Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-66-744/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49748-2023-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.7; 1.1.8.6.2; 1.1.9.1; 1.2.4.6.1; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6; 2.1.7.5; 2.1.14.2; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.2.1; 2.4.6.3.2; 3.12

2025 m. balandžio 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės apribojimu 9 mėnesiams be intensyvios priežiūros; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, R. D. įpareigotas bausmės vykdymo metu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos; R. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus; nukentėjusiojo A. V. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš R. D. priteista 500 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš R. D. nukentėjusiajam A. V. priteista 1548 Eur turėtų proceso išlaidų advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. R. D. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą A. V., o būtent 2023 m. gruodžio 23 d., laiku nuo 1 iki 2 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, ties (duomenys neskelbtini) arenos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), pastatu, tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. V. vieną kartą į dešinę galvos pusę, vieną kartą į kairės pusės kaktos sritį, vieną kartą į dešinės pusės veido sritį, vieną kartą į galvos sritį, dėl to jis nugriuvo, po to gulinčiam A. V. vieną kartą spyrė į dešinės pusės krūtinės sritį, vieną kartą į dešinį petį, po to vieną kartą spyrė į krūtinės sritį, jam dengiantis rankomis krūtinės sritį, vieną kartą spyrė į kairį žastą, taip sukeldamas nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas kairėje kaktos pusėje, dešiniame petyje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje ir kairiame žaste.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos nutraukti, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį Ž. D. atsakomybei vienerių metų laikotarpiui be užstato bei priteisti nukentėjusiajam A. V. iš jo 200 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

2.1. Teigia, kad nuosprendis iš dalies neteisėtas, nes teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertindamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, iš jos išplaukiantį in dubio pro reo principą. Nurodo, kad jis buvo kaltinamas 4 kartus sudavęs rankomis nukentėjusiajam į galvos bei veido sritis, dėl to nukentėjusysis pargriuvo ant žemės, ir tada 4 kartus spyręs koja gulinčiam nukentėjusiajam į krūtinę, petį, žastą, ir toks jam pareikštas kaltinimas prokuroro buvo įrodinėjamas jo, nukentėjusiojo parodymais, teismo eksperto – specialisto išvada bei paaiškinimais ir vienintelio įvykį mačiusio liudytojo A. M. duotais parodymais. Teigia, kad nukentėjusysis viso proceso metu keitė savo poziciją dėl patirtų smūgių kiekio, smūgių sudavimo vietos, ir netgi dėl patirto fizinio skausmo, nukentėjusiojo duoti parodymai nesutapo su bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymais. Tuo tarpu jis (apeliantas) ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog sugriebęs rankomis nuketėjusiajam už rūbų krūtinės srityje stipriai supurtė ir pargriovė, o tada ant žemės gulinčiam nukentėjusiajam kojomis spyrė tris kartus į krūtinės ir nugaros sritis, bet galėjo pataikyti ir į rankas. Teigia, kad jis prisipažino įvykdęs inkriminuojamą nusikalstamą veiką, pripažino savo veiksmais padaręs visus ant nukentėjusiojo kūno specialisto nustatytus sužalojimus bei taip sukėlęs fizinį skausmą, tačiau nepripažino sudavęs keturis smūgius rankomis nukentėjusiajam į galvą ir vieno iš keturių inkriminuojamų spyrių gulinčiam nukentėjusiajam kojomis. Pažymi, kad specialisto nustatytas sužalojimas ant nukentėjusiojo kaktos kairės pusės galėjo atsirasti nukentėjusiajam griūnant, trenkiantis į žemę galva arba nukentėjusiajam judant gulomis ant žemės ir taip bandant išvengti smūgių kojomis.

2.2. Teigia, kad 2024 m. sausio 2 d. specialisto išvadoje Nr. G 4/2024(04) nurodyta, jog nukentėjusiajam padaryti keturi sužalojimai, tai yra poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, dešiniame petyje, dešinėje krūtinės pastos pusėje ir kairiame žaste, visi nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasekoje kietais bukais daiktais, tiek griuviminių traumų metu kontaktuojant su kietais bukais paviršiais, taip pat išvadoje nurodyta, kad nuketėjusiajam nustatytiems sužalojimams padaryti reikėjo ne mažiau keturių trauminių poveikių. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. sausio 8 d. vykusios apklausos metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu (2024 m. spalio 17 d.) liudytojas A. M. parodė, jog jis (apeliantas) puolė nukentėjusįjį iš nugaros, stūmė į nugarą ir taip pargriovė ant žemės, kad smūgių sudavimo į galvą rankomis nematė, bet matė kaip jis (apeliantas) ne mažiau kaip tris kartu spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Dėl to apeliantas skunde teigia, kad keturių smūgių rankomis sudavimas nukentėjusiajam į galvą nebuvo įrodytas, be to, nukentėjusysis ant žemės pargriuvo ne nuo smūgių į galvą, o dėl to, kad buvo pastumtas. Todėl apeliantas tvirtina, kad visi keturi teismo eksperto – specialisto nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti jį pargriaunant ant žemės ir tris kartus spiriant kojomis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė priešingas išvadas, nes jo (apelianto) parodymus vertino kaip gynybinę versiją, kurią paneigė tiek nuketėjusiojo parodymai, tiek kiti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai.

2.3. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus, nepagrįstai nukentėjusiojo parodymus vertino per siaurai, nelygino su kita bylos medžiaga. Nurodo, kad iš PK pildytos el. įvykio ataskaitos, matyti, kad nukentėjusysis bendruoju pagalbos telefonu skambino 2023 m. gruodžio 23 d. 4.56 val. bei pranešė, kad buvo mušamas rankomis ir kojomis, kad jo telefonas arba iškrito, arba kas pasisavino, tačiau 2023 m. gruodžio 23 d. 7.16 val. pas nukentėjusįjį į namus atvykusiems pareigūnam patirto fizinio smurto aplinkybių nedetalizavo, nurodė fizinio skausmo nepatyręs, tik prašė padėti susigrąžinti mobilųjį telefoną, o alkoholio matuokliu nukentėjusiajam buvo nustatytas 1,04 promilės neblaivumas. Pažymi, kad 2023 m. gruodžio 29 d. pareiškime, pateiktame per e.policija, nukentėjusysis nurodė gavęs į galvą 2-3 smūgius ranka, dėl to nugriuvęs ir tada patyręs ne mažiau kaip 4 spyrius koja į įvairias kūno vietas, netgi į galvą, tačiau 2024 m. gruodžio 30 d. asmens apžiūros protokole užfiksuoti 4 sužalojimai (kairės rankos žaste, dešinės rankos žaste, dešiniame šone ir ant dešino skruosto). Pastebi, kad jokių sužalojimų kaktoje neužfiksuota. Taip pat nurodo, kad 2024 m. vasario 21 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis nurodė gavęs 4 smūgius ranka į galvą, dėl to nugriuvęs ir tada patyręs 4 smūgius koja, tai yra vieną į šonkaulius, vieną į petį ir du kartus į krūtinę. Apibendrindamas tokius nukentėjusiojo parodymus, apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiojo pozicija dėl patirto smurto kieko ir pobūdžio kito – nuo jokio fizinio skausmo nepatyrimo iki galvos spardymo.

2.4. Teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog smūgiai nukentėjusiajam į galvą kojomis ir/ar rankomis nebuvo suduoti. Nurodo, kad liudytoja R. V. teisme parodė, jog nukentėjusysis važiuodami taksi automobiliu namo skundėsi tik skausmu šone ir matėsi paraudęs skruostas. Nukentėjusiojo sutuoktinė A. V. teisme taip pat parodė, jog nukentėjusysis namuose po šventinio vakaro skundėsi tik skausmu šone, o veide sužalojimų nesimatė, tik patinęs skruostas. Teisme liudytojas A. M. patvirtino, jog iš kart po įvyko nukentėjusiojo veide jokių sužalojimų nematė. Pažymi, kad tokių sužalojimų neužfiksavo ir 2023 m. gruodžio 23 d. ryte pas nukentėjusįjį į namus atvykę policijos pareigūnai. Nurodo, kad teismo medicinos ekspertas Henrikas Daujotas tiek išvadoje, tiek ir teisme parodė, jog galvos srityje buvo rastas tik vienas sužalojimas – kraujosruva kairėje kaktos pusėje, kuri galėjo atsirasti ir griuviminės traumos metu. Pažymi, kad įvyko įvykio metu nukentėjusysis nugriuvo, dėl to ginčo nėra. Dėl to apeliantas skunde teigia, kad paminėtos aplinkybės patvirtina, jog kraujosruva ant nukentėjusiojo kaktos galėjo atsirasti kaip griuviminė trauma, ir nesant kitų įrodymų, patvirtinančių faktą apie smūgių sudavimą rankomis į galvą, apart nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus, mano, kad aptariama kaltinimo dalis turėjo būti pašalinta.

2.5. Be to, apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusiojo parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nes nukentėjusysis 2023 m. gruodžio 23 d. išvakarėse vykusios šventės metu buvo neblaivus ir dėl to nepamena visų aplinkybių, taip pat jis meluoja, nes labai daug nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių nesutampa su liudytojų duotais parodymais. Pažymi, kad 2023 m. gruodžio 23 d. 7 val. atvykę policijos pareigūnai nukentėjusiajam nustatė 1,04 promilių neblaivumą, todėl įvykio metu nukentėjusiojo girtumas galėjo būti daugiau nei 2,5 promilės (visuotinai žinoma, jog sveikas žmogaus organizmas per 1 valandą vidutiniškai išskaido 0,3 promilės alkoholio). Mano, kad joks blaiviai mąstantis žmogus nesiūlytų gretimais prie staliuko sėdinčio kolegos žmonai „eiti į tualetą pasidulkinti“. Abejones dėl nukentėjusiojo sugebėjimo blaiviai mąstyti įvykio metu kelia ir tai, jog teisme nukentėjusysis neteisingai nurodė, kad pats atidarė duris pagal iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams, kad jo žmona nepajuto, kaip jis grįžo namo, nes miegojo ir apie situaciją nieko nežinojo, nors kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė A. V. paaiškino, jog ji bendravo su paryčiais namo grįžusiu sutuoktiniu, kad policijos pareigūnai ilgai skambino į duris, kad nukentėjusysis tuo tarpu miegojo ir neragavo į durų skambutį, ir todėl ji pati įleido pareigūnus į namus. Tai užfiksuota policijos pareigūnų turėtose vaizdo kamerose. Taip pat teigia, kad nukentėjusiojo vertinimu neadekvačiai atrodo ir tai, kada žmogus nepamena kur pasideda savo telefoną, o pats telefonas atsiranda kito žmogaus striukės kišenėje. Be to, nukentėjusiojo parodymai, jog jam buvo suduoti 4 smūgiai ranka į galvą ir veidą, prieštarauja visą įvykį stebėjusio liudytojo A. M. parodymams, jog nematė smūgių sudavimo į galvą, veidą, o tik kaip jis (apeliantas) priėjęs prie nukentėjusiojo iš nugaros pargriovė. Dėl to apeliantas mano, kad nukentėjusysis buvo labai girtas ir todėl nesuprato kas su juo įvyko, arba duoda melagingus parodymus ir už tai nukentėjusysis turėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

2.6. Apeliantas skunde teigia, kad patikimais įrodymais laikytini liudytojų A. M., R. L., Ž. D. bei teismo medicinos eksperto Henriko Daujoto parodymai. Nurodo, kad liudytojas A. M. nurodė nematęs smūgių sudavimo rankomis nukentėjusiajam į galvą, kad nukentėjusysis nugriuvo pastumtas, o liudytojas R. L. parodė, jog prie stalelio atėjusi Ž. D. buvo sutrikusi, sakė apie nukentėjusiojo išsakytą pasiūlymą „pasikrušti tualete“. Pažymi, kad abejoti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo, todėl apeliantas skunde teigia, kad nukentėjusysis šiuo klausimu sako netiesą, kaip ir 2023 m. gruodžio 29 d. pranešime nurodydamas, kad buvo spirta į galvą. Taip pat nurodo, kad abejoti liudytojos Ž. D. parodymais nėra jokio pagrindo, nes tuo metu smurto įvykis dar nebuvo įvykęs, ir dėl to ji neturėjo jokio motyvo apkalbėti nukentėjusįjį. Apeliantas mano, kad nukentėjusysis meluoja ar dėl girtumo nepamena tam tikrų savo poelgių ir to kas su juo įvyko. Pažymi, kad nukentėjusio atmintį veikusios aplinkybės nėra labai reikšmingos, svarbiausia yra tai, kad nukentėjusysis neteisingai nurodė visą eilę to vakaro aplinkybių, ir tai kelia abejones jo duotų parodymų patikimumu. Dėl to apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie besąlygišką nukentėjusiojo duotų parodymų patikimumą, o tuo pačiu ir apie galimybę grįsti kaltinimą iš esmės vien nukentėjusiojo duotais parodymais, yra nepagrįstos, neteisėtos.

2.7. Apeliantas teigia, kad teismo išvada, jog sužalojimai nukentėjusiojo kaktos kairėje pusėje galėjo atsirasti ir atsirado tik dėl jo (apelianto) suduoto smūgio ar smūgių ranka, yra neteisėta ir nelogiška, nepagrįsta bylos medžiaga bei prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Nurodo, kad teismo minimame 2023 m. gruodžio 30 d. asmens apžiūros protokole užfiksuoti sužalojimai nukentėjusiojo veide nesutampa su užfiksuotais specialisto išvadoje, nes 2023 m. gruodžio 30 d. asmens apžiūros protokole užfiksuotos kraujosruvos kairės ir dešinės rankų žastuose, dešiniame šone ir nežymus patinimas dešiniame skruoste, tačiau apžiūros protokole nėra užfiksuota poodinė kraujosruva kairėje kaktos pusėje, kuri yra minima kaltinime ir užfiksuota specialisto išvadoje. Tuo tarpu specialisto išvadoje nėra užfiksuotas protokole minimas dešinio skruosto patinimas ir kraujosruva dešiniame žaste. Pažymi, kad teisme ekspertas paaiškino, jog „iš pareigūno darytų nuotraukų išvados nerašomos, jei tai ne medicinos darbuotojo surašyti sužalojimai, kad šiuo atveju, tai policijos pareigūno darytos nuotraukos, ne mediko, kitas dalykas tai patinimas, nežymus patinimas, kuris nevertinamas sužalojimu, kaip ir skausmas“. Dėl to apeliantas skunde teigia, kad 2023 m. gruodžio 30 d. apžiūros protokolas nepatvirtina absoliučiai jokių sužalojimų buvimo nukentėjusioje veide bei kelia abejonių dėl nustatytų kraujosruvų kūne, kadangi 2023 m. gruodžio 30 d. nustatyta kraujosruva dešiniame žaste 2024 m. sausio 2 d. apžiūrint specialistui nebeužfiksuota. Pastebi, kad teismo ekspertas – specialistas nurodė, jog poodinės kraujosruvos kūne matomos iki dviejų savaičių.

2.8. Apeliantas teigia, kad teismo eksperto – specialisto išvada bei specialisto paaiškinimai labiau patvirtina nukentėjusiojo išsakytą įvykių seką, kaip ir liudytojo A. M. pasakotą įvykių eigą, o ne nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes. Mano, kad jei nebūtų kreipiamas dėmesys į vienintelio įvykį mačiusio liudytojo A. M. duotus paaiškinimus, tai specialisto išvada galėtų patvirtinti vieno smūgio ranka sudavimą į galvą, tai yra į nukentėjusiojo kaktos kairę pusę, nes ten 2024 m. sausio 2 d. specialistas nustatė kraujosruvą. Be to, darant prielaidą, specialisto išvada galėtų patvirtinti ir smūgio koja sudavimą į nukentėjusiojo kaktos kairę pusę, nes 2023 m. gruodžio 29 d. pranešime apie įvykį nukentėjusysis nurodė, jog jam buvo spirta į galvą. Pažymi, kad kitų trijų kaltinime minimų smūgių į galvą, ranką specialisto išvada nepatvirtina, nes jokių sužalojimų „dešinėje galvos pusėje“, „dešinės pusės veido srityje“ ir „galvos srityje“ nenustatyta, taip pat 2023 m. gruodžio 23 d. apžiūros akte nenurodė policijos pareigūnai, nematė ir liudytojai. Dėl to vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija ir iš jos išplaukiančiu in dubio pro reo principu, visos abejonės turi būti vertinamos jo (apelianto) naudai. Nurodo, kad teismo ekspertui - specialistui Henrikui Daujotui 2024 m. sausio 2 d. išvadoje vienareikšmiškai nurodžius, jog visi nukentėjusiojo kūne nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasekoje kietais bukais daiktais, tiek griuviminių traumų metu kontaktuojant su kietais bukais paviršiais, patikimų įrodymų apie smūgių sudavimą nukentėjusiajam į veidą rankomis ir/ar kojomis nėra. Be to, teismo išvada, kad sužalojimas nukentėjusiojo kaktos kairėje pusėje galėjo atsirasti tik nuo jo (apelianto) smūgio ranka, kardinaliai prieštarauja specialisto išvadai ir specialisto paaiškinimams, nes specialistas nuolat naudojo sąvoką „gali būti“. Taip pat pažymi, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti ir ne tik griūdamas ant grindinio, nes įvykio metu buvo žiema, slidu, buvo ledo, sniego, sutryptų sniego vietų, tai yra nelygumų, įvykio liudininkai griuvinėjo, todėl nukentėjusysis galėjo susižaloti ne į lygų grindinį, bet į sniegą, tačiau įvykio vieta būtent dėl nukentėjusiojo valios 2023 m. gruodžio 24 d. nebuvo fiksuota. Taip pat teismo išvada, kad jo (apelianto) teiginio, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti kaktą vartydamasis ant grindinio, nepatvirtina bylos medžiaga, yra nepagrįsta, nes jis (apeliantas) to niekada netvirtino, tik išsakė realią prielaidą, kaip ir prielaidą, kad nukentėjusysis kaktą susižalojo griūdamas po to, kai buvo pargriautas. Pažymi, kad jo išsakytą prielaidą patvirtina specialisto išvada ir specialisto duoti paaiškinimai teisme, kadangi pasak specialisto absoliučiai visi nukentėjusiojo kūne nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti tiek kaip trauminių poveikių pasekmės, tiek ir griuviminių traumų metu. Taip pat pažymi, kad vienintelio įvykį mačiusio liudytojo A. M. duoti paaiškinimai padeda objektyviai pašalinti visas bylos nagrinėjimo metu kilusias abejones, o tuo pačiu ir specialisto išvadoje nurodytų specialisto atsakymų dviprasmiškumą.

2.9. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog liudytojas A. M. tiesiogiai matė įvykį, tačiau teismas sprendė, jog minimas liudytojas tam tikrą laiko tarpą nematė jo (apelianto) atliekamų veiksmų prieš nukentėjusįjį, dėl to šio liudytojo parodymų nevertino kaip visiškai patikimų ir neginčijamai patvirtinančių, kad jis (apeliantas) nesudavė nukentėjusiajam smūgių rankomis į galvos sritį. Teigia, kad tokios teismo išvados yra neteisėtos bei prieštarauja bylos medžiagai. Pažymi, kad jis neturi procesinės pareigos įrodinėti nukentėjusiojo išsakytų kaltinimų nepagrįstumą, o teismo išvada dėl to, jog liudytojo parodymai neginčijamai nepatvirtina smūgių į galvą nesudavimo fakto, prieštarauja nekaltumo prezumpcijai ir in dubio pro reo principui, todėl turi būti laikoma šiurkščiu baudžiamosios teisės pažeidimu. Nurodo, kad byloje tinkamai paskirsčius įrodinėjimo pareigas, liudytojo A. M. parodymai turėjo arba patvirtinti nukentėjusiojo duotus parodymus, arba ne, bet ne tvirtinti ar netvirtini jo (apelianto) išsakytos įvykių versijos.

2.10. Apeliantas skunde nurodo, kad sunku nesutikti su teismo teiginiu, kad kol liudytojas A. M. atsikėlė nuo žemės, jis galėjo kažką pražiūrėti, tačiau šis liudytojas matė ginčo objektu byloje tapusias kaltinime nurodytas aplinkybes iki nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Dėl to mano, kad teismas nepagrįstai šį liudytoją eliminavo iš patikimų įrodymų sąrašo ir taip pažeidė jo (apelianto) teisę gintis nuo prokuroro pareikšto nepagrįsto kaltinimo. Nurodo, kad jis nepripažįsta nukentėjusiajam sudavęs rankomis 4 smūgius į galvą ir kad dėl to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, kadangi jis nukentėjusįjį pargriovė suėmęs rankomis nukentėjusįjį už rūbų. Tai patvirtina liudytojo A. M. parodymai. Kadangi liudytojas A. M. matė jį ir nukentėjusįjį iki nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, matė nugriovimo procesą, tai liudytojas turėjo matyti ir smūgių sudavimą rankomis į galvą, tačiau liudytojas nurodė tokių smūgių nematęs. Dėl to apeliantas teigia, kad tokių smūgių ir nebuvo. Todėl teismo išvada dėl liudytojo duotų parodymų nepatikimo yra nepagrįsta, neteisėta. Taip pat nurodo, kad liudytojui nugriuvus paskui nukentėjusįjį, liudytojas galėjo nematyti, kas buvo daroma gulinčiam nukentėjusiajam kelias sekundes, dėl to liudytojas galėjo nematyti kelių smūgių rankomis gulinčiam nukentėjusiajam į galvą ar bet kur kitur, kelių spyrių kojomis, ar dar ko nors panašaus. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje jis (apeliantas) kaltinamas sudavęs keturis smūgius nukentėjusiajam į galvą, kai nukentėjusysis stovėjo, ir ant žemės nukentėjusysis nugriuvo dėl patirtų smūgių į galvą, nes prarado sąmonę, nors liudytojas stovėdamas šalia nurodė jokių smūgių iki nugriuvimo ant žemės į galvą nematęs. Pažymi, kad liudytojas nurodė dar bandęs lįsti į įvykio dalyvių tarpą, dėl to pats ir pargriuvo. Dėl to apeliantas teigia, kad kaltinimo dalis dėl keturių smūgių į galvą sudavimo yra nepagrįsta, neįrodyta ir dėl to turėjo būti pašalinta iš kaltinimo. Taip pat teigia, kad kaltinimo dalis dėl keturių spyrių gulinčiam nukentėjusiajam yra nepagrįsta, nes liudytojas matė tris smūgius, jis (apeliantas) prisipažino padaręs tris smūgius, o teismo eksperto - specialisto išvadoje nustatyti keturi sužalojimai, kurie visi galėjo atsirasti tiek mušant, tiek griuviminių traumų pasekoje.

2.11. Apibendrindamas skunde nurodytus argumentus, apeliantas teigia, kad baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo vedamas neobjektyviai, nesąžiningai. Nurodo, kad prisipažino įvykdęs inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y., kad pargriaudamas nukentėjusįjį ir tris kartus spirdamas gulinčiam nukentėjusiajam, padarė keturis kūno sužalojimus, kurie buvo įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, kad tokius jo parodymus patvirtina tiesiogiai įvykį mačiusio liudyto parodymai bei specialisto išvada, kad nukentėjusiojo parodymai yra nepatikimi dėl nukentėjusiojo neblaivumo arba melavimo. Mano, kad iš kaltinimo turėjo būti pašalinti keturi smūgiai rankomis į galvą ir vienas spyris kojomis gulinčiam nukentėjusiajam, o jis (apeliantas) atleistas nuo baudžiamosios atsakomybė pagal laidavimą.

2.12. Taip pat apeliantas skunde teigia, kad pašalinus iš kaltinimo dalį smurtinių veiksmų, jo veika turi būti vertinama mažiau pavojinga, todėl ir neturtinė žala turi būti mažesnė, nesiekianti 500 eurų.

3. Atsiliepimu į nuteistojo R. D. apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. V. atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašo nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas už suteiktas advokato paslaugas apeliacinio proceso metu.

3.1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas, priimtas ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Nurodo, kad R. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad nukentėjusįjį tik supurtė, po ko jis nugriuvo ir gulinčiam koja tris kartus spyrė į juosmens sritį, tai yra R. D. neigė sudavęs smūgius rankomis į galvos sritį, o sužalojimai galvos srityje galėjo atsirasti nukentėjusiajam vartantis ant grindinio. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius R. D. parodymus vertino kaip jo gynybos versiją.

