Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-04-27 · Civilinė byla Nr. e2A-385-856/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-27
Bylos Nr.
e2A-385-856/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Valantienė, Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Ziltoma“
Atsakovas
A. A.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-385-856/2017Teisminio proceso Nr. 2-47-3-02133-2016-4Procesinio sprendimo kategorijos 1.3.5.7; 3.3.1.18.1. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTA R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 27 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ziltoma“ apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-62-339/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ziltoma“ ieškinį atsakovei A. A. dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Ziltoma“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – ir darbo ginčų komisija) 2016-09-06 sprendimą Nr. DGKS-3993, priimtą darbo byloje Nr. APS-113-13957/2016, ir priimti naują sprendimą – A. A. ieškinį, kaip visiškai nepagrįstą, atmesti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė UAB „Ziltoma“ nurodė, kad 2015-04-22 su atsakove A. A. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 12, pagal kurią A. A. buvo priimta dirbti įmonėje vyr. finansininke. 2016 m. liepos mėnesio pradžioje atsakovė buvo informuota apie tai, jog jos, kaip vyr. finansininkės, veiklą, tikrins apskaitos įmonė. Atsakovė nuo 2016-06-09 iki 2016-07-10 buvo kasmetinėse mokamose atostogose, iš jų grįžo 2016-07-11 ir tą pačią dieną pateikė prašymą išeiti iš darbo savo noru, tačiau įmonės vadovė pareikalavo darbuotoją dirbti iki 2016-07-26. Atsakovė į darbą 2016-07-12 neatvyko, jai darbo apskaitos žiniaraštyje buvo fiksuojamos pravaikštos. Už pravaikštas atsakovė pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. iš darbo atleista 2016-07-26. Atsakovė 2016 m. rugpjūčio 8 d. ieškiniu kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydama tarpininkauti dėl jai priklausančio 917,42 Eur piniginio atsiskaitymo bei kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką sumokėjimo. Darbo ginčų komisija 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu atsakovės prašymą patenkino ir nusprendė: 1) išieškoti iš UAB „Ziltoma“ A. A. darbo užmokestį už 2016 m. gegužės, birželio, liepos mėnesius ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, iš viso 917,42 Eur su mokesčiais; 2) išieškoti vidutinį darbo užmokestį už uždelstų 40 darbo dienų atsiskaityti iki posėdžio dienos, t. y. 2016-09-06, iš viso 742,40 Eur. Nuo 2016-09-07 vienos dienos vidutinį darbo užmokestį po 18,56 Eur už darbo dieną skaičiuoti iki visiško atsiskaitymo, suma nepaskaičiuota. Nors darbo ginčų komisija nusprendė išieškoti iš UAB „Ziltoma“ darbo užmokestį už 2016 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesius, tačiau tokio sprendimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, t. y. nenurodė, iš kokio dydžio bei už kurį laikotarpį nesumokėtų piniginių sumų susideda priteista suma. LR DK 206 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nebedirbo dėl pravaikštos, visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti. Nuo tos dienos, kai atsakovė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, t. y. nuo 2016-07-12, ieškovė neturėjo jokių kontaktų su atsakove. 2016-07-12 atsakovė buvo paprašyta atvykti į įmonę pasirašyti atitinkamų finansinės atskaitomybės bei kitų dokumentų ir įmonės atsakingam darbuotojui perduoti darbus, tačiau tą padaryti atsisakė. Reikalavimai ieškovei atsiskaityti su atsakove iki šiai pareiškiant ieškinį darbo ginčų komisijoje pareikšti nebuvo. Nuo 2016 m. rugpjūčio 21 d., bet ne nuo 2016 m. liepos 11 d., skaičiuotinas terminas, kuomet UAB „Ziltoma“ turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove. Dėl atsakovės nusikalstamų veikų ieškovas kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūrą.

Atsakovė A. A. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, palikti galioti 2016-09-06 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-3993.

