Kauno apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant (mišriu budu) ieškovui G. Š., jo atstovui advokatui Linui Mažonui

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. Š. ieškinį atsakovei G. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2022 m. lapkričio 15 d. buvo priimtas sprendimas už akių, kuris 2022 m. lapkričio 15 d. išsiųstas atsakovei. 2022 m. gruodžio 2 d. teisme gautas atsakovės pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo buvo prašoma panaikinti sprendimą už akių ir bylą atnaujinti. 2022 m. gruodžio 21 d. nutartimi teismas patenkino atsakovės G. K. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Panaikino 2022 m. lapkričio 15 d. sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.

Ieškovas G. Š. ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės G. K. 11 316,96 Eur skolą bei bylinėjimosi išlaidas.

Pažymėjo, kad apie vekselius žinojo abi – dukra ir mama. Ikiteisminiame tyrime atsakovė parodė, kad apie vekselius nežinojo, nors teisme pakartojo, kad su ieškovu buvo susitikę po tėvo mirties, kad senesnį vekselį parodė. Atsakovės mama ikiteismine tyrime parodė, kad po mirties buvo susitikusi su ieškovu. Mano, kad tokiu būtu atsakovė bando išvengti skolos. Ji kreipėsi į antstolį dėl turto apyrašo. Patvirtino, kad tėvas nesėkmingai bandė auginti sraiges, patvirtino, kad tėvas buvo išvykęs į Vokietiją vykdyti verslą, tuo tikslu skolinosi. Palikėjas prieš mirtį pardavė motinos turtą ir mano, kad būtų skolas ieškovui atidavęs, jei nebūtų miręs. Byloje nepaneigta, kad ieškovas su A. K. buvo draugai. Pažymėjo, kad specialisto išvadoje ekspertė nepasisakė kategoriškai, kad vekseliai nepasirašyti A. K.. Antrą vekselį ieškovas surašė suklydęs, tačiau jo ėsmės tai nepakeitė. Prašo teismo remtis, kad labiau tiktina, kad pasirašyti A. K. bei nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartį Nr. 3K-3-71-421/2019. Dėl senaties nurodė, kad paskola -tęstinė, žodiniai susitarimai buvo, todėl tęsėsi iki mirties. Neginčija sutarties formos, kad ji turėjo būti sudaryta notarine forma, tačiau pabrėžė, kad sutartys - rašytinės forma, atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepareiškė reikalavimo dėl sandorio nuginčjimo ir negaliojimo. Jei sandoris negalioja, tuomet šalis turi grąžinti, tą ką gavo (LAT 3K-3-278-248/2017, 3K-3-410-701/2017).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

2023 m. liepo 5 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nurodant, kad išanalizavus pilnai ir visapusiškai surinktus bylos duomenis darytina išvada, kad atlikus ikiteisminį tyrimą, t.y. apklausus visus su įvykiu susijusius asmenis, surinkus rašytinius duomenis, atlikus rašysenos tyrimą, nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų daryti kategoriškas išvadas apie tai, kad surašant 2009 m. rugpjūčio 26 d. bei 2018 m. spalio 13 d. datuotus paprastuosius vekselius, juos pateikiant teismui, būtų buvusi padaryta kokia nors nusikalstama veika,- dokumento klastojimas, sukčiavimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 26 d. paprastajame vekselyje visus rankraštinius įrašus parašė vienas asmuo, – A. K., o A. K. vardu tikriausiai pasirašė pats A. K.. 2018 m. spalio 13 d. neprotestuotiname paprastajame vekselyje visus rankraštinius įrašus parašė vienas asmuo – G. Š.. Nustatyti, ar 2018 m. spalio 13 d. neprotestuotiname paprastajame vekselyje A. K. vardu pasirašė pats A. K. ar G. Š., negalima dėl rašysenos požymių trūkumo.

2023 m. birželio 16 d. Specialisto išvadoje nurodyta, kad 2009 m. rugpjūčio 26 d. bei 2018 m. spalio 13 d. datuotus paprastuosius vekselius, juos pateikiant teismui, būtų buvusi padaryta kokia nors nusikalstama veika,- dokumento klastojimas, sukčiavimas. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. rugpjūčio 26 d. paprastajame vekselyje visus rankraštinius įrašus parašė vienas asmuo, – A. K., o A. K. vardu tikriausiai pasirašė pats A. K.. 2018 m. spalio 13 d. neprotestuotiname paprastajame vekselyje visus rankraštinius įrašus parašė vienas asmuo – G. Š.. Nustatyti, ar 2018 m. spalio 13 d. neprotestuotiname paprastajame vekselyje A. K. vardu pasirašė pats A. K. ar G. Š., negalima dėl rašysenos požymių trūkumo.

Ieškovas reikalavimą priteisti 11 316,96 Eur skolą iš atsakovės grindžia tuo, kad mirusysis A. K. 2009 m. rugjūčio 26 d. ir 2018 m. spalio 13 d. iš ieškovo buvo gavęs bendroje sumoje 12 316,96 Eur pagal dvi paskolas, kurios buvo suformintos dvejais paprastaisiais vekseliais. Skolos buvimo faktą A. K. pripažino ir laikotarpyje nuo 2020 m. gruodžio 20 d. iki 2021 m. rugpjūčio 12 d. savo skolas dalinai apmokėjo, atlikdamas pavedimus per UAB „Perlas Finance“ terminalus. t. y. ieškovui buvo grąžinta bendroje sumoje 1 000,00 Eur skola.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vienodindamas praktiką tokio pobūdžio bylose, išaiškino, kad tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019). Tokiu atveju taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas neprivalo teisiškai kvalifikuoti reiškiamo reikalavimo, tačiau privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovui, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Kai ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuoto vekselio pagrindu reiškiamas reikalavimas kildinamas iš paskolos teisinių santykių, reikalavimo pagrįstumas teismo turi būti vertinamas pagal paskolos santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas bei procesines įrodinėjimo taisykles ir jas aiškinančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).

Dėl ieškinio senaties dalyje dėl 2 316,96 Eur (8 000,00 Lt) priteisimo pagal 2009 m. rugpjūčio 26 d. paskolos raštelį

Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškinta, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ji pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti.

Esminis teismų praktikoje pateiktas išaiškinimas, reikšmingas šioje byloje, yra sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eiga prasideda tik tuo atveju, jeigu teisė yra pažeista ir yra nustatytas žalos (nuostolių) faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).

Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 1.127 straipsnio 2 dalis).

Iš civilinėje byloje esančio 2009 m. rugpjūčio 26 d. paskolos rašto matyti, kad atsakovas pinigus ieškovui įsipareigojo grąžinti iki 2011 m. rugpjūčio 26 d., todėl ieškovui apie jo teisės pažeidimą tapo aišku 2011 m. rugpjūčio 27 d., o, skaičiuojant nuo šios datos, ieškinio senaties terminas kreipimosi į teismą metu – 2022 m. rugsėjo 14 d. – buvo pasibaigęs (2021 m. rugpjūčio 28 d.). Teismas pažymi, kad, remiantis byloje esančiais duomenimis, šalims susitarus, kad skola turi būti grąžinta 2011 m. rugpjūčio 26 d. ir atsakovui nustatytu terminu jos negrąžinus, jau tuomet ieškovas turėjo ir galėjo suprasti, jog jo teisės ir interesai yra pažeisti, ir būtent nuo šios dienos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgiant į išdėstytą, praleidus senaties terminą, reikalavimas dėl skolos pagal 2009 m. rugpjūčio 26 d. paskolos raštelį priteisimo atmestinas suėjus senaties terminui CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Teismas, be kita ko, išaiškina, kad, jei ieškovas ir nebūtų praleidęs termino šiam reikalavimui pateikti, ieškinys atmestinas šioje dalyje būtų ir dėl to, kad ieškovas neįrodė, jog skola egzistuoja dėl šių priežasčių: pirma, ieškovas neįrodė paskolinimo fakto, jog pinigai buvo perduoti, antra, nutraukiant mirusiojo ir atsakovės mamos santuoką, ieškovas nebuvo nurodytas tarp kreditorių, taigi apie šią skolą nebuvo žinoma ir trečia, praėjus tiek daug laiko po neva pirmos paskolos suteikimo, ieškovas ne tik, kad nereikalavo grąžinti paskolintos sumos iš A. K., tačiau atvirkščiai, nesusigrąžinęs senosios, 2018 metais neva paskolino dar - ženkliai didesnę sumą – 10 000,00 Eur. Taiga konstatuotina, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovas, kuriam teko pareiga įrodyti savo reikalavimo, reiškiamo remiantis ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotu vekseliu, pagrindą, jo neįrodė.

Dėl 10 000,00 Eur skolos pagal 2018 m. spalio 13 d. paskolos raštelį.

Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2011 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2011; kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovas, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą, apsisprendė remtis paveldėjimo teisės liudijimo reikšme, o aplinkybių, susijusių su ginčo vekselių išdavimu, nenurodė ir nepagrindė, rėmėsi vekselio, kaip vertybinio popieriaus, ypatumais. Tokia buvo ieškovo sąmoningai pasirinkta pozicija, todėl jam tenka ir jos pasirinkimo rizika. Teismo vertinimu, byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovas, kuriam teko pareiga įrodyti savo reikalavimo, reiškiamo remiantis ĮPVĮ nustatyta tvarka nerealizuotais vekseliais, pagrindą, jo neįrodė. Dėl to ieškinys atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

Be to, nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą dėl vekselyje nurodytų mokėjimo prievolės įvykdymo grindė paskolos teisiniais santykiais, susiklosčiusiais tarp ieškovo ir mirusiojo A. K., nurodydamas, kad pastarasis skolinosi lėšas verslui vystyti. Tačiau, kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, iš esmės rėmėsi tik pačiu vekseliu ir neva grąžinta 1 000,00 Eur suma. Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu tokia ieškovo pozicija pripažinta nepagrįsta, o tai reiškia, jog ieškovas turėjo pagrįsti ir įrodyti paskolinių teisinių santykių, kurių pagrindu išduotas ginčo vekselis, buvimą ir savo reikalavimo grąžinti paskolintas lėšas pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas, grįsdamas ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, iš esmės rėmėsi vekselio, kaip vertybinio popieriaus, besąlygiškumo ir abstraktumo ypatybėmis. Taigi, ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019, pateiktus išaiškinimus, suvienodinusius teismų praktiką, pagal kuriuos tokio pobūdžio bylose taikoma bendroji procesinių pareigų paskirstymo taisyklė, kad ieškovas privalo nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovei, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Atsakovė nurodė, kad ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius paskolos prievolinius santykius, tačiau šia galimybe ieškovas nepasinaudojo. Be to, vekselis sudarytas nesilaikant imperatyvių įstatymo reikalavimų.

Šiame kontekste aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai, pagal kuriuos tam, kad nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. ar dokumento, kuris įvardijamas kaip paprastasis vekselis, bet neturi paprastojo vekselio galios, turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, būtina vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais šiuo klausimu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Tai reiškia, kad ieškovas privalėjo byloje nurodyti teismui faktinį ieškinio pagrindą – konkrečias aplinkybes, iš kurių kildina reikalavimą atsakovams, ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus, jog ieškovas perdavė pinigus, kaip paskolos dalyką A. K..

Teismo vertinimu, pagrindą abejoti ginčo paskolos rašteliu, kaip įrodymu, kuriuo grindžiama atsakovės pareiga atsiskaityti už palikėjo skolas, įrodomąja verte, sudaro ir kitos aplinkybės.

Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 178 ir 179 straipsniuose.

Ikiteisminio turimo metu buvo nustatyta, jog ieškovas liudijo apie tai, kad 2018 m. spalio 13 d. vekselį surašė jis, nes A. K. to pats paprašė, kad surašytų vekselį savo ranka, o jis pasirašys. Nuo 2020 m. gruodžio mėnesio, A. K. pradėjo skolą mokėti dalimis. A. K. mirus, jis pastebėjo, kad 2018 m. spalio 13 d. vekselis, surašytas ne pagal paprastiesiems vekseliams numatytus reikalavimus. Tada jis pats savo ranka šį vekselį pakoregavo (pinigų gavėju pradžioje buvo nurodytas A. K., o jis pataisė ir parašė savo asmens duomenis). Vėliau pateikė ieškinį teismui dėl skolos išieškojimo iš A. K. turto paveldėtojo, teismui civilinio proceso tvarka.

Pažymėtina, kad skolos buvimo faktą šiuo atveju privalo įrodyti ieškovas, kadangi paskolos gavėjęs yra miręs. Teismui kyla pagrįstų abejonių dėl paskolos buvimo, kadangi ieškovas nesusigrąžinęs buvusios senos skolos, teikė naują, daug didesnę paskolą, paskolos raštelis surašytas su trūkumais ir paties skolintojo ranka, be to, taisytas, paskolos gavėjo parašas ekspertei sukėlė abejonių, dėl ko neįmanoma patikrinti ją tikrai esamą. Taip pat, ieškovas nenurodė teismui, kokiu tikslu gavėjui neva skolino toliau pinigus, kai mirusysis turėjo turto. Ir sutiktina su atsakovės pozicija, kad vien smulkūs pavedimai neįrodo skolos dengimo būtent pagal paskutinį skolos raštelį, kadangi jis, kaip teigė, atsakovė, buvo pasiskolinęs pinigų mamos laidotuvėms ar kitam reikalui. Būtent po A. K. mamos A. K. mirties, t. y. 2019 m. rugpjūčio 24 d., nuo 2020 m. gruodžio mėnesio A. K. vedė kas mėnesį pinigus nedidelėmis sumomis ieškovui. Pavedimuose mokėjimo paskirtis nenurodyta, ieškovas savo sąskaitų išrašų ginčo laikotarpiu nepateikė, kas turėtų reikšmės ir galimybę teismui įsitikinti, kad A. K. grąžino ar mokėjo pinigus būtent tik 1 000,00 Eur, o nėra grąžinęs visos sumos, jei jau paskola egzistavo ar buvo kiti susitarimai, kaip iekšovas pats teigė, žodiniai. Tokiu atveju, ieškovo pateikti įrodymai, kad jis nusiiminėjo pinigus ir skolino atsakovės tėvui, kad ginčo laikotarpyje sąskaitoje turėjo tiek pinigų ir kiek pinigų atsakovės tėvas jam pervedė ar perdavė pagal pakvitavimą, būtų reikšmingi ir patikimi įrodymai byloje, tačiau ieškovas nepasinaudojo galimybe tokius įrodymus pateikti teismui viso proceso metu, turėdamas kvalifikuotą teisinę pagalbą.

Papildomai teismas atkreipia dėmesį, kad rašysenos ekspertė nurodė, jog kategoriškai atsakyti į klausimus negalima, kadangi tiriamieji parašai yra trumpi ir paprastos grafinės sandaros. Dėl šių priežasčių pateikė tikėtiną išvadą. Iš byloje gautos rašysenos specialisto išvados, matyti, kad tyrimui pateiktame 2018 m. spalio 13 d. neprotestuotiname paprastajame vekselyje visus rankraštinius įrašus parašė vienas asmuo – G. Š.. Nustatyti, ar 2018 m. spalio 13 d. neprotestuotiname paprastajame vekselyje A. K. vardu pasirašė pats A. K. ar G. Š., negalima dėl rašysenos požymių trūkumo. Ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-14283-23 buvo nutrauktas nesant padarytos nusikalstamos veikos.

Teismas, įvertinęs ieškovo argumentus ir pateiktus rašytinius įrodymus – ginčo vekselius – konstatuoja, kad ieškovas nagrinėjamu atveju neįrodė paskolos sutarties sudarymo fakto ir nepagrindė ieškinio reikalavimų dėl skolos grąžinimo (CPK 185 straipsnis). Nors ginčo vekseliai yra galimai pasirašyti vekselio davėjo, tačiau jie per se (patys vieni) negali būti pripažinti paskolos rašteliais, nes juose nėra duomenų, rodančių, kad šalis siejo paskolos santykiai ir vekselio davėjui A. K. buvo perduotas paskolos dalykas. Šiuose dokumentuose nėra aiškiai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui faktas. Ieškovo nurodytos faktinės vekselių išrašymo aplinkybės bylos duomenų kontekste negali būti pripažintomis pakankamomis paskolos teisiniams santykiams patvirtinti: ieškovas tenurodė, jog mirusysis skolinosi verslui, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis būtų turėjęs didelių skolų ar buvo užsiėmęs verslu, turėjęs įmonių ar vykdęs kitokio panašaus pobūdžio veiklą (CPK 178 straipsnis). Atsakovė, būdama mirusiojo dukra, nurodė, jog niekada nežinojo apie tėvo skolas ir kam jam reikėjo skolintis pinigus. O argumentai, jog atsakovas neteikė atsakovei išlaikymo, niekuo nepagrindžia jo galimų paskolų sutarčių su ieškovu.

Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu; eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-916/2017, 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-916/2018, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020). Jokių kitų įrodymų ieškovas nepateikė.

Taigi atsižvelgiant į tai, kad 2018 m. spalio 13 d. vekselis turėjo būti sudarytas tik notarinės formos (ĮPVĮ 77 straipsnio 2 dalis), vekselyje padaryti taisymai nebuvo patvirtinti A. K. parašu, vekselyje nebuvo nurodytas pinigų gavėjas, ieškovas nepateikė įrodymų, jog pinigai buvo perduoti (nepateikė sąskaitų išrašo, jog jis turėjo tokią pinigų sumą ir buvo nusiėmęs ją paskolinti grynais pinigais A. K.), pats pripažino ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pats surašė ir taisė skolos raštelį, be to, byloje nebuvo pateikta kategoriška išvada apie tai, kad 2018 m. spalio 13 d. skolos raštelį pasirašė būtent A. K., teismui išlieka abejonių dėl fakto buvimo, o byloje nesant įrodymams, leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamo fakto nebuvus, nei jam buvus. Teismo nuomone, mirus galimam paskolos gavėjui, nesant pateiktų įrodymų apie skolinimą ir kad skola nebuvo grąžinta, pateikiant sąskaitų išklotines, ieškovo nurodytos faktinės vekselio išrašymo aplinkybės bylos duomenų kontekste negali būti pripažintomis pakankamomis paskolos teisiniams santykiams patvirtinti (CPK 178 straipsnis).

Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. V. de H. v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Sprendime nebūtina pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo, kai jie įvertinti pasisakant dėl jų viseto, išdėstyto atskiromis grupėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys dėl skolos priteisimo atmestas, atsakovei iš ieškovo priteistinas jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 3 441,00 Eur Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6, 10 punktai, 98 straipsnis; CK 6.17 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo G. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 441,00 Eur (trijų tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt vieno euro 00 t) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą.