Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės RAB „AM grupp“ Ltd. ieškinį dėl įpareigojimo įvykdyti prievolę natūra atsakovui R. Č. ir pagal atsakovo R. Č. priešieškinį ieškovei RAB „AM grupp“ dėl nuosavybės pripažinimo, trečiasis asmuo A. D..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas, priešieškinis atmestinas.

Iš byloje pateikto transporto priemonės paso nustatyta, kad lengvasis automobilis AUDI A8L nuosavybės teise priklauso ir yra registruotas ieškovės OOO „AM grupp“ vardu (II t. e. b. l. 73).

CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta panaudos sutarties samprata. Pagal minėtą normą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą (šioje byloje ginčo objektą - transporto priemonę Audi A8L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės.

Išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes nustatyta, kad automobilis buvo perduotas naudotis atsakovui R. Č. ir jis šia transporto priemone naudojosi ir naudojasi šiuo metu.

Tarp šalių kilo ginčas kokiu pagrindu ieškovas atidavė automobiliu naudotis atsakovui, bei kokiu teisiniu pagrindu šį automobilį prašo jiems grąžinti.

Išnagrinėjus bylą, teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės argumentu, jog labiausiai tikėtinas teisinis santykis susiklostęs tarp A. D., kaip ieškovės AM „grupp“ akcininko ir atsakovo R. Č., yra panauda.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Panaudos teisiniai santykiai atsiranda panaudos davėjo ir panaudos gavėjo tarpusavio susitarimu (šiuo atveju žodiniu), kurio esmė yra ta, jog viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.629 straipsnio 2 dalimi, neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos CK 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.478, 6.479, 6.481, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.501 straipsnio nuostatos. Panaudos sutartis yra realinė ir laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalys susitarė dėl visų esminių jos sąlygų, nustatyta forma išreiškė suderintą valią ir viena kitai perdavė nesunaudojamą daiktą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2019 balandžio 17 d. ieškovė reikalavimu dėl transporto priemonės grąžinimo kreipėsi į atsakovą R. Č., kuriuo pareikalavo jai priklausantį automobilį grąžinti iki 2019 m. balandžio 22 d. (II t. e. b. l. 197). 2019 m. balandžio 17 d. raštu atsakovas R. Č. ieškovo RAB „AM Grupp“ direktoriui M. M. pateikė prašymą dėl automobilio pristatymo, kuriame nurodė, kad pasibaigus panaudos sutarčiai, turi grąžinti automobilį, todėl prašė suteikti teisę ir išduoti įgaliojimą pačiam pristatyti automobilį „AM Grupp“ įmonei į Rusijos Federaciją (II t. e. b. l. 198). Šiuo atveju nustatyta, kad automobilis atsakovui buvo perduotas ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui. Tokiu atveju įstatymas numato privalomos sutarties rašytinę formą (CK 6.629 straipsnio 2 dalis, 6.478 straipsnio 1 dalis). Kartu įstatymas numato, kad tokio sandorio formos nesilaikymas nesudaro pagrindo pripažinti šį sandorį negaliojančiu, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, o būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 straipsnio 6 dalis). Tokiu būdu rašytinės automobilio panaudos sutarties nebuvimas, pačiam atsakovui pripažįstant, kad automobilis jam vis tik buvo perduotas naudotis netgi įrodo, kad jis gavo naudotis automobilį pagal žodinę panaudos sutartį ir tai nesudaro pagrindo teigti, kad tokia sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta.

Išnagrinėjus bylą teisme, įvertinus aukščiau aptarus įrodymus, teismas sprendžia, jog šiuo metu atsakovas R. Č. ieškovei nuosavybės teise priklausančiu automobiliu naudojasi be jokio teisinio pagrindo, kadangi jam išduotas įgaliojimas yra pasibaigęs, taip pat ieškovė yra pareikalavusi atsakovo grąžinti jai priklausančią transporto priemonę pasibaigus žodinei panaudos sutarčiai, dėl ko ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai.

Teismas išnagrinėjęs bylą neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentais dėl priešieškinio reikalavimų. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Prienų skyriaus pažyma Nr. (24.6-27)-T-1914 patvirtina, kad atsakovas R. Č. nuo 2006 m. liepos 10 d. vykdo individualią veiklą „Statyba“ (I t. e. b. l. 55). Atsakovas R. Č. pateikdamas teismui savarankiškus reikalavimus, pats nurodė ir prašė pripažinti tarp jo ir ieškovės RAB „AM Grupp“, įmonės kodas 1045006102492 (I t. e. b. l. 10), sudarytą skolos padengimo sutartį ir jos pagrindu R. Č. nuosavybės teisę į transporto priemonę Audi A8L, identifikacinis numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas išnagrinėjęs bylą nenustatė, kad ieškovė apskritai yra skolinga atsakovui, kuris galėtų prašyti padengti skolą turtu. Pats atsakovas patvirtino, kad ieškovė kaip juridinis asmuo jam nėra ir nebuvo skolinga, skolos buvimo faktą susiejo su trečiojo asmens A. D. turimais turtiniais įsipareigojimais, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai pagrindžiančių rašytinių įrodymų.

Atsakovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose, bei duodamas paaiškinimus teismo posėdyje nurodė, kad visus piniginius reikalus tvarkė su trečiuoju asmeniu A. D., o ne su „AM grupp“. Jam buvo žinoma, kad trečiasis asmuo yra ieškovo akcininkas. Nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai dokumentai, kuriuose užfiksuotos sumos, objektų pavadinimai buvo susitarimo su A. D. dalykas, nors jis suprato, kad pastarasis veikia kaip „AM grupp“ ar „EXEL PPROFIL“ atstovas. Bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pateikti jokie objektyvūs įrodymai pagrindžiantys skolos buvimo faktą, nei tarp atsakovo R. Č. ir trečiojo asmens A. D., nei juo labiau tarp atsakovo ir ieškovo AM „group“. Atsakovas skolos faktą įrodinėjo byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. lentelėmis, kuriose nurodytos piniginės sumos, kurias elektroniniu paštu siuntė trečiajam asmeniui A. D. į jo įmonės „EXEL PPROFIL“ elektroninį paštą (II t. e. b. l.12-35). Teismas neturi pagrindo pateiktų į bylą atsakovo dokumentų vertinti kaip ieškovo skolą atsakovui pagrindžiančius dokumentus. Be to, teismo posėdyje skolos susidarymo faktą atsakovas įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau teismo vertinimu šie liudijimai negali būti pakankami skolos susidarymo faktui nustatyti. Teisme apklaustas liudytojas negalėjo patvirtinti skolos dydžio, susitarimų apimties, vykusių atsiskaitymų. Jis tik patvirtino faktą, kad atsakovas vykdė statybos darbus pagal trečiojo asmens A. D. užsakymus, kuris tuo metu buvo ieškovės akcininkas. Atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą nustato CPK 178 straipsnis. Civilinių bylų procese dispozityviose bylose be išimčių yra taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (onus probandi), pagal kurią įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).

Atsakovas atsisakydamas grąžinti ieškovui automobilį šiuo metu remiasi CK 6.436 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, kad „Pagal skolos padengimo sutartį skolininkas perduoda savo turtą, kuris kreditoriui neįkeistas, kreditoriui nuosavybės teise kaip užmokestį už savo piniginę ar kitą turtinę skolą“. Atsakovas ir jo atstovas teismo posėdžio metu taip pat rėmėsi ir CK 6.50 straipsnio 1 dalimi, kur numatyta, kad „prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai“.

Taigi neįrodžius fakto, kad ieškovė skolinga atsakovui, negali būti taikomos nuostatos, kurių pagrindu kreditoriui, t. y. atsakovui, R. Č., atsirastų teisinė galimybė perduoti turtą t. y. automobilį, kaip skolos dengimą, nes nėra jokių duomenų apie ieškovės skolą atsakovui.

Teismas atmeta atsakovo argumentus ir dėl CK 6.50 straipsnio 1 dalies taikymo, t. y. kad piniginę prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo. Šiuo atveju atsakovas reikšdamas reikalavimą pats sau prieštarauja, nes vienu atveju prašo pripažinti tarp jo ir AM „Grupp“ sudarytą skolos dengimo sutartį, kitu atveju teigia, kad AM „grupp“ gali padengti skolą už trečiojo asmens A. D., kurio akcininkas jis yra skolinius įsipareigojimus.

CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad už skolininką prievolę gali įvykdyti ir kitas asmuo. Jis gali įvykdyti prievolę už skolininką dėl įvairių priežasčių tiek šio prašymu, tiek savo iniciatyva. Teismas vertindamas bendrąją taisyklę atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas įtvirtino, kaip savanorišką trečiojo asmens veiksmą, prievolės įvykdymą už skolininką. Tačiau šiuo atveju atsakovas R. Č. priešieškinio reikalavimu prašo priversti ieškovę kaip juridinį asmenį įvykdyti prievolę už trečiąjį asmenį A. D.. Toks atsakovo reikalavimas yra teisiškai nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ieškovė už ieškinio reikalavimus yra sumokėjusi 515,00 Eur žyminį mokestį.

Bylinėjimosi išlaidoms, be kitų, priskiriamos ir išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimą reglamentuoja CPK 98 straipsnis. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Ieškovė į bylą pateikė PVM sąskaitas faktūrą Nr. PP Nr. 00096, 3 000,00 Eur sumai, bei PVM sąskaitą-faktūrą už atliktą vertimą 58,08 Eur sumai (III t. e. b. l. 57-62), viso ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 3 058,08 Eur bylinėjimosi išlaidų už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Prie pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ieškovė pateikė atliktų darbų detalizaciją, kurioje detaliai nurodyta kokie teisinės pagalbos darbai buvo atlikti šioje civilinėje byloje ieškovą atstovavusio advokato ir šių darbų atlikimo laikas. Kadangi ieškovės prašomas užmokestis neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo, pakeitimo“ patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, ieškinį tenkinus šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo patirtos 11,14 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos yra didesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, ieškinį tenkinus visiškai priteistinos iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263, 265, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

Įpareigoti atsakovą R. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) perduoti ieškovės RAB „AM grupp“ Ltd. naudai transporto priemonę Audi A8L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN (duomenys neskelbtini), transporto priemonės raktelius ir signalizacijos pultelį.

Priteisti iš atsakovo R. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės naudai 515,00 Eur (penkis šimtus penkiolika eurų 00 ct) žyminio mokesčio bei 3 058,08 (tris tūkstančius penkiasdešimt aštuonis eurus 08 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo R. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 11,14 (vienuolika eurų 14 ct) valstybės naudai už procesinių dokumentų įteikimą. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą atsakovo pasirinktame banke, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus.