Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. S. ir G. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-183-544/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Scandagra“ G. S. vardu pareikštą netiesioginį ieškinį atsakovei R. S. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

22. Bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, viena vertus, atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas, atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan.

23. Kita vertus, CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Nors apeliantė naujus įrodymus ir pateikė pavėluotai, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys su naujai teikiamais įrodymais yra susipažinę (ieškovė atsiliepime į apeliacinius skundus yra pateikusi atsikirtimus dėl apeliantės pateiktų įrodymų), teikiami nauji įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla, gali būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl nuosavybės teisės į UAB „Onela“ akcijas nustatymo, neužvilkins bylos nagrinėjimo, ir siekdamas teisingai išspręsti bylą, minėtus naujus įrodymus priima. Taip pat priimami ir ieškovės pateikti atsakovų banko sąskaitų išrašai, nes jie taip pat gali turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl UAB „Onela“ veiklos finansavimo, jais siekiama atsikirsti į apeliantės naujai teikiamus įrodymus (kuriuos teismas priima), be to, atsakovai neabejotinai yra susipažinę su piniginių lėšų judėjimu jų banko sąskaitose, todėl juose esanti informacija apeliantams nėra siurprizinė.

24. Ieškovės atstovas 2022 m. kovo 28 d. į bylą pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių klausimo išsprendimo galutiniame sprendime, kuriame prašė pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

25. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, 2022 m. kovo 1 d. nutartimi procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2022 m. kovo 29 d., t. y. ieškovės atstovo prašymas buvo pateiktas po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, teismui jau išėjus į pasitarimų kambarį, kai jokie procesiniai veiksmai byloje, išskyrus procesinio sprendimo priėmimą, nėra atliekami. Atsižvelgdama į prašymo pateikimo laiką, teisėjų kolegija atsisako jį priimti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui.

Dėl ginčo esmės

26. Abu apeliantai skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino 2014 m. rugsėjo 25 d. Sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį ir 2014 m. spalio 1 d. Vedybų (povedybinę) sutartį. Pasak apeliantų, teismas neatliko teksto lingvistinės analizės ir atitinkamai netaikė lingvistinio aiškinimo metodo, neatsižvelgė į sutarties esmę, jos sudarymo tikslą bei aplinkybes, šalių elgesį po sutarties sudarymo, nesivadovavo logikos dėsniais. Taikant loginį ir lingvistinį Povedybinės sutarties formuluotės aiškinimą, tik bendrosios jungtinės nuosavybės turtas gali likti bendrosios jungtinės nuosavybės turtu, todėl akivaizdu, kad po Povedybinės sutarties sudarymo, sutuoktinių turto teisinis režimas nepasikeitė, bet liko toks pats, t. y. turtas, kuris iki sutarties sudarymo buvo bendrosios jungtinės nuosavybės turtu, tokiu ir liko, tačiau tas turtas, kuris iki sutarties sudarymo buvo asmeninės nuosavybės turtas, bendrosios jungtinės nuosavybės turtu netapo. Atsakovai teigia Turto pasidalijimo sutartimi pasidaliję ne visą turtą, buvusį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe liko nekilnojamasis turtas, kurio teisinis režimas nebuvo pakeistas ir kuriam Povedybinės sutarties 3.2 punktu buvo paliktas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas. Su tokiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

27. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia sutarties šalims teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Šalių teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi joms įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Tačiau šalių teisė nustatyti sutarties turinį nėra absoliuti, ją šalys turi įgyvendinti, nepažeisdamos imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų, įstatymas įpareigoja kiekvieną sutartinių santykių turinčią šalį elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis). Taigi, šalys, sudarydamos sutartį, gali laisvai tartis dėl sąlygų ir jų vykdymo, tačiau turi laikytis prieš tai išdėstytų reikalavimų.

28. Sutarčių aiškinimo taisyklės numatytos CK 6.193 straipsnyje ir išplėtotos nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje. Visų pirma, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013).

29. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2014 m. spalio 1 d. atsakovai G. S. ir R. S. sudarė Vedybų (Povedybinę) sutartį, kurioje nustatė teisinį režimą jų turimam turtui: visas turtas, įgytas kiekvieno sutuoktinio iki santuokos sudarymo (iki (duomenys neskelbtini)), lieka kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe (3.1 punktas); bet koks kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, įgytas po santuokos sudarymo iki Povedybinės sutarties sudarymo (nuo (duomenys neskelbtini) iki 2014 m. spalio 1 d.), lieka bendrąja sutuoktinių jungtine nuosavybe; turtas, įgytas po Povedybinės sutarties sudarymo (po 2014 m. spalio 1 d.) yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė (3.2 punktas). Taigi, iš minėtų sutarties 3.1 ir 3.2 punktų turinio galima spręsti, kad Povedybine sutartimi nustatomas viso sutuoktinių turto teisinis režimas priklauso tik nuo to, kada jie įgijo turtą – iki santuokos sudarymo ar po jo; iki Povedybinės sutarties sudarymo, ar po jo.

30. Aiškinant atsakovų sudarytą Povedybinę sutartį, akivaizdu, kad kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe lieka turtas, įgytas iki santuokos sudarymo, taip pat turtas, įgytas po šios sutarties sudarymo, tuo tarpu bendrąja sutuoktinių nuosavybe yra laikomas bet koks kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, įgytas po santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo. Net ir esant 2014 m. rugsėjo 25 d. sudarytai Sutuoktinių turto pasidalijimo sutarčiai, kurioje nustatyta, kad atsakovei R. S. asmeninės nuosavybės teise atitenka: žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti statiniai, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kiti statiniai, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); automobilis VW Touareg, ratinis traktorius John Deere 6920, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); ratinis traktorius Kirovec K-701, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); srutvežis RŽT-16, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); skutikas SIMBA (2 vnt.); UAB „Onela“ 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, negalima sutikti su apeliantės argumentu, jog minėta Turto pasidalijimo sutartimi atsakovams pasidalijus ne visą turtą, buvusį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe liko tik nekilnojamasis turtas, kurio teisinis režimas nebuvo pakeistas ir kuriam Povedybinės sutarties 3.2 punktu buvo paliktas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas. Šį atsakovės argumentą paneigia pačios Povedybinės sutarties 3.3 punktas, kuriame nurodyta, jog sutartyje numatytas sutuoktinių turto teisinis režimas taikomas bet kokiam sutuoktinių turtui, t. y. nekilnojamiesiems, kilnojamiesiems daiktams, piniginėms lėšoms, vertybiniams popieriams bei bet kokiam kitam turtui. Atkreiptinas dėmesys, kad aiškinant Povedybinę sutartį taip kaip to pageidauja apeliantai, būtų iškreiptas minėtos sutarties turinys, nes Povedybinėje sutartyje apeliantai jokių išimčių turtui, pasidalintam Turto pasidalijimo sutartyje, nenumatė, Povedybinėje sutartyje nėra išskirtas joks turtas, kuriam Povedybinės sutarties nuostatos netaikomos, nors, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, CK 3.83 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutuoktiniai, sudarydami vedybų sutartį, turi teisę savo nuožiūra nustatyti savo turto teisinį režimą, todėl minėtoje sutartyje norėdami išskirti jau pasidalintą turtą, tokia galimybe ir turėjo pasinaudoti bei įtraukti sąlygą, kad bendrąja jungtine nuosavybe nelaikomas turtas, kuris buvo pripažintas asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybe pagal Turto pasidalijimo sutartį. Tačiau išlyga Povedybinėje sutartyje nėra padaryta. Tuo atveju, jeigu būtų siekiama išvengti Povedybinės sutarties nuostatų taikymo kokiam nors konkrečiam atsakovų turtui, pasidalintam Turto pasidalijimo sutartimi, tai reikėjo tiesiogiai ir aiškiai nurodyti Povedybinės sutarties nuostatose. Šiuo atveju Povedybinės sutarties nuostatų lingvistinė išraiška leidžia pagrįstai teigti, kad apeliaciniuose skunduose pateikiamas Povedybinės sutarties aiškinimas neturi jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, po 2014 m. spalio 1 d. Povedybinės sutarties sudarymo Turto pasidalijimo sutarties 2.1.1–2.1.10 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą ir 2.1.16 punkte nurodytas 100 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Onela“ akcijų pripažino bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes jie buvo įgyti po santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) ir iki Povedybinės sutarties sudarymo (2014 m. spalio 1 d.): 2.1.1 punkte nurodytas turtas įgytas 2013 m. lapkričio 28 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu; 2.1.2–2.1.9 punktuose nurodytas turtas įgytas 2014 m. birželio 12 d. turto pardavimo iš varžytinių akto pagrindu; 2.1.10 punkte nurodytas turtas įgytas 2013 m. rugsėjo 20 d. pirkimo pardavimo sutarties pagrindu; 2.1.16 punkte nurodytos 100 vnt. UAB „Onela“ akcijų įgytos 2014 m. rugsėjo 25 d.

31. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad fizinio asmens bankroto byloje nustatyti šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai. Pasak atsakovo, povedybinė sutartis bankroto byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis, nes ji buvo sudaryta daugiau nei prieš trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo priėmimo.

32. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-421/2018, 16 punktas).

33. Vadinasi, aptartas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika sudaro pagrindą konstatuoti, kad pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai abiejose bylose dalyvauja tie patys asmenys ir faktai toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose.

34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu dėl pirmiau išnagrinėtoje apelianto bankroto byloje konstatuotų aplinkybių prejudicialumo nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje dalyvavo tie patys asmenys (tiek ieškovė, tiek abu atsakovai) ir buvo sprendžiamas klausimas dėl apelianto asmeninės ir jungtinės nuosavybės teise valdomo turto t. y. įrodinėjimo dalyką sudarė G. S., kaip norinčio bankrutuoti fizinio asmens, viso turto sudėties nustatymo klausimas. Taigi, tiek išnagrinėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiami tapatūs klausimai dėl apelianto turto. Kadangi Panevėžio apylinkės teismas, spręsdamas atsakovo G. S. bankroto bylos iškėlimo klausimą, jau anksčiau konstatavo, kad Turto pasidalinimo sutartimi padalintas turtas sudarius Povedybinę sutartį liko bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, šią aplinkybę nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip į turinčią prejudicinę reikšmę, kurios nereikia iš naujo įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

35. Nagrinėjamu atveju taip pat reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad aiškinant sutartį svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; kt.).

36. 2020 m. birželio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020, teismas pasisakė, kad 2014 m. spalio 1 d. buvo sudaryta vedybų (povedybinė) sutartis, kuria pareiškėjas ir jo sutuoktinė R. S. nustatė, jog visas turtas, įgytas po santuokos sudarymo iki šios sutarties sudarymo, lieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kas iš esmės reiškia, jog sutartimi padalintas turtas, tame tarpe ir UAB „Onela“, įregistruotos 2014 m. gegužės 26 d., vertybiniai popieriai, liko bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o turtas, įgytas pareiškėjo ar sutuoktinės, po šios sutarties sudarymo, liko asmenine to asmens nuosavybe. Taigi, minėtoje byloje buvo konstatuota, kad ginčo objektu esantis turtas priklauso atsakovams G. S. ir R. S. kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors prieš tai turtas ir buvo padalintas Turto pasidalijimo sutartimi ir registruotas kaip atsakovės R. S. asmeninė nuosavybė. Apeliantės nurodomas argumentas, kad pati ieškovė atsakovo bankroto byloje dar 2020 m. laikė, kad UAB „Onela“, kuri pagal Turto pasidalijimo sutartį atiteko atsakovei, jai priklausė asmeninės nuosavybės teise, todėl ieškovė turėjo laikyti, jog ir kitas Turto pasidalijimo sutartyje atsakovei atitekęs turtas priklausė jai asmeninės nuosavybės teise, neturi reikšmės sprendžiant šalių ginčą, nes, kaip jau minėta, apelianto bankroto byloje buvo nustatyta, kad UAB „Onela“ akcijos (100 vnt.) ir kitas turtas, įgytas po santuokos sudarymo iki Povedybinės sutarties sudarymo, turi būti laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl esant konstatuotiems minėtiems prejudiciniams faktams nebėra svarbu, kokios pozicijos laikėsi ieškovė nagrinėjant apelianto nemokumo bylą.

