Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tomeva“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-544-368/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tomeva“ ieškinį atsakovams E. R., V. P. ir T. P. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės BUAB „Tomeva“ ieškinį atsakovams E. R., V. P. ir T. P. dėl žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pateikia šiuos esminius nesutikimo su pirmos instancijos teismo nutartimi argumentus:

1. Preliminariai įvertinus ieškinio motyvus ir pateikiamus rašytinius įrodymus galima tvirtinti, kad atsakovei T. P. gali būti priimtas nepalankus teismo sprendimas, kas ir nulemia poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, ieškinys yra pareikštas dėl didelės sumos, kas taip pat suponuoja teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę.

2. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis padidina ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo galimybes, be to, tokia nutartis pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kadangi faktiškai nepakeičia atsakovės finansinės padėties. Atsakovė galės nevaržomai naudotis visomis savo pajamomis, o ieškinio reikalavimai bus neužtikrinti. Pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė tik į atsakovės teises ir interesus, o ieškovės interesai ir siekiami tikslai liko neįvertinti.

3. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 736 straipsnyje įtvirtinta išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį, išskaitoma 70 proc., jei ko kito nenumato įstatymai ar teismas. Pirmos instancijos teismas, užtikrindamas būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, turėjo atsižvelgti į CPK 736 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios bus taikomos atsakovei ir užtikrins jos minimalius poreikius.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą pateiktas nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmos instancijos teismo nutarties, kuria buvo pakeista nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, leidžiant atsakovei naudotis ne mažesniu kaip 1 868,30 Lt kasmėnesiniu darbo užmokesčiu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės taikomos dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų - ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1499/2014).

Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismas 2014 m. gruodžio 10 d. nutartimi areštavo 1 417 139 Lt vertės atsakovams E. R., V. P., T. P. priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, leidžiant šiais daiktais naudotis, bet uždraudė šiuos daiktus išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į juos bei įkeisti. Daiktų nesant ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai teismas areštavo atsakovams priklausančias banko sąskaitose esančias pinigines lėšas, leidžiant atsiskaityti su ieškove. Lėšų nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovams priklausančias turtines teises. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis buvo pakeista, leidžiant atsakovei naudotis ne mažesniu kaip 1 868,30 Lt kasmėnesiniu darbo užmokesčiu. Ieškovė su tokia pirmos instancijos teismo nutartimi nesutinka, tvirtina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai leido atsakovei naudotis 1 868,30 Lt suma taip pažeisdamas ieškovės teises ir teisėtus interesus.

Pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio pagrįstumu, atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apygardos teismas 2015 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atsakovės T. P. atžvilgiu atmetė kaip nepagrįstą. Nors šis pirmos instancijos teismo sprendimas ir nėra įsiteisėjęs, tačiau tai, kad pirmos instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, sprendė, jog reikalavimas iš atsakovės T. P. priteisti žalą yra nepagrįstas, nagrinėjant klausimus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, suteikia pakankamą pagrindą išvadai dėl ieškinio prima facie nepagrįstumo, kas apskritai leidžia abejoti dėl atsakovei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo.

Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis (tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio) laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Šis principas glaudžiai siejamas su proporcingumo principu, kurio taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-345-943/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas, siekdamas užtikrinti proporcingumo principo įgyvendinimą, leido atsakovei naudotis ne mažesniu kaip 1 868,30 Lt kasmėnesiniu darbo užmokesčiu. Atsižvelgiant į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog areštuojant fizinių asmenų turtą turėtų būti paliekama neareštuota tam tikra pajamų dalis, kuri reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo2014 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-792/2014; 2015 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-898-180-2015), darytina išvada, kad atsakovei pagrįstai ir teisėtai buvo leista naudotis dalimi gaunamo darbo užmokesčio. Pažymėtina, kad viso fizinio asmens turto, įskaitant lėšas, areštas ne tik kad gali sutrikdyti žmogaus įprastą gyvenimą, bet ir atimti galimybę patenkinti būtiniausius buitinius poreikius, o tai akivaizdžiai prieštarautų šalių interesų pusiausvyros principui. Kadangi apeliantė leistos naudotis pinigų sumos dydžio nekvestionuoja, tai apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu ir nepasisako.

Papildomai atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad CPK 736 straipsnio nuostatose įtvirtinta išskaitų iš skolininko darbo užmokesčio tvarka yra taikoma įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo stadijoje, todėl teisiškai nepagrįstu laikytinas atskirojo skundo argumentas, kad pirmos instancijos teismas, užtikrindamas būsimo teismo sprendimo įgyvendinimą, turėjo atsižvelgti į tai, jog atsakovės minimalūs poreikiai bus užtikrinti darant išskaitas iš atsakovės darbo užmokesčio CPK 736 straipsnyje įtvirtinta tvarka.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentais keisti arba naikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo nutartį nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis paliktina nepakeista.

Be to, pažymėtina, kad ieškovės BUAB „Tomeva“ atskirasis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-544-368/2015 per EPP sistemą buvo gautas 2015 m. sausio 20, Lietuvos apeliaciniam teismui byla buvo išsiųsta tik 2016 m. sausio 20 d., t.y. praėjus daugiau metams nuo atskirojo skundo gavimo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties Šiaulių apygardos teisme buvo gautas 2015-01-20, o pagal CPK 335 straipsnio 2 dalį atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmos instancijos teismui per keturiolika dienų, akivaizdu, jog byla su atskiruoju skundu į Lietuvos apeliacinį teismą buvo išsiųsta netoleruotinai per vėlai, todėl tikslinga apie tokią susiklosčiusią situaciją informuoti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininką, kad būtų įvertinti teismo darbuotojų, atsakingų už tokios situacijos susiklostymą, kai byla su atskiruoju skundu metus laiko nebuvo išsiųsta apeliacinės instancijos teismui, veiksmai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.