Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Lisaitės, Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Vyliaudaitės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kevija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4562-808/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kevija“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

15. 2024 m. gruodžio 11 d. ieškovės ir UAB „Lasa Group“ sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovė perėmė reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Kevija“, kuri su UAB „Lasa Group“ 2024 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudariusi Paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. b.l. 9-12). Atsakovė už suteiktas paslaugas neapmokėjo pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras ir liko skolinga 19 998,88 Eur. Sutarties 1.1. punktu, atsakovė (užsakovas) perdavė darbo vykdytojui UAB „Lasagroup“ (pradinė kreditorė) subrangos būdu vykdyti darbus (plieno konstrukcijų montavimas, suvirinimo, šlifavimo, projektų bei techninį valdymo ir kt.). 2024 m. lapkričio 14 d. aktu dėl skolų suderinimo atsakovė pripažino skolą (el. b., b. l. 19), tačiau su pradine kreditore neatsiskaitė. Sutarties 5.4 punkte nustatyta, kad sąskaita apmokama per 30 kalendorinių dienų nuo sąskaitos išrašymo dienos, nebent atitinkamame projekto užsakyme būtų nurodyta kitaip. Sutarties 5.6 punktu užsakovas (atsakovė) įsipareigojo mokėti 0,05 proc. delspinigių nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną vėlavimo dieną.

16. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 19 998,88 Eur skolos, 650,86 Eur delspinigių, 40 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidų, 11,15 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė skolos fakto ir dydžio neginčijo, nesutiko su: reikalaujamų priteisti delspinigių dyžiu ir prašė juos sumažinti nuo 0,05 proc. iki 0,02 proc. už dieną; su procesinių palūkanų dydžiu ir prašė jas sumažinti nuo 11,5 proc. iki 6 proc. dydžio ir su bylinėjimosi išlaidų dydžiu ir prašė jas sumažinti iki 300 Eur. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovei 19 998,88 Eur skolą, 650,86 Eur delspinigius, 40,00 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidas, 11,15 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (20 689,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 192,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas iš atsakovės priteistą sumą išdėstė per 12 mėnesių, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Apeliaciniu skundu atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis priteisti delspinigiai, procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, nesutikdama su jų dydžiais. Abi šalys apeliaciniais skundais ginčija teismo sprendimo dalį, kuria priteistų sumų mokėjimas išdėstytas 12 (dvylikos) mėnesių laikotarpiui, ieškovė prašydama išdėstyti ne ilgesniam nei trijų mėnesių, o atsakovė – 24 mėnesių laikotarpiui.

Dėl netesybų (delspinigių) dydžio

17. Atsakovė atsikirsdama į ieškinio reikalavimą dėl netesybų priteisimo prašė delspinigius sumažinti iki protingo dydžio, kuris, atsakovės nuomone, turėtų būti 0,02 procentų už dieną, savo poziciją grįsdama tuo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovės prievolės neįvykdymas būtų lėmęs tokio dydžio nuostolių atsiradimą ir, kad ieškovė nėra sutarties šalis. Apeliaciniame skunde atsakovė laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino delspinigių dydžio, apeliacinį skundą grįsdama tais pačiais argumentais kaip ir atsikirtimus į ieškinį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliantės (atsakovės) argumentams.

18. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70 ir 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Taigi kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Netesyboms, kaip prievolių užtikrinimo būdui, taip pat būdinga tai, kad šalys: 1) gali iš anksto, t. y. dar prieš prievolės pažeidimą, nustatyti atsakomybės už prievolės pažeidimą dydį; 2) turi galimybę išieškoti netesybas už patį prievolės pažeidimo faktą, nereikalaujant įrodinėti patirtų nuostolių; 3) savo nuožiūra formuoja susitarimo dėl netesybų sąlygas: netesybų dydį, skaičiavimo tvarką ir pan. Atsakovei pažeidus sutartines prievoles, t. y. nesumokėjus už atliktus darbus, ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė sumokėtų netesybas.

19. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius arba ikisutartinius įsipareigojimus. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Taigi sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Sutartyje nustatydamos netesybų dydį, šalys gali susitarti dėl nuostolių ir netesybų (išskyrus įstatymo nustatytas netesybas) santykio bei taip konkretizuoti sutartinės civilinės atsakomybės ir prievolės įvykdymo užtikrinimo ypatumus. Šie sutartinių netesybų ypatumai neleidžia jų mažinti iki kreditoriaus įrodytų nuostolių dydžio, nes būtų paneigtas sutarčių laisvės principas, kurį netesybų ir nuostolių santykyje riboja CK 6.73 straipsnio 1 dalies nuostata dėl netesybų įskaitymo į nuostolius bei 6.73 straipsnio 2 dalies nuostatos. Teismų praktikoje CK 6.73 straipsnio 1 dalies normoje įtvirtintas netesybų ir nuostolių santykis aiškinamas kaip neleidžiantis šalims nustatyti baudinių netesybų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.). Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos CK 6.73 straipsnio 2 dalies tvarka ir pagrindais. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta. Pažymėtina, kad įstatyme sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ nėra sukonkretintos (CK 6.258 straipsnio 3 dalis). Dėl to kriterijus, kuriuos taikant sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos vertina netesybas teismai, nagrinėdami konkrečias bylas. Pagal formuojamą praktiką nurodytos aplinkybės vertintinos atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais bei siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-636/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; kt.).

20. Įvertinus tai, kas pirmiau pasakyta, darytina išvada, kad, viena vertus, teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudžiama sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), jog tokiu būdu nebūtų paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, kita vertus, aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui atsisakyti įvertinti sutartyje nustatytų netesybų dydį, jeigu šalis dėl to pareiškia prašymą (kaip ir nagrinėjamu atveju). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Be to, kaip pabrėžiama kasacinio teismo praktikoje, minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos visais atvejais turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009; kt.), o kreditorius pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius privalo tik tuo atveju, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius, tačiau tik tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį.

21. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 0,05 procentų (kas sudaro 650,86 Eur) dydžio netesybas (delspinigius), remdamasi Sutartyje nustatytu delspinigių dydžiu. Šiuo atveju, priešingai apeliantės (atsakovės) teiginiams, ieškovė neturėjo įrodyti, jog jos tikėtini nuostoliai būtent ir sudaro 650,86 Eur, nes dėl tokio netesybų dydžio šalys susitarė ir tai yra sutarties šalių laisvės principo išraiška. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Dėl to, kad neegzistuoja antroji delspinigių mažinimo sąlyga (dalinis prievolės įvykdymas), byloje ginčo nėra. Atsakovė reikalavimą dėl delspinigių mažinimo grindė tuo, kad delspinigių dydis yra neprotingai didelis. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pažymi, kad teismų praktikoje nėra vieno konkretaus dydžio, kuris būtų laikomas tinkamu ir pagrįstu kiekvienu atveju, kuomet sprendžiama dėl netesybų priteisimo. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. 0,05 procentų delspinigių dydis nėra toks, kuris pats savaime leistų pripažinti jį aiškiai per dideliu.

22. Kasacinis teismas savo išaiškinimuose yra suformulavęs kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiamas netesybų mažinimo klausimas. Vienas esminių kriterijų yra sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad svarbu įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012). Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).

23. Šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galimas tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017). Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2008). Pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovė šios pareigos neįvykdė. Netesybos kilo iš sutartinių santykių, kurių abi šalys yra profesionalūs verslininkai ir gali numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius. Atsakovė, teigdama, kad sutartimi sulygtos netesybos yra aiškiai per didelės, šių savo teiginių niekaip nepagrindė, vietoj to deklaratyviai teigė, kad delspinigių dydis yra neprotingai didelis. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje duomenų, leidžiančių spręsti, jog netesybų dydis – 0,05 procento už kiekvieną uždelstą dieną yra akivaizdžiai neprotingas nėra ir dėl to pripažįsta, jog neegzistuoja nei vienas iš įstatyme įtvirtintų pagrindų šalių sulygtų netesybų mažinimui. Pripažinus, kad šaliai, nesutinkančiai su netesybų dydžiu, pakanka nurodyti, kad sutartinis netesybų dydis viršija 0,02 procento ir, kad jos yra neprotingai didelės, ir šių teiginių pagrindu egzistuojant teismo pareigą / teisę mažinti šalių sutartas netesybas būtų iškreipta sutartinių netesybų esmė. Apeliantės argumentas, kad ieškovė nėra sandorio šalis, o yra tik perėmusi reikalavimo teisę neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant dėl netesybų dydžio. Nepriklausomai nuo to, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie šiuo metu realiai (skaitmenine išraiška) esančius nuostolius, atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas faktines bylos aplinkybes šiuo atveju neegzistuoja nei vienas įstatyminis netesybų sumažinimo pagrindas. Dėl šios priežasties nėra jokio nei teisinio nei faktinio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl delspinigių priteisimo pakeitimui.