3.2. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs prieštaraujantys ir jais vadovautis negalima. Teigia, kad teismas nuosprendyje konstatavo, jog „nukentėjusiojo duoti parodymai dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nėra visiškai tikslūs, tačiau, teismo vertinimu, jis nurodė esmines aplinkybes, kurios sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl jie negali būti pripažįstami kaip visiškai nepagrįsti ar prieštaraujantys byloje esantiems duomenims ar paneigiantys faktą, kad kaltinamasis rankomis suduodamas nukentėjusiajam smūgius į galvos sritį ir spirdamas kojomis, sukėlė A. V. fizinį skausmą ir padarė sužalojimus, kurie kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas“. Nurodo, kad nukentėjusiojo parodymuose esantys netikslumai yra labiau nesusipratimas, o ne jo noras duoti netikslius ar išgalvotus parodymus. Pažymi, jog skirtingų pareigūnų apklausose nurodytos aplinkybės iš esmės yra tapačios, tą pažymėjo ir teismas. Nukentėjęs pareigūnams pasakojo, jog jam buvo suduota į galvą, vėliau papildomų apklausų metu tikslindamas savo parodymus detalizavo, jog buvo smogta į kaktą, veidą, galvos plaukuotąją dalį ir taip toliau. Pažymi, kad protokolus pildė skirtingi pareigūnai, todėl nukentėjęs neteikė reikšmės, ar protokoluose užrašyta pažodžiui, ką jis nurodė savo apklausose, ar buvo nurodyta pati esmė, jog kelis kartus buvo smūgiuotą jam į galvą. Pati formuluotė pirminės apklausos metu, neprieštaravo nukentėjusio parodymams, tai yra parašyta „kad smūgiuota į galvos sritį ne mažiau dviejų kartų“, kas yra tiesa, be to pareigūnas nurodė, kad visus sužalojimus įvertins ekspertas. Be to tyrimo metu buvo patikslintos visos aplinkybės tiek papildomos apklausos metu, tiek parodymų patikrinimo vietoje, kurios yra išsamios, aiškios ir tikslios, kad tyčia nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į galvos sritį, kurioje ir nustatyti sužalojimai. Atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjęs viso proceso metu nurodė esminę aplinkybę, kad jam buvo smūgiuota į galvos sritį ir ši aplinkybė yra nurodyta tiek pareigūnų „Body“ kamerų fiksuotose ir apžiūrėtuose įrašuose, tiek pareiškime bei kituose procesiniuose dokumentuose. Taip pat atkreipia dėmesį tai, kad nukentėjęs nuo smūgių į galvą prarado sąmonę, nukrito ant žemės ir būdamas be sąmonės negalėjo tiksliai įvardinti, kiek tiksliai smūgių, kokiu kampu, į kurią tiksliai vietą buvo suduota. Pažymi, jog fizinio smurto netikėtumas, jo intensyvumas neleido nukentėjusiam iš anksto pasiruošti ir fiksuoti kiekvieną nuteistojo veiksmą ir smulkią, iš esmės nereikšmingą detalę. Teigia, kad teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog „kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, nors ir skiriasi jo nurodomas ranka suduotų smūgių skaičius į galvos sritį, tačiau tiek iš pareiškimo, tiek iš BIRT ataskaitų žiūryklės, tiek iš duotų parodymų matyti, kad nukentėjusysis viso proceso metu tvirtino, kad kaltinamasis jam sudavė smūgius rankomis į galvos sritį“. Pažymi, kad pagal teismų praktiką, išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019), kad prieštaravimų tarp apklaustų asmenų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, bei, kad bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais, tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 295- 507/2016, 2K-7-511/2017). Teigia, kad šiuo atveju esminė prieštaraujanti bylos duomenims nuteistojo R. D. parodymuose esanti aplinkybė - „kad nukentėjusįjį tik supurtė“. Teigia, kad R. D. nurodo, jog nukentėjusį jis suėmė už pečių iš priekio, tačiau tiek nukentėjęs, tiek liudytojas A. M. teisme nurodė, „išbėgo R. šaukdamas žodžius „ką tu gaidį mano žmonai pasakei“. A. kažkaip nesureagavo, nes stovėjo nusisukęs į gatvės pusę, tada R. A. pastūmė rankomis į nugaros sritį“. Taigi, šios aplinkybės paneigia nuteistojo poziciją dėl jo smurtinių veiksmų pradžios, be to, teisme apklausiamas teismo posėdyje specialistas Henrikas Daujotas nurodė, kad jei veidas kontaktuotų su grindiniu, labiau tikėtinos nubrozdinimo žymės nosies srityje, smakre, o šiuo atveju tiriamas asmuo nubrozdinimu nesiskundė. Specialistas patvirtino, kad palpuojant tiriamojo dešinio skruosto sritį, pastarasis patvirtino skausmą. Kadangi tyrimas buvo atliekamas praėjus apie 10 parų nuo įvykio, tai nežymūs sužalojimai, jų žymės, galėjo būti išnykusios. Be to, 2023 m. gruodžio 30 d. asmens apžiūros protokole užfiksuota, jog ant A. V. veido, dešinėje pusėje matomas nežymus patinimas. Teigia, kad šios aptartos aplinkybės dar kartą paneigia skunde keliamus nukentėjusio parodymuose esančius prieštaravimus, bei įrodo, jog nuteistasis pasirinko gynybinę versiją ir siekia sumeninki savo atliktus veiksmus. Teigia, kad nukentėjęs laiko, kad atsižvelgiant į įvykių eigą šiai dienai gali daryti išvadą, jog buvo užpultas ir sumuštas dėl R. D. patologinio pavydo, kito paaiškinimo nukentėjęs neturi. Nukentėjusio atžvilgiu pateikti kaltinimai dėl priekabiavimo vertinami kaip R. D. pasirinkta gynybinė taktika ir bandymas bent kažkaip logiškai paaiškinti savo neadekvačius veiksmus. R. D. pasiteisinimas, kad nukentėjusį sumušė dėl to, kad gynė savo žmonos orumą, nes neva A. V. šokio metu jai pasiūlė „išdulkinti“ yra absurdiškas ir neatitinka tikrovės. Teigia, kad nukentėjęs nurodo, kad teikti tokį pasiūlymą žmogui su kuriuo susipažino prieš kelias minutes, pirmo šokio metu, žinant, jog ji į darbo Kalėdinį vakarą atėjo su antra puse, bei lygiai taip pat absurdiška būtų ką tik sutiktam žmogui pasakotis apie neva „nevykusį savo seksualinį gyvenimą“. Šie teiginiai yra išgalvoti ir juos nukentėjęs vertina kaip šmeižtą ir išgalvotus teiginius, siekiant nuteistajam pateisinti savo neadekvačius veiksmus. Apibendrindamas išsakytus argumentus, atstovas advokatas teigia, kad teismas teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai R. D. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, tai yra pagrįstai pripažino tyčia sudavus smūgius nukentėjusiam A. V. į veido/galvos sritį.

3.3. Taip pat atstovas atsiliepime teigia, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikytinas, jei yra nustatyta BK 40 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-241/2012, 2K-150/2015, 2K-120- 489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-108-697/2017, 2K-274-693/2018, 2K-134-1073/2018, 2K-196- 697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102- 303/2019, 2K-114-628/2019). Nurodo, kad R. D. neprisipažįsta padaręs nusikalstamos veikos, nuteistasis neatitinka BK 40 straipsnio sąlygų, todėl laidavimo institutas jo atžvilgiu negali būti taikomas.

3.4. Atstovas atsiliepime į skundą taip pat nurodo, kad civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti, kad bylos nagrinėjimo metu R. D. atlygino dalį – 300 eurų žalos, todėl šia suma nukentėjusysis sumažino reikalavimą ir prašė priteisti – 700 eurų neturtinei žalai atlyginti, kad teismas nusprendė, jog prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, todėl pareikštą ieškinį tenkino iš dalies priteistinos neturtinės žalos sumą mažinant iki 500 eurų. Pažymi, kad apeliaciniu skundu prašoma priteisti 200 eurų neturtinei žalai atlyginti, tačiau nuteistajam niekas netrukdo sumokėti ir šiuo metu pripažįstamą padarytą neturtinę žalą, bet akivaizdu, jog nuteistasis vengia tai daryti, o tai rodo jo nenuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo. Be to teigia, kad skunde nėra pagrįsta, kodėl neturtinė žala turi būti mažinama, todėl ir šią skundo dalį prašo atmesti.

3.5. Atstovas atsiliepime nurodo, kad nukentėjusysis sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir jo neginčija, tačiau nuteistojo R. D. valia pateiktas apeliacinis skundas, dėl to nukentėjusysis A. V. patyrė išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Dėl to atstovas advokatas prašo iš nuteistojo R. D. priteisti nukentėjusiojo A. V. patirtas proceso išlaidas susidariusias dėl advokato darbo apmokėjimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (BPK 106 straipsnis).

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. D. ir jo gynėjas advokatas Andrius Kazakevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti ir R. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį, prokuroras Jonas Trumpulis bei nukentėjusysis A. V. ir jo atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. D. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį naikinamas ir byla nutraukiama esant pagrindui kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 327 straipsnio 2 punktas).

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Visgi, akcentuotina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

6. Nuteistasis R. D. apeliaciniu skundu nors neneigia savo kaltės sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajam ir nežymiai jį sužalojus, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir teismo išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, teigia, kad nepagrįstai iš kaltinimo nepašalintos aplinkybės, kurios prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir R. D. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

8. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas R. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes ir pagrįstai nusprendė dėl R. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) R. D., nukentėjusįjį A. V., liudytojus, teismo medicinos ekspertą (specialistą), ištyrė kitą byloje surinktą rašytinę medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui, įskaitant ir nukentėjusiojo parodymus, neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus.

9. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

10. Skundžiamu nuosprendžiu R. D. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. V. keturis smūgius galvą, veidą, dėl to nukentėjusysis nugriuvo, po to gulinčiam A. V. keturis kartus spyrė į krūtinės sritį, dešinį petį, kairį žastą, taip sukeldamas nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus - poodines kraujosruvas kairėje kaktos pusėje, dešiniame petyje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje ir kairiame žaste.

11. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018).

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. D. kaltę grindė nenuosekliais nukentėjusiojo A. V. parodymais, o nuteistojo R. D. duotus parodymus vertino jo pasirinkta gynybos versija.

13. Nuteistasis R. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad švenčiant įmonės „(duomenys neskelbtini)“ kalėdinį vakarėlį „(duomenys neskelbtini)“ įvyko įvykis, kurio metu prie jo žmonos priėjęs A. V., pakvietė ją pašokti, o jis pats pasiliko su kolega R. ir šnekučiavosi. Po kiek laiko pribėgo išsigandusi žmona ir pasakė, kad bešokant A. V. prie jos priekabiavo bei pasiūlė jai pasimylėti tualete, todėl supykęs nutarė susirasti A. V. ir išsiaiškinti. Pastarąjį rado lauke ir priėjęs pasakė jam: „ką tu gaidy, priekabiauji prie mano žmonos“, o A. V., sukdamasis atsakė „eik tu n....“. Jis supyko ir pasijuto bejėgiu šioje situacijoje, nes A. V. įžeidė tiek jo žmoną, tiek jį patį, todėl, apimtas pykčio, pačiupo A. V., norėdamas supurtyti. Po kontakto nukentėjęs nugriuvo ir jam gulinčiam spyrė 3 kartus į juosmens sritį. Mano, kad nukentėjusiajam sužalojimai galėjo atsirasti nuo spyrių ir nuo vartymosi ant grindinio. R. D. parodė, jog jis pripažįsta visus sužalojimus, tačiau nepripažįsta, kad ranka trenkė A. V. į galvą, spyrė koja į galvą. Mano, kad sužalojimai galvoje galėjo atsirasti, kai nukentėjęs krito ant žemes ir vartėsi ant grindinio, kad po spyrių jį apkabino kolega ir pasakė „ką tu darai“. Nuteistasis teigė, jog jis savo elgesiu siekė nukentėjusįjį supurtyti ir pasakyti, kad negalima taip elgtis su moterimi, neturėjo jokių intencijų panaudoti smurto, bet A. V. pats jį sukurstė, išsakydamas įžeidžiančius žodžius. Teigė, jog gailisi, kad sukėlė fizinį skausmą (2 t., b. l. 106).

14. Ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. sausio 29 d. ir 2024 m. kovo 1 d. vykusių apklausų metu R. D. kaltės klausimo nekomentavo bei parodymų nedavė, nurodęs, kad išsamius parodymus duos susipažinęs su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga (1 t., b. l. 149-151, 157-159). 2024 m. kovo 13 d. vykusios papildomos apklausos metu R. D. pagal jam pareikštą įtarimą padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kaltę pripažino iš dalies ir paaiškino, kad švenčiant kalėdinį įmonės vakarėlį „(duomenys neskelbtini)“, A. V. šoko su jo žmona Ž. D., kai netrukus prie jo ir R. L. sutrikusi ir persigandusi priėjo jo žmona ir pasakė, kad šokio metu A. V. prie jos seksualiai priekabiavo, tai yra siūlė ją „išdulkinti“ čia pat esančiuose tualetuose, kalbėjo įvairius seksualinės potekstės žodžius. Supykęs, kad prie jo žmonos buvo seksualiai priekabiaujama, jis susirado A. V. stovintį lauke ir norėjo išsiaiškinti, todėl priėjo prie A. V., stovėjusio kairiu šonu į Arenos pusę, iš nugaros, sustojo tarp jo ir arenos ir apkabino dešine ranka per pečius klausdamas: „ką tu, asile, seksualiai priekabiauji prie mano žmonos“, o sukdamasis A. V. jam pasakė „eik tu n....“. Tada jis sugriebė A. V. abiem rankomis už rūbų krūtinės aukštyje, stipriai supurtė ir A. V. pargriuvo ant grindinio. Tada gulinčiam ant grindinio A. V. dešine koja tris kartus spyrė į krūtinės ir nugaros sritis, galėjo kliūti ir į rankas, bet į galvos sritį nespyrė ir nepataikė, rankomis smūgių į galvą A. V. nesudavė. Po to A. V. atstojo ir nubėgo į „Arenos“ vidų. Teigė, kad neturėjo tikslo žaloti A. V., tik norėjo jį sudrausminti. Taip pat parodė, kad jam sugrįžus į „Areną“, jo žmona pasakė, kad A. V., grįždamas iš lauko ir prasilenkdamas su ja, pečiu jai trenkė į kažkurią ranką, kad prie jo ir žmonos priėjęs R. V. klausė apie konflikto su A. V. priežastį, tada jo žmona ir pasakė, kad A. V. prie jos seksualiai priekabiavo, siūlydamas „išdulkinti“ tualete ir pan., stovėdamas už R. V. A. V. neprieštaravo, nesigynė. Tvirtino, kad šio pokalbio metu ant A. V. veido jokių sužalojimų nesimatė. Teigė, jog gailisi dėl savo poelgio, daugiau taip tikrai nesielgtų, pačio nukentėjusiojo jau yra atsiprašęs (1 t., b. l. 162-165).

15. Papildomai apeliacinės instancijos teisme apklaustas nuteistasis R. D. parodė, kad nukentėjusiajam nesmūgiavo, o priėjęs prie nukentėjusiojo, klausė, kodėl jis nepagarbiai kalbėjo su jo žmona, jį apsikabino ir, kai nukentėjusysis nusikeikęs sukosi, jis šonu A. V. pastūmė, dėl to pastarasis nugriuvo ant sėdmenų ir tada ant grindinio, tada gulinčiam spyrė ne mažiau trijų kartų. Aiškino, kad tada situacijoje orientavosi, buvo apimtas nevilties, tikslo sužeisti nukentėjusiojo neturėjo, norėjo, kad žmogus tik susivoktų. Mano, kad sužalojimai nukentėjusiajam galvoje galėjo atsirasti pargriuvus ant žemės (3 t., b. l. 34).

16. Vertinant nuteistojo R. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, matyti, kad nuteistasis vienodai aiškino konflikto su nukentėjusiuoju priežastį – nepadorų pasiūlymą jo žmonai, taip pat vienodai aiškino ir smurtavimą nukentėjusiojo atžvilgiu – nukentėjusiajam sukantis šonu, jį pastūmė, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, tada spyrė gulinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris kartus. Taigi, esmines nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes nuteistasis R. D. pripažino ir vienodai nurodė. Tai, kad nuteistasis pirmose įtariamuoju apklausose kaltės klausimo nekomentavo ir atsisakė duoti parodymus, nėra pagrindas laikyti, kad jis kaltės tyčia sužalojus nukentėjusįjį nepripažino iš esmės, nes pagal BPK 21 straipsnio 4 dalį įtariamasis turi teisę duoti parodymus, tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Šia teise R. D. pasinaudojo. Tai, kokiu būdu – apkabinus, pastūmus ar sudavus smūgį nukentėjusiajam, pastarasis nugriuvo ant žemės, nepaneigia nuteistojo R. D. parodymų nuoseklumo, nes nuteistasis pripažino, kad nuo jo aktyvių veiksmų nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad nuteistojo R. D. parodymai yra nuoseklūs, netikėti jais nėra pagrindo. Be to, nuteistojo R. D. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.

17. Kaip liudytoja apklausta nuteistojo R. D. žmona Ž. D. parodė, kad vakarėlio metu šokdamas A. V. jai pasakė „eime, čia ir dabar tave išdulkinsiu tualete“. Po tų žodžių iš karto atsiraukė nuo A. V. ir nuėjo pas vyrą. Ji buvo šokiruota, pažeminta, jautėsi blogai, buvo įžeistas jos kaip moters orumas. Apie nepadorų A. V. pasiūlymą papasakojo savo vyrui ir su juo kartu buvusiam vyro kolegai R.. Po to jos vyras pasakė, kad eina su A. V. pasikalbėti. Ji nuėjo į rūbinę, o kur nuėjo vyras, nematė. Jai išeinant iš rūbinės sutiko A. V., kuris tarpduryje pečiu trenkė jai į petį. Ant pastarojo veido jokių sužalojimų, kraujo nematė. Prie jos priėję vyro kolegos klausė kas atsitiko. Ji pasakė, kad A. V. prie jos seksualiai priekabiavo ir siūlė intymių santykių. Jos pasakytų žodžių A. V. neneigė, tiesiog stovėdamas tylėjo (2 t., b. l. 127-129). Tokius pačius parodymus liudytoja Ž. D. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 120-123). Tokius liudytojos Ž. D., o taip pat ir nuteistojo R. D. parodymus patvirtina liudytojo R. L. parodymai. Šis liudytojas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad vienu momentu priėjusi R. D. žmona pasakė, kad A. V. jai pasiūlė eiti „pasikrušti“ tualete ar kambariuke. Ji buvo sutrikusi. Tada R. D. pasakė, kad „niekas čia jo žmonai nesiūlys kažkur eiti“ ir su žmona kažkur nuėjo, o jis pasiliko salėje. Kai muzika baigėsi, išsikvietė taksi ir nuėjo pasiimti striukės, kurios iš pradžių nerado, ją rado kitoje vietoje. Koridoriuje matė R. D. su generaliniu direktoriumi ir girdėjo, kaip R. D. šaukė, jog gali jį atleisti iš darbo. Liudytojas taip pat parodė, kad, važiuodamas namo, savo striukėje rado ne savo telefoną, kurį ryte atidavė atvykusiems policijos pareigūnams. Apie tarp kolegų įvykusį konfliktą sužinojo, kai atėjo į darbą. Nukentėjusįjį sutiko tik po Naujųjų metų. Žino faktą, kad skyriaus viršininkas ėjo kartu su R. D. ir bandė jį taikyti su A. V. (1 t., b. l. 126-129; 2 t., b. l. 125-126). Nors liudytojai Ž. D. ir R. L. pripažino, kad paties įvykio, kurio metu R. D. sudavė smūgius nukentėjusiajam, jie nematė, tačiau jie vienodai nurodė konflikto tarp R. D. ir nukentėjusiojo priežastį.

18. Kaip teisingai pažymėta nuteistojo apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo A. V. viso proceso metu duoti parodymai nėra absoliučiai vienodi. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis A. V. parodė, kad pašokęs su nuteistojo žmona, išsiskirstė, vėliau sutiko kolegą A. M. ir su juo nuėjo į „Arenos“ apačią parūkyti. Tuomet ten atėjo nuteistasis ir pasakė: „ką tu, gaidy, pasakei mano žmonai“, bei sudavė į nugarą, o, atsisukus, smūgiavo į galvos, veido sritis, po to dar kartą į galvos sritį. Dėl to jis, praradęs sąmonę, nugriuvo ant grindinio. Atgavęs sąmonę, juto smūgius į šonkaulių, krūtinės ląstos sritis, nuo smūgių kojomis bandė dengtis rankomis. Nuteistąjį nuo jo patraukė kolegos. Atsistojęs iš karto pasišalino iš įvykio vietos, nes matė jog R. D. yra įsiaudrinęs. Nukentėjusysis tvirtino, kad įvykio metu buvo padaryti sužalojimai ir sukeltas fizinis skausmas, kad dėl sužalojimų į policiją kreipėsi maždaug po savaitės laiko, kai suprato, kad R. D. nesijaučia padaręs nusikaltimą. Taip pat parodė, kad po įvykio pasigedo savo mobiliojo ryšio telefono, jo ieškojo, tačiau nerado, todėl, grįžęs namo, skambino policijai dėl prarasto telefono, nes kompiuteriu išsiaiškino telefono buvimo vietą – telefonas buvo rastas pas jo kolegą. Atvykusiems policijos pareigūnams pasakė, kad buvo užpultas, minėjo, jog nerašys pareiškimo, tačiau jiems nesakė, kad nejuto fizinio skausmo. Po įvykio R. D. atėjo tik tuomet, kai sužinojo, kad yra parašytas pareiškimas. R. D. atėjo su savo tiesioginiu viršininku ir didelę dalį kalbėjo jo viršininkas, kuris sakė, kad reikia susitaikyti. (2 t., b. l. 106-108).

19. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. V. parodė, kad kai kartu su bendradarbiu A. M. lauke rūkė, iš „Arenos“ išėjęs R. D. priėjęs prie jo sudavė jam ranka ne mažiau 2 kartus į galvos sritį, smūgiuodamas sakė „ką tu, gaidy, pasakei mano žmonai“. Dėl suduotų smūgių jam aptemo sąmonė ir jis nugriuvo ant grindinio. Tada jį, gulintį ant grindinio, R. D. pradėjo spardyti. Spyrė ne mažiau 4 kartus į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, kurį įvertino 8 balais iš 10. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad tuo metu iš pastato išėjo jo kolegė R. G. su savo vyru A. G., kuris su A. M., gelbėdami jį, nuo jo atitraukė R. D.. Tuo metu jis įėjo į „Areną“ ir paprašė apsaugos darbuotojo neįleisti į pastatą R. D.. Nurodė, kad apie įvykį bendrajam pagalbos centrui jis nepranešė, medikai nebuvo kviesti, į gydymo įstaigas jis nesikreipė. Aiškino, nežinantis, kodėl R. D. jį sumušė, kad R. D. žmonos nepažįsta, su ja nėra bendravęs, kad šokių metu jis nieko nekalbino (1 t., b. l. 41-44). Papildomos apklausos metu nukentėjusysis A. V. parodė, kad kai prie „(duomenys neskelbtini) arenos“ rūkė kartu su A. M.. Periferijos dešinėje pusėje pamatė staiga atsiradusį R. D., kuris artindamasis pasakė: „ką tu, gaidy, mano žmonai pasakei“, ir kumščiu jam trenkė vieną kartą į plaukuotą dešinės galvos pusę, o jam atsisukus į R. D. veidu, jis kumščiu vieną kartą trenkė į kairės pusės kaktos sritį bei vieną kartą į dešinės pusės paakį, vieną kartą į galvos sritį. Tada jis, praradęs sąmonę, nugriuvo ant grindinio. Neprisimena, ar griūdamas susitrenkė kurią nors kūno dalį, taip pat neprisimena kokia poza nugriuvo ant grindinio, bet, atgavęs sąmonę, gulėjo ant nugaros, ir R. D. jam vieną kartą spyrė į dešinės pusės šonkaulius. Kadangi dengėsi galvą nuo kito R. D. spyrio, todėl antras spyris kliuvo į dešinį į petį. Po to R. D. du kartus spyrė iš viršaus į krūtinės sritį, kadangi spyrio iš viršaus metu rankomis bandė degtis krūtinę, mano, kad sužalojimas kairiame žaste buvo spyrio pasekmė į krūtinę. Teigė, kad R. D. savo veiksmais jam sukėlė fizinį skausmą ir padarė sveikatos sutrikdymą, nes nuo jo veiksmų ant kūno atsirado poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, dešiniame petyje, dešinėje krūtinės pusėje, kairiame žaste. Po įvykio į gydymo įstaigas nesikreipė, iš karto po įvykio policijos nekvietė, nes vis dėlto R. D. bendradarbis, tikėjosi, kad atsiprašys, atlygins žalą. Nesulaukęs atsiprašymo, jis kreipėsi į policiją dėl padaryto nusikaltimo. Tik tuomet, kai R. D. sužinojo, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas, atėjo jo atsiprašyti. Jis įvardino neturtinę žalą – 1000 eurų, bet R. D. nesutiko jos atlyginti (1 t., b. l. 49-52).

