Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei A. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo ir nurodymų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI ar mokesčių administratorius) 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (19.22-10)RAA-364 „Apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti VMI 2025 m. vasario 17 d. Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-47341 (toliau – ir Nurodymas 1); 3) panaikinti VMI 2025 m. vasario 19 d. Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-51421 (toliau – ir Nurodymas 2). Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad VMI 2024 m. gruodžio 31 d. Sprendimu apskaičiavo akcizų mokestį ir nustatė 26 772 Eur mokestinę prievolę pagal Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nuosprendį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-360/2022, už neteisėtai laikytas cigaretes. Taip pat VMI 2025 m. vasario 17 d. priėmė Nurodymą 1, kuriuo nurodė iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų) nurašyti 26 772,00 Eur akcizų mokestį, ir 2025 m. vasario 19 d. Nurodymą 2, kuriuo nurodė iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų) nurašyti 10 387,34 Eur delspinigių.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nuosprendis buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi, todėl laikytina, kad Sprendimo priėmimo metu pirmosios instancijos teismo nuosprendis, be nuorodos į apeliacinės instancijos teismo nutartį, jau negaliojo.

Taip pat pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas Sprendimas priimtas remiantis Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – Akcizų įstatymas) 30 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais (2021 m. liepos 8 d. galiojusia įstatymo redakcija), t. y. normomis, reglamentuojančiomis cigarečių apmokestinimą taikant kombinuotąjį akcizų tarifą. Tačiau kokiu pagrindu atsirado pareiškėjui prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje, t. y. nuorodos į Akcizų įstatymo 9 straipsnį Sprendime nėra. Šis Sprendimo trūkumas yra esminis, nes pareiškėjas negali veiksmingai ginčyti Sprendimo.

Paaiškina ir tai, kad 2021 m. liepos 8 d. galiojusioje Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies įstatymo redakcijoje, be kita ko, nurodyta, jog prievolė mokėti akcizus muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d–g punktuose nustatytais atvejais. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktai numato, kad importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos; kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalis buvo pakeista po naujojo Sąjungos muitinės kodekso įsigaliojimo. Prieš tai galiojusioje įstatymo redakcijoje buvo nurodyta, kad už importuojamas prekes sumokėti akcizai grąžinami arba atsisakoma juos išieškoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytais atvejais. Pareiškėjas daro išvadą, kad Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalis buvo suderinta su minėtu naujuoju kodeksu, todėl mano, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą dėl minėtų Sąjungos muitinės kodekso nuostatų išnyko prievolė jam mokėti akcizus už jo turėtas cigaretes, sulaikius jas, konfiskavus ir sunaikinus.

Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pažymi, kad VMI baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-360/2022 civilinio ieškinio dėl valstybei padarytos žalos – nesumokėto akcizo mokesčio bei procesinių palūkanų neteikė. Pareiškėjo atstovo žiniomis, VMI civilinio ieškinio neteikė būtent dėl aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo.

Pareiškėjo teigimu, situacija pasikeitė po Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2022 m. balandžio 7 d. sprendimo byloje UB prieš Kauno teritorinę muitinę, C-489/20, kuriame buvo išaiškinta, kad 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, 2 straipsnio b punktas ir 7 straipsnio 1 dalis <...> turi būti aiškinami taip, kad skolos muitinei išnykimas dėl Reglamento Nr. 952/2013 124 straipsnio 1 dalies e punkte numatyto pagrindo nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizais <...> už neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo. Pareiškėjo atstovo įsitikinimu, susidarė situacija, kad pagal nacionalinę teisę (Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalį) prievolė mokėti akcizą dėl Reglamento Nr. 952/2013 124 straipsnio 1 dalies e punkte numatyto pagrindo išnyko, tačiau pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvą 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos ši prievolė liko. Pareiškėjas mano, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 3 straipsnio 5 dalimi, aptarti neaiškumai turėtų būti aiškinami jo naudai ir jam akcizo mokestis neturėtų būti skaičiuojamas.

Atsakovė VMI atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nepriteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų.

Nesutikdama su skundo argumentais, VMI paaiškina, kad pareiškėjo minima Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra visiškai nesusijusi su VMI akcizų apskaičiavimui naudotų duomenų pakeitimu. Teigia, kad akcizų prievolės nustatymui VMI turėjo objektyvius faktus, kurie nebuvo nei nuginčyti, nei pakeisti.

