Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Tomeva“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Tomeva“ ieškinį atsakovams E. R. ir V. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Ieškovė (toliau – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:V. P. turi prievolę apeliantei grąžinti 34 754,40 Eur, nes jis nepateikė įrodymų, kad šias lėšas būtų grąžinęs, t. y. nepateikė kasos pajamų orderio antro egzemplioriaus arba jo kvito. Labiau tikėtina, kad V. P. negrąžino apeliantei iš jos nepagrįstai gautų lėšų – 34 754,40 Eur.Tai, kad V. P. veikiausiai nėra grąžinęs 34 754,40 Eur, patvirtina kitos bylos aplinkybės. Apeliantės akcininkė T. P. veikiausiai yra susijusi giminystės ryšiais su V. P. (galimai jo dukra). Iki 2012 m. liepos 26 d. apeliantės akcininke buvo kitas veikiausiai artimais giminystes ryšiais susijęs asmuo N. P.. Todėl V. P. galimai turėjo įtaką įmonės veiklai ir įtakojo įmonės vadovą dėl nesikreipimo į jį dėl lėšų susigrąžinimo. Todėl kritiškai vertintini liudytojo S. Š. parodymai, nes tikėtina, jog V. P. ir šį liudytoją siejo pavaldumo santykiai.VMI pranešime nurodoma, jog apeliantė 2011 m. rugsėjo mėnesį nedirbusiems įmonėje asmenims R. G. ir V. P. išrašė čekius 176 000 Lt sumai, kurios nebuvo panaudotos įmonės veiklai. Todėl veikiausiai ir anksčiau V. P. paėmė iš įmonės pinigines lėšas, kurių galimai negrąžino, nes įmonė nesugebėjo VMI pagrįsti, kad šios lėšos panaudotos įmonės veiklai.Abejonių kelia įmonės dokumentų dingimo („sudegimo“) aplinkybės. 2013 m. spalio 25 d. VMI pranešime nurodoma, jog įmonė nepateikė buhalterinių dokumentų. Tuo tarpu E. R. 2013 m. spalio 22 d. pranešime klaidino bankroto bylą nagrinėjantį teismą, kad įmonės buhalteriniai dokumentai yra pateikti VMI. Be to, 2014 m. gegužės 27 d. Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos rašte nurodoma, kad gaisro metu dokumentai apdegė, o ne sudegė. Nenustatyta, kad gaisro metu apdegė būtent apeliantės dokumentai.Teismas nepagrįstai nesirėmė 2013 m. spalio 1 d. balansu, kuris sudarytas įmonės įgaliotos buhalterės I. P.. Nors tikėtina, kad I. P. neturėjo buhalterinės apskaitos vedimo patirties, tačiau teisme ji patvirtino, kad šis balansas sudarytas analizuojant pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. 2013 m. spalio 1 d. balansą su kitais įmonės dokumentais E. R. administratoriui pateikė 2014 m. gegužės 19 d. perdavimo-priėmimo aktu. Tai patvirtina, kad nustatant įmonės turtinę padėtį, 2013 m. spalio 1 d. balansu galima vadovautis. Tai, kad 2013 m. spalio 1 d. balanse nurodyti duomenys yra teisingi, patvirtina ankstesni balansai. Apeliantė 2011 metais turėjo 432 402,40 Eur vertės turto (166 739,74 Eur pinigų ir pinigų ekvivalentų) bei 200 157,55 Eur įsipareigojimų. 2012 metais apeliantės balanse nurodoma, kad ji turėjo 465 562,44 Eur turto (277 210,67 Eur pinigų ir pinigų ekvivalentų) bei 144 360,23 Eur įsipareigojimų. Taigi, apeliantė nuolat disponavo didesniu nei 400 000 Eur vertės turtu, todėl 2013 m. spalio 1 d. ji faktiškai valdė 2013 m. spalio 1 d. balanse nurodytos vertės turtą. Tai, kad apeliantė nuolat disponavo didelės vertės piniginėmis lėšomis bei sudarinėjo sandorius su užsienio kompanijomis, patvirtina ir VMI 2013 m. spalio 25 d. pranešimas.Atsakovai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų apie nuostolingų sandorių sudarymą. Taip pat byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad 2013 metais apeliantė teikė tik galvijų karantinavimo paslaugas. Atsakovai nurodė, kad įmonės buhalteriniai dokumentai sudegė 2013 m. spalio mėnesį, todėl turėjo likti 2014 metų buhalteriniai dokumentai. Administratoriui perduota tik 2014 m. kovo 1 d. PVM sąskaita-faktūra. Be to, E. R. nepagrindė, kam buvo parduoti pagal minėtą PVM sąskaitą-faktūrą įsigyti galvijai. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė 2014 metais pirko galvijų pašarą ir su pašarų tiekėjais buvo atsiskaitoma galvijais.Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad E. R. nevykdo prievolės bankroto administratoriui perduoti apeliantės turtą, todėl iš jo priteistina 375 677,42 Eur žala.Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Tarp šalių nekilo ginčo, kad bankas 34 754,40 Eur apeliantės vardu išmokėjo V. P. pagal čekį, kas laikytina 34 754,40 Eur sumos įgijimo atsakovo nuosavybėn teisiniu pagrindu. Todėl V. P. negali būti laikomas gavusiu pinigus be teisinio pagrindo. Nustačius, jog nėra prielaidos nepagrįsto praturtėjimo konstatavimui, kitų apeliantės prielaidų vertinimas neturi teisinės reikšmės.V. P. leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. E. R. ir liudytojo S. Š. paaiškinimais, įrodė, kad 34 754,40 Eur buvo grąžinta į apeliantės kasą. Jei pinigai nebūtų grąžinti, ši suma atsispindėtų balanso eilutėje „Kitos gautinos sumos”. Todėl įrodinėjimo pareiga dėl pinigų grąžinimo fakto apeliantei nebuvo permesta.Teismas padarė teisingą išvadą, kad 2013 m. spalio 1 d. balansu vadovautis negalima. Apeliantė klaidina teismą, kad šis balansas buvo sudarytas įmonės įgaliotos buhalterės I. P.. Ši liudytoja paaiškino, kad įmonėje dirbo vadybininke, kartu atliko apskaitininkės funkcijas, tačiau niekada neatliko buhalterės funkcijų, nes apie tai nieko neišmanė. E. R. patvirtino, kad šio balanso nesudarė ir nepasirašė, kad administratoriui jis perduotas per klaidą. 2014 m. gegužės 19 d. įmonės dokumentų perdavimo administratoriui akte balansas įvardytas kaip juodraštis, todėl vien jo perdavimo administratoriui faktas negali patvirtinti, jog 2013 m. spalio 1 d. balansas sudarytas įmonės reikmėms bei juo galima remtis nustatant įmonės turtinę padėtį.Lietuvos apeliacinis teismas byloje dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei sprendė, kad 2011 m. balansas neatspindi tikrosios apeliantės turtinės padėties. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 24 d. nutartyje nurodė, kad įmonė iki pat bankroto bylos iškėlimo vykdė veiklą, jos įsiskolinimai buvo dengiami, todėl bankroto bylos iškėlimo dieną įmonės turto vertė ir struktūra galėjo keistis. Apeliantė neįrodė, kad 2013 metais balansinis turtas, su kuriuo siejamas prašomos priteisti žalos dydis, įmonėje realiai buvo. Taip pat nesant kitų įrodymų žalos faktui ir dydžiui nustatyti, negali būti prielaidomis grindžiama išvada, kad 2013 metais situacija įmonėje buvo tapati buvusiai 2011 ir 2012 metais.Dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo kreipėsi I. P., todėl jai buvo aktualus balanso sudarymas bankroto bylos iškėlimo dienai, nebūtinai į jį įrašant teisingus duomenis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų neįžvelgia, jų nenurodo ir byloje dalyvaujantys asmenys. Apeliantė pareiškė (patikslintą) ieškinį, kuriuo prašo taikyti civilinę atsakomybę E. R. (buvusiam UAB „Tomeva“ vadovui), V. P. (įmonės komercijos direktoriui) dėl, apeliantės teigimu, šių asmenų neteisėtų veiksmų, kuriais buvo neišsaugotas ir paskirtam bankroto administratoriui neperduotas bankrutuojančios įmonės turtas ir dokumentai. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantė nesutinka su tokiu teismo sprendimu. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl atsakovo V. P. atsakomybės

