Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. gynėjo advokato G. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ? BK) 140 straipsnio 2 dalį (2021 m. sausio 4 d. fizinio skausmo sukėlimas N. K.) 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021 m. sausio 7 d. fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas N. K.) 1 metų laisvės apribojimo bausme;

pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2021 m. sausio 7 d. fizinio skausmo sukėlimas mažametei M. K.) 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu ir G. K. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metas ir 6 (šešiems) mėnesiams ir 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. sausio 7 d., 19.15 val., iki 2021 m. sausio 8 d., 13.45 val., vieną sulaikyme išbūtą parą prilyginant 2 laisvės apribojimo dienoms.

Vadovaujantis BK 48 straipsniu, 48 straipsnio 3 dalies 2 punktu (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-960 redakcija), BK 72² straipsniu, nuteistasis G. K. įpareigotas visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose; per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktu, G. K. uždrausta visą bausmės atlikimo laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. G. K. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. sausio 4 d., apie 17.00 val., savo šeimos gyvenamojoje vietoje – namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia smurtaudamas dešinės rankos kumščiu sudavė sutuoktinei N. K. į kairę veido pusę. Tokiu būdu G. K. smurtaudamas prieš savo šeimos narį – sutuoktinę N. K. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Šie G. K. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.

2. Be to, G. K., nuteistas už tai, kad jis 2021 m. sausio 7 d., apie 18.58 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo šeimos gyvenamojoje vietoje – namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia smurtaudamas ? rankos kumštyje laikydamas bandelę, sudavė vieną smūgį sutuoktinei N. K. į dešinę veido pusę bei trynė bandelę į jos veido odą. Po to, besitęsiančio konflikto metu, tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia, norėdamas atimti iš savo sutuoktinės N. K. mobiliojo ryšio telefoną, sukinėjo sutuoktinės N. K. kairę ranką. Tokiu būdu, smurtaudamas prieš savo šeimos narį – sutuoktinę N. K., sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas dešinio antakio srityje, kairiajame žaste, kairiajame dilbyje, kas vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Šie G. K. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.

3. Taip pat G. K. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. sausio 7 d. apie 18.58 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, savo šeimos gyvenamojoje vietoje – namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia smurtaudamas rankos delnu stūmė į mažametės dukros M. K. veidą, taip nustumdamas ją ant lovos. Tokiu būdu G. K., smurtaudamas prieš savo šeimos narį – mažametę dukrą M. K., gim. (duomenys neskelbtini), sukėlė jai fizinį skausmą. Šie G. K. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamų veikų padarymo, aplinkybių (fakto), veikos kvalifikavimo ir nuteistojo kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, objektyviai iširtos reikšmingos bylos aplinkybės, o nuteistajam paskirtos bausmės atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, adekvačios padarytoms nusikalstamoms veikoms, taip pat atitinka nuteistojo asmenybę. Tačiau, taikydamas laisvės apribojimo bausmę, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai ir nemotyvuotai G. K. paskyrė įpareigojimą visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose, todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendis yra keistinas ir minėtas įpareigojimas panaikintinas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018). Nors apeliaciniame skunde pagrįstai kritikuojamas skundžiamo nuosprendžio lakoniškumas, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje tirdamas įrodymus ir nustatydamas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, aptartų taisyklių iš esmės nepažeidė, kadangi byloje nuteistajam inkriminuojamos veikų aplinkybės grindžiamos, be kita ko, ir tiesioginiais įrodymais, nuteistajam iš dalies pripažįstant kaltę, nenustačius esminių abejonių dėl reikšmingų aplinkybių.

8. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, skunde ginčija byloje apklaustos nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą, be kita ko, byloje esančių įrodymų pakankamumą, skunde kelia prielaidas dėl galimų nepašalintų abejonių. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Svarbu ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas įrodymų vertinimas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018).

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo svarstymai dėl nepašalintų abejonių yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nuteistasis, nurodydamas prieštaringas nagrinėjamų veikų aplinkybes, iš esmės pripažino visas jam inkriminuojamas aplinkybes, kurias patvirtina ir byloje esančių įrodymų visuma, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad G. K., 2021 m. sausio 4 d., apie 17.00 val., dešinės rankos kumščiu sudavė sutuoktinei N. K. į kairę veido pusę, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, bei 2021 m. sausio 7 d. apie 18.58 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankos delnu stumdamas mažametės dukros M. K. veidą, taip nustūmė ją ant lovos ir tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajai M. K. fizinį skausmą.

10. Vertindama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nusikalstamų veikų aplinkybės grindžiamos nukentėjusiosios parodymais bei netiesioginiais įrodymais, nesuteikia pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas prielaidomis, kadangi visi byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus bei sudarė nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę. Pastebėtina, jog įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019, Nr. 2K-226-976/2020 ir kt.).

Dėl įrodymų vertinimo G. K. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl 2021 m. sausio 4 d. fizinio skausmo sukėlimo N. K.

13. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus duomenis, matyti, kad N. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2021 m. sausio 4 d. dukters kambaryje G. K. priėjo prie jos ir rankos kumščiu jai sudavė į kairę akį, dėl to dukra prašė iškviesti policiją, tačiau ji pabijojo, nesikreipė ir į medikus (t. 1, b. l. 40-43). Apklausiama teisme N. K. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybės, jog 2021 m. sausio 4 d., konflikto metu, G. K. ranka sudavė jai į kairę veido pusę. Nežino, dėl kokios priežasties jai vyras sudavė. Po to išėjo ir dukra, pradėjo ją (N. K.) ginti. Nuo smūgio į veidą atsirado mėlynė, kuri buvo apie 10 d. (t. 2, b. l. 40). Analogiškas nuteistajam inkriminuotas aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir VšĮ Elektrėnų ligoninėje, kai 2021 m. sausio 8 d. apžiūros metu nukentėjusiajai buvo nustatyta sumušimo žymė po kaire akimi (t. 1, b. l. 55-57). Taigi, nors apeliaciniame skunde keliamos prielaidos dėl nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumo, jų prieštaringumo, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiosios parodymai, dėl esminių nuteistajam G. K. inkriminuojamų aplinkybių, nekito ir buvo nuoseklūs.

14. Pastebėtina ir tai, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent nukentėjusiosios N. K. parodymai papildo ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus, kartu iliustruoja nuteistojo parodymų bei apeliacinio skundo argumentų prieštaringumą. Kaip minėta, aptartus nukentėjusiosios parodymus patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas, kuriame betarpiškai užfiksuotas nuteistojo G. K. smūgio sudavimas nukentėjusiajai. Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint N. K. pateiktą vaizdo įrašą, nustatyta, jog vyras suduoda kumščiu moteriai, moteris šaukia: „Ai! Nelįsk.“ Po ko vyras nurodo: „užteks filmuoti“ (t. 1, b. l. 118-119). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, peržiūrėjus nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu pateiktą CD laikmeną, nustatyta, jog nuteistasis dešinės rankos kumščiu suduoda smūgį nukentėjusiajai, į artimą kairei veido pusei sritį, po kurio vaizdas sutrinka, girdimi moterų riksmai ir prašymas nelįsti bei išeiti. Vaizdo įrašo pabaigoje matomas šalia jį filmavusios moters stovintis nuteistasis, kuris išeina iš kambario (t. 1, b. l. 157).

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nustatant bylos faktines aplinkybes, yra padaryta aiški rašymo apsirikimo klaida, nurodant, jog kaltinimas patikslintinas, kad smūgis buvo atliktas ne dešine, o kaire ranka, kadangi bylos duomenimis buvo nustatyta, jog smūgis buvo suduotas būtent dešine ranka. Ši rašymo apsirikimo klaida neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, jos ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės, todėl klaida ištaisytina šia nutartimi.

17. Analizuojant byloje esančio vaizdo įrašo patikimumą, pastebėtina tai, jog šiame užfiksuotos aplinkybės atitinka ir kartu papildo kitus byloje esančius įrodymus. Be to, peržiūrint vaizdo įrašą pirmosios instancijos teisme proceso dalyviams nekilo abejonių dėl vaizdo įrašo galimo montažo, ką iš esmės pripažino nuteistasis, neneigdamas, jog konflikto metu sudavė nukentėjusiajai. Kartu svarbu ir tai, jog šiuo atveju nėra analizuojamas vaizdo įrašo pokalbio turinys, todėl jo fragmentiškumas neturi įtakos pastarojo patikimumui, svarbu būtent tai, jog byloje reikšminga aplinkybė – smūgio sudavimo faktas tiesiogiai užfiksuotas vaizdo įraše. Svarbu ir tai, jog tiek pateikto vaizdo įrašo atvaizdas, tiek garsas nenutrūksta, nėra jokių trikdžių, todėl nenustatyta skunde deklaruojamų aplinkybių, leidžiančių abejoti dėl galimo vaizdo įrašo nevientisumo, taigi nėra pagrindo abejoti pastarojo patikimumu. Vertinant šio įrodymų leistinumą pastebėtina ir tai, jog pagal teismų praktiką, privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu; privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso (vaizdo) įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, 2K-143/2011, 2K-250/2012, 2K-338-511/2017, 2K-168-511/2019, 2K-232-976/2019, 2K-63-511/2021).

18. Nagrinėjamoje byloje vaizdo įrašas buvo daromas nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje, siekiant užfiksuoti galimai jos atžvilgiu daromą nusikalstamą veiką, tokio duomenų gavimo būdo įstatymas nedraudžia, o jo patikimumas patikrintas BPK nustatytais proceso veiksmais pirmosios instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, palyginant vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes su kitais byloje esančiais įrodymais. Pastebėtina ir tai, jog ir pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, 1 dalyje nurodyti draudimai, be kita ko, be asmens sutikimo filmuoti fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje, netaikomi fiksuojant teisės pažeidimus. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo, siekdamas apginti savo teises ir teisėtus interesus, fiksuoja ir teisėsaugos institucijai pateikia savo ir kaltininko pokalbių įrašus ar kitus savo paties įstatymo neuždraustu būdu surinktus duomenis, patvirtinančius kaltininko nusikalstamą veikimą, kaip ir šioje byloje nagrinėjamu smurto artimoje aplinkoje atveju, tai nelaikytina neproporcingu kaltininko teisės į privataus gyvenimo gerbimą, garantuojamą Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 9 dalyje, suvaržymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. kovo 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-63-511/2021).

19. Analizuodama aptartais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai sukeltus padarinius, teisėjų kolegija pastebi, jog ikiteisminio tyrimo metu apklaustas specialistas, pateikęs išvadą Nr. G 111/2021 (01) (t. 1, b. l. 55-57), dėl 2021 m. sausio 4 d. nukentėjusiajai sukeltų sužalojimų, paaiškino, jog VšĮ Elektrėnų ligoninėje buvo nustatyta sumušimo žymė po kaire akimi, kuri galimai yra poodinė kraujosruva ir atitiktų nežymų sveikatos surikdymo mąstą, tačiau jos padarymo laikui nurodyti, medicinos dokumentuose esančių duomenų, nepakanka – nenurodyta kraujosruvos spalva, o kūno apžiūros metu 2021 m. sausio 12 d. kraujosruvos nebesimatė, kadangi ji galėjo būti jau sugijusi (t. 1, b. l. 97-98). Tokiu būdu, byloje esanti specialisto išvada, patvirtina nukentėjusiosios nurodomus jai sukeltus sužalojimus bei, įvertinus nustatytas smūgio sudavimo aplinkybes, konstatuotina, jog smūgio mechanizmas atitinka nukentėjusiajai sukeltą sužalojimą.

20. Įvertinusi byloje nustatytus nuteistojo atliktus veiksmus prieš nukentėjusiąją N. K., jų pobūdį, būdą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo suduoto smūgio lokalizacija, t. y. sąmoningas smūgis nukentėjusiajai į veido sritį, rodo tai, kad nuteistasis suvokė, jog naudodamas smurtą prieš nukentėjusiąją, daro pavojingą veiką, numatė, kad padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma, t. y. kad dėl tokios veikos gali būti sutrikdyta sveikata, sukeltas fizinis skausmas, ir jų siekė. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog nuteistasis sukėlė fizinį skausmą N. K. veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Aptartų aplinkybių kontekste, konstatuotina, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nustatyti visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai.

Dėl įrodymų vertinimo G. K. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl 2021 m. sausio 7 d. fizinio skausmo sukėlimo mažametei M. K.

21. BK 140 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, jog teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad G. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia smurtaudamas – rankos delnu stūmė į mažametės dukros M. K. veidą, nustumdamas ją ant lovos, sukėlė jai fizinį skausmą.

22. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde mažametės pastūmimo faktas neginčijamas, tačiau teigiama, jog nuteistasis nesmurtavo prieš nukentėjusiąją M. K., dukrą atsitiktinai pastūmė. Analizuojamu aspektu būtina pabrėžti tai, jog fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą nurodęs, kad būtina įsitikinti, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017 ir kt.)

23. Kaip matyti iš bylos duomenų, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nuteistasis pripažino, jog pastūmė dukrą ant sofos, kuri stovėjo visiškai šalia. Dukrą pastūmė, kad ji nedalyvautų jo konflikte su žmona. Ant dukters veido galėjo atsirasti paraudimas nuo jo rankos (t. 2, b. l. 41). Nukentėjusioji N. K., apibūdindama 2021 m. sausio 7 d. aplinkybes, nurodė, jog G. K. nustūmė dukrą paėmęs veidą ranka ir dukra „nulėkė kelis metrus nuo jo ir nukrito ant sofos“. Pažymėjo, jog vyras stipriai ranka suėmė ją (dukrą) už veido ir pastūmė (t. 2, b. l. 40). Iš esmės analogiškas aplinkybes, jog vyras delnu dukrai sudavė per veidą ir ją pastūmė, o nuo smūgio M. K. vos nenukrito ant žemės, išgelbėjo, kad jai už nugaros stovėjo sofa, ant jos ji ir krito, nukentėjusioji N. K. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 10-16). Ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant vaiko teisių apsaugos atstovui, psichologui, mažametės atstovei advokatei, apklausta mažametė M. K. patvirtino, jog tėtis dešiniu delnu ją stūmė į veidą. Nuo tėčio pastūmimo į veidą ji atsisėdo ant lovos. Kuomet tėtis ją pastūmė, ji jautė skausmą veide, tačiau skausmas greitai praėjo. Vėliau pamatė, kad jos veidas paraudo, ant veido buvo bandelės trupiniai, kadangi tėtis su ta pačia ranka trynė bandelę mamai į veidą. Krisdama ant lovos nieko nesusižalojo (t. 1, b. l. 82-85).

24. Analizuojant mažametės atžvilgiu panaudotų smurtinio pobūdžio veiksmų pobūdį bei šiais veiksmais galimus sukelti padarinius pabrėžtina tai, jog į įvykio vietą atvykęs pareigūnas P. D., apklaustas kaip liudytojas, teisme patvirtino, kad mergaitė pasakė, jog tėvas jai trenkė per veidą, o ant abiejų nukentėjusiųjų veidų matėsi paraudimai. Pastarasis taip pat paneigė nuteistojo iškeltą versiją pabrėždamas, jog nebuvo tokių aplinkybių, kad mergaitei motina pasakinėtų, ką sakyti ar linksėtų galva (t. 2, b. l. 40-41). Ikiteisminio tyrimo metu pastarasis liudytojas nurodė analogiškas aplinkybes, jog nukentėjusioji M. K. parodė, kad nuteistasis sudavė ranka joms per veidą. Mergaitė jam ranka parodė, kad tėvas jai sudavė vieną smūgį plaštaka per dešinį skruostą. Svarbu ir tai, jog liudytojas pažymėjo, kad mergaitei parodžius veidą jis pastebėjo ant skruosto paraudimą (t. 1, b. l. 92-95). Aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina, jog G. K. rankos delnu, stumdamas į mažametės dukros M. K. veidą ir ją nustumdamas ant lovos, sukėlė jai fizinį skausmą, o dėl fizinio sąlyčio nukentėjusiajai skaudėjo bei šis pojūtis buvo aiškiai išreikštas, ką iliustruoja proceso dalyvių nurodomas skruosto paraudimas. Tokius nukentėjusiosios pojūčius suprato ir kiti aplinkiniai ? po pakankamai ilgo laiko į įvykio vietą atvykęs pareigūnas.

25. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog G. K. dukrą atsitiktinai pastūmė, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl jo kaltės. Nagrinėjamu aspektu pastebėtina tai, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

26. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos duomenų, tiek N. K., tiek G. K. nurodė, jog nukentėjusioji M. K. buvo nustumta jai iš esmės bandant apginti savo motiną, sutuoktinių konflikto metu. Įvertinus nagrinėjamą situaciją konstatuotina, jog nenustačius, kad G. K. norėjo sukelti fizinį skausmą ar kitus sužalojimus nukentėjusiajai, pastarasis sąmoningai leido jiems kilti, būdamas abejingas savo veiksmų padariniams. Tai yra, G. K., sąmoningai suėmęs mažametės M. K. dešinę veido sritį, pastūmė ją, dėl ko pastaroji nugriuvo ant šalimais esančios sofos. Nuteistojo atliekami veiksmai, t. y. fizinis poveikis mažametei tiek ją suimant už veido, tiek ją stumiant neaiškia kryptimi ir padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma (nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas). Nagrinėjamų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes daro išvadą, jog G. K. sukėlė fizinį skausmą G. K., veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

27. Analizuojat apeliacinio skundo argumentus dėl galimų procesinių pažeidimų pastebėtina tai, jog situacija, kai apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi asmens parodymais, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 119; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-211-489/2016).

28. Skunde pažymima, jog nukentėjusioji teisiamajame posėdyje parodymų nedavė, o ikiteisminio tyrimo stadijoje nei kaltinamajam, nei jo gynėjui nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti nukentėjusiosios apklausoje. Šiuo aspektu, visų pirma, pastebėtina tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta būtinųjų gynėjo dalyvavimo pagrindų, teise turėti gynėją nuteistasis taip pat nepasinaudojo. Taigi, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. K. gynėjo neturėjo, o apie mažametės vykdomą apklausą jis buvo informuotas (t. 1, b. l. 67), tačiau neišreiškė pageidavimo dalyvauti apklausoje. Antra, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ir kitais proceso dalyvių parodymais, kurių pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti. Pastebėtina ir tai, jog prašymo apklausti mažametę nukentėjusiąją nebuvo pateikta nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme. Byloje nenustatytas ir pakartotinis mažametės nukentėjusiosios apklausos būtinumas, šio nepagrindė ir apeliantas. Taigi įvertinus tai, kad byloje iš esmės nekilo ginčo dėl šioje dalyje nustatytų faktinių veikos padarymo aplinkybių, nuteistajam pripažįstant, jog nustūmė mažametę, o skunde kvestionuojamas būtent nustatytų aplinkybių teisinis vertinimas, atsižvelgus į nepilnamečių interesų apsaugos garantijas (būtent dėl jų apsaugos nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio), darytina išvada, jog papildoma nukentėjusiosios mažametės apklausa nebuvo reikalinga.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartas papildomos apklausos reikšmingumas, aplinkybė, jog apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas ne vien mažametės nukentėjusiosios parodymais, o ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, byloje iš esmės nesant ginčo dėl faktinių veikos padarymo aplinkybių, nėra pagrindo teigti, jog buvo apribota nuteistojo teisė į gynybą, atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju yra pažeista teisė į teisingą (sąžiningą) teismą ar pažeistas rungimosi principas.

Dėl G. K. paskirtos bausmės.

30. Nagrinėjamoje byloje nuteistajam G. K. paskirtos bausmės: pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021 m. sausio 4 d. fizinio skausmo sukėlimas N. K.) laisvės apribojimas 6 mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021 m. sausio 7 d. fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas N. K.) laisvės apribojimas 1 metams; pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ? 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu ir G. K. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams ir 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad buvo padaryti tyčiniai nesunkūs smurtinio pobūdžio baigti nusikaltimai prieš šeimos narius – sutuoktinę ir nepilnametę dukrą, nustatytos viena atsakomybę švelninanti aplinkybė (dėl fizinio skausmo sukėlimo M. K. – visiškai prisipažino kaltu, nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė ? 2021 m. sausio 7 d. nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertintina ir nuteistojo asmenybė – dirba, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu nuteistajam paskirtos laisvės apribojimo bausmės savo dydžiu nesiekia BK 48 straipsnio 2 dalyje numatyto bausmių vidurkio, o paskirta bauda lygi minimaliam dydžiui (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Nors nuteistajam paskirtos bausmės subendrintos visiško bausmių sudėjimo būdu, tačiau atsižvelgiant į nuteistajam atskirų paskirtų bausmių dydžius, padarytų veikų pobūdį, jų intensyvumą, esant šių aplinkybių visumai, nėra jokio pagrindo vertinti nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą bausmę kaip aiškiai per griežtą.

32. Šiame kontekste svarbu tai, jog laisvės apribojimo bausmės esmė yra ta, kad asmuo gyvena laisvėje, tačiau jam tam tikram laikotarpiui nustatomi įpareigojimai ir draudimai. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445/2011).

33. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuteistajam skiriant bausmę buvo vadovaujamasi ir neaktualia straipsnio redakcija (past. – nuteistasis, vadovaujantis 48 straipsnio 3 dalies 2 punktu (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-960 redakcija), įpareigotas per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose), kadangi tiek veikos padarymo metu, tiek nuosprendžio priėmimo metu galiojo 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija (TAR, 2019, Nr. 2019-11177). Kita vertus, tiek ankstesnė, tiek šiuo metu galiojanti redakcija numato tiek įpareigojimą dalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas), tiek draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas). Taigi, įvertinus tai, jog šiuo metu galiojantis reguliavimas suteikia teismui teisę nuteistajam paskirti nuteistajam pirmosios instancijos teismo paskirtus ? įpareigojimą per 8 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei draudimą visą bausmės atlikimo laikotarpį vartoti psichiką veikiančias medžiagas, formalus netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo konstatavimas, neturintis realios įtakos nuteistojo teisinei padėčiai, pripažintinas nepakankamu pagrindu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui pakeisti.

34. Nagrinėjamu atveju, kaip jau paminėta, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam G. K. paskyrė įpareigojimą visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose. Pažymėtina, jog veikos padarymo metu galiojusioje BK 48 straipsnio redakcijoje šis įpareigojimas nenumatytas. Teismas, manydamas, jog toks įpareigojimas padės pasiekti bausmės tikslus bei teigiamai įtakos nuteistąjį, vadovaudamasis BK 48 straipsnio 6 dalimi (kiti įpareigojimai) turi teisę paskirti bet kokį kitą įpareigojimą, tačiau toks teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas aptariamą įpareigojimą, nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis skyrė šį įpareigojimą, taip pat nepateikė šio įpareigojimo skyrimo motyvų. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam G. K. būtų tikslinga riboti jo laisvę nakties metu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog įpareigojimas visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, laikytinas pertekliniu ir naikintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. K. gynėjo advokato G. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį pakeisti: panaikinti G. K. paskirtą įpareigojimą ? visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ar lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

Ištaisyti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašant 2021 m. sausio 4 d. fizinio skausmo sukėlimą N. K. padarytą rašymo apsirikimo klaidą, nurodant, kad: kaltinimas patikslintinas, jog smūgis buvo suduotas ne kaire, o dešine ranka.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.