Dėl Sprendimo priėmimo teisinio pagrindo atsakovė paaiškina, kad prieš priimant Sprendimą pareiškėjas buvo informuotas raštu, kuriame buvo išdėstyti prievolės atsiradimo pagrindai, paaiškinta akcizų deklaravimo tvarka ir savanoriško nedeklaravimo pasekmės. Todėl mano, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes veiksmingai ginčyti Sprendimą.

VMI paaiškina ir tai, kad Sprendimas grindžiamas Europos Sąjungos muitinės kodekso, patvirtinto 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013, ir Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies taikymu. Nurodo, kad prievolė mokėti akcizus kyla už laikomas specialiais ženklais — banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios Akcizų įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros 2024 m. gruodžio 9 d. VMI pateiktoje baudžiamojoje byloje esančius ištirtus įrodymus, pareiškėjas neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurioms nebuvo taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo rėžimas (AMLAR) arba už kurias nebuvo sumokėti akcizai, ne akcizais apmokestinamųjų prekių sandėlyje, neturint teisės aktų nustatyta tvarka išrašytų prekių įsigijimo, gabenimo, akcizų už šias prekes sumokėjimą patvirtinančių dokumentų.

VMI pažymi, kad prievolė mokėti akcizus neišnyko, nes pareiškėjui neatsirado skola muitinei, dėl ko ji būtų išnykusi prekes konfiskavus ir sunaikinus. Paaiškina, kad pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį prievolė mokėti akcizus atsiranda ir už neteisėtai įvežamas akcizais apmokestinamas prekes, išskyrus atvejus, kai skola muitinei yra išnykusi pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e, f, g ar k punktą. Šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalis numato, kad prievolė mokėti akcizus muitinei mutatis mutandis išnyksta Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies d–g punktuose nustatytais atvejais. Skolos muitinei sąvoka įtvirtinta Sąjungos muitinės kodekso 5 straipsnio 18 punkte, pagal kurį skola muitinei – asmens pareiga sumokėti importo ar eksporto muito, taikomo konkrečioms prekėms pagal galiojančius muitų teisės aktus, sumą. Importo muitas – už prekių importą mokėtinas muitas, eksporto muitas – už prekių eksportą mokėtinas muitas (5 straipsnio 20-21 punktai). Taigi, skola muitinei neapima Lietuvos Respublikoje taikomų akcizų. Pagal baudžiamojoje byloje paties pareiškėjo teiktus paaiškinimus ir teismo posėdžių metu ištirtus įrodymus matyti, kad pareiškėjas prekes ne įvežė į Lietuvos Respubliką kontrabandos būdu, o įgijo jas Lietuvos Respublikoje. Taigi jam neatsirado skola muitinei, kuri apimtų ir mokėtinus akcizus, kuri, vėliau sulaikius šias prekes, jas konfiskavus ir/ar sunaikinus, išnyktų kartu su skola muitinei. Todėl sprendžiant ginčą, Sąjungos muitinės kodekso, Akcizų įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos, o pareiškėjo pareiga sumokėti dėl jo atliktos neteisėtos veikos nesumokėtus akcizus negali būti laikoma išnykusia.

Taip pat VMI pažymi, kad prievolės mokėti akcizus analogiškose situacijose atsiradimą patvirtino ir Europos Teisingumo Teismas. Pagal 2021 m. liepos 8 d. galiojusius teisės aktus, akcizai turėjo būti skaičiuojami nepaisant fakto, kad skola muitinei būtų išnykusi, jei net ji ir būtų atsiradusi. Tai patvirtino ir Europos Teisingumo Teismas 2022 m. balandžio 7 d. byloje C-489/20, kurioje konstatavo, kad galiojančios Tarybos Direktyvos 2008/118/EB 2008 m. gruodžio 16 d. Dėl bendros akcizų tvarkos 2 ir 7 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skolos muitinei išnykimas dėl Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte numatyto pagrindo (t. y. dėl prekių sulaikymo, konfiskavimo) nelemia skolos, susijusios atitinkamai su akcizais ir pridėtinės vertės mokesčiu už neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes, išnykimo.

Teigia, kad VMI apie atsiradusią pareiškėjo prievolę sužinojo tik 2024 m. gruodžio 9 d., gavusi Klaipėdos apygardos prokuratūros raštą, todėl civilinio ieškinio pareikšti bylos nagrinėjimo metu negalėjo.

Aplinkybę, kad VMI teisingai taiko analogiškiems susiklosčiusiems santykiams galiojančių teisės aktų normas, anot atsakovės, patvirtina ir suformuota teismų praktika (pvz., nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-287-843/2024, Nr. 1A-367-658/2024).

Nurodo, kad VMI vadovaudamasi MAĮ 104¹ straipsniu priėmė Sprendimą, kuriuo apskaičiuoti akcizai už 2021 m. liepos 8 d. laikotarpį pagal teismo nuosprendyje esančius duomenis. Pareiškėjui nesumokėjus mokesčio, VMI turi teisę išieškoti atsiradusią mokestinę nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, mano, kad VMI Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl neturi būti naikinamas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, prašė jį tenkinti remiantis skundo argumentais. Papildomai akcentavo, kad pareiškėjo nusikaltimo padarymo metu galiojo Sąjungos muitinės kodekso išlyga, remiantis kuria, konfiskavus akcizines prekes, prievolė mokėti akcizo mokestį išnyksta.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė su skundu nesutiko, prašė jį atmesti remiantis atsiliepimo argumentais. Papildomai atsakovės atstovė akcentavo, kad pareiškėjas teismo yra nubaustas už akcizinių prekių disponavimą, todėl jam pagal prievolės atsiradimo metu galiojusį teisinį reguliavimą atsirado prievolė mokėti akcizo mokestį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo apskaičiuoti pareiškėjui mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva ir šio sprendimo pagrindu priimtų Nurodymų nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos prokuratūra 2024 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 4S-2366 „Dėl Klaipėdos apygardos prokurorų baigtose neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis baudžiamosiose bylose VMI nepareikštų civilinių ieškinių“ informavo VMI, kad patikrinus Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorų nuo 2021 m. iki 2023 m. užbaigtas ir teismui perduotas nagrinėti baudžiamąsias bylas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199¹ str., 199² str., 201 str., kuriose yra priimti įsiteisėję apkaltinamieji nuosprendžiai ir baudžiamieji įsakymai, kuriuose asmenys pripažinti kaltais ir nuteisti už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis nustatyta, kad 9 tokių bylų nebuvo pareikšti VMI civiliniai ieškiniai dėl valstybei padarytos turtinės žalos dėl nesumokėtų į valstybės biudžetą privalomų akcizų mokesčių atlyginimo. Siekdama užtikrinti valstybės galimybę įgyvendinti teisę į nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimą bei viešųjų interesų apsaugą mokesčių srityje, Klaipėdos apygardos prokuratūra kartu su šiuo raštu, be kita ko, pateikė VMI įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-360/2022, kurioje baudžiamojo proceso metu VMI nebuvo pareiškusi civilinio ieškinio ir prašė spręsti dėl ieškinio pateikimo civilinio proceso tvarka.

VMI, vadovaudamasi MAĮ 104¹ straipsniu, Akcizų įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, 2024 m. gruodžio 31 d. Sprendimu pareiškėjui apskaičiavo mokestinę akcizų mokesčio 26 772 Eur nepriemoką už 2021 m. liepos 8 d. mokestinį laikotarpį.

Sprendime faktiniu pagrindu nurodytas Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-360/2022 (toliau – Nuosprendis). Pareiškėjas Nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. liepos 7 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes: 7 000 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 24 390,00 Eur, 4 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 13 937,00 Eur, ir 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital MS“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 1 742,00 Eur, tai yra įgijo 11 500 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių bendra vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 40 069 Eur ir viršija 250 MGL (12 500 Eur) dydžio sumą, kurias 2021 m. liepos 7 d. paties vairuojamu automobiliu „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos cigarečių įsigijimo vietos į ūkinį pastatą, adresu: (duomenys neskelbtini), kur jas visas neteisėtai laikė: 1 500 pakelių cigarečių po sofa ir spintoje, o 10 000 pakelių cigarečių automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) salone ir bagažinėje, kol 2021 m. liepos 7 d., apie 17.20 val., minėtame ūkiniame pastate šias cigaretes rado ir paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai.

Cigaretės: 7 000 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, 4 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital MS“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurios saugomos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Turto valdymo valdybos Pagėgių skyriuje, saugykloje (duomenys neskelbtini), Nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintos.

