Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (suinteresuoto asmens) R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo K. Ž. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė „Turto bankas“, R. Ž., M. Š., R. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

10. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. kovo 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo pareiškimas dėl juridinio fakto nustatymo tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

13. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu (DOK-20514) pateikė rašytinius įrodymus – sąskaitas, kvitus apie komunalinių mokesčių, renovacijos kredito mokėjimą ir kt.

14. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).

15. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais, preliminariai įvertinęs jų turinį, šalių procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus, sprendžia, jog apeliantės pateikti rašytiniai įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamu klausimu ir gali turėti reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Su jais pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti ir pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, pateikti rašytiniai įrodymai priimami ir vertintini visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste.

Dėl palikimo priėmimo pradėjus jį faktiškai valdyti

16. Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo iš esmės dėsto poziciją, jog pareiškėjas per 3 mėnesius aktyviais veiksmais palikimo nepriėmė ir palikėjos nekilnojamojo turto neišlaikė: nemokėjo komunalinių mokesčių, buto netvarkė, neprižiūrėjo.

17. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 1 dalis). Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). CK 5.51 straipsnyje reglamentuotas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą.

18. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti, kaip vieno iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų, skirtumo nuo kitų palikimo priėmimo atvejų. Tokiu būdu priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).

19. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007). Vertinant, buvo ar ne, palikimas priimtas faktiškai jį pradedant valdyti, turi būti atsižvelgiama į turto, sudarančio palikimą, pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kiekvienas palikimo priėmimo faktiniu valdymu atvejis yra individualus, todėl įpėdinio, siekiančio įrodyti, jog jis palikimą yra priėmęs šiuo būdu, nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybių kontekste ir sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje įpėdinio elgesys atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, kuriais remiantis pripažįstama, jog įpėdinis siekė paveldimą turtą įgyti nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015).

20. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl aplinkybės, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2011; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-468/2009; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016, 18,19 punktai).

21. Įpėdinio aktyvūs veiksmai, kurie sudaro pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad palikimas priimtas faktiškai pradėjus valdyti turtą, gali būti palikimą sudarančių daiktų paėmimas ir naudojimas kaip savininko. Tokie įpėdinio veiksmai patvirtina, kad jis aktyviai dalyvauja priimant palikimą, kaip palikimo savininkas visą palikimą užvaldo ar pasidalija jį su kitais įpėdiniais, gaudamas dalį daiktų, kad ir nors vieną iš jų. Aktyvūs palikimo priėmimo veiksmai gali būti atlikti su visu palikimu arba dalimi palikimą sudarančių daiktų, net ir su vienu daiktu. Nustatant šią aplinkybę reikia įvertinti įrodymus, kokį konkretų turtą pareiškėjas užvaldė po palikėjo mirties, ar šis turtas sudaro palikimo dalį, ar turtu pareiškėjas naudojosi kaip savo nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po palikėjos mirties ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjas su apeliante susitarė palikėjos butą valdyti ir prižiūrėti kartu, t. y. mokėti kartu komunalinius mokesčius už butą, išnuomoti butą tretiesiems asmenims, o gautus pinigus panaudoti buto renovacijai apmokėti. Iš į bylą pateiktų įrodymų (2024 m. vasario 28 d. ir 2024 m. gegužės 10 d. pavedimų), matyti, kad pareiškėjas pervedė apeliantei pinigų sumas, kurios buvo skirtos palikėjos buto komunaliniams mokesčiams apmokėti. Praėjus kelioms dienoms po palikėjos mirties suinteresuotas asmuo (apeliantė) ėjo su pareiškėju į notarinę kontorą palikimo priėmimo klausimu – abiem priimti palikėjos palikimą pagal įstatymą. Taip pat pareiškėjas po palikėjos mirties paėmė sau iš buto kelis kilnojamus daiktus (laikrodį, kėdes). Nustatytos aplinkybės suponavo pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas per įstatymo numatytą laiką, per 3 mėnesius po palikėjos mirties, savo aktyviais veiksmais išreiškė valią priimti palikimą likusį po palikėjo mirties.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas palikimą po motinos mirties priėmė faktiškai pradėdamas valdyti paveldimą turtą per įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą. Nors apeliantė teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie palikimo priėmimą, su tuo nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, pačios apeliantės paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas po palikėjos mirties pasiėmė tam tikrus daiktus iš jos buto (laikrodį, kėdes), t. y. elgėsi kaip asmuo, turintis teises į paveldėtą turtą, ir jį realiai valdė. Antra, šalys pripažino, kad netrukus po palikėjos mirties kartu lankėsi pas notarą, siekdamos įforminti palikimo priėmimą pagal įstatymą. Šis bendras apsilankymas vertintinas ne kaip atsitiktinis, o kaip sąmoningas veiksmas, suderintas su paveldėjimo procedūra. Taip pat pareiškėjas pateikė objektyvius rašytinius įrodymus – 2024 m. vasario 28 d. ir gegužės 10 d. atliktus pinigų pavedimus, kuriais jis pervedė apeliantei lėšas, skirtas padengti palikėjos buto komunalines išlaidas. Tokie aktyvūs pareiškėjo veiksmai liudija, jog pareiškėjas ne tik išreiškė suinteresuotumą paveldėto turto likimu, bet ir faktiškai prisidėjo prie jo išlaikymo bei administravimo, o tai laikytina esminiu faktinio palikimo priėmimo požymiu.

24. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantės argumentai dėl, jos nuomone, nepakankamo pareiškėjo prisidėjimo prie buto išlaikymo (per mažo finansinio indėlio, nepakankamai aktyvaus bendradarbiavimo) vertintini ne paveldėjimo, o turto bendrosios nuosavybės ir naudojimosi, klausimų kontekste. Jie neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas palikimą faktiškai priėmė. Įstatymas nereikalauja, kad įpėdinio indėlis būtų proporcingas ar tolygus kitų įpėdinių veiksmams – pakanka aiškių, sąmoningų veiksmų, rodančių, kad asmuo pradėjo paveldėtą turtą valdyti kaip savo. Šiuo atveju, pareiškėjo veiksmai – kilnojamųjų daiktų pasiėmimas iš palikėjos būsto, dalyvavimas buto išlaikyme apmokant dalį išlaidų, bendras kreipimasis į notarą – vertintini kaip nuoseklūs ir sąmoningi žingsniai, kurie leidžia teigti, jog buvo aiškiai išreikšta valia priimti palikimą. Atsižvelgiant į visų aplinkybių visetą ir pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo faktinio palikimo priėmimo buvimą, o apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami šiai išvadai paneigti ar sukelti pagrįstų abejonių dėl jos teisėtumo bei pagrįstumo.

25. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

26. Apibendrindamas išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė esminius argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė šioje nutartyje nurodytas materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo šiam ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

28. CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad ypatingosios teisenos bylose dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

29. Ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Pavyzdžiui, aplinkybės, kai reikalavimo dalykas yra panaikinti asmens priimtą sprendimą, pripažinti atliktą veiksmą neteisėtu, įpareigoti asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, kai tas asmuo nesutinka su reikalavimais, rodo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai yra skirtingi ir (ar) priešingi. Tai gali būti pagrindas nukrypti nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų neatlyginimo taisyklės ir paskirstyti jas proporcingai padalijant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-695/2020).

30. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo ir apeliantės suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, nes jų interesai yra priešingi – pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, o apeliantė apeliaciniu skundu prašė jį atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą panaikinti. Esant šioms aplinkybėms bei apeliacinį skundą atmetus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą

31. Pareiškėjas pateikė prašymą ir įrodymus dėl 968 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių dydžių, nustatytų 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas), atitinka proporcingumo bei protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl 968 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš suinteresuoto asmens yra tenkinamas ir ši suma priteisiama pareiškėjui iš suinteresuoto asmens (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Suinteresuoto asmens R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui K. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš suinteresuoto asmens R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 968 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.