- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-1337-232/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41994-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Liuda Uckienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Ieškovas
- B. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. V. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybė, atstovaujama VĮ Turto banko.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas B. V. (toliau – ir ieškovas) prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovė) 35 863,67 Eur turėtų išlaidų, susijusių su kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – kūrybinės dirbtuvės arba ginčo patalpos), įrengimu, ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 1989 12 04 gavo leidimą negyvenamose patalpose įrengti kūrybines dirbtuves pagal 1989 11 27 projektą. Patalpos prieš statybos darbų pradžią buvo užverstos įkritusiais perdengimais, stogo konstrukcijos elementais, statybinėmis šiukšlėmis. Kūrybinių dirbtuvių patalpos buvo naujai suformuotos statybos būdu: atkastos nuo statybos laužo, sustiprinti ir hidroizoliuoti suskilę pamatai, naujai sumontuoti perdengimai, suinkaruotos lauko sienos, įvesti inžineriniai tinklai. Statybos darbai ūkio būdu buvo vykdomi apie 9 metus. Dirbtuvės priduotos eksploatacijai 1999 06 15 perdavimo aktu, tačiau teisinė registracija VĮ Registrų centre atlikta nebuvo. 2008 m. VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti daiktines teises į minėtas patalpas, motyvuodamas tuo, kad nepateikti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į šias patalpas. 2008 07 03 Vilniaus miesto savivaldybės administracija informavo, kad šios patalpos nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei nepriklauso. 2008 06 19 VĮ Valstybės turto fondas informavo, kad ginčo patalpų VĮ Valstybės turto fondas patikėjimo teise nevaldo. Ieškovas pakartotinai kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl šių patalpų teisinės registracijos, tačiau VĮ Registrų centras 2008 07 14 sprendimu atsisakė įregistruoti daiktines teises į patalpas. Paaiškino, kad bandė įteisinti patalpas teismo keliu. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 06 11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1717-391/2010 tenkino ieškovo pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovas įgijo nuosavybės teises į patalpas pagal įgyjamąją senatį, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2011 02 05 sprendimu panaikino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 06 11 sprendimą, o ieškovo pareiškimą atmetė. Teismas pripažino, kad ieškovas teisėtai pastatė kūrybines dirbtuves, kad turi teisę į išlaidų atlyginimą CK 6.501 straipsnio 1 dalies pagrindu.
3. Paaiškino, kad dėl savo teisinio neišprusimo minėtų patalpų neįsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą, kadangi pagrįstai tikėjosi, kad jos ir taip liks jo nuosavybėje, todėl fiskalinių dokumentų dėl statybinių medžiagų panaudojimo bei statybos darbų atlikimo neišsaugojo. Nurodė, kad pagal E. D. sudarytą lokalinę sąmatą darbų ir išlaidų, susijusių su kūrybinėmis dirbtuvėmis kaina sudaro 35 863,67 Eur.
Atsiliepimas
4. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – atsakovė) atsiliepimu prašė taikyti ieškinio senatį, netenkinus prašymo, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Nurodė, kad ieškovas neįrodė atsakovės pareigos atlyginti galimai patirtas išlaidas, įrengiant dirbtuves, taip pat neįrodė prašomų priteisti išlaidų dydžio. Paaiškino, kad tarp ieškovo ir atsakovės nėra ir nebuvo susiklostę dirbtuvių nuomos ar panaudos santykių, todėl ieškovas nėra dirbtuvių nuomininkas ir nevaldo jų panaudos pagrindais. Byloje pateiktas 1989 12 04 leidimas įrengti kūrybines dirbtuves negyvenamojoje patalpoje tik parodo, kad ieškovas buvo gavęs leidimą kūrybinėms dirbtuvėms įrengti, tačiau nėra jokių duomenų, jog tarp leidimą išdavusios institucijos ir ieškovo buvo sudaryta ginčo patalpų nuomos ar panaudos sutartis. Teigė, kad ieškovas atsakovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis naudojasi be jokio teisinio pagrindo ir neatlygintinai. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog tarp institucijos, davusios sutikimą įrengti kūrybines dirbtuves, ir ieškovo buvo aptartas jų įrengimo išlaidų atlyginimo klausimas.
