Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tomeva“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Ritava“ ir atsakovo V. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-544-368/2015 pagal ieškovės ieškinį atsakovams E. R., V. P. ir T. P. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovė BUAB „Tomeva“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovų E. R., V. P. solidariai ir iš atsakovės T. P. subsidiariai 410 431,82 Eur (1 417 139 Lt) žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2014 m. kovo 18 d., UAB „Tomeva“ buvo iškelta bankroto byla. Įmonės valdymo organams buvo nustatytas 15 dienų terminas, nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, perduoti paskirtam bendrovės administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, bei visus įmonės dokumentus.Ieškinyje teigiama, kad įmonės direktoriumi nuo 2008 m. sausio 18 d. iki pat bankroto bylos įmonei iškėlimo buvo E. R.. T. P. nuo 2012 m. liepos 26 d. yra įmonės akcininkė. V. P. nuo 2013 m. birželio 3 d. buvo paskirtas UAB „Tomeva“ komercijos direktoriumi. Įmonės atstovės teigimu, šie asmenys privalo atlyginti ieškovės patirtą žalą, kadangi iškėlus bankroto bylą administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentas, kas reiškia, kad jis buvo išeikvotas. Ieškiniu tvirtinama, kad atsakovas V. P., nebūdamas susijęs darbo santykiais su ieškove, 2012 m. balandžio 4 d. gavo iš BUAB „Tomeva“ 34 754,40 Eur (120 000 Lt) ir jų negrąžino. Be to, šis atsakovas būdamas komercijos direktoriumi, nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio iki 2014 m. kovo mėnesio faktiškai vykdė šios bendrovės vadovo funkcijas, todėl turi būti solidariai traukiamas atsakomybėn su kitu atsakovu E. R. dėl turto neišsaugojimo, įmonės dokumentų ir turto administratoriui neperdavimo.Ieškovės teigimu, šios įmonės akcininkė - atsakovė T. P., žinodama apie įmonės sunkią finansinę padėtį nesiėmė jokių veiksmų bendrovės veiklai stabilizuoti, t. y. nedidino įmonės įstatinio kapitalo, neskyrė kompetentingo asmens įmonės vadovui pavaduoti, neįpareigojo įmonės vadovo atlikti auditą, nereiškė ieškinių įmonės vadovams dėl žalos atlyginimo, todėl subsidiariai yra atsakinga už turto neišsaugojimą. Nurodoma, kad UAB „Tomeva“ 2011 m. balanse įmonės turto apskaityta 432 402,40 Eur (1 492 999 Lt) sumai, 2012 m. balanse – 465 562,44 Eur (1 607 494 Lt) sumai. Tarp įmonės administratoriui perduotų dokumentų pavyko atrasti parengtą įmonės balansą už 2013 metus, kurio duomenimis įmonė 2013 m. turėjo 410 431,82 Eur (1 417 139 Lt) vertės turto, kuris įmonei iškėlus bankroto bylą administratoriui perduotas nebuvo. Ieškovės teigimu, įmonės žalos dydį ir sudaro 2013 m. spalio 1 d. balanse nurodyta turto suma - 410 431,82 Eur (1 417 139 Lt). Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad šiuo atveju nėra įrodytos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos. Pažymėjo, kad ieškovė konkrečiai neįrodo, kokiais veiksmais pasireiškė atsakovų neteisėti veiksmai, kadangi tik dokumentų neperdavimas nėra pakankama priežastimi ieškovės vadovo civilinei atsakomybei kilti. Be to, atsakovai V. P. ir T. P. neturėjo pareigos ir galimybių bankroto administratoriui perduoti įmonės dokumentų, nevaldė įmonės turto. Atsiliepime pažymima, kad prašomos priteisti žalos dydis grindžiamas pateiktu balansu – juodraščiu, sudarytu 2013 m. spalio 1 d., kuriuo negalima remtis, nes jis yra niekinis, kadangi nėra pasirašytas įmonės vadovo ir yra tik kopija, o kitų leistinų įrodymų dėl neišsaugoto įmonės turto byloje nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: teismas priteisė iš atsakovo V. P. ieškovei BUAB „Tomeva“ 34 754,40 Eur žalai atlyginti, likusioje dalyje ieškinio reikalavimų netenkino.Teismas konstatavo, kad ieškovės teiginiai, jog atsakovai, būdami BUAB „Tomeva“ akcininkais ar vadovais neišsaugodami ir neperduodami bankroto administratoriui turto ir piniginių lėšų bendrovei padarė 410 431,82 Eur (1 417 139 Lt) dydžio žalą, yra visiškai nepagrįsti. Pažymėjo, jog ieškovė savo ieškinį grindė ne įmonės balansu, o 2013 m. spalio 1 d. parengtu „balansu – juodraščiu“, kurį buvęs bendrovės vadovas E. R. pagal 2014 m. gegužės 19 d. perdavimo – priėmimo aktą perdavė bankrutuojančios įmonės administratoriui ir kuris neatspindi įmonės turto vertės bankroto bylos iškėlimo metu. Teismo nuomone, šie duomenys negali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti, kadangi tai yra tik balanso juodraštis, nepatvirtintas įmonės vadovo bei neatitinkantis finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų. Atmestina ir ieškovės prielaida, kad tiek turto, kiek ieškovas prašo priteisti, bendrovė turėjo ir pagal ankstesnių – 2011 bei 2012 metų balansų duomenis, ir kad ieškovas bankroto bylos iškėlimo dieną realiai faktiškai valdė į balansą įrašyto dydžio, t. y. 410 431,82 Eur (1 417 139, 00 Lt) vertės, turtą. Nesant įrodymų, jog bankroto bylos bendrovei iškėlimo metu įmonė turėjo ieškovės nurodyto dydžio vertės turtą, negalima konstatuoti ir žalos padarymo fakto. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė žalos, kaip vienos iš būtinų sąlygų atsakovų E. R. ir V. P. civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovės reikalavimą priteisti žalos atlyginimą atmetė. Sprendžiant atsakovės T. P. atsakomybės klausimą teismas nustatė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų turėjusi įtakos dėl įmonei priklausančio turto praradimo, todėl konstatuoti jos neteisėtus veiksmus nėra pagrindo. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė jos atžvilgiu taip pat negalima.Sprendimu konstatuota, kad atsakovas V. P., nebūdamas susijęs darbo santykiais su ieškove, 2012 m. balandžio 4 d. gavo iš BUAB „Tomeva“ 34 754,40 Eur (120 000 Lt) ir jų negrąžino. Atsakovo V. P. atstovė nurodė, kad atsakovas pinigus grąžino ieškovui, tačiau neišliko tai patvirtinančių dokumentų. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir iš atsakovo V. P. priteisė 34 754,40 Eur (120 000 Lt) kaip be pagrindo įgytą turtą žalai atlyginti.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Tomeva“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Ritava“, prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta tenkinti BUAB „Tomeva“ ieškinį atsakovų T. P. ir E. R. atžvilgiu bei kuria buvo atsisakyta tenkinti ieškinį V. P. dalyje dėl 375 677,42 Eur žalos atlyginimo; priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti visiškai. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė naują įrodymą, kurį prašė prijungti ir vertinti kartu su kita bylos medžiaga.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas neįvertino, kad 2013 m. spalio 1 d. sudarytas BUAB „Tomeva“ balansas yra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis ieškovės realią turtinę padėtį, kadangi: balansą sudarė ir pasirašė įmonės įgaliota buhalterė; minimą turto balansą įmonės bankroto administratoriui pateikė pats buvęs įmonės vadovas – atsakovas E. R.; balanso patikimumą patvirtina ankstesnių metų, t.y. 2011 ir 2012 metų, duomenys, kurie parodo, jog apeliantė nuolat disponavo didesniu nei 400 000 Eur vertės turtu, vykdė stambias finansines operacijas.

12.2. Teismas neteisingai konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, dėl kurių įmonei buvo padaryta žala. Atsakovas E. R. nevykdė savo pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turto, išeikvojo ir neišsaugojo bendrovei priklausančias pinigines lėšas. Atsakovas V. P., kaip de facto vadovas, likus pusmečiui iki įmonės bankroto jai vadovavo ir bendrovės turto neišsaugojo. Atsakovė T. P. žinojo apie sunkią įmonės padėtį ir nesiėmė jokių veiksmų bendrovės veiklai stabilizuoti, toleravo artimųjų giminaičių veiksmus netinkamai valdant įmonę, tokiu būdu elgdamasi nesąžiningai, kas įrodo visų atsakovų prisidėjimą prie žalos įmonei atsiradimo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai E. R., V. P. ir T. P. prašo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį dėl žalos priteisimo iš atsakovų palikti nepakeistą; sprendimo dalį dėl 34 754,40 Eur priteisimo iš atsakovo V. P. pakeisti ir jo netenkinti.Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad 2013 m. spalio 1 d. balansas – juodraštis negali būti tinkama įrodinėjimo priemonė, kadangi jis neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų: balansą sudarė ir pasirašė įmonės vadybininkė, o ne buhalterė; balanse įrašyti duomenys neatitiko realios finansinės įmonės situacijos, kadangi jau 2011 metų balanso duomenys nelaikytini teisingais; be to, I. P. yra suinteresuota bylos baigtimi, ji inicijavo įmonei bankroto bylos iškėlimą, todėl 2013 metų balansas galėjo neatspindėti realios įmonės finansinės padėties; po ginčijamo balanso sudarymo įmonė vykdė veiklą, todėl akivaizdu, jog jo atspindėta įmonės turtinė padėtis kito.

14.2. Apeliantės prielaidos, jog bankroto administratoriui tyčia kliudoma gauti dokumentus, patvirtinančius įmonės turtinę padėtį, yra nepagrįstos, kadangi bendrovės vadovas daugumos dokumentų neperdavė dėl objektyvių priežasčių – 2013 m. spalio 23 d. kilusio gaisro, kurio metu apdegė ar visiškai sudegė didžioji dalis rašytinių įrodymų.

14.3. Ieškovė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, lėmusių galimą žalos įmonei atsiradimą, rėmėsi tik abstrakčiomis prielaidomis, kurios nepagrindė nesąžiningų juridinio asmens dalyvių veiksmų, būtinų atsakovų civilinei atsakomybei kilti.

Apeliaciniu skundu atsakovas V. P. prašo: pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimą ir atmesti ieškinio dalį dėl 34 754,40 Eur priteisimo ieškovės BUAB „Tomeva“ naudai iš atsakovo V. P.; peržiūrėti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą; nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Tomeva“ prašo atmesti atsakovo V. P. apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį dėl 34 754,40 Eur žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo priteisimo ieškovei.Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, naujų įrodymų priėmimo ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

Apeliantas V. P. prašė bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, jog yra reikalinga išklausyti atsakovų paaiškinimus. CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdama į tai, kad visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, šalys yra atstovaujamos profesionalių teisininkų ir pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus, žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme, apeliantas buvo atstovaujamas advokato padėjėjos, kuri apeliantui neatvykus į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog byla gali būti nagrinėjama jam nedalyvaujant, teisėjų kolegija sprendžia, jog byla tinkamai gali būti išnagrinėta ir rašytinio proceso tvarka, todėl prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkina. Apeliantė BUAB „Tomeva“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantė pateikia duomenis patvirtinančius, jog 2013 m. spalio mėnesio balansas, dėl kurio įrodomosios reikšmės byloje kilo ginčas, buvo sudarytas ir pasirašytas asmens, kuris įmonėje atliko buhalterio funkcijas. Įrodymai nebuvo pateikti anksčiau, nes tik pirmosios instancijos teismui nesivadovavus 2013 m. balanso duomenimis ir siekiant pagrįsti šio įrodymo reikšmę ir patikimumą, iškilo būtinybė įrodymą pateikti kartu su apeliaciniu skundu. Įvertinusi apelianto nurodytas aplinkybes bei susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus apelianto duomenis, kadangi jie, teismo vertinimu, yra reikšmingi ir būtini tinkamam bylos išnagrinėjimui, be to tai neužvilkins apeliacijos proceso, dėl šių duomenų įrodomosios reikšmės atsakovai turėjo galimybę pasisakyti procesiniuose dokumentuose.Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Nagrinėjamoje byloje keliamas reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę BUAB „Tomeva“ vadovui E. R., V. P. (įmonės komercijos direktoriui) ir vienintelei įmonės akcininkei - T. P., dėl, ieškovo teigimu, nurodytų asmenų neteisėtų veiksmų, kuriais buvo neišsaugotas ir paskirtam bankroto administratoriui neperduotas bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė žalos, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, ieškinio reikalavimų E. R. ir V. P. netenkino. Spręsdamas dėl akcininkei T. P. taikytinos atsakomybės sąlygų egzistavimo teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, kaip pasireiškė neteisėti akcininkės veiksmai, galėję turėti įtakos įmonės turto praradimui, todėl ieškinio reikalavimų netenkino ir jos atžvilgiu. Tačiau teismas sprendęs, jog nėra įrodytos visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos, konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės įrodo, jog atsakovui V. P. iš įmonės lėšų buvo išmokėta ir negrąžinta 34 754,40 Eur (120 000 Lt) suma, todėl priteisė ją iš atsakovo ieškovei atlyginti kaip be pagrindo įgytą turtą.Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu išreiškė ieškovė ir atsakovas V. P.. Kadangi byloje keliamas atskirai kiekvieno iš atsakovų civilinės atsakomybės taikymo klausimas, apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl skundų argumentų atskirai vertina kiekvienam iš atsakovų pareikštus reikalavimus ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pagrįstumą.

Dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų įmonės vadovui

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl šios skundžiamo teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad ieškovė reikalavimą taikyti civilinę atsakomybę buvusiam bendrovės vadovui E. R. (atsakovas vadovavo įmonei nuo 2004 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. kovo 31 d. (t.1, b. l. 20), kildino iš neįvykdytos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos išsaugoti, perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytą terminą. Nagrinėjant civilinės atsakomybės pagrindą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos pažeidimo, svarbu pažymėti tai, kad ieškovės atstovas laikėsi pozicijos, jog atsakovas E. R., kuriam kartu su atsakovu V. P. reiškiamas solidarus reikalavimas atlyginti žalą, bendrovei yra padaręs 410 431,82 Eur (1 417 139 Lt) dydžio žalą, t. y. neišsaugojęs ir neperdavęs bankroto administratoriui paskutiniame – 2013 m., bendrovės balanse nurodytos vertės turto.Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, netenkindamas šios ieškinio dalies, konstatavo, kad ieškovė neįrodė žalos, kaip vienos iš sąlygų atsakovo, buvusio bendrovės vadovo, civilinei atsakomybei taikyti ir, apsiribojęs teiginiu, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų atsakovų nesąžiningiems veiksmams įrodyti, kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvimo nevertino.Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos nuomone, kad vien ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos nevykdymas neįrodo, jog įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, tačiau tam, kad būtų galima spręsti apie atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, pirmiausia turėtų būti nustatyta, ar administratoriaus nurodytas balansinis turtas, su kuriuo siejamas prašomos priteisti žalos dydis, bendrovėje buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog tuo atveju, kai byloje sprendžiama dėl vadovo įmonei padarytos žalos, atsiradusios jam netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretus turtas ar jo nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).Pirmiau buvo paminėta, kad turto turėjimą ir kartu jo netekimo faktą bankroto administratorius įrodinėjo 2013 m. balanse užfiksuota ilgalaikio ir trumpalaikio turto verčių suma. Pirmosios instancijos teismas pažymėjęs, kad žalos dydis įrodinėjamas ne 2013 m. balanso, bet jo projekto (juodraštinio varianto) duomenimis, kuris nėra tinkamai patvirtintas, ir kurio duomenų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, laikė, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos fakto.Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės balanso kaip žalos ir priežastinio ryšio įrodinėjimo priemonės teisinę reikšmę, yra pažymėjęs, kad įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3straipsnio 3, 4 dalys). Kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specialūs reikalavimai, vienas jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą ir teisingumą. Jeigu balansas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Nepasirašytas balansas gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę, t. y. ir balansas, ir jo projektas gali būti tinkama įrodinėjimo priemonė, esant tam tikroms aplinkybėms (CPK 177 straipsnio 2 dalis), tačiau nepasirašytas įmonės balansas (balanso projektas) neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015). 2013 m. balansas, dėl kurio įrodomosios reikšmės byloje kilo ginčas, patvirtintas įmonės direktoriaus E. R. parašu, kas rodo, jog įmonės direktorius patvirtino, kad 2013 m. spalio mėnesio balanse nurodyti duomenys atitinka realią padėtį įmonėje. Balanso duomenis patvirtino ir I. P., kuri, kaip įrodo bylos medžiaga, buvo įmonės buhalterė. Šią teisėjų kolegijos išvadą pagrindžia ne tik paties E. R. paaiškinimai (t. 1, b. l. 33), bet ir nauji ieškovės į bylą pateikti įrodymai (2013 m. spalio 25 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimas apie mokestinį tyrimą), kuriuose taip pat pažymėta, kad buhalterio pareigas įmonėje UAB „Tomeva“ 2013 metais vykdė I. P. (t. 2, b. l. 8). Kadangi 2013 m. spalio 1 d. parengtas UAB „Tomeva“ balansas (balanso projektas) buvo pasirašytas atsakingų už apskaitą įmonėje asmenų, todėl abejonės dėl jo, kaip finansinio ar kito rašytinio įrodymo, tikrumo byloje keliamos nepagrįstai.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien aplinkybė, jog vienokia ar kitokia suma įrašyta į balansą, ne visais atvejais yra pakankama žalos faktui ir dydžiui nustatyti. Vertinant balanso, kaip įrodymo apie įmonės patirtą žalą, reikšmę, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015). Šiaulių apygardos teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties, kuria buvo vertintas UAB „Tomeva“ bankroto bylos iškėlimo pagrįstumas, duomenimis (civilinė byla Nr. 2-358/2014), pažymėjo, kad jau 2011 m. balanso duomenys neatspindėjo tikrosios įmonės padėties, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad ir 2013 m. spalio mėnesio balanso duomenys yra realūs. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad įmonei 2014 metais keliant bankroto bylą nebuvo vadovautasi 2011 metų balanso duomenimis, savaime nereiškia, kad ir 2013 m. spalio mėnesio balanso duomenys nevertintini kaip neatitinkantys faktinės situacijos įmonėje. Byloje esantys duomenys įrodo, kad įmonė iki pat jai iškeliant bankroto bylą vykdė veiklą (tai patvirtina anksčiau minėtas 2013 m. spalio 25 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimas apie mokestinį tyrimą (t. 2, b. l. 7-8); 2014 m. kovo 1 d. PVM sąskaita faktūra (t. 1, b. l. 69), atsakovo V. P. paaiškinimai (t. 1, b. l. 71), todėl įmonei vykdant veiklą 2011 metų balanse nurodyti duomenys apie įmonės turtą ir jo struktūrą galėjo kisti ir nesutapti su įmonės finansine padėtimi jos bankroto bylos iškėlimo dieną.Teisėjų kolegija mano, jog būtina atkreipti dėmesį ir į 2013 metų balanse nurodyto turto struktūrą: 2013 m. spalio 1 d. balanse yra nurodyta, kad bendrovės turtą – 410 431,82 Eur (1 417 139 Lt) sudarė trumpalaikis turtas – 35 693,93 Eur (123 244 Lt) įmonės atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys, 134 519 Eur (464 468 Lt) per vienerius metus gautinos sumos, 240 218,66 Eur (829 427 Lt) pinigai (t. 1, b. l. 43-44). Bankroto byla įmonei iškelta 2014 m. kovo mėnesį, tačiau kaip nustatyta anksčiau, įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo vykdė veiklą, todėl bankroto bylos iškėlimo dieną įmonės turto vertė ir struktūra galėjo keistis, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytos turto sudėties nesiaiškino ir nenustatė, kokios vertės ir sudėties turtas faktiškai buvo / turėjo būti apskaitytas įmonėje bankroto bylos iškėlimo dieną. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad remiantis 2013 m. balanso duomenimis įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos viršijo 115 848 Eur (400 000 Lt), tuo tarpu BUAB „Tomeva“ bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai nesiekia 86 886 Eur (300 000 Lt), todėl tai gali reikšti, kad įmonės įsiskolinimai buvo dengiami. Negalima paminėti ir to, kad dalis įmonės apskaitos dokumentų bankroto administratoriui visgi buvo perduota (t. 1, b. l. 52-53), tačiau pirmosios instancijos teismas nesprendė, ar jie yra pakankami įmonės debitorinių ir kreditorinių įsipareigojimų sumoms įvertinti, ar jie patvirtina įmonės turto perleidimo faktą, kartu paneigiant ir galimą įmonės vadovo kaltę dėl įmonės turto perleidimo apskaitos dokumentų nepateikimo.Tai, kad 2013 m. spalio mėnesį įmonė deklaruoja turinti 410 431,82 Eur (1 417 139 Lt) vertės turtą, tačiau 2014 m. kovo mėnesį iškėlus bankroto bylą tokios vertės turtas įmonės bankroto administratoriui neperduodamas, leidžia kelti klausimus ne tik dėl įmonės vadovo veiksmų teisėtumo, bet ir dėl įmonei bei kreditoriams sukeltos žalos fakto. Ieškinys dėl žalos atlyginimo, jei žala padaryta, negali būti atmestas visiškai vien dėl to, kad neįrodytas konkretus jos dydis, juo labiau, kad ir įstatymas nustato, jog tais atvejais, kai ieškovas negali įrodyti konkretaus žalos dydžio, jį gali nustatyti teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bylos aplinkybės dėl ieškovui padarytos žalos fakto ir dydžio yra teisiškai reikšmingos ir sprendžiant dėl atsakovo E. R. veiksmų kvalifikavimo kaip neteisėtų, todėl tinkamai neišnagrinėjus ir nenustačius bendrovei padarytos žalos fakto ir dydžio, nėra galimybės spręsti ir dėl atsakovo, kaip bendrovės valdymo organo, veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), taip pat dėl žalos ir atitinkamų veiksmų priežastinio ryšio bei kaltės. Visos šios aplinkybės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl nustatinėtinos, tirtinos ir vertintinos kompleksiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2013 m. spalio 1 d. sudarytu balansu kaip vienu iš įrodymų įmonės galimai patirtos žalos faktui ir dydžiui nustatyti, nevertino kitų sąlygų, atsakovo E. R. civilinei atsakomybei taikyti, egzistavimo, sprendimą priėmė nenustatęs visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs bei įvertinęs bylos duomenis ir teisiškai reikšmingas aplinkybes t. y. neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl nurodytų aplinkybių skundžiama teismo sprendimo dalis naikinama ir ši bylos dalis (dėl civilinės atsakomybės atsakovui E. R. taikymo), įvertinus bylą pakartotinai nagrinėjant vertintinų ir nustatinėtinų aplinkybių mastą, perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl juridinio asmens dalyvių ir vadovų civilinės atsakomybės taikymo pagrindų ir atribojimo sąlygų

Ieškiniu buvo prašoma priteisti įmonei padarytą žalą ne tik iš įmonės vadovo, bet ir iš įmonės akcininkės. Nustatyta, kad įmonės vienintele akcininke nuo 2008 m. kovo 27 d. buvo T. P. (t. 1, b. l. 21). Ieškovas reikalavimus akcininkei kildino iš CK 2.50 straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios juridinio asmens dalyvio atsakomybės sąlygas pagal juridinio asmens prievoles. Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Tai reiškia, kad juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011). Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja, kad atsakovė pažeidė bendrąją sąžiningo elgesio pareigą bendrovės atžvilgiu (nereagavo į įmonės prastus finansinius rodiklius ir nesiėmus priemonių įmonės veiklai stabilizuoti, neužtikrino finansinių ataskaitų tinkamo pateikimo Juridinių asmenų registrui, neužtikrino įmonės valdymo administracijos direktoriui atostogaujant) ir tokiais veiksmais sukėlė žalą bendrovei. Teisėjų kolegija atmesdama šiuos argumentus kaip nepagrįstus išaiškina, kad nors įrodinėjant įmonės dalyvio civilinę atsakomybę įrodinėtinos tos pačios civilinės atsakomybės sąlygos kaip ir taikant įmonės vadovo civilinę atsakomybę, tačiau skiriasi neteisėtų veiksmų, kaip vieno iš elementų civilinei atsakomybei taikyti, sudėtis.Kasacinis teismas pažymėjęs, kad skirtingas dalyvių ir valdymo organų narių statusas bei faktiškai atliekamos funkcijos lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais, atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-509/2008). Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų Darbo ir Civilinio kodeksų, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-234/2013), todėl privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga nedeleguotina (CK 2.87 straipsnis, Akcinių bendrovių įstatymo (toliau -ABĮ) 20 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 6 dalis).Įmonės vadovas ir dalyvis atsakys tik už įstatymu jam pavestų ir būdingų funkcijų neatlikimą ar netinkamą atlikimą, nebent byloje būtų įrodyta, kad įmonės dalyvis atliko įmonės vadovui priskirtinas funkcijas (pavyzdžiui, darė verslo sprendimus, atstovavo bendrovei santykiuose su trečiaisiais asmenimis, faktiškai turėjo valdingus įgalinimus įmonėje). Atsakomybė akcininkei būtų taikoma ir tuo atveju, jei ieškovė pagrįstų, kad akcininkė pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai, atsakomybė akcininkei būtų taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas.Nagrinėjamoje byloje ieškovė neįrodinėjo, kad akcininkė atliko įmonės vadovui būdingas funkcijas, tačiau jos veiksmų neteisėtumą sieja su pareigų, priskirtinų būtent įmonės vadovo funkcijoms, neatlikimu. Ieškiniu teigiama, kad įmonės akcininkė turėjo pareigą užtikrini tinkamą įmonės vadovavimą tuo metu kai įmonės vadovas atostogavo, imtis veiksmų įmonės finansinei padėčiai spręsti. Ieškovės vardijamos pareigos yra priskirtinos ne akcininko, bet įmonės vadovo kompetencijai (ABĮ 37 straipsnio 12 dalis), todėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, nėra pagrindo sieti su ne jai priskirtų su įmonės valdymu susijusių funkcijų netinkamu atlikimu. Ieškovė nagrinėjamu atveju įrodinėjo, kad atsakovė pažeidė ir bendrą sąžiningumo pareigą. Teigiama, kad bendrovės akcininkė, žinodama įmonės finansinės padėties rimtumą, toleravo įmonės vadovų neteisėtus veiksmus, kuriais buvo iššvaistytas įmonės turtas. Tam, kad galima būtų pritarti šiems ieškovės teiginiams ir pripažinti, kad atsakovė pažeidė jai kaip įmonės dalyviui nustatytą bendrąją sąžiningo elgesio pareigą, turi būti įrodyta aplinkybė, kad ji buvo informuota apie realią įmonės finansinę padėtį, davė sutikimus finansiškai nepelningiems įmonės sandoriams ar, turėdama galimybę dalyvauti įmonės valdyme, nesiėmė jokių veiksmų. Ieškovė jokių konkrečių tai patvirtinančių aplinkybių, kad akcininkė buvo supažindinta su įmonės veikla, neįrodinėjo. Ieškinio reikalavimai atsakovei grindžiami prielaidomis, jog tikėtina, kad atsakovė yra giminystės, šeimyniniais ryšiais susijusi su įmonės darbuotojais ir dėl to ji turėjo žinoti apie poreikį įsikišti į įmonės valdymą, nors konkrečių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 12 ir 178 straipsnis). Be to, ABĮ suteikia akcininkui teisę, o ne nustato pareigą, didinti įmonės įstatinį kapitalą (ABĮ 20 straipsnio 1 dalies 16 punktas), todėl nenustačius įmonės akcininkės neteisėtų veiksmų, kurie galėjo sukelti neigiamas pasekmes įmonės veikloje ir lemti ieškovės prašomos atlyginti žalos atsiradimą, nėra pagrindo vertinti kitų akcininkės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, kadangi nesant įrodytai bent vienai iš sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, ji negalima. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms dėl sąlygų atsakovės T. P. civilinei atsakomybei taikyti nebuvimo sutapus, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Dėl sąlygų taikyti civilinę atsakomybę V. P.

Aptariant įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimą buvo nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina - byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Ši kasacinio teismo praktika aktuali sprendžiant ne tik įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės atribojimo klausimus, bet ir vertinant civilinės atsakomybę taikymo faktiniam įmonės vadovui sąlygas.Civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Vienas esminių kriterijų, leidžiančių atriboti įmonės vadovo ir įmonės darbuotojo, kurį ieškovas mano buvus vadovu de facto, yra funkcijų, kurių atlikimas įprastai priskirtinas įmonės vadovui, vykdymas. Vadovo veikla iš esmės susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmai įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Vadinasi kitas požymis leidžiantis spręsti, jog įmonei vadovavo faktinis vadovas – yra sistemingas asmens, kuris nėra formalus vadovas, pareigų, priskirtinų įmonės administracijai, atlikimas. Šiuo atveju ieškovės atstovas civilinę atsakomybę solidariai su įmonės vadovu prašo taikyti ir V. P., kurį ieškovė įvardija kaip įmonės vadovą de facto. Ieškinyje nurodoma, kad likus pusmečiui iki įmonės bankroto V. P. vykdė UAB „Tomeva“ vadovo funkcijas, iš įmonės banko sąskaitų išrašų nustatyta, kad jam buvo išmokėta su darbo santykiais nesusijusi suma. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos manymu, nurodyti argumentai nėra pakankami, kad būtų galima pripažinti V. P. buvus faktiniu įmonės vadovu. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo atliekamos funkcijos nebuvo priskirtinos jo kompetencijai. Bylos duomenys patvirtina, kad šis asmuo nuo 2013 m. birželio mėnesio dirbo įmonėje komercijos direktoriumi (t. 1, b. l. 31), todėl manytina, kad jis turėjo teisę pasirašyti įmonei išrašomose sąskaitose faktūrose, patvirtinant tam tikrų prekių ar paslaugų įmonei suteikimą (t. 1, b. l. 69), kadangi įstatymai nenumato, kad ši funkcija priskirtina išimtinai įmonės vadovui. Ieškovė neįrodė, kad V. P. sistemingai atlikinėjo su kasdiene įmonės veikla susijusiais funkcijas, kas yra būtina sąlyga V. P. civilinei atsakomybei, kaip UAB „Tomeva“ faktiniam vadovui, taikyti. Pažymėtina, kad atsakovas E. R. patvirtino, kad jis buvo paskutinis įmonės direktorius, kartu teigė, kad nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio jis buvo nemokamose atostogose ir įmonei tuo metu vadovavo V. P. (t. 1, b. l. 32). Šie paaiškinimai, nesant įrodymų, kad E. R. atostogų metu vadovo pareigų vykdymas buvo pavestas V. P., taip pat nesant duomenų apie faktinį jų atlikimą, nesudaro pagrindo spręsti, kad V. P. buvo įgijęs juridinio asmens valdymo organo teisinį statusą ar ėjo šias pareigas de facto.Nesant įrodymų, kad V. P. UAB „Tomeva“ nuolat ir sistemingai veikė kaip įmonės vadovas ir atliko su įmonės valdymu ir kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu susijusias funkcijas, t. y. neįrodžius, kad V. P. kilo įstatymuose nustatyta pareiga saugoti ir perduoti įmonės administratoriui bankrutavusios įmonės turtą ir dokumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovui V. P. civilinė atsakomybė ieškinyje nurodytu pagrindu nekyla, pagrindo naikinti ar keisti šią skundžiamo sprendimo dalį nėra.Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad V. P. civilinė atsakomybė dėl ĮBĮ įmonės vadovui nustatytų pareigų nevykdymo, netaikytina, bei pažymėjęs, kad lėšų išmokėjimo metu jis nebuvo darbo santykiais susijęs su įmone, priteisė iš jo atlyginti ieškovei 34 754,40 Eur (120 000 Lt) sumą kaip be pagrindo įgytą turtą žalai atlyginti. Byloje nėra nustatyta, ar ši ieškovės nurodyta suma siejama su bendra iš atsakovų prašoma priteisti žala 410 431,82 Eur (1 417 139 Lt) ir į ją įeina, ar nurodytos sumos išmokėjimo faktu siekiama įrodyti neteisėtus įmonės vadovo veiksmus, iššvaistant turtą, ar tai atskiras, nuo byloje vertinamų klausimų, nepriklausantis ginčas dėl nurodytos sumos išmokėjimo pagrįstumo (pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą). Teisėjų kolegija mano, kad neįvertinus šių klausimų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl nurodytos sumos priteisimo, ir neatskleidus šio byloje keliamo klausimo esmės (faktinio ieškinio pagrindo), aptariama ginčijamo sprendimo dalis naikintina.Apibendrinant išdėstytą, teisėjų kolegija nurodytais pagrindais (neatskleidus bylos esmės nurodytose dalyse) naikina ginčijamo sprendimo dalis dėl 34 754,40 Eur (120 000 Lt) sumos priteisimo ir dėl civilinės atsakomybės atsakovui E. R. taikymo, ir grąžina pirmosios instancijos teismui bylą šia apimtimi nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Likusias sprendimo dalis, kuriomis nutarta netaikyti civilinės atsakomybės atsakovams T. P. ir V. P., palikti nepakeistas. Kadangi ginčas nurodytose dalyse perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o atsakovė T. P. įrodymų, patvirtinančių jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepateikė, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas (CPK 93 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas taikyti atsakovui E. R. civilinę atsakomybę ir kuria iš atsakovo V. P. ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tomeva“ naudai priteista atlyginti 34 754,40 Eur (120 000 Lt) sumą, panaikinti ir klausimus dėl atsakovo E. R. civilinės atsakomybės taikymo bei reikalavimo priteisti 34 754,40 Eur (120 000 Lt) sumą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria nutarta netaikyti atsakovams T. P. ir V. P. civilinės atsakomybės palikti nepakeistą.