Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. V. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, valstybė, atstovaujama valstybės įmonės Turto banko.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovas B. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 35863,67 Eur turėtų išlaidų, susijusių su kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įrengimu, ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1989-12-04 ieškovas gavo leidimą statybai negyvenamose patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įrengti kūrybines dirbtuves pagal 1989-11-27 projektą. Minimos negyvenamos patalpos prieš statybos darbų pradžią buvo užverstos įkritusiais perdengimais, stogo konstrukcijos elementais, statybinėmis šiukšlėmis. Statybos eigoje kūrybinių dirbtuvių patalpos buvo faktiškai naujai suformuotos statybos būdu: atkastos nuo statybos laužo, sustiprinti ir hidroizoliuoti suskilę pamatai, naujai sumontuoti perdenginiai, suinkaruotos lauko sienos, įvesti inžineriniai tinklai. Statybos darbai ūkio būdu buvo vykdomi apie 9 metus. Dirbtuvės priduotos eksploatacijai 1999-06-15 pridavimo aktu Nr. 444, tačiau dėl ieškovo teisinio neišprusimo savo laiku patalpų teisinė registracija VĮ Registrų centras atlikta nebuvo. Ieškovas 2008 metais kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl šių patalpų teisinės registracijos, tačiau VĮ Registrų centras 2008-04-16 sprendimu atsisakė įregistruoti daiktines teises į minėtas patalpas, motyvuodamas tuo, kad nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į šias patalpas. Tuomet ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento turto valdymo ir privatizavimo skyrių bei į VĮ Valstybės turto fondą dėl informacijos pateikimo dėl nuosavybės teisių priklausomumo šioms patalpoms. 2008-07-03 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento turto valdymo ir privatizavimo skyrius raštu ieškovą informavo, kad šios patalpos nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybei nepriklauso. Taip pat VĮ Valstybės turto fondas ieškovą 2008-06-19 raštu informavo, kad minėtų patalpų VĮ Valstybės turto fondas patikėjimo teise nevaldo. Ieškovas pakartotinai kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl šių patalpų teisinės registracijos, tačiau ir šį kartą VĮ Registrų centras 2008-07-14 sprendimu atsisakė įregistruoti daiktines teises į minėtas patalpas dėl tų pačių motyvų. Tokiu būdu ieškovui liko tik vienintelė galimybė įteisinti minėtas patalpas teismo keliu, nustatant nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį juridinį faktą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010-06-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1717-391/2010 tenkino pareiškėjo B. V. pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, jog B. V. įgijo nuosavybės teises į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal įgyjamąją senatį, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2011-02-05 sprendimu patenkino suinteresuotų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Valstybinės įmonės Valstybės turto fondo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-06-11 sprendimą, o pareiškėjo B. V. pareiškimą atmetė. Ieškovas nurodė, kad nors Vilniaus apygardos teismas ir nepripažino ieškovo pastatytų patalpų teisėtu valdytoju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 str. 1 d. prasme, t. y. pagal įgyjamąją senatį, tačiau pripažino, kad ieškovas teisėtai pastatė kūrybines dirbtuves. Taip pat teismas pripažino, jog tarp ieškovo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos galėjo susiklostyti civiliniai santykiai nuomos arba panaudos pagrindais. Tokiu būdu, ar tarp šalių susiklostę yra nuomos, ar panaudos santykiai nėra šiuo atveju reikšminga, kadangi ir vienu, ir kitu atveju pareiškėjas turi teisę į išlaidų atlyginimą CK 6.501 str. 1 d. pagrindu. Ieškovas statybos darbus atliko teisėtai, gavo statybos leidimą, suderino projektą, dirbtuvės priduotos eksploatacijai pridavimo aktu Nr. 444, atlikta teisinė patalpų registracija. Tačiau ieškovas dėl savo teisinio neišprusimo minėtų patalpų neįsigijo pagal Butų privatizavimo įstatymą, kadangi pagrįstai tikėjosi, kad jos ir taip liks jo nuosavybėje, todėl ir fiskalinių dokumentų dėl statybinių medžiagų panaudojimo bei statybos darbų atlikimo neišsaugojo, bet tai neužkerta kelio pasinaudoti nepriklausomų vertintojų paslaugomis, tikslu nustatyti atliktų statybos darbų sąnaudas. Pagal E. D. sudarytą lokalinę sąmatą darbų ir išlaidų, susijusių su kūrybinėmis dirbtuvėmis, (duomenys neskelbtini), kaina sudaro 35863,67 Eur, kurią privalo atlyginti Vilniaus miesto savivaldybė. Dėl patalpų pagerinimo ieškovo sąskaita išaugo ir pati turto vertė, kuri šiuo metu dar nėra paskaičiuota, o tai laikytina patalpų savininko nepagrįstu praturtėjimu. Be to, iš 2017-11-16 VĮ Registrų centras centrinio duomenų banko išrašo 10.1 punkto matyti, kad "Daiktas suformuotas statant", t. y. ieškovas šias kūrybines dirbtuves praktiškai pastatė naujai, todėl jo patirtos išlaidos pagrįstai atitinka sąmatoje nurodytą sumą. 2016-07-15 ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su pareiškimu dėl išlaidų atlyginimo, tačiau ji 2016-08-29 raštu informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė neturi teisinio pagrindo tenkinti ieškovo prašymo dėl 35 863,67 Eur išlaidų, kurias jis galėjo patirti suremontavęs Vilniaus savivaldybei nuosavybės teise priklausančias 29,50 kv. m. kūrybines dirbtuves pastate adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atlyginimo ar dėl nuosavybės teisių į kūrybines dirbtuves perleidimo taikos sutartimi.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai palaikė ieškinyje išdėstytus argumentus, pažymėjo, kad ieškovas dirbo dailės kombinate, ieškovui buvo suteiktos patalpos – kūrybines dirbtuvės ir parengtas projektas, kurį ieškovas turėjo įgyvendinti. Projektas buvo įgyvendintas ūkio būdu, buvo laikomasi visų nustatytų projekto sąlygų, o 1989 m. statybos inspekciją šį projektą patvirtino. Dėl teisinio neišprusimo ieškovas negalėjo privatizuoti minėtos patalpos. Vien tik pamatų sutvirtinimui buvo panaudoti 32-33 automobiliai, kurie veža po 3 kubus betono. Papildomai nurodė, kad ieškinio senaties nepraleido, nes apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2016-08-29, gavus pranešimą iš savivaldybės, kuriuo buvo prašoma ieškovui atlaisvinti patalpas. Prašė atnaujinti senaties terminą, jei teismas nustatys, kad jis praleistas, nes ieškovas kreipėsi į visas institucijas ir visos jos teigė, kad patalpos joms nepriklauso.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, prašė ieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu liudytojas K. G. paaiškino, kad su ieškovu kaimynai yra apie 30 metų, lankėsi daug kartų pas ieškovą. Nurodė, kad ieškovas patalpas sutvarkė nuo griuvėsių, nes jos buvo visiškai apleistos, be langų, be durų.