20. Vertinant tokius nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, kad pirminės apklausos metu nukentėjusysis A. V. nedetalizavo jam suduotų smūgių lokalizacijos, o tik nurodė, kad 2-3 kartus jam ranka buvo trenkta į veidą ir gulinčiam ant žemės spirta ne mažiau 4 kartus į įvairias kūno vietas, o papildomos apklausos metu jau konkrečiai nurodė, kad kumščiais smūgiai buvo suduoti į galvą, veidą – „trenkė vieną kartą į plaukuotą dešinės galvos pusę, o atsisukus – vieną kartą trenkė į kairės pusės kaktos sritį bei vieną kartą į dešinės pusės paakį, vieną kartą į galvos sritį“. Pažymėtina, kad tokius patikslintus parodymus nukentėjusysis A. V. davė po įvykio praėjus beveik dviem mėnesiams ir po to, kai 2024 m. vasario 21 d. 16.20 val. prieš šią papildomą apklausą, nukentėjusysis kartu su savo atstovu susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tame tarpe ir su liudytojų parodymais bei teismo specialisto išvada, kurioje nurodyti nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai ir jų lokalizacija (2 t., b. l. 41-43, 49-50). Taigi, papildomos nukentėjusiojo apklausos metu nurodyti duomenys apie jam suduotų smūgių lokalizaciją ir padarytus sužalojimus yra priderinti prie specialisto išvadoje nurodytų nustatytų sužalojimų.

21. Nors nukentėjusysis apklausų metu vienodai nurodė, kad priėjęs R. D. jam sudavė kelis smūgius į veidą, nuo kurių jis praradęs sąmonę nugriuvo ant žemės ir tada jam R. D. spyrė ne mažiau 4 kartus į įvairias kūno vietas, tačiau dėl sumušimo nukentėjusysis iš karto nei į medikus, nei į policiją nesikreipė, kreipėsi tik praėjus savaitei po įvykio ir kaip pats nurodė dėl to, kad R. D. jo neatsiprašė ir nesutiko atlyginti padarytą neturtinę žalą. Be to, iš bylos matyti, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio skambino bendrajam pagalbos centrui pranešdamas, kad iš jo buvo pavogtas mobiliojo ryšio telefonas, nurodė, kad buvo užpultas, tai yra sumuštas prie „(duomenys neskelbtini) arenos“, kad jam buvo suduoti smūgiai į šonkaulius, dėl ko jam skauda ir sunku įkvėpti (1 t., b. l. 135-136). Taigi, iš karto po įvykio nurodydamas sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis akcentavo, kad buvo sumuštas ir smūgiai buvo suduoti į šonkaulių sritį, smūgių į veidą, spyrių į galvą visiškai neminėjo. Be to, tiek bendraudamas su bendrojo pagalbos centro operatoriumi, tiek ir su pas jį į namus atvykusiais policijos pareigūnais, nukentėjusysis akcentavo ne jo sumušimą, o tai, kad pasigedo savo mobiliojo ryšio telefoną (1 t., b. l. 132-134, 135-136).

22. Iš esmės tokias pačias sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir 2023 m. gruodžio 29 d. pateiktame pareiškime, kuriame nukentėjusysis nurodė, jog būnant lauke ir rūkant, netikėtai prie jo ir A. M. priėjęs R. D., iš karto puolė jį mušti – 2-3 kartus ranka sudavė smūgius į galvą/veidą, smūgiuodamas į galvą šaukė: „ką tu, gaidy, pasakei mano žmonai“, kad po smūgių į galvą, jis nukrito ant žemės, tada R. D. toliau jį spardė kojomis – spyrė į krūtinės ląstos sritį, galvą, kad į medikus nesikreipė (1 t., b. l. 5-16). Taip pat šiame pareiškime nukentėjusysis nurodė, jog smurto pėdsakai ar padariniai nematomi bei, kad jam padaryta neturtinė žala: sumušta krūtinės ląsta, dėl šonkaulių sužalojimo apsunkintas kvėpavimas, apribotas judėjimas, sutrikdytas miegas, emocinė būsena, pažeminimas ir taip toliau. Prie šio pareiškimo pridėtose paties nukentėjusiojo darytose fotonuotraukose matyti sužalojimai dešinės pusės šonkaulių srityje bei ant dešinio ir kairio pečių (1 t., b. l. 9-16). Pažymėtina, kad prie pareiškimo pridėtose fotonuotraukose akivaizdžių sužalojimų veide nematyti. Taip pat iš 2023 m. gruodžio 30 d. asmens apžiūros protokolo matyti, kad 2023 m. gruodžio 30 d., 16.18 val. nukentėjusįjį apžiūrėjęs policijos pareigūnas A. J. užfiksavo ant A. V. kūno kairės rankos žasto 5 x 5,5 cm dydžio poodinę geltonos spalvos kraujosruvą, ant dešinės rankos žasto 3,5 x 4 cm dydžio poodinę geltonos spalvos kraujosruvą, ant dešinio šono 3 x 3 cm dydžio poodinę geltonos spalvos kraujosruvą, ant veido dešinio skruosto nežymų patinimą, daugiau ant A. V. kūno sužalojimų nestebėta (1 t., b. l. 29-30). Taigi, iš šiame procesiniame dokumente užfiksuotų duomenų matyti, kad po įvykio praėjus savaitei laiko, ant nukentėjusiojo kūno buvo užfiksuoti tik keturi sužalojimai – trys poodinės kraujosruvos ir nežymus patinimas dešiniame skruoste, kitų sužalojimų nenustatyta.

23. Taip pat nukentėjusysis jo sužalojimo aplinkybes patvirtintino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas vietą, kur jam stovint ir rūkant lauke, priėjęs R. D. kumščiu vieną kartą trenkė jam į dešinės pusės plaukuotąją galvos pusę, o atsisukus į R. D. veidu, trenkė kumščiu vieną kartą į kairės pusės kaktos sritį bei vieną kartą į dešinės pusės paakį ir vieną kartą į galvos sritį, taip pat parodė vietą, kurioje jis gulėjo nukritęs ant grindinio, kai R. D. jam spyrė vieną kartą į dešinės pusės šonkaulius, o jam dengiantis galvą nuo R. D. spyrio, antras spyris buvo į dešinį petį bei du kartus iš viršaus į krūtinės sritį ir kadangi pastarųjų dviejų spyrių metu jis rankomis dengėsi, mano, kad tokiu būdu jam buvo padarytas sužalojimas kairiame žaste (1 t., b. l. 67-74).

24. Nukentėjusiojo sužalojimo faktą taip pat patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 4/2024(04) (1 t., b. l. 38), iš kurios matyti, kad 2024 m. sausio 2 d. apžiūrėjus patį nukentėjusįjį, nustatyta, kad A. V. nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, dešiniame petyje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje ir kairiame žaste, tikėta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir, kad sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasekoje kietais bukais daiktais, tiek griuviminių traumų metu kontaktuojant su kietais bukais paviršiais, sužalojimai padaryti ne mažiau keturių trauminių poveikių pasekoje (1 t., b. l. 38). Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas (specialistas) Henrikas Daujotas patvirtino teiktoje specialisto išvadoje nurodytus duomenis bei paaiškino, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasekoje kietais bukais daiktais, tiek griuviminių traumų metu kontaktuojant su kietais bukais paviršiais, kad vienkartinio griuvimo metu sužalojimai negalėjo būti padaryti skirtingose kūno pusėse, kad sužalojimai teoriškai galėjo gautis griūnant ant nelygaus pagrindo. Specialistas paaiškino, kad sužalojimai individualiai išlieka ir atsiranda skirtingai, kad poodinės kraujosruvos yra matomos iki dviejų savaičių, kad pareigūno fiksuotas nežymus patinimas nevertinamas sužalojimu, kadangi apžiūros metu nurodė, jog skauda skuostą, teoriškai neatmetama galimybė, kad buvo kažkoks kontaktas į skruostą, dėl kaktos sužalojimo paaiškino, kad kraujosruva galėjo iš karto nesimatyti, kad ji išryškėti galėjo kelių valandų laikotarpyje po sužalojimo. Specialistas nurodė, kad nėra duomenų, jog asmuo būtų skundęsis nubrozdinimu, nes jei asmuo veidu kontaktuotų su grindiniu, tokiu kaip trinkelės, tikėtina, kad būtų ne tik patinimas, būtų daugiau sužalojimų, būtų sužalojimų ne tik kaktoje, pavyzdžiui, nosies srityje, smakre, skruoste (2 t., b. l. 165-166).

25. Sugretinus šioje specialisto išvadoje nurodytus duomenis su nukentėjusiojo parodymais, jo asmens apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, matyti, kad iš karto po įvykio nukentėjusysis jam padarytų sužalojimų ir sukelto fizinio skausmo, kurį vertino net 8 balais iš 10, nesureikšmino, kad dėl sužalojimo kreipėsi tik 2023 m. gruodžio 29 d., tai yra po įvykio praėjus savaitei ir dėl to, kaip nurodė pats nukentėjusysis, kad nuteistasis R. D. jo neatsiprašė bei nesutiko atlyginti jo įvardintos 1000 eurų neturtinės žalos. Nors nukentėjusysis vienodai nurodė, jog nuteistasis jam sudavė smūgius į abi veido puses, tačiau 2023 m. gruodžio 30 d. atliktos asmens apžiūros metu veide buvo užfiksuotas tik nežymus patinimas ant dešinio veido skruosto, o sužalojimas kairės pusės kaktoje, kurį 2024 m. sausio 2 d., tai yra dar vėliau, apžiūrėjęs nukentėjusįjį nustatė teismo medicinos specialistas, nebuvo fiksuotas. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai pagal nukentėjusiojo pirminį pareiškimą dėl „pavogto“ telefono su nukentėjusiuoju po įvykio bendravo praėjus kelioms valandoms ir apie smūgių sudavimą į galvą, veidą nukentėjusysis nieko neparodė, tik minėjo, kad buvo sumuštas, smūgiai buvo į šonkaulius, kad skauda šonkaulius, kad medikų nereikia. Be to, 2023 m. gruodžio 30 d,. asmens apžiūros metu ant nukentėjusiojo kaktos jokia poodinė kraujosruva nebuvo fiksuota, nors, kaip teisme aiškino specialistas, kraujosruva galėjo išryškėti kelių valandų laikotarpiu, o policijos pareigūno atlikta nukentėjusiojo asmens apžiūra vyko ne iš karto po įvykio, o po patirtų sužalojimų praėjus savaitei laiko, todėl pagal teismo medicinos specialisto aiškinimą, kairėje kaktos pusėje nustatyta poodinė kraujosruva, turėjo akivaizdžiai matytis policijos pareigūno atliekamos nukentėjusiojo asmens apžiūros metu. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis neigia smogęs bei spyręs nukentėjusiajam į galvą, juo labiau į kairę kaktos pusę, kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad įvykio metu šis nukentėjusiajam kairės kaktos pusėje nustatytas sužalojimas buvo padarytas tyčiniu nuteistojo veiksmu, nėra, neatmetama prielaida, jog šį sužalojimą nukentėjusysis patyrė grisdamas ant grindinio, be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasekoje kietais bukais daiktais, tiek griuviminių traumų metu kontaktuojant su kietais bukais paviršiais.