VMI Sprendimo pagrindu 2025 m. vasario 17 d. priėmė Nurodymą 1 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-47341, kuriuo nurodė iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų) nurašyti 26 772,00 Eur akcizų mokestį, ir 2025 m. vasario 19 d. Nurodymą 2 nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-51421, kuriuo nurodė iš pareiškėjo sąskaitos (sąskaitų) nurašyti 10 387,34 Eur akcizo mokesčio delspinigių.

Pareiškėjas dėl VMI Sprendimo, Nurodymo 1 ir Nurodymo 2 su skundu kreipėsi į teismą.

Dėl Sprendimo apskaičiuoti pareiškėjui mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva

Pareiškėjas nesutikimą su VMI Sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad Nuosprendis, kuriuo remiantis priimtas Sprendimas, buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo ir todėl Sprendimo priėmimo metu negaliojo. Sprendime nėra nurodyta, kokiu pagrindu pareiškėjui atsirado prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas mano, kad iš jo prekes konfiskavus ir jas sunaikinus, pareiškėjas neturi prievolės mokėti akcizo mokesčio.

Ginčo dėl VMI Sprendimo teisėtumo išsprendimui aktualios MAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. lapkričio 1 d iki 2025 m. birželio 30 d.), jo įgyvendinamųjų teisės aktų, Akcizų įstatymo (aktuali 2021 m. liepos 8 d. galiojusi įstatymo redakcija) ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nuostatos.

MAĮ, kuris nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką.

MAĮ 13 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad pagal šį įstatymą administruojami akcizai. MAĮ numatytų mokesčių administravimo procedūros vienodai taikomos visiems šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytiems mokesčiams ir jų mokėtojams, jeigu šis straipsnis, šis įstatymas ar atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip (MAĮ 14 straipsnio 1 dalis).

Pagal MAĮ 15 straipsnio 1 dalį valstybės institucija, atsakinga už šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytų mokesčių (taigi ir akcizų), išskyrus muitus, administravimą Lietuvos Respublikoje, yra VMI. Pastaroji vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, MAĮ, kitais įstatymais, įstatymų lydimaisiais teisės aktais bei savo nuostatais (MAĮ 17 straipsnio 3 dalis).

Vadovaujantis MAĮ 32 straipsniu, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą (1 punktas); nepažeisti mokesčių mokėtojo teisių (2 punktas); tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų (3 punktas); pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus (4 punktas); vykdyti kitas šiame ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytas pareiga (9 punktas).

Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam MAĮ suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius (MAĮ 34 straipsnis).

Pagal MAĮ 104¹ straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti, kad būtų įvykdyta nedeklaruota mokestinė prievolė, centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi teisę savo sprendimu nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nepateikia atitinkamo mokesčio deklaracijos. Mokestinės prievolės dydis nustatomas pagal ankstesnių mokesčių mokėtojo pateiktų to mokesčio deklaracijų duomenis ir (arba) kitą mokesčių administratoriui šio ir kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka šio mokesčių mokėtojo ir trečiųjų asmenų pateiktą informaciją. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka mokesčių administratoriaus nustatytai mokestinei prievolei taikomos mokesčių mokėtojo deklaruotos mokestinės prievolės vykdymo taisyklės ir laikoma, kad ši mokestinė prievolė deklaruota paskutinę mokesčio įstatyme nustatyto mokesčio deklaracijos pateikimo termino dieną (MAĮ 104¹ straipsnio 2 dalis).

MAĮ 104¹ straipsnio nuostatos nepanaikina mokesčių mokėtojo pareigos mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti mokestį ir pateikti mokesčio deklaraciją. Jeigu, pasibaigus mokesčio deklaracijos pateikimo terminui, mokesčių mokėtojas pateikia mokesčio deklaraciją, mokesčių administratoriaus nustatyta mokestinė prievolė patikslinama pagal tos pateiktos mokesčio deklaracijos duomenis (MAĮ 104¹ straipsnio 3 dalis).

MAĮ 104¹ straipsnio nuostatos taip pat neriboja mokesčių administratoriaus teisės atlikti mokestinį patikrinimą to mokestinio laikotarpio, dėl kurio mokesčių administratorius nustatė mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, ir šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti (perskaičiuoti) mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį (MAĮ 104¹ straipsnio 4 dalis).

Mokestinės prievolės nustatymo mokesčių administratoriaus iniciatyva taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų VMI viršininko 2013 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. VA-1 „Dėl Mokestinės prievolės nustatymo mokesčių administratoriaus iniciatyva taisyklių ir Mokestinės prievolės apskaičiavimo mokesčių administratoriaus iniciatyva formos FR1119 patvirtinimo“ (ginčui aktuali 2024 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. VA-93 redakcija), 5 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius savo iniciatyva gali nuspręsti nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nepateikia mokesčio deklaracijos.

Taisyklių 9 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį gali nustatyti pagal kitą šio mokesčių mokėtojo ir (arba) trečiųjų asmenų atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka pateiktą informaciją. Apie nustatytą mokestinę prievolę mokesčių administratorius mokesčių mokėtoją informuoja, įteikdamas jam parengtą Sprendimo apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva pavyzdinę FR1119 formą, patvirtintą šiuo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu (Taisyklių 11 punktas). Taisyklių 12 punkte nurodyta, kad mokesčių administratoriui nustačius mokestinę prievolę, laikoma, kad ši prievolė deklaruota paskutinę atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyto mokesčio deklaracijos pateikimo termino dieną.

Nesumokėjus mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytais terminais, delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka. Laikoma, kad teisė išieškoti mokesčių administratoriaus nustatytą mokestinę prievolę atsiranda kitą dieną po atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyto mokesčio sumokėjimo termino pabaigos (Taisyklių 13 punktas).

Taisyklių 15 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę apskaičiuoja, priimdamas sprendimą.

Šiam ginčui taip pat aktualus Akcizų įstatymas nustato prekių, kurios pagal šį įstatymą yra akcizų objektas, apmokestinimą akcizais, taip pat šių prekių kontrolės ir gabenimo ypatumus.

Prievolės mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiradimas nustatytas Akcizų įstatymo 9 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, kurioms Lietuvos Respublikoje panaikintas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas (t. y. už iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio išgabentas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, už prekes, registruoto gavėjo gautas iš kitos valstybės narės, už akcizais apmokestinamas prekes, pristatytas į akcizais apmokestinamų prekių sandėlio savininko, gaunančio akcizais apmokestinamas prekes, ar registruoto gavėjo nurodytą tiesioginio pristatymo vietą, taip pat už šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6, 7, 8 ir 9 punktuose nurodytiems asmenims skirtas iš kitų valstybių narių atgabentas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas). Šio punkto nuostatos taikomos ir toms akcizais apmokestinamoms prekėms, kurioms akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas panaikinamas pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 8 punktą prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už laikomas specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis, taip pat už kitas laikomas akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, bet už kurias akcizai vadovaujantis šio įstatymo ar savo esme tolygiomis kitų valstybių narių teisės aktų nuostatomis nesumokėti.

Prievolė mokėti akcizus už šio straipsnio 1 dalyje nurodytas prekes atsiranda tuo metu, kai susidaro šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytas akcizais apmokestinamas prekes (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 9 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad VMI, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje, priimdama sprendimus, privalo vadovautis ir VAĮ įtvirtintais principais. VAĮ nustato tiek administracinio sprendimo formos, tiek ir turinio reikalavimus. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje detalizuojama, jog administraciniame sprendime turi būti nurodyta, be kitų duomenų, ir administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas) bei administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.).

Nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai, todėl kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-709-415/2017; 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2457-575/2021; 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-1047/2024).

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuolat akcentuoja, kad ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pavyzdžiui, 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015). Priešingai vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą (žr. 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-2692/2011). Individualaus administracinio akto motyvų ne nurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto kad ir neigiamą atsakymą. Atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui. Taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai sąlygoja nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo sistemos subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis (šiais aspektais žr. 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-714/2013).

Taip pat svarbu, kad kilus administraciniam ginčui dėl atitinkamo individualaus administracinio akto pagrįstumo ir teisėtumo, ginčijamą aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas teisme negali papildyti skundžiamą aktą naujais (papildomais) kaltinimais ir nurodyti, kad asmuo pažeidė ir kitas teisės normas, kuriomis nebuvo grindžiamas ginčijamas administracinis aktas (2014 m. spalio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-2020/2014). Pagal administracinių teismų praktiką, administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (2013 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą, todėl, kai skundžiamas teisės aktas, yra vertinama, kokiais faktiniais pagrindais jis priimtas bei kokia teisinė kvalifikacija pritaikyta. Tai ir yra bylos nagrinėjimo ribos. Tik esant konkretiems teisės aktų priėmimo pagrindams, aiškiam teisiniam įvertinimui įmanoma pasisakyti dėl tokių skundžiamų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo (2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014).

Be to, viešojo administravimo subjekto priimamas administracinis sprendimas turi būti priimtas laikantis viešojo administravimo principų, įskaitant išsamumo (viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį) ir objektyvumo (administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs) reikalavimų (VAĮ 3 straipsnis).

Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, ir kt.).

Teisė į gerą administravimą ir veiksmingą teisinę gynybą garantuojama ir Europos Sąjungos teisėje, kuri šioje byloje yra svarbi kaip papildomas teisės aiškinimo šaltinis. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 296 straipsnyje nurodoma, kad teisės aktuose nurodomi juos priimti paskatinę motyvai ir pasiūlymai, iniciatyvos, rekomendacijos, prašymai ar nuomonės, kurių reikalaujama pagal sutartis. Pagal Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punktą, teisė į gerą administravimą apima administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus. Chartijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog SESV 296 straipsnyje reikalaujamas motyvavimas turi aiškiai ir nedviprasmiškai atskleisti aktą priėmusios institucijos argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – vykdyti savo kontrolę (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo A-A. prieš Tarybą ir Nyderlandai prieš A-A., C?539/10 P ir C?550/10 P, 138 punktą, 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo Taryba prieš B., C-417/11 P, EU:C:2012:718, 50 punktą).

Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendime byloje K., T-262/15 pažymėta, kad pareiga nurodyti asmens nenaudai priimto akto motyvus, numatyta SESV 296 straipsnio antroje pastraipoje ir Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkte, siekiama, viena vertus, suteikti suinteresuotajam asmeniui pakankamai informacijos, kuri leistų žinoti, ar aktas yra pagrįstas, o jeigu jis turi trūkumų – ginčyti jo galiojimą Sąjungos teisme, ir, kita vertus, leisti šiam teismui atlikti šio akto teisėtumo kontrolę. Taip suformuluota pareiga motyvuoti yra esminis Sąjungos teisės principas, nuo kurio gali būti nukrypta tik dėl imperatyvių reikalavimų. Todėl iš principo apie motyvus suinteresuotajam asmeniui turi būti pranešta kartu su jo nenaudai priimtu aktu ir motyvų stokos negali ištaisyti tai, kad suinteresuotasis asmuo apie sprendimo motyvus sužino per procesą Sąjungos teisme (39 punktas).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo ginčijamas VMI Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 104¹ straipsnio nuostatomis ir vykdant mokesčių administravimo procedūrą, t. y. mokesčių administratoriaus veiksmus, atliekamus, įgyvendinant jo funkcijas, taip pat vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose. Sprendimas įformintas užpildžius Sprendimo apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva pavyzdinę FR1119 formą (Taisyklių 11 punktas).

Taisyklių 16 punkte nustatyta, kad sprendime turi būti nurodyta: institucijos, parengusios sprendimą, pavadinimas, institucijos rekvizitai; adresatas: jeigu tai juridinis asmuo – mokesčių mokėtojo pavadinimas, kodas, jei tai fizinis asmuo – vardas, pavardė, gimimo data; dokumento data, registracijos numeris; mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio pavadinimas; informacija apie duomenų, kurių pagrindu apskaičiuojama mokestinė prievolė, šaltinį (-ius): dokumento data, pavadinimas, numeris (jeigu nurodytas) arba duomenų rinkmenos pavadinimas, duomenų pavadinimas; mokestinei prievolei apskaičiuoti panaudotų duomenų mokestinis laikotarpis ir pan.; mokestinės prievolės apskaičiavimo duomenys: apskaičiuoto mokesčio suma ir mokestinis laikotarpis, už kurį nustatyta mokestinė prievolė; sprendimo apskundimo tvarka; informacija, kur mokesčių mokėtojas gali kreiptis dėl iškilusių klausimų; kita svarbi informacija.

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pagal MAĮ 67 straipsnį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo komentare nurodyta, kad mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas reiškia pareigą pateikti visus faktus, aplinkybes, dokumentus, patvirtinančius, kad tos sumos apskaičiuotos pagrįstai ir teisingai.

Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo VMI Sprendimo turinio matyti, kad jame yra nurodytas mokestinis laikotarpis – 2021 m. liepos 8 d., prekių pavadinimas, kiekis, apskaičiuota akcizų suma, informacija apie duomenų, kurių pagrindu apskaičiuojama mokestinė prievolė, šaltinį: „Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 25 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-360/2022“. Taip pat Sprendime papildomai paaiškinta, kad pagal Akcizų įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, mokėtina akcizų suma už neteisėtai laikytas cigaretes apskaičiuojama vadovaujantis Kombinuotojo akcizų tarifo už cigaretes apskaičiavimo tvarkos aprašu, patvirtintu LR finansų ministro 2002 m. rugsėjo 11 d. įsakymu Nr. 280 „Dėl Kombinuotojo akcizų tarifo už cigaretes apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Pažymėtina, kad Akcizų įstatymo 30 straipsnyje yra nustatyti cigaretėms taikomi akcizų tarifai. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad cigaretės apmokestinamos taikant kombinuotąjį akcizų tarifą. Jį sudaro specifinis (eurais už 1 000 cigarečių) ir vertybinis (procentais nuo didžiausios mažmeninės kainos) elementai. Kombinuotojo akcizų tarifo apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Taigi, kaip matyti, Sprendime yra nurodytas pareiškėjui nustatytos mokestinės prievolės dydžio apskaičiavimo pagrindimas, tačiau nėra nurodyta jokių motyvų, leidžiančių suprasti, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjui Sprendimu apskaičiuota mokestinė prievolė.

Nors VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad prieš priimdama Sprendimą pareiškėją informavo raštu (atsiliepime nėra nurodyta šio rašto parengimo data ir numeris), kuriame buvo išdėstyti prievolės atsiradimo pagrindai, paaiškinta akcizų deklaravimo tvarka ir savanoriško nedeklaravimo pasekmės, taip pat nurodė teisės aktus, kuriais remiantis pareiškėjui atsirado prievolė mokėti akcizą (Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai neatleidžia viešojo administravimo subjekto nuo pareigos tinkamai motyvuoti administracinį sprendimą ir jame išdėstyti esminius jo priėmimo motyvus, kadangi būtent administracinis sprendimas sukelia asmeniui teisines pasekmes.

Šiuo aspektu taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Taisyklės nenumato papildomo mokesčių mokėtojo informavimo apie atsiradusią mokestinę prievolę, prieš priimant Sprendimą apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva.

Sprendime nurodytas informacijos apie duomenų, kurių pagrindu apskaičiuojama mokestinė prievolė, šaltinis, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra aiškus ir pakankamas.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju mokestinė prievolė kilo iš pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos. Sprendime yra įvardintas tik Klaipėdos apygardos teismo Nuosprendis, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 4 d. nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-627/2022, minėtą nuosprendį pakeitė: pašalino iš Nuosprendžio aprašomosios dalies įrodytą pripažintos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnio 2 dalyje, aplinkybę, kad A. K. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2021 m. liepos 7 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo akcizais apmokestinamas prekes: 7 000 pakelių cigarečių „NZ Gold“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 24 390,00 Eur, 4 000 pakelių cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 13 937,00 Eur, ir 500 pakelių cigarečių „Minsk Capital MS“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 1 742,00 Eur, tai yra įgijo 11 500 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais, kurių bendra vertė įskaitant privalomus sumokėti mokesčius – 40 069 Eur ir viršija 250 MGL (12 500 Eur) dydžio sumą.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. inkriminavo kontrabandinių cigarečių gabenimą ir laikymą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2021 m. liepos 7 d. A. K. su automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ gabeno Baltarusijos Respublikos banderolėmis pažymėtas cigaretes.