Teismo posėdžio metu liudytojas Ž. K. nurodė, kad darė visus darbus ginčo patalpose, t. y. tvirtino ir betonavo pamatus, kasė armatūrą, buvo supiltas labai didelis kiekis betono, betonavo grindis, keitė langų angokraščius, langus, darė laiptinę, vidaus apdailą ir kt. Liudytojas nurodė, kad už medžiagas mokėjo ieškovas, tai buvo įspūdingos sumos.

Teismo posėdžio metu liudytoja E. D. paaiškino, kad turi statybos inžinerinį išsilavinimą, ieškovo užsakymu padarė investicinę sąmatą. Nurodė, kad darbų kiekiai apskaičiuoti, nuvykus į vietą, apžiūrėjus, išmatavus patalpas ir pagal ieškovo duomenis, apdailai pasirinktas ekonominis variantas, o sąmatos kainą labai išaugino pamatų darbai. Nurodė, kad sąmatą skaičiavo 2015 metų kainomis, tačiau prieš vykdama į teismo posėdį užklausė Statistikos departamentą, kuris 1999 metų kainomis preliminariai nurodė 24202 Eur sumą.

Trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų valstybės atstovas VĮ Turto bankas apie teismo posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai, į teismo posėdį neatvyko, prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Vadovaujantis CPK 247 str. 2 d., byla išnagrinėta be neatvykusio trečiojo asmens.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Vilniaus m. Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Lenino rajono vyriausiojo architekto 1989-12-04 leidimu Nr. R-127/89 ieškovui B. V. leista įrengti kūrybines dirbtuves negyvenamoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (b. l. 12). 1999-06-15 aktu Nr. 444 dėl individualaus statinio priėmimo naudoti kūrybinės dirbtuvės, kurias ieškovas pateikė priimti, atlikęs statybos darbus ūkio būdu pagal 1989-12-04 leidimą Nr. R-127/89, konstatuota, kad statiniai atitinka nustatytus reikalavimus ir priimami naudoti (b. l. 14).