6. Nurodė, kad kūrybinės dirbtuvės iš valstybės nuosavybės buvo perduotos atsakovės nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo iš atsakovės reikalauti atlyginti ieškovo galimai patirtas išlaidas, kadangi nei leidimas įrengti kūrybines dirbtuves, nei leidimas statyti nėra daiktinė teisė ir valstybei perduodant ginčo patalpas, jokios pareigos atsakovei negalėjo būti perduotos.
7. Pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, kokios būklės buvo ginčo patalpos iki atliekant dirbtuvių įrengimo darbus, taip pat nėra duomenų, kaip ginčo patalpos atrodė įrengus kūrybines dirbtuves. Teismai turi nustatyti, dėl kokių atliktų statybos-remonto darbų ir kaip realiai pagerintas nuomojamas objektas, atskirti, kurie darbai pagerino patalpas, o kurie buvo vykdyti dėl to, kad nuomininkas siekė pritaikyti patalpas savo veiklai. Pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje daikto pagerinimu taip pat nelaikomas daikto pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams. Vertinant projekto sprendinius, atlikti darbai (pertvarų išgriovimas, durų panaikinimas, patalpų laiptais sujungimas su ieškovo butu) negali būti traktuojami kaip pagerinimas, kadangi ieškovas šias negyvenamąsias patalpas pritaikė savo asmeniniams poreikiams ir iki šiol jomis naudojasi. Teigė, kad kūrybinės dirbtuvės naudojamos ne pagal paskirtį, jose įrengtas gyvenamasis kambarys.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovės 11 835,61 Eur daikto pagerinimo išlaidų ir 363 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė.
9. Teismas nustatė, kad tuometinio Vilniaus miesto Lenino rajono vyriausiojo architekto 1989 12 04 leidimu ieškovui leista įrengti kūrybines dirbtuves negyvenamoje patalpoje. 1999 06 15 aktu dėl individualaus statinio priėmimo naudoti aktu, konstatuota, kad statiniai atitinka nustatytus reikalavimus ir priimami naudoti. Vilniaus apygardos teismo 2011 07 08 sprendimu buvo atmestas 2009 07 09 ieškovo pareiškimas dėl nuosavybės teisės į ginčo patalpas įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Ginčo patalpos – kūrybinės dirbtuvės nuosavybės teise priklauso atsakovei. Teismas taip pat rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 01 23 sprendimu, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl atsakovo įpareigojimo sudaryti su ieškovu pirkimo-pardavimo sutartį, kuris įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2019 01 15 nutartimi palikus jį nepakeistą, nustatytais prejudiciniais faktais. Nurodytose bylose buvo konstatuota, kad: 1) ieškovui ginčo patalpos, priklausiusios valstybei, buvo perduotos teisėtai; 2) ginčo patalpos buvo perduotos ieškovui panaudos pagrindais; 3) atsakovei įgijus nuosavybės teises į ginčo patalpas 2012 11 16 akto pagrindu, jai kartu perėjo ir pareigos, išplaukiančios iš tarp valstybės ir ieškovo susiklosčiusių panaudos teisinių santykių.
10. Teismas nustatė, kad pagal statybos leidimą atlikti darbai ginčo patalpose buvo priduoti ir priimti naudojimui 1999 06 15. Padarė išvadą, kad valstybės turto panaudos teisiniai santykiai susiklostė ir ieškovo kaip panaudos gavėjo teisė reikalauti naudojamo turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 06 19.
11. Iš ieškovo paaiškinimų bei liudytojų K. G. ir Ž. K. parodymų, kurių neginčijo atsakovė, teismas sprendė, kad ginčo negyvenamas patalpas perdavus ieškovui, jos buvo itin prastos būklės, be langų ir durų. Buvo tvirtinami pamatai, betonuojamos grindys, remontuojamos sienos, langų angos, keisti langai, durys, įrengti laiptai, nutiesti vamzdynai, elektros instaliacija. Dėl ieškovo atliktų statybos darbų neabejotinai pagerėjo ginčo patalpų techninės savybės, daiktas tapo vertingesnis, naudingesnis, buvo pagerintas.
