Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-742-258/2019 pagal ieškovės E. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl nuosavybės teisių pripažinimo, tretieji asmenys antstolė Brigita Palavinskienė, uždaroji akcinė bendrovė ,,Egvisma“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, o ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija nėra pakartotinis tos bylos išnagrinėjimas. Kitaip tariant, apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo išnagrinėjimui iš naujo, jis vyksta pagal specialias CPK nustatytas taisykles (CPK 302 straipsnis), kurių paskirtis – pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas pagal tuos teisinius bei faktinius argumentus, kuriuos savo skunde nurodo apeliantas (apeliantai), taip pat, neatsižvelgiant į skundo argumentus, patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

16. Apeliacinio skundo pateikimo ir jo priėmimo tvarka įtvirtinta CPK 301-317 straipsniuose. Apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus tiesiogiai CPK numatytas išimtis. Apeliacine tvarka neskundžiami apeliacinės instancijos teismo priimti sprendimai (nutartys) (CPK 301 straipsnio 1 ir 2 dalys).

17. Apeliacinis skundas gali būti paduodamas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, jis paduodamas per tą teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas (CPK 307 straipsnio 1 dalis, 310 straipsnis).

18. Pagal CPK 315 straipsnio 1 dalį apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo pateikimo teismui. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teismas apeliacinio skundo nepriima ir grąžina jį padavusiam asmeniui, o 4 dalyje numatyta teismo pareiga, atsisakius priimti apeliacinį skundą, dėl to priimti motyvuotą nutartį.

19. Taigi, aptartas teisinis reglamentavimas lemia teisėjų kolegijos išvadą, kad apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribos priklauso ne tik nuo apeliacinio skundo faktinio pagrindo ir jame suformuluoto dalyko, bet ir nuo to, koks procesinis sprendimas buvo priimtas teismui sprendžiant apeliacinio skundo priėmimo klausimą.

20. Apeliantė E. G. 2019 m. spalio 30 d. surašytame ir 2019 m. spalio 31 d. pirmosios instancijos teismui pateiktame savo apeliaciniame skunde suformulavo tokius apeliaciniam teismui adresuotus prašymus (apeliacinio skundo dalyką): 1) išskirti bylos dalį dėl skundžiamu 2019 m. spalio 1 d. sprendimu neišnagrinėto apeliantės 2019 m. balandžio 13 d. patikslintame ieškinyje suformuluoto ieškinio reikalavimo priteisti iš solidarių atsakovų 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, grąžinant šią bylos dalį teismui nagrinėti iš naujo; 2) panaikinti tą teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta žyminį mokestį priteisti valstybei iš apeliantės, jį priteisiant iš atsakovės AB SEB banko.

21. Nagrinėjamos bylos procesinė eiga leidžia įsitikinti, kad pirmosios instancijos teismas tik po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo ir 2019 m. spalio 30 d. apeliacinio skundo dėl jo pateikimo, t. y. 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi, išsprendė apeliantės 2019 m. balandžio 13 d. pateikto patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, šį ieškinį dėl 200 000 Eur neturtinės žalos iš solidarių atsakovų AB SEB banko ir antstolės B. Palavinskienės priteisimo atsisakęs priimti. Teismas pripažino, kad toks reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujantis CPK 26 ir 27 straipsniuose įtvirtintomis civilinių bylų rūšinio teismingumo taisyklėmis, pirmąja instancija nagrinėtinas apylinkės, o ne apygardos teisme ir kad patikslintame ieškinyje buvo nurodytas ir naujas ieškinio pagrindas, ir dalykas, nors pagal įstatymą pradėtoje nagrinėti civilinėje byloje galima pakeisti tik vieną iš šių ieškinio elementų (CPK 141 straipsnio 1 dalis).

22. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo teisėjos 2019 m. lapkričio 6 d. rezoliucija buvo priimta tik apeliantės E. G. apeliacinio skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo. Teisėjos rezoliucijos turinys yra toks: ,,apeliacinį skundą sprendimo dalyje, kuria nuspręsta žyminį mokestį priteisti iš ieškovės, priimti, nustatyti terminą atsiliepimui“. Byloje dalyvaujantiems asmenims 2019 m. lapkričio 6 d. išsiųstas teismo pranešimas, nurodant, kad buvo priimtas apeliantės apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo dalies, kuria nuspręsta žyminį mokestį priteisti iš ieškovės, pasiūlyta pateikti atsiliepimus dėl šios skundžiamos ir priimtos nagrinėti sprendimo dalies.

23. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad apeliantė, nesutikdama su Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartimi atsisakyti priimti jos 2019 m. balandžio 13 d patikslintą ieškinį, pateikė dėl šios nutarties atskirąjį skundą, prašydama ją panaikinti ir klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-200-236/2020, apeliantės atskirąjį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo nutartį dėl atsisakymo priimti patikslintą ieškinį paliko nepakeistą.

24. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantės atskirąjį skundą dėl nepriimto patikslinto ieškinio, viena vertus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK numatytus terminus, per kuriuos privalėjo būti išspręstas šio 2019 m. balandžio 13 d. pateikto patikslinto ieškinio priėmimo klausimas, kita vertus, atkreipė dėmesį ir į tai, kad pati apeliantė nesiėmė jokių veiksmų tokiam jos procesines teises varžančiam pažeidimui pašalinti (CPK 72 straipsnio 3 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartyje padaryta išvada, kad patikslintu ieškiniu apeliantė keitė tiek šioje byloje priimto nagrinėti ieškinio pagrindą, tiek ir dalyką, todėl patikslintas ieškinys negalėjo būti priimtas nagrinėti ir dėl šios priežasties, ir dėl tokio pobūdžio ginčo (reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo) teismingumo apylinkės teismams.

25. Taigi, nagrinėjamoje civilinėje byloje susiklostė tokia išskirtinė procesinė situacija, kad pirmosios instancijos teismas tik gavęs apeliacinį skundą, grindžiamą ir tokiais argumentais, kad teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, ėmėsi spręsti patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, atsisakydamas jį priimti ir kartu atsisakydamas priimti atitinkamą apeliacinio skundo dalį. Visgi šiuo konkrečiu atveju atsisakymo priimti patikslintą ieškinį teisėtumas bei pagrįstumas jau yra įvertintas aukštesnės instancijos teisme, paliekant dėl to priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

26. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo visuotinio privalomumo principas, nurodant, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims, jie turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kasacinis teismas, aiškindamas šio principo turinį, be kita ko, yra pasisakęs, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, o įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų. Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas dar turi ir res judicata (išspręstos bylos, galutinio teismo sprendimo) galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 45-46 punktai).

27. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi procesinė situacija, kai instancine tvarka jau patikrinta ir įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 5 d nutartimi apeliantės patikslintas ieškinys yra nepriimtas, lemia tokią teisėjų kolegijos išvadą, kad šio procesinio veiksmo (t. y. atsisakymo priimti patikslintą ieškinį) teisėtumo ir pagrįstumo klausimas iš naujo negali būti nagrinėjamas. Dėl šios priežasties nagrinėjamos bylos apeliacijos dalyku taip pat negali būti apeliacinio skundo dalis (apeliantės argumentai bei jos reikalavimas grąžinti bylą dėl nepriimtų ieškinio reikalavimų iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui), kurioje yra keliamas klausimas dėl teismo veiksmų teisėtumo, skundžiamu sprendimu neišnagrinėjus patikslinto ieškinio reikalavimo priteisti apeliantei 200 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Atsisakius priimti tokį ieškinio reikalavimą ir dėl to teismo nutarčiai įsiteisėjus, šis reikalavimas objektyviai negalėtų būti išnagrinėtas būtent šioje civilinėje byloje.

28. Pirmiau taip pat buvo nurodyta, kad apeliacine tvarka negali būti kvestionuojami (skundžiami) apeliacinės instancijos teismo priimti sprendimai ar nutartys, todėl tokių apeliantės skundo argumentų teisingumo bei pagrįstumo įvertinimas negalimas ir dėl priimtos Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-200-236/2020, juolab kad nei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. nutartis, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis neužkerta apeliantei kelio kreiptis į teismą dėl, jos manymu, pažeistų teisių gynimo.

29. Apibendrinusi argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos apeliacijos ribas sudaro skundžiamos teismo sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teismo sprendimo dalies, kuria apeliantės ieškinys iš esmės patenkintas, pripažinus jai nuosavybės teisę į ginčo objektu buvusį turtą, šalys neskundė, o absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

30. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos valstybei priteistas 386 Eur žyminis mokestis, kurio mokėjimas jai buvo atidėtas iki sprendimo byloje priėmimo, teigia, kad teismas netinkami įvertino priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Mano, kad šis mokestis turi būti priteistas valstybei iš atsakovės AB SEB banko, nepagrįstai atsisakiusios pasirašyti turto perdavimo aktą.

31. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, CPK 93 straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos ne tik atsižvelgiant į ginčo baigtį (bendrąjį principą), bet ir į priežasties teoriją, teismui nustatant, dėl kurios šalies veiksmų jos atsirado.

32. CPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Sąžiningo teisės aiškinimo metodo svarba matoma ir iš kasacinio teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 99 punktas). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 100 punktas).

33. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad ieškovo poreikį inicijuoti bylą ir, atitinkamai, bylinėjimosi išlaidų tame procese atsiradimą lemia: 1) neteisėti atsakovo veiksmai, nuo kurių ieškovas yra priverstas ginti savo teises; 2) atsakovo pozicija byloje dėl tokių veiksmų teisėtumo ir atitinkamai – ieškinio reikalavimų, susijusių su tokiais veiksmais, pagrįstumo bei nuo šios pozicijos priklausanti proceso trukmė ir patiriamų išlaidų dydis; 3) atsakovo elgesys procese – sąžiningumo, bendradarbiavimo, koncentruotumo ir kitų civilinio proceso principų laikymasis ar nesilaikymas, daręs įtaką proceso trukmei ir išlaidų dydžiui. Pavyzdžiui, jei atsakovas, atlikęs teismo neteisėtu ir ieškovo teises pažeidusiu pripažintą veiksmą, byloje nuosekliai pripažįsta savo veiksmo neteisėtumą ir atitinkamų ieškinio reikalavimų pagrįstumą bei procese veikia taip, kad byla būtų išspręsta kuo greičiau, tai sudaro prielaidas ginčą išspręsti mažesnėmis išlaidomis nei nesutinkant su ieškiniu, veikiant nesilaikant pirmiau nurodytų civilinio proceso principų. Jei proceso dalyvių veiksmai pagal įtaką išlaidų dydžiui byloje buvo skirtingi, yra pagrindas pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį nukrypti nuo to paties straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir išlaidas paskirstyti atitinkamai pagal jas lėmusius faktorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020, 91 punktas).

34. Tokių išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija, kartu įvertinusi ir bylinėjimosi išlaidų atsiradimo prielaidą dėl aplinkybių, susijusių su pačia apeliante, negali sutikti su apeliantės pozicija, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas aptartą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo išimtį ir atsiradusias valstybei bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį) įpareigojęs sumokėti pačią apeliantę, priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą.

35. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė AB SEB bankas 2019 m. sausio 23 d. teikdama atsiliepimą į apeliantės ieškinį nurodė tai, kad ieškiniu siekiamas rezultatas, t. y. lizinguoto turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymas, negalimas, nes apeliantė nėra atlikusi lizingo sutarties 8.1.11 punkte numatytos pareigos padengti turto išlaikymo išlaidas. Atsakovė kartu su atsiliepimu pateikė 2019 m. sausio 14 d. išrašytą sąskaitą, adresuotą apeliantei, kurioje nurodyta 57,79 Eur suma, mokėtina už laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. suteiktas komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas. Pagal Finansinio lizingo sutarties sąlygas, klientas nuosavybės teisę į turtą įgyja tik visiškai sumokėjęs mokėjimų grafike – sąskaitoje nurodytus mokėjimus bei įvykdęs kitas sutartyje numatytas sąlygas (16.1 punktas), o 8.1.11 punkte yra numatytas kliento įsipareigojimas sumokėti už turtui suteiktas komunalines paslaugas priskaičiuotus mokesčius.

36. Priešingai nei dabar savo apeliaciniame skunde teigia apeliantė, jos pačios ir trečiojo asmens UAB ,,Egvisma“ direktorės pasirašytame 2019 m. rugsėjo 26 d. pranešime teismui nurodoma, kad 2019 m. rugsėjo 26 d. banko reikalavimas yra įvykdytas, kartu pateikiant tai patvirtinantį įrodymą – 2019 m. rugsėjo 27 d. mokėjimo nurodymą. Be to, 2019 m. spalio 1 d. raštu aptarą faktinę aplinkybę patvirtino ir atsakovė AB SEB bankas. Vadinasi, pačios apeliantės veiksmai, šios bylos nagrinėjimą inicijavus dar iki tol, kol buvo įvykdyti visi jos sutartiniai įsipareigojimai, t. y. tik po bylos iškėlimo teisme sumokant įsiskolinimą, galiausiai lėmė jai palankaus teismo sprendimo priėmimą. Tuo tarpu atsakovės veiksmų neteisėtumas ar nesąžiningumas nėra konstatuotas nei įsiteisėjusia (neapskųsta) teismo sprendimo dalimi, nei yra įrodytas teikiant apeliacinį skundą.

37. Aiškiai stokoja pagrįstumo ir tokie apeliantės skundo teiginiai, kad atsakovė AB SEB bankas dar nuo 2015 m. birželio 2 d. nepagrįstai vengė pasirašyti turto perdavimo–priėmimo aktą. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), tai ne pirmas inicijuotas ginčas dėl lizinguoto turto perdavimo. Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-738-232/2017 pagal apeliantės ieškinį atsakovei AB SEB bankui, kurioje ji buvo suformulavusi reikalavimą pripažinti, kad jos ir UAB „Egvisma“ 2010 m. gruodžio 31 d. sutarties dėl kreditorinio reikalavimo teisės perleidimo pagrindu, jos teisės ir pareigos perėjo naujai lizingo gavėjai UAB „Egvisma“, taip pat prašė priteisti iš atsakovės 42 097 Eur turtinės žalos ir 33 000 Eur piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu tokį apeliantės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, ex officio (pagal pareigas) pripažino pradinės kreditorės E. G. ir naujosios kreditorės UAB „Edvisma“ 2010 m. gruodžio 31 d. sutartį dėl kreditorinio reikalavimo teisės perleidimo negaliojančia. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-589-196/2018, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismai toje byloje, be kita ko, konstatavo, kad nebuvo gautas AB SEB banko leidimas tokiai sutarčiai sudaryti, o reikalavimo perleidimo sutartis negalėjo būti sudaryta dar ir todėl, kad ieškovė šia sutartimi perleido reikalavimo teisę į atsakovę, kurios pati neturėjo, nes tiek pagal lizingo sutartį, tiek pagal trišalę pirkimo–pardavimo sutartį reikalavimo teisė į 500 000 Lt sumą priklausė iš pradžių UAB „SEB VB lizingas“, o po pastarosios reorganizacijos AB SEB bankui. Reikalavimo teisę perduoti jai patalpas nuosavybės teise ieškovė galėjo įgyti tik sumokėjusi visus mokėjimus pagal lizingo sutartį, tačiau pati ieškovė teismo posėdžio metu pripažino, kad visos skolos nesumokėjo (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. posėdžio, vykusio nuo 10.50 iki 11.22 val., garso įrašas nuo 6 iki 7 min.).

38. Iš nagrinėjamoje byloje esančių apeliantės kartu su ieškiniu pateiktų pretenzijų, taip pat iš atsakovės AB SEB banko jai siųstų atsakymų (pvz. 2016 m. gruodžio 16 d. atsakymas į pretenziją) taip pat nustatyta, kad visų pirma apeliantė reikalavo turtą perduoti ne jai, o trečiajam asmeniui UAB ,,Egvisma“, antra, bankas ne kartą jai nurodė, kad dėl jos inicijuoto civilinės bylos Nr. 2-738-232/2017, vykstant ginčui dėl turto, toks aktas negali būti pasirašomas. Taigi, ir tokios nustatytos faktinės aplinkybės akivaizdžiai paneigia apeliantės skundo argumentus, kad išimtinai dėl atsakovės kaltės užtruko turto perdavimo akto pasirašymas, taip pat leidžia nesutikti su jos pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju bylos iniciavimo kaštai (žyminio mokesčio už paduotą ieškinį sumokėjimas) turėtų tekti atsakovei.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes, sprendžia, kad apeliantei palankaus teismo sprendimo priėmimui lemiamą ir esminę reikšmę turėjo tik nuo jos pačios valios priklausę veiksmai. Kitaip tariant, pačios apeliantės elgesys, iš pradžių ignoruojant banko jai teikiamą informaciją dėl sutarties vykdymo, bet inicijuojant teisminį ginčą lėmė ne tik užsitęsusią turto perdavimo procedūrą, bet bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, kurių ji galėjo išvengti. Labiau tikėtina, kad jeigu apeliantė būtų sumokėjusi atsakovės nurodytą įsiskolinimą iki nagrinėjamos bylos iniciavimo, tokių išlaidų ji nebūtų patyrusi.

40. Šiame kontekste pažymėtina dar ir tai, kad iš apeliantės valstybei priteista tik nedidelė dalis už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio, Vilniaus apygardos teismui 2018 m. spalio 23 d. nutartimi atleidus apeliantę nuo 2 187 Eur žyminio mokesčio sumokėjimo.

41. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas dalį žyminio mokesčio valstybei, nuo kurio apeliantė nebuvo atleista, iš apeliantės šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl skundžiama teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

42. Byloje dalyvaujantys asmenys įrodymų apie jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, susijusias su jiems suteikta teisine pagalba, nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

43. Apeliantė, teikdama apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo prašė atleisti ją nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo. Viena vertus, teismas, priimdamas apeliacinio skundo dalį dėl tos teismo sprendimo dalies, kuria iš apeliantės priteisti bylinėjimosi išlaidas, motyvų, susijusių su žyminio mokesčio mokėjimu / nemokėjimu nenurodė.

44. Kita vertus, CPK 321 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai apeliaciniu skundu skundžiama tik teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ar kitų teismo sprendimu išspręstų procesinių klausimų, toks apeliacinis skundas nagrinėjamas mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Kadangi, kaip yra konstatuota pirmiau, apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyku buvo būtent bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, žyminis mokestis už tokį skundą neturėjo būti mokamas. Taigi žyminio mokesčio priteisimo klausimas šiuo atveju nėra aktualus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.