- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-07-08
- Bylos Nr.
- 2A-510-340/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, VĮ Valstybės turto fondas, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybės įmonė Valstybės turto fondas, Valstybės įmonė Registrų centras, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- B. V.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (apelianto) atstovei D. Dambrauskaitei,
kolegijos posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir VĮ Valstybės turto fondas apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybės įmonė Valstybės turto fondas, Valstybės įmonė Registrų centras, Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas, B. V., įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į kūrybinių dirbtuvių patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias (duomenys neskelbtini), pažymėtas nekilnojamojo turto kadastrinių matavimų byloje. Nurodė, kad 1989-12-04 gavo leidimą statybai negyvenamosiose patalpose įrengti kūrybines dirbtuves; statybos eigoje kūrybinių dirbtuvių patalpos buvo faktiškai naujai suformuotos statybos būdu, statybos darbai ūkio būdu buvo vykdomi apie 9 metus. Dirbtuvės priduotos eksploatacijai 1999-06-15, tačiau dėl pareiškėjo teisinio neišprusimo, patalpų teisinė registracija laiku neatlikta. Nurodė, kad yra visos sąlygos nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti: pareiškėjas turtą įgijęs sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai kaip savą valdė daugiau kaip 10 metų.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškimas yra nepagrįstas, kadangi neįrodo visų CK 4.68-4.71 str. numatytų sąlygų, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį. Aplinkybė, jog nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos nuosavybės ar kitos daiktinės teisės į kūrybines dirbtuves, nepatvirtina fakto, kad patalpos savininko neturi, o tik tai, kad šių patalpų savininkas nėra išviešintas. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Kūrybinių dirbtuvių patalpos liko valstybės nuosavybe, jeigu įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduotos savivaldybei. Dėl statybos darbų ir atliktos rekonstrukcijos galimai buvo suformuotas naujas nekilnojamasis daiktas. Kai asmuo pats sukuria nekilnojamąjį daiktą, nuosavybės teisė negali atsirasti įgyjamosios senaties instituto pagrindu. Jei daiktas buvo sukurtas laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, nuosavybės teisė atsiranda CK 4.47 str. 4 p. pagrindu. Jeigu daiktas sukurtas nesilaikant nustatytų reikalavimų, savavališkai, nuosavybės teisė į tokį statinį negali atsirasti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jis sąžiningai ir teisėtai valdo kūrybines dirbtuves ne mažiau kaip 10 metų. Pagal CK 4.27 str., nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre. Neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį. Slaptas įgyto daikto valdymas yra neteisėtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad bylose dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį įgijimo taikoma CK 4.27 str. 2 d., numatanti, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie valdymo įregistravimą viešame registre.
Suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto fondas atsiliepimu prašė pareiškimą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas neįrodo visų CK 4.68-4.71 str. numatytų sąlygų, kurios yra privalomos nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Kai asmuo pats teisėtai sukuria daiktą, nuosavybės teisė į daiktą jam negali atsirasti įgyjamosios senaties pagrindu, nuosavybė atsiranda CK 4.47 str. 4 p. pagrindu. Po rekonstrukcijos buvo suformuotas naujas nekilnojamasis daiktas, tačiau byloje nėra įrodymų, kad objektas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl negalima daryti išvados, kad jis pastatytas teisėtai. Daikto valdymas nėra įregistruotas viešame registre. Neišviešintas daikto valdymas negali sukurti nuosavybės teisės į jį. CK 4.68 str. 1 d. reiškia, kad po 2003-07-01 daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu nėra įrodyta, jog jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn. Byloje nėra įrodymų, jog valstybė įstatymų nustatyta tvarka šį objektą perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Prezumpcija, kad kūrybinės dirbtuvės nuosavybės teise priklauso valstybei, nėra paneigta, o pagal CK 4.69 str. 3 d., įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus. Nurodė, kad objektas nėra įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą, Valstybės turto fondas patikėjimo teise jo nevaldo, nenaudoja ir juo nedisponuoja.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu su pareiškimu nesutiko. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas, kuris taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, numatytiems CK 4.68 str. 1 d., kitais būdais. Pareiškėjas nurodo, kad jis pasistatė kūrybines dirbtuves. Pareiškėjas nuosavybės teisę į statinį įgijo ne įgyjamosios senaties būdu, bet pagaminant naują daiktą, todėl pareiškimas atmestinas.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) teismui 2009-12-14 pateiktu atsiliepimu į pareiškimą prieštaravo, kad būtų nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas. Vilniaus apskrities viršininko administracijos pateiktas atsiliepimas į pareiškimą yra analogiškas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsiliepimui.
Suinteresuoto asmens VĮ Registro centro pavedimu VĮ Registro centro Vilniaus filialas teismui 2009-12-14 pateiktame atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad negyvenamosios patalpos- kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), įregistruotos 1999-06-15 statinio priėmimo naudoti akto Nr.444 pagrindu. Daiktinės teisės į šį daiktą Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos. Pareiškėjo nuosavybės teisės į daiktą nebuvo įregistruotos, kadangi pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisių atsiradimą.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos teismui 2010-05-25 pateiktame atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad leidime vykdyti individualią statybą Nr.R-127/89 aiškiai nurodoma, kad pareiškėjui leidžiama įrengti kūrybines dirbtuves negyvenamojoje patalpoje, t. y. atlikti statybos darbus jau esančiame objekte, o ne statyti naują statinį. Leidimas įrengti kūrybines dirbtuves negali būti laikomas pakankamu pagrindu konstatuoti sąžiningam ir teisėtam negyvenamųjų patalpų valdymui. Kūrybinių dirbtuvių priėmimo naudoti aktas tik patvirtina, kad jų įrengimo darbai atlikti nenukrypstant nuo suderinto projekto, objektas atitinka nustatytus reikalavimus ir yra tinkamas naudoti.
Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2010-06-11 sprendimu pareiškimą patenkino; nustatė pareiškėjo B. V. nuosavybės teisės į negyvenamąją patalpą – kūrybines dirbtuves, bendro 29,50 kv.m ploto, pažymėtas 16-1 ir 16-2, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą; išieškojo iš pareiškėjo B. V. 46 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, į valstybės biudžetą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėjas B. V. bendrosios dalinės nuosavybės teise su sūnumi A. V. valdo 70,50 kv.m bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini): pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 59/100 dalys buto, butas yra 1940 m. pastatytame gyvenamajame name, kuris plane žymimas – 2A2p. Vilniaus miesto rajono tarybos Vykdomasis komitetas (Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas) 1989-11-19 protokolu Nr. 24p leido pareiškėjui įrengti kūrybines dirbtuves (duomenys neskelbtini) negyvenamojoje patalpoje; 1989-12-04 išduotas leidimas Nr. R-127/89 vykdyti individualią statybą – leista įrengti kūrybines dirbtuves negyvenamojoje patalpoje, pagal parengtą ir 1989-11-27 patvirtintą techninę dokumentaciją. Kūrybinių dirbtuvių 29,50 kv.m bendro ploto patalpos buvo pateiktos statinio priėmimo komisijai, kuri padarė išvadą, kad statinys atitinka nustatytus reikalavimus ir priėmė jį naudoti. Teismas konstatavo, jog kūrybinių dirbtuvių patalpos – Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas – gali būti privačios nuosavybės objektu; šis daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu. Pareiškėjas nėra kūrybinių dirbtuvių savininkas, bet valdo jas kaip nuosavą daiktą. Pareiškėjo paaiškinimai, liudytojo A. V. parodymai, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas kūrybines dirbtuves valdo nepertraukiamai nuo pat jų priėmimo naudoti. Nėra jokių duomenų apie nesąžiningą, taip pat apie neteisėtą, t. y. per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus, daikto užvaldymą. Vilniaus miesto Lenino rajono LDT Vykdomojo komiteto raštas su jame esančiomis žiniomis apie Vykdomojo komiteto 1989-11-19 sprendimą, 1989-12-04 leidimas vykdyti individualią statybą, statinio priėmimo naudoti 1999-06-15 aktas patvirtina, kad kūrybinių dirbtuvių valdymas yra prasidėjęs sąžiningai ir teisėtai. Paminėti rašytiniai įrodymai leido pareiškėjui būti pagrįstai įsitikinusiu, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į valdomą daiktą. Teismas vertino, kad dar miesto rajono Vykdomojo komiteto 1989 m. pareiškėjui buvo nurodyta po kūrybinių dirbtuvių priėmimo naudoti atlikti jų teisinę registraciją. Kūrybinių dirbtuvių patalpos yra sujungtos su pareiškėjo butu. Tik pareiškėjas, valdydamas patalpas, jomis naudojasi. Pareiškėjas daiktą valdė ir valdo akivaizdžiai atvirai, kaip nuosavą nesislapstydamas. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad pareiškėjas dar 1999-07-13 kreipėsi į Nekilnojamojo turto registro įstaigą su prašymu įregistruoti jo nuosavybės teises į patalpas, nes teisėtai, gavus būtinus leidimus, pastatęs kūrybines dirbtuves, nemanė, jog daikto savininku yra kažkas kitas. Kūrybines dirbtuves pareiškėjas valdo daugiau kaip dešimt metų. Per visą kūrybinių dirbtuvių valdymo laikotarpį jokie asmenys neginčijo patalpų valdymo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo valdomų kūrybinių dirbtuvių valdymo faktas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kaip suformuluota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-535/2008, tačiau šios bylos, kurioje suformuluota nurodyta teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, ir nagrinėjamos civilinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Nagrinėjamojoje civilinėje byloje išvada, kad dėl valdymo fakto neįregistravimo kūrybinių dirbtuvių valdymas negali būti laikomas atviru, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimams. Pareiškėjas akivaizdžiai atvirai valdė ir valdo kūrybines dirbtuves. Kūrybinės dirbtuvės buvo statomos su atsakingų institucijų žinia ir leidimu. Pareiškėjo prašymu 1999 m. atlikti pastatytų kūrybinių dirbtuvių kadastriniai matavimai, pastatytos patalpos 1999 m. pateiktos priėmimo komisijai. Statinys 1999-06-15 įregistruotas Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijoje. Po ko pareiškėjas visiškai atvirai kreipėsi dėl patalpų teisinės registracijos nuosavybės teise. Jokie asmenys per visą valdymo laikotarpį nėra pareiškę savo teisių į kūrybinių dirbtuvių patalpas. Jokie asmenys pareiškėjo valdomomis patalpomis nesirūpina, nesidomi. Teismas nesutiko su teiginiais, kad nėra paneigta prezumpcija, kad patalpos, kaip visi viešosios nuosavybės teisės objektai, nuosavybės teise priklauso valstybei, kadangi nėra duomenų, jog patalpos buvo perduotos Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Teismas vertino, kad patalpos sukurtos statybos būdu ir tik 1999 m. priimtos naudoti, t. y. po 1994-12-20 ir 1997-12-02 įstatymų, sureguliavusių valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, priėmimo. Vilniaus miesto savivaldybė pripažįsta, jog patalpos nepriklauso savivaldybei nuosavybės teise. Valstybės turto fondas patalpų nevaldo patikėjimo teise. Nėra jokių duomenų, kad valstybė (jai atstovaujančios institucijos) ar savivaldybė būtų atlikusios kokius nors veiksmus, kuriais būtų siekiama įgyti nuosavybę į pareiškėjo valdomas kūrybines dirbtuves. Pareiškėjas pats, t. y. nesislapstydamas, visiškai atvirai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę ir į Valstybės turto fondą dėl patalpų valdymo po atsisakymo įregistruoti jo nuosavybės teises į patalpas. Bylos aplinkybės patvirtina, kad po patalpų priėmimo naudoti momento pareiškėjas visiškai atvirai jas valdė daugiau kaip 10 metų iki kreipimosi į teismą. Teismas laikė, kad suinteresuotų asmenų nuomonė, kad nuosavybės teisė į naujai statybos būdu suformuotą daiktą negali atsirasti įgyjamosios senaties instituto pagrindu, kad nuosavybės teisė tokiu atveju gali atsirasti kitu, t. y. CK 4.47 str. 4 p., pagrindu, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, pagal kurią nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, gali būti įgyta įgyjamąja senatimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-10-29 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2008, nurodė, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Į bylą pateikti įrodymai liudija, kad nekilnojamasis daiktas – kūrybinės dirbtuvės sukurtos teisėtai, esant statybos leidimui, statinio projektui. Statinio priėmimo naudoti komisija nenustatė nuokrypų nuo suderinto projekto, konstatavo, jog statinys atitinka nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas, teisėtai pastatęs, sąžiningai įgijo kūrybines dirbtuves bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip nuosavas jas valdo daugiau kaip dešimt metų. Yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytos sąlygos, todėl pareiškimas tenkintas.
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010-06-11 sprendimą ir priimti naują sprendimą – B. V. pareiškimą dėl kūrybinių dirbtuvių, esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti. Apelianto nuomone, teismas, nustatė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, nesant visoms CK 4.68-4.71 str. numatytoms sąlygoms; nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose; netinkamai taikė įgyjamąją senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas. Teismo išvada, kad ginčo patalpos negalėjo būti valstybės nuosavybe yra nepagrįsta, neatitinka faktinių įrodymų byloje. Teismas neanalizavo, ar nėra kliūčių, numatytų CK 4.69 str. 3 d., dėl kurių negalima įgyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi, o būtent ar ginčo patalpa nepriklauso valstybei. Teismas nepagrįstai nevertino suinteresuoto asmens VĮ Valstybės turto fondas nurodytų aplinkybių, jog pagal 1964 m. CK 95 str., galiojusį iki 1994-05-17, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė; 1994-05-17 1964 m. CK 95, 97, 98, 99 str. pakeitimu bei papildymu įtvirtinta ir antra viešosios nuosavybės teisės forma – savivaldybių nuosavybė. Darytina prezumpcija, kad visi viešosios teisės objektai priklauso valstybei jeigu nėra įrodyta, jog jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (LAT 2000-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000). Atsižvelgiant į pastato, kuriame yra ginčo objektas, statybos metus, manytina, kad negyvenamosios patalpos buvo priskirtos nežinybiniam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų fondui ir šios patalpos liko valstybės nuosavybė, jeigu įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduotos savivaldybei. Kadangi ginčo patalpos neprivatizuotos, laikytina, jog jų savininku išliko valstybė. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, jog patalpos sukurtos statybos būdu. Pažymi, jog leidime vykdyti individualią statybą Nr. R-127/89 aiškiai nurodoma, kad pareiškėjui leidžiama įrengti kūrybines dirbtuves negyvenamojoje patalpoje, t. y. atlikti statybos darbus jau esančiame objekte, o ne statyti naują statinį. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1999-06-15 priėmimo naudoti aktas Nr. 444, daiktinių teisių į ginčo patalpą nepatvirtina; patvirtina tik, kad įrengimo darbai atlikti nenukrypstant nuo suderinto projekto, objektas atitinka nustatytus reikalavimus ir yra tinkamas naudoti. Be to, ginčo patalpų statybos metai, užfiksuoti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, įrodo, kad nebuvo suformuotas naujas daiktas. Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008. Apeliantas laikosi pozicijos, kad statybos darbai atlikti jau esančiame objekte, o ne pastatytas naujas statinys. Taip pat nėra tenkinama ir nepertraukiamo negyvenamųjų patalpų valdymo ne mažiau kaip 10 metų sąlyga.
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo VĮ Valstybės turto fondas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apelianto nuomone, teismas, netinkamai taikė savarankišką nuosavybės teisių įgijimo būdą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos; nustatė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, nesant visoms CK 4.68-4.71 str. numatytoms sąlygoms. Teismas neatsižvelgė į vieną iš esminių sąlygų – valdymo atvirumą; neatsižvelgė, kad pareiškėjo ginčo patalpų valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė, kuri būtų pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį atsirasti, nebuvo išviešintas viešame registre.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo apeliacinius skundus tenkinti – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad gyvenamajame name, (duomenys neskelbtini), kuris buvo valstybės turtas, vyko patalpų privatizavimas. Pareiškėjui buvo leista konkrečioje patalpoje atlikti rekonstrukcijos darbus, tačiau byloje nėra įrodymų, kad valstybė prarado nuosavybės teisę į patalpas. Rekonstrukcijos darbų atlikimas savame nėra nuosavybės teisių perleidimo fakto patvirtinimas. Sutinka, jog nėra pagrindo teigti kad pareiškėjas patalpomis naudojasi atvirai daugiau kaip 10 metų.
Atsiliepimais į suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus pareiškėjas B. V. prašo apeliacinius skundus atmesti; Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2010-06-11 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pačios dirbtuvės nekilnojamojo turto objektu tapo tik 1999-06-15 priėmimo naudoti akto Nr. 444 pagrindu bei įregistravus šias patalpas Nekilnojamojo turto registre, tokiu būdu kūrybinių dirbtuvių kaip viešosios nuosavybės teisės objekto iki 1999-06-15 nebuvo, todėl priešingai, nei teigia apeliantas, jos negalėjo pereiti valstybei. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008 ir teisingai ją aiškino. Pažymi, kad ginčo patalpas valdo nuo 1989 m., kai buvo patvirtintas statybos projektas ir pradėjo statybos darbus. Byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių patalpų valdymo terminą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkinami.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į daiktą įgijimą įgyjamąja senatimi, be pagrindo nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokios kategorijos bylose; netinkamas materialinės teisės normų aiškinimas ir taikymas sudaro pagrindą priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad įgyjamosios senaties institutas yra savarankiškas nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (CK 4.47 str. 1 d.); kad suformuotoje teismų praktikoje įgyjamosios senaties teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 str. numatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą konstatavimas bei nuosavybės teisės įgijimo pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį nustatomas esant visoms būtinoms sąlygoms – pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokių būdu, daikto valdymas buvo prasidėjęs sąžiningai, daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu, daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą, toks valdymas tęsėsi ne mažiau kaip 10 metų, tačiau negalima sutikti su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo B. V. valdymas atitinka visas CK 4.68-4.71 str. sąlygas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjui B. V. Vilniaus miesto rajono tarybos vykdomojo komiteto (Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas) 1989-11-19 protokolu Nr. 24p buvo leista įrengti kūrybines dirbtuves (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) negyvenamojoje patalpoje, įpareigojant jį parengti projektą, statybos darbus vykdyti laikantis projekto bei statybos normų ir taisyklių reikalavimų, taip pat atlikti patalpų teisinę registraciją. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundo argumentu, kad leidimo įrengti kūrybines dirbtuves suteikimo momentu negyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise buvo priskirta nežinybiniam gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų fondui, kurį tuo metu valdė vykdomojo komiteto organai ir priklausė valstybei pagal teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 95 str. nuostatas; pareiškėjui negyvenamosios patalpos galėjo būti suteiktos tik nuomos arba panaudos pagrindais, ir leidimas įrengti negyvenamojoje patalpoje kūrybines dirbtuves valstybei priklausančiose patalpose negalėjo sukurti statytojui nuosavybės teisių į pastatytą ar rekonstruotą daiktą.
Apeliantas pagrįstai rėmėsi teismų praktikoje įtvirtinta prezumpcija, jog visi viešosios nuosavybės teisės objektai priklauso valstybei, jeigu neįrodyta, jog jie buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn įstatymo numatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000). Nekilnojamojo turto registro duomenimis patalpų – kūrybinių dirbtuvių, statybos pabaigos metai – 1940, tokie bylos duomenys paneigia pareiškėjo atsikirtimų apeliaciniams skundams teiginį, jog ginčo objektas yra naujai sukurtas statinys; ginčo objektas vertinamas, kaip valstybei priklausančių negyvenamųjų patalpų rekonstrukcija į kitos paskirties patalpas – kūrybines dirbtuves. Teisėjų kolegija pažymi, kad registracijos viešajame registre nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę; todėl negalima sutikti su teismo išvada, jog valstybei atstovaujančių institucijų ir savivaldybės pasyvumas, nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas neįregistravimas viešajame registre reiškia, kad valstybė ar savivaldybė neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama įgyti nuosavybę į pareiškėjo įrengtas patalpas; leidimo įrengti dirbtuves suteikimo momentu patalpos priklausė valstybei, ir kadangi jos nebuvo perduotos savivaldybės nuosavybėn įstatymo numatyta tvarka, negyvenamųjų patalpų savininku išliko valstybė. CK 4.69 str. 3 d. įtvirtintas imperatyvus draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. CK 4.69 str. 3 d. įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji įstatymo nuostata. Faktas, kad pareiškėjas atvirai ilgą laiką valdo viešosios nuosavybės objektą, taip pat nesukuria nuosavybės teisės į tokį daiktą įgyjamąja senatimi.