Ieškinys šiam atsakovui grindžiamas tuo, kad šis, nebūdamas susijęs darbo santykiais su apeliante, 2012 m. balandžio 4 d. iš banko pagal įmonės išduotą čekį gavo 34 754,40 Eur (120 000 Lt) ir jų įmonei negrąžino (apeliantė neturi duomenų, kurie patvirtintų šios sumos grąžinimą). Pirmosios instancijos sprendė, kad šis reikalavimas nėra įrodytas – neįrodyti nei neteisėti veiksmai, nei žalos padarymo faktas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada.Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde apeliantė šį reikalavimą grindžia faktu, kad įmonėje nėra duomenų apie iš banko pagal įmonės išduotą atsakovui čekį paimtų piniginių lėšų perdavimą įmonei ir jų apskaitymą, ir tik prielaidų pobūdžio teiginiais, kad: šis atsakovas, tikėtina, yra susijęs su įmonės akcininke T. P. bei iki 2012 m. liepos 26 d. buvusia akcininke N. P., dėl ko jis galimai turėjo įtaką įmonės veiklai; apeliantė ir anksčiau buvo išrašiusi čekius pinigų iš banko paėmimui įmonėje nedirbusiems asmenims (be kita ko, ir šiam atsakovui); tikėtina, kad atsakovą ir įmonės buvusį finansininką S. Š., patvirtinusį pinigų grąžinimo faktą, sieja pavaldumo santykiai; abejonių kelia atsakovų aiškinimai apie įmonės dokumentų praradimą įvykusio gaisro pasekmėje. Be to, apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai pinigų negrąžinimo įrodinėjimo naštą perkėlė jai.Teisėjų kolegijos nuomone, paminėta apeliantės argumentacija, kuria grindžiamas aiškinimas apie pinigų negrąžinimą įmonei, kitų faktinių aplinkybių kontekste nėra įtikinama. Visų pirma, tokio pobūdžio teiginiai pačios apeliantės manymu yra tik tikėtini (skunde nurodomi kaip „veikiausiai“); antra, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, jie paneigiami atsakovų, liudytojo S. Š. parodymais – šie asmenys teigė, kad iš banko paimtas lėšas V. P. grąžino įmonei. Netikėti šių asmenų parodymais nėra pagrindo, juo labiau, kai jokiais kitokiais įrodymais šie parodymai nepaneigiami. Tokiu (pinigų grąžinimo įmonei) atveju netgi ir darant prielaidą, kad paimtos iš banko lėšos įmonėje po to galėjo būti neapskaitytos ir panaudotos ne įmonės interesams, atsakomybė turėtų kilti ne šiam atsakovui. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant buvusių tiek įmonės finansininko, tiek įmonės vadovo patvirtinimui, jog iš banko paimtus pinigus V. P. grąžino, pripažintinas nepagrįstu apeliantės argumentas, kad šio reikalavimo įrodinėjimo našta buvo perkelta tik jai. Pinigai buvo paimti prieš pusantrų metų iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, kuomet V. P. su įmone darbo santykiais nebuvo susijęs (dėl ko apeliantės argumentai apie pavaldumo santykius nepagrįsti). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apskritai menkai tikėtina, kad į paimtų iš banko pinigų pasisavinimą asmeniniais tikslais nebūtų reaguota, juo labiau, kai vėliau atsakovas dar ir priimtas į darbą pas apeliantę. Todėl spręstina, kad apeliantės skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog neįrodyti nei V. P. neteisėti veiksmai, nei žalos padarymo faktas (CPK 185 str.).