Dėl procesinių palūkanų dydžio

24. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės 11,15 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (20 689,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo sumažinti procesines palūkanas iki 6 procentų. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas 11,15 procentų dydžio palūkanas nepagrįstai vadovavosi MAPKSVPĮ nuostatomis, kadangi šiuo atveju ieškovės prašomos priteisti palūkanos atlieka kompensacinę funkciją, o ne mokėjimo funkciją ir nustatant jų dydį taikytinas CK 6.210 straipsnis. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip teisiškai nepagrįstą.

25. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Tiek netesybų (delspinigių), tiek palūkanų, skaičiuojamų pagal MAPKSVPĮ, prievolės yra papildomos (akcesorinės), kurios atsiranda, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma pagrindinė prievolė (CK 6.71 straipsnio 1 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis, MAPKSVPĮ 3 straipsnio 1 dalis). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, už termino praleidimą mokamos 6 proc. dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercines sutartis ir kreditorius reikalauja taikyti MAPKSVPĮ nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų už pavėluotus mokėjimus normos, teismas, nustatęs, jog ginčo šalių sutartis atitinka MAPKSVPĮ nurodytus komercinės sutarties požymius, kai kreditorius to reikalauja, turi taikyti MAPKSVPĮ nustatytas palūkanas, tarp jų – ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Sutartis atitinka MAPKSVPĮ nurodytus komercinių sutarčių požymius (MAPKSVPĮ 2 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi ir MAPKSVPĮ 3 straipsnio 2 dalimi, nebuvo pagrindo netenkinti ieškovės reikalavimo priteisti jai 11,15 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl Sprendimo išdėstymo

26. CPK 7 straipsnyje įtvirtinti koncentracijos ir ekonomiškumo principai kartu su CPK 18 straipsnyje apibrėžtu teismo sprendimo privalomumo principu užtikrina civilinę bylą laimėjusio asmens teisėto intereso, kad jam palankus įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau, apsaugą. Išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus, remiantis CPK 284 straipsnio 1 dalimi, numatyta teismo teisė dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Akcentuotinas šios normos taikymo išimtinumas sietinas su nuostata, jog bylą laimėjusio asmens teisė į realų apgintos civilinės teisės įgyvendinimą gali būti ribojama tik tuo atveju, jeigu bloga skolininko turtinė padėtis objektyviai apriboja jo galimybes įvykdyti teismo sprendimą, egzistuoja reali tikimybė, jog teismo sprendimo vykdymo išdėstymas sukurs prielaidas tinkamam teismo nustatytų įpareigojimų vykdymui, įpareigojimų įvykdymo atidėjimas nesukurs neigiamų pasekmių kreditoriaus turtinei padėčiai ir veiklai. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3626-378/2015).

27. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei iš atsakovės priteista 19 998,88 Eur skola, 650,86 Eur delspinigiai, 40,00 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidos, 11,15 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą (20 689,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. sausio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 192,00 Eur bylinėjimosi išlaidos – šią sumą išdėstant per 12 (dvylika) mėnesių, skaičiuojant nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Abi šalys dėl šios teismo sprendimo dalies pateikė apeliacinius skundus, ieškovė, prašydama sutrumpinti išdėstymo terminą iki 3 mėnesių, atsakovė pailginti iki 24 mėnesių. Apeliaciniuose skunduose nurodomi argumentai tik dėl išdėstymo pagrindų nebuvimo ir termino trukmės, todėl teisėjų kolegija saistoma apeliacinių skundų ribų (CPK 320 straipsnis), pasisako tik teismo sprendimo išdėstymo galimumo ir termino aspektais.

28. Vien turtinė padėtis negali lemti būtino sprendimo vykdymo išdėstymo, būtina nustatyti, ar, atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas realus jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai ir lūkesčiai, siejami su teismo sprendimo vykdymo privalomumu (CPK 18 straipsnis). Šiuo atveju iš bylos duomenų nustatyta, jog atsakovės įsiskolinimas susidarė nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio. Iš 2023, 2024 ir 2025 metų sausio – kovo mėnesio pelno (nuostolių) ataskaitų matyti, kad 2023 metais atsakovės veikla buvo nuostolinga, įmonė patyrė 322 821 Eur nuostolių, 2024 metais atsakovės nuostoliai mažėjo ir sudarė 209 712 Eur, 2025 metais atsakovė veiklą vykdo pelningai, pelnas sudaro 16 392 Eur (el. b., b. l. 71-73). Įmonės vykdomų projektų vertė 2025 metais yra 307 407,20 Eur (el. b., b. l. 45). Taigi nors įmonė turi finansinių sunkumų, kas lemia jos negalėjimą iš karto įvykdyti teismo sprendimą, sumokant ieškovei visą skolos sumą, tačiau pateikti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovės finansinė padėtis per vykdymo išdėstymo terminą galėtų pasikeisti ir pagerėti.

29. Teisėjų kolegija įvertinusi nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš karto sumokėti visą priteistą skolos sumą atsakovei būtų per didelė finansinė našta. Todėl nagrinėjamu atveju buvo pagrindas pripažinti teismo sprendimo vykdymo išdėstymo būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės (ieškovės) poziciją dėl teismo sprendimo išdėstymo, sprendžia, jog nėra pagrindo išvadai, kad sprendimo vykdymo išdėstymas, itin pažeistų ieškovės interesus ar sukeltų neigiamas pasekmes. Teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas 12 mėnesių terminui leidžia pagrįstai tikėtis, kad atsakovė su ieškove atsiskaitys, o ieškovei nebus sukeltos itin neigiamos pasekmės, be to, šalių tarpusavio teisės ir pareigos nė vienai iš šalių nebus aiškiai nenaudingos ir nebus pažeisti ieškovės teisėti lūkesčiai, toks mokėjimo terminas atitinka šalių pusiausvyros, lygiateisiškumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neleidžia daryti priešingos išvados. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti atsakovės pozicijai, jog egzistuoja poreikis ir pagrindas teismo sprendimo vykdymą išdėstyti 24 mėnesių laikotarpiui, nes tokios trukmės išdėstymas nepagrįstas objektyvia būtinybe, ieškovė jai priklausančias lėšas atgautų per neproporcingai ilgą laiką, tokiu būdu būtų neišlaikyta šalių interesų pusiausvyra, suteikiant atsakovei nepagrįstą pranašumą prieš ieškovę.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio

30. Pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: 466 Eur sumokėtas žyminis mokestis ir 726 Eur išlaidos už teisines paslaugas. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs teisinių paslaugų teikimo apimtį, trukmę, teiktų dokumentų skaičių, byloje atliktų procesinių veiksmų kiekį, konstatavo, kad ieškovės prašomų priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą dydis neviršija Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių priteistinų užmokesčio dydžių, atitinka protingumo bei proporcingumo reikalavimus, tenkinęs ieškinį šias išlaidas priteisė iš atsakovės. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog teismas nepagrįstai nesumažino prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų iki 300 Eur.

31. Nagrinėjant ir vertinant apeliantės (atsakovės) argumentus, susijusius su advokatų pagalbai apmokėti išlaidų priteisimu, pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Taigi nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas). Sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė du procesinius dokumentus ieškinį ir dubliką. Pagal Rekomendacijas vien už ieškinio parengimą apskaičiuota maksimali priteistina suma pagal sąskaitos apmokėjimo datą būtų 5 491 Eur. Tokiu būdu 726 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas niekaip negali būti vertinamos kaip nepagrįstai didelės ar neatitinkančios byloje suteiktų paslaugų apimties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantės nurodoma suma – 300 Eur nesiekia net įkainio, apskaičiuoto pagal Rekomendacijose įtvirtintas taisykles už pareiškimo išduoti teismo įsakymą parengimą, kuris sudaro 549,10 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog neegzistuoja pagrindai išlaidų advokato paslaugoms apmokėti mažinimui iki atsakovės subjektyviai pageidaujamo 300 Eur dydžio.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Apibendrindama visos bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė materialiosios teisės normas, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Kolegijos vertinimu, šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje susiklosčiusių teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingas teisines bei faktines bylos aplinkybes. Apeliacinių skundų argumentai nepaneigia teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo bei nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundai atmetami, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimo nėra pareikšta, todėl jų klausimas nesprendžiamas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.