12. Teismas nustatė, kad statybos darbus ieškovas vykdė ūkio būdu. Atsižvelgiant į tai, kad statybos darbai vyko 1990-1999 metais, taip pat į tai, kad ieškovas sąžiningai klysdamas manė, jog ginčo patalpas jis valdo kaip savo nuosavybę, padarė išvadą, kad reikalavimas, jog asmuo kauptų ir išsaugotų mokėjimo dokumentus, jeigu tokie apskritai buvo sudaryti, neatitiktų protingumo principo. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, jog sąmatoje nurodyti darbai yra patalpų pritaikymas ieškovo asmeniniams poreikiams, nes visi sąmatoje nurodyti darbai, įskaitant patalpų vidaus apdailos darbus, vamzdynų, elektros prietaisų ir kt., yra būtini kiekvienai naudojamai patalpai, be to, negali būti atskiriami be žalos ginčo daiktui.
13. Teismo vertinimu, turi būti vadovaujamasi 1999 06 15 akte dėl individualaus statinio priėmimo naudoti nurodytais techniniais ekonominiais rodikliais (6 punktas), jog faktiškai patalpa įrengta už 40 866 Lt (11 835,61 Eur). Nurodė, kad atsakovei įgijus nuosavybės teises į ginčo patalpas 2012 11 16 akto pagrindu, jai kartu perėjo ir pareigos, išplaukiančios iš tarp valstybės ir ieškovo susiklosčiusių panaudos teisinių santykių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys buvo patenkintas iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
15. Nurodė, kad ieškinys iš dalies buvo tenkintas nepagrįstai, kadangi byloje nėra absoliučiai jokių įrodymų apie realiai ieškovo patirtų išlaidų ginčo patalpoms pagerinti dydį ir jokių įrodymų apie ginčo patalpų vertę iki ir po remonto darbų atlikimo, kurie įrodytų ginčo patalpų vertės padidėjimą. Teismas išvadą, kad ginčo patalpos buvo pagerintos, padarė remdamasis iš esmės vien tik ieškovo atstovų paaiškinimais ir liudytojų parodymais apie iki remonto buvusią patalpų būklę, kurie tėra subjektyvus aplinkybių vertinimas, nepagrįstas nei jokiais dokumentais, nei konkrečiais duomenimis.
16. Nurodė, kad realiai patirtų išlaidų dydžio ieškovas neįrodinėjo, neslėpė, kad ginčo patalpų įrengimo išlaidas patvirtinančių dokumentų (sąmatų, sąskaitų, atsiskaitymo už medžiagas ar atliktus darbus kvitų ar pan.) yra neišsaugojęs ir į bylą nepateikė. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti ieškovo naudai 11 835,61 Eur, nesant įrodymų, kad būtent tokio dydžio išlaidas ieškovas realiai yra patyręs.
17. Pažymėjo, kad teismas skundžiamame sprendime rėmėsi 1999 06 15 akte dėl individualaus statinio priėmimo naudoti nurodyta suma „įrengta už 40 866 Lt“, tačiau iš šio dokumento neaišku, ar akte nurodyta 40 866 Lt suma reiškia įrengtų patalpų vertę, ar statytojo patirtas išlaidas įrengiant patalpas. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kas ir kokiu būdu nustatė 1999 06 15 akte nurodytą 40 866 Lt sumą. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas negalėjo šiame akte nurodytos sumos vertinti kaip realiai ieškovo patirtų išlaidų. Pažymėjo, kad ieškovo atstovai bylos nagrinėjimo iš esmės metu patvirtino, jog nėra žinomos realiai išleistos sumos bei konkretūs atlikti darbai.