26. Nors nukentėjusiojo A. V. parodymus apie tai, kad jis vakarėlio metu buvo sužalotas patvirtina liudytojų A. V. ir R. V. parodymai, tačiau šios liudytojos nurodė, kad jos paties įvykio nematė. Liudytoja R. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad renginio pabaigoje A. V. sugrįžęs į salę pasakė, kad jį sumušė, bet neįvardino, kas jį sumušė, jis buvo susiėmęs už šono, sakė, kad skauda, lyg buvo paraudęs skruostas, tačiau kraujo nematė. Taip pat ji padėjo A. V. ieškoti pamesto telefono. Važiuojant vienu taksi automobiliu namo, A. V. jai sakė, jog jam skauda šoną, neįvardino konflikto priežasties. Ji girdėjo kalbas, kad kažkas su žmona buvo įvykę, bet nesigilino į tuos dalykus (2 t., b. l. 167-168). Nors tokie liudytojos R. V. parodymai ir sutampa su nukentėjusiojo parodymais, jog jis buvo sužalotas, tačiau liudytoja nedetalizavo, kuris nukentėjusiojo skruostas buvo patinęs, kurio šono skausmus skundėsi, be to, liudytoja kitų sužalojimų ant nukentėjusiojo nematė. Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė A. V. parodė, kad po ketvirtos valandos iš darbo kalėdinio vakarėlio sugrįžęs į namus vyras paprašė duoti telefoną, aiškino, kad jį sumušė netikėtai užpuolęs kolega iš nugaros, trenkė į galvą bei spardė, kad matė, jog vyras buvo susiėmęs už šono, trynė galvą, matė patinusį veidą, bet kraujo nesimatė. Ryte matė vyro kaktoje mėlynę, patinusi vieną skruostą. Pastarasis skundėsi, kad skauda šonkaulius. Taip pat liudytoja parodė, kad iki tol, kol į jų namus atvyko policijos pareigūnai, tiek ji, tiek ir jos vyras miegojo (2 t., b. l. 2 t., b. l. 167). Vertinant tokius liudytojos A. V. duotus parodymus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta, pirmosios instancijos teisme buvo apklausta tik 2024 m. lapkričio 20 d., tai yra po įvykio praėjus beveik vieniems metams. Nors liudytoja parodė iš karto po įvykio mačiusi vyro kaktoje mėlynę ir patinusį skruostą, tačiau tokie liudytojos parodymai prieštarauja atvykusių policijos pareigūnų „Body” kameromis darytų vaizdo įrašų apžiūros protokole nurodytiems duomenims – „ant A. V. kairio skruosto matosi patinimas, vizualiai kaktos srityje sužalojimų nesimato” (1 t., b. l. 135-136), bei 2023 m. gruodžio 30 d. A. V. asmens apžiūros protokole užfiksuotiems duomenims, jog apart geltonos spalvos poodinių kraujosruvų kairės rankos žaste, dešinės rankos žaste, ant dešinio šono ir nežymaus patinimo ant dešinio skruosto, ant A. V. kūno nestebima (1 t., b. l. 29). Pažymėtina, kad pagal policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašus patinimas buvo fiksuotas kairiame skruoste, mėlynės kaktoje nematyti, o asmens apžiūros protokole nurodyta – ant dešinio skruosto, mėlynės kaktoje taip pat nestebėta. Tuo tarpu liudytoja A. V. nedetalizavo kuris A. V. skruostas buvo patinęs, o teismo medicinos ekspertas, atlikęs nukentėjusiojo apžiūrą 2024 m. sausio 2 d., jokio patinimo skruoste nenustatė, tik specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodė, jog „palpuojant nurodo skausmą dešinio skruosto srityje <...>“. Pirmosios instancijos teismo posėdyje specialistas nurodė, kad patinimas ar skausmas nevertinami sužalojimu. Taigi, liudytojų R. V. ir A. V. parodymai nukentėjusiojo A. V. parodymus patvirtina tik iš dalies, nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų apie tai, kaip prasidėjo nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktas, kaip nuteistasis sužalojo nukentėjusįjį.

27. Nors nukentėjusiojo A. V. parodymus apie jo sužalojimo aplinkybes patvirtina tiesiogiai įvykio vietoje kartu su nukentėjusiuoju buvusio liudytojo A. M. parodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad tarp nukentėjusiojo ir šio liudytojo parodymų yra akivaizdžių prieštaravimų.

28. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas A. M. parodė, kad kolektyvo Kalėdiniame vakarėlyje „Arenoje“, jis kartu su A. V. išėjo į lauką parūkyti, stovėjo nusisukę į gatvę, kai už kelių minučių iš „Arenos“ išbėgo R. D., šaukdamas žodžius: „ką tu, gaidy, mano žmonai pasakei“. A. V. į šiuos žodžius nesureagavo, stovėjo nusisukęs į gatvės pusę. R. D. rankomis A. V. pastūmė į nugaros sritį ir nuo stūmimo A. V. nugriuvo ant žemės. Liudytojas taip pat nurodė, kad jis pats taip pat nukrito. Atsistojęs pamatė, kad A. V. susirietęs guli, o R. D. tris kartus koja smūgiavo į nugaros sritį ir pilvo sritis. A. V. buvo vos ne po R. D., nes R. buvo apsižergęs pastarąjį. Liudytojas nurodė, kad jis bandė juos išskirti, norėjo R. D. nustumti, bet R. D. buvo labai agresyvus, priešinosi, plūdosi visokiais žodžiais. Liudytojas A. M. taip pat parodė, kad po įvykio ant A. V. veido nematė jokių akivaizdžių sužalojimų, kraujo žymių, kadangi A. V. gulėjo rankomis užsidengęs galvą, tad smūgiai buvo į rankas. Tiesiogiai smūgių į galvą jis nematė. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai šis liudytojas aiškino, kad kai A. V. gulėjo susirietęs, R. D. galėjo pataikyti į galvą (2 t., b. l. 124-125).

29. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. M. parodė, kad nuo vakarėlio metu išgerto alkoholio kiekio jis jautėsi šiek tiek apsvaigęs, bet orientavosi aplinkoje. 2023 m. gruodžio 23 d. apie 1 val. jis kartu su A. V. išėjo į lauką aprūkyti. Stovėjo 5 metrų atstumu nuo „Arenos“ durų. Už 2 minučių prasidarė arenos durys ir jis pamatė kaip link jų atbėga bendradarbis R. D. šaukdamas: „ką tu, gaidy, mano žmonai pasakei“. R. D. puolė iš karto iš nugaros ant A. V. ir pargriovė pastarąjį ant žemės. Liudytojas tvirtino, kad jis nematė, kad R. D. būtų trenkęs A. V. kumščiais į galvos sritį, bet gerai matė kaip R. D. gulintį A. V. spardė – spyrė nemažiau kaip tris kartus A. V. į įvairias kūno vietas (krūtinės, nugaros, galvos sritis), A. V. gulėjo ant grindinio susirietęs, nebandė gintis, todėl jis atitraukė R. D. nuo A. V.. Prie jo prisijungė iš „Arenos“ išėjęs A. G., kuris perėmęs laikė bandantį ištrūkti R. D.. Tada atsistojęs A. V. nuėjo per VIP įėjimą į „Arenos“ patalpas. Liudytojas parodė, kad policijos niekas nekvietė, tuo metu ant A. V. matomų kūno vietų jokių sužalojimų nepastebėjo (1 t., b. l. 89-92). Papildomos apklausos metu liudytojas A. M. parodė, kad po atostogų sugrįžęs į darbą 2024 m. sausio 3 d. darbe buvo sutikęs A. V., bet ant jo veido jokių sužalojimų nematė, kaip ir nematė sužalojimų iš kart po įvykio (1 t., b. l. 93-95).

30. Taigi, tiek duodamas parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo A. M. nurodė nematęs, kad R. D. būtų nukentėjusiajam A. V. smogęs kumščiais į galvos sritį. Liudytojas matė tik tai, kad R. D. pastūmė nukentėjusįjį, po ko pastarasis nugriuvo ant žemės, ir gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam spyrė nemažiau kaip tris kartus į nugaros, pilvo sritis. Liudytojas A. M. nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų, jog priėjęs R. D. kumščiais sudavė keturis smūgius į galvą, veidą ir dėl suduotų smūgių praradęs sąmonę jis nugriuvo ant žemės. Priešingai, liudytojo A. M. parodymai patvirtina nuteistojo R. D. versiją, kad priėjęs jis nukentėjusįjį tik pastūmė, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Netikėti liudytojo A. M. vienodai nurodytomis įvykio aplinkybėmis nėra pagrindo, liudytojas parodymus davė po įvykio praėjus dviem savaitėms, be to, jis, nors ir yra bendradarbis tiek su nuteistuoju, tiek ir su nukentėjusiuoju, tačiau nurodė, kad su R. D. dirba skirtinguose padaliniuose, nebendrauja, o apie įvykį darbovietėje niekas nekalbėjo.

31. Kaip liudytojas apklaustas A. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad susiruošęs važiuoti iš vakarėlio namo, eidamas link taksi, išgirdo rėkavimus, atsisukęs pamatė, kad A. V. guli, o R. D. skėryčiojosi, kažką šaukia apie žmoną. Supratęs, kad ten kažkas negerai, nuėjo link jų, tačiau dėl girtumo ir slidumo bei dėl kojos traumos, nugriuvo. Atsikėlęs liepė R. D. ramintis, stūmė R. D. toliau nuo ant žemės gulėjusio A. V.. Liudytojas parodė nematęs suduodamų smūgių. Apie priežastį, dėl ko R. D. taip pasielgė, sužinojo tik po kurio laiko, iš gandų. Apie konfliktą su A. M. nekalbėjo (2 t., b. l. 126-127). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. G. parodė, kad jam einant iš „Arenos“ link „taksi“ automobilio, išgirdo šūksnius, o atsisukęs pamatė ant sniego gulintį A. V.. Šalia jo stovėjo R. D., kuris mosikavo rankomis, kažką šaukė „žmona, žmona“. Suprato, kad vyksta konfliktinė situacija, tad puolė į tarpą tarp R. D. ir A. V.. Kadangi buvo slidu, pats paslydo ir pargriuvo. Atsikėlęs R. D. pastūmė toliau, liepė ramintis. Jis nematė, kad R. D. būtų sudavęs A. V. kumščiu į kūną, nematė , kad jį būtų pargriovęs ant žemės ir spardęs, nes įvykio nuo pradžių nematė. Liudytojas šios apklausos metu patvirtino, kad po Naujųjų metų jis R. D. ir A. V. buvo suvedęs taikytis, R. D. atsiprašė A. V. (1 t., b. l. 104-107). Papildomai ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. G. parodė, kad iš karto po įvykio jokio kraujo ant A. V. veido nematė, kaip ir nematė jokių akivaizdžių sužalojimų ant veido ir po to, kai 2024 m. sausio 2 ar 3 d. darbe sutiko A. V. (1 t., b. l. 108-111).

32. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. G. parodė, kad išėjusi iš „Arenos“ į lauką, prie „Arenos“ pastato nematė jokių muštynių, buvo slidu. Nematė, kad gulintį A. V. būtų mušęs R. D., jokios pagalbos nekvietė. Apie tai, kas įvyko tarp A. V. ir R. D., nieko nežino. Jos vyras A. G. jai nieko nepasakojo apie jokį konfliktą (1 t., b. l. 114-117).

33. Taigi, kaip matyti, byloje nenustatyta kitų liudytojų, išskyrus liudytoją A. M., kurie betarpiškai būtų matę nukentėjusiojo sužalojimo faktą. Dėl to sugretinus nukentėjusiojo ir liudytojo A. M., o taip pat ir liudytojo A. G., kuris matė dalį konflikto, parodymus su nuteistojo R. D. parodymais, akivaizdu, kad nukentėjusiojo parodymų apie tai, kad priėjęs R. D. tyčia keturis kartu trenkė kumščiu nukentėjusiajam į galvą, veidą, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Nors teisme teismo medicinos ekspertas (specialistas) nurodė, kad visų nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų negalima vertinti kaip griuviminių, nes jie padaryti skirtingose pusėse, tačiau specialisto išvadoje nurodytus nukentėjusiajam A. V. nustatytus sužalojimus sugretinus su nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų A. M. ir A. G. parodymais, jog nukentėjusysis nugriuvęs ant žemės gulėjo susirietęs, rankomis dengėsi nuo nuteistojo spyrių, taip pat specialisto išvadoje nurodytais duomenimis, jog poodinės kraujosruvos kairėje kaktos pusėje, dešiniame petyje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje ir kairiame žaste galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių pasekoje kietais bukais daiktais, tiek ir griuviminių traumų metu kontaktuojant su kietais bukais paviršiais, daroma išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad nuteistasis priėjęs prie nukentėjusiojo pastarajam kumščiu sudavė keturis smūgius į galvą, veidą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, kad sužalojimas kaktos kairėje pusėje galėjo būti padarytas griuviminės traumos pasekoje. Taip pat byloje surinkti įrodymai nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, jog nuteistasis jam nugriuvus ant žemės spyrė į galvą, nes nuteistasis neigia tokį spyrį atlikęs, o liudytojas A. M. parodė nematęs tiesioginių smūgių į galvą ir, kad R. D. galėjo pataikyti nukentėjusiajam į galvą, nes nukentėjusysis gulėjo susirietęs. Dėl to nesant byloje objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis sudavė keturis smūgius nukentėjusiajam į galvą, veidą ir dėl to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, bei vadovaujantis principu, jog visos abejonės ir neaiškumai vertinami kaltinamo asmens naudai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje nurodydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, neįvertino visų byloje surinktų duomenų ir todėl netiksliai nurodė R. D. padaryto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes.

34. Teisėjų kolegijai, įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, nekelia abejonių tai, kad nuteistasis pastūmė nukentėjusįjį ir pastarasis nugriuvo ant žemės, ką patvirtina matęs liudytojas A. M. ir pripažįsta pats nuteistasis, kad nukentėjusiajam nugriuvus ant žemės, nuteistasis sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas (krūtinės sritį, nukentėjusiajam rankomis dengiantis nuo smūgių, smūgiai buvo suduoti į petį, žastą), ką patvirtina nukentėjusysis, liudytojas A. M., specialisto išvadoje nurodyti duomenys, liudytojų R. V., A. V. parodymai, asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Tokie nuteistojo R. D. veiksmai – nukentėjusiojo pastūmimas ir smūgių sudavimas į įvairias kūno vietas, nukentėjusiajam sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus, nurodytus specialisto išvadoje. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. D. veiksmuose yra visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau nepagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje kaip nustatytos faktinės aplinkybes nurodė, kad R. D. tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam A. V. vieną kartą į dešinę galvos pusę, vieną kartą į kairės pusės kaktos sritį, vieną kartą į dešinės pusės veido sritį, vieną kartą į galvos sritį, dėl to jis nugriuvo, nes šių aplinkybių, be nukentėjusiojo parodymų, nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Kadangi nuteistasis R. D. pripažįsta nukentėjusįjį pastūmęs, o ne jam sudavęs smūgius į galvą, veidą, ką patvirtina liudytojas A. M., nuteistajam R. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktinė aplinkybė smūgių sudavimas į galvą ir veidą, dėl kurių nukentėjusysis nugriuvo, šalintina iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, kaltinime nurodant nustatytą faktinę aplinkybę, jog R. D. tyčia pastūmė nukentėjusįjį A. V., kuris dėl to nugriuvo ant žemės.

35. Toks skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių tikslinimas galimas, kadangi jos nekeičiamos iš esmės skirtingomis (BPK 256 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nustato tokias įrodyta pripažintos R. D. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: „R. D. 2023 m. gruodžio 23 d., laiku nuo 1 iki 2 val., tiksliai nenustatytu laiku, ties (duomenys neskelbtini) arenos, esančios (duomenys neskelbtini), pastatu, tyčia pastūmė nukentėjusįjį A. V., kuriam nugriuvus ant žemės, gulinčiam A. V. spyrė ne mačiau kaip tris kartus į įvairias kūno vietas – dešinės pusės krūtinės sritį, dešinį petį, krūtinės sritį, kairį žastą, taip sukeldamas nukentėjusiajam A. V. fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – poodines kraujosruvas kairėje kaktos pusėje, dešiniame petyje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje ir kairiame žaste.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

36. Apeliaciniu skundu nuteistasis R. D. prašo jo atžvilgiu taikyti BK 40 straipsnio ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti pagal laidavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės suprantamas kaip teismo priimtas sąlyginis arba nesąlyginis sprendimas atsisakyti teisės pripažinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį kaltu ir atleisti jį nuo pareigos patirti tokios veikos sukeliamus baudžiamuosius teisinius padarinius, siejamus išimtinai su apkaltinamuoju nuosprendžiu. Teismas, pripažinęs, kad asmuo pagrįstai kaltinamas padaręs konkrečią nusikalstamą veiką, ir kartu nustatęs atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus, atleidžia jį nuo baudžiamosios atsakomybės, įskaitant bausmę. Baudžiamajame įstatyme kiekvienai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai yra nustatyti konkretūs jos taikymo pagrindai. Tačiau, priimant sprendimą svarstyti konkretaus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto taikymo pagrindus, būtina įvertinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo tikslus ir teisinius padarinius proceso dalyviams konkrečioje byloje, įskaitant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę, nukentėjusiojo ir viešąjį interesą.

37. BK 40 straipsnyje, kaip viena iš sąlyginių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, yra įtvirtintas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72², 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 40¹, 58¹, 72⁵, 72⁶, 72⁷, 72⁸ straipsniais įstatymas (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija), kuriuo buvo pakeistos BK 40 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tiek nusikalstamos veikos padarymo metu ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 40 straipsnio 1 dalis numatė, taip pat ir nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 40 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Be to, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 40 straipsnio 4, 5 dalys, atitinkamai iki tol galiojusio BK 40 straipsnio 3, 4 dalys numato, jog laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys, kad teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui; laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų. Tačiau pasikeitusio BK 40 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos diferencijuoja taikytino laidavimo instituto sąlygas priklausomai nuo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, pavyzdžiui pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; o pagal BK 40 straipsnio 3 dalį asmuo, padaręs apysunkį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę bei gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tuo tarpu skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 40 straipsnio 2 dalis numatė vienodas laidavimo sąlygas asmenims, padariusiems tiek baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų, tiek ir apysunkį tyčinį nusikaltimą.

38. Nagrinėjamu atveju R. D. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl šiuo metu galiojančio BK 40 straipsnio 2 dalis kaip ir švelnintų baudžiamojon atsakomybėn patraukto R. D. teisinę padėtį, nes išbrauktas reikalavimas, kad asmuo nusikalstamą veiką būtų padaręs pirmą kartą, tačiau BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) reikalauja, jog bent iš dalies būtų atlyginta ar pašalinta padaryta turtinė ir (ar) neturtinė žala arba įsipareigota ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas. Kai R. D. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas reikalavo, kad bent iš dalies būtų atlyginta ar pašalinta padaryta žala arba įsipareigota ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Taigi, R. D. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 40 straipsnio redakcija nedraudė taikyti laidavimo instituto, jei būdavo atlyginama tik vienos rūšies žala, priešingai, nei numatyta šiuo metu galiojančio BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Įvertinus aptartus BK 40 straipsnio pakeitimus, nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigalioję BK 40 straipsnio pakeitimai sunkina R. D. teisinę padėtį, todėl netaikomi.

39. Kaip minėta, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas, kai asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.)). BK 40 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.) nustatytos šios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galimas teismui nustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumą. Teismo sprendimas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas arba atsisakyti jas taikyti turi būti aiškiai ir išsamiai motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-99/2013, 2K-329/2013, 2K-445-489/2016, 2K-132-699/2017, 2K-221-693/2017, 2K-274-693/2018, 2K-100-648/2019, 2K-142-697/2022, 2K-195-628/2023 ir kt.).

40. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir R. D. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nėra pagrindo, nes nuteistasis visiškai nepripažino kaltės (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

41. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą, yra nurodęs, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020, 2K-195-628/2023 ir kt.). Sprendžiant, ar asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas paties kaltininko parodymų bei jo pozicijos ikiteisminiame tyrime ar (ir) teisme nuoseklumas, kaltės pripažinimo momentas, aplinkybės, kurioms esant kaltė pripažinta, teisėsaugos institucijoms suteikta pagalba, kaltininko pastangos sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, jo požiūris į padarytą veiką ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-976/2017, 2K-132-699/2017, 2K-176-303/2018 ir kt.). Kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu savaime nepanaikina galimybės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga, kad kaltės pripažinimas būtų kaltininko asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai jo kaltė yra aiškiai pagrįsta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-516-697/2015, 2K-261-489/2018, 2K-28-628/2023, 2K-18-976/2025 ir kt.).

42. Nors iš bylos matyti, kad pirmų dviejų apklausų įtariamuoju metu R. D. kaltės klausimo pagal pareikštą įtarimą padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nekomentavo ir parodymų nedavė, tačiau 2024 m. kovo 13 d. apklausiamas įtariamuoju kaltę pripažino iš dalies, paaiškinęs, jog supykęs dėl nukentėjusiojo nepadoraus pasiūlymo jo žmonai Ž. D., jis priėjęs prie nukentėjusiojo pastarąjį pastūmė, dėl to nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, tada gulinčiam nukentėjusiajam tris kartus spyrė į krūtinės, nugaros sritis, kad smūgiai galėjo kliūti ir į rankas. Tačiau neigė sudavęs rankomis smūgius į galvą bei nespyręs nukentėjusiajam į galvos sritį. Šios apklausos metu R. D. nurodė, jog gailisi dėl tokio savo poelgio, nukentėjusiojo yra atsiprašęs (1 t., b. l. 149-151, 157-159, 162-165). Tokias pačias įvykio aplinkybes R. D. nurodė ir pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 106). Nuteistojo parodymus dėl konflikto priežasties patvirtina liudytojų Ž. D. ir R. L. parodymai (1 t., b. l. 120-123, 126-129; 2 t., 125-126, 127-129), o nuteistojo parodymus, jog jis priėmęs nukentėjusįjį pastūmė, o ne sudavė smūgius į galvą, veidą, patvirtina liudytojo A. M. parodymai (1 t., b. l. 89-90, 93-94; 2 t., 124-125). Be to, nuteistojo parodymus iš dalies patvirtina ir nukentėjusiojo A. V. parodymai (1 t., b. l. 5-18, 41-44, 49-52, 67-74; 2 t., b. l. 106-108), o liudytojo A. G. parodymai patvirtina, kad nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo (1 t., b. l. 104-107, 108-111; 2 t., b. l. 126-127). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pašalino iš nustatytų faktinių aplinkybių nepagrįstai inkriminuotą aplinkybę – keturių smūgių ranka sudavimą nukentėjusiajam į galvą, veidą, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo, nustatęs, kad nukentėjusysis nugriuvo pastumtas. Taigi, R. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme pripažino visas esmines BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos aplinkybes, davė nuoseklius parodymus.

43. Įvertinus tai, jog R. D. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pripažino, jos neneigė, viso tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai paaiškino esmines įvykio aplinkybes, gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, daroma išvada, kad apeliantas visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, todėl ši aplinkybė pripažintina ne tik R. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bet ir kaip laidavimo instituto taikymui būtina sąlyga, įtvirtinta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte (kaltės prisipažinimas ir gailėjimasis). Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šios aplinkybės nepripažino apelianto atsakomybę lengvinančia vien dėl to, kad jis kaltę pripažino tik iš dalies.

44. BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.) buvo nustatyta, jog asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jei ji buvo padaryta, o BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, jog turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiančios manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Taigi, remiantis šiomis nuostatomis, šios sąlygos nustatymui pakanka ne tik iš dalies atlyginti ar pašalinti padarytą žalą, bet užtenka ir kaltininko įsipareigojimo tokią žalą atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir kai yra pagrindas manyti, jog kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą.

45. Iš bylos matyti, kad nukentėjusysis A. V. pareiškė civilinį ieškinį prašydamas priteisti 1000 eurų neturtinei žalai (1 t., b. l. 76-78), bei pripažino, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis jam atlygino 300 eurų (2 t., b. l. 106-108). Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydžio klausimas yra ginčo dalykas, kurį nustato teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam priteista 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis dirba, yra vedęs, jo vardu yra registruotas nekilnojamasis turtas, daroma išvada, kad nukentėjusysis atlygins nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. Taigi, nustatytas ir BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga.

