Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-487-425/2019.

Teisėja Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01865-2017-0.

2019 m. birželio 20 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-28-228/2019 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams J. P. ir A. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas patikslintas ieškinys, panaikinama ir šioje dalyje priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo patikslintas ieškinys tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria civilinė byla nutraukta, paliekama nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

19. Nagrinėjamoje byloje ieškovas kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su pirminiu ieškiniu ir iš atsakovų prašė priteisti 21300 Eur dydžio skolą bei palūkanas (1 t., 1 – 6 b. l.). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo reikalavimą sumažino iki 15000 Eur bei reikalavo priteisti atitinkamai mažesnes palūkanas. Reikalavimą priteisti skolą ieškovas grindė 2015-03-03 Pinigų skolinimo lapu (1 t., 8 b. l.), kuriame nurodyta, kad J. B. bei J. P. iš V. G. skolinasi 21300 Eur; skolos garantas yra valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašas pažymėjimas konkretaus nekilnojamojo turto objekto; pinigų grąžinimas iki 2015-09-03. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovų bei trečiojo asmens nurodomas aplinkybes bei rašytinius paaiškinimus, o taip pat kad kilus ginčui pareiga įrodyti pinigų perdavimą kilo ieškovui, sprendė, kad nei 2015-03-03 Pinigų skolinimo lapo duomenys, bei liudytojo D. T. parodymai nepatvirtina, kad ieškovas V. G. perdavė skolinamą 15 000 Eur sumą būtent atsakovui J. P., juo labiau kad trečiasis asmuo J. B. pripažino, jog 2015-03-03 pinigus iš V. G. skolinosi asmeniškai jis, siekdamas pradėti vykdyti verslą, o ieškovas V. G. pripažino, jog suteiktos paskolos jis nėra deklaravęs Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, o taip pat šalių ir kitų proceso dalyvių nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovas J. P., pasirašydamas skolos lapą kartu su J. B., iš ieškovo skolinosi pinigines lėšas ir jų ieškovui negrąžino.

21. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalys). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 1 ir 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-916/2017; 2019 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019, kt.).

22. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta pirmiau, ieškovas į bylą pateikė 2015-03-03 Pinigų skolinimo lapą, kuriame nurodyta, kad J. B. bei J. P. iš V. G. skolinasi 21300 Eur; skolos garantas yra valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašas pažymėjimas konkretaus nekilnojamojo turto objekto; pinigų grąžinimas iki 2015-09-03. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas sumažino reikalavimą iki 15000 Eur, nurodydamas, jog likusi Pinigų skolinimo lape nurodyta suma buvo iš karto apskaičiuotos palūkanos nuo paskolintos 15000 Eur dydžio sumos. Kita vertus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės nė vienas iš proceso dalyvių neneigė ir neginčijo būtent 15000 Eur sumos skolinimo fakto. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nesant byloje ginčo dėl paskolos dydžio, plačiau šio klausimo nenagrinėja ir laiko nustatyta, jog ieškovas 2015-09-03 paskolino būtent 15000 Eur. Kartu apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su apelianto tvirtinimu, jog nagrinėjamoje byloje paskolos suteikimo faktas iš esmės ginčytas nebuvo – atsakovas teismo posėdžio metu pats buvo nurodęs, kad ieškovas skolino mažesnę, nei 21300 Eur sumą, o trečiasis asmuo viso teisminio proceso metu neginčijo ir neneigė pinigų skolinimo fakto. Be kita ko, 15000 Eur skolinimo faktą nurodė ir liudytojas D. T., kurio parodymai buvo nuoseklūs ir nebuvo paneigti jokiais byloje esančiais įrodymais. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas šioje byloje laiko nustatyta, kad ieškovas V. G. 2015-03-03 Pinigų skolinimo lapu paskolino būtent 15000 Eur dydžio sumą.

23. Tokių pirmiau išdėstytų išvadų nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytos aplinkybės, kad ieškovas neįrodė pinigų perdavimo fakto bei kad jis nėra deklaravęs suteiktos paskolos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Pabrėžtina, jog ieškovo nurodomas aplinkybes dėl 15000 Eur piniginių lėšų perdavimo įvykio dieną patvirtino ne tik liudytojas D. T., tačiau ir trečiasis asmuo J. B.. Atsakovas J. P. taip pat iš esmės neginčijo pačių piniginių lėšų perdavimo fakto, tik nesutiko su teiginiais, kad būtent jis skolinosi pinigines lėšas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokie byloje esantys ir iš esmės tarpusavyje sutampantys įrodymai, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad 15000 Eur dydžio piniginės lėšos ieškovo buvo perduotos jas skolinti prašiusiems asmenims. Be to, tai, kad ši paskolos sutartis, kuri, kaip tą pripažįsta pats ieškovas, neatitiko įstatymo nustatytų formai ir turiniui keliamų reikalavimų, nebuvo deklaruota, savaime nei paneigia, nei patvirtina tokios paskolos suteikimo faktą ir automatiškai neleidžia pripažinti, kad ieškovas neturėjo finansinių galimybių skolinti tokią pinigų sumą. Kita vertus, atsižvelgiant į pirmiau minėtą teismų praktiką, į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad piniginės lėšos perduotos nebuvo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog konkretūs asmenys būtų kokiu nors būdu ginčiję sudarytą paskolos sutartį, kreipęsi į ieškovą tvirtindami, jog piniginės lėšos perduotos nebuvo ar ėmęsi kitokių veiksmų siekiant įrodyti pagal sudarytą sutartį negautos paskolos faktą.

24. Taigi nagrinėjamoje byloje, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nebuvo įrodyta, kad 15000 Eur dydžio piniginės lėšos paskolos gavėjui (gavėjams) perduotos nebuvo, dėl ko nėra pagrindo daryti išvadą, kad paskolos sutartis sudaryta nebuvo.

25. Sprendžiant klausimą dėl asmenų, kuriems buvo suteikta paskola, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti labiau pagrįstą išvadą, kad 15000 Eur dydžio paskola buvo suteikta būtent atsakovui J. P..

26. Vienas esminių byloje esančių įrodymų, patvirtinančių atsakovui J. P. paskolos suteikimo faktą, yra 2015-03-03 Pinigų skolinimo lapo turinys, iš kurio matyti, kad atsakovas J. P. savo parašu patvirtino skolos jam suteikimo faktą. Nors teisminio proceso pradžioje atsakovas tvirtino nepasirašęs šio dokumento bei nurodė prašysiąs skirti rašysenos ekspertizę, tačiau vėliau pripažino pasirašęs šį dokumentą, „nes taip išėjo“. Taigi atsakovas, būdamas suaugęs ir išsilavinęs (ką pats nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu) asmuo, turėdamas patirties, susijusios su verslu (pagal viešojoje erdvėje esančius duomenis, jog atsakovas turi dar 1997 metais registruotą įmonę bei teismo posėdžio metu duotus proceso dalyvių parodymus ir paaiškinimus, kurie nebuvo paneigti, kad atsakovas J. P. buvo faktinis įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas), pasirašė 2015-03-03 Pinigų skolinimo lapą, taip patvirtindamas pinigų pasiskolinimo iš ieškovo faktą. Taigi nagrinėjamoje byloje esantys tiesioginiai įrodymai, kurie nėra paneigti ar nuginčyti, pagrindžia atsakovo J. P. prisiimtus finansinius įsipareigojimus bei neleidžia spręsti, kad piniginės lėšos jam nebuvo skolintos.

27. Negana to, išvadą, kad pinigines lėšas skolinosi atsakovas J. P. bei kad šios lėšos jam buvo perduotos pagrindžia ir kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojas D. T. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad būtent J. P. kreipėsi į jį dėl piniginių lėšų pasiskolinimo galimybių, kad J. P. kartu su juo ir J. B. vyko į Gargždus pas ieškovą, kartu su J. B. pasirašė sutartį, skaičiavo pinigus ir kad visa 150000 Eur suma buvo perduota būtent J. P.. Šie liudytojo D. T. parodymai nebuvo paneigti ar nuginčyti, o jais netikėti apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi jokio pagrindo. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų leidžiančių matyti, kad liudytojas D. T. tyčia davė melagingus parodymus ar kad būtų suinteresuotas pakenkti atsakovui J. P.. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, jog liudytojas D. T., priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, konkrečiai nurodė pinigus iš ieškovo besiskolinusį asmenį, t.y. atsakovą J. P., bei aplinkybę, kad šias pinigines lėšas jis iš ieškovo gavo ir pats taip pat jas suskaičiavo ir perdavė J. P..

28. Nepaisant pirmiau išdėstytų įrodymų, vertinimą, kad atsakovas J. P., kartu su trečiuoju asmeniu J. B. pasirašydamas Pinigų skolinimo lapą, pasiskolino iš ieškovo 15000 Eur sumą, iš dalies pagrindžia ir trečiojo asmens J. B. atsiliepimas į ieškinį bei pirminiai paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Trečiasis asmuo pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį (1 t., 63 b. l.) yra nurodęs, jog sutinka su ieškiniu, o taip pat pridūrė, kad šį sandorį gali paliudyti D. T.. Parengiamojo teismo posėdžio metu J. B. taip pat nurodė, kad pinigų skolinimosi sandoriui dėl verslo vystymo vadovavo J. P., kuris nuvykus skolintis pinigų juos skaičiavo, o jis pats pasirašė tik kaip garantas ir atsakovui liepus surašė paskolos raštelį, nes jo raštas buvo gražesnis. J. B. taip pat nurodė, kad jam skolintis nereikėjo bei kad iš pasiskolintų pinigų kažkokią nedidelę sumą gavo buitinėms reikmėms. Trečiasis asmuo buvo nurodęs ir tai, kad po kažkurio laiko ieškovas buvo susitikęs su atsakovu J. P. ir kalbėjo apie skolos grąžinimą. Taigi ir pirminė trečiojo asmens pozicija sutampa su kitais nagrinėjamoje byloje esančiais ir pirmiau aptartais įrodymais, dėl ko apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog visuma nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų patvirtina, jog atsakovas J. P., pasirašydamas skolos lapą kartu su trečiuoju asmeniu J. B., pasiskolino iš ieškovo V. G. 15000 Eur pinigines lėšas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, jog trečiasis asmuo J. B. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išties pakeitė savo pirminę poziciją ir tvirtino skolinęsis pinigines lėšas iš ieškovo vien tik savo reikmėms (verslo pradėjimui ar vystymui). Tačiau iš pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bylos šalių bei kitų proceso dalyvių duotų paaiškinimų ir parodymų galima vertinti, kad trečiasis asmuo buvo pakankamai glaudžiai susijęs su atsakovu – pastarasis jam, susisūrus su sunkumais, suteikė gyvenamąją vietą, parėmė bei vėliau sudarė sąlygas užimti įmonės, besiverčiančios medienos apdirbimo ir gamybos veikla, direktoriaus pareigas; kaip pats nurodo buvo pilnai materialiai priklausomas nuo J. P. (1 t., 90 – 93). Tokie trečiojo asmens ir atsakovo tarpusavio santykiai leidžia kritiškai vertinti pakeistus trečiojo asmens parodymus ir nurodomas aplinkybes bei remtis pirmiau išdėstytais pirminiais J. B. paaiškinimais. Kita vertus, abejonių dėl pasikeitusių trečiojo asmens J. B. paaiškinimų, jog pinigines lėšas jis skolinosi verslo vystymui, kelia ir apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodomos aplinkybės, jog pagal byloje esančius įrodymus trečiojo asmens turtui nuo 2014 metų taikomas areštas, papildomai turtas suvaržytas 2017 metais, o įmonė, kurios akcininkas ir direktorius yra J. B., įsteigta 2016 m. gruodžio pabaigoje, nors paskola iš ieškovo V. G. gauta buvo 2015 m. kovą (2 t., 83 – 94 b. l., viešojoje erdvėje esantys duomenys). Taigi nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių trečiojo asmens argumentus dėl verslo pradėjimo ar vystymo paskolos gavimo metu, trečiojo asmens J. B. tvirtinimai, jog pinigines lėšas iš ieškovo jis skolinosi savo reikmėms, yra atmetami, kaip nepagrįsti.

30. Taigi, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pakanka daryti išvadą, jog 15000 Eur dydžio pinigines lėšas ieškovas 2015-03-03 paskolino, bei vertinti, kad labiau tikėtina, jog šias pinigines lėšas skolinosi būtent atsakovas J. P.. Taigi pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 178 straipsnis) bei padarė nepagrįstas išvadas, jog paskolos sutartis sudaryta nebuvo, t.y. netinkamai taikė procesines teisės nuostatas, dėl ko dalis civilinės bylos buvo išspręsta neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

31. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais bei reikalavimu dėl skolos priteisimo solidariai iš atsakovų J. P. bei A. P..

32. Pažymėtina, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta sutikimo prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, ir pasisakydamas dėl šios prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu prisiimtos paskolos pripažinimui bendra sutuoktinių prievole, yra nurodęs, kad ši prezumpcija netaikoma paskolos sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

33. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo, kaip bendro turto savininko, teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis, kaip paskolos gavėjas, sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Tai reiškia, kad kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012).

34. CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Iš paskolos sutarties kilusi prievolė gali būti pripažinta solidariąja sutuoktinių prievole, jeigu įrodoma, kad paskolos sutartis sudaryta šeimos interesais. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad iš CK 3.109 straipsnio nuostatų išplaukia kreditoriui tenkanti procesinė pareiga įrodyti bendros prievolės sąlygas (CPK 178 straipsnis) ir kad toks įrodinėjimo naštos paskirstymas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012).

35. Taigi, procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė pagal paskolos sutartį būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis), o nagrinėjamos bylos atveju tokia pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017-05-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-611/2017)

36. Nagrinėjamu atveju iš trečiojo asmens J. B. duotų paaiškinimų bei liudytojo D. T. parodymų, t.y. kad J. P. ieškojo piniginių lėšų verslui bei kad buvo reikalingos apyvartinės lėšos, darytina išvada, jog piniginės lėšos iš ieškovo buvo pasiskolintos ne atsakovo J. P. ir A. P. šeimos interesais. Kita vertus, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kur ir kaip pasiskolintos piniginės lėšos buvo panaudotos, t.y. neįrodyta, kad piniginės lėšos išties buvo panaudotos atsakovų šeimos interesais, tačiau nustatyta, jog 2015-03-03 Pinigų skolinimo lapą pasirašė tik atsakovas J. P. ir trečiasis asmuo J. B., šiame dokumente nėra įrašyta, jog paskola suteikiama atsakovams ar jų šeimos interesų tenkinimui. Be to, atsakovė A. P. nei pinigų skolinimo metu, nei derantis dėl piniginių lėšų gavimo nedalyvavo, o į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė A. P. būtų žinojusi ar sutikusi su tokiu sutuoktinio prisiimamu finansiniu įsipareigojimu. Pats apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė pinigus skolinęs, nes D. T. įtikinėjo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirks mišką ir pateiks ieškovo įmonei medienos, kad galės visi uždirbti.

37. Taigi, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia, jog atsakovas J. P. paskolą pasiėmė ir panaudojo šeimos interesais, dėl ko nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistuoja bendra sutuoktinių J. P. ir A. P. prievolė, dėl ko jie negali būti pripažinti solidariais skolininkais bei iš jų abiejų priteista skola ieškovui.

38. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu tiek trečiasis asmuo J. B., tiek liudytojas D. T. minėjo, jog buvo tartasi, kad skola ieškovui buvo atiduodama mediena. Tačiau ieškovas tokius argumentus neigė ir tvirtino už visą gautą medieną atsiskaitęs, t.y. už šias prekes mokėjo jas pirkusi įmonė. Tokie ieškovo argumentai bei pateikti mokėjimų išrašai paneigti nebuvo, į bylą nebuvo pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių medienos perdavimą ieškovui ar su juo susijusioms įmonėms kaip suteiktos paskolos ar jos dalies grąžinimą. Kita vertus, nei atsakovas J. P., nei trečiasis asmuo J. B. nesiekė įrodyti tokių aplinkybių, nors pareiga įrodyti skolos ar jos dalies grąžinimą kilo būtent atsakovui.

39. Apeliacinės instancijos teismas kartu pabrėžia, kad CK 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. CK 1.93 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu; teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad konkretus sandoris, kuriuo remiasi viena iš bylos šalių, yra niekinis ar niekinė yra tam tikra jo dalis, ex officio konstatuoja niekinio sandorio faktą ir jo teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2013 ir kt.).

40. Nagrinėjamu atveju įvertinus tai, kad pagal 2015-03-03 Pinigų skolinimo lapą ieškovas perdavė atsakovui grynaisiais pinigais 15 000 Eur sumą, tačiau ši sutartis nėra patvirtinta notaro, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas peržengti ieškovo apeliacinio skundo ribas ir teismo iniciatyva ex officio pripažinti 2015-03-03 paskolos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento dėl įstatymų reikalaujamos notarinės sutarties formos nesilaikymo (CK 6.871 straipsnio 4 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad konstatuoti niekinio sandorio faktą ir taikyti jo teisines pasekmes teismas privalo ex officio (CK 1.78 straipsnio 5 dalis), t. y. šiuo atveju teismas nevaržomas ieškinio dalyko ir ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3- 355/2009).