Dėl atsakovo E. R. atsakomybės

Reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę buvusiam bendrovės vadovui kildinamas iš neįvykdytos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos išsaugoti, perduoti bankroto administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą šiam atsakovui taip pat atmetė ir tokį sprendimą grindė faktiškai tuo, kad apeliantė neįrodė, jog įmonė turėjo konkretų (perduotiną bankroto administratoriui) turtą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu tuo aspektu, kad įmonės vadovui, nesant įmonės turto, negali būti inkriminuojamas ir paminėtos pareigos pažeidimas, kitaip tariant, tokiu atveju nėra nė vienos civilinės atsakomybės sąlygos. Šioje byloje esminis ginčas ir yra tai, ar esamų įrodymų pagrindu (ne)galima daryti išvadą, jog apeliantė turėjo turto, kuris iškėlus jai bankroto bylą, turėjo būti perduotas paskirtam bankroto administratoriui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir dėl to padarė klaidingas išvadas (CPK 185 str., 329 str. 1 d.).Šioje byloje itin reikšmingas ginčo aspektas yra įmonės 2013 m. spalio 1 d. balanso kaip (ne)tinkamo įrodymo vertinimas. Jis pasirašytas tik apskaitininke dirbusios I. P., ėjusios įmonėje buhalterės pareigas, tačiau, pasak jos, neturinčios finansinio išsilavinimo ir supratimo apie buhalterinę apskaitą, be to, ji teigia tik pasirašiusi, bet ne ruošusi šį balansą, o jį sudarė S. Š., pastarasis tai neigia. Šiame kontekste pastebėtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmąjį kartą, teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2013 m. spalio 1 d. sudarytu balansu kaip vienu iš įrodymų įmonės galimai patirtos žalos faktui ir dydžiui nustatyti. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas buvo neteisingai nustatęs, jog balansas pasirašytas atsakovo (tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga). Taigi, svarbu įvertinti, ar nagrinėjamo ginčo išsprendimui turi reikšmę taip sudarytas (pasirašytas buhalterės pareigas ėjusio asmens) 2013 m. spalio 1 d. balansas apskritai, o jei turi, tai kokią.Kai įmonei inicijuojama bankroto byla, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad įmonės vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų gavimo dienos pateikia teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą įmonės valdymo organai, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Šių įstatyminių nuostatų kontekste pažymėtina, kad atsakovas (kaip įmonės vadovas) nesudarė jokių finansinės atskaitomybės dokumentų nei bankroto bylos įmonei iškėlimo klausimo svarstymo metu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-358/2014 – 1 t., b.l. 10-14), nei įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, taigi, jis elgėsi neteisėtai. Jo nurodomi argumentai, kuriais bandoma paneigti tokią išvadą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepripažintini pagrįstais.Atsakovas nurodo, kad nuo 2013 m. rugsėjo pradžios buvo nemokamose atostogose iki pat nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo. Tačiau, visų pirma, nėra jokių atostogų faktą patvirtinančių duomenų apskritai, be to, taip pat nėra rašytinių duomenų, kad jis būtų paskyręs, jeigu atostogavo, ką nors laikinai eiti vadovo pareigas. Antra, iš Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties matyti, kad atsakovas faktiškai ir po 2013 m. rugsėjo realiai ėjo vadovo pareigas – į bankroto bylą buvo teikiama atsakovo pasirašyta 2013 m. lapkričio 27 d. pažyma apie I. P. priskaičiuotą darbo užmokestį; jis pateikė 2013 m. spalio 22 d. pranešimą teismui dėl negalėjimo pateikti dokumentus apie įmonės finansinę padėtį; nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo apskųsta; atsakovas priėmė ir pasirašė 2013 m. spalio 25 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą (2 t., b.l. 7-8). Teisėjų kolegijos vertinimu, daugiau nei neabejotini atsakovo teiginiai, susiję su dokumentų (ne)teikimu teismui bankroto byloje ir jų neperdavimu administratoriui aiškinant tai 2013 m. spalio 23 d. gaisro sukeltomis pasekmėmis. Visų pirma, iš bylos duomenų matyti, kad dalį dokumentų atsakovas administratoriui perdavė, tačiau kažkodėl tarp jų nėra būtent paskutinio (aktualiausio ginčui) laikotarpio įmonės veiklos dokumentų ar bent jau veiklos dokumentų po gaisro (išskyrus 2014 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, pasirašytą V. P.), nors nėra ginčo, kad įmonė veiklą vykdė visą laiką. Antra, iš Kelmės priešgaisrinės tarnybos 2014 m. gegužės 27 d. pažymos matyti, kad gaisro vieta nesutampa su įmonės buveinės vieta (atitinkamai - Beržėnų kaime UAB „Simanda“ fermos pagalbinėse patalpose ir Užvenčio m., Kražių 17) ir viduje buvę dokumentai (tik) apdegė (apdegusių dokumentų taip pat nepateikta). Trečia, iš Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties matyti, kad 2013 m. spalio 22 d., t.y. dar iki gaisro atsakovas pranešime teismui teigė, kad visus dokumentus yra nuvežęs į patikrinimą atliekančią VMI ir dėl tos priežasties jų teismui pateikti negali. Tačiau iš vos po trijų dienų VMI pareigūno surašyto pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą matyti priešingai - ir VMI dokumentai ne tik nebuvo nepateikti, bet įmonė jų ir nepateiks, nes jie sudegė 2013 m. spalio 23 d. (t.y. kitą dieną po teismui rašyto pranešimo, kad dokumentai pateikti VMI) gaisro metu. Dėl paminėtų motyvų, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas manyti apie sąmoningą atsakovo kaip įmonės vadovo pareigų – sudaryti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus - nevykdymą. Nors nagrinėjamu atveju tai tiesiogiai nei patvirtina, nei paneigia turto įmonėje buvimo faktą, tačiau rodo atsakovo ketinimus dėl tam tikrų (galimai - nesąžiningų) motyvų neišviešinti finansiniuose dokumentuose turtinės įmonės padėties. Beje, iš bylos duomenų matyti, jog finansinės atskaitomybės dokumentai ir už 2012 m. įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pateikti. Paminėtus ketinimus rodo ir tai, kad, pripažįstant, jog įmonė veiklą vykdė, iš esmės nėra jokių dokumentų apie ginčui aktualaus laikotarpio sandorius, kas savo ruožtu leidžia manyti, kad tokie sandoriai apskritai galėjo būti neatspindimi įmonės dokumentuose. Atsakovas teigia, kad 2013 m. spalio 1 d. balansas tebuvo juodraštis, be to, jį sudarė I. P., neturinti specialaus buhalterinio išsilavinimo, o pastaroji apskritai teigia tik pasirašiusi šį balansą, kurį faktiškai ruošė S. Š. (šis tai neigia). Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti šį balansą kaip neturintį reikšmės (įrodymą) ginčo išsprendimui.Pažymėtina, kad pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės balanso kaip įrodinėjimo priemonės teisinę reikšmę, yra pažymėjęs, kad įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę (Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3straipsnio 3, 4 dalys). Kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specialūs reikalavimai, vienas jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą ir teisingumą. Jeigu balansas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Nepasirašytas balansas gali turėti tam tikrą įrodomąją reikšmę, t. y. ir balansas, ir jo projektas gali būti tinkama įrodinėjimo priemonė, esant tam tikroms aplinkybėms (CPK 177 str. 2 d.), tačiau nepasirašytas įmonės balansas (balanso projektas) neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-415/2015). Todėl