Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5.2.1; 3.2.4.11; 3.1.7.6; 3.1.7.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20.

2024 m. birželio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovui G. S. dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė B. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pakeisti 2013 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-30576-862/2013 dalį dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui E. S., gim. (duomenys neskelbtini), priteisimo ir iš atsakovo G. S. priteisti išlaikymą po 275 Eur kas mėnesinį mokamų periodinių išmokų nuo kreipimosi į teismą dienos iki jo pilnametystės, išlaikymo dydį kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant ieškovę bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Ieškovė nurodė, kad šiai dienai 2013 m. gruodžio 5 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu iš atsakovo priteistos sumos vaiko poreikių patenkinimui neužtenka, o atsakovas nesutinka teikti didesnį išlaikymą sūnui. Nuo teismo sprendimu nustatyto išlaikymo dydžio priteisimo yra praėję 10 metų. Sūnui tuo metu buvo vos 2 metai. Akivaizdu, kad per šį laikotarpį pasikeitė ir ženkliai išaugo sūnaus poreikiai, vaikas pradėjo lankyti mokyklą. Šiuo metu berniukas yra (duomenys neskelbtini) progimnazijos mokinys. Mokamų būrelių nelanko, kadangi jiems apmokėti ieškovės pajamų ir tėvo teikiamo išlaikymo nepakanka, nors berniukas norėtų lankyti papildomus užsiėmimus ne tik mokykloje. Be to, berniukas šiuo metu lankosi pas ortodontą dėl kreivų dantų, ruošiamasi dėti breketus. Taip pat pasikeitė pragyvenimo lygis Lietuvoje, gerokai išaugo prekių ir paslaugų kainos. Todėl teismo sprendimu nustatytos išlaikymo sumos nepakanka net būtinųjų vaiko poreikių patenkinimui, todėl ieškovė priversta skirti didesnę sumą vaiko išlaikymui, kad būtų užtikrintas pilnavertis vaiko gyvenimas.

1.2. Šalių sūnaus poreikiams patenkinti reikalinga per mėnesį 635 Eur, kurią sudaro: higienos priemonėms – 10 Eur; sanitarinėms priemonėms – 10 Eur; vitaminams, vaistams – 30 Eur; būreliams – 50 Eur; gydymo paslaugoms – 15 Eur; lavinimo, mokymo priemonėms – 20 Eur; ugdymo priemonėms – 50 Eur; laisvalaikiui – 40 Eur; gimtadieniams ir dovanoms – 30 Eur; plaukų kirpimui – 10 Eur; maistui – 180 Eur; drabužiams ir avalynei – 60 Eur; komunalinėms paslaugoms ir komunikacijoms – 60 Eur; didesniems pirkiniams – 40 Eur; transportui – 30 Eur. Iš šios sumos atimtina vaikui valstybės mokama išmoka, todėl iš atsakovo prašoma priteisti 275 Eur išlaikymo sūnui.

1.3. Pažymėjo, kad ieškovės indėlis rūpinantis vaiku yra didesnis ir tuo atžvilgiu, kad jai tenka rūpintis kasdiene vaiko buitimi, sveikata, sekti ugdymą, skirti laiką laisvalaikio praleidimui ir ugdymui šeimoje, kai tuo tarpu atsakovas tik turi pareigą teikti išlaikymą. Taigi ieškovė faktiškai vykdo daugiau pareigų savo vaiko atžvilgiu nei atsakovas, vaiko išlaikymui ieškovė skiria didesnę sumą nei atsakovas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra darbingo amžiaus jaunas vyras, neturintis jokių sveikatos sutrikimų, ribojančių jo galimybes dirbti, ieškovės vertinimu, atsakovas turi visas galimybes teikti vaikui tokį išlaikymą, kuris patenkintų ne tik būtinuosius, bet ir specialiuosius poreikius. Nurodė, kad ieškovės pateiktoje vaiko poreikių lentelėje nurodytos sumos yra adekvačios ir atitinka protingumo principus bei atspindi realią situaciją, kokio dydžio išlaikymas reikalingas vaikui.

2. Atsakovas G. S. atsiliepime į ieškinį nurodė su juo sutinkantis iš dalies, t. y. sutinka, kad būtų priteistas iš jo išlaikymas vaikui po 275,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, tačiau prašė atmesti prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Nurodo, kad reguliariai teikia vaikui išlaikymą periodinėmis išmokomis, visada finansiškai remia vaiką švenčių metu pagal savo galimybes (po 50 – 100 Eur), dovanoja jam žaislus, neseniai padovanojo jam 300 Eur vertės kompiuterį. Jau seniai skiria vaikui didesnį išlaikymą negu 145 Eur kas mėnesį, kaip buvo nustatyta teismo nutartimi, pastaruoju metu padidino išlaikymą iki 240 Eur kas mėnesį (apie tai ieškovė nutyli savo ieškinyje). Pažymėjo, kad visada pabrėždavo ieškovei, kad teiks vaikui maksimalų išlaikymą pagal savo finansines galimybes. Po skyrybų ieškovei liko dalys dvejose žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) kaime: sklype 3750/5000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2475/3300 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tarp atsakovo ir ieškovės buvo sutarta, kad po skyrybų ši žemė liks ieškovei, kaip viena iš teikiamo išlaikymo vaikui formų.

2.2. Ieškovė žino, kad atsakovas dirba mokytoju ir tai yra jo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Pastaruoju metu pajamos sumažėjo. Apie tai yra žinoma ieškovei. Nurodė, kad finansiškai remia savo pagyvenusio amžiaus motiną, kuriai nuolat reikalinga daug vaistų. Taip pat faktiškai privalo išlaikyti dar 3 žmones, kurie gyvena uzufrukto teise skirtoje jo gyvenamojo namo dalyje ir nemoka net už komunalines paslaugas. Visgi, savo pareigą dėl vaiko išlaikymo vykdo. Todėl atsakovui nesuprantami ieškovės motyvai, dėl kurių ji inicijavo šį teisminį procesą. Nepaisant to, rūpindamasis savo nepilnamečio vaiko interesais, sutinka padidinti išlaikymą savo nepilnamečiam vaikui iki ieškovės prašomų 275 Eur per mėnesį.

3. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė išvadą kurioje nurodė, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas spręsti dėl vaikui priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo (padidinimo), o ieškovės prašomas nustatyti vaiko išlaikymo dydis po 275 Eur per mėnesį galėtų būti pakankamas kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 22 d. sprendimu ieškovės B. K. ieškinį tenkino visiškai, t. y. pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-30576-862/2013, iš G. S. priteisto išlaikymo nepilnamečiam sūnui E. S. dydį ir priteisė iš atsakovo G. S. nepilnamečiam sūnui E. S. išlaikymą po 275 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio gavimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 29 d.) iki vaiko pilnametystės, išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymo lėšų tvarkytoja paskyrė ieškovę uzufrukto teise, bei priteisė iš atsakovo ieškovei 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat valstybei iš atsakovo priteisė 35 Eur žyminio mokesčio ir 14,57 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

4.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo ankstesnio teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas 145 Eur išlaikymo dydis iš atsakovo šalių nepilnamečiam sūnui, praėjo daugiau nei dešimt metų. Per šį laikotarpį neabejotinai pasikeitė ekonominė padėtis šalyje, kuri sąlygojo maisto produktų, rūbų, būsto, komunalinių paslaugų, paslaugų ir kitų kainų augimą, o tai savaime lėmė ir vaiko išlaikymo išlaidų padidėjimą. Tuo pačiu augant vaikui, didėja ir vaiko poreikiai. Nepilnamečiui E. S. šių metų balandžio 27 d. sueis 13 m., todėl savaime suprantama, kad, praėjus dešimt metų, išaugo ir vaiko poreikiai bei atitinkamai išlaidos šių poreikių patenkinimui.

4.2. Ieškovė, būdama berniuko motina, deda visas pastangas, kad vaikas išaugtų visapusiškai išsilavinęs, sveikas. Į bylą buvo pateikti ne tik mokėjimų kvitai (čekiai), susiję su vaiko kasdieninių poreikių tenkinimu aprangai, higienai, medicinos išlaidoms, bet ir išlaidos, susijusios su sūnaus lavinimu, ugdymu. Šalių sūnui šiuo metu yra beveik trylika metų, jis mokosi Vilniaus (duomenys neskelbtini) progimnazijoje. Vaikas šiuo metu turi ortodontinių problemų, jam reikalingi breketai. Šio pobūdžio išlaidos už laikotarpį nuo 2023 m. gegužės 18 d. iki 2023 m. gruodžio 4 d. sudarė net 822 Eur. 2023 m. gruodžio 17 d. ieškovė pirko televizorių, kurio kaina buvo 208,99 Eur. Pagal gyvybės draudimo liudijimą DD Nr. 091931 (apdraustasis E. S.) mokama kas mėn. po 30 Eur. Ieškovė apdraudusi sūnų ir nuo nelaimingų atsitikimų bei ligos atveju, įmoka 68,78 Eur.

4.3. Ieškovė teigė, kad jos vidutinis gaunamas darbo užmokestis sudaro apie 1000 - 1200 Eur. SODRA duomenimis, ieškovės atlyginimas, neatskaičius mokesčių, svyruoja nuo 1 114,21 Eur iki 2 136,43 Eur. Papildomai ieškovė gauna išmoką už vaiką, kuri šiuo metu (nuo 2024 m. sausio 1 d.) yra 96,25 Eur. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, ieškovė asmeninės nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą: 3/8 dalis keturių pastatų ir 3/16 dalis kitų statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini); 3/8 dalis žemės sklypo, esančias adresu (duomenys neskelbtini); 3750/5000 dalis žemės sklypo, esančias adresu (duomenys neskelbtini) k.; 2475/3300 dalis žemės sklypo, esančias adresu (duomenys neskelbtini) k.; butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). VĮ „Regitra“ duomenimis, ieškovės vardu registruota viena transporto priemonė.

4.4. Atsakovas iki 2023 m. rugsėjo mėn. dirbo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir jo gautas vidutinis atlyginimas, neatskaičius mokesčių, sudarė nuo 1551 Eur iki 1928 Eur. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad darbo sumažėjo, nuo 2023 m. rugsėjo mėn. pradėjo dirbti pusę etato. Iš pateiktos (duomenys neskelbtini) pažymos matyti, kad nuo 2023 m. rugsėjo mėn. jo darbo užmokestis nuo 426,19 Eur sumažėjo iki 227,35 Eur - 214,59 Eur. 2023 m. rugsėjo 13 d. atsakovas registravosi Užimtumo tarnyboje, kurioje užregistruotas jo statusas – užimtas. Atsakovas teigė, kad išmokų negauna. VĮ „Registrų centras“ duomenimis, atsakovo vardu registruota 562/749 dalis žemės sklypo ir 3/8 dalys trijų statinių, esančių adresu (duomenys neskelbtini). Iš VĮ „Regitra“ 2023 m. spalio 2 d. išrašo matyti, kad atsakovo vardu registruota viena transporto priemonė. Atsakovas pateikė įrodymus, kad turi vartojimo kreditą pagal 2023 m. balandžio 25 d. vartojimo kredito sutartį Nr. C304631592, pagal kurią į mėn. mokėtina 55,73 Eur suma (mokėjimai iki 2025 m. spalio 20 d.). Įsipareigojimai pagal 2022 m. gegužės 26 d. sutartį yra įvykdyti. Pagal draudimo liudijimą Nr. 0000033255 paskutinis mokėjimas 2024 m. balandžio 8 d. ir sudaro 1,56 Eur.

4.5. Antstolių informacinėje sistemoje nėra duomenų, jog būtų vykdomi išieškojimai iš ginčo šalių turto priverstine tvarka. Duomenų, jog ginčo šalys turi kitų nepilnamečių vaikų, kuriuos turi išlaikyti, nėra.

4.6. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad abiejų tėvų turtinė padėtis yra panaši. Atsakovo turimi finansiniai įsipareigojimai savaime nesudaro pagrindo jo finansinę padėtį vertinti kaip blogesnę. Abi ginčo šalys nurodė, kad neturi sveikatos problemų. Abu nepilnamečio vaiko tėvai yra darbingo amžiaus. Atsakovo pateikti įrodymai apie mokėjimus, atliktus vaiko E. išlaikymui, 2022 m. spalio 11 d. sūnui pirktą kompiuterį (mokėta 350 Eur) įrodo, kad atsakovas iš esmės nesišalina savo, kaip tėvo, pareigos išlaikyti sūnų. Atsakovas kėlė ginčą dėl jo finansinių galimybių teikti didesnį išlaikymą vaikui bei dėl vaiko poreikių pagrįstumo. Be to, nurodė, kad šalys buvo sutarę dėl dalies išlaikymo vaikui teikimo turtu (perleidžiant žemės sklypą). Susipažinęs su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. N2-30576-862/2013, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, nutraukiant santuoką, buvo išspręstas be kita ko ir nekilnojamojo turto padalinimo klausimas. Šalys sulygo dėl išlaikymo vaikui teikimo periodinėmis išmokomis, kitokio išlaikymo vaikui teikimo (turtu) nenurodyta. Esant tokiam teismo sprendimui, vertinti galimus (jei tokie ir buvo) žodinius šalių susitarimus teismas neturi pagrindo.

4.7. Teismas vertino, kad šiuo metu priteistas iš atsakovo 145 Eur dydžio išlaikymas nebeatitinka net minimaliausių paauglio poreikių. Teismų praktikoje yra suformuluotas orientacinis kriterijus – minimalus mėnesinis darbo užmokestis, kuris taikomas priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti. Minimalus mėnesinis atlyginimas nuo 2024 m. sausio 1 d. yra 924 Eur (atskaičius mokesčius apie 709 Eur), o, atėmus „vaiko pinigus“ (96,25 Eur), kiekvienam iš tėvų, išlaikymą dalinant per pusę, tenkanti išlaikymo dalis sudaro po 306 Eur/mėn. Taigi, tokio dydžio išlaikymas vaikui per mėnesį yra orientacinis dydis minimaliems vaiko poreikiams patenkinti. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti net mažesnę išlaikymo sumą, t. y. 275 Eur.

4.8. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad atsakovas yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas asmuo, gaunantis stabilias pajamas, todėl jis iš esmės turi galimybę teikti sūnui reikalingo dydžio išlaikymą. Kadangi atsakovo teikiamas išlaikymas yra nepastovaus dydžio, o ieškovas nesutinka su ieškiniu, yra būtina išspręsti dėl išlaikymo dydžio vaikui padidinimo teismo sprendimu. Spręsdamas klausimą dėl iš atsakovo priteistino išlaikymo dydžio, teismas atsižvelgia ir į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas dėl objektyvių priežasčių negali gauti didesnių pajamų, iš kurių galėtų teikti sūnui reikalingo dydžio išlaikymą. Byloje taip pat nėra duomenų apie atsakovo turimus sveikatos sutrikimus, dėl kurių jis neturėtų realių galimybių ieškoti geriau apmokamo darbo, jeigu jo gaunamos pajamos nėra pakankamos skirti vaikui reikalingo dydžio išlaikymą. Paminėjo, kad ieškovei neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu. Teismo vertinimu, 275 Eur išlaikymas vaikui šios nagrinėjamos bylos kontekste yra proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai, nepažeis socialinio teisingumo ir užtikrins būtinas vaikui vystytis sąlygas.

4.9. Ieškovė, neturėdama teisinių žinių, pasitelkė advokatę, kad ji surašytų ieškinį, dėl ko patyrė 500 Eur išlaidų, šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių rekomenduojamų dydžių (8.2 punktas), ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, todėl ieškovė turi teisę į šių išlaidų atlyginimą.

III. Apeliacinio skundo argumentai

5. Atsakovas G. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Tarp atsakovo ir ieškovės nebuvo jokio ginčo dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui. Jis savarankiškai padidino išlaikymą ir mokėjo 240 Eur, taip pat visada teigė, kad teiks išlaikymą pagal galimybes. Pateikus ieškinį sutiko mokėti po 275 Eur išlaikymą sūnui, tačiau laiko nepagrįstu ieškinio reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi šį klausimą visada buvo galima išspręsti taikiai.

5.2. Ieškovė be apelianto sutikimo teismo posėdžio metu atskleidė tarp šalių vykusios mediacijos detales, taip pažeidė Mediacijos įstatymo nuostatas, tačiau pirmosios instancijos teismas į pažeidimą nereagavo. Skundžiamas sprendimas nebuvo objektyvus ir pagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl apeliacijos objekto

8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 22 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis sutinka su priteista sūnui išlaikymo suma (275 Eur), dėl jos neteikia jokių argumentų, t. y. pvz., kad teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai nustatė sūnaus poreikius, tėvų turtinę padėtį ar pan., jis tik nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu iš jo, kadangi išlaikymo padidinimo klausimą buvo galima išspręsti taikiai. Todėl, šiuo atveju atsakovui sutinkant su priteisto išlaikymo dydžiu, apeliacinės instancijos teismas detaliau pasisakys tik dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų.

10. Paminėtina, kad atsakovas taip pat teigia, jog ieškovė atskleidė mediacijos detales be atsakovo sutikimo, taip pažeisdama įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mediacijos konfidencialumo principas, t. y. jeigu ginčo šalys nesusitarė kitaip, ginčo šalys, mediatoriai ir mediacijos paslaugų administratoriai turi laikyti paslaptyje visą civilinio ginčo mediacijos ir su ja susijusią informaciją, išskyrus informaciją, kurios reikia siekiant patvirtinti ar įvykdyti mediacijos metu sudarytą taikos sutartį, ir informaciją, kurios neatskleidimas prieštarautų viešajam interesui (ypač kai reikia užtikrinti vaiko interesus arba užkirsti kelią žalos fizinio asmens sveikatai ar gyvybei atsiradimui). Visgi, nepaisant ieškovės atskleistos informacijos dėl atsakovo sutikimo teikti tam tikro dydžio išlaikymą ar pan., kas buvo aptarta mediacijos procese, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė neteisėtą sprendimą. Tokią aplinkybę parodo ir tai, kad atsakovas sutinka su priteistu išlaikymo dydžiu. Matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino, kad šalių vaiko poreikiai po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo pasikeitė, buvo nustatyti realūs vaiko poreikiai, šalių turtinė padėtis, įvertinta teismų praktika nagrinėjamu klausimu, o apeliantas nei vienos iš paminėtų aplinkybių neginčija, todėl spręsti, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

11. Apeliaciniame skunde teigiama, kad klausimą dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui padidinimo buvo galima išspręsti taikiai, tačiau ieškovė pasirinko kreiptis į teismą, todėl nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos.

12. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos, besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu, jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 25 punktas).

13. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009).

14. Paminėtina, kad minėtuose tarptautiniuose, nacionaliniuose teisės aktuose, nurodytuose šios nutarties 12-13 punktuose, įtvirtinta teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai, tiesiogiai susijusi su proceso šalių galimybe susigrąžinti patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Šiuo tikslu CPK yra nustatytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo institutas. Iš esmės tokios pozicijos yra laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. EŽTT 2020 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 73579/17 ir 14620/18, 65 punktą).

15. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

16. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 16 punktas). Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 17 punktas).

18. Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023, 45 punktas).

19. Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) ginčo nagrinėjimo metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

20. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog CPK 93 straipsnio 4 dalies tikslas – neleisti turinčiai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai gauti tų išlaidų, kurios atsirado dėl pačios šalies nesąžiningų procesinių veiksmų, atlyginimą. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų našta turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Įstatymų leidėjas tokiu būdu įtvirtina piktnaudžiavimo procesu teisinių padarinių taikymą, kaip drausminimo priemonę, per bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 17 punktas). Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 18 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020, 28 punktas).

21. Kasacinio teismo praktikoje pažymima ir tai, kad sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, t. y. vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą – paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021, 29 punktas).

22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi nesąžiningai ar į teismą kreipėsi nepagrįstai dėl toliau nurodytų aplinkybių.

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą, gindama iš esmės vaiko interesus, kad jis gautų atitinkamą jo poreikiams išlaikymą iš tėvo. Šiuo atveju vien kreipimasis į teismą, kitai šaliai vertinant tokius reikalavimus kaip nereikalingus spręsti teisminiu būdu, o sprendžiant taikiai, savaime nesudaro pagrindo tokio kreipimosi į teismą vertinti kaip galimo piktnaudžiavimo. Nustatyta, kad tarp šalių vyko mediacijos procesas, tačiau nebuvo pasiektas taikus susitarimas dėl ginčo, todėl ieškovė neturėjo kitų galimybių kaip tik kreiptis į teismą su ieškiniu. Byloje matyti, kad ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojosi tinkamai, dalyvavo teismo posėdžiuose, proceso nevilkino.

24. Pažymėtina, kad parengiamojo teismo posėdžio metu, vykusio 2023 m. lapkričio 20 d., atsakovas buvo sutikęs sudaryti taikos sutartį, tik nurodė norintis, kad bylinėjimosi išlaidų mokėjimas būtų išdėstytas, ieškovė su tuo sutiko, todėl pirmosios instancijos teismas atidėjo bylos parengiamąjį teismo posėdį. Pirmosios instancijos teismas papildė ieškovės pateiktą taikos sutartį punktu dėl bylinėjimosi išlaidų mokėjimo išdėstymo ir 2023 m. lapkričio 21 d. išsiuntė šalims, kad šalys ją pasirašytų, tačiau sutartis nebuvo pasirašyta ir pateikta teismui. Atsakovas 2024 m. sausio 16 d. teismo posėdyje pageidavo, kad byla būtų išnagrinėta iš esmės, ieškovė nurodė, kad bandė susisiekti su atsakovu dėl šios sutarties pasirašymo, tačiau nepavyko. Šios aplinkybės taip pat rodo, kad taikus susitarimas dėl byloje kilusio ginčo nebuvo galimas, priešingai nei teigia atsakovas, kadangi ir bylos nagrinėjimo metu taikus susitarimas nebuvo pasiektas.

25. Kitų argumentų, išskyrus nurodytus šios nutarties 11 punkte, apeliantas nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad atsakovo argumentai nepagrįsti, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

26. Kadangi ieškovė turi teisę savo teises ginti teisme ir jos ieškinys buvo patenkintas visiškai, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už advokato teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, pagrįstai sprendė priteisti 500 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą iš atsakovo ieškovei.

Dėl bylos baigties

27. Atsižvelgiant aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisės aktus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl priteisdamas iš atsakovo ieškovei bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

28. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 22 d. sprendimą nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.