Nurodė, kad priimtas sprendimas yra teisėtas ir priimtas laikantis teisės normų, ieškovės pateikti faktai dėl atleidimo iš darbo yra melagingi ir išgalvoti, o dokumentai suklastoti, jokių pravaikštų atsakovė nepadarė. Kol dirbo vyr. finansininke, jokių pastabų ar drausminių nuobaudų dėl netinkamo pareigų atlikimo ji neturėjo. Atsakovės darbo patikrinimas atliktas jai nieko nežinant ir nedalyvaujant, todėl yra šališkas. Duomenys apie atleidimą iš darbo Sodros duomenų bazėje buvo pakeisti jai pateikus ieškinį darbo ginčų komisijai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Telšių rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2016-09-06 sprendimo darbo byloje Nr. APS-113-13957/2016 dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo. Iš UAB „Ziltoma“ A. A. priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką - 900 Eur neatskaičius mokesčių. Kitą ieškinio dalį atmetė. Iš A. A. priteisė UAB „Ziltoma“ 170 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl darbo užmokesčio už 2016 m. gegužės, birželio, liepos mėnesius ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo. Ieškovė 2016-12-15 pervedė atsakovei 816,50 Eur sumą, tokiu būdu atlikdama atsiskaitymą po darbo sutarties nutraukimo. Atsakovė pareikalavo ieškovės atsiskaityti 2016-08-22, ieškovė atsakovei darbo užmokestį už 2016 m. gegužės, birželio, liepos mėnesius bei kitas priklausančias išmokas sumokėjo tik 2016-12-15.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas konstatavo, jog ieškovė neatsiskaitė su atleista darbuotoja - atsakove - per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti, taip pat ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, jog dėl uždelsimo atsiskaityti yra atsakovės kaltė.

Teismas nurodė, kad atsakovės vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 16,66 Eur, vidutinis darbo užmokestis skaičiuojamas tik už darbo dienas, todėl už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo 2016-08-23 iki 2016-12-14 (81 darbo diena) priteistino darbo užmokesčio suma sudarytų 1349,46 Eur.

Teismas, atsižvelgdamas į atsakovei neišmokėto darbo užmokesčio dalį, jos darbo UAB „Ziltoma“ trukmę (įmonėje dirbo neilgai – 1 metus 3 mėnesius), į tai, jog atsakovė iki teismo sprendimo priėmimo sumokėjo darbo užmokestį bei kitas išmokas ir tokiu būdu nebetęsė pažeidimo, priskaičiuotą vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą laiką sumą sumažino vienu trečdaliu, t. y. iki 900 Eur sumos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

10. Ieškovė UAB “Ziltoma“ apeliaciniu skundu prašo priimti naujus įrodymus ir jais vadovautis nagrinėjant bylą iš esmės, panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, apeliacinės instancijos teismui nusprendus ieškovės reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo netenkinti, sumažinti iš ieškovės atsakovės naudai priteistą piniginę sumą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

10.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog nėra nustatyta bei ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, jog dėl uždelsimo atsiskaityti yra atsakovės kaltė. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantė nesutinka. Atsakovė, turinti aukštąjį finansinį išsilavinimą, puikiai suvokdama, jog jai yra keliami ženkliai didesni atidumo, rūpestingumo bei tinkamo operacijų atlikimo standartai bei atsakomybė, numatyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, atliko neteisėtus (žalingus) ir nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu. Negali būti teisiškai pateisinama tokia situacija, kuomet įmonės vyr. finansininkas, be kurio įmonė negali funkcionuoti, neatlieka savo, kaip darbuotojo, pareigų, palieka įmonę likimo valiai bei tokiu būdu sutrikdo įmonės veiklą.

10.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, jog atsakovės atžvilgiu Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra pradėtas ir tęsiamas ikiteisminis tyrimas (kilęs iš darbo teisinių santykių), pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas) bei 300 straipsnio 1 dalyje (dokumentų klastojimas). Ši aplinkybė suponuoja išvadą, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu ir į ją būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl darbuotojo kaltės buvimo darbdaviui uždelsiant su juo atsiskaityti.

Šalies argumentai

10.3. Atsakovė darbo ginčų komisijai 2016 m. spalio 28 d. pateikė prašymą tarpininkauti dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo (Sodros) duomenų atstatymo, siekdama pakeisti atitinkamus duomenis, tokiu būdu siekiant gauti bei pakeisti jai su darbo teisiniais santykiais susijusių bei išmokėtinų piniginių sumų dydį. Būtent tokie atsakovės nesąžiningi bei neteisėti veiksmai klaidinant darbdavį dėl galimų su darbo teisiniais santykiais susijusių piniginių sumų sumokėjimo ir sąlygojo darbdavio uždelsimą atsiskaityti su darbuotoju. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių neįvertino ir į jas nepagrįstai neatsižvelgė.

10.4. Valstybinio socialinio draudimo fondo pažyma patvirtina, kad atsakovė jau nuo 2016 m. birželio 14 d. iki šiol dirba UAB „Prie Luksto“. Tokie atsakovės veiksmai ir jos elgesys, susijęs su atleidimo iš darbo momentais, turėtų būti apeliacinės instancijos teismo vertinamas kaip nesąžiningas ieškovės atžvilgiu. Atsakovė dar iki atleidimo dirbo dviejose darbovietėse, po atleidimo momento taip pat tęsė darbą ir iki šiol dirba bei gavo ir šiuo metu gauna nuolatines pajamas, dėl ko, net ieškovei ir neatsiskaičius su darbuotoju už darbą, ji nepatyrė jokių finansinių nuostolių ar nepatogumų, jos teisės bei teisėti interesai tokiu būdu iš esmės nebuvo pažeisti, todėl kompensaciniam mechanizmui taikyti nėra teisinio pagrindo.

10.5. Pirmosios instancijos teismo nurodyta 900 Eur piniginė kompensacija nėra proporcinga bei adekvati teisės pažeidimui, ypač atsižvelgiant į atsakovės veiksmus, nesiekiant bendradarbiauti su ieškove, į jos galimai atliktus neteisėtus veiksmus darbdavio atžvilgiu. Piniginė sankcija pažeidžia protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus bei daro žalą įmonėje dirbantiems kitiems darbuotojams. Tokia piniginė suma, lyginant su ieškovės įmonėje dirbančių darbuotojų vidutiniais mėnesiniais atlyginimais, yra itin didelė.

10.6. Apeliantė atkreipė dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismo atsakovei priteistina piniginė suma buvo iš esmės sumažinta ne vienu trečdaliu, bet 33,31 nuošimčių suma. Būtent todėl, apeliacinės instancijos teismui net ir netenkinus apeliacinio skundo, privalo būti perskaičiuota priteistų bylinėjimosi išlaidų suma, kuri turėtų būti 187,68 Eur (567 Eur x 0,3331=187,68 Eur), bet ne 170 Eur.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. A. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą. Nurodė, kad ieškovė su atsakove turėjo atsiskaityti ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 26 d., iš darbo atsakovė buvo atleista pagal DK 127 str. 1 d., todėl jokių papildomų prašymų teikti darbdaviui dėl atsiskaitymo išmokėjimo ji neprivalėjo. Aplinkybė, kad atsakovė atleista iš darbo už pravaikštas, atsirado pakeitus Sodros duomenis 2016-08-24. Apeliantės argumentas, kad kreipimasis į darbo ginčų komisiją dėl Sodros duomenų pakeitimo buvo susijęs su siekimu materialinės naudos, yra visiškai neteisingas ir nepagrįstas. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia dirbti antraeilėse pareigose.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį ribų.

Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė darbo ginčų komisijos 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta nagrinėti A. A. prašymą ieškovei UAB „Ziltoma“ dėl Sodros duomenų pakeitimo. Nurodė, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė iškilo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo yra pasisakyta, jog sprendžiant dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme, būtina atsižvelgti į tai, kad teismas ginčą nagrinėja ne formaliai, bet vykdydamas konstitucinį imperatyvą – vykdo teisingumą. Tai lemia, kad teismo atsisakymas priimti kad ir vėliau pateikiamą, bet turintį bylai svarbią įrodomąją reikšmę įrodymą, nuo kurio priklausytų bylos išnagrinėjimo rezultatas, būtų nepateisinamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad visapusiškam ir objektyviam apeliacinio skundo išnagrinėjimui tikslinga priimti naujai pateiktą įrodymą ir tirti jį kartu su apeliaciniu skundu.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš ieškovės UAB „Ziltoma“ atsakovei A. A. priteistas vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną ir bylinėjimosi išlaidos, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo patenkinti bei tenkinti ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų perskaičiavimo. Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK, ir Darbo kodeksas) 141 straipsnio 1 dalis numato, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo kodeksu ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka; tuo atveju, jeigu uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, jam sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Šis atsiskaitymas yra vykdomas DK 206 straipsnyje nustatyta tvarka, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, kuris atleidimo dieną nebedirba (dėl laikino nedarbingumo, pravaikštos, laisvės atėmimo ir kt.), visos darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos per vieną dieną nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti.