Pareiškėjas statė kūrybines dirbtuves 9 metus; 1992-11-26 privatizavo virš kūrybinių dirbtuvių esančias nuomojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pretenduotų įgyti nuosavybės teises į negyvenamąsias patalpas, kuriose jam buvo leista įkurti dirbtuves, Butų privatizavimo įstatymo numatyta tvarka; leidimas įrengti dirbtuves, statybos dokumentuose nereiškia pastato savininko leidimo įregistruoti pastatytas patalpas pareiškėjo nuosavybės teise. Esant tokioms bylos aplinkybėms kolegija sprendžia, kad Vykdomojo komiteto duotas leidimas įrengti kūrybines dirbtuves, parengtas projektas, išduotas leidimas statyti ir priėmimo statinio naudoti aktas neduoda pagrindo pripažinti, kad statytojas (pareiškėjas B. V.) kaip savo valdė sukurtą daiktą – rekonstruotas kūrybinių dirbtuvių patalpas ir nesutinka su teismo nuomone, jog tas faktas, kad pareiškėjas teisėtai pastatė kūrybines dirbtuves, duoda pagrindą pripažinti jį pastatytų patalpų teisėtu valdytoju CK 4.68 str. 1 d. prasme; kolegija nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad komiteto raštas – pranešimas pareiškėjui apie leidimą įrengti kūrybines dirbtuves, 1989-12-04 leidimas statybai, statinio priėmimo naudoti 1999-06-15 aktas leido pareiškėjui būti pagrįstai įsitikinusiu, jog niekas daugiau už jį neturi teisių į valdomą daiktą. Teismas be pagrindo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008, kurioje teismas nurodė, kad įgyjamąją senatį reglamentuojančios teisės normos gali būti taikomos, jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos fabulos: Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje pareiškėjas siekė įsigyti įgyjamąja senatimi nuosavybės teises į savavališkai pastatytą statinį, nagrinėjamoje byloje statytojas teisėtai rekonstravo viešosios nuosavybės objektą – įrengė kūrybines dirbtuves negyvenamojoje patalpoje.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais dėl nepertraukiamo patalpų valdymo ne mažiau kaip 10 metų nebuvimo (CK 4.68 str. 1 d.). Teismas be pagrindo siejo pareiškėjo valdymo atsiradimą su statinio statybos įregistravimo momentu Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijoje - nuo 1999-06-15, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008 suformuotos CK 4.68 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo taisyklės, pagal kurią atviras daikto valdymas reiškia, kad valdymas po 2003 m. liepos 1 d. turi būti įregistruotas viešajame registre, nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas buvo iki Civilinio kodekso įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Teismo nurodytos aplinkybės – tai, kad pareiškėjas rekonstravo negyvenamąją patalpą teisėtai, turėdamas visus reikiamus leidimus, atliko dirbtuvių kadastrinius matavimus ir registraciją, nepadarė daikto valdymo atviru ir teisėtu.
Dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo apeliaciniai skundai patenkinami, teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Iš pareiškėjo priteisiamos dokumentų siutimo išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose valstybės biudžetui – 66 Lt (46+ 20) (CPK 79, 88 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
nusprendė:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują spendimą – B. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, atmesti.
Priteisti iš pareiškėjo B. V. 66 Lt (šešiasdešimt šešis litus) pašto išlaidų valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).