37. Pažymėtina, kad G. S. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų civilinėje byloje Nr. 2FB-346-223/2020 savo 2019 m. spalio 22 d. pareiškime dėl bankroto bylos jam iškėlimo, t. y. po 2014 m. spalio 1 d. Povedybinės sutarties sudarymo, nurodė, kad pagal viešųjų registrų duomenis jam nuosavybės teise, be kito turto, priklauso srutvežis RZT-16 valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (pagal Turto pasidalijimo sutarties 2.1.14 punktą turėjo būti asmeninė R. S. nuosavybė), ratinis traktorius Kirovec valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (pagal Turto pasidalijimo sutarties 2.1.13 punktą turėjo būti asmeninė R. S. nuosavybė), ratinis traktorius John Deere, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (pagal Turto pasidalijimo sutarties 2.1.12 punktą turėjo būti R. S. asmeninė nuosavybė), tam neprieštaravo ir atsakovė G. S., kuri dalyvavo byloje. Tokios faktinės aplinkybės ir atsakovo G. S. veiksmai patvirtina, kad atsakovas G. S. ir po Povedybinės sutarties sudarymo toliau valdė ir naudojo kaip savo minėtą turtą, kuris Turto pasidalijimo sutartimi turėjo atitekti atsakovei R. S. kaip asmeninė nuosavybė. Ir nors, apeliantės teigimu, įstatymas nedraudžia sutuoktiniams naudotis jų asmenine nuosavybe ir toks naudojimasis negali pakeisti Turto pasidalijimo sutartyje sutuoktinių nustatyto turto teisinio režimo, tačiau tas faktas, kad apeliantas ne tik faktiškai naudojosi nurodomu turtu, tačiau ir nemokumo byloje nurodė, jog jam nuosavybės teise priklauso apeliantei asmenine nuosavybės teise pagal Turto pasidalijimo sutartį priskirtas turtas, patvirtina būtent skundžiamame sprendime išdėstytą Povedybinės sutarties 3.2 punkto aiškinimą, kad po Povedybinės sutarties sudarymo turtas ir toliau buvo de facto valdomas bei naudojamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi, atsakovai ir savo veiksmais po Povedybinės sutarties sudarymo patvirtino būtent tokį sutarties sąlygų turinį, kaip jas aiškino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.

38. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010, 2010 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2010 nurodydamas, kad nepriklausomai nuo to, jog daliai Turto pasidalijimo sutartimi atsakovei atitekusio turto yra likusi formali registracija atsakovo vardu, tai nereiškia, jog faktiškai turtas ir liko atsakovo nuosavybe.

39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sudarytos Turto pasidalijimo sutarties pagrindu 2014 m. rugsėjo 30 d. ir 2014 m. spalio 1 d. atitinkamas turtas VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre buvo perregistruotas kaip asmeninė R. S. nuosavybė (Ieškinio priedai Nr. 2; 3; 6), pats apeliantas triplike nurodė, kad žemės sklypai buvo perregistruoti R. S. vardu todėl, kad ji, valdydama žemės sklypus asmeninės nuosavybės teise, savo vardu galėjo gauti iš valstybės išmokas. Šios ir aukščiau paminėtos (35 punktas) aplinkybės rodo, kad G. S. net ir po Povedybinės sutarties sudarymo ginčo turtą toliau valdė ir naudojo kaip jo bendraturtis, o formalus sklypų įregistravimas atsakovės vardu buvo skirtas tik valstybės skiriamoms išmokoms už žemę gauti. Tai paaiškina, kodėl šalys pirmiausia pasidalino turtą ir nustatė jo teisinį režimą bei įregistravo šį režimą nekilnojamojo turto registre, o po to sudarė Povedybinę sutartį, kuria iš esmės atkūrė įstatyme nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, egzistavusį iki Turto pasidalijimo sutarties sudarymo.

40. Apeliantė nurodo, kad Turto pasidalijimo sutartimi atsakovei nuosavybės teise atiteko 100 vnt. (ne 550 vnt.) UAB „Onela“ akcijų. Pasak apeliantės, papildomai teismui atsakovės teikiami dokumentai įrodo, kad UAB „Onela“ vienintelės akcininkės (atsakovės) 2015 m. gruodžio 5 d. sprendimu buvo padidintas įmonės įstatinis kapitalas asmeniniu atsakovės įnašu išleidžiant papildomą 450 vnt. akcijų kiekį.

41. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinius skundus pateikė apeliantės banko sąskaitos išrašus, iš kurių matyti, kad 2015 m. lapkričio 30 d. apeliantas pervedė į apeliantės sąskaitą 5 000 Eur, kurie tą pačią dieną apeliantės buvo pervesti UAB „Onela“ kaip akcininko įnašas, 2015 m. gruodžio 2 d. apeliantas pervedė apeliantei 2 700 Eur, kurie tą pačią dieną pervesti UAB „Onela“ kaip įnašas, 2015 m. gruodžio 8 d. apeliantas į apeliantės sąskaitą pervedė 1 500 Eur, o apeliantė 2015 m. gruodžio 9 d. 1 000 Eur pervedė UAB „Onela“, 2015 m. gruodžio 11 d. ir 14 d. apeliantas pervedė apeliantei atitinkamai 2 500 Eur ir 2 000 Eur, o apeliantė 2015 m. gruodžio 14 d. ir 16 d. atitinkamai 3 804 Eur ir 528 Eur pervedė UAB „Onela“ kaip akcininko įnašą. Taip pat iš minėto apeliantės banko sąskaitos išrašo matyti, kad apeliantas ir anksčiau yra pervedęs apeliantei piniginių lėšų, kurios netrukus buvo pervedamos UAB „Onela“ (2015 m. birželio 30 d. apeliantas pervedė apeliantei 2 000 Eur, o apeliantė 2015 m. liepos 1 – 2 d. pervedė UAB „Onela“ po 1 000 Eur, 2015 m. rugsėjo 20 d. apeliantas pervedė apeliantei 1 000 Eur, kuriuos ji kitą dieną pervedė UAB „Onela“, 2015 m. rugsėjo 24 d. apeliantas pervedė į apeliantės sąskaitą 2 000 Eur, o 2015 m. rugsėjo 25 d. apeliantė šią sumą pervedė UAB „Onela“, 2015 m. spalio 7 d. apeliantas pervedė apeliantei 3 500 Eur, tą pačią dieną ši suma apeliantės buvo pervesta UAB „Onela“ ir kt.). Šios aplinkybės rodo, kad net ir po Povedybinės sutarties sudarymo apeliantas finansavo UAB „Onela“ veiklą, o apeliantė ne asmeninėmis, bet būtent iš jo gautomis lėšomis padidino UAB „Onela“ įstatinio kapitalo dydį, taigi, apeliantas ir po Povedybinės sutarties sudarymo minėtą bendrovę taip pat laikė savo nuosavybe, nes priešingu atveju nebūtų galima paaiškinti, kodėl apeliantas skyrė dideles sumas UAB „Onela“ bendrovės veiklai finansuoti, jeigu bendrovės akcijos po Povedybinės sutarties sudarymo buvo asmeninė R. S. nuosavybė. UAB „Onela“ įstatinis kapitalas buvo padidintas apelianto lėšomis, pervestomis iš atsakovės banko sąskaitos, nes atsakovė įstatinio kapitalo didinimui apmokėti panaudojo iš atsakovo gautas pinigines lėšas. Minėtos faktinės aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad apeliantui finansavus UAB „Onela“, kurios vienintelė akcininkė yra apeliantė, įstatinio kapitalo didinimą, apeliantai taip paneigė Povedybine sutartimi nustatytą turto teisinį režimą, t. y. kad po Povedybinės sutarties sudarymo įgytas turtas yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ir 450 vnt. UAB „Onela“ akcijų pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

42. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016), nes nenagrinėjęs ir nepripažinęs 2014 m. rugsėjo 25 d. Turto pasidalijimo sutarties (ar jos dalies) negaliojančia, konstatavo, kad po 2014 m. spalio 1 d. Povedybinės sutarties sudarymo, asmeninės nuosavybės teise atsakovei priklausantis turtas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

43. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl Povedybinės sutarties nuostatų aiškinimo, bet ne tai, ar Turto pasidalijimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia. Teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad sudarius Povedybinę sutartį buvo pakeistas tam tikro atsakovų turto teisinis režimas ir po Povedybinės sutarties sudarymo toks turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taigi, išnagrinėtos bylos ginčo dalykas buvo susijęs išimtinai su sutarties nuostatų aiškinimu ir to nulemtu ginčo objektu esančio turto teisinio statuso vertinimu. Dėl to nebuvo poreikio spręsti Turto pasidalijimo sutarties (ar jos dalies) negaliojimo klausimo.

44. Apeliantų teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos netiesioginiam ieškiniui pareikšti, nes skolininko turtinė teisė, kurios ji neįgyvendina, nėra neabejotina, galiojanti ir vykdytina. Atsakovai laikosi pozicijos, kad įrodė, jog Povedybine sutartimi anksčiau Turto pasidalijimo sutartimi pasidalintam sutuoktinių turtui, kuris tapo asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybe, nebuvo suteiktas bendro sutuoktinių turto teisinis režimas, todėl skolininko (atsakovo) turtinė teisė į atsakovę nėra nei neabejotina, nei galiojanti, nei vykdytina.

45. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad netiesioginio ieškinio instituto tikslas – apsaugoti kreditorių nuo nesąžiningo skolininko veiksmų tais atvejais, kai skolininkas nesuinteresuotas savo subjektinės teisės įgyvendinimu dėl to, kad kreditorius į prisiteistą turtą nukreips savo reikalavimų patenkinimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2015). Taigi, netiesioginis ieškinys gali būti pareikštas, norint pripažinti skolininko nuosavybės teisę į konkretų turtą, kuris yra registruotas ne skolininko vardu. Tai iš esmės yra vienintelis būdas skolininko kreditoriui apginti savo pažeistas teises, kai skolininkas nesąžiningai tam tikro turto neįregistruoja savo vardu ir taip padaro priverstinį skolos išieškojimą iš tokio turto objektyviai neįmanomą. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės skolininkas G. S. turi turtinę teisę – nuosavybės teisę į ginčo objektu esantį turtą, kurios sąmoningai neįgyvendina ir tokiu būdu pažeidžia savo kreditorių teises. Minėta skolininko G. S. turtinė teisė – nuosavybės teisė į ginčo objektu esantį turtą, yra neabejotina, galiojanti ir įgyvendintina, t. y. atsakovas, atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus argumentus dėl turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, turi teisę reikalauti, kad R. S. perregistruotų ginčo objektu esantį turtą kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, tačiau to sąmoningai nedaro, taip siekiant apriboti skolininko G. S. kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į turtą.

46. Apeliantė skunde nurodo ir tai, kad teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų (notarės) teisių ir pareigų, nes atsakovė dėl notarės atlikto veiksmo (sutarties, kurioje buvo išreikšta ir patvirtinta atsakovės valia) ginčijamu teismo sprendimu neteko asmeninio turto ir įgijo teisinį pagrindą reikšti notarei regresinį ieškinį dėl turto netekimo ir nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo pripažinti šį apeliantės argumentą pagrįstu.

47. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių turinį, konstatuotina, jog teismas, analizuodamas bylos duomenis ir darydamas išvadas dėl ginčo esmės, nenusprendė dėl Povedybinę sutartį tvirtinusios notarės teisių ir pareigų, nepadarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su Povedybinės sutarties ar Turto pasidalijimo sutarties sudarymu bei (ne)galiojimu, ir nebuvo keliami jokie klausimai dėl notarės, kuri patvirtino atitinkamus sandorius, atliktų veiksmų turinio ar tokių atliktų veiksmų teisėtumo. Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas išimtinai tik sudarytų sutarčių aiškinimo klausimas. Teismo sprendimu nėra modifikuota notarės teisinė padėtis, CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme nėra nuspręsta dėl šio asmens materialiųjų teisių ir pareigų, vadinasi, neegzistuoja apeliantės apeliaciniame skunde nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

48. Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas neturi pareigos analizuoti kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, jeigu tie argumentai nelemia kitokio sprendimo priėmimo, bet gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

49. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė esminius argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo aktualias kilusiam ginčui faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė tiek civilinio proceso, tiek materialines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ir keisti apeliacinių skundų argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, o Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

50. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovų apeliaciniai skundai netenkinami, todėl ieškovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Ieškovė pateikė 2 722,50 Eur išlaidas patvirtinančius įrodymus. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

51. Iš ieškovės pateiktos 2022 m. vasario 25 d. Teisinių paslaugų suteikimo ir apmokėjimo pažymos matyti, kad ieškovė prašo priteisti teisines išlaidas ir už Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarčių analizę. Apeliacinės instancijos teismas minėtas išlaidas laiko nepagrįstomis, nes apeliacine tvarka ieškovė neginčijo minėtų nutarčių pagrįstumo, jos nebuvo apeliacijos objektu ir pagal atsakovų apeliacinius skundus. Kitos ieškovės patirtos išlaidos (2 662 Eur) už atsiliepimą į du apeliacinius skundus neviršija nurodytose Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistinos iš apeliantų lygiomis dalimis.

52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Panevėžio apygardos teismas 2021 m. gegužės 26 d. nutartimis atidėjo apeliantei 735 Eur, o apeliantui 1 035 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą už paduotus apeliacinius skundus iki apeliacinės instancijos sprendimo (nutarties) priėmimo, todėl, apeliantų apeliacinius skundus atmetus, valstybei iš apeliantės priteisiamas 735 Eur, o iš apelianto – 1 035 Eur žyminis mokestis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Scandagra“ (juridinio asmens kodas 300539043) iš atsakovų G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1 331 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo G. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 1 035 Eur Eur (vieną tūkstantį trisdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą.

Priteisti iš atsakovės R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 735 Eur (septynis šimtus trisdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą.

Atsisakyti priimti ieškovės atstovo 2022 m. kovo 28 d. pateiktą prašymą.