Aiškindamas šias Darbo kodekso nuostatas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku. Jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo, ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-305/2009; 2013 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, uždelsė atsiskaityti su atsakove, todėl darbdavys turi pareigą sumokėti atsakovei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. gruodžio 14 d. (DK 141 straipsnio 3 dalis). Teismas, apskaičiavęs uždelsimo atsiskaityti laiką, nustatė, kad ieškovė turėtų sumokėti atsakovei 1349,46 Eur sumą, tačiau, atsižvelgdamas į ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes (atsakovei neišmokėto darbo užmokesčio dalį, darbo trukmę, ieškovės atsiskaitymą su atsakove iki teismo sprendimo priėmimo), atsakovei sumą už uždelstą atsiskaityti laiką sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia teismo nustatyta proporcija, atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes, yra teisinga ir neprieštarauja suformuotai teisminei praktikai darbo bylose bei nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyta išmoka – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio ar daugiau darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui buvo neišmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2011; ir kt.). Atsižvelgiant į suformuotą kasacinio teismo praktiką bei į tai, kad apeliantė atsakovei nebuvo išmokėjusi trijų mėnesių darbo užmokesčio, mažinti mokamą vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti nėra teisinio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, o ieškovė ir neginčijo, kad vidutinio neišmokėto darbo užmokesčio priteisimas už uždelstą atsiskaityti laiką iki visiško atsiskaitymo jai reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Dėl to teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad atsakovės reikalavimą priteisti iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pirmosios instancijos teismas tenkino pagrįstai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovė dar iki atleidimo dirbo dviejose darbovietėse bei gavo nuolatines pajamas, negali būti laikoma atsakovės nesąžiningu elgesiu. Teisės aktai nedraudžia darbuotojui dirbti antraeilėse pareigose ir už tai gauti darbo užmokestį, todėl apeliantė nepagrįstai atsakovės elgesį dirbant antraeilėse pareigose laiko nesąžiningu (DK 114 str. 2 d.). Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad atsakovė, dirbdama antraeilėse pareigose gavo darbo užmokestį, todėl nepatyrė jokių finansinių nuostolių ar nepatogumų, nesudaro pagrindo nepriteisti atsakovei vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, nes ieškovė turi pareigą laiku atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju (DK 141 str.). Darbuotojo antraeilėse pareigose gaunamas darbo užmokestis nepaneigia šios darbdavio prievolės.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, jog atsakovės atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje (sukčiavimas) ir 300 straipsnio 1 dalyje (dokumentų klastojimas), galimo įvykdymo. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos skyriaus 2016 m. lapkričio mėnesio pažyma patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, tačiau byloje nepateikta įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas yra baigtas ir atsakovės atžvilgiu priimtas procesinis sprendimas, patvirtinantis neteisėtus ir nesąžiningus atsakovės veiksmus. Be to, pažymėtina, jog atsiskaitymas su atleistu iš darbo darbuotoju, nėra susijęs su baudžiamojoje byloje atliekamu ikiteisminiu tyrimu.

Apeliantės teigimu, atsakovės kreipimasis į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (Sodrą) taip pat laikytinas nesąžiningu ir neteisėtu, įtakojęs darbdavio uždelsimą atsiskaityti su darbuotoju.

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis numato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys, socialinio draudimo išmokų ir kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas fondo valdybos teritoriniams skyriams, gavėjai turi teisę gauti apie juos fondo valdybos informacinėje sistemoje sukauptą informaciją. Vadovaujantis minėto įstatymo norma, atsakovė, nesutikdama su jos atleidimo iš darbo duomenimis, turi teisę kreiptis į VSDF valdybą, prašydama pakeisti Sodros sistemoje nurodytus duomenis. Šiuo atveju atsakovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją, instituciją, neįgaliotą spręsti atsakovės prašymo, todėl darbo ginčų komisija atsisakė nagrinėti prašymą dėl Sodros duomenų pakeitimo. Teisę kreiptis dėl duomenų pakeitimo numato teisės normos, todėl atsakovės teisių gynimas, manant, kad jos buvo pažeistos, negali būti laikomi nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais.

Apeliantė nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodydama, jog privalo būti perskaičiuota ieškovės naudai priteista bylinėjimosi išlaidų suma, kuri turėtų būti 187,68 Eur, o ne 170 Eur, kuriuos priteisė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pritaria šiam apeliacinio skundo argumentui.

CPK 93 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovės ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 33,31 procentais, o atmestų reikalavimų dalis sudaro 66,69 procentus, todėl priteistinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 567 Eur x 33,31 procentai = 188,87 Eur, o ne 187,68 Eur, kaip nurodė apeliantė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, įvertinus apeliacinio skundo argumentus, tikslintina.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus bei skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, atkreipia dėmesį į teismų praktikoje susiformavusią nuostatą, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tai yra tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, atmesdamas apeliacinį skundą gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams, kuriuose atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl plačiau dėl jų nepasisako ir jų nekartoja.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Apeliantė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau, netenkinus apeliacinio skundo, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi Darbo kodekso normomis, reglamentuojančiomis atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą iš dalies tenkinti ieškovės pareikštą reikalavimą. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir iš A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „Ziltoma“, juridinio asmens kodas 302713083, priteisti 188,87 Eur (vienas šimtas aštuoniasdešimt aštuoni eurai 87 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėVilija Valantienė