darytina išvada, kad, nors tais atvejais, kai įmonės balansas nėra pasirašytas abiejų jį turinčių pasirašyti asmenų (vadovo ir finansininko), jis neatitinka finansiniam dokumentui keliamų reikalavimų, tačiau tai, kad jis nėra finansinis dokumentas tinkamos finansinės atskaitomybės prasme, nereiškia, kad jis neturi jokios įrodomosios reikšmės apskritai (kitaip tariant, tarsi jo visai nebūtų). Svarbu ne tiek tai, kas, kada ir kodėl pasirašė dokumentą, o tai, ar jis kitų faktinių duomenų vertinimo kontekste patvirtina/paneigia tam tikras aplinkybes. Kita vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta, remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, išvada, kad net ir tinkamai įformintas balansas nebūtinai visais atvejais atspindi tikrąją turto rinkos vertę, jos pokyčiu ir pan., kas reikšminga sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio nustatymo. Nepaneigiamas faktas, kad 2013 m. spalio 1 d. balansas, o taip pat ir pelno (nuostolių) ataskaita buvo ruošiami. Pažymėtina ir tai, kad balansas, nors ir dokumentų perdavimo akte nurodomas kaip juodraštis, buvo perduotas administratoriui, nors jokios reikšmės neturinčio arba aiškiai neteisingo dokumento perdavimas būtų sunkiai paaiškinamas logikos prasme. Neįtikėtina, kad asmuo (I. P.) neturintis jokio supratimo apie įmonės turto apskaitą ir atspindėjimą finansiniuose dokumentuose ne tik imtų juos pildyti, bet dar ir sudarytų juos pagal visus jų užpildymo reikalavimus, tačiau kažkodėl nurodytų visiškai išgalvotus duomenis bei juos pasirašytų. Sutiktina, jog aplinkybė, kad balansas nėra pasirašytas abiejų atsakingų asmenų ar jo įvertinimas juodraštiniu (projektu), gali turėti reikšmės sprendžiant, ar jame nurodyti duomenys (ne)visiškai teisingai atspindi realią įmonės turtinę padėtį (minėta, nebūtinai visais atvejais taip atspindi ir tinkamai įforminti dokumentai). Tačiau bet kuriuo atveju jame fiksuoti duomenys reikšmingi bent jau kitu aspektu – į balansą įrašyti duomenys, nors ir gali būti ne visai tikslūs skaitine išraiška, patvirtina faktą, kad įmonėje tam tikras turtas balanso sudarymo dieną buvo. Todėl teisėjų kolegija aptariamą balansą vertina kaip rašytinį įrodymą būtent tokiu aspektu. Tokiu atveju – esant pagrindui pagal ieškovės pateiktus įrodymus daryti išvadą, kad turtas buvo, - jau atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jo nebuvo apskritai arba jis negalėjo būti perduotas bankroto administratoriui dėl objektyvių priežasčių (pvz. buvo sunaudotas ūkinėje veikloje, neišlikęs dėl kitų objektyvių priežasčių ir pan.). Nagrinėjamu atveju 2013 m. spalio 1 d. balanse nurodoma 829 427 Lt suma pinigais ir pinigų ekvivalentais. Pažymėtina, kad tai nėra išskirtinis atvejis - ankstesnių metų balansai taip pat rodo dideles turėtas pinigų sumas - 575 519 Lt 2011 m., 957 153 Lt 2012 m. Atsakovai ir S. Š. pripažino, kad 2012 m. gruodžio 31 d. balansas atspindėjo tikrąją įmonės finansinę padėtį. Šiame kontekste paminėtina, kad, nors įmonei bankroto byla ir buvo iškelta, tačiau tiek iš Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla (1 t., b.l. 132-134), tiek iš jau minėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties matyti, jog ji iškelta faktiškai dėl to, kad jokie finansiniai dokumentai teismui nebuvo teikiami. Atsakovų paaiškinimai apie įmonės veiklos pobūdį gana prieštaringi: viena vertus, teigiama, kad įmonė teikė tik galvijų karantinavimo paslaugas UAB „AAJ Group“, tačiau jokių patvirtinančių tai įrodymų nepateikta; kita vertus, atsakovo 2014 m. balandžio 3 d. paaiškinime (1 t., b.l. 32-33) teigiama, kad dalis galvijų buvo eksportuota į Baltarusiją, dalis parduota Lietuvoje (taigi, turėjo būti gaunamos pajamos), ar galvijai, anot V. P. teiginių 2014 m. liepos 7 d. paaiškinime (1 t., b.l. 71), buvo išmainyti už skolas pašarams. Pastebėtina, kad jei įmonė neturėjo nuosavybės teisės į galvijus, tai nebūtų galėjusi jų nei parduoti, nei išmainyti. Tuo tarpu (bent jau) 2014 m. kovo 1 d. PVM sąskaita faktūra patvirtina, kad galvijus iš UAB „AAJ Group“ įmonė buvo nusipirkusi (1 t., b.l. 69), nėra jokių „pogaisrinio“ laikotarpio dokumentų, patvirtinančių, jog galvijais buvo atsiskaitoma už skolas pašarams. Tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Dėl pirmiau paminėtų motyvų, esant pagrindui manyti, kad įmonė realiai turėjo turto (bent jau piniginių lėšų) ir atsakovui neįrodžius priešingai arba kad turtas buvo panaudotas įmonės interesais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę.Kolegijos vertinimu, iš tikrųjų neatmestina, kad darbo užmokesčiui, galvijų išlaikymui, priežiūrai ir pan. įmonė turėjo naudoti turimas lėšas, tačiau, kaip minėta, konstatavus turto buvimą, atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad jis visas arba kokia dalimi buvo panaudotas įmonės interesais (CPK 12, 178 str.). Atsakovui tokios pareigos neįvykdžius, bet, kita vertus, pripažinus, jog lėšos objektyviai galėjo būti panaudojamos, nustatyti, kokia turto apimtis buvo likusi nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai, objektyviai nėra galimybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepateikus priešingų įrodymų, nėra pakankamo pagrindo manyti, kad įmonės interesais galėjo būti panaudotos visos lėšos - turint galvoje nurodytų 2013 m. spalio 1 d. balanse piniginių lėšų dydį (daugiau nei 800 tūkst. litų), menkai tikėtina, kad tokia didelė pinigų suma galėjo būti išleista galvijų priežiūrai, darbo užmokesčiui (beje, vienu iš bankroto bylos inicijavimo pagrindų buvo būtent darbo užmokesčio nemokėjimas). Ieškinys dėl žalos atlyginimo, jei žala padaryta, negali būti atmestas visiškai vien dėl to, kad neįrodytas konkretus jos dydis. Juo labiau, kai ir įstatymas nustato, jog tais atvejais, kai ieškovas negali įrodyti konkretaus žalos dydžio, jį gali nustatyti teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą, kurią sudaro kreditorių nepatenkintų reikalavimų dalis. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia esant teisinga atlygintinos žalos dydį nustatyti pareikštų kreditorinių reikalavimų sumos ribose (CK 1.5 str., 6.249 str. 1 d.). Į bylą yra pateikti duomenys apie patvirtintą 86 462 Eur (298 535,95 Lt) kreditorinių reikalavimų apeliantei sumą (1 t., b.l. 137-142).Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys E. R. naikintina, ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Į bylą yra pateikti duomenys apie apeliantės išlaidas už advokato pagalbą (tik) pirmosios instancijos teisme – 242 Eur (1 t., b.l. 94-96). Jos priteistinos iš atsakovo E. R., kurio atžvilgiu ieškinys iš dalies tenkinamas, proporcingai tenkintai ieškinio daliai (23 proc.) - 56 Eur (CPK 93 str. 2 d.), atitinkamai taip pat 848 Eur žyminis mokestis (elektroninėje byloje) valstybei (CPK 96 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovo E. R. atžvilgiu, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo E. R. ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Tomeva“ 86 462 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. gruodžio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį, kuria netenkinta kita ieškinio dalis atsakovui E. R. ir ieškinys atsakovui V. P., palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. R. 56 Eur už advokato pagalbą ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Tomeva“, 848 Eur žyminio mokesčio valstybei.