46. Taip pat iš bylos matyti, kad nuteistasis R. D. anksčiau nebuvo teistas (1 t., b. l. 199). Iš administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus, matyti, kad R. D. inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu buvo 2 kartus buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus (už nustatyto greičio viršijimą), turėjo galiojančių nuobaudų, tačiau šiuo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturi, naujų administracinių nusižengimų nėra padaręs, todėl laikoma, jog jis administracine tvarka nėra baustas (1 t., b. l. 196-197). Iš „Sodra“ duomenų matyti, kad apeliantas nuo 2014 m. kovo 31 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 177). Be to, R. D. vedęs, turi vaikų. Įvertinusi nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas manyti, jog R. D. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, nustatytas ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga.

47. Sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip pat būtinas ir tinkamo laiduotojo parinkimas. BK 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą dėl laidavimo, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pavyzdžiui, argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas, taip pat nustatoma, ar jis nebuvo teistas arba baustas administracine tvarka, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti ir pan. Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-942/2018).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pateikti Ž. D. charakterizuojantys duomenys bei jos paaiškinimai pirmosios instancijos teisme nekelia abejonių dėl jos patikimumo bei tinkamumo būti laiduotoju. Kaip liudytoja apklausta Ž. D. nurodė, kad ji dirba mokytoja, su R. D. yra susituokę aštuonerius metus, pažįstami dešimtmetį, augina du mažamečius vaikus (2 t., b. l. 127-129). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad Ž. D. anksčiau nebuvo teista, jos atžvilgiu pradėtų ikiteisminių tyrimų nėra (3 t., b. l. 31), o iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad per paskutinius penkerius metus administracine tvarka ji buvo bausta tik 2023 m. balandžio 14 d. pagal ANK 416 straipsnio 2 dalį, tai yra už nustatyto greičio viršijimą, paskirtą baudą yra sumokėjusi, naujų administracinių teisenų jos atžvilgiu nėra pradėta, todėl laikoma, kad ji administracine tvarka nebausta (3 t., b. l. 30). Be to, pažymėtina, kad nusikalstamą veiką R. D. padarė dėl to, kad supyko dėl nepadoraus nukentėjusiojo pasiūlymo jo žmonai vykusio darbo kolektyvo kalėdinio vakarėlio metu, tai yra nusikalstamą veiką nuteistasis padarė iš esmės gindamas savo sutuoktinę. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad Ž. D. yra verta teismo pasitikėjimo ir tinkama laiduotoja, galinti daryti R. D. teigiamą įtaką.

49. Atsižvelgus į ankščiau aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos, leidžiančios taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą. Įvertinus R. D. padarytą nusikalstamą veiką, jo asmenybę, manytina, kad baudžiamosios atsakomybės ir bausmės tikslus jo atžvilgiu galima užtikrinti atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tai yra, taikant BK 40 straipsnio nuostatas (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2025 m. vasario 1 d.), nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, įvertinus nusikaltimo pobūdį ir kitus byloje surinktus duomenis, tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog po byloje tirto įvykio būtų buvę naujų apelianto konfliktų su nukentėjusiuoju, įvertinusi R. D. charakterizuojančius duomenis, kriminalinės praeities nebuvimą, daro išvadą, kad jau pats baudžiamasis procesas turėjo auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį apeliantui R. D., todėl baudžiamojo poveikio priemonės neskiria. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, patikslintas to paties teismo 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi, naikintinas ir baudžiamoji byla R. D. atžvilgiu nutrauktina BPK 327 straipsnio 2 punkte numatyt pagrindu.

Dėl neturtinės žalos

50. Skunde apygardos teismui nuteistais R. D. teigia, kad pašalinus iš kaltinimo dalį smurtinių veiksmų, jo veika turi būti vertinama mažiau pavojinga, todėl ir neturtinė žala turi būti mažesnė, nesiekianti 500 eurų.

51. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo A. V. atstovas pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš R. D. priteisti 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Civiliniame ieškinyje tokio dydžio neturtinė žala grindžiama tuo, kad nukentėjusysis buvo sumuštas be priežasties savo kolegos per šventinį darbuotojų vakarėlį, kad buvo suduoti smūgiai rankomis ir kojomis, kad smūgiai buvo suduoti į gyvybei pavojingą sritį – galvą, kad nukentėjusysis buvo spardomas, neturėjo galimybės priešintis, dėl R. D. veiksmų nukentėjusysis patyrė ne tik skausmą, pažeminimą savo kolegų tarpe, sumažėjo bendravimo galimybės, nes jam buvo nejauku po švenčių darbe pasakoti apie įvykį, maža to, nukentėjęs vis laukė kaltininko atsiprašymo ir tik praėjus savaitei, neatsiprašius ir neatlyginus patirtos žalos, kreipėsi į policiją, be to, nukentėjusiajam buvo sugadintas visas šventinis laikotarpis su šeima ir artimaisiais, jis jaučia ir nesaugumo jausmą, nes kaltininkas darbe nemenkina savo poelgio (1 t., b. l. 76-78). Be to, pareiškime policijai nukentėjusysis nurodė, kad padaryta neturtinė žala: sumušta krūtinės ląsta, dėl šonkaulių sužalojimo apsunkintas kvėpavimas, apribotas judėjimas, sutrikdytas miegas, emocinė būsena, pažeminimas ir taip toliau (1 t., b. l. 5-8). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad jis reiškia 1 000 eurų civilinį ieškinį dėl neturtines žalos, nes buvo pažemintas, turėjo teisintis kolegoms dėl ko buvo sumuštas, po įvykio patyrė fizinį skausmą, kurį juto keletą savaičių, buvo apsunkintas jo tiesioginis darbas, jautė gėdos jausmą dėl to kad buvo sumuštas, pažemintas, apkaltintas nebūtais dalykais, dėl patirtų sužalojimų šventiniu laikotarpiu buvo apribotos galimybės pramogauti su šeima. Taip pat nukentėjusysis patvirtino, kad dalį ieškinio sumos – 300 eurų R. D. jam atlygino (2 t., b. l. 106-108).

52. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo R. D. nukentėjusiajam priteista 500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų argumentų matyti, kad teismas įvertinęs tai, kad byloje nėra įrodymų dėl kokių nors padarytos nusikalstamos veikos ilgalaikių padarinių nukentėjusiojo fizinei ar psichinei sveikatai, gyvenimo kokybei, be to, atsižvelgus į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose, į tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis paties nukentėjusio asmens elgesys, teismas sprendžia, jog prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis, todėl pareikštą ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies, priteistinos neturtinės žalos sumą sumažindamas iki 500 eurų. Pažymėtina, kad iš tokių pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų argumentų dėl nustatytos nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydžio lieka neaišku, ar nuosprendžiu priteista 500 eurų kompensacija neturtinei žalai įvertinus tai, kad nuteistasis jau dalį žalos atlygino, ar neįvertinta, kad atlyginta 300 eurų. Dėl to teisėjų kolegija iš naujo pasisako dėl nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydžio.

53. Pažymima, kad neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgti ir į individualias nukentėjusiojo savybes. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, tai yra, kokią įtaką tai turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Esant sveikatos sutrikdymui, vertinamas jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016).

54. Pagal teismų praktiką dėl fizinio skausmo ir (ar) nežymaus sveikatos sutrikdymo priteistinų neturtinių žalų dydžiai nukentėjusiesiems svyruoja nuo 150 eurų iki 1500 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375-1073/2018, 2K-79-697/2020, 2K-178-511/2020, 2K-270-628/2020, 2K-95-648/2021, 2K-142-303/2021, 2K-236-495/2021, 2K-256-648/2022, 2K-21-697/2022, 2K-188-303/2023, 2K-29-648/2023, 2K-63-942/2023, 2K-207-628/2023, Šiaulių apygardos teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-265-875/2022, Nr. 1A-275-354/2021, Nr. 1A-296-616/2021 ir kt.).

55. BPK 115 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinio ieškinio išsprendimą, nenurodyta, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021). Pažymėtina, kad R. D. smurtinio pobūdžio veiksmai yra įrodyti, nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas būtent šio asmens. Nustačius, kad nukentėjusiajam A. V. nežymus sveikatos sutrikdymas dėl poodinių kraujosruvų kairėje kaktos pusėje, dešiniame petyje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje ir kairiame žaste buvo padaryti tyčiniais R. D. veiksmais. Tačiau nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl tyčinių smurtinių R. D. veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltos negrįžtamos ilgalaikės pasekmės, taip pat nėra duomenų, kad dėl patirtų sužalojimų sutriko nukentėjusiojo miegas, nes jis pas medikus nesikreipė, ir kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė A. V. nurodė, nukentėjusysis gėrė vaistus nuo skausmo, tepė tepalais sumuštas vietas. Taigi, specifinis gydymas nebuvo taikomas. Taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusysis buvo pažemintas, turėjo aiškintis kolegoms dėl sumušimo, nes kaip liudytojai apklausti A. G., R. V. parodė, kad darbe apie įvykį niekas nekalbėjo. Nors įvykis buvo prieš žiemos šventes (gruodžio 22-23 dienomis), tačiau liudytojai A. G., R. L., A. M. nurodė, kad nukentėjusysis darbe pasirodė tik po Naujųjų Metų, jo veide jie jokių sužalojimų nematė. Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė A. V. parodė, kad per šventes A. V. negalėjo net juoktis, nes skaudėjo, negalėjo plaukioti baseine, tačiau liudytoja nurodė, kad su šeima vyko slidėti į Italiją, šeimos planai nebuvo pasikeitę (2 t., b. l. 167). Be to, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo paties nukentėjusiojo provokuojantis elgesys nuteistojo sutuoktinės atžvilgiu.

56. Įvertinusi šioje byloje nustatytų neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą, taip pat ir į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose priteisiamų neturtinės žalos dydžius, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamais R. D. veiksmais nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala vertinama 800 eurų. Kadangi R. D. dalį – 300 eurų – nukentėjusiajam jau atlygino, pirmosios instancijos teismas pagrįstai papildomai iš R. D. priteisė nukentėjusiajam dar 500 eurų neturtinei žalai. Tai, kad R. D. iš suformuluoto kaltinimo pašalinta dalis atliktų veiksmų, tačiau veiksmų pašalinimas neįtakojo nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo reikalavimo ir neturtinės žalos dydį dar labiau sumažinti.

Dėl proceso išlaidų

57. Atsiliepimu į R. D. apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. V. atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašė priteisti jo atstovaujamojo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Iš prie atsiliepimo pateiktos advokato Ramūno Dobrovolskio 2025 m. vasario 5 d. išrašytos sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 14/2025 ir SEB AB 2025 m. vasario 10 d. patvirtinimo apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą matyti, kad A. V. už jam suteiktas advokato paslaugas – susipažinimą su apeliaciniu skundu, konsultaciją, atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą, kliento atstovavimą Šiaulių apygardos teisme apeliacinės instancijos metu – sumokėjo 484 Eur (3 t., b. l. 26-27).

58. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021).

59. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą, kuris tenkinamas iš dalies ir, panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, R. D. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos sumažinimo netenkinamas. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis ir jo atstovas neprivalėjo dalyvauti, savo teisę realizavo pateikdami atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir R. D. atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, konstatutotina, jog sprendimas priimamas jo naudai, be to, pagal BPK 105-106 straipsnius, proceso išlaidos priteisiamos tik iš kaltu pripažinto asmens, teisėjų kolegija nukentėjusiojo atstovo pateiktą prašymą priteisti nukentėjusiajam jo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkina.

Dėl kitų nuosprendžio klausimų

60. Skundžiamu nuosprendžiu buvo nuspręsta iki nuosprendžio įsiteisėjimo R. D. palikti paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti , o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. Priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl R. D. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (tame tarpe ir bausmės paskyrimo) ir atleisti R. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, R. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina (BPK 139 straipsnio 1 dalis). Skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuspręsta dokumentus ir daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – skaitmeninę laikmeną (DVD diską su įrašu) – palikti saugoti byloje. Kadangi daiktų klausimas išspręstas teisingai, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi:

pripažinti R. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas);

panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi, dalį dėl R. D. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalimi, R. D., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, perduodant jį Ž. D. atsakomybei, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir baudžiamąją bylą nutraukti;

panaikinti R. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi, dalį palikti nepakeistą.

Netenkinti nukentėjusiojo A. V. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio prašymo ir iš R. D. išieškoti 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) išlaidų, patirtų už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme.