano, kad trečiasis asmuo yra jam skolingas, turi pretenzijas pareikšti būtent jam, o ne įmonėms su kuriomis atsakovas jokių susitarimų neturi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė; įpareigojo atsakovą R. Č. perduoti ieškovės RAB „AM Grupp“ Ltd. naudai transporto priemonę Audi A8L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės raktelius ir signalizacijos pultelį; priteisė iš atsakovo ieškovei 515,00 Eur žyminio mokesčio ir 3 058,08 bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad lengvasis automobilis AUDI A8L nuosavybės teise priklauso ir yra registruotas ieškovės vardu, automobilis buvo perduotas naudotis atsakovui R. Č., kuris šia transporto priemone naudojosi ir naudojasi šiuo metu. Teismas sprendė, kad labiausiai tikėtinas teisinis santykis, susiklostęs tarp A. D., kaip ieškovės „AM Grupp“ akcininko, ir atsakovo R. Č. yra panauda.
7. Teismas nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2019 balandžio 17 d. ieškovė reikalavimu dėl transporto priemonės grąžinimo kreipėsi į atsakovą, kuriuo pareikalavo jai priklausantį automobilį grąžinti iki 2019 m. balandžio 22 d. 2019 m. balandžio 17 d. raštu atsakovas ieškovės RAB „AM Grupp“ direktoriui M. M. pateikė prašymą dėl automobilio pristatymo, kuriame nurodė, kad pasibaigus panaudos sutarčiai, turi grąžinti automobilį, todėl prašė suteikti teisę ir išduoti įgaliojimą pačiam pristatyti automobilį „AM Grupp“ įmonei į Rusijos Federaciją. Teismas taip pat nurodė, kad automobilis atsakovui buvo perduotas ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, tokiu atveju įstatymas numato privalomos sutarties rašytinę formą (CK 6.629 straipsnio 2 dalis, 6.478 straipsnio 1 dalis). Tačiau tokio sandorio formos nesilaikymas nesudaro pagrindo pripažinti šį sandorį negaliojančiu, pačiam atsakovui pripažįstant, kad automobilis jam vis tik buvo perduotas naudotis, ir netgi įrodo, jog atsakovas gavo naudotis automobilį pagal žodinę panaudos sutartį ir tai nesudaro pagrindo teigti, kad tokia sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Teismas sprendė, jog šiuo metu atsakovas ieškovei nuosavybės teise priklausančiu automobiliu naudojasi be jokio teisinio pagrindo, kadangi jam išduotas įgaliojimas yra pasibaigęs, taip pat ieškovė yra pareikalavusi atsakovo grąžinti jai priklausančią transporto priemonę pasibaigus žodinei panaudos sutarčiai.
8. Teismas konstatavo, kad jis nenustatė, jog ieškovė yra skolinga atsakovui, kuris galėtų prašyti padengti skolą turtu. Pats atsakovas patvirtino, kad ieškovė, kaip juridinis asmuo, jam nėra ir nebuvo skolinga, skolos buvimo faktą jis susiejo su trečiojo asmens turimais turtiniais įsipareigojimais. Tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateikti jokie objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys skolos buvimo faktą nei tarp atsakovo R. Č. ir trečiojo asmens A. D., nei tarp atsakovo ir ieškovės. Atsakovas skolos faktą įrodinėjo byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. lentelėmis, kurias jis elektroniniu paštu siuntė trečiajam asmeniui į jo įmonės (duomenys neskelbtini) elektroninį paštą. Teismas nurodė, kad jis neturi pagrindo pateiktų į bylą atsakovo dokumentų vertinti kaip ieškovės skolą atsakovui pagrindžiančius dokumentus. Be to, teismo posėdyje skolos susidarymo faktą atsakovas įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau, teismo vertinimu, šie liudijimai negali būti pakankami skolos susidarymo faktui nustatyti. Teisme apklaustas liudytojas negalėjo patvirtinti skolos dydžio, susitarimų apimties, vykusių atsiskaitymų. Jis tik patvirtino faktą, kad atsakovas vykdė statybos darbus pagal trečiojo asmens, kuris tuo metu buvo ieškovės akcininkas, užsakymus.
9. Teismas sprendė, kad neįrodžius fakto, jog ieškovė skolinga atsakovui, negali būti taikomos nuostatos, kurių pagrindu kreditoriui, t. y. atsakovui R. Č. atsirastų teisinė galimybė perduoti turtą, t. y. automobilį, kaip skolos dengimą, nes nėra jokių duomenų apie ieškovės skolą atsakovui. Teismas atmetė atsakovo argumentus ir dėl CK 6.50 straipsnio 1 dalies taikymo, t. y. kad piniginę prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo. Šiuo atveju atsakovas reikšdamas reikalavimą pats sau prieštarauja, nes vienu atveju prašo pripažinti tarp jo ir ieškovės sudarytą skolos dengimo sutartį, kitu atveju teigia, kad ieškovė gali padengti skolą už trečiojo asmens A. D. skolinius įsipareigojimus. Įstatymų leidėjas įtvirtino kaip savanorišką trečiojo asmens veiksmą prievolės įvykdymą už skolininką. Tačiau šiuo atveju atsakovas priešieškinio reikalavimu prašo priversti ieškovę, kaip juridinį asmenį, įvykdyti prievolę už trečiąjį asmenį. Toks atsakovo reikalavimas yra teisiškai nepagrįstas, todėl atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovas R. Č. prašo: panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo priešieškinį patenkinti visiškai, o ieškovės ieškinį atmesti; priimti naują įrodymą - ieškovės atstovo generalinio direktoriaus M. M. socialinio tinklo „Instagram“ išrašą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles, faktiškai neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Teismo nustatytos aplinkybės ir išvados dėl įrodymų vertinimo yra prieštaringos, nenuoseklios, nelogiškos ir neleidžia teigti, kad šiuo atveju įrodymų visuma leidžia pagrįstai nustatyti, jog ieškinys turėtų būti patenkintas.
10.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pats atsakovas pripažino, jog automobilis jam buvo perduotas naudotis, o tai įrodo, kad jis gavo automobilį pagal žodinę panaudos sutartį. Apeliantas niekada nenurodė, kad automobilis buvo perduotas jam naudotis, juo labiau, jog jis su atsakove ar trečiuoju asmeniu buvo sudaręs automobilio panaudos sutartį. Automobilis apeliantui buvo perduotas kaip atlygis už darbą, kurį jis atliko pagal susitarimą su A. D., taip iš dalies padengiant A. D., kuris yra ieškovės akcininkas, įsiskolinimą.
10.3. Teismas sprendime neįvertino, kad ieškovės pozicija dėl automobilio perdavimo apeliantui pagrindo nuo pat pradžių buvo nenuosekli. Ieškovės 2019 m. balandžio 9 d. reikalavime nurodoma, kad apelianto žinioje yra pagal negaliojantį įgaliojimą perduotas automobilis ir, vadovaujantis CK 4.95, 4.96 straipsniais prašoma jį perduoti A. D.. 2019 m. balandžio 16 d. pranešime dėl sutarties nutraukimo ieškovė nurodė, kad vadovaujasi CK 6.641 straipsniu, tačiau jokios aplinkybės, kurios patvirtintų skubų ir neišvengiamą automobilio poreikį, nėra nurodomos. Ieškinyje jau nurodoma, kad panaudos sutartis buvo sudaryta 1 metų laikotarpiui, kaip ir įgaliojimas, ir sutapo su jo terminu, kas leidžia daryti išvadą, kad tariama panaudos sutartis yra pasibaigusi.
10.4. Teismas netinkamai įvertino apelianto 2019 m. balandžio 17 d. prašymą dėl automobilio pristatymo, kuriuo buvo atsakoma į ieškovės 2019 m. balandžio 16 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo. Kadangi nurodytą raštą rašė buhalterė, ji ne visiškai tiksliai išreiškė apelianto poziciją. Trečiasis asmuo ir ieškovės direktorius M. M. konfliktavo, dėl šios priežasties apeliantas tikėjosi, kad M. M. išdavus įgaliojimą ir apeliantui nuvykus į Rusiją su automobiliu, M. M., žinodamas, jog automobilis buvo perduotas padengiant A. D. įsiskolinimą, pasielgs sąžiningai ir įregistruos automobilį apelianto vardu. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad apeliantas pripažino, jog tarp jo ir ieškovės buvo sudaryta panaudos sutartis. Šių aplinkybių teismas nevertino.