18. Teigė, kad teismas byloje nenustatė privalomų įrodyti aplinkybių, tokių kaip turėtų išlaidų realumas, būtinumas ir protingumas, todėl sprendimas priteisti 11 835,61 Eur pagerinimo išlaidų ieškovo naudai naikintinas.
19. Nurodė, kad teismas nevertino, ar visos ieškovo patirtos išlaidos buvo būtent patalpų pagerinimas, o ne pritaikymas savo vykdomai veiklai, nors pagal kasacinio teismo praktiką daikto pagerinimui nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams. Paaiškino, kad ieškovui išduotas leidimas įrengti kūrybines dirbtuves parodo, kad ieškovas buvo gavęs leidimą patalpai įrengti, pritaikyti patalpas specifiniams ieškovo poreikiams. Leidimas įrengti kūrybines dirbtuves negyvenamose patalpose nelaikytinas leidimu atlikti patalpų pagerinimus, tačiau vertintinas kaip leidimas pritaikyti patalpas ieškovo veiklai vykdyti. Teigė, kad įrengdamas kūrybines dirbtuves, ieškovas padarė jų naudojimą prieinamą išimtinai sau pačiam, prisitaikė ginčo patalpas savo poreikiams ir iki šiol jomis naudojasi.
20. Pažymėjo, kad ieškovas ginčo patalpomis (viešąja nuosavybe) jau daugiau nei 30 metų naudojasi neatlygintinai. Įsirengęs ginčo patalpas pagal savo poreikius, ieškovas turėjo visas galimybes patalpose vykdyti veiklą, todėl nuo 1989 m. neatlygintinai naudojantis patalpomis ir jose vykdant veiklą, kuri tenkina privačius asmens interesus, bet kokie atlikti patalpų pritaikymo kūrybinėms dirbtuvėms darbai tampa mažesnės vertės, nei privataus subjekto gauta nauda iš naudojimosi viešosios nuosavybės teisės objektu.
Atsiliepimas
21. Ieškovas B. V. atsiliepimu prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 02 24 sprendimą.
22. Nurodė, kad draudimas atlyginti panaudos gavėjui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai panaudos gavėjo teisė reikalauti naudojamo turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 06 19 pagal panaudos sutartis, sudarytas iki 2002 06 19, net jeigu šie panaudos gavėjo turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos.
23. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į tikimybių pusiausvyros principą dėl faktų buvimo ar nebuvimo, visiškai pagrįstai nustatė reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, tinkamai apskaičiavo pagerinimų išlaidų dydį bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
24. Nurodė, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo, viešosios teisės. Nagrinėjamoje situacijoje valstybė, vėliau atsakovė šių principu nepaisė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė tik 2012 metų pabaigoje įregistravo nuosavybės teises į šias patalpas, kai ieškovas inicijavo teisminį procesą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį, veikė pasyviai, savo turtu nesidomėjo, mokesčių už jam priklausantį turtą nemokėjo, nesiėmė priemonių identifikuoti ir įteisinti tarp šalių susiklosčiusių civilinių teisinių santykių.
25. Atkreipė dėmesį, kad 2020-02-27 kreipėsi su prašymu į atsakovę sudaryti su juo dirbtuvių nuomos sutartį, tačiau atsakovė atsisakė sudaryti sutartį ir pareikalavo atlaisvinti patalpas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
27. Ginčas byloje yra kilęs dėl atsakovės, kaip ginčo patalpų savininkės pareigos atlyginti ieškovui turėtas išlaidas, susijusias su patalpų įrengimu ir jų pagerinimu.
28. Pagal galiojusį teisinį reguliavimą,1989-12-04 leidimu tuometinio valstybei priklausiusių patalpų valdytojo, Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Lenino rajono vyriausiasis architektas ieškovui leido įrengti kūrybines dirbtuves negyvenamoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), o 1999-06-15 individualaus statinio priėmimo naudoti aktu, ieškovo įrengtos kūrybinės dirbtuvės, priimtos naudoti, konstatavus, kad statinys atitinka nustatytus reikalavimus.
29. VĮ Registrų centras 2008-04-16, sprendimu netenkino ieškovo prašymo įregistruoti nuosavybės teises į ginčo patalpas, minėto 1999-06-15 individualaus statinio priėmimo naudoti akto pagrindu, nurodęs, kad toks aktas nėra pakankamas juridinis pagrindas įregistruoti ieškovo nuosavybės teises į ginčo patalpas. VĮ Valstybės turto fondas 2008-06-19 ieškovo prašymu išdavė pažymą, kad fondas ginčo patalpų patikėjimo teise nevaldo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyrius 2008-07-03 raštu, atsakydamas į ieškovo 2008 06 09 prašymą, taip pat nurodė, kad ginčo patalpos Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso. Ieškovui pakartotinai pateikus prašymą VĮ Registrų centrui ir pateikus minėtus raštą ir pažymą 2008 07 14 sprendimu registrų centras pakartotinai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą nurodęs, kad papildomai pateikti minėti dokumentai taip pat nepatvirtina ieškovo nuosavybės teisių į ginčo patalpą.
30. 2009 07 09 ieškovas kreipėsi į tuometinį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuotais asmenimis į bylą įtraukęs Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, VĮ Valstybės turto fondą, VĮ Registrų centrą, Vilniaus apskrities viršininko administraciją, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2011-07-08 sprendimu ieškovo pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė. Minėtame sprendime bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija sutiko su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentu, kad leidimo įrengti kūrybines dirbtuves suteikimo momentu ginčo patalpos, nuosavybės teise buvo priskirtos nežinybiniam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų fondui, kurį tuo metu valdė vykdomojo komiteto organai ir priklausė valstybei pagal teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 95 straipsnio nuostatas; pareiškėjui negyvenamosios patalpos galėjo būti suteiktos tik nuomos arba panaudos pagrindais; leidimas įrengti negyvenamojoje patalpoje kūrybines dirbtuves valstybei priklausančiose patalpose negalėjo sukurti statytojui nuosavybės teisių į pastatytą ar rekonstruotą daiktą. Minėtu įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu taip pat nustatytos nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis ginčo patalpų statybos pabaigos metai – 1940, tokie bylos duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, jog ginčo objektas yra naujai sukurtas statinys; ginčo objektas vertinamas, kaip valstybei priklausančių negyvenamųjų patalpų rekonstrukcija į kitos paskirties patalpas – kūrybines dirbtuves, kadangi leidimo įrengti dirbtuves suteikimo momentu patalpos priklausė valstybei, ir nebuvo perduotos savivaldybės nuosavybėn įstatymo numatyta tvarka, negyvenamųjų patalpų savininku išliko valstybė. Teismas nustatė, kad ieškovas (pareiškėjas minėtoje byloje) statė kūrybines dirbtuves 9 metus; 1992-11-26 privatizavo virš kūrybinių dirbtuvių esančias jo nuomotas gyvenamąsias patalpas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pretendavęs privatizuoti ir ginčo patalpas.
31. Po minėto teismo sprendimo Vilniaus miesto savivaldybė 2012-11-16 priėmimo-perdavimo aktu perėmė nuosavybėn 29,50 kv. m. bendro ploto ginčo patalpas kaip negyvenamąją patalpą-kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksais 16-1 ir 16-2, ir įregistravo nekilnojamojo turto registre, nurodant daikto pagrindinę naudojimo paskirtį-gamybos.
32. 2016-08-29 raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracija pareikalavo ieškovo iki 2016-09-30 atlaisvinti kūrybines dirbtuves.
33. 2017 09 23 ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu Vilniaus miesto savivaldybei bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo sudaryti ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartį.
34. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 01 23 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, nurodęs, jog ieškovas nėra Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 30 straipsnio subjektas, o ginčo patalpos nepriskiriamos nei pagalbinio ūkio paskirties statiniams ar jų dalims nei pagalbinio ūkio paskirties patalpoms, todėl pagal minėto įstatymo 24 straipsnio 2 dalies 2 punktą negali būti parduotos ieškovui, o gali būti parduotos tik viešo aukciono būdu, kaip numatyta Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatyme bei Vyriausybės 2014-10-28 nutarime Nr. 1178. Tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas nesutiko su atsakovių minėtoje byloje argumentu, kad ginčo patalpomis ieškovas naudojasi be teisinio pagrindo, nes ieškovas ginčo patalpas įrengė teisėtai, leidus valstybės įgaliotai institucijai ir pagal projektą; kūrybinės dirbtuvės įstatymo nustatyta tvarka buvo pripažintos tinkamomis naudoti, kas įregistruota valstybės įmonės „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registre, ieškovas nuo 1989 metų teisėtai naudojosi ginčo patalpomis. Pirmosios instancijos teismas minėtoje byloje pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybė veikė pasyviai, savo turtu nesidomėjo, nesiėmė priemonių identifikuoti ir įteisinti tarp šalių susiklosčiusių civilinių santykių ir tik 2012 metų pabaigoje, po to kai, ieškovas inicijavo teisminį procesą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį pripažinimo, įregistravo savo nuosavybės teises į šias patalpas. Teismas konstatavo, kad nors leidimas įrengti negyvenamojoje patalpoje kūrybines dirbtuves valstybei priklausančiose patalpose negalėjo sukurti statytojui (ieškovui) nuosavybės teisių į pastatytą ar rekonstruotą daiktą, tačiau ginčo patalpos tuo metu ieškovui galėjo būti suteiktos nuomos arba panaudos pagrindais ir ne kitaip, ir tokie panaudos santykiai faktiškai tarp šalių ir susiklostė. Teismas priėjo išvados, jog aplinkybė, kad atsakovė, ginčo patalpų savininkė, Vilniaus miesto savivaldybė, nesiėmė priemonių šių civilinių santykių įteisinti, surašant panaudos sutartį, neįvykdė jai įstatymo priskirtos pareigos, neeliminuoja fakto, kad tokie panaudos santykiai tarp šalių dėl ginčo patalpų egzistuoja. Sprendime nurodyta, jog aplinkybė, kad ieškovas nuo 1989 metų naudojosi ginčo patalpomis, savo lėšomis rekonstravo ginčo patalpas ir investicijomis ženkliai pagerino negyvenamųjų patalpų būklę, atsakovė dėl to jokių prieštaravimų ieškovui nereiškė, sutiko su ginčo patalpų valdymo faktu CK 4.68 straipsnio 1 dalies prasme, sudaro atsakovei pareigą tokius civilinius santykis įteisinti. Atsakovės veiksmus, reikalaujant atlaisvinti ginčo patalpas iki 2016-09-30 dėl pačios atsakovės kaltės, nesugebėjimo/pasyvumo sudaryti su ieškovu panaudos sutarties, teismas vertino kaip prieštaraujančius CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nors ginčo patalpos nekilnojamojo turto registre suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, į šias patalpas galima patekti tik iš ieškovo bei jo sūnaus buto, o ne kitaip. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka, išnagrinėjęs Vilniaus mieto savivaldybės ir jos administracijos apeliacinį skundą dėl pašalinimo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 01 23 sprendimo motyvuojančios dalies išvadas dėl panaudos santykių tarp ginčo šalių susiklostymo ir atsakovių pareigos sudaryti panaudos sutartį su ieškovu 2019 01 15 nutartimi paliko pirmosios instancijos sprendimą nepakeistą.
35. Remdamasis minėtais, įsiteisėjusiais teismų sprendimais civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tiek ieškovas, tiek atsakovė, nustatytais prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas) pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad ginčo patalpos, priklausiusios valstybei, buvo ieškovui perduotos teisėtai, panaudos pagrindais, o vėliau, atsakovei įgijus nuosavybės teises į ginčo patalpas 2012-11-16 akto pagrindu, jai kartu perėjo ir pareigos, išplaukiančios iš tarp valstybės ir ieškovo susiklosčiusių panaudos teisinių santykių.
36. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, aktualias šalių ginčui teisingai išspręsti. Teismas rėmėsi tiek bendrosiomis, CK šeštos knygos XXVIII bei XXXII skyrių normomis, tiek specialiosiomis normomis, reguliuojančiomis disponavimo, valdymo ir naudojimo valstybės ir savivaldybių nekilnojamuoju turtu tvarką. Teismas rėmėsi CK 6.629 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad panaudos sutarčiai taikoma visa eilė nuomos teisinius santykius reguliuojančių CK nuostatų, tame tarpe ir 6.501 straipsnio 1 dalies nuostata numatanti, kad kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita.
37. Teismas taip pat atsižvelgė, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato specialus teisės aktas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – VSTVNDĮ), kurio 9 straipsnio 1 dalies 4 punktas imperatyviai nustato, jog valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, kas reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad 1999 06 15, kai buvo surašytas aktas apie ginčo patalpų priėmimą naudoti, išimčių dėl patalpų savininko pareigos atlyginti panaudos gavėjui ar nuomininkui jo padarytus pagerinimus, kai patalpos priklauso savivaldybei, nenumatė. 2002-05-23 VSTVNDĮ buvo išdėstytas nauja redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2002-06-19, kurioje buvo įtvirtintas draudimas atlyginti panaudos gavėjui jo turėtas valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidas. Tačiau šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalis numatė, jog draudimas atlyginti už perduoto turto pagerinimą netaikomas sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo. Todėl VSTVNDĮ 2002-06-19 redakcijoje įtvirtintas draudimas atlyginti panaudos gavėjui jo turėtas valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidas, ginčo teisiniams santykiams netaikytinas.
38. Apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nustatant, kad ginčo patalpos buvo pagerintos ir nustatant pagerinimų atlygintiną dydį.
39. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 01 02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015 07 15 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika; 2017 02 03 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas).
40. Išvadas dėl ginčo patalpos būklės, prieš ją perduodant ieškovui, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis ieškovo paaiškinimais bei liudytojų K. G. ir Ž. K. parodymais, kad ginčo negyvenamas patalpas perdavus ieškovui, jos buvo itin prastos būklės, be langų ir durų (liudytojai prilygino patalpas griuvėsiams, atliekantiems viešojo tualeto funkciją). Ieškovas nurodė ir byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog buvo tvirtinami pamatai, betonuojamos grindys, remontuojamos sienos, langų angos, keisti langai, durys, įrengti laiptai, nutiesti vamzdynai, elektros instaliacija. Teismas, taip pat rėmėsi rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, kad ieškovas statybos darbus, atliko teisėtai, turėdamas kompetetingo asmens, tuometinio Vilniaus miesto Lenino rajono vyriausiojo architekto, leidimą patvirtintą Valstybinės statinių statybos inspekcijos spaudu, galiojusį iki 2000-12mėn. Priimant statybos darbus, nukrypimų nuo suderinto projekto nepastebėta (1999-06-15 akto 10 punktas). Apeliantė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su apeliaciniu skundu, nepateikė jokių duomenų apie savo turto būklę jokiu laikotarpiu (CPK 178 straipsnis). Todėl kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad dėl ieškovo atliktų statybos darbų neabejotinai pagerėjo ginčo patalpų techninės savybės, daiktas tapo vertingesnis, naudingesnis, taigi daiktas buvo pagerintas, pagrįstai padarė remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais.
41. Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais. CK 6.501 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti).
42. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė patirtų išlaidų dydžio, o teismas nenustatė privalomų įrodyti aplinkybių, tokių kaip turėtų išlaidų realumas, būtinumas ir protingumas.
43. Byloje buvo nustatyta, kad statybos darbus ieškovas vykdė ūkio būdu, ieškovas pripažįsta neišsaugojęs jokių mokėjimo dokumentų ar kitokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo patirtas išlaidas statybos darbams, kas paaiškinama, tuo jog statybos darbai vyko prieš daugiau nei 20 metų, įvertinti ir priimti jie buvo prieš 21 metus. Todėl suprantama, jog ieškovas nemanė privaląs ir toliau saugoti kvitus ar kitokius medžiagų įsigijimo ar samdomų statybos darbų apmokėjimo dokumentus po darbų priėmimo akto pasirašymo. Pats faktas, kad pagal galiojusį teisinį reglamentavimą 1999-06-15 individualaus statinio priėmimo naudoti aktu, ieškovo įrengtos kūrybinės dirbtuvės, buvo priimtos naudoti, konstatavus, kad statinys atitinka nustatytus reikalavimus, rodo tiek ieškovo pagal gautą leidimą atliktų darbų realumą, tiek tai, kad jis realiai patyrė išlaidų.
44. Spręsdamas dėl ieškovo prašomo priteisti jo turėtų išlaidų dydžio pirmosios instancijos teismas nesivadovavo 2015-01-07 lokaline sąmata, pagal, kurią ieškovo atliktų darbų (pagerinimų) vertė sudaro 35 863,67 Eur, kuri sudaryta ją sudariusios specialistės E. D. tvirtinimu, vadovaujantis 2015 metų darbų kainomis. Teismas rėmėsi šios specialistės parodymais, kad Statistikos departamento skaičiavimu sąmatoje nurodytų darbų vertė 1999 metų kainomis būtų apie trečdaliu mažesnė ir siektų 24 202 Eur. Liudytoja apklausta statybų specialistė E. D. patvirtino, kad visi sąmatoje nurodyti darbai ir jų kiekiai nustatyti objekte apžiūros metu, atliekant matavimus. Byloje nėra įrodymų paneigiančių, kad sąmatoje nurodyti darbai buvo atlikti iki 1999 06 15. Tačiau priešingai nei nurodo apeliantė pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinų nuostolių dydį atsižvelgė ne tik į tai, kad patalpos ieškovui buvo perduotos itin prastos būklės, kad perdavimo metu jų negalima buvo eksploatuoti, bet ir į tas aplinkybes, kuriomis apeliantė remiasi savo skunde, kad panaudos teisiniai santykiai trunka nuo 1989 metų, nuo statybos darbų užbaigimo 1999 m. dalis pagerinimų sukurtų ieškovo atliktais statybos–remonto darbais susidėvėjo, neteko savo vertės, kad ieškovas darbus atliko vadinamuoju ūkio būdu, dėl ko jis realiai galėjo turėti mažiau išlaidų, negu apskaičiavo specialistė, remdamasi tam tikra metodika. Teismas taip pat nurodė, jog šalys neteikė jokių kitų įrodymų ar skaičiavimų patirtoms daikto pagerinimo išlaidoms pagrįsti, neprašė skirti ekspertizės. Todėl nesant galimybės skaičiuojant 1989-1999 metais patirtas statybos išlaidas, remtis 2015 metų kainomis sudaryta sąmata, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė 1989 12 04 akte nurodyta kaina.
45. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 03 30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 04 12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 12 20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodytas įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, taip pat pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai).
46. Kaip jau minėta 1989 12 04 leidimu ieškovui buvo leista įrengti kūrybines dirbtuves negyvenamoje patalpoje, o remiantis 1999 06 15 individualaus statinio priėmimo naudoti akte užfiksuota, jog įrengta už 40 866 Lt, kas aiškiai rodo, jog minėtame akte užfiksuota ginčo patalpų (kūrybinių dirbtuvių) įrengimo kaina, o ne ginčo patalpų visa rinkos kaina. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl kainos nurodytos minėtame akte neaiškumo.
47. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog byloje neįrodyta, kad sąmatoje nurodyti darbai yra patalpų pritaikymas ieškovo asmeniniams poreikiams, nes visi sąmatoje nurodyti darbai, įskaitant patalpų vidaus apdailos darbus, vamzdynų, elektros prietaisų ir kt., yra būtini kiekvienai naudojamai patalpai, be to, negali būti atskiriami be žalos ginčo daiktui.
48. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
49. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.