Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-03-25 · Civilinė byla Nr. 2A-184-368/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-25
Bylos Nr.
2A-184-368/2014
Teisminio proceso Nr.
2-29-3-01630-2012-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Simonaitienė, Egidijus Mockevičius, Vilija Valantienė
Atsakovas
A. V.
Ieškovas
J. S.
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-184-368/2014Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01630-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 35.4; 121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 25 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Simonaitienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-51-785/2013 pagal ieškovo J. S. ieškinį atsakovei A. V. dėl sumokėto avanso priteisimo ir atsakovės A. V. priešieškinį ieškovui J. S. dėl preliminariosios žemės ir pastatų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. S. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės A. V. 62 000 Lt negrąžintą avansą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2008-09-11 su atsakove sudarė preliminarią sutartį, pagal kurią šalys susitarė, jog atsakovė už 200 000 Lt iki 2010-12-31 parduos ieškovui preliminarioje sutartyje išvardytus pagalbinius pastatus ir 0,13 ha žemės sklypą. Teigė, kad sumokėjo atsakovei 62 000 Lt avansą, tačiau sutarties šalys iki preliminarioje sutartyje nustatyto termino pagrindinės sutarties nesudarė, todėl mano, jog prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė ir atsakovė turi grąžinti jai ieškovo sumokėtą 62 000 Lt avansą.

Atsakovė A. V. pateikė teismui priešieškinį, prašydama pripažinti 2008-09-11 preliminarios žemės ir pastatų pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl sandorio kainos, viršijančios 143 000 Lt ir avanso dalies, viršijančios 5000 Lt, negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės. Tvirtino, kad iš ieškovo gavo tik 5 000 Lt ir sutartį pasirašė, jos neskaičiusi. Mano, kad ieškovas pasinaudojo jos senatve, neišprusimu ir sutarties teksto nesupratimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Priteisė ieškovui J. S. iš atsakovės A. V. 62 000 Lt avansą, 5 proc. metines procesines palūkanas, 5 706,49 Lt bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovės 1 610,00 Lt žyminį mokestį už priešieškinio padavimą ir 71,21 Lt proceso išlaidas valstybei. Nurodė, kad atsakovė, nors ir būdama senyvo amžiaus, tiek sudarydama preliminarią sutartį, tiek sutarties vykdymo metu suvokė savo atliekamus veiksmus, suvokė ieškovui išduoto įgaliojimo ir preliminariosios sutarties tikslus ir jų norėjo. Atsižvelgė į tai, kad atlikta teismo ekspertizė patvirtino aplinkybes, jog atsakovė padarė įrašą sutartyje apie 62 000 Lt avanso gavimą. Teismas įvertino atsakovės parodymų dėl sutartyje padaryto įrašo nenuoseklumą ir prieštaringumą. Atkreipė dėmesį į atsakovės savarankiškumą ir gebėjimą savarankiškai tvarkyti namų ūkio reikalus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) A. V. prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti ir tenkinti jos priešieškinį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas ir skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Mano, kad ieškovas neįrodė pinigų (62 000 Lt avanso) perdavimo jai fakto. Tvirtina, kad nesuprato sutarties teksto.

Atsiliepimas

Atsiliepdamas į apeliacinį skundą, ieškovas J. S. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat įpareigoti apeliantę primokėti 1 860 Lt žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą. Atsiliepime pabrėžia, kad teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei teisingai įvertino bylos aplinkybes.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (atsakovės) A. V. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantė (jos atstovas – advokatas) pateikė prašymą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Pažymėtina, kad apeliantės prašymas dėl žodinio skundų nagrinėjimo yra visiškai nemotyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantė turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniuose skunduose. Be to, prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Dėl materialinių teisės normų taikymo

Kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo teiginiais dėl ieškovo ieškinio teisinio pagrindo ir materialinės teisės normų pažeidimo.

Visų pirma, teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir jo nesaisto.

Antra, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas ginčo teisiniams santykiams CK normas dėl nepagrįsto praturtėjimo, padarė materialiosios teisės normų taikymo klaidą, nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas grindė ieškinio reikalavimus tuo, jog atsakovė gera valia negrąžino jai pagal 2008-09-11 preliminarią žemės ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartį perduoto 62 000 Lt avanso.

Turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys).

Pagal 2008-09-11 preliminarios sutarties 5 punktą pardavėjas (apeliantė) įsipareigojo parduotą žemės sklypą ir pasatus perduoti pirkėjui (ieškovui) iki 2010-12-31. Byloje nėra ginčo, kad šalys nesudarė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties ir sutarties dalykas ieškovui nebuvo perduotas, nes iki sutartyje nustatytos datos nebuvo baigtos žemės sklypo atidalijimo procedūros. Taigi tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, kilus šalių ginčui dėl pinigų, gautų pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo, vertintina, jog pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo ir jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Iš 2008-09-11 preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad šalys nesutarė dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir ieškovas neįsipareigojo padengti priešingos sutarties šalies galimų nuostolių dėl sutarties nesudarymo. Kadangi preliminariosios sutarties tikslas nagrinėjamu atveju nepasiektas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta ir ieškovo kaltės nenustatyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, todėl ieškovui jie grąžintini vadovaujantis CK 6.237 straipsniu.

Dėl 2008-09-11 preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties atitikties CK 1.91 straipsniui

Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas (nagrinėjamu atveju ieškovas) atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti kitą šalį), dėl kurių kita šalis buvo paskatinta sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir šalies elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2008; 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas nesiekė nuslėpti 2008-09-11 preliminarios sutarties sąlygų nuo apeliantės. Pati apeliantė nurodė, kad siekė parduoti žemės sklypą ir jame esančius pagalbinius pastatus ieškovui ir patvirtino, jog susitarė su ieškovu dėl parduodamo sklypo dydžio ir kainos už arą žemės (pvz., 1 tomas, 101 b. l.). Pažymėjo, kad turėjo kitą sutarties egzempliorių (1 tomas, 20 b. l.), jog tik po ieškovo kreipėsi į teismą.

Susitarimas gali būti pasiekiamas tik sąmoningais, valingais veiksmais derinant abiejų šalių pozicijas ir gali būti laikomas pasiektu tik tada, kai abi šalys įsitikinusios, jog kita šalis jį suvokė ir įsipareigojo jo laikytis. Jei viena šalis nežino kitos šalies pozicijos dėl jos pasiūlytų sąlygų priimtinumo, konstatuoti susitarimą kaip aiškiai išreikštą šalių valios suderinimą nėra pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2011).

Nors apeliantė skunde teigė, kad ieškovas pasinaudojo jos senyvu amžiumi, išsilavinimo stoka, sutarties turinio nesuvokimu, neišmanymu apie nekilnojamojo turto sandorius ir pan., bylos medžiaga paneigė šias aplinkybes. Iš bylos duomenų matyti, kad pati apeliantė įgaliojo ieškovą veikti jos interesais ir atlikti sklypo padalijimo procedūras (1 tomas, 23 b. l.); šalys pasirašė pirminę 2008-09-11 preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, kurios dalykas buvo tas pats, kaip ir ginčijamos sutarties (1 tomas, 26 b. l.); bylos nagrinėjimo metu apeliantė teigė, jog suprato sutarties turinį (1 tomas, 101, 103 b. l.), gavo įgaliotinio (ieškovo) ataskaitą ir priėmė joje nurodytus dokumentus (1 tomas, 117 b. l.). Priešingai, nei teigia apeliantė, iš bylos duomenų matyti, kad ji buvo aktyvi, pastabi ir domėjosi procedūromis, susijusiomis su pirkimo-pardavimo objektais: įvertinusi ieškovui 2008-09-04 išduoto įgaliojimo turinį, pastebėjo, jog įgaliojimas išduotas 4, o ne 2 metams, kaip siūlė notarė (1 tomas, 101 b. l.); pastebėjo, kad ieškovas pagrindė ne visas ataskaitoje nurodytas išlaidas ir kreipėsi į „Mažeikių vandenys“, UAB, ten sužinojo, jog ieškovas patyrė mažiau išlaidų (1 tomas, 102 b. l.); pažymėjo, jog pati rašė pareiškimą dėl vandentiekio įrengimo „Mažeikių vandenys“, UAB, (1 tomas, 103 b. l.).

Nustačius prieš tai minėtas aplinkybes, nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, kad nustatytas 2008-09-11 preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties dėl apgaulės faktas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantė buvo nenuosekli ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė prieštaringas aplinkybes. Atsiliepime į ieškovo ieškinį apeliantė teigė, kad 2011 m. gruodžio mėnesį įvertino 2008-09-11 preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties turinį (1 tomas 20 b. l.). Vėliau nurodė, kad sutarties sąlygas dėl avanso pastebėjo tik, kai ieškovas kreipėsi į teismą (1 tomas, 102 b. l.). Tiek atsiliepime į ieškovo ieškinį, tiek savo priešieškinyje apeliantė kategoriškai neigė, kad ji padarė įrašą dėl 62 000 Lt avanso sumokėjimo (1 tomas, 21, 35 b. l.), tačiau šiuos teiginius paneigė vienareikšmiška ekspertų išvada (1 tomas, 126–128 b. l.). Ekspertai konstatavo, kad apeliantė ne tik pasirašė prierašą apie avanso gavimą, bet ir pati įrašė savo asmens duomenis, taip pat, jog 62 000 Lt avansą iš ieškovo gavo pagal 2008-09-11 preliminarią žemės ir pastatų pirkimo-pardavimo sutartį. Taigi apeliantė pati nurodydama, kad žinojo ir suprato sutarties turinį, turėdama kitą šios sutarties egzempliorių, nepagrįstai teigė, jog nesuvokė sutarties sąlygų esmės. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė dėl savo amžiaus ar kitų ligų negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Priešingai, apeliantės sūnus parodė, kad apeliantė pati tvarko namų ūkio buhalteriją, sumoka komunalinius, žemės mokesčius, yra aktyvi, dviračiu nuvažiuoja į parduotuvę, prižiūri kapus (1 tomas, 151 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Kiti apeliantės skundo teiginiai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Dėl žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą mokėjimo ir atleidimo nuo šio mokesčio dalies mokėjimo

Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos.

Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą.

Pateikusi apeliacinį skundą, apeliantė prašė atleisti ją nuo 1 610 Lt dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą (2 tomas, 9 b. l.), tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo neišsprendė (CPK 306 str. 3 d., 315 str., 1 d.), todėl yra pagrindas įvertinti apeliantės prašymą.

Kolegija pažymi, kad apeliantė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą visa apimtimi, todėl turėjo už apeliacinį skundą sumokėti tokio paties dydžio žyminį mokestį, koks mokėtinas už ieškinio ir priešieškinio pareiškimą, t. y. 3 470 Lt (1 860 Lt + 1 610 Lt).

Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (el. būdu gautų dokumentų) matyti, kad apeliantė už skundą sumokėjo tik 100 Lt žyminio mokesčio dalį.

Savo prašymą apeliantė motyvavo sunkia turtine padėtimi ir pateikė teismui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus pažymą apie apeliantei nuo 2012-11-01 iki 2013-10-31 priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas.

Pažymėtina, kad turtinė asmens padėtis įvertinama analizuojant pateiktų įrodymų visumą ir bylos aplinkybes, atspindinčias pareiškėjos materialinę padėtį, kurią parodo nekilnojamojo turto registro, bankų, VĮ „Regitra“ pažymos, šeimos turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Asmens turtinė padėtis turi būti vertinama analizuojant pateiktų įrodymų visumą ir bylos aplinkybes, atspindinčias pareiškėjos materialinę padėtį.

Kolegija pažymi, kad vien apeliantės prieš tai minėta teismui pateikta pažyma, nėra pakankama konstatuoti, jog apeliantė yra pajėgi sumokėti tik 100 Lt dalį žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą, ir šias aplinkybes jau vertino pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės priešieškinio priėmimo klausimą (1 tomas, 41–42 b. l.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliantė teigia, kad jos turtinė padėtis yra labai sunki, pirmosios instancijos teisme ji naudojosi profesionalaus advokato paslaugomis, ir už advokato paslaugas apeliantė sumokėjo 2 000,00 Lt (1 tomas, 144 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad apeliantė gali disponuoti viešai nedeklaruotomis pinigų sumomis. Tai patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojama praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-712/2011). Be to, apeliacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog apeliantė nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, sudarė atstovavimo sutartį dėl bylos vedimo per advokatą, leidžia manyti, kad jo turtinė padėtis nėra itin sunki (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2352/2011). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė naudojosi profesionalaus advokato paslaugomis ir apeliaciniam skundui paruošti, ir už advokato paslaugas sumokėjo 1 200 Lt.

Minėta, kad apeliantė už skundo padavimą sumokėjo tik 100 Lt, t. y. 2,8 proc. žyminio mokesčio, o atleisti beveik nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo galima tik išimtiniais atvejais, nes pagal teisines pasekmes toks procesinis veiksmas iš esmės prilygsta visiškam asmens atleidimui nuo žyminio mokesčio, o tai leistina tik konkrečiais įstatyme nustatytais atvejais (CPK 83 str. 1 d.). Tokias teismo išvadas patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo praktika (pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2707/2011).

Kolegija, atsižvelgdama į 3 470 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą dydį, apeliantės turtinę padėtį, įvertindamas tai, kad apeliantė naudojosi mokoma teisine pagalba, sprendžia, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantės neprivalo įvykdyti reikalavimą sumokėti įstatyme įtvirtinto dydžio žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą, todėl teismas priteisia iš apeliantės 3 370 Lt žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą valstybei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės ieškovui priteistinos advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą (CPK 98 str. 1 d.). Pažymėtina, kad šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (8.11 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą, taip pat 3 370 Lt žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą valstybei.

Kolegijos pirmininkas Egidijus MockevičiusTeisėjai Birutė SimonaitienėVilija Valantienė