Iš ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad VĮ Registrų centro 2008-04-16, taip pat 2008-07-14 sprendimais dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo netenkintas ieškovo prašymas įregistruoti nuosavybės teises į kūrybines dirbtuves, esančias (duomenys neskelbtini), Vilniuje (b. l. 15, 18). VĮ Valstybės turto fondas 2008-06-19 pažyma dėl patalpų valdymo Nr. (34)3R-1603 ieškovą informavo, kad kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, valstybės įmonė Valstybės turto fondas patikėjimo teise nevaldo (b. l. 17). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Turto departamento turto valdymo ir privatizavimo skyriaus 2008-07-03 raštu Nr. A51-15228(5.1-TR2.) ieškovas informuotas, kad kūrybinių dirbtuvių patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso (b. l. 16). Vilniaus apygardos teismo 2011-07-08 sprendimu atmestas 2009-07-09 pareiškėjo B. V. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (b. l. 19-30).

Negyvenamoji patalpa – kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei (b. l. 115-116) pagal 2012-11-16 Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo aktą Nr. 95V (b. l. 121). Vilniaus miesto savivaldybė administracijos 2016-08-29 raštu Nr. A51-63932/16(2.14.1.17-FN9) paprašė ieškovą iki 2016-09-30 atlaisvinti kūrybines dirbtuves (b. l. 42).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-01-23 sprendimu buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo pradėti kūrybinių dirbtuvių pardavimo procedūrą pagal Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 24 str. 2 d. 2 p. ir sudaryti su ieškovu pirkimo-pardavimo sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2019-01-15 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-01-23 sprendimą paliko nepakeistą.

Paminėtose civilinėse bylose, kuriose dalyvavo tiek ieškovas, tiek atsakovė, buvo konstatuota (CPK 182 str. 1 d. 2 p.), kad 1) ieškovui ginčo patalpos, priklausiusios valstybei, buvo perduotos teisėtai; 2) ginčo patalpos buvo perduotos ieškovui panaudos pagrindais; 3) atsakovei įgijus nuosavybės teises į ginčo patalpas 2012-11-16 akto Nr. 95V pagrindu, jai kartu perėjo ir pareigos, išplaukiančios iš tarp valstybės ir ieškovo susiklosčiusių panaudos teisinių santykių.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės, kaip kūrybinių dirbtuvių savininkės, pareigos atlyginti ieškovui turėtas išlaidas, susijusias su kūrybinių dirbtuvių įrengimu.

Pagal CK 6.629 str. 2 d. neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutarčiai atitinkamai taikomos šio kodekso 6.501 str. nuostatos. Vadovaujantis CK 6.501 str. 1 d., kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita.

Nagrinėjamo ginčo atveju panaudos objektas buvo valstybei, o šiuo metu yra savivaldybei priklausantis turtas, t. y. viešosios nuosavybės objektas, kuris įstatymų leidėjo valia valdomas, naudojamas ir juo disponuojama viešosios teisės aktuose nustatyta tvarka. Teisiniams santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK nuostatos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai (CK 1.1 str. 2 d.).

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir Disponavimo įstatymas). Remiantis šio įstatymo 9 str. 1 d. 4 p., valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad disponavimo valstybės ir (ar) savivaldybių turtu reglamentavimas yra imperatyvus ir reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019 ir kt.). 2002-05-23 priimtu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 1 straipsniu Disponavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, ši įsigaliojo nuo 2002-06-19. 2002-05-23 priimto Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad Disponavimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikoma sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo. Taigi nuo 2002-06-19 Disponavimo įstatymu buvo įtvirtintas draudimas atlyginti panaudos gavėjui jo turėtas valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidas, kartu nustatant šio draudimo įgyvendinimo ir taikymo išlygą – jo netaikymą panaudos sutartims, sudarytoms iki 2002-06-19. Teismas šioje byloje vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada, kad draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlygą nustatanti teisės norma, įtvirtinta 2002-05-23 Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje, yra galiojanti ir išlieka aktuali aiškinant ir taikant naują 2014-10-01 įsigaliojusio Disponavimo įstatymo redakciją; ši išlyga turi būti aiškinama taip, kad draudimas atlyginti panaudos gavėjui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai panaudos gavėjo teisė reikalauti naudojamo turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002-06-19 pagal panaudos sutartis, sudarytas iki 2002-06-19, net jeigu šie panaudos gavėjo turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-1075/2019 priimtos 2019-05-16 nutarties 13-21 p.).