41. CK 1.93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, tai yra viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovo pareiga grąžinti iš ieškovo gautas pinigines lėšas kyla ne CK 6.873 straipsnio, o CK 1.80 straipsnio 2 dalies ir 1.93 straipsnio 5 dalies pagrindu, tai yra taikant restituciją. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pripažinus 2015-03-03 šalių pasirašytą paskolos sutartį negaliojančia, ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti jam 15 000 Eur sumą, juo labiau kad, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus įrodymus yra nustatyta, kad ieškovas perdavė 15000 Eur sumą atsakovui bei šiuo atveju nėra įrodyta, kad ieškovui yra grąžinta visa ar dalis šios paskolos.

42. Dėl pirmiau išdėstytų teisės nuostatų, reglamentuojančių sandorio pripažinimą negaliojančiu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovo reikalavimu ir iš atsakovo priteisti skolą bei palūkanas, tačiau nagrinėjamoje byloje yra pagrindas panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo patikslintas ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo tenkinama dalis ieškovo patikslinto ieškinio, 2015-03-03 paskolos sutartis pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo momento bei taikoma restitucija ieškovui iš atsakovo priteisiant pastarajam perduotas 15000 Eur dydžio pinigines lėšas.

43. Papildomai pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju ginčas nekyla dėl civilinės bylos dalies dėl 6300 Eur skolos ir 811,23 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2015-03-04 iki 2017-09-28, kuri yra nutraukta. Atsižvelgiant į tai, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis plačiau nenagrinėjama ir ji paliekama nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikia skambučių išklotines, darbo užmokesčio pažymą bei duomenis apie nekilnojamąjį turtas. Įvertinusi prašomų prijungti dokumentų turinį, apelianto paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog naujų įrodymų būtinybė iškilo vėliau bei kad jie yra neabejotinai susiję su materialiniais ieškinio reikalavimais, todėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme būtinumas nepagrįstas. Be to, dalis prašomų prijungti dokumentų teismui yra prieinami naudojantis informacinėmis sistemomis bei registrais (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl šių priežasčių kartu su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus, kurie teisingam bylos išsprendimui esminės reikšmės neturi, atsisakoma priimti.

45. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo V. G. apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies (apie 89 proc.), ieškovui V. G. iš atsakovo J. P. priteisiamos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos – 339 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą. Duomenų apie kitas ieškovo, atsakovų ar trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme nepateikta, todėl nėra pagrindo spręsti klausimą dėl kitokių apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

46. Kartu apeliacinės instancijos teismas perskirsto bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme susidariusias bylinėjimosi išlaidas. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškovo A. G. patikslintas ieškinys yra tenkinamas apie 89 proc., tačiau tik atsakovo J. P. atžvilgiu, iš pastarojo ieškovui priteisiama 890 Eur pirmosios instancijos teisme turėtų išlaidų, susijusių su kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimu, 183,38 Eur kitų išlaidų (1 t., 66 – 73 b. l.) bei 339 Eur žyminio mokesčio. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atsakovės A. P. atžvilgiu nėra tenkinamas, jai iš ieškovo priteisiamos patirtos 700 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, susijusios su advokato pagalba bei 38 Eur žyminis mokestis už atskirąjį skundą (1 t., 48 b. l.).

47. Taip pat perskirstomos bylinėjimosi išlaidos valstybei (20,18 Eur), iš atsakovo J. P. valstybės naudai priteisiant 17,96 Eur sumą. Iš ieškovo V. G. bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteisiamos, kadangi jos neviršija Lietuvos Respublikos finansų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrų įsakyme ,,Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ numatyto dydžio (3 Eur).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,

nusprendžia:

panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo patikslintas ieškinys atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Ieškovo V. G. patikslintą ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti niekine ir negaliojančia 2015 m. kovo 3 d. J. B. ir J. P. sudarytą 15000 Eur paskolos iš V. G. sutartį (2015-03-03 Pinigų skolinimo lapas) nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją – priteisti ieškovui V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 15000,00 (penkiolika tūkstančių) eurų.

Priteisti ieškovui V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos 15000 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2017 m. spalio 25 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 890 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo pagalbą, 183,38 Eur kitų išlaidų bei 339 Eur žyminio mokesčio už patikslintą ieškinį.

Priteisti iš ieškovo V. G., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės A. P. naudai 700 Eur jos patirtų advokato išlaidų bei 38 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už atskirąjį skundą.

Priteisti iš atsakovo J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 17,96 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, pasirinktą sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Kitą patikslinto ieškinio dalį atmesti.

Likusią Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. kovo 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. P., a. k. (duomenys neskelbtini) 339 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.