Taigi apeliacinės instancijos teismas pašalino kaltinimo dalį, susijusią su kontrabandinių cigarečių įgijimu, tačiau aplinkybės, susijusios su kaltinimu, kad pareiškėjas gabeno ir laikė akcizais apmokestinamas prekes, pripažintos įrodytomis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-627/2022, nustatytos faktinės aplinkybės ir teisinis jų kvalifikavimas yra reikšmingi nustatant pareiškėjo mokestinės prievolės atsiradimo teisinį pagrindą, todėl šio informacijos šaltinio nenurodymas Sprendime taip pat yra reikšmingas administracinio sprendimo trūkumas.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog VMI nepagrindė išvados, jog pareiškėjui kyla mokestinė prievolė už 2021 m. liepos 8 d. mokestinį laikotarpį mokėti akcizo mokestį. Skundžiamas Sprendimas neatitinka administraciniam sprendimui keliamo motyvuotumo reikalavimo (VAĮ 10 straipsnis). Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pareiškėjo skundą tenkinti šia apimtimi ir panaikinti skundžiamą VMI Sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad sprendimas, kuriuo panaikintas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas dėl to, jog jame neaiškūs jo priėmimo motyvai ar netinkamai nurodytas teisinis pagrindas, nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas yra įpareigojamas priimti priešingą sprendimą – šiuo atveju viešojo administravimo subjektas gali priimti bet kokį sprendimą (ir tokį patį, koks buvo priimtas anksčiau), tačiau jame turi būti aiškiai nurodyti tokio sprendimo priėmimo motyvai (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-120/2014).

Nors proceso dalyviai skunde ir atsiliepime išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų detaliau teisėjų kolegija šiame sprendime nenagrinėja. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, teismo pareiga motyvuoti priimtą

sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr.20772/92); LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-814-492/2019).

Dėl bylos dalies nutraukimo

Minėta, kad pareiškėjas skundu teismo prašė panaikinti VMI Sprendimo pagrindu priimtus Nurodymą 1 ir Nurodymą 2.

Pareiškėjas 2026 m. sausio 7 d. teismui pateikė atsisakymą skundo dėl reikalavimų panaikinti Nurodymą 1 ir Nurodymą 2.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 50 straipsnio 2 dalis nustato, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo, pareiškimo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje, iki teismas išeina į pasitarimų kambarį. Teismas nepriima pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymo, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui.

Kliūčių priimti pareiškėjo atsisakymą skundo dalies dėl reikalavimų panaikinti Nurodymą 1 ir Nurodymą 2 nėra. Atsisakymas skundo dalies neprieštarauja įstatymui ar viešajam interesui ir nepažeidžia kieno nors teisių ar įstatymų saugomų interesų.

Atsisakius skundo dalies dėl reikalavimų panaikinti Nurodymą 1 ir Nurodymą 2, vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 4 dalimi, byla šioje apimtyje nutrauktina.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas 2026 m. sausio 7 d. pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui reiškė tris materialinius reikalavimus: panaikinti VMI Sprendimą, panaikinti Nurodymą 1 ir panaikinti Nurodymą 2. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu pareiškėjas skundo reikalavimų dėl Nurodymo 1 ir Nurodymo 2 atsisakė, todėl šioje dalyje byla nutraukta. Teismas pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti VMI Sprendimą tenkina. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, skunde pareikštų reikalavimų reikšmingumą, daro išvadą, kad pareiškėjas įgijo teisę į 50 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Byloje nustatyta, kad pareiškėją byloje pagal 2025 m. vasario 20 d. Teisinių paslaugų sutartį Nr. 5/25 atstovavo advokatas A. M.

Iš prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų (2025 m. vasario 28 d. Sąskaitos faktūros už teisines paslaugas Nr.15/25 ir 2025 m. vasario 20 d. Pinigų priėmimo kvito Nr. 1152916 ) turinio matyti, kad pareiškėjas šioje byloje patyrė 400 Eur išlaidų advokatui už 2025 m. vasario 28 d. skundo parengimą teismui.

Nustatyta, kad pareiškėjas skundą pateikė 2024 m. vasario 28 d., todėl remiantis Rekomendacijų 8.2 papunkčiu ir 7 punktu, taikytinas 2023 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis Eur ir už advokato paslaugas rengiant skundą pareiškėjui gali būti maksimaliai atlyginta 5 045,50 Eur (2 018,20 Eur x 2,5). Pareiškėjo nurodyta 400 Eur išlaidų suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio ir yra adekvati įvertinus ją pagal Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu yra patenkinta 50 proc. pareiškėjo reikalavimų, yra pagrindas pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš atsakovės VMI 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 103 straipsnio 4 dalimi, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (19.22-10)RAA-364 „Apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119“.

Administracinės bylos Nr. eI3-1271-484/2026 dalį pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl reikalavimų panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. vasario 17 d. Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-47341 ir 2025 m. vasario 19 d. Nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08) 467-51421 nutraukti.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 200 (du šimtus) eurų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Išaiškinti, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų administracinį teismą.