Minėta, jog 2011-07-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-510-340/2011 buvo konstatuota, jog ginčo patalpos priklausė valstybei ir buvo perduotos ieškovui dar 1989 metais (žr. taip pat Vilniaus apygardos teismo 2019-01-15 nutarties 19 p.). Pagal statybos leidimą atlikti darbai ginčo patalpose buvo priduoti ir priimti naudojimui 1999-06-15. Taigi valstybės turto panaudos teisiniai santykiai susiklostė ir ieškovo kaip panaudos gavėjo teisė reikalauti naudojamo turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002-06-19.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustačius, jog teisė į padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimą atsirado iki 2002-06-19, klausimas dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo turėtų būti sprendžiamas pagal kasacinio teismo suformuotą CK 6.501 str. 1 d. taikymo ir aiškinimo praktiką.

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal įstatymo nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas (panaudos gavėjas) pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą; nuomininkas (panaudos gavėjas) turėjo nuomotojo (panaudos davėjo) leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko (panaudos gavėjo) turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).

Taigi yra svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Teismų praktikoje nurodoma, kad tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko (panaudos gavėjo) poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008; 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008).

Iš byloje surinktų įrodymų, t. y. ieškovo paaiškinimų bei liudytojų K. G. ir Ž. K. parodymų, kurių neginčijo atsakovė, galima spręsti, kad ginčo negyvenamas patalpas perdavus ieškovui, jos buvo itin prastos būklės, be langų ir durų (liudytojai prilygino patalpas griuvėsiams, atliekantiems viešojo tualeto funkciją). Ieškovas nurodė ir byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog buvo tvirtinami pamatai, betonuojamos grindys, remontuojamos sienos, langų angos, keisti langai, durys, įrengti laiptai, nutiesti vamzdynai, elektros instaliacija. Nei esamas (atsakovė), nei buvęs (trečiasis asmuo) patalpų savininkas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių duomenų apie savo turto būklę jokiu laikotarpiu (CPK 178 str.). Teismas daro išvadą, kad dėl ieškovo atliktų statybos darbų neabejotinai pagerėjo ginčo patalpų techninės savybės, daiktas tapo vertingesnis, naudingesnis, taigi daiktas buvo pagerintas.

Byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas turėjo leidimą vykdyti statybos darbus, kurį 1989-12-04 išdavė Lenino rajono vyriausiasis architektas, leidimas patvirtintas Valstybinės statinių statybos inspekcijos spaudu, nurodoma, kad leidimas galioja iki 2000-12 (b. l. 12-13). Priimant statybos darbus, nuokrypos nuo suderinto projekto nepastebėta (1999-06-15 akto 10 p.).

Išlaidas civilinėje teisėje apibūdina tokie požymiai: 1) realumas; 2) būtinumas; 3) protingumas. Realumo požymis reiškia, kad išlaidomis pripažįstamos iš tikrųjų išleistos lėšos. Reikšdamas reikalavimą dėl išlaidų priteisimo, asmuo turi įrodyti ne galimas sąnaudas, o iš tikrųjų sumokėtas lėšas, ir tai įrodyti leistinais įrodymais. CK 6.501 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti). Byloje nustatyta, kad statybos darbus ieškovas vykdė ūkio būdu. Ieškovas nurodė, kad neišsaugojo jokių mokėjimo dokumentų ar kitokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo patirtas išlaidas statybos darbams. Atsižvelgiant į tai, kad statybos darbai vyko 1990-1999 metais, taip pat į tai, kad ieškovas sąžiningai klysdamas manė, jog ginčo patalpas jis valdo kaip savo nuosavybę, ką patvirtina byloje esantys įrodymai apie ieškovo kreipimąsi į valstybės ir savivaldybės atitinkamas institucijas bei teismus, reikalavimas, kad asmuo kauptų ir išsaugotų mokėjimo dokumentus, jeigu tokie apskritai buvo sudaryti, neatitiktų protingumo principo. Ieškovas prašomą priteisti išlaidų dydį – 35863,67 Eur grindžia 2015-01-07 lokaline sąmata (b. l. 31-34). Sąmatą sudariusi liudytoja apklausta statybos specialistė E. D. (b. l. 99) nurodė, kad sąmatoje nurodomos darbų kainos 2015 metais. Liudytoja paaiškino, kad Statistikos departamento skaičiavimu sąmatoje nurodytų darbų vertė 1999 metų kainomis būtų apie trečdaliu mažesnė ir siektų 24202 Eur. Nors atsakovė byloje teigė, kad ieškovo nurodomos išlaidų sumos tėra hipotetinės, nebuvo apskaičiuotas nusidėvėjimas, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kuriais grindžiami šie atsikirtimai (CPK 178 str.). Nei viena iš šalių neprašė skirti ekspertizės išlaidų dydžiui nustatyti, nors tokia galimybė teismo buvo išaiškinta teismo posėdžių metu. Teismas nesutinka su atsakovės argumentais, jog sąmatoje nurodyti darbai yra patalpų pritaikymas ieškovo asmeniniams poreikiams, nes visi sąmatoje nurodyti darbai, įskaitant patalpų vidaus apdailos darbus, vamzdynų, elektros prietaisų ir kt., yra būtini kiekvienai naudojamai patalpai, be to, negali būti atskiriami be žalos ginčo daiktui. Liudytoja E. D. patvirtino, kad visi sąmatoje nurodyti darbai ir jų kiekiai nustatyti objekte apžiūros metu, atliekant matavimus. Ieškovo atstovas tvirtino, kad visi lokalinėje sąmatoje nurodyti darbai buvo atlikti 1989-1999 metais. Jokių duomenų, paneigiančių šiuos ieškovo ir liudytojų parodymus, byloje nėra. Ginčo atveju turi būti įvertinama tai, kad ieškovui patalpos buvo perduotos itin prastos būklės, jos negalėjo būti eksploatuojamos, tačiau turi būti atsižvelgta ir į tai, kad panaudos teisiniai santykiai trunka nuo 1989 metų, po statybos darbų užbaigimo 1999 m. iki šiol dalis panaudos gavėjo atliktų statybos–remonto darbų susidėvėjo, neteko savo vertės, be to, ieškovas darbus atliko vadinamuoju ūkio būdu, dėl ko jis realiai galėjo turėti mažiau išlaidų, negu apskaičiavo specialistė, remdamasi tam tikra metodika. Ieškovas nepageidavo teikti jokių kitų įrodymų ar skaičiavimų patirtoms daikto pagerinimo išlaidoms pagrįsti, tačiau akivaizdu, kad 2015 metų kainomis sudaryta sąmata negali būti grindžiamos 1989-1999 metais patirtos statybos išlaidos. Vadovavimasis ieškovo pateikta lokaline sąmata sudarytų sąlygas nepagrįstam panaudos gavėjo praturtėjimui panaudos davėjo sąskaita. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, turi būti vadovaujamasi 1999-06-15 akte dėl individualaus statinio priėmimo naudoti Nr. 444 nurodytais techniniais ekonominiais rodikliais (6 p.), jog faktiškai įrengta už 40866 Lt (b. l. 14). Ši ginčo negyvenamosios patalpos vertė, nustatyta 1999-05-20, yra nurodyta ir nekilnojamojo turto registro 2012-12-04 duomenų banko išraše (b. l. 115). Minėta, kad atsakovei įgijus nuosavybės teises į ginčo patalpas 2012-11-16 akto Nr. 95V pagrindu, jai kartu perėjo ir pareigos, išplaukiančios iš tarp valstybės ir ieškovo susiklosčiusių panaudos teisinių santykių. Dėl nurodyto ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies, ieškovui iš atsakovės priteistina 11835,61 Eur daikto pagerinimo išlaidų (CK 6.501 str. 1 d., 6.629 str. 2 d.).

Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydama, kad ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimams reikšti baigėsi 2009 metais. Ieškovas tvirtino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo, gavęs 2016-08-29 atsakovės raštą, kuriuo atsisakyta kompensuoti ieškovo patirtas daikto pagerinimo išlaidas ir nustatytas terminas išsikelti iš ginčo patalpų.

CK 1.127 str. 1 d. nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad apie savo teisių pažeidimą, t. y. kad kūrybinės dirbtuvės ieškovui nepriklauso nuosavybės teise, todėl patirtos išlaidos yra išlaidos svetimo daikto pagerinimui, ieškovas sužinojo ne vėliau kaip 2011-07-08, Vilniaus apygardos teismui priėmus 2011-07-08 sprendimą atmesti ieškovo pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Ieškinys dėl išlaidų priteisimo pateiktas teismui 2017-11-22, taigi nepraleidus bendrojo 10 metų senaties termino.

Vadovaujantis CPK 93 str. 1 d., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 93 str. 2 d., jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 100 Eur žyminis mokestis ir 1000 Eur išlaidos advokato padėjėjo pagalbai.

Ieškovo ieškinys patenkintas 33 proc. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis CPK 93 str. 2 d., ieškovui iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 363 Eur (1100 Eur x 33 proc.).

Byloje iš ieškovo priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 96 str. 3 d.) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020-01-13 įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur), todėl procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteistinos (CPK 92 str., 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui B. V., a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės, j. a. k. 111109233, 11835,61 Eur daikto pagerinimo išlaidų ir 363 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.