10.5. Teismas nenurodė nei vieno įrodymo, kuriuo vadovaudamasis sandorio formos neatitinkantį sandorį (panaudos sutartį) traktuoja kaip sudarytą, taip pat kokie įrodymai pagrindžia nors vieną CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą sąlygą, kuriai esant galima nukrypti nuo CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nurodytų pasekmių taikymo. Ieškovė neįrodinėjo nei vienos iš minėtoje teisės normoje esančių sąlygų, kurios leistų pripažinti buvus formos neatitinkančią panaudos sutartį. Ieškovės generalinis direktorius M. M., kuris tariamai tą sandorį ir sudarė, taip pat tokių įrodymų nepateikė, nors jo dalyvavimas byloje buvo pripažintas būtinu, į teismo posėdį neatvyko. Iš pridedamo įrodymo - socialinio tinklo „Instagram“ išrašo matyti, kad tuo metu, kai M. M. dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir jis tariamai negalėjo dalyvauti antrame iš eilės teismo posėdyje dėl sulaužytos kojos, jis keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas. Atsižvelgiant į tai, kad tik gavęs teismo sprendimą apeliantas galėjo nustatyti aplinkybes, jog akivaizdžiai nepagrįstas ieškovės generalinio direktoriaus M. M. neatvykimas į teismo posėdžius bus traktuojamas apelianto nenaudai, apeliantas prašo priimti jo teikiamą nurodyto asmens neatvykimo priežasčių nebuvimą pagrindžiantį įrodymą.
10.6. Teismas privalėjo taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstamą contra spoliatorem prezumpciją, t. y. jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs. Ir atsižvelgiant į tai, teismas privalėjo nustatyti, kad nebuvo sudaryta jokia panaudos sutartis, o ieškovė automobilį apeliantui perdavė nuosavybėn už jos akcininko A. D. įsiskolinimą.
10.7. Teismas, konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti trečiojo asmens skolos apeliantui, tokio savo sprendimo nemotyvavo, taip pat nenurodė, kodėl atmetė apelianto pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, kurie grindžia A. D. skolą apeliantui. Tokios išvados leidžia pagrįstai konstatuoti, kad teismas nevertino visos įrodymų visumos, kuri akivaizdžiai pagrindžia visus apelianto procesiniuose dokumentuose esančius teiginius.
10.8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad apelianto pozicija yra prieštaringa. Apeliantas nenurodė ir neįrodinėjo, kad ieškovė yra jam skolinga. Bylos nagrinėjimo metu buvo nuosekliai įrodinėjama, kad apeliantui yra skolingas trečiasis asmuo A. D., kuris automobilio perdavimo metu buvo ieškovės akcininkas. Ir ieškovė, veikdama akcininko A. D. nurodymu, automobilį perdavė už šio skolą. Teisės aktai tokių veiksmų nedraudžia, o netgi leidžia (CK 6.50 straipsnio 1 dalis).
10.9. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.436 straipsnio 3 dalies. Teismo nustatyta, kad automobilis buvo apeliantui perduotas ir jis juo disponuoja daugiau nei 2 metus, per kuriuos iki 2019 m. pradžios, nei ieškovė, nei A. D. apeliantui jokių pretenzijų nereiškė. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į apelianto nurodytas faktines aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, tinkamai jas įvertinus ir vadovaujantis nurodyta teisės norma, leido konstatuoti, kad skolos padengimo sutartis, kaip realinis sandoris, buvo sudarytas ir vykdomas daugiau nei du metus.
Atsiliepimas
11. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
11.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė įrodė, jog tarp šalių buvo sudaryta ir 2019 m. balandžio 16 d. pranešimu nutraukta panaudos sutartis. Tai, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, patvirtina susiklostę šalių santykiai - tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudaryta jokių rašytinių sutarčių, jų nesiejo verslo/skoliniai santykiai, transporto priemonė atsakovui buvo perduota laikinai ir neatlygintinai naudotis įgaliojimų pagrindu. Taip pat, šalių panaudos santykius patvirtina 2019 m. balandžio 16 d. ieškovės pranešimas atsakovui ir atsakovo 2019 m. balandžio 17 d. atsakymas į ieškovės pranešimą, kuriuo jis pripažįsta panaudos santykių pasibaigimą.
11.2. Atsakovo argumentų, jog tarp šalių nebuvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, kad transporto priemonė nebuvo perduota atsakovui panaudos sutarties pagrindu, yra nepagrįsti ir jų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Atsakovo kviestas liudytojas taip pat nenurodė jokių pagrįstų ir įtikinančių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog tarp šalių susiklostė kitokie, nei panaudos teisiniai santykiai.
11.3. Teismas tinkamai įvertino 2019 m. balandžio 16 d. ieškovės pranešimą ir 2019 m. balandžio 17 d. atsakovo atsakymą, pagrįstai ir tinkamai priėjo išvados, jog atsakovas faktiškai pripažino, kad transporto priemonė jam vis tik buvo perduota naudotis, kad transporto priemonę atsakovas gavo naudotis pagal žodinę panaudos sutartį. Atsakovo argumentai, jog jis niekada nepripažino, kad sudarė panaudos sutartį, o viso bylos nagrinėjimo metu jis laikėsi pozicijos, jog transporto priemonė jam buvo perleista kaip atlygis už darbą, laikytini atsakovo gynybine versija, kurios argumentai nepaneigia išsamiai motyvuotų teismo išvadų. Atsakovo lūkesčiai dėl transporto priemonės įforminimo jo vardu nesudaro pagrindo paneigti tarp šalių buvusius panaudos teisinius santykius ir jų pasibaigimą, bei neįrodo buvus kitokius, nei panaudos teisinius santykius tarp šalių.
11.4. Atsakovas nepagrįstai sutapatina ieškovę ir ieškovės akcininką A. D.. Atsakovas neįrodinėjo, jog ieškovė turi tiesioginių finansinių įsipareigojimų atsakovui, o nurodė, jog ieškovas privalo vykdyti skolos padengimo sutartį, kuria ieškovas dengia ieškovės akcininko A. D. skolą atsakovui savo turtu - transporto priemone. Nesant susitarimo ir kitų patikimų įrodymų apie galėjusį egzistuoti susitarimą, minėti atsakovo argumentai vertintini kaip siekis pasinaudoti teismu kaip įrankiu pasisavinti ieškovui priklausantį turtą.
11.5. Atsakovas neįrodė, jog ieškovės akcininkas A. D. yra skolingas atsakovui. Atsakovo pateiktos vienašališkai sudarytos lentelės, nesant kitų patikimų įrodymų, nėra pakankami įrodymai patvirtinti atsakovo nurodomoms aplinkybėmis. Tuo atveju, jei A. D. finansinis įsipareigojimas atsakovui vis tik būtų buvęs įrodytas, įstatymas nenumato tokio mechanizmo, kurio pagrindu ieškovė būtų įpareigota atsakyti atsakovui už savo akcininko tariamus finansinius įsipareigojimus.
11.6. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog neapklausus ieškovės vadovo M. M., kurio dalyvavimas byloje buvo pripažintas būtinu, turėjo būti taikomas contra spoliatorem principas. Byla buvo vedama su ieškovės vadovo žinia, ieškovė šioje byloje buvo tinkamai atstovaujama advokato, taigi, ieškovės vadovo parodymai nebūtų buvę iš esmės skirtingi nuo tų parodymų, kuriuos teikė advokatas. Be kita ko, M. M., kaip įmonės vadovo poziciją patvirtina reikalavimas atsakovui grąžinti transporto priemonę, o tai savo ruožtu įrodo, jog vadovas palaiko ieškovės poziciją.
11.7. Atsakovas neįrodė savo priešieškinio, todėl teismas pagrįstai jį atmetė. Vien atsakovo samprotavimai apie tariamą A. D. skolą, susitarimą dėl skolos dengimo turtu nesuponuoja ieškovės pareigos neatlygintinai perleisti transporto priemonę atsakovui. Toks perleidimas be kita ko prieštarautų juridinio asmens tikslams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
13. Įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
Dėl naujo įrodymo priėmimo
14. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė ieškovės RAB „AM grupp“ Ltd. atstovo, generalinio direktoriaus, M. M., socialinio tinklo „Instagram“ išrašą, kuriuo įrodinėja, kad jis į 2020 m. sausio 23 d. teismo posėdį, kuriame jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu, neatvyko be svarbių priežasčių (tuo metu jis keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas). Apelianto vertinimu, teisme neapklausus ieškovo vadovo M. M., turėjo būti taikomas contra spoliatorem (pažeidėjui nepalankus) principas bei konstatuota, kad nebuvo sudaryta panaudos sutartis, o ieškovė automobilį jam perdavė nuosavybėn už jos akcininko, A. D., įsiskolinimą.
15. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nei patvirtina, nei paneigia išnagrinėto ieškinio ar priešieškinio reikalavimų pagrįstumą, dėl bylai reikšmingų aplinkybių galima nuspręsti iš byloje jau esančių įrodymų. Teismo posėdyje dalyvavo ieškovės advokatas, kuris palaikė ieškovės ieškinį dėl automobilio išreikalavimo bei nesutiko su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad ieškovė automobilį perdavė atsakovo nuosavybėn už jos akcininko įsiskolinimą, be to, apeliantas nenurodo, į kokius bylai reikšmingus klausimus negalėjo atsakyti ieškovės advokatas, todėl atsakovo prašymą dėl naujo įrodymo priėmimo atsisakoma tenkinti.
Dėl teisinių santykių kvalifikavimo
17. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Apelianto teigimu, ginčo automobilis jam buvo perduotas kaip atlygis už darbą, kurį jis atliko pagal susitarimą su A. D., taip iš dalies padengiant A. D., kuris yra ieškovės akcininkas, įsiskolinimą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus.
18. Pasisakydamas dėl šių apeliacinių skundų argumentų, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį į kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, pagal kurią, panaudos sutartis pagal CK 6.629 straipsnio dalyje įtvirtintą panaudos sutarties apibrėžtį yra realinis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2018). Panaudos sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, kitaip sakant, panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).
19. Nagrinėjamu atveju iš šalių paaiškinimų, rašytinių bylos įrodymų, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudarytas žodinis susitarimas, pagal kurį ieškovė leido atsakovui neterminuotai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu automobiliu Audi A8L, t. y. tarp šalių buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė ginčo automobilį perdavė atsakovui su tikslu padengti skolą už trečiąjį asmenį. Perduodant automobilį 2017 m. balandžio 14 d. atsakovui buvo surašytas įgaliojimas vienerių metų laikotarpiui, suteikiantis atsakovui teisę naudotis (vairuoti) ieškovei priklausančiu automobiliu, pasibaigus šio įgaliojimui - 2018 m. balandžio 20 d. buvo surašytas naujas įgaliojimas vienerių metų laikotarpiui. Byloje jokių duomenų, kad šis automobilis būtų perleistas atsakovo nuosavybėn, ar, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog šis automobilis jam ateityje bus perduotas, iš dalies padengiant trečiojo asmens A. D. įsiskolinimą, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, automobilis atsakovui buvo perduotas tik naudotis ir tik vėliau, jeigu trečiojo asmens skola nebus grąžinta, trečiasis asmuo žadėjo automobilį perleisti jo nuosavybėn, padengiant jo paties skolą (jos dalį). Kita vertus, apelianto nurodoma aplinkybė, kad ieškovės akcininkas A. D. pažadėjo perleisti automobilį atsakovui neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, nes byloje jokių duomenų, kad A. D. veikė ieškovės vardu nėra. Ieškinyje nurodytos aplinkybės bei jos atstovo paaiškinimai taip pat patvirtina, kad nebuvo ieškovės valios perleisti automobilį atsakovo nuosavybėn. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovo veiksmai, naudojantis ieškovės automobiliu, taip pat teismui leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tarp bylos šalių buvo susiklostę būtent panaudos teisiniai santykiai. Atsakovas, iki ieškovė pareikalavo grąžinti automobilį, nereiškė jokių pretenzijų į automobilį. Priešingai, kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, jis sutiko automobilį grąžinti, o 2019 m. balandžio 17 d. prašyme, adresuotame ieškovės direktoriui, nurodė, kad pasibaigus panaudos sutarčiai, prašo suteikti teisę ir išduoti įgaliojimą jam pačiam pristatyti automobilį ieškovei iki 2019 m. gegužės 15 d. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis 2019 m. balandžio 17 d. prašymą pasirašė, nes tikėjosi, jog ieškovės direktorius M. M., jam nuvykus į Rusiją, perregistruos automobilį apelianto vardu yra deklaratyvios ir niekuo nepagrįstos.
20. Teisėjų kolegija pažymi, jog teisinis atsakovo prašomo pripažinti sandorio pagrindas yra įtvirtintas CK 6.50 straipsnyje, reglamentuojančiame trečiojo asmens teisę įvykdyti prievolę už skolininką. CK 6.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, remiantis pirmiau (nutarties 19 pastraipa) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, atsakovės ir trečiojo asmens susitarimas negali būti vertintinas kaip skolininko ir trečiojo asmens (RAB „AM group“ Ltd.) susitarimas dėl prievolės įvykdymo kreditoriaus (atsakovo) naudai. Kadangi ieškovė nebuvo šio susitarimo šalis (jai nebuvo žinomi kitų subjektų susitarimai), todėl perduodant ginčo automobilį nebuvo vykdomi trečiojo asmens atsakovei duoti įsipareigojimai, kurie galėtų patvirtinti atsakovo galimybę remtis CK 6.50 straipsnio 1 dalimi. Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdami skundžiamą sprendimą, nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo priešieškinį ir be pagrindo netaikė CK 6.50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisių gynimo būdo.
21. Atsakovas neigia susiklosčiusius panaudos teisinius santykius ir dėl rašytinės šios sutarties formos nesilaikymo, nurodydamas, kad remiantis CK 6.629 straipsnio 2 dalimi ir 6.478 straipsnio 1 dalimi panaudos sutartis sudaroma ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, jog įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas nedaro šios sutarties negaliojančia ir nepaneigia susiklosčiusių panaudos sutartinių santykių, kadangi įstatyme įsakmiai tokios pasekmės nenurodytos ir ieškovas tarp šalių susiklosčiusių panaudos teisinių santykių neįrodinėjo liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tokią praktiką yra suformavęs ir kasacinis teismas, nurodydamas jog panaudos sutarties neįforminimas raštu nedaro šios sutarties negaliojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015), kai nėra rašytinės panaudos sutarties, tai šalių ginčą nagrinėjančiam teismui neužkerta kelio tokį susitarimą pripažinti buvus sudarytą, atsižvelgiant į jį patvirtinančias faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016).
22. Apeliantas teigia, kad teismas, sprendžiant dėl trečiojo asmens skolos, netinkamai atliko įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija vertinimu, trečiojo asmens skolos atsakovui dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, t. y. ši aplinkybė nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga, nes net ir tuo atveju, jeigu ši aplinkybė būtų pagrįsta, ji neturėtų jokios įtakos priimto sprendimo galutiniam rezultatui.
23. Pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalies nuostatas kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato kitokio termino. CK 6.641 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad panaudos davėjas taip pat turi teisę reikalauti nutraukti daikto neatlygintinio naudojimo sutartį, jeigu dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių tas daiktas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas pačiam panaudos davėjui. Nagrinėjamu atveju, ieškovė su atsakovu sudarytą panaudos sutartį nutraukė CK 6.641 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu, atsakovas neginčijo sutarties nutraukimo pagrįstumo. Kita vertus, nagrinėjamu atveju teisiškai nėra reikšminga kokiu pagrindu buvo nutraukta panaudos sutartis, nes bet kokiu atveju tarp šalių susiklostę panaudos teisiniai santykiai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jau buvo pasibaigę. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatęs, kad tarp šalių nebuvo sudaryta skolos padengimo sutartis bei jos pagrindu atsakovui neperėjo nuosavybės teisės į ginčo automobilį, o panaudos teisiniai santykiai pasibaigę, padaręs išvadą, kad apeliantas automobilį valdo neteisėtai, pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį ir įpareigojo atsakovą grąžinti automobilį ieškovei.
24. Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
25. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundus, apeliantui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
27. Atsakovas laikomas bylą pralaimėjusia šalimi, todėl ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovė nei prašymo, nei bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl teismas dėl jų paskirstymo nesprendžia.
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.